VSD – svarbi įstaiga. Slaptai.lt nuotr.

Atsižvelgiant į tendencijas Lietuvoje ir kitose Vakarų valstybėse, smurto išpuolių tikimybė protesto akcijų metu dabar yra padidėjusi. Tokį vertinimą Valstybės saugumo departamentas (VSD) pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuri prašė įvertinti galimas grėsmes valstybės ar visuomenės saugumui, galinčias kilti ateityje organizuojamuose protestuose.
 
„Pastaruoju metu tokie renginiai Lietuvoje, be taikių dalyvių, pritraukia ir politinio ekstremizmo propaguotojus, Kremliaus bei Minsko valdančiųjų režimų rėmėjus ir smurtą naudoti linkusius asmenis“, – rašoma VSD vertinime.
 
Analizuojant rugpjūčio 10 d. prie Seimo rūmų vykusios protesto akcijos eigą, konstatuota, kad dalies jos dalyvių veiksmų, pažeidžiančių teisės aktų normas, sustabdyti nesugebėjo nei renginio organizatoriai, nei visuomenės veikėjai, turintys autoritetą tarp protestuoti linkusių gyventojų. „Tokia įvykių eiga yra tikėtina ir kitose panašaus pobūdžio akcijose“, – teigiama VSD pateiktame vertinime.
 
Jame taip pat konstatuojama, kad per COVID-19 pandemiją įvairiose Vakarų valstybėse suintensyvėjo sąmokslų teorijų apie „visuotinę kontrolę“ sklaida, nepasitikėjimas institucijomis ir protestai prieš įvestus viešo bei privataus gyvenimo apribojimus.
 
Tokių spontaniškai iškilusių protesto judėjimų organizatoriai paprastai nesiekia įgyvendinti savo tikslų neteisėtomis priemonėmis, tačiau protestais bando pasinaudoti neįtakingos, bet agresyviai nusiteikusios grupės, kurstančios socialinius neramumus. Vykstant taikiems masiniams protestams agresyviai nusiteikusios ir ekstremistinės grupės dažnai siekia užimti valstybės institucijų pastatus, nevykdo teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir sukelia riaušes.
 
Panašios tendencijos fiksuojamos Lietuvoje. Protestuojama prieš COVID-19 prevencijai skirtus apribojimus, „Stambulo konvenciją“, iniciatyvą priimti tos pačios lyties partnerystę įteisinantį įstatymą, nelegalių migrantų apgyvendinimą ir kitus Lietuvos visuomenei aktualius klausimus“, – rašoma Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikto atsakymo neįslaptintoje dalyje. Atsakyme taip pat pateikiama ir riboto naudojimo informacija.
VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.
VSD ir anksčiau šiemet (kovą ir gegužę) yra pateikusi įslaptintų žvalgybos produktų, kuriais informavo Vilniaus merą apie protesto judėjimų susikūrimą ir socialinių neramumų rizikų atsiradimą.
 
VSD pagal savo kompetenciją renka ir analizuoja žvalgybos informaciją apie antikonstitucinių grupių ir priešiškų užsienio valstybių bandymus išnaudoti protesto judėjimą bei sukelti socialinius neramumus. Bendradarbiaudamas su Lietuvos teisėsaugos institucijomis, VSD siekia užkardyti antikonstitucinę veiklą, analizuoja ir prognozuoja socialinius procesus, keliančius grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.30; 14:48

VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis teigia, kad Lietuvos žvalgyba sprendimų priėmėjams jau nuo sausio teikė informaciją apie įtampą visuomenėje galinčius sukelti veiksnius, susijusius su skiepijimo procesais ir pandemijos suvaldymu. Jo teigimu, informacija apie „Šeimų sąjūdžio“ veiklą ir su ja susijusiomis rizikomis buvo pateikta dar kovo mėnesį.
 
„Sprendimų priėmėjams nuo sausio buvo teikiama informacija apie įtampą visuomenėje galinčius sukelti veiksnius, susijusius su skiepijimo procesais bei kitais pandemijos suvaldymo veiksmais. Kovo mėnesį pateikta informacija apie organizuojamą Šeimų maršą ir su tuo susijusias socialinės įtampos rizikas“, – teigė D. Jauniškis.
 
„Tai teigti, kad Valstybės saugumo departamentą tai pagavo kažkaip nepasiruošusį, yra absoliučiai neatsakinga“, – pridūrė jis.
 
VSD direktorius taip pat patikimo, kad kol kas nėra jokių įrodymų, kad pastaraisiais mėnesiais suaktyvėjusių sąjūdžių ir visuomeninių organizacijų veikla būtų kaip nors susijusi su užsienio valstybių įtaka.
 
„Dėl užsienio šalių mes jau buvome pareiškę, kad neturime duomenų apie kažkokią antivalstybinę veiklą, kaip tai yra aprašyta Baudžiamajame kodekse. Lygiai taip pat, kaip sakėme, mes neturime jokių įrodymų, kad už to stovi užsienio jėgos“.
 
Visgi D. Jauniškis galimybės, kad tokių įrodymų gali atsirasti, neatmeta.
 
„Jeigu tie įrodymai bus, o aš neatmetu ir to varianto, tai, be jokios abejonės, bus tiriama, analizuojama ir bus pateikiama visuomenei, jeigu mes turėsime įrodymų“.
 
VSD direktorius akcentuoja, kad žvalgyba turi veikti atsakingai, pasak jo, turi būti pateikiamos tik tos žinios, kurios grįstos įrodymais. „Mes negalime neatsakingai švaistytis pasvarstymais tiesiog žiniasklaidoje ar dar kažkur“, – akcentavo D. Jauniškis.
 
Jis taip pat patikino neturįs duomenų, kad riaušės prie Seimo ir neramumai Rūdninkuose yra susiję.
 
Vis tik VSD direktorius pažymi, kad pastarųjų savaičių neramumuose galima įžvelgti hibridinio karo apraiškų.
 
„Dar kartą sakau, kad hibridinio karo elementų galima įžvelgti, ką mes ir pasakėme, kad yra apraiškų, ypač po riaušių. Yra tam tikrų apraiškų, kurios jau kelia tam tikrą neramumą ir jau reikėtų pervertinti tą situaciją, nes jau kai išvirsta į riaušes, į smurtą, tai čia jau yra visai kiti dalykai“, – teigė D. Jauniškis.
 
„Dėl to ir sakome, kad yra jau tokių antivalstybinių veiklos apraiškų, kurias reikėtų tirti, žiūrėti ir pateikti tam tikras išvadas“, – pridūrė jis. D. Jauniškis taip pat teigė, kad pradinių signalų nebuvo, jog mitingas prie Seimo galėtų pavirsti į riaušes.
 
„Galvoju, kad policijos tokia pati išvada turėtų būti, nes nebuvo signalų, kad tai būtinai išvirs į maištus, riaušes ar smurtą“, – sakė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.13; 08:00

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) sako, kad po antradienio vakarą ir naktį vykusių riaušių prie Seimo rūmų yra pagrindo vertinti, jog antivyriausybiniai protestai virsta valstybę destabilizuojančiais veiksmais.
 
Puolimas prieš parlamentą ir parlamentarus, taip pat ir viešąją tvarką palaikančius pareigūnus, apsiginklavus lazdomis ir akmenimis, įgauna antivalstybinės veiklos bruožų. Tokiais veiksmais yra peržengiama riba tarp teisės į taikius protestus ir atsakomybės už smurtinius išpuolius.
 
Šiuo metu VSD renka ir tikrina papildomą informaciją apie protesto Vilniuje ir neramumų neteisėtų migrantų sulaikymo vietoje aplinkybes, galimą šių įvykių koordinavimą, sąsajas tarp asmenų, dalyvaujančių pastarojo meto protestuose, nepriklausomai nuo jų vietos ir turinio.
 
Surinkta informacija, įskaitant ir apie įtampą visuomenėje galinčius sukelti veiksnius, tarp jų – ir susijusius su skiepijimo procesais bei kitais pandemijos suvaldymo veiksmais, nuolat teikiama sprendimų priėmėjams ir kompetentingoms institucijoms.  
 
VSD kol kas nėra fiksavęs įrodymais pagrindžiamo užsienio šalių veikimo pastarojo meto protestuose, tačiau juose aktyviai dalyvauja už antivalstybinę veiklą nuteisti ir antilietuviškos retorikos nevengiantys asmenys bei atkartojami Lietuvai priešiški Rusijos ir Baltarusijos naratyvai. Įgarsinti protestuose Lietuvoje, jie vėl tiražuojami minėtų šalių žiniasklaidoje.
 
Pažymėtina, kad nuotaikų radikalizavimu Lietuvos visuomenėje, priešpriešos eskalavimu gali būti suinteresuotos priešiškos užsienio valstybės, nepatenkintos Lietuvos vykdoma užsienio politika, o neramumai visuomenėje ir jos grupių susidūrimai su teisėsauga gali būti išnaudojami siekiant susilpninti Lietuvos gebėjimus įgyvendinti paramą demokratiniams procesams kaimynystėje.
 
VSD taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip parodė pastarieji įvykiai prie Seimo, neatsakingos manipuliacijos protestuotojų emocijomis gali juos paskatinti radikaliems veiksmams.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.12; 04:00

FSB emblema

Vilniaus apygardos teismas trečiadienį priimtu nuosprendžiu pripažino kaltais ir už šnipinėjimą Rusijos Federacijos naudai už akių nuteisė Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininką Igorį Gostevą bei Lietuvos Respublikos pilietį Vladimirą Sokolovą.
 
Šiuo nuosprendžiu I. Gostevas nuteistas 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, V. Sokolovas – 9 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, sakoma bendrame Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pranešime.
 
Abu asmenys šiuo metu slapstosi Rusijos Federacijoje ir yra paieškomi.
 
Šioje byloje teismas nustatė, kad atskirai vienas nuo kito ir skirtingu metu šnipinėti buvo verbuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie Rusijos Federacijos FST domino dėl anksčiau turėtos darbinės patirties ir turimų plačių ryšių su buvusiais ir esamais įvairių Lietuvos institucijų tarnautojais. Jiems buvo formuluojamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, detalia kontaktine informacija, profesinėmis bei asmeninėmis charakteristikomis, taip pat – Vadovybės apsaugos departamento saugomų valstybės vadovų asmenine bei patalpų apsauga, naudojama tam technine įranga bei kita tokio pobūdžio informacija.
 
Teismas taip pat nustatė, kad ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti bet kokią privačią, techninę ir kitokią informaciją apie Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą ir užmegzti ryšius su tiesiogiai tai vykdančiais ir saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais.
VAD pareigūnai saugo Dalią Grybauskaitę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Teismas taip pat pripažino, kad šie nusikalstamais tikslais veikę asmenys aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie esamus ir buvusius Valstybės saugumo departamento pareigūnus, juos charakterizuojančius, galimai kompromituojančius, duomenis, konkrečius tam tikrų institucijų buvusius vadovus, pareigūnus vienijančių visuomeninių organizacijų narius ar su jais susijusius asmenis.
Siekdami gauti tokio pobūdžio informaciją, nuteistieji teikė jų verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams technines ir kitas priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
 
Ši baudžiamoji byla buvo atskirta nuo bylos, kurioje Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams Nikolajus Filipčenko buvo nuteistas už šnipinėjimą Rusijos Federacijos naudai, dokumentų klastojimą, suklastotų dokumentų panaudojimą ir daugkartinį neteisėtą valstybės sienos kirtimą.
 
N. Filipčenko Lietuvos Respublikoje buvo sulaikytas 2015 m. balandį. 2017 m. liepą Vilniaus apygardos teismas šį asmenį pripažino kaltu ir nuteisė 10 metų laisvės atėmimo bausme. 2019 m. lapkričio mėnesį Lietuvos Respublikos prezidento dekretu N. Filipčenko buvo suteikta malonė ir jis buvo perduotas Rusijos Federacijai mainais į tris Rusijos Federacijoje nuteistus asmenis.
 
Bendrame Generalinės prokuratūros ir VSD pranešime primenama, kad trijų asmenų nuteisimu pasibaigęs ikiteisminis tyrimas prokuratūroje buvo pradėtas Valstybės saugumo departamento pateiktos informacijos pagrindu, jo metu buvo aktyvai bendradarbiauta su Valstybės saugumo departamentu bei užsienio valstybių teisėsaugos ir vidaus saugumo institucijomis.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos buvo siekiama užverbuoti, veikdami itin pilietiškai ir atsakingai, ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla, teigiama pranešime.
 
Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko ir valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikė Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.24; 00:30

LRT.lt – naujienų portalas

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Tarybai (LRT Tarybai), LRT Etikos kontrolieriui, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos ganeralinei direktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei, LRT tyrimų skyriui

Reikalavimas paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją ir suteikti atsakymo teisę

2021-05-28

Š.m. gegužės 17 d. 06:53 interneto portale www.lrt.lt (toliau – Portalas), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, buvo paskelbtas straipsnis „LRT tyrimas. Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ (toliau – Straipsnis), kurio autoriais kolektyviai įvardinti Jurgita Čeponytė, Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyrius ir lrt.lt, žr. prie šio reikalavimo pridedamą Straipsnio nuorašą ir nuorodą: https://www.lrt.lt/naujienos/lrt-tyrimai/5/1410733/lrt-tyrimas-uz-seimu-marso-rengeju-ir-remeju-antinato-mitingu-sleifas-pronacistines-organizacijos-ir-rysiai-su-vsd-ataskaitose-minimais-asmenimis

Straipsnis įvardinamas kaip „tyrimas“, tačiau jame iš tiesų nėra jokio tyrimo, nes pačių „tyrimo objektų“, tarp kurių įvardijami ir mes – Sakalas Gorodeckis, Naglis Puteikis, Gintaras Songaila bei kiti centristai ir tautininkai, nuomonės iš viso nebuvo klausiama. Dėl publikuojamų faktų ir teiginių apie mus teisingumo su mumis iš viso nebuvo tikslinamasi, kaip ir apskritai dėl Straipsnyje publikuotos informacijos apie įvykius ir renginius, kuriuose, kaip skelbiama Straipsnyje, mes ir mūsų atstovaujamos organizacijos dalyvavo ar netgi juos organizavo (Straipsnyje mes esame pateikti kaip šių, į vieną virtinę sumestų, įvykių ir renginių „Dalyviai/Steigėjai“), tačiau mūsų nieko nebuvo apie juos teiraujamasi.

Vienintelis klausimas, kurį p. J.Čeponytė el. paštu gegužės 14 d. uždavė Sakalui Gorodeckiui, buvo toks:

Sakalas Gorodeckis. Slaptai.lt nuotr.

„Jums rašo Jurgita Čeponytė iš LRT. Analizuodama pastaruosius kelerius metus vykusius protestus įvairiais klausimais, pastebėjau, kad esate prisidėjęs organizuojant arba dalyvavote juose. Kodėl dalyvaujate daugelyje protestų net ir labai skirtingoms temoms skirtų?“. S. Gorodeckis į šį laišką atsakė apie įvairius renginius, kuriuos jis organizavo, tačiau nė vieno įvykio ar renginio, kuris aprašomas Straipsnyje, neminėjo. „Tyrimo“ autorė nei apie vieną Straipsnyje rašomą įvykį ar renginį S. Gorodeckio nieko nepaklausė. Visgi Straipsnyje teigiama, kad esą „LRT stengėsi susisiekti su visais „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ bei kitų protestų organizatoriais ir etatiniais dalyviais, tačiau atsakymus į klausimus gavo tik iš kelių.“ Su Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininku Sakalu Gorodeckiu viena iš Straipsnio autorių „susisiekė“, tačiau nieko apie Straipsnyje minimus faktus ir teiginius taip ir nesiteikė paklausti. O su Nagliu Puteikiu bei su Gintaru Songaila nė „susiekti“ nepabandė.

Straipsnyje niekas nėra išskirtas iš jame piešiamo protestuotojų profilio, o atvirkščiai – visi jame paminėti asmenys bei organizacijos yra tyčia suplakti į viena. Todėl Straipsnio pavadinime ir jo tekste pateikiami apibūdinimai („pronacistinės organizacijos“, „antiNATO šleifas“, „ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ ir kt.) be jokio pagrindo meta šešėlį mūsų atstovaujamų organizacijų reputacijai, žeidžia mus asmeniškai. „Tyrimo“ tekstas sukonstruotas taip, kad vadinamojo tyrimo „rezultatus“ būtų techniškai sunku paneigti, nors jie ir neatitinka tikrovės. Straipsnio gretinimai ir teiginiai, kuriuose ir mūsų atžvilgiu metami melagingi ir šmeižikiški kaltinimai, yra kai kur supinti su įvairiais formaliais apsidraudimais („kone visų“, „galbūt susiję su“, ir kt.), tačiau kiti Straipsnio teiginiai paneigia net ir šias išlygas.

Jokiuose „protestuose prieš NATO“ tautininkų ir centristų partijos niekada nėra dalyvavusios ir šių partijų vėliavų niekada tokiuose renginiuose nėra buvę (atvirkščiai, šios partijos visada buvo vienos aktyviausių Lietuvos dalyvavimo NATO ir pačios NATO rėmėjų). Tačiau Straipsnio autorės (-iai) po pastraipėlės, kurioje pirmuoju sakiniu pasakyta, kad „po 2014 m. Krymo aneksijos Lietuvoje pasipylė protestai prieš NATO“, toliau tęsia/…/kad šiuose renginiuose matyti tautininkiškų ir patriotinių organizacijų vėliavos bei veikėjai /…/“. Nors pilnas „tautininkiškos organizacijos“ pavadinimas čia nepateiktas, tačiau jis aiškiai numanomas iš tolesnio Straipsnio teksto, taip pat iš Straipsnyje minimų asmenų (S.Gorodeckis yra Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas, G. Songaila buvo Tautininkų sąjungos pirmininkas, o N. Puteikis yra Centro partijos – Tautininkų pirmininkas).

songaila_m
Gintaras Songaila. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie esą buvusį patriotinių organizacijų dalyvavimą protestuose prieš NATO mums taip pat nėra žinoma ir jokių tokių duomenų Straipsnyje nėrapateikta (Straipsnyje tie 2016-06-17 data paminėti akcijos Šiauliuose „dalyviai/steigėjai“ negali būti priskiriami nei prie „tautininkiškų“, nei prie „patriotinių“ organizacijų, kaip ir kiti tokių akcijų organizatoriai). Šioje akcijoje dalyvavę asmenys niekaip nėra susiję nei su mumis, nei su mūsų atstovaujamomis politinėmis organizacijomis. Nei mes patys asmeniškai, nei mūsų atstovaujamos organizacijos nėra ir nebuvo niekaip susiję taip pat ir su Straipsnyje minima 2017-09-10 akcija „prieš NATO prie Seimo“, su 2016-06-17  protestu Šiauliuose „prieš JAV, NATO, ES“, kaip ir su kitais tų pačių asmenų organizuotais, tos pačios tematikos protestais 2016 bei 2015 metais.

Nei mes asmeniškai, nei tautininkai, nei centristai nėra niekaip susiję ne tik su šiomis akicijomis-protestais, bet ir su Straipsnyje paminėtais asmenimis, šių akcijų-protestų organizatoriais ar dalyviais. Tarp vienos tokios akcijos dalyvių Straipsnyje minimas Aras Sutkus iš viso nėra niekaip susijęs nei su mumis asmeniškai, nei su tautininkų ir centristų organizacijomis. Skirtingai nei teigia Straipsnyje cituojamas Arnas Sutkus, nei tautininkai, nei centristai nėra dalyvavę ir nedalyvauja taip pat ir Straipsnyje paminėtame vadinamajame „Susitelkime“ (apie tai Straipsnio autoriai būtų nesunkiai sužinoję, jei tik būtų paklausę kitos pusės, apie kurią parašė, tačiau nė nepaklausė). Liaudies partija yra visai kita organizacija ir skelbia skirtingas nuo tautininkų ir centristų idėjas. Šis skirtumas visada buvo ypač ryškus dėl NATO. Jeigu kažkokie asmenys ar organizacijos skelbia apie „vienijimąsi“, tai Straipsnio autoriai į tokius šaltinius privalėjo pažiūrėti kritiškai, patikrinti, kiek jie patikimi. Straipsnyje nurodytame centristų ir tautininkų kreipimęsi dėl vienijimosi tokios organizacijos ar asmenys, kuriuos Straipsnio autoriai įvardija kaip „susijusius su VSD ataskaitomis“ nebuvo kviečiami, su tokiais iš mūsų pusės jokių derybų ar iniciatyvų dėl „vienijimosi“ nebuvo.

Nei mes, nei mūsų atstovaujamos „tautininkiškos organizacijos“ nėra niekaip susijusios ir su kitais šiame Straipsnyje įvardintais protestais prieš NATO ar su kitais tokiais renginiais, kuriuose galėjo būti skleidžiama „Kremliaus dezinformacija“ ar platinama „antivalstybinė propaganda“, kadangi tai prieštarautų mūsų ir mūsų atstovaujamų „tautininkiškų organizacijų“ vertybėms bei programinėms nuostatoms. Tautininkus ir centristus labai žeidžia, kad mūsų organizacijas Straipsnio autoriai be jokio pagrindo gretina ir su Rusijos „visuomenės saugumo koncepcija“. Mūsų programinėse nuostatose niekada nebuvo absurdiškų teiginių, kad mes nuo Vakarų korporacijų išnaudojimo ginsime „gamtinių išteklių gausią Rusijos civilizaciją” ir kad mes kažkaip susiję su šia koncepcija tikinčiais asmenimis, kurie „mano, kad remiantis jos idėjomis galima atkurti Rusijos galybę, nugalėti „destruktyvius“ Vakarus, ir palaiko Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką“. Atvirkščiai, tiek tautininkai, tiek centristai niekada nepalaikė Rusijos agresyvios politikos, visada rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą ir, skirtingai nei kitos partijos bei organizacijos, aktyviais praktiniais veiksmais palaikė jos kovą prieš Rusijos agresiją.

S.Gorodeckis, N.Puteikis, G. Songaila, o taip pat jų atstovaujamos ir atstovautos organizacijos nėra niekaip susiję ir su Straipsnyje paminima Z.Vaišvilos vadovaujama „Visuomenės taryba“, niekaip nesusijusi ir su Straipsnyje minėtų „Birželio 3 grupės“,„Piliečių sąšaukos už dorą ir tautą“ veikla. Nei mūsų asmeniškai, nei mūsų organizacijų atstovų nėra ir nebuvo nei vienoje iš šių struktūrų – nei tarp jų „dalyvių“, nei tarp jų „iniciatorių“, nei tarp jų „organizatorių“, nei tarp jų „steigėjų“. Be to, šios „organizacijos“, mūsų žiniomis, niekur ir niekada nepalaikė ir jokių tautininkų bei centristų protestų ar kitų renginių, o tarp jų ir tų, kurie minimi Straipsnyje. Straipsnyje pateikta nuoroda į tai, kad 2016-01-19 „Birželio 3 grupė“ esą jungėsi su „Liaudies partija ir Respublikonais“ yra tyčia klaidinanti, nes Respublikonų partija susijungė ne su šiomis grupėmis, o su Tautininkų sąjunga. Be to, respublikonų prisijungimas prie tautininkų Straipsnyje datuotas apibendrintai „2016“, tačiau „laiko juostoje“ jis yra chronologiškai pateiktas tyčia anksčiau nei menamas respublikonų jungimasis su „Birželio 3 grupe“ bei „Liaudies partija“, kuris esą vyko metų pradžioje.

Seimo narys Naglis Puteikis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip Straipsnio autoriai siekia sudaryti klaidinantį įspūdį, kad tautininkai yra susiję su „Liaudies partija“ ir „Birželio 3 grupe“ per nuorodose minimus respublikonus. Juk jei respublikonai prisijungė prie tautininkų, o vėliau dar jungėsi ir su „Birželio 3 grupe“ bei „Liaudies partija“, tai juk būtų „akivaizdi sąsaja“, jei ji liktų nepaneigta. Tačiau tokią Straipsnio autorių sąmoningai įtaigojamą sąsają paneigė pats gyvenimas, nes respublikonai jau po šių nuorodų iš tiesų prisijungė ne prie „Birželio 3 grupės“ ar „Liaudies partijos“, bet prie Tautininkų sąjungos, kuri po prisijungimo papildė pavadinimą. „LRT Tyrimo“ autoriai nė nepasivargino informuoti savo skaitytojų, kad „informacija“ apie respublikonų jungimąsi su „Liaudies partija“ ir „Birželio 3 grupe“ nepasitvirtino. Atvirkščiai, Straipsnyje pateiktoje „laiko juostoje“ jie sąmoningai sukeitė įvykius.

Straipsnio pavadinime („LRT tyrimas.Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos [paryškinta mūsų] ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“) ir Portale yra panaudojama sąvoka „pronacistinės organizacijos“, kuri Straipsnio tekste susieta su prie 2019-2021 m. „kone visų“ rengtų mitingų/protestų organizatoriu pridėtomis ir esą juos remiančiomis „atsišviežinusiomis radikaliomis nacionalistinėmis partijomis“ (žr. „Pandemijos kibirkštys“) bei su „aktyviai išnaudojamomis“ Vasario 16 bei Kovo 11 šventėmis, kurių metu eitynes organizuoja S. Gorodeckis ir kiti tautininkai. Kadangi tarp Straipsnio „laiko juostoje“ minimas  tautininkų jungimasis su respublikonais, o po to ir su centristais, taigi, „atsišviežinusiomis radikaliomis nacionalistinėmis partijomis“ yra priskiriami būtent tautininkai, o konkrečiai – Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos bei Centro partijos-Tautininkų nariai. Tačiau nėra jokių duomenų, kad šios partijos yra „pronacistinės“, toks kaltinimas yra melagingas ir įžeidžiantis. Toks kaltinimas negali būti metamas ir Straipsnio „laiko juostoje“ įvardintai persitvarkiusiai politinei partijai „Kartų solidarumo sajunga-Santalka Lietuvai“, o taip pat ir „laiko juostoje“ minimomis naujai įsikūrusioms partijoms „Nacionalinis susivienijimas“ bei „Krikščionių sąjunga“. Šios partijos nesusijusios nei su protestų prieš NATO organizavimu, ar dalyvavimu juose, nei jos „turi ryšių“ su VSD ataskaitose minimais asmenimis.

Tarp neteisingų sąsajų ir klaidinančių nuorodų Straipsnyje yra įveltas ir G. Songaila, kuris buvo Tautininkų sąjungos pirmininkas. Jis Straipsnyje įvardintas kaip steigėjais/dalyvis prie 2010-12 m. nuorodos „Garliavos įvykiai. Protestai ir „Drąsos kelio“ partijos įsteigimas.“ G.Songaila nedalyvavo nei „Drąsos kelio“ partijos steigime, nei Garliavos įvykiuose, nei protestuose. Tuometinis Seimo narys tik vieną kartą per visą 2010-2012 metų laikotarpį lankėsi Garliavoje. N.Venckienės kvietimu jis nuvyko susipažinti su Deimante Kedyte, su kuria kalbėjosi ir žaidė šachmatais. G. Songaila turi gydytojo psichiatro diplomą. Jis tuomet įsitikino, kad ekspertų išvados dėl to, kad ši mergaitė nelinkusi fantazuoti, nepasiduoda įtaigai ir todėl jos parodymai dėl buvusio tvirkinimo buvo pagrįsti, deja, atitinka tikrovę. G.Songaila nedalyvavo „Garliavos įvykiuose“, nedalyvavo ten vykusiuose protestuose, o tuo labiau partijos „Drąsos kelias“ steigime. Jis niekaip nėra susijęs su asmenimis, su kuriais LRT „tyrimas“ jį mėgina gretinti, ir net nepažįsta jokio Andriaus Lobovo.  

Vienu atveju ši manipuliacijų, tyčinio pripainiojimo ir įvėlimo „technika“ buvo panaudota itin rizikingai, žr. Straipsnyje: „Remiantis LRT Tyrimų skyriaus surinkta ir susisteminta informacija, visus šiuos protestus nuo2012 m. [paryškinta mūsų] vienija ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai [paryškinta mūsų], o ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose [paryškinta mūsų]. VSD juos yra įvardijusi kaip arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“ [paryškinta mūsų] (toliau – Citata). Nors vėliau Straipsnyje kitoje vietoje yra įvardinti keli asmenys, kurie pasak Straipsnio autorių yra „VSD grėsmių valstybės saugumo ataskaitose“ minimi kaip „platinantys antivalstybinę propagandą, jie arba finansuojami priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų, arba yra jų dalis“, tačiau šie paminėti asmenys išvis nėra niekaip susiję nei su mumis asmeniškai, nei su mūsų atstovaujamomis organizacijomis (t.y., jie nėra susiję su Straipsnyje minimais „Centro Partija ir Tautininkais“). Nepaisant to, kad Straipsnio autoriai negalėjo nurodyti jokių tokių „VSD ataskaitose minimų asmenų“, kurie būtų kaip nors susiję su mūsų organizuotais protestais, šioje Citatoje apibendrintai teigiama, kad su kažkokiais asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose, yra susiję „visi šie protestai“, išvardinti Straipsnyje. Tokiu būdu tyčia siekiama sudaryti įspūdį, kad esą ir tie protestai, kuriuos organizavo tautininkai bei centristai yra kažkaip susiję su tokiais Lietuvai priešiškais asmenimis.

Iš esmės, aukščiau pateiktoje Straipsnio Citatoje pasakyta, kad nesvarbu, ar jame įvardinti asmenys buvo „visų šių protestų“ nuo 2012 m. organizatoriai, ar jie buvo tik dalyviai, ir net nesvarbu, ar jie dalyvavo tik kai kuriuose iš Straipsnyje paminėtų renginių/įvykių, tačiau jie esą „turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose“, ir dar daugiau – „visų“ Straipsnyje išvardintų protestų „arba organizatorius, arba dalyvius“, pasak Straipsnio autorių, VSD yra įvardijusi „arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“. Straipsnyje taip pat teigiama, kad „visuose“ jame paminėtuose protestuose, o tai reiškia, kad ir tuose iš jų, kuriuos organizavo Sakalas Gorodeckis, Naglis Puteikis, Gintaras Songaila, kaip ir tuose, kuriuose buvo protestuojama prieš NATO, „skambėjo labai panaši retorika, atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai. Itin dažnai jie sutapo su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“.

Mes, S.Gorodeckis, N.Puteikis ir G.Songaila, iš viso neturime, niekad neturėjome ir negalėjome turėti jokių „sąsajų su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose“, įskaitant ir tuos, kuriuos VSD įvardija kaip „arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“. Netiesa, kad mūsų bei mūsų atstovaujamų organizacijų renginiuose „atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai“ su tokiais protestais. Kadangi tokie „reikalavimai ir lozungai“ neatsikartojo, tai jie tuo pačiu ir negalėjo sutapti „su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“. Straipsnyje teigiama, kad visuose protestuose atsikartojantys „reikalavimai ir lozungai“ su Kremliaus skleidžiama dezinformacija sutapo „itin dažnai“. Tačiau tie lozungai ir reikalavimai, kuriebuvo skelbti tautininkų bei centristų organizuojamuose renginiuose, net ir negalėjo „itin dažnai“ sutapti „su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, kadangi nei su tokia dezinformacija, neisu jokia kita dezinformacija tautininkų bei centristų skelbiami šūkiai ir reikalavimai nesutapo niekada. Straipsnyje ir nėra pateikta jokių duomenų, kad tautininkai ar centristai kada nors būtų teikę kokius nors reikalavimus ir šūkius, kurie kada nors būtų sutapę su Kremliaus dezinformacija. Taigi, Straipsnio autorių kaltinimai, tiekkiek jie taikomi mums ir mūsų atstovaujamoms organizacijoms, yra niekuo nepagrįsti.

Nei vienas iš Straipsnyje išvardintų protestų ar (ir) kitų renginių, kuriuos organizavo arba juose dalyvavo S.Gorodeckis, N.Puteikis, G.Songaila, nėra niekaip susiję su kokiais nors „lozungais ir reikalavimais“, kurie būtų galėję sutapti su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“. Antai du Straipsnyje paminėti protestai, iš kurių vieną organizavo ir viename dalyvavo Sakalas Gorodeckis (2019 m. liepos 10 d. prie Vilniaus miesto savivaldybės dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo ir tų pačių metų rugpjūčio 7 d. prie Mindaugo paminklo „Apginkime Lietuvos didvyrius“), buvo nukreipti kaip tiktai prieš Kremliaus dezinformaciją dėl Lietuvos didvyrių, kovojusių prieš sovietinius okupantus. Šiuose dviejuose protestuose nebuvo jokių lozungų ar reikalavimų, kurie būtų galėję kaip nors sutapti su Kremliaus dezinformacija, ir nebuvo tokių, kurie būtų „atsikartoję“ kituose Straipsnyje išvardintuose protestuose.

LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa, Straipsnyje apie šiuos protestus rašoma, kad jie kilo „paraleliai“ (žr.: „paraleliai aštrėjant istorinei tematikai, 2018 m. vienas po kito kilo protestai dėl tarpukario veikėjų Jono Noreikos ir Kazio Škirpos veiklos vertinimo“), tačiau toliau „kone visi“ protestai jau suplakami į viena: „kone visų 2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų [paryškinta mūsų] organizatoriai ir dalyviai persipina, juos palaiko konkretūs politikai ir politinės organizacijos, taip pat ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos [paryškinta mūsų]. Aktyviai išnaudojamos ir Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios šventes“ [mūsų pastaba: paminėtas eitynių organizatorius tautininkas Sakalas Gorodeckis]. O sekančioje pastraipoje Straipsnio autoriai jau ir visai susipainioja savo „logikoje“, nes dar papildomai paaiškina, kad „visus šiuos protestus nuo 2012 m. vienija“ [paryškinta mūsų] esą „ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai“, o „ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas [paryškinta mūsų] su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose“. Šioj vietoj Straipsnio autoriai matyt jau užmiršo pridurti žodelį „kone“, „galimai“, ar panašiai, todėl susidurs su griežtomis teisinėmis pasekmėmis. Išsireiškimas „arba vieni, arba kiti“ nereiškia, kad tiktai „kai kurie“, bet aiškiai sako, kad „visuose šiuose protestuose“ buvo esą juos vienijančių „tų pačių“ arba organizatorių, arba dalyvių, kurie, negana to, dar esą turėjo „aiškias sąsajas“ su kažkokiais Lietuvai priešiškais asmenimis.

Tarp Straipsnyje minimų „visų protestų“ yra įvardinti ir trys Arvydo Juozaičio bei G.Songailos organizuoti renginiai („Piketas prie M.Mažvydo bibliotekos prieš neteisingus debatus” 2019-04-08, bei „Už laisvus rinkimus“ 2019-05-02 ir 2019-05-08). Šiuose protestuose nei tarp jų organizatorių, nei tarp dalyvių mūsų duomenimis nebuvo jokių asmenų, kurie patys arba jų „informaciniai kanalai“ būtų minimi VSD grėsmių ataskaitose. Nei Arvydas Juozaitis, nei Gintaras Songaila tarp tokių asmenų VSD ataskaitose neminimi. Nei 2019-04-08 proteste įvardintas Vitalijus Balkus, nei Martynas Krivaitis taip pat VSD ataskaitose neminimi. Negana to, Vitalijus Balkus net ir nebuvo šio protesto dalyvis, o tik ėmė iš G.Songailos interviu videolaidai „Iš savo varpinės“ ir kaip su šiuo renginiu niekaip nesusijęs žurnalistas jį komentavo laidoje (tiktai dėl vieno iš Straipsnyje minimų „protestų“ autoriai pripažįsta, kad V.Balkus jį filmavo, t.y. dėl 2020-05-22, o čia ir kitur – autoriai tai paminėti pamiršo, antai dėl 2017-03-11 Kovo 11 eitynių; tiesa, jeigu pastaruoju atveju V.Balkus būtų pripažįstamas kaip eitynių dalyvis, reikia pabrėžti, kad šiose eitynėse jokie lozungai arba reikalavimai neskleidė „Kremliaus dezinformacijos“, o informacinio kanalo „Iš savo varpinės“ VSD niekur nėra paminėjęs). Martynas Krivaitis nėra Straipsnyje daugiau minimas jokiuose tarp jame nurodytų „visų protestų“. Vitalijaus Balkaus filmavimas gegužės 5 d. pikete dar neįrodo, kad 2019-04-08 protesto „arba organizatoriai, arba dalyviai“ būtų kaip nors „persipynę“ su Straipsnyje įvardintais „visais protestais nuo 2012 metų“. Taigi, jau turime vieną vieną iš protestų, kuris sugriauna „LRT Tyrimo“ Citatoje pateiktą teiginį apie „visus protestus“. Be to, jei viešuose renginiuose pasitaiko dalyvių, kurie yra dalyvavę ir kituose „LRT Tyrime“ įvardintuose protestuose nuo 2012 metų, tai savaime dar visai nereiškia, kad tokie dalyviai šiuos „visus“ renginius esą kažkaip „vienija“. Paklausėme V. Balkaus, ar jo LRT teiravosi apie protestus, kuriuose jis yra nuo 2012 metų dalyvavęs. Paaiškėjo, kad LRT V.Balkaus nieko neklausė ir nebandė susisiekti. Taip pat paaiškėjo, kad jis iš tiesų dalyvavo viename Straipsnyje minimame 2013 m. proteste „prieš skalūnus“, tačiau jis ten dalyvavo drauge su M.Puidoku kaip oficialus LŽVS atstovas, nes tuomet buvo šios partijos narys, o nei Straipsnyje minimo Vaido Lekstučio, nei Olego Titorenkos jis tuomet nei pažinojo, nei matė, nei yra kada nors turėjęs su jais kokių nors ryšių, nekalbant jau apie kažkokias „aiškias sąsajas“.

Dar daugiau, pikete prie M.Mažvydo bibliotekos irgi nebuvo jokių „lozungų arba reikalavimų“, kurie būtų „atsikartoję“ kituose Straipsnyje minėtuose protestuose. Ši akcija buvo skirta protestui prieš akivaizdų politinės kampanijos dalyvių diskriminavimą, organizuojant rinkimų debatus, kai dalyviai buvo paskirstomi pagal socialinių apklausų reitingus. Piketo reikalavimas rinkimų viešuose debatuose neskirstyti politinės kampanijos dalyvių pagal jų reitingus pasikartojo tiktai vienu atveju: Centro Partijos-Tautininkų pareiškime Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl to, kaip LRT organizavo 2020 metų Seimo rinkimų debatus. Kaip žinia, LVAT pripažino, kad rinkimų debatuose LRT skirstė politinės kampanijos dalyvius pagal jų reitingus, pažeisdama įstatymus. Tiesa, šio centristų ir tautininkų konfilkto su LRT Straipsnio autoriai nepamini. Tačiau jie kartu teigia, kad „tautininkiškų organizacijų rengiamuose mitinguose /…/ skelbiamas visiškas nepasitikėjimas tradicinėmis Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos priemonėmis, o tai yra netiesa.

Jei kuriuose nors „mitinguose“tautininkiškos organizacijos pareiškė nepasitikėjimą, tai tik konkrečiaidėl kurios nors „žiniasklaidos priemonės“ ir dėl konkrečių jos tendencingumų. Tokia žiniasklaidos priemonė ir buvo būtent LRT, su kuria turėjome net ir teisinių konfliktų (juose paaiškėjo, kad LRT buvo neteisioji pusė). Kitoms „tradicinėms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms“ nepasitikėjimo savo mitinguose nesame skelbę. Nepasitikėjimo nesame skelbę ir „užsienio žiniasklaidos priemonėms“, išskyrus Rusiją, kurioje skelbiama informacija „tautininkiškos organizacijos“ iš tiesų visiškai nepasitiki. Netgi ir LRT atžvilgiu centristai bei tautininkai, o taip pat jų organizacijas atstovaujantys asmenys (t.y., Straipsnyje šiame kontekste paminėti S. Gorodeckis, N. Puteikis, G. Songaila) niekad nesame skelbę „visiško nepasitikėjimo“, nes tikime, jog ir joje tebedirba daug sąžiningų ir profesionalių žurnalistų.

Jei tarp Straipsnyje minimų „tautiniškų organizacijų“ mitingų turimas omenyje ir Straipsnyje paminėtas visuomenininkų 2018-10-22 surengtas mitingas „Protestas prieš LRT, prieš cenzūrą LRT ir už LRT laisvę“, tai jo organizatoriai iš tiesų kėlė reikalavimus taip pat tik LRT. Kaip matyti iš mitinge paskelbtos rezoliucijos, jame nebuvo skelbiamas visiškas nepasitikėjimas „tradicinėmis Lietuvos žiniasklaidos priemonėmis“.

VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.

Aukščiau minėtose Arvydo Juozaičio ir Gintaro Songailos 2019-05-02 ir 2019-05-08 rengtose akcijose prie LRT „Už rinkimų laisvę“ nebuvo reiškiamas „visiškas nepasitikėjimas“ LRT, bet tik buvo protestuojama, kaip LRT organizuoja rinkimų debatus. Šiose akcijose buvo kalbama apie Arvydo Juozaičio rinkimų programą, kurios pristatyti LRT debatuose nebuvo demokratinius standartus atitinkančių sąlygų. Šiose akcijose buvo pristatytos kandidato į Prezidentus nuostatos, kurios niekaip „neatsikartoja“ LRT Straipsnyje minėtuose protestuose prieš NATO, ar kituose renginiuose, kuriuos nuo 2012 metų organizavo, arba juose dalyvavo kokie nors VSD ataskaitose paminėti asmenys, galimai iš tiesų skleidę turinį, kuris „itin dažnai“ sutapo su „Kremliaus skelbiama dezinformacija“.

Prie šių akcijų organizatorių Straipsnio autoriai pridėjo du šių akcijų dalyvius (Astrą Genovaitę Astrauskaitę ir Pranciškų Valicką). Šie asmenys neminimi VSD ataskaitose ir neturime duomenų, kad jie turėtų kokias nors „aiškias sąsajas“ su kitais asmenimis, kuriuos VSD savo ataskaitose kada nors būtųpaminėjęs. LRT Straipsnyje minimi arti keturiasdešimties protestų, o Pranciškus Valickas kaip dalyvis paminėtas tik dar vienoje protesto akcijoje (jau minėtas 2018-10-22 „Protestas prieš LRT, prieš cenzūrą LRT ir už LRT laisvę“). Taigi, šis asmuo tikrai negali būti joks kandidatas į veikėjus, kurie esą persipina „visuose protestuose nuo 2012 metų“ ir niekaip negali pretenduoti į kokį nors šių protestų „vienijimą“, kaip teigiama Straipsnio Citatoje. Be to, P.Valickas ir Straipsnyje iš viso nėra niekur įvardintas šalia asmenų, kurie buvo minimi VSD ataskaitose ir kurie organizavo kokius nors protestus, arba juose bent dalyvavo, tad jokių sąsajų su tokiais asmenimis nėra, nekalbant apie kokias nors „aiškias sąsajas“.

Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas

A.G. Astrauskaitė Straipsnyje paminėta aštuoniuose protestuose ir renginiuose, tačiau jokiame proteste prieš NATO nėra dalyvavusi, todėl net ir teoriškai negali būti susijusi su Straipsnio Citatoje minimais „visais šiais protestais po 2012 metų“, todėl ji viena pati taip pat niekaip negalėjo „visų šių protestų“kaip nors„perpinti“ arba „vienyti“. Tarp tų aštuonių atvejų A.G. Astrauskaitė paminėta ir prie informacijos apie centristų ir tautininkų vienijimąsi (2020-07-27, šalia S. Gorodeckio ir N. Puteikio, nes tuo metu ji buvo Centro partijos narė), taip pat ji įvardinta aukščiau paminėtuose tautininkų organizuotuose protestuose dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos šmeižto, kurie irgi nesutapo su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, o kaip tik buvo nukreipti prieš ją. Drauge su A.G. Astrauskaite įvardinti Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronis Ažubalis irgi nėra minimi VSD ataskaitose kaip „antivalstybinę propagandą“ platinantys asmenys. Prie Mindaugo paminklo rengtame proteste LRT Straipsnis greta A.G. Astrauskaitės ir kitų organizatorių bei dalyvių (S. Gorodeckio, A. Juozaičio) mini ir ekonomikos mokslų daktarą Eugenijų Palioką. Vien tuo pagrindu, kad šis asmuo dalyvavo šiam proteste jo dar negalima laikyti nei su „tautinėmis organizacijomis“, nei su A.G. Astrauskaite susijusiu asmeniu. Netgi tuo atveju, jei E.Paliokas savo pažiūromis dėl Lietuvos istorinės atminties ir būtų artimas tautininkams, jis pats nėra minimas VSD ataskaitose, todėl negali būti laikomas tokiu susijusiu asmeniu (arba organizatoriumi, arba dalyviu), kuris įvardintas Straipsnio Citatoje.

Be jau aukščiau paminėtų ir Straipsnyje įvardintų protestų bei viešų renginių A.G. Astrauskaitė dalyvavo tik keturiuose protestuosearakcijose, apie kuriuos nei mes, nei mūsų atstovaujamos organizacijos nieko nežinojome. A.G. Astrauskaitė 2020-06-19 išties dalyvavo akcijoje „Eitynės nuo Katedros aikštės iki Seimo. Eitynės už lietuvių gyvybes“, tačiau ši vieša akcija, mūsų žiniomis, nebuvo niekaip susieta su „Kremliaus skelbiama dezinformacija“, o ir patys Straipsnio autoriai nenurodė jokių konkrečių šitos akcijos lozungų ar reikalavimų, tarp jų ir esą „tų pačių“, kurie būtų galėję „atsikartoti“ kituose keturiasdešimtyje renginių ar įvykių, paminėtų Straipsnyje.Šioje akcijoje su A.G. Astrauskaite gretinami asmenys, mūsų žiniomis, taip pat nėra minimi VSD ataskaitose.

Vienas iš tokių renginių, kuriuose dalyvavo A.G. Astrauskaitė – tai „tylus protestas prieš Seimo rinkimus“(2020-10-02). Šiame tyliame proteste nėnebuvo skelbiami „lozungai ar reikalavimai“, galėję „atsikartoti“ kituose protestuose. Šalia A.G. Astrauskaitės minimas kitas akcijos dalyvis A.Sutkus pagal Straipsnio Citatą negali pretenduoti į su A.G. Astrauskaite susijusius asmenis arbaį su „visais protestais“, kurieminimi šioje Citatoje, susijusius asmenis, nes, mūsų duomenimis jis pats irgi niekur nėra paminėtas VSD ataskaitose.

Šis asmuo su A.G. Astrausaite Straipsnyje yra sugretinamas ir kitame proteste-akcijoje(„Proteste prie LRT dėl pasipiktinimo laida apie gėjus tėčius“, 2019-11-09). Drauge su A.G. Astrauskaite ir kitais protesto dalyviais mes taip pat piktinamės šia LRT laida, nes tai buvo LGBT išpažįstamo gyvenimo būdo propaganda per iš mokesčių mokėtojų išlaikomo nacionalinio transliuotojo programą. Ši konkreti laida iš tiesų buvo. Tai nėra kokia netikra žinia („feikas“), todėl pasipiktinimas dėl šios laidos net ir logiškai negali sutapti su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“ apie LGBT propagandą Lietuvoje.

Vienintelis atvejis iš Straipsnyje minimų „visų protestų“, kuriame per kitą asmenį (A.G. Astrauskaitę) mes ir mūsų atstovaujamos tautininkiškos organizacijos galėjo būti netiesiogiai gretinamos su asmeniu, kuris iš tiesų buvo minimas VSD ataskaitose ir kuriam buvo keliamos bylos dėl priešiškų Lietuvai veiksmų, tai 2020-05-22 akcija, kurią organizavo pati A.G. Astrauskaitė („Piketas, kuriame yra siekiama apginti Lietuvos piliečių konstitucines teises“ (dėl karantino). Dainius Petkus nėra niekaip susijęs su VSD ataskaitomis, o Kazimieras Juraitis į šį protestą galėjo atvykti ir atsitiktinai arba savo iniciatyva tyčia. Vienintelis toks atvejis iš maždaug 40-ties, kurie minimi Straipsnyje, kai per kitą asmenį galima atsekti kažkokią sąsają su galimai priešišku Lietuvai veikėju, išties parodo priešingą padėtį, negu teigiama Straipsnyje (esą „visi šie protestai“ yra persipynę su asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose). S. Gorodeckis, N. Puteikis ir G. Songaila bei jų atstovaujamos organizacijos nėra susiję su „visais šiais protestais“, o mūsų organizuoti renginiai nėra susiję su asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose. Situacija, kai kažkokias sąsajas su įtartinais asmenimis galima atsekti tiktai per kitų dviejų asmenų grandinę iki mūsų ar mūsų atstovaujamų organizacijų, neįrodo jokio ir mums primetamo „antiNato mitingų šleifo“ ar „ryšių su VSD ataskaitose minimais asmenimis“, o taip pat ir kitų Straipsnyje pateiktų kaltinimų mūsų bei mūsų atstovaujamų organizacijų atžvilgiu. Nėra jokia paslaptis, kad kiekvienas Lietuvos pilietis per kitus du asmenis gali savo šalyje surasti nebūtinai vien tik antivalstybinį veikėją, bet ir giminaitį. Todėl Straipsnio insinuacijos tokiu pagrindu mūsų atžvilgiu yra itin įžūlios, įžeidžiančios ir melagingos, kaip ir visas Straipsnyje pateikiamas mūsų organizacijų vertybėms priešingas, auditoriją tyčia klaidinantis kontekstas.

Dėl 2020-05-22 akcijos dar reikia pridėti ir pastabą, kad yra labai daug pagrindo piliečių kritiškam požiūriui į pandeminio karantino priemones. Praėjusių metų rudenį Centro partija-Tautininkai kreipėsi į LVAT dėl „ekstremalių situacijų valstybės operatoriaus“ (ESVO) teisinio statuso bei galimai neteisėtų jo veiksmų, o šių metų gegužės 5 d. LVAT priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą pagal šį pareiškimą (Admin. byla Nr. I-7-552/2021). Sprendime pripažinta, kad ESVO statusas buvo neteisėtas, kaip visi jo sprendimai, kurie iki š.m. gegužės 5 d. dar buvo nepakeisti, o taip pat ir jo veiksmai karantino metu pašalinant įstatymu privalomai nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų vertinimo rodiklius (tokius, kaip sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo laikas nuo paciento kreipimosi momento, pagrįstų pacientų skundų skaičius, ir kt.). Tad jeigu kai kurie „tautininkiškų organizacijų“ lozungai ar reikalavimai dėl karantino sąlygų „atsikartoja“ ir kitose protestuose, tai dėl tokių „atsikartojimų“ protestų dalyviai neturėtų būti kaltinami ir jie neturėtų būti automatiškai siejami su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, nes tuomet tuo pačiu tektų kaltinti ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Kita vertus, nei mes, nei mūsų atstovaujamos organizacijos neskelbė jokių pasisakymų „prieš testavimą, vakcinas ir vakcinavimą“, mums negali būti priskirtas taip pat ir „pandemijos neigimas“, todėl mūsų įpynimas ir į šį kontekstą Straipsnyje yra visiškai nepagrįstas. Mūsų protestai dėl perteklinio privalomo kaukių naudojimo buvo pagrįsti – visuomenės sveikatos ekspertai tai pripažino ir tokių reikalavimų naujos kadencijos Vyriausybė pandeminio karantino metu atsisakė.

Straipsnyje įvardintas buvusio Seimo nario, Centro partijos „Gerovės Lietuva“ pirmininko Naglio Puteikio dalyvavimas protesto mitinge „Stop nepagrįstam vaikų paėmimui“ (2018-11-25 jo pasakyta kalba šiame mitinge) taip pat negali būti joks pagrindas teigti, kad jis, ar jo atstovaujama organizacija, esą yra kažkaip susiję su asmenimis, kurie minimi VSD ataskaitose, arba kad šioje jo kalboje esą kas nors galėjo sutapti su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“.

Naglis Puteikis, kaip ir kiti mitinge kalbėję politikai, pasisakė ne prieš „griežtesnė vaikų teisių užtikrinimą“, kaip yra klaidingai pateikiama Straipsnyje, o prieš nepagrįstą ir jų gerovei žalingą vaikų paėmimą iš šeimų. N. Puteikis, kaip ir M. Puidokas, ne tik kalbėjo mitinge, bet ir teikė pasiūlymus naujajai Vaiko teisių pagrindų įstatymo redakcijai. Šie pasiūlymai Seime buvo priimti pagrindu kompromisui, todėl Straipsnio autoriai, šmeiždami Naglį Puteikį ir Mindaugą Puidoką, ar siekdami pakenkti jų geram vardui, šiuo atveju netiesiogiai žemina ir Seimo daugumą, priėmusią VTPĮ pataisas. Po VTPĮ pataisų priėmimo masiškasvaikų pagrobimas iš šeimų (per metus nuo 2018m. iki 2019m. vidurio vaikų paėmimo iš šeimų skaičius jau buvo viršijęs 1,5 tūkst.) buvo pagaliau sustabdytas ir labai aštrus konfliktas Lietuvos visuomenėje atslūgo. Naglio Puteikio pateikti faktai apie nepagrįstą vaikų išplėšinėjimą iš šeimų nebuvo nei „Kremliaus“, nei kieno nors kito „dezinformacija“. Antai vaikas iš tikrųjų buvo atimtas iš šeimos, po to kai jo motina buvo apskųsta kepštelėjusi mažamečiui vaikui, kuris veržėsi į intensyvaus eismo gatvę. N.Puteikis, kaip ir M.Puidokas, vykdydami Tautos atstovų pareigas, įsikišo ir sustabdė neteisėtus bei nehumaniškus tarnybų veiksmus.

Neseniaipriimtas galutinis teismo sprendimas, (žr.https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/galutinis-teismo-verdiktas-sunui-per-sedmenis-sudavusi-krucinskiene-lieka-isteisinta.d?id=84725777), kaip ir VPTĮ pataisų svarstymas Seime, įrodo, kad N. Puteikis ir šiuo, ir kitais atvejais dėl netinkamos padėties šeimos politikoje nieko nedezinformavo, niekam nepakenkė, neturėjo blogų ar neteisėtų intencijų. Kaip paaiškėjo, ne N.Puteikis ar jo veiksmai buvo kaip nors susiję su nepatikimais asmenimis, o visiškai atvirkščiai – tai vaiko apsaugos tarnybos „specialistas“ Teodoras Ismailovas, kuris Kaune jėga plėšė motinai iš rankų jos mažametį sūnų, buvo nuteistas už PVM grobstymą, padarė 300 000 litų žalą valstybei, teismas skyrė jam 20 000 Lt baudą, o jis žalos neatlygino, jam skirtos baudos nesumokėjo, bet buvo probacijos tarnybos nuimtas nuo įskaitos, ar stebėjimo, o jo teistumas turėjo išnykti ar baigtis 2020 metais. Paaiškėjo daug kitų vaikų teisių apsaugos tarnybų piktnaudžiavimo faktų.

Tačiau visos šios konkrečios aplinkybės „LRT tyrimo“nedomino. Šį „tyrimą“ domino vien tik tai, kad šiame dideliame mitinge tarp daugybės jo dalyvių „matėsi“ ir Vytautas Šustauskas, Ugnius Kiguolis, Kazimieras Juraitis. Kadangi mitingą vedė „tyrime“ fiksuotas kai kurių kitų mitingų (kurie labai nepatiko šio „tyrimo“ autoriams) dalyvis Viktoras Jašinskas, o šis, kaip ir K. Juraitis, kažkada buvo Liaudies partijos narys, tai LRT „tyrėjai“ į vieną grandinę pina ir juos, ir vėliau įsisteigusias visuomenines organizacijas – asociaciją „Vardan šeimos“ bei „Kauno forumą“. Tačiau į šią „grandinę“ Vytautas Šustauskas, Ugnius Kiguolis ir Kazimieras Juraitis niekaip neįsipina, nes jie nebuvo nei vienos iš šių visuomeninių organizacijų steigėjai ar iniciatoriai, „tyrimo“ autoriai neturi duomenų, kad šie asmenys būtų kaip nors dalyvavę šių įvardintų visuomeninių organizacijų veikloje. Šių asmenų dalyvavimas mitinge niekaip šio mitingo „nesuvienija“ su „visais kitais protestais nuo 2012 metų“. O tas faktas, kad Viktoras Jašinskas ir Kazimieras Juraitis vienu metu (dar prieš tai, kol paaiškėjo Kazimiero Juraičio „profilis“) buvo tos pačios partijos nariai, niekaip nekompromituoja nei šių visuomeninių organizacijų, nei jų steigėjų, nei š. m. gegužės mėnesį įvykusio Didžiojo šeimos gynimo maršo, kadangi Liaudies partija nėra paskelbta antivalstybine, ji nėra uždrausta ir, mūsų duomenimis,teisėsauga jai nėra iškėlusi bylos dėl antivalstybinės veiklos.

LRT „tyrėjai“ neturi pagrindo stigmatizuoti Viktoro Jašinsko ir dėl Liaudies partijos politinių nuostatų, nes jis jau seniai nėra šios partijos narys ir joje buvo trumpą laiką. LRT šiuo atveju net ir negali atlikti bešališko tyrimo, kadangi V.Jašinskas buvo aktyvus dalyvis būtent tų mitingų, kuriuose ir buvo kritikuojamas LRT šališkumas.Jei po šio mitingo ir susikūrė, kaip teigia Straipsnio autoriai, „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ branduolys, tai jo susidarymo nėra kaip susieti su Straipsnyje minimais „visais protestais nuo 2012 metų“. Tokia Straipsnio autorių sąsaja yra akivaizdžiai melaginga, tuo labiau, kad V.Jašinskas taip pat nėra paminėtas VSD ataskaitose, nedalyvavo protestuose prieš NATO, kaip ir visi kiti šių,„maršo branduolį“ sudariusių visuomeninių organizacijų steigėjai.

Iš to, kas čia jau išdėstyta, akivaizdu, kad šis Straipsnis nėra joks „tyrimas“, ir kad jis turi tikslą be pagrindo kompromituoti visus į Straipsnį įtrauktus asmenis, kurie net neturi nieko bendra su daugeliu Straipsnyje išvardintų protestų, su jų organizatoriais ir dalyviais. Straipsnio pagrindinis tikslas – mesti šešėlį Didžiojo šeimos gynimo maršo organizatorių reputacijai, tokiu būdu menkinant ir suniekinant šios piliečių masinės viešosios akcijos tikslus, ir primetant visiems pilietinio protesto dalyviams nebūtas Kremliaus įtakas. Pagal savo metodus šis Straipsnis yra labai panašus į sovietinių laikų publikacijas, skirtas socializmo priešams „demaskuoti“. Tik taip galima paaiškinti faktą, kad Seimo nario Naglio Puteikio vieša kalba visiems Lietuvos piliečiams aktualiame ir teisėtame daugiatūkstantiniame mitingebuvo pagrindas įtraukti ir jį patį, ir kartu jo atstovaujamą politinę partiją į sąrašą protestų, kurių didžioji dalis neturi nieko bendra nei su juo, nei su jo atstovaujamu politiniu judėjimu, nei su pagrindinėmis bendro su tautininkais judėjimo nuostatomis.

Straipsnio autoriai nė neslepia, kad S. Gorodeckis, N. Puteikis, G. Songaila bei jų atstovaujamos politinės partijos (Centro partija ir Tautininkai) buvo įtraukti į šį Straipsnį bei jame išdėstytą protestų bei kitų įvykių grandinę (pateiktą be jokių išlygų dėl Straipsnyje pateiktų apibūdinimų taikymo) pirmiausia dėl to, kad tiek centristai, tiek tautininkai išreiškė viešą paramą„Didžiajam šeimos gynimo maršui“ bei jo tikslams ginti bei stiprinti šeimą ir kitas konstitucines Lietuvos vertybes.

Didysis šeimų gynimo maršas – tai teisėta ir sveikintina, savarankiška piliečių iniciatyva. Mes nesame tarp šios akcijos organizatorių, tačiau tvirtai remiame jos tikslus, kadangi jie, mūsų manymu, Lietuvai labai aktualūs. Pagal sociologines apklausas didžioji Lietuvos piliečių dauguma neremia vadinamopolitikos elitoiniciatyvų dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo ir antikonstitucinių Partnerystės bei Tautinių mažumų įstatymų, lietuvių kalbos valstybinio statuso menkinimo, narkotikų legalizavimo. Kai kurių „elito“ politikų atkaklūs mėginimai primesti Lietuvai tokius sprendimus kertasi ne tik su Konstitucija, bet ir su demokratija, su ilgalaike tautos gerove. Tautos ateitis ir Lietuvos konstitucinės vertybės yra žymiai svarbesnis reikalas nei faktas, kad tarp maršo organizatorių pasitaikė vienas asmuo, kuris pateko į VSD grėsmių ataskaitą, ar tas faktas, kad kai kurie tokie asmenys, pasak Straipsnio autorių, „sukinėjosi“ daugiatūkstantiniame marše. Jei „LRT tyrimo“ tikslas būtų iš tiesų prevencinis, tai į jo „rezultatus“ nebūtų be jokios apeliacijos įtraukti niekaip su Rusija ir su VSD ataskaitomis nesusiję asmenys ir maršo dalyviai, kuriems visiems šio „tyrimo“ autoriai be pagrindo ir tyčia užmetinėjasąsąjų su „prokremliniais veikėjais“ bei kitokį „šleifą“.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją šeima yra „visuomenės ir valstybės pagrindas“ (38 str. 1 d.), ir šis straipsnis reiškia, kad mūsų šalyje šeimos ir santuokos instituto stiprinimas yra fundamentalus valstybės uždavinys, kurio negali paneigti jokie asmenys, jokios visuomenės grupės, politinės partijos ar žiniasklaida. Bet kokie siekiai kaip nors silpninti šeimos bei santuokos institucijas kertasi su Konstitucija. Bet Straipsnio autoriaitautininkų ir centristų nuostatas „už stiprią tradicinę šeimą“ pateikia neigiamoje šviesoje – esą kaip vieną iš lozungų, kurie esą „atsikartoja“ ir kituose protestuose, ar net kažkaip sieja šias tautininkiškas organizacijas“ su galimai prokremliniais renginiais bei veikėjais: „Tautininkiškų organizacijų rengiamuose mitinguose taip pat netyla lozungai, pasisakantys už stiprią tradicinę šeimą, prieš LGBT bendruomenę“. Straipsnyje nėra informacijos apie kokius konkrečiai mitingus šiuo atveju yra kalbama, kaip tai konkrečiai yra susiję ar nesusiję su kitais Straipsnyje minimais protestais, todėl toks tautininkų ir centristų, bei jiems atstovaujančių viešųjų asmenų besąlygiškas gretinimas su kitais yra klaidinantis (tuo labiau, kad tautininkai ir centristai pasisako ne „prieš LGBT bendruomenę“, bet prieš jų gyvenimo būdo propagandą). Be to, „stipri tradicinė šeima“ net nėra lozungas, o konstitucinė nuostata.

Tarp „lozungų ir reikalavimų“, kurie užkliuvo Straipsnio autoriams (kaip esą atsikartojantys, ir kurie esą „itin dažnai“ sutampa su Kremliaus skleidžiama dezinformacija), „LRT tyrime“ yra įvardinti taip pat ir šie: „suverenitetas priklauso tautai“ (Konstitucijos nuostata, jos 2 str.), „už Lietuvą be smurto“ (Konstitucijos nuostata, jos 21 str., taip pat daug BK straipsnių), „Lietuvos žemės ir miškų išsaugojimas“ (Konstitucijos nuostata, jos 54 str.).

Straipsnio autoriai nenurodo, kur ir kada šių reikalavimų gynimas yra ar gali būti susijęs su „Kremliaus skleidžiama dezinformacija“, todėl tai yra visiškai niekuo nepagrįstas kaltinimas taip pat ir tautininkams bei centristams, kitoms patriotinėms organizacijoms. Antai, miškų masinis kirtimas Lietuvoje yra reali ir labai skaudi problema. Tai nėra nei Kremliaus, nei kokia kita dezinformacija, nes Lietuvos mokslininkai realų miškų masyvo pokytį per 10 metų yra fiksavę nuotraukomis iš kosmoso (A. Juozaičio, signataro A. Rudžio spaudos konferencija Seime prieš du metus: https://www.youtube.com/watch?v=TukIGZ8bsgk ).

Tarp problemų, kurias pasak Straipsnio autorių, kažkada įvardino visos šios „persipynusios“ organizacijos, asmenys bei protestai, minima „Visagino atominė elektrinė“ (šią problemą išsprendė referendumas), „juvenalinė justicija“ (bent iš dalies ją išsprendė Seime priimtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos), „skalūninės dujos“ (po to kai Lietuva pareikalavo garantijų dėl požeminio vandens apsaugos, potencialus jų eksploatuotojas iš Lietuvos pasitraukė), „skiepai“ (tai šiandien iš tiesų yra visų ES šalių problema). Nei viena iš šių problemų iš tiesų nėra išskirtinis Straipsnyje aprašomų asmenų ir organizacijų atributas, kuris galėtų juos visus kažkaip „suvienyti“ ar „perpinti“.

„Ankstyvojo seksualinio švietimo“ ir jau minėtos „LGBT propagandos“ problemos Lietuvoje yra objektyvios ir yra skubiai spręstinos, nepriklausomai nuo to, kas šias problemas deklaruoja. Šios problemos nėra Kremliaus dezinformacija ir todėl negali su ja „sutapti“. „Gender ideologiją“ objektyviai išreiškia Stambulo konvencija (žr. pvz. teisės profesoriaus straipsnį Delfyje: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/algimantas-urmonas-stambulo-konvencija-kaip-teisinis-placebas-hipotetiniai-pamastymai.d?id=86696353) ir apie tai rašo nemažas būrys kitų teisės ekspertų. Tačiau LRT propaguoja tiktai kitos pusės, Stambulo konvencijos šalininkų nuomones. Kitaip sakant, Stambulo konvencijos kritikos Portale mums nepavyko surasti.

Straipsnio teigiama, kad jame minimiems mitingams ar kitoms viešoms akcijoms buvo būdingas ir šūkis „Informacinis karas – parsidavusiai žiniasklaidai. Dabar mes – IV valdžia“. Straipsnio autoriai su tokiu šūkiu mėgina sieti ir su tautinių organizacijų organizuotus mitingus ar kitus renginius. O tai neatitinka tikrovės. Nei tautininkai, nei centristai nieko panašaus nėra skelbę. 

Štai ir išvardinome beveik visas savybes, kurios paminėtos vadinamajame „tyrime“, kaip vienijančios visus negeriečius, tarp jų ir visai be pagrindo įpinant tuos, kurie rengė protestus prieš NATO („tyrimo“ autoriai nenurodė, kuriuose iš šių „antiNato protestų“ iš tiesų buvo bent paliestos aukščiau išdėstytos temos). Liko dar nepaminėta tik vienintelė savybė ar rodiklis, kurisanot Straipsnio autorių, pasiremiant nuoroda į kažkokį mums nepasiekamą (ir turbūt seniai neveikiančią) interneto svetainę www. nepropagandai.net, papildomai subendravardiklina visus „LRT tyrime“ įvardintus asmenis bei organizacijas – tai „visuomeninio transliuotojo“ problema. Kadangi Straipsnyje pateikta nuoroda į kažkokią interneto svetainę neveikia, mes negalime jos turinio nei komentuoti, nei ką nors paneigti ar patvirtinti, kas joje galėjo būti pasakyta dėl šios problemos. Mes net nežinome, ar iš tiesų ten kažkas buvo pasakyta apie LRT. Tačiau Problemą, kuri susijusi su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Portalo („LRT tyrimų skyriaus“) Straipsniu, šiurkščiai pažeidžiančiu Visuomenės informavimo įstatymo 3, 16, 17, 19, 20, 31, 32 str., o galimai ir kitus šio įstatymo straipsnius, „tyrime“ įvardinti asmenys (S.Gorodeckis, N.Puteikis, G. Songaila), o taip pat jų atstovaujamos ar atstovautos tautininkų ir centristų organizacijos, spręs teisinėmis priemonėmis.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Nesirengiame reaguoti į Straipsnyje pateiktus LRT vertinimus, nuomones ar itin aptakius teiginius, tačiau į tikrovės neatitinkančius teiginius privalome atsakyti ir įstatymų nustatyta tvarka pareikalauti LRT bei Straipsnio autorių atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, iš ko yra aišku, kad didelė dalis Straipsnyje pateiktos informacijos neatitinka tikrovės, yra netiksli ir šališka, taip pat žemina S.Gorodeckio, N.Puteikio, G.Songailos garbę ir orumą bei kenkia politinių partijų „Centro partija-Tautininkai“ (k.) bei „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos“ (k) dalykinei reputacijai ir teisėtiems interesams, bei remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 15 str. suteikta atsakymo teise, reikalaujame Portale prie Straipsnio paskelbti tokio turinio mūsų visų, žemiau pasirašiusių, atsakymą:

        „1. 2021.05.17 06:53 LRT portale publikuoto straipsnio  „LRT tyrimas. Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ (toliau tekste – Straipsnis) antraštės teiginys, kad šis straipsnis yra „tyrimas“ neatitinka tikrovės.

  1. Straipsnio antraštės teiginys, kad „už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria Straipsnyje su šiuo teiginiu yra siejami piliečiai S.Gorodeckis, N.Puteikis, G.Songaila ir politinės partijos „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
  2. Straipsnio teiginys, kad „Didysis šeimos gynimo maršas“ sutelkė žmones, kurie ir anksčiau dalyvavo arba organizavo įvairius protestus bei mitingus, o juose skambėjo labai panaši retorika, atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai. Itin dažnai jie sutapo su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys, tiek kiek Straipsnyje jis yra susiejama su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila ir su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės. Šio teiginio dalys: „atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai“ ir „itin dažnai jie sutapo su Kremliaus dezinformacija“, tiek kiek Straipsnyje jos yra susiejamos ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės.
  3. Straipsnio teiginys, kad „Po 2014 m. Krymo aneksijos Lietuvoje pasipylė protestai prieš NATO /…/. Tai, kad šiuose renginiuose matyti tautininkiškų ir patriotinių organizacijų vėliavos bei veikėjai /…/“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria Straipsnyje jis yra susiejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
  4. Straipsnio teiginys, kad „prasidėjus pandemijai, klausimų, prieš kuriuos protestuojama, sąrašą papildė nepasitenkinimas karantino suvaržymais, pandemijos neigimas ir pasisakymai prieš testavimą, vakcinas bei vakcinaciją“ tiek, kiek jis Straipsnyje yra siejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės.
  5. Straipsnio teiginys, kad „kone visų 2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų organizatoriai ir dalyviai persipina, juos palaiko konkretūs politikai ir politinės organizacijos, taip pat ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria jis Straipsnyje yra susiejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“. Šio teiginio dalis, kad „2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų organizatoriai ir dalyviai persipina“, tiek kiek ji Straipsnyje yra susiejama ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, neatitinka tikrovės. Šio teiginio dalis, kad beveik visu šiuos 2019-2021 m. vykusius mitingus ir protestus „palaiko /…/ ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos“ neatitinka tikrovės, o sąvoka „radikalios nacionalistinės partijos“, tiek kiek ji Straipsnyje taikoma ir politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“, yra taikoma nepagrįstai ir įžeidžiančiai.
  6. Straipsnio teiginys, kad „visus šiuos protestus nuo 2012 m. vienija ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai, o ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose. VSD juos yra įvardijusi kaip arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“ neatitinka tikrovės. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria Straipsnyje jis besąlygiškai susietas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei su politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“. Šis teiginys neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria prieš NATO organizuoti protestai, sąsajos su VSD ataskaitose minimais asmenimis bei su priešiškomis Lietuvai jėgomis/organizacijomis yra susieti su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
  7. Straipsnio nuoroda „laiko juostoje“: „Įvykis. 2016-01-19 Birželio 3 grupė jungiasi su Liaudies partija ir Respublikonų partija“ yra klaidinanti ir neatitinka tikrovės.
  8. Straipsnio nuoroda „laiko juostoje“: „2010-2012Garliavos įvykiai. Protestai ir „Drąsos kelio“ partijos įsteigimas. DALYVIAI / STEIGĖJAI Andrius Lobovas, Gintaras Songaila, Milvydas Juškauskas (išreiškia palaikymą)“ yra klaidinanti ir neatitinka tikrovės.
  9. Straipsnyje cituojamas A. Sutkaus teiginys apie Centro partijos ir Tautininkų dalyvavimą „Susitelkime“: „Čia yra ir feisbuko grupė „Neabejingi“, ir Šeimų sąjūdis, ir Centro partija, ir Tautininkai, ir „Lietuva yra čia“, ir Solidarumo partijos atstovai, ir su Lenkų rinkimų akcija turėjome neblogus santykius, tik jie truputį atvėso, bet vėl jie, manau, atsinaujins“ neatitinka tikrovės. Jis neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria šis teiginys apie dalyvavimą „Susitelkime“ Straipsnis sieja su su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“.
  10. Straipsnio teiginys, kad: „Didžiajame šeimos gynimo marše“ buvo galima išvysti visus iki šiol išvardytus asmenis“ neatitinka tikrovės. Jis neatitinka tikrovės ir ta dalimi, kuria su dalyvavimu šiame marše yra siejamas ir pilietis G. Songaila, kuris yra taip pat šiame Straipsnyje išvardintas asmuo. Mūsų duomenimis, šis teiginys yra neteisingas taip pat ir dėl daugelio kitų Straipsnyje išvardintų asmenų.
  11. Straipsnyje Rusijos „Visuomenės saugumo koncepcija“ bei jos platinimas „prieš JAV bei NATO nukreiptose protesto akcijose“ yra melagingai siejamas ir su piliečiais S.Gorodeckiu, N.Puteikiu, G.Songaila bei politinėmis partijomis „Centro Partija-Tautininkai“, „Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga“. Šių piliečių bei organizacijų bet koks, net ir netiesioginis ar numanomas siejimas Straipsnyje su tikslais „atkurti Rusijos galybę“, su VSD teiginiais apie asmenis, kurie „palaiko Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką“ neatitinka tikrovės.

Reikalaujame aukščiau išdėstytą visą Atsakymą paskelbti Portale prie Straipsnio nedelsiant.

Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. suteikta neteisingos informacijos, kuri buvo pateikta Straipsnyje, paneigimo teise, reikalaujame paneigti šiuos tikrovės neatitinkančius teiginius:

„Už Šeimų maršo rengėjų ir rėmėjų – antiNATO mitingų šleifas, pronacistinės organizacijos ir ryšiai su VSD ataskaitose minimais asmenimis“

„Didysis šeimos gynimo maršas“ sutelkė žmones, kurie ir anksčiau dalyvavo arba organizavo įvairius protestus bei mitingus, o juose skambėjo labai panaši retorika, atsikartojo tie patys reikalavimai ir lozungai. Itin dažnai jie sutapo su Kremliaus skleidžiama dezinformacija“

„Po 2014 m. Krymo aneksijos Lietuvoje pasipylė protestai prieš NATO /…/. Tai, kad šiuose renginiuose matyti tautininkiškų ir patriotinių organizacijų vėliavos bei veikėjai /…/“

„kone visų 2019–2021 m. vykusių mitingų ir protestų organizatoriai ir dalyviai persipina, juos palaiko konkretūs politikai ir politinės organizacijos, taip pat ir atsišviežinusios radikalios nacionalistinės partijos“

„visus šiuos protestus nuo 2012 m. vienija ne tik tie patys organizatoriai arba dalyviai, o ir tai, kad arba vieni, arba kiti turi aiškias sąsajas su veikėjais ir jų informaciniais kanalais, minimais VSD ataskaitose. VSD juos yra įvardijusi kaip arba finansuojamais, arba esančiais dalimi priešiškų Lietuvai jėgų organizacijų“

„2010-2012 Garliavos įvykiai. Protestai ir „Drąsos kelio“ partijos įsteigimas. DALYVIAI / STEIGĖJAI Andrius Lobovas, Gintaras Songaila /…/“.

 „Į neformalaus visuomeninių judėjimų sambūrį „Susitelkimas“ buriasi daug organizacijų/…/ čia yra ir feisbuko grupė „Neabejingi“, ir Šeimų sąjūdis, ir Centro partija, ir Tautininkai, ir „Lietuva yra čia“ /…/“

„Didžiajame šeimos gynimo marše“ buvo galima išvysti visus iki šiol išvardytus asmenis“

Centro partija – Tautininkai, pirmininkas N.Puteikis

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga, pirmininkas S.Gorodeckis

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, buvęs Seimo narys, G.Songaila

2021.06.01; 13:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.

XXX

Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.

Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).

XXX

Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:

(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime. 

Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?

Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?

XXX

Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?

XXX

O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.

Turkijos kariuomenė

Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.

XXX

Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.

Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai

Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.

Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.

Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.

Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.

Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose

Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo.  Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.

Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.

Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.

Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?

Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?

XXX

Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.

Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas

Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?

XXX

Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).

Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.

Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“

Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.

2021.04.26; 08:00

VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto

Valstybės saugumo departamento Strateginės komunikacijos skyriaus vadovės pareigas palieka Eglė Samoškaitė. Penktadienį apie tai, kad buvusiame darbe pasigedo komunikacinės laisvės ji pasidalino savo feisbuko paskyroje.
 
„Suprantu, kad natūraliai kirba klausimas, kodėl? Paaiškinti vienu sakiniu sunku, bet pabandysiu: kai daug kas slapta, labai sunku būti aktyviam komunikacijoje, o būti pasyviam – nėra didelio džiaugsmo“, – rašo buvusi VSD komunikacijos vadovė.
 
Pasak jos, dėl itin griežto konfidencialumo, žvalgybininkų darbas yra mažai viešinamas, todėl, kaip teigia E. Samoškaitė, – nėra tinkamai įvertintas.
 
„Nedaug kas pagalvoja, kad mes Lietuvoje palyginti ramiai gyvename ne tik dėl to, kad esame maža valstybė, rytiniame NATO ir Europos Sąjungos pakraštyje, bet labai ir dėl to, kad žvalgyba tinkamai atlieka savo darbą. Tikiuosi, ilgainiui visi sugebėsime tai įvertinti, nors tos informacijos ir nėra daug“, – teigė ji.
 
E. Samoškaitė VSD Strateginės komunikacijos vadovės pareigas ėjo nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.16; 20:00

Maskvos centre į protestą prieš V. Putiną susirinko tūkstančiai opozicijos šalininkų. EPA-ELTA nuotr.

Protestai Rusijoje

Nors žvalgybos tarnybos veikia neviešai, tačiau dalis informacijos apie jų veiklą vis tiek patenka į žiniasklaidą. Iš tokių paviešintų duomenų aiškėja, kad šiuo metu įkalinto Rusijos opozicijos veikėjo Aleksejaus Navalno palaikymo mitinguose visoje šalyje dalyvavo devynis kartus daugiau žmonių nei skelbta oficialiai, o britų atstovai pradėjo viešai kalbėti apie Rusijos tarnybų veikimą prieš rusų išeivius Jungtinėje Karalystėje.

Taip pat vis labiau akivaizdu, kad kibernetiniai išpuoliai tampa daugelio valstybių galvos skausmu, ypač jeigu sugebama nulaužti elektros infrastruktūrą.

FSB skaičiavo A.Navalno palaikytojus

Portalas  medusa.io pranešė, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnams buvo nurodyta išsiaiškinti realų A. Navalno palaikymo renginių, vykusių sausio 23 ir 31 dienomis, mastą. Iš vidinio dokumento aiškėja, kad protesto renginiuose dalyvavo apie 90 tūkst. gyventojų, kai anksčiau valstybės institucijos oficialiai skelbė tik apie 10 tūkst. dalyvių. Per renginius buvo sulaikyta apie 12 tūkst. žmonių, iš jų 761 – nepilnametis.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

FSB savo dokumente nemažai dėmesio skiria Rusijos gynybos ministerijos ir Rosgvardijos pareigūnų dalyvavimui protesto akcijose. Iš viso paminėti penki tokie dalyvavimo protesto akcijose atvejai, bet daroma prielaida, kad jie taip elgiasi norėdami paspartinti savo atleidimą iš karinių pajėgų, mat Rusijoje tai nėra lengvas procesas.

Tačiau apie 10 gynybos sektoriaus atstovų iš tiesų yra išreiškę paramą A. Navalnui ir deklaruoja ryžtą dalyvauti protesto akcijose. Prieš šiuos žmones pradėti patikrinimai, bet FSB karinė kontržvalgyba domisi ne tik pačiais ginkluotųjų pajėgų nariais, bet ir jų šeimomis, jų nuostatomis ir viešais pasisakymais.

Britai prakalbo viešai: rusų tarnybos taikosi į rusų išeivius

Jungtinės Karalystės vidinė saugumo tarnyba (MI5) viešai prakalbo apie Rusijos žvalgybos tarnybų atstovų arba su jomis susijusių asmenų veikimą prieš rusų išeivius Didžiojoje Britanijoje.

Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.

Su SkyNews pokalbyje dalyvavę du MI5 pareigūnai, neatskleidę savo tapatybės, daugiausia pasakojo apie 2018 metais Rusijos įvykdytą išpuolį prieš Sergejų Skripalį ir jo dukrą Juliją bei britų tarnybų reakciją, tačiau buvo paliestos ir kur kas naujesnės tendencijos. 

Iš pokalbio aiškėja, kad Rusija renka informaciją apie Kremliui nepalankius asmenis Jungtinėje Karalystėje – ypač daug dėmesio sulaukia išeiviai iš Rusijos, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje. Apskritai Jungtinėje Karalystėje veikia ne tik rusų žvalgybininkai, pasislėpę po diplomatine priedanga, bet ir kiti su Maskva siejami asmenys, siekiantys destabilizuoti padėtį.

Tai lėmė, kad MI5 sustiprino bendradarbiavimą su policija, todėl dešimtims potencialių rusų tarnybų taikinių Jungtinėje Karalystėje yra skirta fizinė apsauga. Ir nors britų tarnybos vienija jėgas, MI5 pareigūnai negalėjo užtikrinti, kad Didžiojoje Britanijoje nepasikartos toks išpuolis, koks įvyko prieš Skripalius Solsberyje.

Kibernetinės atakos prieš JAV bei rusų internetinius nusikaltėlius

Kibernetinės atakos jau beveik nieko nestebina, valstybių institucijos nuolat praneša apie tokius incidentus.

Pavyzdžiui, kibernetinio saugumo kompanija Dragos kasmetinėje ataskaitoje paskelbė, jog su Rusijos karine žvalgyba GRU siejama kibernetinio šnipinėjimo grupuotės rengė atakas prieš JAV elektros tinklus ir net kelis skyrius sėkmingai įsiskverbė į kritinę infrastruktūrą. Microsoft grėsmių žvalgybos centras paskelbė apie su Kinijos vyriausybe siejamos grupuotėsišpuolį prieš JAV svarbias institucijas pasisavinant elektroninio pašto duomenis iš maždaug 30 tūkst. organizacijų.

Kibernetinis saugumas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau šįkart ataką patyrė ir Rusijos kibernetinių nusikaltėlių forumų duomenų bazės. Apie tai pranešė kibernetinių grėsmių vertinimo kompanija Intel 471. Ataką patyrę juodajame internete veikiantys uždari forumai, kaip Verified, Crdclub, Raid Forums, Maza, yra vadinami elitiniais.

Po atakos buvo paviešinta nedidelė dalis išpuolio metu gautos informacijos su galimybe pirkti duomenis, be to, iš virtualios forumo piniginės pavogta BitCoin kriptovaliutos, kurios vertė siekia apie 150 tūkst. JAV dolerių.

Kol kas nėra žinoma, kas įvykdė išpuolius prieš pačius kibernetinius nusikaltėlius, bet pasirodė svarstymų, jog tai galėtų būti žvalgybos tarnybų darbas arba JAV nacionalinio saugumo agentūros (NSA) atsakas į Rusijos žvalgybos tarnybų įvykdytas SolarWinds atakas anksčiau.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.21; 08:31

Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas

Pasauliui susidūrus su pandemija valstybės susitelkė į piliečių sveikatos apsaugą, užsienio valstybių žvalgybos tarnybos šiek tiek adaptavo informacijos rinkimo technikas, bet pagrindinės grėsmės mūsų šaliai išliko panašios: tai represyvus ir tarptautinės bendruomenės nuomonės nepaisantis Kremliaus režimas, linkęs demonstruoti karinę galią; su išlikimo iššūkiu šalies viduje susidūręs ir agresyvią retoriką prieš Lietuvą naudojantis Aliaksandro Lukašenkos režimas Baltarusijoje bei Astrave pradėjusi veikti nesaugi atominė elektrinė.

Metų eigoje taip pat netrūko informacinių ir kibernetinių atakų, bandyta platinti su COVID-19 tema susijusias sąmokslo teorijas, o priešiškos tarnybos gana agresyviai veikė prieš Lietuvos piliečius, keliaujančius į Rusiją ir Baltarusiją ar turinčius ryšių su šiomis valstybėmis.

Tokias tendencijas apie Lietuvos saugumo situaciją pateikia Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, pristatę „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą 2021”.

„Pandemijos akivaizdoje visos visuomenės patiria didelių iššūkių, o piliečiai susiduria su socialinėmis ir ekonominėmis problemomis, kurios kelia sumaištį ir didina nerimo lygį. Tuo dažnai skuba pasinaudoti propagandos kūrėjai, sąmokslo teorijų apologetai, taip pat priešiškos žvalgybos ir saugumo tarnybos, siekiančios sėti netikrumo jausmą bei skatinti visuomenės nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Vis tik Lietuvos piliečiai yra ganėtinai atsparūs tokiam poveikiui ir geba atskirti tikras žinias nuo melagingų, nepasiduoda destruktyvioms idėjoms. Tikimės, kad prie tokio atsparumo prisideda ir kasmet skelbiamas Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, – teigia Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis.

„Rusijos valdantysis režimas ir karinė galia išlieka didžiausia, potencialiai – egzistencine grėsme Lietuvai. Pastarųjų metų įvykiai – Vladimiro Putino vienvaldystę Rusijoje įtvirtinusios Konstitucijos įsigaliojimas, ginkluotųjų pajėgų stiprinimas vakarinėje Rusijos dalyje ir Kaliningrado srityje, Kremliaus politinės ir karinės įtakos Baltarusijos režimui augimas – buvo grėsmę Lietuvos saugumui didinantys veiksniai. Nerimą kelia ir tai, kad ir Rusijos, ir Baltarusijos autoritariniai režimai naudoja karines priemones siekdami slopinti savo visuomenių protesto nuotaikas. Rusus ir baltarusius bandoma įtikinti NATO grėsmės mitu, o Vakarų šalis siekiama sulaikyti nuo kritikos Maskvai ir Minskui demonstruojant karinę galią prie Aljanso šalių sienų. Šiemet vyks pasirengimas rugsėjį suplanuotiems bendriems Rusijos ir Baltarusijos kariniams mokymams „Zapad“, todėl beveik  visus metus prie Lietuvos sienų stebėsime karinių veiksmų suaktyvėjimą“, – įspėja Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius plk. Elegijus Paulavičius.

Uždara Rusija: didžiausia grėsmė

Didžiausią grėsmę Lietuvai kelia uždara ir represyvi Rusija, nes ją vis mažiau varžo tarptautinės normos ir tarptautinės bendruomenės nuomonė. Pasikėsinimas į žinomo opozicijos veikėjo Aleksejaus Navalno gyvybę panaudojus „Novičiok“ grupei priskiriamą kovinę nervus paralyžiuojančią medžiagą rodo, kad valdantysis Rusijos režimas siekdamas išsaugoti savo įtaką šalies viduje yra pasiryžęs naudoti kraštutines priemones, o neigiama tarptautinė nuomonė nėra tiek svarbi, kad dėl to keistųsi veiksmai.

Rusijos gyventojų nepasitenkinimas režimu didėja pamažu: gyventojai ieško nepriklausomos informacijos šaltinių, savo nuomonę reiškia protestais, tačiau šios šalies elitas jų nelaiko rimta grėsme politiniam stabilumui. Vis tik po kelerių metų padėtis Rusijoje gali tapti panaši į situaciją Baltarusijoje, kurioje nepasitenkinimas išsiveržė masiniais protestais.

Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.

Užsienio politikos srityje Maskva demonstruoja polinkį į izoliacionizmą, o Lietuvai, kaip artimai kaimynei, nuo Vakarų atsiribojusi ir uždara Rusija galėtų tapti dar didesne grėsme, nes įtakos stiprinimas kaimyninėse valstybėse gali tapti šios valstybės prioritetu.

Vienas iš tokių įtakos stiprinimo įrankių – vis agresyvesnė ir Kremliaus naratyvą atspindinti istorijos politika. Rusija yra paskelbusi, kad taikys baudžiamąją atsakomybę už sovietų karių kapų ar paminklų niokojimą ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų – taip pat ir kitų valstybių piliečiams. Ką tai reiškia praktikoje, parodo Lietuvoje fiksuotas atvejis, kai Lietuvos savivaldos pareigūnai sulaukė Rusijos atstovų grasinimų, kad prieš juos bus panaudotas Rusijos baudžiamasis kodeksas, jei sovietų karo paveldo objektų renovacija ir priežiūra nebus vykdoma taip, kaip to pageidauja Rusija.

Panašią tendenciją atspindi ir tarptautinės trijų Lietuvos teisėjų paieškos paskelbimas už tai, kad jie priėmė Maskvai netinkantį nuosprendį Sausio 13-osios byloje. Nors Vakarų valstybės supratingai reagavo į Lietuvos prašymą nebendradarbiauti su Rusija šiuo klausimu, tačiau taip siekiama įbauginti Lietuvos pareigūnus atlikti savo darbą.  

Karinė galia išlieka pagrindiniu Rusijos įtakos užsienyje išlaikymo ir sklaidos įrankiu. Nors dėl ekonominių priežasčių Maskva yra priversta šiek tiek mažinti karines išlaidas, prioritetiniams Rusijos karinės politikos užmojams pinigų nepritrūks. Bus kuriami nauji kariniai daliniai ir ginkluotė, o Rusijos ginkluotųjų pajėgų augimas ir modernizacija vyks ir Lietuvos kaimynystėje – Kaliningrado srityje. Čia jau keletą metų didinamas tankų skaičius, kuriama ir komplektuojama nauja motošaulių divizija, dislokuojami nauji ilgo nuotolio raketomis ginkluoti laivai.

Nors Rusija skelbia siekianti dialogo su NATO šalimis, jos ginkluotosios pajėgos vykdo agresyvius manevrus Aljanso kaimynystėje. Kremlius tikisi, kad dalį Vakarų šalių pavyks įtikinti apsimestiniu Rusijos konstruktyvumu ir taip paskatinti keisti bendrą NATO narių politiką Rusijos atžvilgiu. Kitas šalis bandoma įbauginti demonstruojant karinę galią ir apsisprendimą panaudoti karines priemones siekiant dominuoti regione. Pavyzdžiui, 2020 metų rugsėjį, po to, kai Minsko režimas sulaukė aštrios Vakarų šalių kritikos dėl smurto prieš protestuotojus, Rusijos strateginiai bombonešiai surengė skrydžius virš Baltarusijos šalia Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos sienų. Lenkijos pasienyje, Baltarusijos Bresto poligone, su parašiutais nusileido Rusijos oro desanto Kariuomenės padalinys. Taip Rusija siekė parodyti, kad Baltarusija yra Kremliaus interesų sferoje.

Labai tikėtina, kad 2021 metais Rusijos kariniai manevrai prie Lietuvos ir kitų NATO šalių sienų vyks dar intensyviau. Šių metų rugsėjį Kaliningrado srityje ir visoje Vakarų karinėje apygardoje vyks strateginiai mokymai „Zapad“. Didelis karinis aktyvumas padidins ir netyčinių incidentų riziką.

Baltarusija: reikšmingiausias metų pokytis

Reikšmingiausiu politiniu įvykiu Lietuvos kaimynystėje galima įvardinti politinę krizę Baltarusijoje, kuri kilo išsiveržus gyventojų nepasitenkimui dėl suklastotų prezidento rinkimų.

Užtikrinti A. Lukašenkai palankius rinkimų rezultatus buvo bandoma ir Baltarusijos ambasadoje Vilniuje. Pareigūnai sąmoningai vykdė ilgą dokumentų ir fizinę balsuotojų patikrą, į ambasadą vienu metu buvo įleidžiami vienas-du rinkėjai. Taip buvo daroma siekiant neleisti balsuoti visiems norintiems.

Agentai slaptieji. Slaptai.lt foto

Nepaisant to, buvo oficialiai paskelbta, kad šioje apylinkėje rinkimus laimėjo Sviatlana Cichanouskaja, kurią Vakarų valstybės pripažįsta baltarusių pilietinės visuomenės lydere. S. Cichanouskajai pasitraukus į Lietuvą, mūsų valstybėje ėmė formuotis vienas iš opozicijos centrų. Lietuvos parama Baltarusijos pilietinei visuomenei sukėlė A. Lukašenkos įniršį, kuris buvo išreikštas padidėjusiu kariniu aktyvumu prie Lietuvos ir Lenkijos sienų bei kitais grasinimais.

Visa tai nepadarė esminio poveikio Lietuvos ir regiono saugumui, bet nestabilaus režimo pasirengimas ir galimybė imtis kraštutinių veiksmų valdžios išlaikymui kelia įtampą Lietuvos kaimynystėje.

Suklastoti rinkimai Baltarusijoje tapo stipriu nepasitenkinimo katalizatoriumi, tačiau visuomenės susitelkimą ir protestų ilgalaikiškumą labiau lėmė A. Lukašenkos režimo negebėjimas patenkinti gyventojų saugumo pojūčio. Dešimtmetį stagnuojanti ekonomika vis labiau didina žmonių neužtikrintumą ateitimi, o atsainus požiūris į pandemiją privertė nerimauti dėl sveikatos. Įniršį ir neteisingumo jausmą dar labiau paskatino režimo smurtas prieš pilietinės visuomenės atstovus.

Panaudojus smurtą Minskui teko pamiršti Vakarų finansinę paramą, todėl Rusija liko vienintele šalimi, galinčia suteikti paskolas. Tai atitinka ilgalaikį Kremliaus tikslą – išlaikyti ir didinti Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos, tačiau kartu Maskva deda pastangas A. Lukašenkos režimo stabilizavimui, nes baiminamasi, kad baltarusių politinis aktyvumas neatsisuktų prieš patį Kremlių.

Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos didina ir neseniai veikti pradėjusi nesaugi Astravo atominė elektrinė, kuri nuo pat pradžių buvo Rusijos projektas. Kadangi Baltarusijai trūksta kompetencijos procesams elektrinėje kontroliuoti ir iškylančioms problemoms spręsti, svarstoma galimybė atsisakyti savarankiško jėgainės eksploatavimo ir paversti ją „Rosatom“ filialu. Negana to, Baltarusija siekia apeiti prekybos elektra ribojimus ir realizuoti Astrave pagamintą elektrą Baltijos šalių rinkoje.

Ko saugotis Lietuvos piliečiams?

Aptartiems procesams vystantis Lietuvos kaimynystėje, tam tikrą jų įtaką patiria ir Lietuvos piliečiai.

VERBAVIMAS. Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnybos gana agresyviai veikia prieš Lietuvos piliečius, bet tik savo teritorijoje, nes Lietuvoje nėra palankių sąlygų veikti užsienio žvalgybos tarnybų darbuotojams su diplomatine priedanga. Tai lemia, kad didesnę tikimybę susidurti su Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis turi tie Lietuvos piliečiai, kurie aktyviai keliauja į šias valstybes, turi jose asmeninių ar verslo ryšių.

Pavyzdžiui, Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir karinė žvalgyba (GRU) prie Lietuvos piliečių dažniau prisigretina pasinaudodamos sienos kirtimo procedūromis, nes taip geriausia surinkti pradinę informaciją, kuri leidžia atsirinkti verbavimo taikinius. Kertant sieną domimasi Lietuvos piliečių biografijomis, darbine patirtimi, informacija apie šeimos narius, ryšius su užsieniu, požiūrį į Rusiją, tikrinami mobilieji telefonai, kuriuose kartais įdiegiama kenkėjiška programinė įranga.

Slaptieji agentai

Nors valstybėms kovojant su pandemija sumažėjo kelionių ir dėl to krito žmogiškosios žvalgybos mastai, tačiau neabejojama, kad vėliau viskas grįš į ankstesnį aktyvumą, o Rusijos žvalgybinis aktyvumas prieš Lietuvą vertinamas kaip labai didelis.

Baltarusijos KGB taip pat itin aktyviai domisi Lietuvos piliečiais, ypač įvairių institucijų pareigūnais, teisėjais, politikais, strateginių įmonių, valstybės ir savivaldybių institucijų darbuotojais, žurnalistais. Baltarusių KGB išsiskiria tuo, kad savo teritorijoje prieš Lietuvos piliečius elgiasi agresyviai, tai yra nevengia šantažuoti, naudoti kompromituojančios informacijos, inscenizuoti autoįvykių ar pasinaudoti realiai nutikusiais autoįvykiais. 

Panašią patirtį turėjo Lietuvos valstybinėje įstaigoje duomenų bazių priežiūros specialistu dirbantis vyras, kuris su draugais išvyko į Baltarusiją švęsti vieno jų gimtadienį, bet bare susipažino su mergina ir pažintį pratęsė jos namuose. Kitą dieną Lietuvos pilietis buvo apkaltintas apvogęs merginą, o paprašius leisti paskambinti į ambasadą jam parodytos kompromituojančios nuotraukos bei pagrasinta jas perduoti žmonai, jeigu tik vyras nebendradarbiaus su Baltarusijos KGB. Laimei, valstybės institucijos darbuotojas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir išvengė nemalonumų.

MELAGIENOS. Lietuvos visuomenę paveikti bandyta ir informacinėmis-kibernetinėmis atakomis. 2020 metais įvykdytos 9 informacinės-kibernetinės operacijos, kurių metu pasinaudojant kibernetinėmis priemonėmis buvo įsilaužta į institucijų interneto puslapius, siuntinėjami suklastoti laiškai ir taip platinama melaginga informacija. Šios atakos nepaveikė didelės visuomenės dalies, bet turėjo įtakos marginalioms grupėms.

Apskritai valstybių kova su COVID-19 paskatino destruktyvių sąmokslo teorijų sklaidą, kas iš dalies būdinga ir Lietuvai. Mūsų valstybėje buvo kelios dešimtys bandymų rengti protesto akcijas prieš kovai su pandemija skirtus ribojimus, bet jie nebuvo itin sėkmingi.

Vis tik tokių protestų organizatoriai pademonstravo neblogus koordinavimo įgūdžius, o jų mąstysenai didelę įtaką daro Kremliaus propaganda.

Didžiausią grėsmę sėkmingai kovai su pandemija kelia prieš skiepus nukreiptos sąmokslo teorijos. Nors tokios teorijos būna visiškai nepagrįstos, tačiau didelė jų įvairovė didina prieš vakcinas nusiteikusių žmonių skaičių.

Kaip Kinija siekia įsitvirtinti svarbiuose sektoriuose?

Apskritai COVID-19 pandemija įsiūbavo valstybių vidaus, regionines ir globalias grėsmes, tačiau autoritarinės valstybės šį iššūkį sugebėjo išnaudoti savo gyventojų stebėjimo stiprinimui bei įvaizdžio gerinimui kitose valstybėse.

Tai įgavo „kaukių diplomatijos“ pavadinimą. Lietuvoje viskas atrodė taip: mūsų šaliai buvo dovanojamos medicininės apsaugos priemonės, kurių taip trūko pirmojo karantino metu, o geradariu tapo Lietuvoje interesų turinčios Kinijos įmonės, apie tai skelbta užsakomuosiuose žiniasklaidos straipsniuose.

Kinijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt fotografija

Kinijos ir jos įmonių įvaizdžio gerinimu, tikėtina, siekta palengvinti galimybes patekti į Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbius sektorius. Nors Lietuva yra tik nedidelė dėlionės dalis, tačiau Kinija yra susidomėjusi investicijomis Klaipėdoje ir kituose Baltijos jūros regiono uostuose, Pekinui reikalingas konteinerių terminalas viename iš Baltijos jūros regiono uostų, kuris jungtų sausumos ir jūrų transporto koridorių logistines grandines.

Ypatingo Kinijos kompanijų susidomėjimo sulaukė vienos įmonės Lietuvoje vykdomas išmaniosios IT infrastruktūros diegimo konkursas. Mainais už sistemos valdymą viena Kinijos kompanija netgi pasiūlė nemokamai sumontuoti nemažą dalį projektui reikalingos įrangos. Tikėtina, kad taip siekiama ne tik tiekti įrangą ir technologijas, bet ir susipažinti su įmonės informacinėmis technologijomis, verslo procesais, kibernetinės ir informacijos saugos reikalavimais.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.13

KaPo – Estijos slaptoji tarnyba

Lietuvos VSD kovo 5-ąją pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą 2021. Paantraštė skelbia: vertinime – Lietuvos piliečiams aktualūs iššūkiai, apie kuriuos reikia žinoti. Tekstas paskelbtas vsd.lt internetinėje svetainėje. Šia tema portale slaptai.lt jau buvo rašyta, dėmesio šiai ataskaitai skirsime ir ateityje.

Dabar jūsų dėmesiui – Estijos žvalgybos pranešimas „Rusijos milžino kojos išlieka molinės“, kuriame, be kita ko, vertinamas praėjusių metų pabaigoje kilęs karas dėl Kalnų Karabacho. Estijos žvalgyba mano, kad „prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azeraidžanas“. Šią citatą verta įsidėmėti, nes Lietuvoje dėl Kalnų Karabacho vis dar daug dezinformacijos.

Estijos žvalgyba: Rusijos milžino kojos išlieka molinės

Rusija ir toliau bando sustiprinti savo reikšmę tarptautinėje politikoje, siekdama palenkti į savo pusę Afrikos valstybes, skatinti Vakarų valstybių tarpusavio nepasitikėjimą ir daryti įtaką jų vidaus politikai psichologinėmis operacijomis bei kibernetinėmis atakomis. Tačiau susipriešinimas auga ir pačioje Rusijoje, jos režimas vis dažniau imasi masinių represijų, ambicingus kariuomenės modernizacijos planus trikdo tarptautinės sankcijos ir motyvuotų karių trūkumas, o savo artimiausioje interesų sferoje Rusija priversta skaitytis su kitų regioninių galių, pavyzdžiui, Turkijos ir Kinijos, įtaka. Tokias išvadas savo 2020-ųjų viešoje veiklos ataskaitoje pristatė Estijos užsienio žvalgybos tarnyba (EFIS).

Estijos sostinė Talinas. Slaptai.lt nuotr.

Kai kurias Afrikos valstybes naudoja kaip placdarmą prieš Vakarus

Palyginti daug dėmesio ataskaitoje skiriama Rusijos pastangoms sustiprinti savo įtaką Afrikoje. EFIS nuomone, kol kas Rusijos pasiekimai šioje srityje yra labiau viešųjų ryšių negu realios politikos pergalės. Nors Rusija išlaiko nemažas prekybos apimtis su Alžyru ir Egiptu bei siekia nulemti Libijos politinę ateitį, nematyti realių postūmių įgyvendinant 2019 m. skelbtą pažadą per penkis metus padvigubinti prekybos apimtis su Afrika.

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Rusija atrodo suinteresuota didelių investicijų nereikalaujančiu paviršutinišku bendradarbiavimu su Afrikos valstybėmis, nes taip užsitikrina jų paramą tarptautinėse organizacijose, visų pirma Jungtinėse Tautose. Todėl Rusijai parankūs tokie oligarchai kaip Jevgenijus Prigožinas, vystantis verslo projektus Centrinės Afrikos Respublikoje ir taip stiprinantis šioje valstybėje prorusišką lobizmą, nuo kurio pats Kremlius gali bet kada atsiriboti.

Kai kurias Afrikos valstybes Rusija naudoja ir kaip placdarmą prieš Vakarų pasaulį nukreiptoms psichologinės įtakos operacijoms. Pavyzdžiui, Malyje fiksuota net keletas organizacijų, platinančių prorusišką informaciją, nukreiptą prieš Prancūziją ir kitas Vakarų valstybes. Tai dalis  visame pasaulyje vykdomo Rusijos informacinio-psichologinio poveikio galimiems oponentams. Šioje veikloje dalyvauja visos Rusijos specialiosios tarnybos, taip pat ir karinė žvalgyba GRU, turinti atskirus psichologinės kovos vienetus. Tokie padaliniai nuolat stebi Vakarų valstybių viešąją erdvę ir siekia į ją įterpti Rusijai naudingas žinutes, turinčias skatinti Vakarų vidinį susiskaldymą, užsienyje gyvenančių rusakalbių mobilizaciją ir Rusijai naudingos Vakarų valstybių politikos palaikymą.

Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas – pasirengimas plataus masto konfliktui su NATO

Nemažą dalį Rusijos įtakos operacijų užsienyje sudaro kibernetinės erdvės pažeidimai ir manipuliacijos. Kibernetinės atakos leidžia generuoti paveikesnį turinį psichologinės įtakos operacijoms (pavyzdžiui, paviešinant nelegaliai užvaldytus dokumentus), išplėsti šių operacijų pasiekiamą auditoriją, o taip pat kelti žalą pasirinktam priešininkui trikdant informacinių ar sudėtingos įrangos valdymo sistemų veiklą.

Rusijos pasirengimas konfrontacijai su Vakarais neapsiriboja vien psichologinėmis ir kibernetinėmis operacijomis. Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas, kaip pabrėžia EFIS, yra būti pasirengus plataus masto kariniam konfliktui su NATO.

Siekiant šio tikslo ne tik dislokuojamos naujos ginkluotės sistemos Europoje, gilinama Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių integracija ir vykdomos reguliarios pratybos, bet ir ieškoma naujų kovos metodų. Vienas iš jų – specialūs oro desanto daliniai, kuriuos galima itin greitai dislokuoti kovai „pilkosiose zonose“, kur atviras priešiškumas slepiamas ar nėra pakankamų pajėgų atviram konfliktui.

Iki 2025 m. Rusija turėtų suformuoti keturias tokio tipo desantininkų brigadas (po vieną kiekvienai strateginei krypčiai), kurios pakeistų dabar veikiančius oro desanto dalinius. Tačiau praktiškai įgyvendinti šiuos planus sudėtinga, nes naujo tipo pajėgoms reikia naujos įrangos ir ginkluotės, o jos vystymo projektai stringa iš dalies ir dėl Vakarų įvestų sankcijų. Kita svarbi problema formuojant naujus dalinius yra motyvuotų karių ir karininkų trūkumas, kurį sukelia karinės tarnybos ir karininko profesijos nepopuliarumas visuomenėje.

Rusijos elitas baiminasi Baltarusijos pavyzdžio

Pasak EFIS, Rusijos visuomenėje apskritai auga nepasitenkinimas valdžios struktūromis. Šį procesą ypač stimuliuoja COVID-19 pandemijos atskleisti sveikatos apsaugos sistemos trūkumai bei augantis interneto žiniasklaidos ir socialinių tinklų populiarumas, kurį lydi televizijos reikšmės smukimas. Dėl to prarandantis įtaką režimas vis dažniau lieka priverstas imtis griežtų represijų, skatinančių naujas protesto bangas. Rusijos elito nerimą ir perdėtą reakciją į protesto apraiškas stiprina ir baimė, kad Rusijos visuomenė gali perimti plačios konfrontacijos su valdžia pavyzdį iš Baltarusijos.

Baltarusijoje vėl vyksta masinis opozicijos protestas. EPA – ELTA nuotr.

EFIS požiūriu, po 2020 m. Baltarusijos režimą sukrėtusios masinių protestų bangos tapo aišku, kad Baltarusijos visuomenė nenurims tol, kol nepasitrauks Aleksandras Lukašenka. Tik po jo pasitraukimo įmanomos ekonominės ir socialinės reformos, kurios padėtų pakelti Baltarusijos visuomenės gyvenimo lygį.

Valdžios kaita Baltarusijoje suinteresuota ir Rusija, nes Kremliui būtų naudinga susilpninti Baltarusijos prezidento valdžią ir sukurti kaimyninėje valstybėje keletą politinių centrų, kuriais būtų galima manipuliuoti. Tačiau dėl baimės „užkrėsti“ protesto nuotaikomis savo visuomenę Rusijos valdžia negali leisti, kad A. Lukašenka būtų tiesiogiai nuverstas protestuotojų ir yra priversta bent oficialiai remti perspektyvų netekusį diktatorių.

Propaguotas daugiapoliškumas atsisuka prieš Rusiją

Krizė Baltarusijoje nėra vienintelis atvejis, kai Rusijai sunkiai sekasi spręsti problemas savo pagrindinėje įtakos ir interesų sferoje, vadinamajame „artimajame užsienyje“. Panašią pamoką pateikė Kalnų Karabacho karas, kurį prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azerbaidžanas.

Turkijos vėliava

Nors Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį užbaigiant karo veiksmus, sustiprino įtaką Armėnijai ir su taikos palaikymo misija įvedė į Kalnų Karabachą savo karines pajėgas, tuo pat metu jai teko pripažinti išaugusį Turkijos vaidmenį Pietų Kaukaze. Pasak EFIS, tai puikus pavyzdys, kaip Rusijos propaguojama daugiapolė tarptautinė politika atsigręžia prieš ją pačią: daugiapoliškumas suteikia naujas galimybes ir kitoms regioninę įtaką stiprinančioms valstybėms.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Tokiame kontekste svarbią reikšmę įgyja ir auganti Kinijos galia. EFIS nuomone, Kinijos politiką reikia vertinti atsižvelgiant į jos strateginį tikslą iki 2035 m. tapti galingiausia pasaulio valstybe. Vieningas Vakarų pasaulis yra didžiausia kliūtis šiam tikslui pasiekti, todėl Kinija deda pastangas suskaldyti Vakarus, ypač didinti atskirtį tarp Europos ir JAV. Šioje srityje svarbų vaidmenį vaidina Kinijos psichologinės įtakos operacijos, kurių taktiką ir metodus Kinijos tarnybos dažnai perima iš Rusijos. Šį ir kitą (karinį bei ekonominį) Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimą kol kas nulemia bendri tikslai ir pragmatizmas. Požiūriams išsiskyrus, Rusija atsiduria silpnojo partnerio pozicijoje, kaip tai atsitiko jai nepajėgiant apginti Vietnamo ir kompanijos „Rosneft“ interesų Pietų Kinijos jūroje.

EFIS atkreipė dėmesį, kad Kinijos ir Rusijos sąjungai sustiprėjus Vakarų valstybėms galėtų kilti pagunda patraukti Rusiją labiau į savo pusę siūlant jai kokių nors nuolaidų. Kadangi Rusija neslepia ambicijų Baltijos jūros regione, EFIS paragino Estiją griežtai pasisakyti prieš Rusijos viliojimo scenarijus, kurie galėtų kelti grėsmę Estijos saugumui.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.06; 06:00

Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis neabejoja, kad Rusija savo vakciną „Sputnik V“ naudoja kaip priemonę didinti savo galią bei daryti įtaką kitoms valstybėms.
 
„Galima įvardinti, kad iš principo pasinaudodama tam tikra Vakarų valstybių silpnybe gaminti pakankamą vakcinų kiekį, be abejo, Rusija išnaudoja savo „Sputnik V“ vakciną kaip tam tikrą priemonę daryti įtaką pasauliui. Tikrai to neatmetame, matome tai ir reikia atkreipti dėmesį į tai“, – ketvirtadienį spaudos konferencijoje, kurioje buvo pristatyta grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaita, teigė D. Jauniškis.
 
Visgi VSD direktorius teigė nenorįs vertinti, ar Lietuva turėtų įsigyti „Sputnik V“ vakciną. Pasak jo, šiuos sprendimus turi priimti politikai.
 
„Mes, kaip žvalgyba, įvardiname grėsmes, ką mes matome ir galime pasakyti savo vertinimą. Visgi aš norėčiau nukreipti šį klausimą į sprendimų priėmėjus, politikus, kurie turėtų vis dėlto apsispręsti, ar mums tinkama yra naudoti Kinijos ir Rusijos gaminamą produkciją, šiuo atveju vakciną, ar ne. Čia turėtų būti bendra valstybės politika“, – sakė jis.
 
Savo ruožtu spaudos konferencijoje dalyvavęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Laurynas Kasčiūnas akcentavo manąs, kad Lietuva „Sputnik V“ vakcinos pirkimo svarstyti neturėtų. Pasak jo, Rusijos pagrindinis interesas turėtų būti savo piliečių vakcinacija.
 
„Man atrodo, kad mes esame mums truputėlį primestame diskurse. Pirmiausiai savęs paklauskime, koks procentas Rusijos piliečių yra paskiepytas ir kodėl toks intensyvus noras yra „padėti“ kitiems, o ne savo piliečiams. Tai turbūt būtų galima rekomenduoti Rusijos Federacijai pirmiausiai rūpintis savo piliečiais“, – atkreipė dėmesį L. Kasčiūnas.
 
NSGK pirmininkas taip pat akcentavo, kad šiuo metu Lietuva turi jau gerokai aiškesnį vakcinacijos planą artimiausiems dviem trims mėnesiams, „ kai į Lietuvą atkeliaus iki dviejų milijonų papildomų vakcinų.“
 
„Tai yra tiesiog dviejų keturių mėnesių klausimas, o dabar mes diskutuojame apie tai, kas galbūt kažkada kažkur bus ir tai yra būtent to vakcininio nacionalizmo išdava, kai iš esmės per tokius pasiūlymus bandoma suskaldyti Europos Sąjungą“, – pabrėžė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.04; 16:36

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com

Lietuvos žvalgyba ketvirtadienį paviešintoje grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje informavo apie surengtą nesėkmingą informacinę ataką prieš Lietuvą. Šios atakos metu, kaip teigiama pristatytame Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, į Lietuvą atvyko ir prie šalies institucijų fotografavosi Kremliaus režimui artimo oligarcho Jevgenijaus Prigožino antrininkas.
 
2019 m. JAV paskelbė sankcijas J. Prigožinui dėl bandymo paveikti rinkimus. 2020 m. spalį J. Prigožinas buvo įtrauktas į ES sankcionuojamų asmenų sąrašą dėl JT paskelbto ginklų tiekimo Libijai embargo pažeidimų.
 
Kaip teigia Lietuvos žvalgyba, Rusijos propagandiniai portalai panaudojo J. Prigožino vardą 2020 m. prieš Lietuvą įvykdytame informaciniame išpuolyje, kuriame buvo panaudotas tik vienas tikras faktas – 2020 m. pradžioje į Vilniaus oro uostą atskraidintas J. Prigožinui priklausantis orlaivis „Hawker 800“.
 
VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime teigiama, kad tuo pačiu metu reisiniu lėktuvu į Lietuvą du kartus atvyko asmuo, turintis Jevgenijaus Prigožino vardu išduotą Rusijos Federacijos piliečio pasą. Šio piliečio veido bruožai, pažymi žvalgyba, primena patį J. Prigožiną.
 
„J. Prigožino antrininko turėtame pase nurodyta gimimo data buvo tokia pati, kaip ir paties oligarcho – 1961 m. birželio 1 diena“, – teigiama ataskaitoje.
 
J. Prigožino antrininkas fotografavosi prie šalies institucijų
 
Ataskaitoje teigiama, kad pirmą kartą J. Prigožino antrininkas iš Rusijos į Vilnių reguliariuoju skrydžiu atskrido 2020 m. vasario 13 dieną.
 
„Iš oro uosto jis nuvyko prie Susisiekimo ministerijos pastato, nusifotografavo ir grįžęs į oro uostą reguliariuoju skrydžiu išvyko atgal į Rusiją, Lietuvos teritorijoje jis praleido tik penkias su puse valandos. 2020 m. vasario 26 d. reguliariuoju skrydžiu J. Prigožino antrininkas į Lietuvą atskrido antrą kartą. Jis nusifotografavo prie Seimo, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Valdovų rūmų ir 2020 m. vasario 27 d. traukiniu išvyko į Baltarusiją, nors turėjo lėktuvo bilietą tos pačios dienos skrydžiui“, – teigiama dokumente.
 
VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymima, kad Rusijos bulvarinių naujienų portalas sobesednik.ru paskelbė tikrovės neatitinkančius teiginius, kad 2020 m. vasario 10 d. lėktuvu „Hawker 800“ į Lietuvą tariamai atvyko oligarchas J. Prigožinas ir su aukštas pareigas einančiu Susisiekimo ministerijos atstovu aptarė informacinių technologijų projektus Lietuvoje.
 
Antrasis sobesednik.ru straipsnis skelbė, kad J. Prigožinas dar kartą atvyko į Vilnių ir lankėsi Seime, nes, nepaisant jam taikomų sankcijų, turi galimybę keliauti po Europos Sąjungą.
 
„Įspūdžiui sustiprinti straipsniai buvo iliustruoti J. Prigožino antrininko nuotraukomis prie Lietuvos valstybės institucijų“, – rašoma ataskaitoje.
 
Rusijos provokacija nebuvo sėkminga
 
Pasak žvalgybos, apie tariamus J. Prigožino vizitus Vilniuje pranešė ir kiti Rusijos interneto portalai, papildydami melagingą istoriją naujomis nebūtomis detalėmis. Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje pažymima, kad vienas Rusijos portalas paskelbė neva sulaukęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko padėjėjo pasipiktinimo, kad J. Prigožinas gali netrukdomai lankytis Lietuvoje.
 
VSD ir AOTD daro išvadą, kad J. Prigožino antrininkas nesusitiko nė su vienu Lietuvos valdžios ar verslo atstovu. Tai, pasak jų, buvo provokacija, siekiant rasti patekimo į Šengeno erdvę pažeidimų, kurstyti Lietuvos visuomenės ir NATO bei ES valstybių nepasitikėjimą Lietuvos valdžios institucijomis, jas bandant parodyti kaip nepatikimas, dvigubus žaidimus žaidžiančias partneres.
 
„Nepaisant vykdytojų pastangų ir resursų, šio informacinio išpuolio negalima vadinti sėkmingu, nes melagingą informaciją publikavo tik nedideli bulvariniai Rusijos portalai, o rezonanso ji nesukėlė nei Lietuvoje, nei kitose NATO bei ES valstybėse“, – apibendrina žvalgyba.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.04; 11:38

Lietuvos žvalgyba ketvirtadienį paviešintoje grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje teigia, kad vykstant 2020 m. Lietuvos Seimo rinkimams nebuvo užfiksuota sistemingų Rusijos bandymų neteisėtomis priemonėmis paveikti rinkimų rezultatus. Visgi grėsmių ataskaitoje akcentuojama, kad dalis radikalių prokremliškų aktyvistų turėjo planų sukūrus naują politinę partiją ar perėmus jau vieną iš veikiančių dalyvauti Lietuvos parlamento rinkimuose.
 
„Rinkimų kampanijos metu nebuvo užfiksuota sistemingų bandymų neteisėtomis priemonėmis paveikti rinkimų rezultatus. Tokią tendenciją iš dalies nulėmė politinė krizė Baltarusijoje – Rusijos valdžios ir propagandos subjektai siekė diskredituoti Lietuvos visuomenės ir valdžios reiškiamą paramą Baltarusijos demokratinei opozicijai ir skleisti sąmokslo teorijas apie Lietuvos bei kitų valstybių tariamai keliamą grėsmę Baltarusijos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“, – rašoma Lietuvos žvalgybos ataskaitoje.
 
Visgi grėsmių ataskaitoje pažymima, kad dalis radikalių prokremliškų aktyvistų turėjo planų sukūrus naują politinę partiją ar perėmus jau veikiančią dalyvauti Seimo rinkimuose.
 
„Jie suaktyvino savo politinę veiklą, skleidė Kremliui palankias politines nuostatas per savo valdomus portalus ir vaizdo transliacijas, vykdė protesto akcijas, propagandos kampanijas prieš dėl COVID-19 pandemijos taikomus apribojimus. Nepaisant to, jiems nepavyko sudaryti bendro rinkimų sąrašo dėl tarpusavio konfliktų ir organizacinių įgūdžių trūkumo, o kai kurių iš jų bandymai rinkti parašus kaip nepriklausomiems kandidatams baigėsi nesėkme“, – akcentuojama ataskaitoje.
 
Anot Lietuvos žvalgybos, rinkimų rezultatai leidžia teigti, kad šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamo aktyvaus elektorato kiekio, leidžiančio Rusijai įgyti nors minimalią įtaką parlamentiniame valdžios lygmenyje. Visgi ataskaitoje akcentuojama, kad Rusija greičiausiai neatsisako planų, kad ateityje Lietuvos Seimo nario mandatus laimėtų bent pavieniai jos politiką atvirai remiantys asmenys
 
„Labai tikėtina, kad Rusija neatsisako planų siekti, kad ateityje Lietuvos Seimo nario mandatus laimėtų bent pavieniai jos politiką atvirai remiantys asmenys, kuriuos Kremlius galėtų išnaudoti savo įtakos didinimo projektuose ir antivakarietiškose propagandos kampanijose“, – rašoma dokumente.
 
Taip pat Lietuvos žvalgyba įžvelgia grėsmę, kad Kremlius galimai bandys įtraukti parlamentinio ar savivaldybių lygmens Lietuvos politikus į daugiašalius tarptautinio bendradarbiavimo projektus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.04; 11:30

VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtadienį Seime visuomenei bus pristatytas bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas.
 
Su šiuo dokumentu supažindins VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius pulk. Elegijus Paulavičius.
 
Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavus krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
 
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų. Remiantis Žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus.
 
ELTA primena, kad 2020 m. paviešintame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime buvo pažymima, kad Lietuvos kariniam, informaciniam, ekonominiam, energetiniam saugumui didžiausią grėsmę kelia dviejų valstybių – Kinijos ir Rusijos – veikla. Tuomet Lietuvos žvalgyba akcentavo, kad šios valstybės veikia kibernetinėje erdvėje, pasitelkdamos šnipinėjimo veiklą, suteikdamos nemokamas vizas į tam tikrus regionus, taip pat dalyvaudamos bei organizuodamos įvairius tarptautinius renginius.
 
Lietuvos žvalgyba 2020 m. paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėjo ir dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.04; 08:25

Asta Skaisgirytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šalies vadovo vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė teigia, kad prezidentas Gitanas Nausėda nekomentuos anoniminių šaltinių skleidžiamos informacijos apie galimą jo dalyvavimą skiriant Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) direktorių. Visgi prezidento patarėja akcentuoja, kad naujasis AOTD direktorius Elegijus Paulavičius buvo paskirtas tuomečio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio.
 
„Žvalgybos paskyrimai yra jautri tema Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat prezidentas tikrai nekomentuos anoniminių šaltinių platinamos informacijos ar neva informacijos. Antrojo operatyvinių tarnybų direktorių, taip, pagal įstatymą skiria krašto apsaugos ministras, ir šiuo atveju naujasis direktorius buvo paskirtas būtent ministro“, – LRT radijui teigė A. Skaisgirytė.
 
„Reikia pasakyti, kad prezidentas prieš skiriant buvo supažindintas su kandidatūra, kandidatūra jam paliko labai gerą įspūdį, ir jis patenkintas direktoriaus darbu, kai direktorius jau buvo paskirtas. Tai iš tikrųjų nėra tema tolesniam pokalbiui“, – pridūrė ji.
 
aotd_pailgas
Antrojo departamento prie KAM ženklas

LNK žinios praėjusią savaitę skelbė, kad AOTD direktoriaus skyrimo aplinkybės gali būti susijusios su tuo, kodėl buvęs ministras R. Karoblis vis dar nėra paskirtas ambasadoriumi Briuselyje arba Vašingtone.
 
R. Karoblis buvo paklaustas, ar gali būti, kad jo kandidatas į AOTD vadovus buvo E. Paulavičius, o prezidento – VSD vadovo Dariaus Jauniškio bendražygis Saulius Guzevičius. Tačiau buvęs ministras to nei patvirtino, nei paneigė.
 
ELTA primena, kad naujasis AOTD prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius E. Paulavičius buvo paskirtas rugpjūtį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.04; 11:16

Spygliuota viela virš kalėjimo sienos

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.

Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.

Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?

Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.

Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.

Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.

Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.

Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs.  Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?

Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.

Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.

Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.

Suomijos vėliava (Finland)

21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.

Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.

Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.

Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.

Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?

Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!

Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.

Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.

Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?

Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.

Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.

Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.

Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.

XXXX

Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.

Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.

Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.

Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.

Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.

XXX

Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.

Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.

Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…

XXX

Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.

Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs

Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą. 

XXX

Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.

Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.

XXX

Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.

Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.

Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.

Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.

Slaptai.lt 

2021.01.11; 00:30

Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
 
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
 
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
 
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
 
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms.
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
 
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
 
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
 
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse.
Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
 
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
 
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.08; 14:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.

„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.

Melagingi pranešimai

Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?

Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.

Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.

Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt

Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?

Mečio Laurinkaus fenomenas

Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.

Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.

Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.

Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?

Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.

Laurinkus26
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.

Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.

Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.

O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?

Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas

Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?

Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.

Taikos derybos – tik iliuzija

Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.

Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.

Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus

O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.

Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.

Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte

Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).

Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.

Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.

A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.

Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.

Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.

Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.

2020.11.29; 18:00

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto

Nėra nieko svarbiau kaip laikytis vienodų žaidimo taisyklių. Tada įmanoma atsekti, kas elgiasi teisingai, kas meluoja. Kai tik imame ignoruoti visiems privalomus vienodus reikalavimus, kyla pavojus paskęsti chaose.

Ką turiu omenyje? Jei leidžiama vieniems elgtis iššaukiančiai, privalome tokias pat teises suteikti ir kitiems. Jei Vilniuje leista Lietuvos Armėnų sąjungai ir Baltijos Armėnų Aljansui rengti eitynes, kuriose tvirtinta, esą Azerbaidžanas naikina Kalnų Karabacho armėnus, tada mes, vadovaujantis ta pačia logika, privalėsime sostinės gatves atidaryti separatistams, pažeidžiantiems Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) ar Moldovos teritorinį vientisumą, kai Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas nuspręs jėga susigrąžinti savas teritorijas ir fronto linijose žus žmonės. Bet taip elgdamiesi mes būtume neteisūs. Separatizmui, koks jis  bebūtų – lenkiškas, lietuviškas ar ispaniškas, – neturėtume suteikti tribūnos nei televizijose, nei gatvėse.

Tad ir armėnams centrinėse Vilniaus gatvėse piktintis Azerbaidžanu neturėjome leisti. Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Remiantis tarptautine teise, NATO ir Europos Sąjungos valstybių užsienio politika bei Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatomis, – Kalnų Karabachas yra Azerbaidžanas. O tai reiškia, kad azerbaidžaniečių kariai nieko blogo Kalnų Karabache nedaro – stengiasi išstumti priešiškas pajėgas, užėmusias jų teritoriją. Elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi ukrainiečių, moldavų ir gruzinų kariai, gindami savas teritorijas. Jei Armėnija nenorinti aukų, tegul patraukia savo ginkluotąsias pajėgas iš svetimų žemių, ir karas tuoj pat liausis.

Be kita ko, būtina pabrėžti, kad visus tris dešimtmečius oficialusis Baku elgėsi labai kantriai, laukdamas Vakarų pagalbos. Vakarai pasirodė niekam tikę išnarplioti šią problemą. Kas beliko azerbaidžaniečiams?

Tačiau intriga ta, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos separatistams, pasikėsinusiems į šių šalių teritorinį vientisumą, mes neleistume žygiuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, formuojančiais nuomonę, esą ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai – žudikai. Ir teisingai padarytume. Armėnijai pritaikyta išimtis. Kodėl?

Beje, jei jau leidome armėnų bendruomenėms rengti antiazerbaidžanietiškus žygiavimus, būtinai privalėsime leisti ir, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantiems turkams rengti eitynes, kurių metu jie prisimins armėnų sukartintų grupuočių išdavystes tuometinėje Osmanų imperijoje arba teroristų iš ASALA, Gnčak ar Dašnakcutiun išpuolius prieš turkų ambasadorius Europos Sąjungoje. Taip pat privalėsime leist azerbaidžaniečiams minėti visas jų tragedijas – išvarymą iš Jerevano, Kalnų Karabacho, 1918-ųjų žudynes Baku, Guboje, 1992-ųjų skerdynes Hodžaly mieste.

Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.

Bet, įtariu, tokio pobūdžio eitynių rengti Vilniaus valdžia leist nenorės nei turkams, nei azerbaidžaniečiams. Ieškos įvairiausių priežasčių pasakyti – ne, negalima. Šitaip spėju prisimindamas žurnalisto Gintaro Visocko portale slaptai.lt papasakotą nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademija savo salėse leido Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui surengti diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Turkijoje, o Turkijos ambasadoriui Gokhanui Turanui paskutinę akimirką buvo uždrausta diskutuoti MA patalpose istorinėmis temomis. Pirma, tokį politinį vienpusiškumą sunku įsivaizduoti demokratinėje valstybėje. Juolab – pateisinti. Antra, jis, drįstu manyti, prieštarauja Lietuvos saugumo koncepcijai, nes Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė, o Armėnija, turinti savo teritorijoje skaitlingą Rusijos karinę bazę, – tikrai ne sąjungininkė. Todėl būdamas Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas norėčiau pasiteirauti, kaip mūsų VSD vadovybė vertina mūsų didžiai gerbiamų akademikų sumanymą prieš pat nosį uždaryti duris Turkijos ambasadoriui? Kas tai – cenzūra, spjūvis demokratijai tiesiai į veidą ar sąmoningos pastangos supriešinti dvi NATO valstybes – Lietuvą ir Turkiją?

Kai kurios karštos lietuviškos galvos nūnai piktai koneveikia Turkiją, esą ši nemoka taikiai, draugiškai su Graikija ir Kipru pasidalinti Viduržemio jūros teritorijų. Tokius priekaištus svaidantys lietuviai pamiršta svarbias aplinkybes. Save gerbiantys lietuviai nesiimtų šios temos, nes tuomet mums tektų papasakoti, kaip mes „sėkmingai“ pasidalinome Baltijos jūrą su broliais latviais. O juk derybos dėl Lietuvos – Latvijos jūros sienos buvo labai sunkios, komplikuotos. Tad šiuo klausimu mums, lietuviams, derėtų kukliai patylėti – net neprisimenu, ar Lietuvos ir Latvijos siena Baltijos jūroje jau sužymėta, ar vis dar tebevyksta derinimo darbai. Ką mes, būdami tokie „šaunūs“ derybininkai dėl Baltijos vandenų, galime patarti turkams ar graikams dėl teisingo Viduržemio jūros gamtinių išteklių pasidalinimo?

Kita tema – Kipre, norim to ar nenorim, gyvena turkų bendruomenė. Tegul ji ir ne tokia skaitlinga, kaip graikiška, bet jei jau visuomet labai pompastiškai ir skrupulingai domimės, kaip svetur gyvent sekasi graikų, armėnų, romų, žydų, katalonų bendruomenėms, kodėl ignoruojame Kipre, Vokietijoje, Prancūzijoje gyvenančių turkų bendruomenių teises? Jei mums nuoširdžiai rūpi, ar musulmonai neskriaudžia krikščionių, turėtume domėtis ir kita tema – ar visada ir visur krikščionys elgiasi garbingai, solidžiai? Pretekstas tokiai diskusijai – musulmonų pranašą Mohametą išjuokiančios karikatūros Prancūzijoje. Be abejo, gyvybė – šventa. Žudyti žmogaus, kad ir kaip jo nekęstumei, – negalima. Žudikas yra žudikas. Jis nusipelno pačių griežčiausių bausmių. Dėl tokios akivaizdžios nuostatos neverta nė burnos aušinti.

Bet ar žurnalistai, kurie platina Mohamedą pašiepiančius piešinius puikiai suprasdami, kad šitaip skaudina milijonus tikinčiųjų musulmonų, – elgiasi absoliučiai teisingai, elgiasi krikščioniškai? Ar tas mokytojas, kuris klasėje pademonstravo minėto pobūdžio karikatūras, tiesa, prieš tai leisdamas islamo išpažinėjams išeiti iš pamokos (kas tai – pagarba musulmonams ar musulmonų pažeminimas?), – visiškai teisus? Ant vienos svarstyklių lėkštelės – teisė turėti pažiūras ir jas viešai demonstruoti, o ant kitos – pagarba tikintiesiems.

Naudodamasis slaptai.lt tribūna, norėčiau išgirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos vyskupų konferencijos vadovų verdiktą – ar, jų įsitikinimu, prancūziškas leidinys Charlie Hebdo elgiasi krikščioniškai, savo piešiniais skaudindamas milijonus Islamu besižavinčių žmonių?

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Nederėtų aklai tikėti ir tais, kurie tvirtina, esą Azerbaidžanas šiandien puola vargšę krikščionišką Arcacho tautą. Teisingiau būtų tvirtinti, kad Azerbaidžanas nūnai savąjį Kalnų Karabachą mėgina išvaduoti iš Rusijos gniaužtų. Būtent – iš Rusijos. Mat jei ne slapta Rusijos materialinė ir karinė parama Armėnijai, Azerbaidžanas būtų galėjęs seniai išstumti okupacines pajėgas iš šio regiono. Ir atsitiko štai koks Kremliui labai nemalonus nutikimas – rusų ginklai, kuriais ginkluoti armėnų kariai, pasirodo, niekam tikę lyginant su azerbaidžanietiška ginkluote. Kiek kartų Vladimiras Putinas gyrėsi savo ginklais – nuostabūs, galingi, o pasirodo, juos itin lengvai gliaudo Azerbaidžaniečių pajėgos, apginkluotos moderniais Izraelio ir Turkijos ginklais.

Oficialusis Jerevanas pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, esą Armėnijos armija – nenugalima, neįveikiama. O ką matome? Matome paniką. Armėnijos vadovai, įskaitant Nikolą Pašinianą, išsigandę beldžiasi į Vakarus, prašydami užtarimo. O Vakarai padėti Armėnijai niekuo negali. Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Azerbaidžanas nieko nusikalstamo bent iki šiol nepadarė – jis tik veja lauk iš savo žemių svetimas karines pajėgas. Jei pradėtų bombarduoti Jerevaną, – tada būtų galima kaltinti Baku. Dabar gi – tikrai ne.

Tokia padėtis – itin gėdinga Rusijai. Štai kodėl, įtariu, Rusija visaip bando nuduoti, kad dėl Kalnų Karabacho šiandien kariauja ne tiek Azerbaidžanas, kiek Turkija. Nes pralaimėti Turkijai, kuri yra NATO narė ir kelis kartus stipresnė už Azerbaidžaną, – ne taip gėdinga. Ne šiaip sau didžiausius priekaištus Turkijos pusėn svaido ir „demokratas“ N.Pašinianas. Armėnija taip ilgai gyrėsi, jog Azerbaidžaną galėtų užmėtyti kepurėmis, o nūnai aiškėja, kad nenugalimoji Armėnijos kariuomenė – silpna ir ginklais, ir dvasia. Apie tai, beje, daug ir įdomiai rašoma economics-prorok.com portale, persispausdinusiame Sergėjaus Klimovskio interviu blogui „Obozrevatel“.

Jerevanas. Slaptai.lt foto

Lietuvai šiandien derėtų elgtis itin atidžiai. Galimos pačios įvairiausios provokacijos. Štai armėnų portalas lragim.am skelbia: Lenkijoje bus kuriamas pilietinis komitetas, reikalausiantis, kad Varšuva pakeistų ligšiolinę nuostatą, jog Karabachas – Azerbaidžanas, į nuostatą, esą Kalnų Karabachas yra nepriklausoma Arcacho armėnų respublika. Bandymų Kalnų Karabachą pripažinti Armėnijai tikriausiai būsią ir daugiau.

Ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje, net Lietuvoje.

Neapsigaukime. Armėnija mus sykį jau apgavo, įkalbėjusi Lietuvos Seimą specialia rezoliucija pripažinti 1915-ųjų karus buvus „armėnų tautos genocidu“.

2020.10.27; 07:00

 
VSD vadovas Darius Jauniškis ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, remdamasis Konstitucija, Žvalgybos įstatymu ir atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Dariaus Jauniškio teikimą, pasirašė dekretą, kuriuo nuo spalio 15 d. skiria Vaidotą Mažeiką VSD direktoriaus pavaduotoju penkeriems metams ir suteikia jam antrą rangą.

V. Mažeika yra baigęs istorijos ir pedagogikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. 1999 m. Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos istorijos institutas jam suteikė daktaro mokslo laipsnį. Tais pačiais metais V. Mažeika pradėjo karjerą VSD, o 2015 m. buvo paskirtas VSD direktoriaus pavaduotoju.

Prezidentas VSD direktorių D. Jauniškį ir jo pavaduotojus Kęstutį Budrį, Remigijų Bridikį ir V. Mažeiką į pareigas skyrė antrai kadencijai.

„Sveikinu ligšiolinius pokyčius VSD ir raginu departamento vadovybę tęsti darbus prioritetinėse nacionalinio saugumo srityse. Tegul organizacijos pertvarkos ją sustiprina ir garantuoja didesnį veiklos efektyvumą bei visapusišką atitiktį įstatymams“, – sakė šalies vadovas.

Pasak Prezidento, VSD šiuo metu orientuojasi į žymiai platesnį grėsmių ir pavojų spektrą nei prieš penkerius metus. Kitoms valstybės institucijoms tai reiškia geresnes galimybes priimti tikslesnius ir greitesnius sprendimus, remiantis patikima žvalgybine informacija.

Šalies vadovas tikisi, kad VSD vadovybė antroje kadencijoje sėkmingai tvarkysis ne tik su įprastomis, Lietuvos geopolitinės padėties sąlygotomis grėsmėmis, bet ir su naujais iššūkiais, kuriuos kuria dinamiška tarptautinio saugumo situacija. Pandemijos, technogeniniai ir ekologiniai pavojai – naujos sritys, kurias žvalgyba privalo aprėpti, laiku nustatyti grėsmes ir apie jas įspėti.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2020.10.13; 18:18