Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.

XXX

Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.

Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).

XXX

Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:

(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime. 

Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?

Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?

XXX

Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?

XXX

O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.

Turkijos kariuomenė

Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.

XXX

Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.

Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai

Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.

Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.

Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.

Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.

Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose

Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo.  Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.

Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.

Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.

Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?

Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?

XXX

Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.

Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas

Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?

XXX

Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).

Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.

Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“

Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.

2021.04.26; 08:00

VSD. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto

Valstybės saugumo departamento Strateginės komunikacijos skyriaus vadovės pareigas palieka Eglė Samoškaitė. Penktadienį apie tai, kad buvusiame darbe pasigedo komunikacinės laisvės ji pasidalino savo feisbuko paskyroje.
 
„Suprantu, kad natūraliai kirba klausimas, kodėl? Paaiškinti vienu sakiniu sunku, bet pabandysiu: kai daug kas slapta, labai sunku būti aktyviam komunikacijoje, o būti pasyviam – nėra didelio džiaugsmo“, – rašo buvusi VSD komunikacijos vadovė.
 
Pasak jos, dėl itin griežto konfidencialumo, žvalgybininkų darbas yra mažai viešinamas, todėl, kaip teigia E. Samoškaitė, – nėra tinkamai įvertintas.
 
„Nedaug kas pagalvoja, kad mes Lietuvoje palyginti ramiai gyvename ne tik dėl to, kad esame maža valstybė, rytiniame NATO ir Europos Sąjungos pakraštyje, bet labai ir dėl to, kad žvalgyba tinkamai atlieka savo darbą. Tikiuosi, ilgainiui visi sugebėsime tai įvertinti, nors tos informacijos ir nėra daug“, – teigė ji.
 
E. Samoškaitė VSD Strateginės komunikacijos vadovės pareigas ėjo nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.16; 20:00

Maskvos centre į protestą prieš V. Putiną susirinko tūkstančiai opozicijos šalininkų. EPA-ELTA nuotr.

Protestai Rusijoje

Nors žvalgybos tarnybos veikia neviešai, tačiau dalis informacijos apie jų veiklą vis tiek patenka į žiniasklaidą. Iš tokių paviešintų duomenų aiškėja, kad šiuo metu įkalinto Rusijos opozicijos veikėjo Aleksejaus Navalno palaikymo mitinguose visoje šalyje dalyvavo devynis kartus daugiau žmonių nei skelbta oficialiai, o britų atstovai pradėjo viešai kalbėti apie Rusijos tarnybų veikimą prieš rusų išeivius Jungtinėje Karalystėje.

Taip pat vis labiau akivaizdu, kad kibernetiniai išpuoliai tampa daugelio valstybių galvos skausmu, ypač jeigu sugebama nulaužti elektros infrastruktūrą.

FSB skaičiavo A.Navalno palaikytojus

Portalas  medusa.io pranešė, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnams buvo nurodyta išsiaiškinti realų A. Navalno palaikymo renginių, vykusių sausio 23 ir 31 dienomis, mastą. Iš vidinio dokumento aiškėja, kad protesto renginiuose dalyvavo apie 90 tūkst. gyventojų, kai anksčiau valstybės institucijos oficialiai skelbė tik apie 10 tūkst. dalyvių. Per renginius buvo sulaikyta apie 12 tūkst. žmonių, iš jų 761 – nepilnametis.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

FSB savo dokumente nemažai dėmesio skiria Rusijos gynybos ministerijos ir Rosgvardijos pareigūnų dalyvavimui protesto akcijose. Iš viso paminėti penki tokie dalyvavimo protesto akcijose atvejai, bet daroma prielaida, kad jie taip elgiasi norėdami paspartinti savo atleidimą iš karinių pajėgų, mat Rusijoje tai nėra lengvas procesas.

Tačiau apie 10 gynybos sektoriaus atstovų iš tiesų yra išreiškę paramą A. Navalnui ir deklaruoja ryžtą dalyvauti protesto akcijose. Prieš šiuos žmones pradėti patikrinimai, bet FSB karinė kontržvalgyba domisi ne tik pačiais ginkluotųjų pajėgų nariais, bet ir jų šeimomis, jų nuostatomis ir viešais pasisakymais.

Britai prakalbo viešai: rusų tarnybos taikosi į rusų išeivius

Jungtinės Karalystės vidinė saugumo tarnyba (MI5) viešai prakalbo apie Rusijos žvalgybos tarnybų atstovų arba su jomis susijusių asmenų veikimą prieš rusų išeivius Didžiojoje Britanijoje.

Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.

Su SkyNews pokalbyje dalyvavę du MI5 pareigūnai, neatskleidę savo tapatybės, daugiausia pasakojo apie 2018 metais Rusijos įvykdytą išpuolį prieš Sergejų Skripalį ir jo dukrą Juliją bei britų tarnybų reakciją, tačiau buvo paliestos ir kur kas naujesnės tendencijos. 

Iš pokalbio aiškėja, kad Rusija renka informaciją apie Kremliui nepalankius asmenis Jungtinėje Karalystėje – ypač daug dėmesio sulaukia išeiviai iš Rusijos, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje. Apskritai Jungtinėje Karalystėje veikia ne tik rusų žvalgybininkai, pasislėpę po diplomatine priedanga, bet ir kiti su Maskva siejami asmenys, siekiantys destabilizuoti padėtį.

Tai lėmė, kad MI5 sustiprino bendradarbiavimą su policija, todėl dešimtims potencialių rusų tarnybų taikinių Jungtinėje Karalystėje yra skirta fizinė apsauga. Ir nors britų tarnybos vienija jėgas, MI5 pareigūnai negalėjo užtikrinti, kad Didžiojoje Britanijoje nepasikartos toks išpuolis, koks įvyko prieš Skripalius Solsberyje.

Kibernetinės atakos prieš JAV bei rusų internetinius nusikaltėlius

Kibernetinės atakos jau beveik nieko nestebina, valstybių institucijos nuolat praneša apie tokius incidentus.

Pavyzdžiui, kibernetinio saugumo kompanija Dragos kasmetinėje ataskaitoje paskelbė, jog su Rusijos karine žvalgyba GRU siejama kibernetinio šnipinėjimo grupuotės rengė atakas prieš JAV elektros tinklus ir net kelis skyrius sėkmingai įsiskverbė į kritinę infrastruktūrą. Microsoft grėsmių žvalgybos centras paskelbė apie su Kinijos vyriausybe siejamos grupuotėsišpuolį prieš JAV svarbias institucijas pasisavinant elektroninio pašto duomenis iš maždaug 30 tūkst. organizacijų.

Kibernetinis saugumas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau šįkart ataką patyrė ir Rusijos kibernetinių nusikaltėlių forumų duomenų bazės. Apie tai pranešė kibernetinių grėsmių vertinimo kompanija Intel 471. Ataką patyrę juodajame internete veikiantys uždari forumai, kaip Verified, Crdclub, Raid Forums, Maza, yra vadinami elitiniais.

Po atakos buvo paviešinta nedidelė dalis išpuolio metu gautos informacijos su galimybe pirkti duomenis, be to, iš virtualios forumo piniginės pavogta BitCoin kriptovaliutos, kurios vertė siekia apie 150 tūkst. JAV dolerių.

Kol kas nėra žinoma, kas įvykdė išpuolius prieš pačius kibernetinius nusikaltėlius, bet pasirodė svarstymų, jog tai galėtų būti žvalgybos tarnybų darbas arba JAV nacionalinio saugumo agentūros (NSA) atsakas į Rusijos žvalgybos tarnybų įvykdytas SolarWinds atakas anksčiau.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.21; 08:31

Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas

Pasauliui susidūrus su pandemija valstybės susitelkė į piliečių sveikatos apsaugą, užsienio valstybių žvalgybos tarnybos šiek tiek adaptavo informacijos rinkimo technikas, bet pagrindinės grėsmės mūsų šaliai išliko panašios: tai represyvus ir tarptautinės bendruomenės nuomonės nepaisantis Kremliaus režimas, linkęs demonstruoti karinę galią; su išlikimo iššūkiu šalies viduje susidūręs ir agresyvią retoriką prieš Lietuvą naudojantis Aliaksandro Lukašenkos režimas Baltarusijoje bei Astrave pradėjusi veikti nesaugi atominė elektrinė.

Metų eigoje taip pat netrūko informacinių ir kibernetinių atakų, bandyta platinti su COVID-19 tema susijusias sąmokslo teorijas, o priešiškos tarnybos gana agresyviai veikė prieš Lietuvos piliečius, keliaujančius į Rusiją ir Baltarusiją ar turinčius ryšių su šiomis valstybėmis.

Tokias tendencijas apie Lietuvos saugumo situaciją pateikia Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, pristatę „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą 2021”.

„Pandemijos akivaizdoje visos visuomenės patiria didelių iššūkių, o piliečiai susiduria su socialinėmis ir ekonominėmis problemomis, kurios kelia sumaištį ir didina nerimo lygį. Tuo dažnai skuba pasinaudoti propagandos kūrėjai, sąmokslo teorijų apologetai, taip pat priešiškos žvalgybos ir saugumo tarnybos, siekiančios sėti netikrumo jausmą bei skatinti visuomenės nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Vis tik Lietuvos piliečiai yra ganėtinai atsparūs tokiam poveikiui ir geba atskirti tikras žinias nuo melagingų, nepasiduoda destruktyvioms idėjoms. Tikimės, kad prie tokio atsparumo prisideda ir kasmet skelbiamas Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, – teigia Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis.

„Rusijos valdantysis režimas ir karinė galia išlieka didžiausia, potencialiai – egzistencine grėsme Lietuvai. Pastarųjų metų įvykiai – Vladimiro Putino vienvaldystę Rusijoje įtvirtinusios Konstitucijos įsigaliojimas, ginkluotųjų pajėgų stiprinimas vakarinėje Rusijos dalyje ir Kaliningrado srityje, Kremliaus politinės ir karinės įtakos Baltarusijos režimui augimas – buvo grėsmę Lietuvos saugumui didinantys veiksniai. Nerimą kelia ir tai, kad ir Rusijos, ir Baltarusijos autoritariniai režimai naudoja karines priemones siekdami slopinti savo visuomenių protesto nuotaikas. Rusus ir baltarusius bandoma įtikinti NATO grėsmės mitu, o Vakarų šalis siekiama sulaikyti nuo kritikos Maskvai ir Minskui demonstruojant karinę galią prie Aljanso šalių sienų. Šiemet vyks pasirengimas rugsėjį suplanuotiems bendriems Rusijos ir Baltarusijos kariniams mokymams „Zapad“, todėl beveik  visus metus prie Lietuvos sienų stebėsime karinių veiksmų suaktyvėjimą“, – įspėja Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius plk. Elegijus Paulavičius.

Uždara Rusija: didžiausia grėsmė

Didžiausią grėsmę Lietuvai kelia uždara ir represyvi Rusija, nes ją vis mažiau varžo tarptautinės normos ir tarptautinės bendruomenės nuomonė. Pasikėsinimas į žinomo opozicijos veikėjo Aleksejaus Navalno gyvybę panaudojus „Novičiok“ grupei priskiriamą kovinę nervus paralyžiuojančią medžiagą rodo, kad valdantysis Rusijos režimas siekdamas išsaugoti savo įtaką šalies viduje yra pasiryžęs naudoti kraštutines priemones, o neigiama tarptautinė nuomonė nėra tiek svarbi, kad dėl to keistųsi veiksmai.

Rusijos gyventojų nepasitenkinimas režimu didėja pamažu: gyventojai ieško nepriklausomos informacijos šaltinių, savo nuomonę reiškia protestais, tačiau šios šalies elitas jų nelaiko rimta grėsme politiniam stabilumui. Vis tik po kelerių metų padėtis Rusijoje gali tapti panaši į situaciją Baltarusijoje, kurioje nepasitenkinimas išsiveržė masiniais protestais.

Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.

Užsienio politikos srityje Maskva demonstruoja polinkį į izoliacionizmą, o Lietuvai, kaip artimai kaimynei, nuo Vakarų atsiribojusi ir uždara Rusija galėtų tapti dar didesne grėsme, nes įtakos stiprinimas kaimyninėse valstybėse gali tapti šios valstybės prioritetu.

Vienas iš tokių įtakos stiprinimo įrankių – vis agresyvesnė ir Kremliaus naratyvą atspindinti istorijos politika. Rusija yra paskelbusi, kad taikys baudžiamąją atsakomybę už sovietų karių kapų ar paminklų niokojimą ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų – taip pat ir kitų valstybių piliečiams. Ką tai reiškia praktikoje, parodo Lietuvoje fiksuotas atvejis, kai Lietuvos savivaldos pareigūnai sulaukė Rusijos atstovų grasinimų, kad prieš juos bus panaudotas Rusijos baudžiamasis kodeksas, jei sovietų karo paveldo objektų renovacija ir priežiūra nebus vykdoma taip, kaip to pageidauja Rusija.

Panašią tendenciją atspindi ir tarptautinės trijų Lietuvos teisėjų paieškos paskelbimas už tai, kad jie priėmė Maskvai netinkantį nuosprendį Sausio 13-osios byloje. Nors Vakarų valstybės supratingai reagavo į Lietuvos prašymą nebendradarbiauti su Rusija šiuo klausimu, tačiau taip siekiama įbauginti Lietuvos pareigūnus atlikti savo darbą.  

Karinė galia išlieka pagrindiniu Rusijos įtakos užsienyje išlaikymo ir sklaidos įrankiu. Nors dėl ekonominių priežasčių Maskva yra priversta šiek tiek mažinti karines išlaidas, prioritetiniams Rusijos karinės politikos užmojams pinigų nepritrūks. Bus kuriami nauji kariniai daliniai ir ginkluotė, o Rusijos ginkluotųjų pajėgų augimas ir modernizacija vyks ir Lietuvos kaimynystėje – Kaliningrado srityje. Čia jau keletą metų didinamas tankų skaičius, kuriama ir komplektuojama nauja motošaulių divizija, dislokuojami nauji ilgo nuotolio raketomis ginkluoti laivai.

Nors Rusija skelbia siekianti dialogo su NATO šalimis, jos ginkluotosios pajėgos vykdo agresyvius manevrus Aljanso kaimynystėje. Kremlius tikisi, kad dalį Vakarų šalių pavyks įtikinti apsimestiniu Rusijos konstruktyvumu ir taip paskatinti keisti bendrą NATO narių politiką Rusijos atžvilgiu. Kitas šalis bandoma įbauginti demonstruojant karinę galią ir apsisprendimą panaudoti karines priemones siekiant dominuoti regione. Pavyzdžiui, 2020 metų rugsėjį, po to, kai Minsko režimas sulaukė aštrios Vakarų šalių kritikos dėl smurto prieš protestuotojus, Rusijos strateginiai bombonešiai surengė skrydžius virš Baltarusijos šalia Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos sienų. Lenkijos pasienyje, Baltarusijos Bresto poligone, su parašiutais nusileido Rusijos oro desanto Kariuomenės padalinys. Taip Rusija siekė parodyti, kad Baltarusija yra Kremliaus interesų sferoje.

Labai tikėtina, kad 2021 metais Rusijos kariniai manevrai prie Lietuvos ir kitų NATO šalių sienų vyks dar intensyviau. Šių metų rugsėjį Kaliningrado srityje ir visoje Vakarų karinėje apygardoje vyks strateginiai mokymai „Zapad“. Didelis karinis aktyvumas padidins ir netyčinių incidentų riziką.

Baltarusija: reikšmingiausias metų pokytis

Reikšmingiausiu politiniu įvykiu Lietuvos kaimynystėje galima įvardinti politinę krizę Baltarusijoje, kuri kilo išsiveržus gyventojų nepasitenkimui dėl suklastotų prezidento rinkimų.

Užtikrinti A. Lukašenkai palankius rinkimų rezultatus buvo bandoma ir Baltarusijos ambasadoje Vilniuje. Pareigūnai sąmoningai vykdė ilgą dokumentų ir fizinę balsuotojų patikrą, į ambasadą vienu metu buvo įleidžiami vienas-du rinkėjai. Taip buvo daroma siekiant neleisti balsuoti visiems norintiems.

Agentai slaptieji. Slaptai.lt foto

Nepaisant to, buvo oficialiai paskelbta, kad šioje apylinkėje rinkimus laimėjo Sviatlana Cichanouskaja, kurią Vakarų valstybės pripažįsta baltarusių pilietinės visuomenės lydere. S. Cichanouskajai pasitraukus į Lietuvą, mūsų valstybėje ėmė formuotis vienas iš opozicijos centrų. Lietuvos parama Baltarusijos pilietinei visuomenei sukėlė A. Lukašenkos įniršį, kuris buvo išreikštas padidėjusiu kariniu aktyvumu prie Lietuvos ir Lenkijos sienų bei kitais grasinimais.

Visa tai nepadarė esminio poveikio Lietuvos ir regiono saugumui, bet nestabilaus režimo pasirengimas ir galimybė imtis kraštutinių veiksmų valdžios išlaikymui kelia įtampą Lietuvos kaimynystėje.

Suklastoti rinkimai Baltarusijoje tapo stipriu nepasitenkinimo katalizatoriumi, tačiau visuomenės susitelkimą ir protestų ilgalaikiškumą labiau lėmė A. Lukašenkos režimo negebėjimas patenkinti gyventojų saugumo pojūčio. Dešimtmetį stagnuojanti ekonomika vis labiau didina žmonių neužtikrintumą ateitimi, o atsainus požiūris į pandemiją privertė nerimauti dėl sveikatos. Įniršį ir neteisingumo jausmą dar labiau paskatino režimo smurtas prieš pilietinės visuomenės atstovus.

Panaudojus smurtą Minskui teko pamiršti Vakarų finansinę paramą, todėl Rusija liko vienintele šalimi, galinčia suteikti paskolas. Tai atitinka ilgalaikį Kremliaus tikslą – išlaikyti ir didinti Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos, tačiau kartu Maskva deda pastangas A. Lukašenkos režimo stabilizavimui, nes baiminamasi, kad baltarusių politinis aktyvumas neatsisuktų prieš patį Kremlių.

Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos didina ir neseniai veikti pradėjusi nesaugi Astravo atominė elektrinė, kuri nuo pat pradžių buvo Rusijos projektas. Kadangi Baltarusijai trūksta kompetencijos procesams elektrinėje kontroliuoti ir iškylančioms problemoms spręsti, svarstoma galimybė atsisakyti savarankiško jėgainės eksploatavimo ir paversti ją „Rosatom“ filialu. Negana to, Baltarusija siekia apeiti prekybos elektra ribojimus ir realizuoti Astrave pagamintą elektrą Baltijos šalių rinkoje.

Ko saugotis Lietuvos piliečiams?

Aptartiems procesams vystantis Lietuvos kaimynystėje, tam tikrą jų įtaką patiria ir Lietuvos piliečiai.

VERBAVIMAS. Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnybos gana agresyviai veikia prieš Lietuvos piliečius, bet tik savo teritorijoje, nes Lietuvoje nėra palankių sąlygų veikti užsienio žvalgybos tarnybų darbuotojams su diplomatine priedanga. Tai lemia, kad didesnę tikimybę susidurti su Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis turi tie Lietuvos piliečiai, kurie aktyviai keliauja į šias valstybes, turi jose asmeninių ar verslo ryšių.

Pavyzdžiui, Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir karinė žvalgyba (GRU) prie Lietuvos piliečių dažniau prisigretina pasinaudodamos sienos kirtimo procedūromis, nes taip geriausia surinkti pradinę informaciją, kuri leidžia atsirinkti verbavimo taikinius. Kertant sieną domimasi Lietuvos piliečių biografijomis, darbine patirtimi, informacija apie šeimos narius, ryšius su užsieniu, požiūrį į Rusiją, tikrinami mobilieji telefonai, kuriuose kartais įdiegiama kenkėjiška programinė įranga.

Slaptieji agentai

Nors valstybėms kovojant su pandemija sumažėjo kelionių ir dėl to krito žmogiškosios žvalgybos mastai, tačiau neabejojama, kad vėliau viskas grįš į ankstesnį aktyvumą, o Rusijos žvalgybinis aktyvumas prieš Lietuvą vertinamas kaip labai didelis.

Baltarusijos KGB taip pat itin aktyviai domisi Lietuvos piliečiais, ypač įvairių institucijų pareigūnais, teisėjais, politikais, strateginių įmonių, valstybės ir savivaldybių institucijų darbuotojais, žurnalistais. Baltarusių KGB išsiskiria tuo, kad savo teritorijoje prieš Lietuvos piliečius elgiasi agresyviai, tai yra nevengia šantažuoti, naudoti kompromituojančios informacijos, inscenizuoti autoįvykių ar pasinaudoti realiai nutikusiais autoįvykiais. 

Panašią patirtį turėjo Lietuvos valstybinėje įstaigoje duomenų bazių priežiūros specialistu dirbantis vyras, kuris su draugais išvyko į Baltarusiją švęsti vieno jų gimtadienį, bet bare susipažino su mergina ir pažintį pratęsė jos namuose. Kitą dieną Lietuvos pilietis buvo apkaltintas apvogęs merginą, o paprašius leisti paskambinti į ambasadą jam parodytos kompromituojančios nuotraukos bei pagrasinta jas perduoti žmonai, jeigu tik vyras nebendradarbiaus su Baltarusijos KGB. Laimei, valstybės institucijos darbuotojas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir išvengė nemalonumų.

MELAGIENOS. Lietuvos visuomenę paveikti bandyta ir informacinėmis-kibernetinėmis atakomis. 2020 metais įvykdytos 9 informacinės-kibernetinės operacijos, kurių metu pasinaudojant kibernetinėmis priemonėmis buvo įsilaužta į institucijų interneto puslapius, siuntinėjami suklastoti laiškai ir taip platinama melaginga informacija. Šios atakos nepaveikė didelės visuomenės dalies, bet turėjo įtakos marginalioms grupėms.

Apskritai valstybių kova su COVID-19 paskatino destruktyvių sąmokslo teorijų sklaidą, kas iš dalies būdinga ir Lietuvai. Mūsų valstybėje buvo kelios dešimtys bandymų rengti protesto akcijas prieš kovai su pandemija skirtus ribojimus, bet jie nebuvo itin sėkmingi.

Vis tik tokių protestų organizatoriai pademonstravo neblogus koordinavimo įgūdžius, o jų mąstysenai didelę įtaką daro Kremliaus propaganda.

Didžiausią grėsmę sėkmingai kovai su pandemija kelia prieš skiepus nukreiptos sąmokslo teorijos. Nors tokios teorijos būna visiškai nepagrįstos, tačiau didelė jų įvairovė didina prieš vakcinas nusiteikusių žmonių skaičių.

Kaip Kinija siekia įsitvirtinti svarbiuose sektoriuose?

Apskritai COVID-19 pandemija įsiūbavo valstybių vidaus, regionines ir globalias grėsmes, tačiau autoritarinės valstybės šį iššūkį sugebėjo išnaudoti savo gyventojų stebėjimo stiprinimui bei įvaizdžio gerinimui kitose valstybėse.

Tai įgavo „kaukių diplomatijos“ pavadinimą. Lietuvoje viskas atrodė taip: mūsų šaliai buvo dovanojamos medicininės apsaugos priemonės, kurių taip trūko pirmojo karantino metu, o geradariu tapo Lietuvoje interesų turinčios Kinijos įmonės, apie tai skelbta užsakomuosiuose žiniasklaidos straipsniuose.

Kinijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt fotografija

Kinijos ir jos įmonių įvaizdžio gerinimu, tikėtina, siekta palengvinti galimybes patekti į Lietuvos nacionaliniam saugumui svarbius sektorius. Nors Lietuva yra tik nedidelė dėlionės dalis, tačiau Kinija yra susidomėjusi investicijomis Klaipėdoje ir kituose Baltijos jūros regiono uostuose, Pekinui reikalingas konteinerių terminalas viename iš Baltijos jūros regiono uostų, kuris jungtų sausumos ir jūrų transporto koridorių logistines grandines.

Ypatingo Kinijos kompanijų susidomėjimo sulaukė vienos įmonės Lietuvoje vykdomas išmaniosios IT infrastruktūros diegimo konkursas. Mainais už sistemos valdymą viena Kinijos kompanija netgi pasiūlė nemokamai sumontuoti nemažą dalį projektui reikalingos įrangos. Tikėtina, kad taip siekiama ne tik tiekti įrangą ir technologijas, bet ir susipažinti su įmonės informacinėmis technologijomis, verslo procesais, kibernetinės ir informacijos saugos reikalavimais.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.13

KaPo – Estijos slaptoji tarnyba

Lietuvos VSD kovo 5-ąją pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą 2021. Paantraštė skelbia: vertinime – Lietuvos piliečiams aktualūs iššūkiai, apie kuriuos reikia žinoti. Tekstas paskelbtas vsd.lt internetinėje svetainėje. Šia tema portale slaptai.lt jau buvo rašyta, dėmesio šiai ataskaitai skirsime ir ateityje.

Dabar jūsų dėmesiui – Estijos žvalgybos pranešimas „Rusijos milžino kojos išlieka molinės“, kuriame, be kita ko, vertinamas praėjusių metų pabaigoje kilęs karas dėl Kalnų Karabacho. Estijos žvalgyba mano, kad „prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azeraidžanas“. Šią citatą verta įsidėmėti, nes Lietuvoje dėl Kalnų Karabacho vis dar daug dezinformacijos.

Estijos žvalgyba: Rusijos milžino kojos išlieka molinės

Rusija ir toliau bando sustiprinti savo reikšmę tarptautinėje politikoje, siekdama palenkti į savo pusę Afrikos valstybes, skatinti Vakarų valstybių tarpusavio nepasitikėjimą ir daryti įtaką jų vidaus politikai psichologinėmis operacijomis bei kibernetinėmis atakomis. Tačiau susipriešinimas auga ir pačioje Rusijoje, jos režimas vis dažniau imasi masinių represijų, ambicingus kariuomenės modernizacijos planus trikdo tarptautinės sankcijos ir motyvuotų karių trūkumas, o savo artimiausioje interesų sferoje Rusija priversta skaitytis su kitų regioninių galių, pavyzdžiui, Turkijos ir Kinijos, įtaka. Tokias išvadas savo 2020-ųjų viešoje veiklos ataskaitoje pristatė Estijos užsienio žvalgybos tarnyba (EFIS).

Estijos sostinė Talinas. Slaptai.lt nuotr.

Kai kurias Afrikos valstybes naudoja kaip placdarmą prieš Vakarus

Palyginti daug dėmesio ataskaitoje skiriama Rusijos pastangoms sustiprinti savo įtaką Afrikoje. EFIS nuomone, kol kas Rusijos pasiekimai šioje srityje yra labiau viešųjų ryšių negu realios politikos pergalės. Nors Rusija išlaiko nemažas prekybos apimtis su Alžyru ir Egiptu bei siekia nulemti Libijos politinę ateitį, nematyti realių postūmių įgyvendinant 2019 m. skelbtą pažadą per penkis metus padvigubinti prekybos apimtis su Afrika.

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Rusija atrodo suinteresuota didelių investicijų nereikalaujančiu paviršutinišku bendradarbiavimu su Afrikos valstybėmis, nes taip užsitikrina jų paramą tarptautinėse organizacijose, visų pirma Jungtinėse Tautose. Todėl Rusijai parankūs tokie oligarchai kaip Jevgenijus Prigožinas, vystantis verslo projektus Centrinės Afrikos Respublikoje ir taip stiprinantis šioje valstybėje prorusišką lobizmą, nuo kurio pats Kremlius gali bet kada atsiriboti.

Kai kurias Afrikos valstybes Rusija naudoja ir kaip placdarmą prieš Vakarų pasaulį nukreiptoms psichologinės įtakos operacijoms. Pavyzdžiui, Malyje fiksuota net keletas organizacijų, platinančių prorusišką informaciją, nukreiptą prieš Prancūziją ir kitas Vakarų valstybes. Tai dalis  visame pasaulyje vykdomo Rusijos informacinio-psichologinio poveikio galimiems oponentams. Šioje veikloje dalyvauja visos Rusijos specialiosios tarnybos, taip pat ir karinė žvalgyba GRU, turinti atskirus psichologinės kovos vienetus. Tokie padaliniai nuolat stebi Vakarų valstybių viešąją erdvę ir siekia į ją įterpti Rusijai naudingas žinutes, turinčias skatinti Vakarų vidinį susiskaldymą, užsienyje gyvenančių rusakalbių mobilizaciją ir Rusijai naudingos Vakarų valstybių politikos palaikymą.

Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas – pasirengimas plataus masto konfliktui su NATO

Nemažą dalį Rusijos įtakos operacijų užsienyje sudaro kibernetinės erdvės pažeidimai ir manipuliacijos. Kibernetinės atakos leidžia generuoti paveikesnį turinį psichologinės įtakos operacijoms (pavyzdžiui, paviešinant nelegaliai užvaldytus dokumentus), išplėsti šių operacijų pasiekiamą auditoriją, o taip pat kelti žalą pasirinktam priešininkui trikdant informacinių ar sudėtingos įrangos valdymo sistemų veiklą.

Rusijos pasirengimas konfrontacijai su Vakarais neapsiriboja vien psichologinėmis ir kibernetinėmis operacijomis. Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas, kaip pabrėžia EFIS, yra būti pasirengus plataus masto kariniam konfliktui su NATO.

Siekiant šio tikslo ne tik dislokuojamos naujos ginkluotės sistemos Europoje, gilinama Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių integracija ir vykdomos reguliarios pratybos, bet ir ieškoma naujų kovos metodų. Vienas iš jų – specialūs oro desanto daliniai, kuriuos galima itin greitai dislokuoti kovai „pilkosiose zonose“, kur atviras priešiškumas slepiamas ar nėra pakankamų pajėgų atviram konfliktui.

Iki 2025 m. Rusija turėtų suformuoti keturias tokio tipo desantininkų brigadas (po vieną kiekvienai strateginei krypčiai), kurios pakeistų dabar veikiančius oro desanto dalinius. Tačiau praktiškai įgyvendinti šiuos planus sudėtinga, nes naujo tipo pajėgoms reikia naujos įrangos ir ginkluotės, o jos vystymo projektai stringa iš dalies ir dėl Vakarų įvestų sankcijų. Kita svarbi problema formuojant naujus dalinius yra motyvuotų karių ir karininkų trūkumas, kurį sukelia karinės tarnybos ir karininko profesijos nepopuliarumas visuomenėje.

Rusijos elitas baiminasi Baltarusijos pavyzdžio

Pasak EFIS, Rusijos visuomenėje apskritai auga nepasitenkinimas valdžios struktūromis. Šį procesą ypač stimuliuoja COVID-19 pandemijos atskleisti sveikatos apsaugos sistemos trūkumai bei augantis interneto žiniasklaidos ir socialinių tinklų populiarumas, kurį lydi televizijos reikšmės smukimas. Dėl to prarandantis įtaką režimas vis dažniau lieka priverstas imtis griežtų represijų, skatinančių naujas protesto bangas. Rusijos elito nerimą ir perdėtą reakciją į protesto apraiškas stiprina ir baimė, kad Rusijos visuomenė gali perimti plačios konfrontacijos su valdžia pavyzdį iš Baltarusijos.

Baltarusijoje vėl vyksta masinis opozicijos protestas. EPA – ELTA nuotr.

EFIS požiūriu, po 2020 m. Baltarusijos režimą sukrėtusios masinių protestų bangos tapo aišku, kad Baltarusijos visuomenė nenurims tol, kol nepasitrauks Aleksandras Lukašenka. Tik po jo pasitraukimo įmanomos ekonominės ir socialinės reformos, kurios padėtų pakelti Baltarusijos visuomenės gyvenimo lygį.

Valdžios kaita Baltarusijoje suinteresuota ir Rusija, nes Kremliui būtų naudinga susilpninti Baltarusijos prezidento valdžią ir sukurti kaimyninėje valstybėje keletą politinių centrų, kuriais būtų galima manipuliuoti. Tačiau dėl baimės „užkrėsti“ protesto nuotaikomis savo visuomenę Rusijos valdžia negali leisti, kad A. Lukašenka būtų tiesiogiai nuverstas protestuotojų ir yra priversta bent oficialiai remti perspektyvų netekusį diktatorių.

Propaguotas daugiapoliškumas atsisuka prieš Rusiją

Krizė Baltarusijoje nėra vienintelis atvejis, kai Rusijai sunkiai sekasi spręsti problemas savo pagrindinėje įtakos ir interesų sferoje, vadinamajame „artimajame užsienyje“. Panašią pamoką pateikė Kalnų Karabacho karas, kurį prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azerbaidžanas.

Turkijos vėliava

Nors Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį užbaigiant karo veiksmus, sustiprino įtaką Armėnijai ir su taikos palaikymo misija įvedė į Kalnų Karabachą savo karines pajėgas, tuo pat metu jai teko pripažinti išaugusį Turkijos vaidmenį Pietų Kaukaze. Pasak EFIS, tai puikus pavyzdys, kaip Rusijos propaguojama daugiapolė tarptautinė politika atsigręžia prieš ją pačią: daugiapoliškumas suteikia naujas galimybes ir kitoms regioninę įtaką stiprinančioms valstybėms.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Tokiame kontekste svarbią reikšmę įgyja ir auganti Kinijos galia. EFIS nuomone, Kinijos politiką reikia vertinti atsižvelgiant į jos strateginį tikslą iki 2035 m. tapti galingiausia pasaulio valstybe. Vieningas Vakarų pasaulis yra didžiausia kliūtis šiam tikslui pasiekti, todėl Kinija deda pastangas suskaldyti Vakarus, ypač didinti atskirtį tarp Europos ir JAV. Šioje srityje svarbų vaidmenį vaidina Kinijos psichologinės įtakos operacijos, kurių taktiką ir metodus Kinijos tarnybos dažnai perima iš Rusijos. Šį ir kitą (karinį bei ekonominį) Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimą kol kas nulemia bendri tikslai ir pragmatizmas. Požiūriams išsiskyrus, Rusija atsiduria silpnojo partnerio pozicijoje, kaip tai atsitiko jai nepajėgiant apginti Vietnamo ir kompanijos „Rosneft“ interesų Pietų Kinijos jūroje.

EFIS atkreipė dėmesį, kad Kinijos ir Rusijos sąjungai sustiprėjus Vakarų valstybėms galėtų kilti pagunda patraukti Rusiją labiau į savo pusę siūlant jai kokių nors nuolaidų. Kadangi Rusija neslepia ambicijų Baltijos jūros regione, EFIS paragino Estiją griežtai pasisakyti prieš Rusijos viliojimo scenarijus, kurie galėtų kelti grėsmę Estijos saugumui.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.06; 06:00

Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis neabejoja, kad Rusija savo vakciną „Sputnik V“ naudoja kaip priemonę didinti savo galią bei daryti įtaką kitoms valstybėms.
 
„Galima įvardinti, kad iš principo pasinaudodama tam tikra Vakarų valstybių silpnybe gaminti pakankamą vakcinų kiekį, be abejo, Rusija išnaudoja savo „Sputnik V“ vakciną kaip tam tikrą priemonę daryti įtaką pasauliui. Tikrai to neatmetame, matome tai ir reikia atkreipti dėmesį į tai“, – ketvirtadienį spaudos konferencijoje, kurioje buvo pristatyta grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaita, teigė D. Jauniškis.
 
Visgi VSD direktorius teigė nenorįs vertinti, ar Lietuva turėtų įsigyti „Sputnik V“ vakciną. Pasak jo, šiuos sprendimus turi priimti politikai.
 
„Mes, kaip žvalgyba, įvardiname grėsmes, ką mes matome ir galime pasakyti savo vertinimą. Visgi aš norėčiau nukreipti šį klausimą į sprendimų priėmėjus, politikus, kurie turėtų vis dėlto apsispręsti, ar mums tinkama yra naudoti Kinijos ir Rusijos gaminamą produkciją, šiuo atveju vakciną, ar ne. Čia turėtų būti bendra valstybės politika“, – sakė jis.
 
Savo ruožtu spaudos konferencijoje dalyvavęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Laurynas Kasčiūnas akcentavo manąs, kad Lietuva „Sputnik V“ vakcinos pirkimo svarstyti neturėtų. Pasak jo, Rusijos pagrindinis interesas turėtų būti savo piliečių vakcinacija.
 
„Man atrodo, kad mes esame mums truputėlį primestame diskurse. Pirmiausiai savęs paklauskime, koks procentas Rusijos piliečių yra paskiepytas ir kodėl toks intensyvus noras yra „padėti“ kitiems, o ne savo piliečiams. Tai turbūt būtų galima rekomenduoti Rusijos Federacijai pirmiausiai rūpintis savo piliečiais“, – atkreipė dėmesį L. Kasčiūnas.
 
NSGK pirmininkas taip pat akcentavo, kad šiuo metu Lietuva turi jau gerokai aiškesnį vakcinacijos planą artimiausiems dviem trims mėnesiams, „ kai į Lietuvą atkeliaus iki dviejų milijonų papildomų vakcinų.“
 
„Tai yra tiesiog dviejų keturių mėnesių klausimas, o dabar mes diskutuojame apie tai, kas galbūt kažkada kažkur bus ir tai yra būtent to vakcininio nacionalizmo išdava, kai iš esmės per tokius pasiūlymus bandoma suskaldyti Europos Sąjungą“, – pabrėžė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.04; 16:36

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com

Lietuvos žvalgyba ketvirtadienį paviešintoje grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje informavo apie surengtą nesėkmingą informacinę ataką prieš Lietuvą. Šios atakos metu, kaip teigiama pristatytame Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, į Lietuvą atvyko ir prie šalies institucijų fotografavosi Kremliaus režimui artimo oligarcho Jevgenijaus Prigožino antrininkas.
 
2019 m. JAV paskelbė sankcijas J. Prigožinui dėl bandymo paveikti rinkimus. 2020 m. spalį J. Prigožinas buvo įtrauktas į ES sankcionuojamų asmenų sąrašą dėl JT paskelbto ginklų tiekimo Libijai embargo pažeidimų.
 
Kaip teigia Lietuvos žvalgyba, Rusijos propagandiniai portalai panaudojo J. Prigožino vardą 2020 m. prieš Lietuvą įvykdytame informaciniame išpuolyje, kuriame buvo panaudotas tik vienas tikras faktas – 2020 m. pradžioje į Vilniaus oro uostą atskraidintas J. Prigožinui priklausantis orlaivis „Hawker 800“.
 
VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime teigiama, kad tuo pačiu metu reisiniu lėktuvu į Lietuvą du kartus atvyko asmuo, turintis Jevgenijaus Prigožino vardu išduotą Rusijos Federacijos piliečio pasą. Šio piliečio veido bruožai, pažymi žvalgyba, primena patį J. Prigožiną.
 
„J. Prigožino antrininko turėtame pase nurodyta gimimo data buvo tokia pati, kaip ir paties oligarcho – 1961 m. birželio 1 diena“, – teigiama ataskaitoje.
 
J. Prigožino antrininkas fotografavosi prie šalies institucijų
 
Ataskaitoje teigiama, kad pirmą kartą J. Prigožino antrininkas iš Rusijos į Vilnių reguliariuoju skrydžiu atskrido 2020 m. vasario 13 dieną.
 
„Iš oro uosto jis nuvyko prie Susisiekimo ministerijos pastato, nusifotografavo ir grįžęs į oro uostą reguliariuoju skrydžiu išvyko atgal į Rusiją, Lietuvos teritorijoje jis praleido tik penkias su puse valandos. 2020 m. vasario 26 d. reguliariuoju skrydžiu J. Prigožino antrininkas į Lietuvą atskrido antrą kartą. Jis nusifotografavo prie Seimo, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Valdovų rūmų ir 2020 m. vasario 27 d. traukiniu išvyko į Baltarusiją, nors turėjo lėktuvo bilietą tos pačios dienos skrydžiui“, – teigiama dokumente.
 
VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymima, kad Rusijos bulvarinių naujienų portalas sobesednik.ru paskelbė tikrovės neatitinkančius teiginius, kad 2020 m. vasario 10 d. lėktuvu „Hawker 800“ į Lietuvą tariamai atvyko oligarchas J. Prigožinas ir su aukštas pareigas einančiu Susisiekimo ministerijos atstovu aptarė informacinių technologijų projektus Lietuvoje.
 
Antrasis sobesednik.ru straipsnis skelbė, kad J. Prigožinas dar kartą atvyko į Vilnių ir lankėsi Seime, nes, nepaisant jam taikomų sankcijų, turi galimybę keliauti po Europos Sąjungą.
 
„Įspūdžiui sustiprinti straipsniai buvo iliustruoti J. Prigožino antrininko nuotraukomis prie Lietuvos valstybės institucijų“, – rašoma ataskaitoje.
 
Rusijos provokacija nebuvo sėkminga
 
Pasak žvalgybos, apie tariamus J. Prigožino vizitus Vilniuje pranešė ir kiti Rusijos interneto portalai, papildydami melagingą istoriją naujomis nebūtomis detalėmis. Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje pažymima, kad vienas Rusijos portalas paskelbė neva sulaukęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko padėjėjo pasipiktinimo, kad J. Prigožinas gali netrukdomai lankytis Lietuvoje.
 
VSD ir AOTD daro išvadą, kad J. Prigožino antrininkas nesusitiko nė su vienu Lietuvos valdžios ar verslo atstovu. Tai, pasak jų, buvo provokacija, siekiant rasti patekimo į Šengeno erdvę pažeidimų, kurstyti Lietuvos visuomenės ir NATO bei ES valstybių nepasitikėjimą Lietuvos valdžios institucijomis, jas bandant parodyti kaip nepatikimas, dvigubus žaidimus žaidžiančias partneres.
 
„Nepaisant vykdytojų pastangų ir resursų, šio informacinio išpuolio negalima vadinti sėkmingu, nes melagingą informaciją publikavo tik nedideli bulvariniai Rusijos portalai, o rezonanso ji nesukėlė nei Lietuvoje, nei kitose NATO bei ES valstybėse“, – apibendrina žvalgyba.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.04; 11:38

Lietuvos žvalgyba ketvirtadienį paviešintoje grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje teigia, kad vykstant 2020 m. Lietuvos Seimo rinkimams nebuvo užfiksuota sistemingų Rusijos bandymų neteisėtomis priemonėmis paveikti rinkimų rezultatus. Visgi grėsmių ataskaitoje akcentuojama, kad dalis radikalių prokremliškų aktyvistų turėjo planų sukūrus naują politinę partiją ar perėmus jau vieną iš veikiančių dalyvauti Lietuvos parlamento rinkimuose.
 
„Rinkimų kampanijos metu nebuvo užfiksuota sistemingų bandymų neteisėtomis priemonėmis paveikti rinkimų rezultatus. Tokią tendenciją iš dalies nulėmė politinė krizė Baltarusijoje – Rusijos valdžios ir propagandos subjektai siekė diskredituoti Lietuvos visuomenės ir valdžios reiškiamą paramą Baltarusijos demokratinei opozicijai ir skleisti sąmokslo teorijas apie Lietuvos bei kitų valstybių tariamai keliamą grėsmę Baltarusijos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“, – rašoma Lietuvos žvalgybos ataskaitoje.
 
Visgi grėsmių ataskaitoje pažymima, kad dalis radikalių prokremliškų aktyvistų turėjo planų sukūrus naują politinę partiją ar perėmus jau veikiančią dalyvauti Seimo rinkimuose.
 
„Jie suaktyvino savo politinę veiklą, skleidė Kremliui palankias politines nuostatas per savo valdomus portalus ir vaizdo transliacijas, vykdė protesto akcijas, propagandos kampanijas prieš dėl COVID-19 pandemijos taikomus apribojimus. Nepaisant to, jiems nepavyko sudaryti bendro rinkimų sąrašo dėl tarpusavio konfliktų ir organizacinių įgūdžių trūkumo, o kai kurių iš jų bandymai rinkti parašus kaip nepriklausomiems kandidatams baigėsi nesėkme“, – akcentuojama ataskaitoje.
 
Anot Lietuvos žvalgybos, rinkimų rezultatai leidžia teigti, kad šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamo aktyvaus elektorato kiekio, leidžiančio Rusijai įgyti nors minimalią įtaką parlamentiniame valdžios lygmenyje. Visgi ataskaitoje akcentuojama, kad Rusija greičiausiai neatsisako planų, kad ateityje Lietuvos Seimo nario mandatus laimėtų bent pavieniai jos politiką atvirai remiantys asmenys
 
„Labai tikėtina, kad Rusija neatsisako planų siekti, kad ateityje Lietuvos Seimo nario mandatus laimėtų bent pavieniai jos politiką atvirai remiantys asmenys, kuriuos Kremlius galėtų išnaudoti savo įtakos didinimo projektuose ir antivakarietiškose propagandos kampanijose“, – rašoma dokumente.
 
Taip pat Lietuvos žvalgyba įžvelgia grėsmę, kad Kremlius galimai bandys įtraukti parlamentinio ar savivaldybių lygmens Lietuvos politikus į daugiašalius tarptautinio bendradarbiavimo projektus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.04; 11:30

VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtadienį Seime visuomenei bus pristatytas bendras Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas.
 
Su šiuo dokumentu supažindins VSD direktorius Darius Jauniškis ir AOTD prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius pulk. Elegijus Paulavičius.
 
Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavus krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
 
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kaip bendrą dokumentą, VSD ir AOTD skelbia nuo 2015-ųjų. Remiantis Žvalgybos įstatymu, dokumentas visuomenei įprastai teikiamas kartą per metus.
 
ELTA primena, kad 2020 m. paviešintame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime buvo pažymima, kad Lietuvos kariniam, informaciniam, ekonominiam, energetiniam saugumui didžiausią grėsmę kelia dviejų valstybių – Kinijos ir Rusijos – veikla. Tuomet Lietuvos žvalgyba akcentavo, kad šios valstybės veikia kibernetinėje erdvėje, pasitelkdamos šnipinėjimo veiklą, suteikdamos nemokamas vizas į tam tikrus regionus, taip pat dalyvaudamos bei organizuodamos įvairius tarptautinius renginius.
 
Lietuvos žvalgyba 2020 m. paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėjo ir dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.04; 08:25

Asta Skaisgirytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šalies vadovo vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė teigia, kad prezidentas Gitanas Nausėda nekomentuos anoniminių šaltinių skleidžiamos informacijos apie galimą jo dalyvavimą skiriant Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) direktorių. Visgi prezidento patarėja akcentuoja, kad naujasis AOTD direktorius Elegijus Paulavičius buvo paskirtas tuomečio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio.
 
„Žvalgybos paskyrimai yra jautri tema Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat prezidentas tikrai nekomentuos anoniminių šaltinių platinamos informacijos ar neva informacijos. Antrojo operatyvinių tarnybų direktorių, taip, pagal įstatymą skiria krašto apsaugos ministras, ir šiuo atveju naujasis direktorius buvo paskirtas būtent ministro“, – LRT radijui teigė A. Skaisgirytė.
 
„Reikia pasakyti, kad prezidentas prieš skiriant buvo supažindintas su kandidatūra, kandidatūra jam paliko labai gerą įspūdį, ir jis patenkintas direktoriaus darbu, kai direktorius jau buvo paskirtas. Tai iš tikrųjų nėra tema tolesniam pokalbiui“, – pridūrė ji.
 
aotd_pailgas
Antrojo departamento prie KAM ženklas

LNK žinios praėjusią savaitę skelbė, kad AOTD direktoriaus skyrimo aplinkybės gali būti susijusios su tuo, kodėl buvęs ministras R. Karoblis vis dar nėra paskirtas ambasadoriumi Briuselyje arba Vašingtone.
 
R. Karoblis buvo paklaustas, ar gali būti, kad jo kandidatas į AOTD vadovus buvo E. Paulavičius, o prezidento – VSD vadovo Dariaus Jauniškio bendražygis Saulius Guzevičius. Tačiau buvęs ministras to nei patvirtino, nei paneigė.
 
ELTA primena, kad naujasis AOTD prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius E. Paulavičius buvo paskirtas rugpjūtį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.04; 11:16

Spygliuota viela virš kalėjimo sienos

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.

Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.

Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?

Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.

Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.

Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.

Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.

Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs.  Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?

Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.

Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.

Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.

Suomijos vėliava (Finland)

21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.

Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.

Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.

Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.

Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?

Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!

Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.

Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.

Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?

Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.

Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.

Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.

Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.

XXXX

Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.

Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.

Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.

Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.

Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.

XXX

Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.

Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.

Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…

XXX

Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.

Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs

Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą. 

XXX

Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.

Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.

XXX

Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.

Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.

Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.

Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.

Slaptai.lt 

2021.01.11; 00:30

Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
 
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
 
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
 
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
 
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms.
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
 
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
 
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
 
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse.
Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
 
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
 
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.08; 14:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.

„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.

Melagingi pranešimai

Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?

Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.

Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.

Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt

Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?

Mečio Laurinkaus fenomenas

Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.

Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.

Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.

Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?

Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.

Laurinkus26
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.

Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.

Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.

O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?

Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas

Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?

Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.

Taikos derybos – tik iliuzija

Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.

Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.

Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus

O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.

Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.

Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte

Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).

Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.

Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.

A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.

Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.

Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.

Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.

2020.11.29; 18:00

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto

Nėra nieko svarbiau kaip laikytis vienodų žaidimo taisyklių. Tada įmanoma atsekti, kas elgiasi teisingai, kas meluoja. Kai tik imame ignoruoti visiems privalomus vienodus reikalavimus, kyla pavojus paskęsti chaose.

Ką turiu omenyje? Jei leidžiama vieniems elgtis iššaukiančiai, privalome tokias pat teises suteikti ir kitiems. Jei Vilniuje leista Lietuvos Armėnų sąjungai ir Baltijos Armėnų Aljansui rengti eitynes, kuriose tvirtinta, esą Azerbaidžanas naikina Kalnų Karabacho armėnus, tada mes, vadovaujantis ta pačia logika, privalėsime sostinės gatves atidaryti separatistams, pažeidžiantiems Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) ar Moldovos teritorinį vientisumą, kai Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas nuspręs jėga susigrąžinti savas teritorijas ir fronto linijose žus žmonės. Bet taip elgdamiesi mes būtume neteisūs. Separatizmui, koks jis  bebūtų – lenkiškas, lietuviškas ar ispaniškas, – neturėtume suteikti tribūnos nei televizijose, nei gatvėse.

Tad ir armėnams centrinėse Vilniaus gatvėse piktintis Azerbaidžanu neturėjome leisti. Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Remiantis tarptautine teise, NATO ir Europos Sąjungos valstybių užsienio politika bei Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatomis, – Kalnų Karabachas yra Azerbaidžanas. O tai reiškia, kad azerbaidžaniečių kariai nieko blogo Kalnų Karabache nedaro – stengiasi išstumti priešiškas pajėgas, užėmusias jų teritoriją. Elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi ukrainiečių, moldavų ir gruzinų kariai, gindami savas teritorijas. Jei Armėnija nenorinti aukų, tegul patraukia savo ginkluotąsias pajėgas iš svetimų žemių, ir karas tuoj pat liausis.

Be kita ko, būtina pabrėžti, kad visus tris dešimtmečius oficialusis Baku elgėsi labai kantriai, laukdamas Vakarų pagalbos. Vakarai pasirodė niekam tikę išnarplioti šią problemą. Kas beliko azerbaidžaniečiams?

Tačiau intriga ta, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos separatistams, pasikėsinusiems į šių šalių teritorinį vientisumą, mes neleistume žygiuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, formuojančiais nuomonę, esą ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai – žudikai. Ir teisingai padarytume. Armėnijai pritaikyta išimtis. Kodėl?

Beje, jei jau leidome armėnų bendruomenėms rengti antiazerbaidžanietiškus žygiavimus, būtinai privalėsime leisti ir, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantiems turkams rengti eitynes, kurių metu jie prisimins armėnų sukartintų grupuočių išdavystes tuometinėje Osmanų imperijoje arba teroristų iš ASALA, Gnčak ar Dašnakcutiun išpuolius prieš turkų ambasadorius Europos Sąjungoje. Taip pat privalėsime leist azerbaidžaniečiams minėti visas jų tragedijas – išvarymą iš Jerevano, Kalnų Karabacho, 1918-ųjų žudynes Baku, Guboje, 1992-ųjų skerdynes Hodžaly mieste.

Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.

Bet, įtariu, tokio pobūdžio eitynių rengti Vilniaus valdžia leist nenorės nei turkams, nei azerbaidžaniečiams. Ieškos įvairiausių priežasčių pasakyti – ne, negalima. Šitaip spėju prisimindamas žurnalisto Gintaro Visocko portale slaptai.lt papasakotą nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademija savo salėse leido Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui surengti diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Turkijoje, o Turkijos ambasadoriui Gokhanui Turanui paskutinę akimirką buvo uždrausta diskutuoti MA patalpose istorinėmis temomis. Pirma, tokį politinį vienpusiškumą sunku įsivaizduoti demokratinėje valstybėje. Juolab – pateisinti. Antra, jis, drįstu manyti, prieštarauja Lietuvos saugumo koncepcijai, nes Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė, o Armėnija, turinti savo teritorijoje skaitlingą Rusijos karinę bazę, – tikrai ne sąjungininkė. Todėl būdamas Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas norėčiau pasiteirauti, kaip mūsų VSD vadovybė vertina mūsų didžiai gerbiamų akademikų sumanymą prieš pat nosį uždaryti duris Turkijos ambasadoriui? Kas tai – cenzūra, spjūvis demokratijai tiesiai į veidą ar sąmoningos pastangos supriešinti dvi NATO valstybes – Lietuvą ir Turkiją?

Kai kurios karštos lietuviškos galvos nūnai piktai koneveikia Turkiją, esą ši nemoka taikiai, draugiškai su Graikija ir Kipru pasidalinti Viduržemio jūros teritorijų. Tokius priekaištus svaidantys lietuviai pamiršta svarbias aplinkybes. Save gerbiantys lietuviai nesiimtų šios temos, nes tuomet mums tektų papasakoti, kaip mes „sėkmingai“ pasidalinome Baltijos jūrą su broliais latviais. O juk derybos dėl Lietuvos – Latvijos jūros sienos buvo labai sunkios, komplikuotos. Tad šiuo klausimu mums, lietuviams, derėtų kukliai patylėti – net neprisimenu, ar Lietuvos ir Latvijos siena Baltijos jūroje jau sužymėta, ar vis dar tebevyksta derinimo darbai. Ką mes, būdami tokie „šaunūs“ derybininkai dėl Baltijos vandenų, galime patarti turkams ar graikams dėl teisingo Viduržemio jūros gamtinių išteklių pasidalinimo?

Kita tema – Kipre, norim to ar nenorim, gyvena turkų bendruomenė. Tegul ji ir ne tokia skaitlinga, kaip graikiška, bet jei jau visuomet labai pompastiškai ir skrupulingai domimės, kaip svetur gyvent sekasi graikų, armėnų, romų, žydų, katalonų bendruomenėms, kodėl ignoruojame Kipre, Vokietijoje, Prancūzijoje gyvenančių turkų bendruomenių teises? Jei mums nuoširdžiai rūpi, ar musulmonai neskriaudžia krikščionių, turėtume domėtis ir kita tema – ar visada ir visur krikščionys elgiasi garbingai, solidžiai? Pretekstas tokiai diskusijai – musulmonų pranašą Mohametą išjuokiančios karikatūros Prancūzijoje. Be abejo, gyvybė – šventa. Žudyti žmogaus, kad ir kaip jo nekęstumei, – negalima. Žudikas yra žudikas. Jis nusipelno pačių griežčiausių bausmių. Dėl tokios akivaizdžios nuostatos neverta nė burnos aušinti.

Bet ar žurnalistai, kurie platina Mohamedą pašiepiančius piešinius puikiai suprasdami, kad šitaip skaudina milijonus tikinčiųjų musulmonų, – elgiasi absoliučiai teisingai, elgiasi krikščioniškai? Ar tas mokytojas, kuris klasėje pademonstravo minėto pobūdžio karikatūras, tiesa, prieš tai leisdamas islamo išpažinėjams išeiti iš pamokos (kas tai – pagarba musulmonams ar musulmonų pažeminimas?), – visiškai teisus? Ant vienos svarstyklių lėkštelės – teisė turėti pažiūras ir jas viešai demonstruoti, o ant kitos – pagarba tikintiesiems.

Naudodamasis slaptai.lt tribūna, norėčiau išgirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos vyskupų konferencijos vadovų verdiktą – ar, jų įsitikinimu, prancūziškas leidinys Charlie Hebdo elgiasi krikščioniškai, savo piešiniais skaudindamas milijonus Islamu besižavinčių žmonių?

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Nederėtų aklai tikėti ir tais, kurie tvirtina, esą Azerbaidžanas šiandien puola vargšę krikščionišką Arcacho tautą. Teisingiau būtų tvirtinti, kad Azerbaidžanas nūnai savąjį Kalnų Karabachą mėgina išvaduoti iš Rusijos gniaužtų. Būtent – iš Rusijos. Mat jei ne slapta Rusijos materialinė ir karinė parama Armėnijai, Azerbaidžanas būtų galėjęs seniai išstumti okupacines pajėgas iš šio regiono. Ir atsitiko štai koks Kremliui labai nemalonus nutikimas – rusų ginklai, kuriais ginkluoti armėnų kariai, pasirodo, niekam tikę lyginant su azerbaidžanietiška ginkluote. Kiek kartų Vladimiras Putinas gyrėsi savo ginklais – nuostabūs, galingi, o pasirodo, juos itin lengvai gliaudo Azerbaidžaniečių pajėgos, apginkluotos moderniais Izraelio ir Turkijos ginklais.

Oficialusis Jerevanas pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, esą Armėnijos armija – nenugalima, neįveikiama. O ką matome? Matome paniką. Armėnijos vadovai, įskaitant Nikolą Pašinianą, išsigandę beldžiasi į Vakarus, prašydami užtarimo. O Vakarai padėti Armėnijai niekuo negali. Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Azerbaidžanas nieko nusikalstamo bent iki šiol nepadarė – jis tik veja lauk iš savo žemių svetimas karines pajėgas. Jei pradėtų bombarduoti Jerevaną, – tada būtų galima kaltinti Baku. Dabar gi – tikrai ne.

Tokia padėtis – itin gėdinga Rusijai. Štai kodėl, įtariu, Rusija visaip bando nuduoti, kad dėl Kalnų Karabacho šiandien kariauja ne tiek Azerbaidžanas, kiek Turkija. Nes pralaimėti Turkijai, kuri yra NATO narė ir kelis kartus stipresnė už Azerbaidžaną, – ne taip gėdinga. Ne šiaip sau didžiausius priekaištus Turkijos pusėn svaido ir „demokratas“ N.Pašinianas. Armėnija taip ilgai gyrėsi, jog Azerbaidžaną galėtų užmėtyti kepurėmis, o nūnai aiškėja, kad nenugalimoji Armėnijos kariuomenė – silpna ir ginklais, ir dvasia. Apie tai, beje, daug ir įdomiai rašoma economics-prorok.com portale, persispausdinusiame Sergėjaus Klimovskio interviu blogui „Obozrevatel“.

Jerevanas. Slaptai.lt foto

Lietuvai šiandien derėtų elgtis itin atidžiai. Galimos pačios įvairiausios provokacijos. Štai armėnų portalas lragim.am skelbia: Lenkijoje bus kuriamas pilietinis komitetas, reikalausiantis, kad Varšuva pakeistų ligšiolinę nuostatą, jog Karabachas – Azerbaidžanas, į nuostatą, esą Kalnų Karabachas yra nepriklausoma Arcacho armėnų respublika. Bandymų Kalnų Karabachą pripažinti Armėnijai tikriausiai būsią ir daugiau.

Ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje, net Lietuvoje.

Neapsigaukime. Armėnija mus sykį jau apgavo, įkalbėjusi Lietuvos Seimą specialia rezoliucija pripažinti 1915-ųjų karus buvus „armėnų tautos genocidu“.

2020.10.27; 07:00

 
VSD vadovas Darius Jauniškis ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, remdamasis Konstitucija, Žvalgybos įstatymu ir atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Dariaus Jauniškio teikimą, pasirašė dekretą, kuriuo nuo spalio 15 d. skiria Vaidotą Mažeiką VSD direktoriaus pavaduotoju penkeriems metams ir suteikia jam antrą rangą.

V. Mažeika yra baigęs istorijos ir pedagogikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. 1999 m. Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos istorijos institutas jam suteikė daktaro mokslo laipsnį. Tais pačiais metais V. Mažeika pradėjo karjerą VSD, o 2015 m. buvo paskirtas VSD direktoriaus pavaduotoju.

Prezidentas VSD direktorių D. Jauniškį ir jo pavaduotojus Kęstutį Budrį, Remigijų Bridikį ir V. Mažeiką į pareigas skyrė antrai kadencijai.

„Sveikinu ligšiolinius pokyčius VSD ir raginu departamento vadovybę tęsti darbus prioritetinėse nacionalinio saugumo srityse. Tegul organizacijos pertvarkos ją sustiprina ir garantuoja didesnį veiklos efektyvumą bei visapusišką atitiktį įstatymams“, – sakė šalies vadovas.

Pasak Prezidento, VSD šiuo metu orientuojasi į žymiai platesnį grėsmių ir pavojų spektrą nei prieš penkerius metus. Kitoms valstybės institucijoms tai reiškia geresnes galimybes priimti tikslesnius ir greitesnius sprendimus, remiantis patikima žvalgybine informacija.

Šalies vadovas tikisi, kad VSD vadovybė antroje kadencijoje sėkmingai tvarkysis ne tik su įprastomis, Lietuvos geopolitinės padėties sąlygotomis grėsmėmis, bet ir su naujais iššūkiais, kuriuos kuria dinamiška tarptautinio saugumo situacija. Pandemijos, technogeniniai ir ekologiniai pavojai – naujos sritys, kurias žvalgyba privalo aprėpti, laiku nustatyti grėsmes ir apie jas įspėti.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2020.10.13; 18:18

Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai“.

Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
 
Slaptai.lt skelbia knygos autoriaus Severino Vaitiekaus ir Vidmanto Valiušaičio diskusijos fragmentą.
 

Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai“.

Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
 
Slaptai.lt skelbia VSD generalinio Direktoriaus Dariaus Jauniškio pranešimą.
 
 
2020.10.08; 14:02
 

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydamas įvertinti grėsmes, kurios gali kilti dėl Konkurencijos tarybos įpareigojimo nutraukti sutartis su tolimojo keleivinio susisiekimo autobusų bendrovėmis.
 
Liepą Konkurencijos taryba užbaigė tyrimą ir pripažino, kad Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA), 2018 metais pratęsusi sutartis su 42 vežėjais vežti keleivius tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais, ribojo konkurenciją ir neleido į rinką įeiti naujiems dalyviams.
 
LTSA įpareigota sumokėti daugiau nei 43 tūkst. eurų siekiančią baudą, per 8 mėnesius nutraukti esamas sutartis su vežėjais ir juos atrinkti paskelbus konkurencingos atrankos procedūras.
 
Šį sprendimą LTSA, atskiri vežėjai, Nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ bei Lietuvos keleivių vežimo asociacija yra apskundusios Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
 
Konservatorius A. Anušauskas mano, kad Konkurencijos tarybos įpareigojimas nutraukti sutartis su vežėjais kelia grėsmių visam tarpmiestinio susisiekimo sektoriui. Antradienį jis kreipėsi į VSD, prašydamas jas įvertinti.
 
„Atsižvelgiant į tai, kad toks įpareigojimas atsilieps visam tarpmiestinio susisiekimo sektoriui, turės reikšmingų pokyčių pagrindiniams vartotojams – keleiviams, sukels įtaką ne tik vežėjų finansinei būklei, bet papildomai gali kilti grėsmės nacionaliniam saugumui, prašau VSD įvertinti galimas grėsmes ir kartu su kitomis institucijomis įvertinti padėtį tarpmiestinio susisiekimo transporto sektoriuje“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas A. Anušauskas.
 
Lietuvos keleivių vežimo asociacija (LKVA) šią savaitę raštu kreipėsi į Seimo Ekonomikos ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetus. LKVA prašo organizuoti diskusiją ir suformuoti valstybės politikos gaires tolimojo susisiekimo srityje bei įtvirtinti jas Kelių transporto kodekse.
 
Asociacijos vertinimu, konkurencija tolimojo susisiekimo sektoriuje egzistuoja, šalies rinkoje konkuruoja daugiau nei 40 vežėjų, kurie savo lėšomis išlaiko maršrutus ir autobusų stotis. Teigiama, kad naujų konkursų skelbimas visam maršrutų tinklui gali turėti neigiamų pasekmių ir rizikosvartotojams negauti tinkamų paslaugų.
Vilniaus autobusų stotyje. Slaptai.lt nuotr.
 
„Konkursus galėtų laimėti viena ar kelios užsienio didžiojo kapitalo įmonės, kurios galėtų sukoncentruoti visą ar didžiosios dalies paslaugų teikimą vienose rankose ir tokiu būdu eliminuoti bet kokią natūraliai rinkoje egzistuojančią konkurenciją“, – teigiama LKVA prezidento Gintaro Nakučio pasirašytame rašte.
 
LKVA atkreipia dėmesį, kad nutraukus sutartis su vežėjais ir skelbiant naujus konkursus „galimai pablogėtų valstybės mobilizaciniai (karo atveju) ar evakuaciniai (Astravo AE avarijos ar Covid-19 atvejais) resursai“.
 
Kaip teigiama LKVA rašte, pati Konkurencijos taryba pažymėjo, kad taisyklės, pagal kurias sudarytos sutartys su 42 vežėjais, neprieštarauja Konkurencijos įstatymui ir Europos Sąjungos teisės aktams. Todėl, asociacijos vertinimu, sutartys su vežėjais yra teisėtos ir negali būti nutrauktos.
 
Tolimojo susisiekimo autobusais kasmet Lietuvoje pervežama apie 8,5 mln. keleivių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.07; 13:20

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai antradienį kartu su Lietuvos žvalgybos bei atsakingų ministerijų atstovais ketina apžvelgti naujausią informaciją Baltarusijoje.
 
„Komitetas bus supažindintas su pačia naujausia informacija, nes kviečiama tiek karinė žvalgyba, tiek VSD. Taip pat dalyvaus Užsienio reikalų bei Krašto apsaugos ministerijų atstovai“, – Eltai antradienio išvakarėse teigė NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas.
 
Pasak jo, šiuo metu daugiausiai klausimų kelia tai, kad Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka po nesiliaujančių protestų pagalbos kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
 
ELTA primena, kad po savaitgalį vykusio pokalbio su Vladimiru Putinu A. Lukašenka tvirtino, kad Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju.  
 
NSGK posėdžio metu taip pat bus svarstomas formuojamos Lietuvos parlamentarų delegacijos kelionės į Baltarusiją klausimas. Tokiai iniciatyvai dar penktadienį pritarė Seimo Užsienio reikalų komitetas.
 
Siūloma, kad šiam planuojamam vizitui galėtų vadovauti Europos reikalų komiteto pirmininkas „socialdarbietis“ Gediminas Kirkilas. Šią delegaciją taip pat galėtų sudaryti parlamentarai ŽygimantasPavilionis, Ingrida Šimonytė, Laurynas Kasčiūnas, Tomas Tomilinas, Gintaras Vaičekauskas, Rasa Budbergytė, Aušrinė Armonaitė ir kt.
 
„Kadangi buvo kreipimasis iš valdybos, turėsime priimti sprendimą, nes yra (vykti į Baltarusiją – ELTA) pageidaujančių narių. Komitetas turėtų apsispręsti“, – teigė D. Gaižauskas.
 
Visgi NSGK pirmininkas sakė abejojantis, ar suformavus ir patvirtinus šią delegaciją, Baltarusijos režimas ją įsileistų.
 
„Aš labai skeptiškai žiūriu į tai, ar Baltarusija gali delegaciją įsileisti. Panašu, kad neįsileis. Bet kiekvienas bandymas ar dėmesio parodymas nėra blogai. Tokį sprendimą ir svarstysime. Seimo nariai gali prašyti tokio veiksmo, bet į tai turės atsižvelgti Seimas. Mes svarstytume prašymą, kokia turėtų būti vizito darbotvarkė ir pan.“, – teigė D. Gaižauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.18; 07:30

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, remdamasis Konstitucija, Žvalgybos įstatymu ir atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Dariaus Jauniškio teikimą, penktadienį pasirašė dekretą, kuriuo nuo liepos 28 d. skiria Remigijų Bridikį VSD direktoriaus pavaduotoju penkeriems metams ir suteikia jam antrą rangą, praneša Prezidentūra.
 
R. Bridikis karjerą pradėjo 1995 m. Vadovybės apsaugos departamente, tarnavo Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgose (SOP), dalyvavo trijose SOP misijose Afganistane, ėjo NATO specialiųjų operacijų štabo (NSHQ) karininko pareigas. Nuo 2013 m. iki 2015 m. R. Bridikis buvo SOP štabo viršininko pavaduotojas operacijoms ir mokymui, o nuo 2015 m. – VSD direktoriaus pavaduotojas.
 
VSD direktoriaus pavaduotojas yra baigęs magistrantūros studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, taip pat studijavo Baltijos gynybos koledže Estijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.25; 00:05