Slapyvardis: „Statistinis skaitytojas“


Print

Dar niekada per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį nebuvo teisiamas žurnalistas už tai, kad paminėjo visiems žinomą tiesą apie KGB kontrolę.

Vyresnės kartos žmonės savo kailiu yra patyrę šios visagalės struktūros įtaką ne tik visuomeniniame, politiniame, bet ir asmeniniame gyvenime.

KGB ne tik kontroliavo viską, bet daugeliu atveju ir nulemdavo žmonių galimybes studijuoti, siekti profesinės karjeros ir net gyventi.  Su neįtikusiais būdavo susidorojama fabrikuojant bylas, grūdant į psichiatrines ligonines ar paprasčiausiai pastumiant po pravažiuojančio sunkvežimio ratais, kaip kad nutiko kunigui B. Laurinavičiui prie „Tėvynės“ kino teatro Vilniuje.

Turėjusieji sąsajų su KGB niekur nedingo. Jie bei jų artimieji sėkmingai gyvena ir darbuojasi Lietuvoje, tad suprantama, kad bet koks rašinys šia tema gali kelti susierzinimą.

Susidaro įspūdis, kad žurnalistas G. Visockas priklauso neįtinkantiems, nes skelbia kritiškus, ar kai kam nepalankius straipsnius. Galima suprasti, kai žurnalistas už garbės ir orumo įžeidimą baudžiamas administracine tvarka. Bet kaip paaiškinti, kai už šį veiksmą taikoma baudžiamoji atsakomybė?  Aiškios čia atrodo tik bausmės pasekmės: žurnalistas realiai neturi galimybių sumokėti baudą, todėl priverstas rinktis laisvės atėmimo bausmę, o kol jis sėdės, iš jo leidinio gali nieko ir nebelikti.

Štai ir nulemta profesinė karjera, kaip anuomet. O jei G. Visockas sumanytų dalyvauti politikoje, tai rinkimuose jis privalės nurodyti „teistas už kriminalinį nusikaltimą“. Vargu ar daug rasis balsuojančių už nusikaltėlį.

Taigi ir politinio veikimo galimybės sužlugdytos. Ir visa tai tik dėl to, kad kažkas, pasivadinęs „statistiniu skaitytoju“, galėjo susidaryti neigiamą nuomonę. O gal „statistinis skaitytojas“ yra kieno nors slapyvardis ? Juk ir sovietmečiu būdavo įprasta konkrečius sprendimus įvilkti į mistines sąvokas „tarybinės liaudies vardu“, „atsižvelgiant į gausius darbo žmonių prašymus“, „remiantis kolektyve susiklosčiusia nuomone“ ir pan. Beje, tuometėje statistikoje apie kolchozų pasiekimus buvo plačiai naudojamas  terminas „sąlyginis galvijas“, nors niekas negalėdavo paaiškinti, ką tai reiškia. Labai jau daug paralelių tarp ano meto ir šiandienos.

Galima žavėtis G. Visocko pasirinktu keliu – būti laisvu žurnalistu, kurio nesaisto korupciniai ryšiai, už kurio nestovi jokios verslo ar politinės grupuotės, operuojančios milijardinėmis lėšomis ir gebančios staigiai reaguoti bei deramai pasirūpinti.  Akivaizdu, kad būti nepriklausomu žurnalistu Lietuvoje dar nėra įmanoma ar netgi pavojinga. Čia, matyt, ir yra žurnalisto pasirinkimo kaina.

G. Visockui belieka tenkintis paprasto žmogaus gyvenimu, bet anokia čia paguoda, kai eilinis pilietis Lietuvoje yra beteisis niekas, su kuriuo niekas nesiskaito ir už tai nėra atsakingų.  Jį priešiškai pasitinka savivaldybėje, nekreipia dėmesio aukštesnės valdžios institucijose, numoja ranka, kai tas šaukiasi medikų pagalbos. Giliai įstrigo šalies Prezidentės D. Grybauskaitės pasakyta mintis apie tai, kad gyvename oligarchų ir nusikaltėlių valdomoje valstybėje. Skamba sukrečiančiai, bet atrodo, kad taip ir yra. Tuo tarpu Vyriausybės vadovas kažkodėl regi Lietuvą gero gyvenimo pavyzdžiu kitoms valstybėms.  Tad kaip tas eilinis pilietis turi susigaudyti, kuris iš sakymų yra tiesa. Kur ieškoti teisingumo ir ar jis išvis yra įmanomas, jei žmogaus likimą gali nulemti paslaptingasis „statistinis skaitytojas“?

Nuo  1989 m. rengiu informacija apie Lietuvą Vokietijos televizijos ir radijo stotims, tad realijos man žinomos tikrai gerai.

Būtent tokios mintys apie  G. Visocko atvejį paskatino mane parengti reportažą Vokietijos radijui DLF („Deutschlandfunk“).

http://www.dradio.de/dlf/sendungen/europaheute/1417313/

Nuotraukoje: interviu Vokietijos radijui DLF parengęs žurnalistas Albinas Pilipauskas. Artimiausiomis dienomis šį reportažą dar transliuos ir  kitos Vokietijos radijo stotys: „Westdeutscher Rundfunk“ (WDR), Bayerischer Rundfunk“ (BR) ir Deutsche Welle (DW).

2011.03.23


Prisijunkite prie diskusijos