Asta Skaisgirytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šalies vadovo vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė teigia, kad prezidentas Gitanas Nausėda nekomentuos anoniminių šaltinių skleidžiamos informacijos apie galimą jo dalyvavimą skiriant Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) direktorių. Visgi prezidento patarėja akcentuoja, kad naujasis AOTD direktorius Elegijus Paulavičius buvo paskirtas tuomečio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio.
 
„Žvalgybos paskyrimai yra jautri tema Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat prezidentas tikrai nekomentuos anoniminių šaltinių platinamos informacijos ar neva informacijos. Antrojo operatyvinių tarnybų direktorių, taip, pagal įstatymą skiria krašto apsaugos ministras, ir šiuo atveju naujasis direktorius buvo paskirtas būtent ministro“, – LRT radijui teigė A. Skaisgirytė.
 
„Reikia pasakyti, kad prezidentas prieš skiriant buvo supažindintas su kandidatūra, kandidatūra jam paliko labai gerą įspūdį, ir jis patenkintas direktoriaus darbu, kai direktorius jau buvo paskirtas. Tai iš tikrųjų nėra tema tolesniam pokalbiui“, – pridūrė ji.
 
aotd_pailgas
Antrojo departamento prie KAM ženklas

LNK žinios praėjusią savaitę skelbė, kad AOTD direktoriaus skyrimo aplinkybės gali būti susijusios su tuo, kodėl buvęs ministras R. Karoblis vis dar nėra paskirtas ambasadoriumi Briuselyje arba Vašingtone.
 
R. Karoblis buvo paklaustas, ar gali būti, kad jo kandidatas į AOTD vadovus buvo E. Paulavičius, o prezidento – VSD vadovo Dariaus Jauniškio bendražygis Saulius Guzevičius. Tačiau buvęs ministras to nei patvirtino, nei paneigė.
 
ELTA primena, kad naujasis AOTD prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius E. Paulavičius buvo paskirtas rugpjūtį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.04; 11:16

Spygliuota viela virš kalėjimo sienos

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.

Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.

Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?

Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.

Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.

Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.

Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.

Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs.  Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?

Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.

Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.

Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.

Suomijos vėliava (Finland)

21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.

Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.

Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.

Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.

Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?

Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!

Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.

Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.

Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?

Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.

Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.

Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.

Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.

XXXX

Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.

Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.

Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.

Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.

Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.

XXX

Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.

Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.

Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…

XXX

Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.

Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs

Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą. 

XXX

Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.

Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.

XXX

Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.

Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.

Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.

Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.

Slaptai.lt 

2021.01.11; 00:30

Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
 
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
 
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
 
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
 
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms.
Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
 
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
 
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
 
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse.
Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
 
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
 
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.08; 14:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.

„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.

Melagingi pranešimai

Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?

Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.

Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.

Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt

Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?

Mečio Laurinkaus fenomenas

Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.

Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.

Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.

Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?

Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.

Laurinkus26
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.

Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.

Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.

O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?

Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas

Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?

Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.

Taikos derybos – tik iliuzija

Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.

Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.

Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus

O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.

Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.

Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte

Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).

Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.

Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.

A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.

Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.

Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.

Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.

2020.11.29; 18:00

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto

Nėra nieko svarbiau kaip laikytis vienodų žaidimo taisyklių. Tada įmanoma atsekti, kas elgiasi teisingai, kas meluoja. Kai tik imame ignoruoti visiems privalomus vienodus reikalavimus, kyla pavojus paskęsti chaose.

Ką turiu omenyje? Jei leidžiama vieniems elgtis iššaukiančiai, privalome tokias pat teises suteikti ir kitiems. Jei Vilniuje leista Lietuvos Armėnų sąjungai ir Baltijos Armėnų Aljansui rengti eitynes, kuriose tvirtinta, esą Azerbaidžanas naikina Kalnų Karabacho armėnus, tada mes, vadovaujantis ta pačia logika, privalėsime sostinės gatves atidaryti separatistams, pažeidžiantiems Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) ar Moldovos teritorinį vientisumą, kai Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas nuspręs jėga susigrąžinti savas teritorijas ir fronto linijose žus žmonės. Bet taip elgdamiesi mes būtume neteisūs. Separatizmui, koks jis  bebūtų – lenkiškas, lietuviškas ar ispaniškas, – neturėtume suteikti tribūnos nei televizijose, nei gatvėse.

Tad ir armėnams centrinėse Vilniaus gatvėse piktintis Azerbaidžanu neturėjome leisti. Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Remiantis tarptautine teise, NATO ir Europos Sąjungos valstybių užsienio politika bei Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatomis, – Kalnų Karabachas yra Azerbaidžanas. O tai reiškia, kad azerbaidžaniečių kariai nieko blogo Kalnų Karabache nedaro – stengiasi išstumti priešiškas pajėgas, užėmusias jų teritoriją. Elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi ukrainiečių, moldavų ir gruzinų kariai, gindami savas teritorijas. Jei Armėnija nenorinti aukų, tegul patraukia savo ginkluotąsias pajėgas iš svetimų žemių, ir karas tuoj pat liausis.

Be kita ko, būtina pabrėžti, kad visus tris dešimtmečius oficialusis Baku elgėsi labai kantriai, laukdamas Vakarų pagalbos. Vakarai pasirodė niekam tikę išnarplioti šią problemą. Kas beliko azerbaidžaniečiams?

Tačiau intriga ta, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos separatistams, pasikėsinusiems į šių šalių teritorinį vientisumą, mes neleistume žygiuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, formuojančiais nuomonę, esą ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai – žudikai. Ir teisingai padarytume. Armėnijai pritaikyta išimtis. Kodėl?

Beje, jei jau leidome armėnų bendruomenėms rengti antiazerbaidžanietiškus žygiavimus, būtinai privalėsime leisti ir, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantiems turkams rengti eitynes, kurių metu jie prisimins armėnų sukartintų grupuočių išdavystes tuometinėje Osmanų imperijoje arba teroristų iš ASALA, Gnčak ar Dašnakcutiun išpuolius prieš turkų ambasadorius Europos Sąjungoje. Taip pat privalėsime leist azerbaidžaniečiams minėti visas jų tragedijas – išvarymą iš Jerevano, Kalnų Karabacho, 1918-ųjų žudynes Baku, Guboje, 1992-ųjų skerdynes Hodžaly mieste.

Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.

Bet, įtariu, tokio pobūdžio eitynių rengti Vilniaus valdžia leist nenorės nei turkams, nei azerbaidžaniečiams. Ieškos įvairiausių priežasčių pasakyti – ne, negalima. Šitaip spėju prisimindamas žurnalisto Gintaro Visocko portale slaptai.lt papasakotą nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademija savo salėse leido Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui surengti diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Turkijoje, o Turkijos ambasadoriui Gokhanui Turanui paskutinę akimirką buvo uždrausta diskutuoti MA patalpose istorinėmis temomis. Pirma, tokį politinį vienpusiškumą sunku įsivaizduoti demokratinėje valstybėje. Juolab – pateisinti. Antra, jis, drįstu manyti, prieštarauja Lietuvos saugumo koncepcijai, nes Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė, o Armėnija, turinti savo teritorijoje skaitlingą Rusijos karinę bazę, – tikrai ne sąjungininkė. Todėl būdamas Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas norėčiau pasiteirauti, kaip mūsų VSD vadovybė vertina mūsų didžiai gerbiamų akademikų sumanymą prieš pat nosį uždaryti duris Turkijos ambasadoriui? Kas tai – cenzūra, spjūvis demokratijai tiesiai į veidą ar sąmoningos pastangos supriešinti dvi NATO valstybes – Lietuvą ir Turkiją?

Kai kurios karštos lietuviškos galvos nūnai piktai koneveikia Turkiją, esą ši nemoka taikiai, draugiškai su Graikija ir Kipru pasidalinti Viduržemio jūros teritorijų. Tokius priekaištus svaidantys lietuviai pamiršta svarbias aplinkybes. Save gerbiantys lietuviai nesiimtų šios temos, nes tuomet mums tektų papasakoti, kaip mes „sėkmingai“ pasidalinome Baltijos jūrą su broliais latviais. O juk derybos dėl Lietuvos – Latvijos jūros sienos buvo labai sunkios, komplikuotos. Tad šiuo klausimu mums, lietuviams, derėtų kukliai patylėti – net neprisimenu, ar Lietuvos ir Latvijos siena Baltijos jūroje jau sužymėta, ar vis dar tebevyksta derinimo darbai. Ką mes, būdami tokie „šaunūs“ derybininkai dėl Baltijos vandenų, galime patarti turkams ar graikams dėl teisingo Viduržemio jūros gamtinių išteklių pasidalinimo?

Kita tema – Kipre, norim to ar nenorim, gyvena turkų bendruomenė. Tegul ji ir ne tokia skaitlinga, kaip graikiška, bet jei jau visuomet labai pompastiškai ir skrupulingai domimės, kaip svetur gyvent sekasi graikų, armėnų, romų, žydų, katalonų bendruomenėms, kodėl ignoruojame Kipre, Vokietijoje, Prancūzijoje gyvenančių turkų bendruomenių teises? Jei mums nuoširdžiai rūpi, ar musulmonai neskriaudžia krikščionių, turėtume domėtis ir kita tema – ar visada ir visur krikščionys elgiasi garbingai, solidžiai? Pretekstas tokiai diskusijai – musulmonų pranašą Mohametą išjuokiančios karikatūros Prancūzijoje. Be abejo, gyvybė – šventa. Žudyti žmogaus, kad ir kaip jo nekęstumei, – negalima. Žudikas yra žudikas. Jis nusipelno pačių griežčiausių bausmių. Dėl tokios akivaizdžios nuostatos neverta nė burnos aušinti.

Bet ar žurnalistai, kurie platina Mohamedą pašiepiančius piešinius puikiai suprasdami, kad šitaip skaudina milijonus tikinčiųjų musulmonų, – elgiasi absoliučiai teisingai, elgiasi krikščioniškai? Ar tas mokytojas, kuris klasėje pademonstravo minėto pobūdžio karikatūras, tiesa, prieš tai leisdamas islamo išpažinėjams išeiti iš pamokos (kas tai – pagarba musulmonams ar musulmonų pažeminimas?), – visiškai teisus? Ant vienos svarstyklių lėkštelės – teisė turėti pažiūras ir jas viešai demonstruoti, o ant kitos – pagarba tikintiesiems.

Naudodamasis slaptai.lt tribūna, norėčiau išgirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos vyskupų konferencijos vadovų verdiktą – ar, jų įsitikinimu, prancūziškas leidinys Charlie Hebdo elgiasi krikščioniškai, savo piešiniais skaudindamas milijonus Islamu besižavinčių žmonių?

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Nederėtų aklai tikėti ir tais, kurie tvirtina, esą Azerbaidžanas šiandien puola vargšę krikščionišką Arcacho tautą. Teisingiau būtų tvirtinti, kad Azerbaidžanas nūnai savąjį Kalnų Karabachą mėgina išvaduoti iš Rusijos gniaužtų. Būtent – iš Rusijos. Mat jei ne slapta Rusijos materialinė ir karinė parama Armėnijai, Azerbaidžanas būtų galėjęs seniai išstumti okupacines pajėgas iš šio regiono. Ir atsitiko štai koks Kremliui labai nemalonus nutikimas – rusų ginklai, kuriais ginkluoti armėnų kariai, pasirodo, niekam tikę lyginant su azerbaidžanietiška ginkluote. Kiek kartų Vladimiras Putinas gyrėsi savo ginklais – nuostabūs, galingi, o pasirodo, juos itin lengvai gliaudo Azerbaidžaniečių pajėgos, apginkluotos moderniais Izraelio ir Turkijos ginklais.

Oficialusis Jerevanas pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, esą Armėnijos armija – nenugalima, neįveikiama. O ką matome? Matome paniką. Armėnijos vadovai, įskaitant Nikolą Pašinianą, išsigandę beldžiasi į Vakarus, prašydami užtarimo. O Vakarai padėti Armėnijai niekuo negali. Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Azerbaidžanas nieko nusikalstamo bent iki šiol nepadarė – jis tik veja lauk iš savo žemių svetimas karines pajėgas. Jei pradėtų bombarduoti Jerevaną, – tada būtų galima kaltinti Baku. Dabar gi – tikrai ne.

Tokia padėtis – itin gėdinga Rusijai. Štai kodėl, įtariu, Rusija visaip bando nuduoti, kad dėl Kalnų Karabacho šiandien kariauja ne tiek Azerbaidžanas, kiek Turkija. Nes pralaimėti Turkijai, kuri yra NATO narė ir kelis kartus stipresnė už Azerbaidžaną, – ne taip gėdinga. Ne šiaip sau didžiausius priekaištus Turkijos pusėn svaido ir „demokratas“ N.Pašinianas. Armėnija taip ilgai gyrėsi, jog Azerbaidžaną galėtų užmėtyti kepurėmis, o nūnai aiškėja, kad nenugalimoji Armėnijos kariuomenė – silpna ir ginklais, ir dvasia. Apie tai, beje, daug ir įdomiai rašoma economics-prorok.com portale, persispausdinusiame Sergėjaus Klimovskio interviu blogui „Obozrevatel“.

Jerevanas. Slaptai.lt foto

Lietuvai šiandien derėtų elgtis itin atidžiai. Galimos pačios įvairiausios provokacijos. Štai armėnų portalas lragim.am skelbia: Lenkijoje bus kuriamas pilietinis komitetas, reikalausiantis, kad Varšuva pakeistų ligšiolinę nuostatą, jog Karabachas – Azerbaidžanas, į nuostatą, esą Kalnų Karabachas yra nepriklausoma Arcacho armėnų respublika. Bandymų Kalnų Karabachą pripažinti Armėnijai tikriausiai būsią ir daugiau.

Ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje, net Lietuvoje.

Neapsigaukime. Armėnija mus sykį jau apgavo, įkalbėjusi Lietuvos Seimą specialia rezoliucija pripažinti 1915-ųjų karus buvus „armėnų tautos genocidu“.

2020.10.27; 07:00

 
VSD vadovas Darius Jauniškis ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, remdamasis Konstitucija, Žvalgybos įstatymu ir atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Dariaus Jauniškio teikimą, pasirašė dekretą, kuriuo nuo spalio 15 d. skiria Vaidotą Mažeiką VSD direktoriaus pavaduotoju penkeriems metams ir suteikia jam antrą rangą.

V. Mažeika yra baigęs istorijos ir pedagogikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. 1999 m. Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos istorijos institutas jam suteikė daktaro mokslo laipsnį. Tais pačiais metais V. Mažeika pradėjo karjerą VSD, o 2015 m. buvo paskirtas VSD direktoriaus pavaduotoju.

Prezidentas VSD direktorių D. Jauniškį ir jo pavaduotojus Kęstutį Budrį, Remigijų Bridikį ir V. Mažeiką į pareigas skyrė antrai kadencijai.

„Sveikinu ligšiolinius pokyčius VSD ir raginu departamento vadovybę tęsti darbus prioritetinėse nacionalinio saugumo srityse. Tegul organizacijos pertvarkos ją sustiprina ir garantuoja didesnį veiklos efektyvumą bei visapusišką atitiktį įstatymams“, – sakė šalies vadovas.

Pasak Prezidento, VSD šiuo metu orientuojasi į žymiai platesnį grėsmių ir pavojų spektrą nei prieš penkerius metus. Kitoms valstybės institucijoms tai reiškia geresnes galimybes priimti tikslesnius ir greitesnius sprendimus, remiantis patikima žvalgybine informacija.

Šalies vadovas tikisi, kad VSD vadovybė antroje kadencijoje sėkmingai tvarkysis ne tik su įprastomis, Lietuvos geopolitinės padėties sąlygotomis grėsmėmis, bet ir su naujais iššūkiais, kuriuos kuria dinamiška tarptautinio saugumo situacija. Pandemijos, technogeniniai ir ekologiniai pavojai – naujos sritys, kurias žvalgyba privalo aprėpti, laiku nustatyti grėsmes ir apie jas įspėti.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2020.10.13; 18:18

Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai“.

Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
 
Slaptai.lt skelbia knygos autoriaus Severino Vaitiekaus ir Vidmanto Valiušaičio diskusijos fragmentą.
 

Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai“.

Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
 
Slaptai.lt skelbia VSD generalinio Direktoriaus Dariaus Jauniškio pranešimą.
 
 
2020.10.08; 14:02
 

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydamas įvertinti grėsmes, kurios gali kilti dėl Konkurencijos tarybos įpareigojimo nutraukti sutartis su tolimojo keleivinio susisiekimo autobusų bendrovėmis.
 
Liepą Konkurencijos taryba užbaigė tyrimą ir pripažino, kad Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA), 2018 metais pratęsusi sutartis su 42 vežėjais vežti keleivius tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais, ribojo konkurenciją ir neleido į rinką įeiti naujiems dalyviams.
 
LTSA įpareigota sumokėti daugiau nei 43 tūkst. eurų siekiančią baudą, per 8 mėnesius nutraukti esamas sutartis su vežėjais ir juos atrinkti paskelbus konkurencingos atrankos procedūras.
 
Šį sprendimą LTSA, atskiri vežėjai, Nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ bei Lietuvos keleivių vežimo asociacija yra apskundusios Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
 
Konservatorius A. Anušauskas mano, kad Konkurencijos tarybos įpareigojimas nutraukti sutartis su vežėjais kelia grėsmių visam tarpmiestinio susisiekimo sektoriui. Antradienį jis kreipėsi į VSD, prašydamas jas įvertinti.
 
„Atsižvelgiant į tai, kad toks įpareigojimas atsilieps visam tarpmiestinio susisiekimo sektoriui, turės reikšmingų pokyčių pagrindiniams vartotojams – keleiviams, sukels įtaką ne tik vežėjų finansinei būklei, bet papildomai gali kilti grėsmės nacionaliniam saugumui, prašau VSD įvertinti galimas grėsmes ir kartu su kitomis institucijomis įvertinti padėtį tarpmiestinio susisiekimo transporto sektoriuje“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas A. Anušauskas.
 
Lietuvos keleivių vežimo asociacija (LKVA) šią savaitę raštu kreipėsi į Seimo Ekonomikos ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetus. LKVA prašo organizuoti diskusiją ir suformuoti valstybės politikos gaires tolimojo susisiekimo srityje bei įtvirtinti jas Kelių transporto kodekse.
 
Asociacijos vertinimu, konkurencija tolimojo susisiekimo sektoriuje egzistuoja, šalies rinkoje konkuruoja daugiau nei 40 vežėjų, kurie savo lėšomis išlaiko maršrutus ir autobusų stotis. Teigiama, kad naujų konkursų skelbimas visam maršrutų tinklui gali turėti neigiamų pasekmių ir rizikosvartotojams negauti tinkamų paslaugų.
Vilniaus autobusų stotyje. Slaptai.lt nuotr.
 
„Konkursus galėtų laimėti viena ar kelios užsienio didžiojo kapitalo įmonės, kurios galėtų sukoncentruoti visą ar didžiosios dalies paslaugų teikimą vienose rankose ir tokiu būdu eliminuoti bet kokią natūraliai rinkoje egzistuojančią konkurenciją“, – teigiama LKVA prezidento Gintaro Nakučio pasirašytame rašte.
 
LKVA atkreipia dėmesį, kad nutraukus sutartis su vežėjais ir skelbiant naujus konkursus „galimai pablogėtų valstybės mobilizaciniai (karo atveju) ar evakuaciniai (Astravo AE avarijos ar Covid-19 atvejais) resursai“.
 
Kaip teigiama LKVA rašte, pati Konkurencijos taryba pažymėjo, kad taisyklės, pagal kurias sudarytos sutartys su 42 vežėjais, neprieštarauja Konkurencijos įstatymui ir Europos Sąjungos teisės aktams. Todėl, asociacijos vertinimu, sutartys su vežėjais yra teisėtos ir negali būti nutrauktos.
 
Tolimojo susisiekimo autobusais kasmet Lietuvoje pervežama apie 8,5 mln. keleivių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.07; 13:20

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai antradienį kartu su Lietuvos žvalgybos bei atsakingų ministerijų atstovais ketina apžvelgti naujausią informaciją Baltarusijoje.
 
„Komitetas bus supažindintas su pačia naujausia informacija, nes kviečiama tiek karinė žvalgyba, tiek VSD. Taip pat dalyvaus Užsienio reikalų bei Krašto apsaugos ministerijų atstovai“, – Eltai antradienio išvakarėse teigė NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas.
 
Pasak jo, šiuo metu daugiausiai klausimų kelia tai, kad Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka po nesiliaujančių protestų pagalbos kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
 
ELTA primena, kad po savaitgalį vykusio pokalbio su Vladimiru Putinu A. Lukašenka tvirtino, kad Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju.  
 
NSGK posėdžio metu taip pat bus svarstomas formuojamos Lietuvos parlamentarų delegacijos kelionės į Baltarusiją klausimas. Tokiai iniciatyvai dar penktadienį pritarė Seimo Užsienio reikalų komitetas.
 
Siūloma, kad šiam planuojamam vizitui galėtų vadovauti Europos reikalų komiteto pirmininkas „socialdarbietis“ Gediminas Kirkilas. Šią delegaciją taip pat galėtų sudaryti parlamentarai ŽygimantasPavilionis, Ingrida Šimonytė, Laurynas Kasčiūnas, Tomas Tomilinas, Gintaras Vaičekauskas, Rasa Budbergytė, Aušrinė Armonaitė ir kt.
 
„Kadangi buvo kreipimasis iš valdybos, turėsime priimti sprendimą, nes yra (vykti į Baltarusiją – ELTA) pageidaujančių narių. Komitetas turėtų apsispręsti“, – teigė D. Gaižauskas.
 
Visgi NSGK pirmininkas sakė abejojantis, ar suformavus ir patvirtinus šią delegaciją, Baltarusijos režimas ją įsileistų.
 
„Aš labai skeptiškai žiūriu į tai, ar Baltarusija gali delegaciją įsileisti. Panašu, kad neįsileis. Bet kiekvienas bandymas ar dėmesio parodymas nėra blogai. Tokį sprendimą ir svarstysime. Seimo nariai gali prašyti tokio veiksmo, bet į tai turės atsižvelgti Seimas. Mes svarstytume prašymą, kokia turėtų būti vizito darbotvarkė ir pan.“, – teigė D. Gaižauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.18; 07:30

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, remdamasis Konstitucija, Žvalgybos įstatymu ir atsižvelgdamas į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Dariaus Jauniškio teikimą, penktadienį pasirašė dekretą, kuriuo nuo liepos 28 d. skiria Remigijų Bridikį VSD direktoriaus pavaduotoju penkeriems metams ir suteikia jam antrą rangą, praneša Prezidentūra.
 
R. Bridikis karjerą pradėjo 1995 m. Vadovybės apsaugos departamente, tarnavo Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgose (SOP), dalyvavo trijose SOP misijose Afganistane, ėjo NATO specialiųjų operacijų štabo (NSHQ) karininko pareigas. Nuo 2013 m. iki 2015 m. R. Bridikis buvo SOP štabo viršininko pavaduotojas operacijoms ir mokymui, o nuo 2015 m. – VSD direktoriaus pavaduotojas.
 
VSD direktoriaus pavaduotojas yra baigęs magistrantūros studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, taip pat studijavo Baltijos gynybos koledže Estijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.25; 00:05

Aušrinė Armonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė praėjusią savaitę kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą ir išsiaiškinti, kas skleidžia šmeižtą ir melagingą informaciją, neva politikė yra kaip nors susijusi su buvusiu KGB karininku. A. Armonaitė jokių giminystės ryšių su minimu asmeniu neturi, ir papildomai apie tai informavo Valstybės saugumo departamentą.
 
„Jaučiu, kad pastaruosius pusę metų prieš mane aktyviai organizuojama melo ir šmeižto ataka socialiniuose tinkluose bei interneto komentaruose, minint, jog neva tai mano senelis buvo KGB karininkas. Tai kenkia mano reputacijai, tai kenkia mano politinei veiklai, o pagaliau tai juodina mano vienintelį senelį, kuris dar yra su mumis, kuris vardu Kazimieras, ir nėra nieko bendro turėjęs su KGB“, – teigė A. Armonaitė.
 
Kreipimesi į prokuratūrą ir VSD A. Armonaitė pažymi, kad melaginga informacija aktyviai dalinamasi internetinių portalų komentaruose, ji skleidžiama įvairiose feisbuko socialinės platformos grupėse, komentaruose, įrašuose. Pastaraisiais mėnesiais, artėjant Seimo rinkimams, šmeižimo mastas akivaizdžiai padidėjęs.
 
„Manau, jog toks laikas pasirinktas sąmoningai, norint sukelti kuo didesnę žalą mano asmeniui. Esu tolerantiška kritikai, suprantu, kad galiu patikti ne visiems, mano veiklą galima kritikuoti ir tai kiekvieno teisė. Tačiau sąmoningas melo skleidimas prieš asmenį yra nusikaltimas, ir už jį tai organizuojantys asmenys turi atsakyti. Nacionalinio saugumo požiūriu, tai yra fake news ataka prieš Seimo narį, pakertanti ne tik asmens reputaciją, bet ir pasitikėjimą demokratinėmis šalies institucijomis“, – sakė A. Armonaitė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.14; 16:51

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valstybės saugumo departamento (VSD)  generalinis direktorius Darius Jauniškis  trečiadienį vykusiame uždarame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje supažindino komiteto narius su planuojamomis VSD reformomis.
 
„VSD pristatė, kokios yra numatytos reformos, nemažai buvo klausimų. Tikrai tam tikros pertvarkos buvo būtinos, nes matėsi tam tikros spragos – ir valdymo, ir efektyvinimo klausimai. Tikimės, kad po šitos reformos išties VSD dar labiau sustiprės, jo veikla bus efektyvesnė tiek žvalgybos, tiek kontržvalgybos srityje“, – žurnalistams sakė NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas.
 
Pasak jo, viena iš stiprinamų sričių yra medicininė žvalgyba.
 
„Kalbant apie medicininę žvalgybą, po pandemijos visos pasaulio valstybės pamatė, kad nebuvo  pasiruošusios tinkamai reaguoti į tam tikras situacijas, neturėjo tam tikrų indikatorių sistemos, veikė viena ar kita informacijos apsikeitimo sistema,  bet pati žvalgybinė sistema šios  srities nekontroliavo. Dėl to visos  ES valstybės įsiveda tam tikrą naują  sritį – medicininė žvalgyba“, – sakė D. Gaižauskas.
 
Pasak jo, aptartos reformos, kuri bus įgyvendinta per artimiausius metus, gairės.
 
VSD generalinis direktorius D. Jauniškis sakė, kad planuojama daugiau atkreipti dėmesio į medicininę žvalgybą.
 
„Norėtume daugiau atkreipti dėmesį į tam tikras grėsmes kaip Covid -19 ar kitas, kurios  bus  ir ateityje“- sakė jis.
 
Jis tikisi, kad reformos padės efektyvinti VSD veiklą, kad „būtume aktyvesni, patikimesni ir greičiau reaguojantys,  ir tą darome“.
Ar bus didinamas personalo skaičius, VSD vadovas neatsakė, nes  tai,  anot jos priklausys nuo finansavimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.01; 15:55

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis teigia, kad kol nebus baigtas Valstybės saugumo departamente (VSD) šiuo metu vykdomas tyrimas ir gauti kompetentingų valstybės institucijų atsakymai, į VSD dėl galimybės Seimo nariui Vytautui Bakui toliau turėti leidimą dirbti su slapta informacija nesikreips.
 
Pastarąjį trečiadienį NSGK valdančiųjų balsais nutarė kreiptis į parlamento vadovą, kad šis įvertintų, ar V. Bakas gali toliau turėti leidimą dirbti su įslaptinta informacija.
 
„Seimo pirmininkas, gavęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) kreipimąsi ir jį įvertinęs, nusprendė, iki bus baigtas Valstybės saugumo departamente (VSD) šiuo metu vykdomas tyrimas dėl galimai neteisėto VSD įslaptintos informacijos atskleidimo ir gauti kompetentingų valstybės institucijų atsakymai, neužbėgti įvykiams už akių ir nesikreipti į VSD dėl galimybės Seimo nariui Vytautui Bakui toliau turėti leidimą dirbti su slapta informacija. Seimo Pirmininkas atsižvelgs į tyrimo rezultatus ir tik tuomet spręs kokių imtis tolesnių veiksmų“, – Eltai teigė V. Pranckiečio atstovas spaudai Paulius Žeimys.
Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.
 
Anot NSGK pirmininko Dainiaus Gaižausko, sprendimas dėl V. Bako priimtas dėl, pasak jo, galimai padarytų daugybinių pažeidimų dirbant su įslaptintos informacijos reglamentavimo tvarka.
 
NSGK pirmininkas D. Gaižauskas tvirtina, kad VSD konstatavo, jog iš NSGK buvo nutekinta slapta informacija. D. Gaižausko teigimu, komitetui norint dirbti saugiai, reikia kuo greičiau atlikti tyrimą, kas komitete nutekina slaptą informaciją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.04; 08:40

Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimas nepritarė iniciatyvai surengti apkaltos procesą parlamentarei Irinai Rozovai. Po balsavimo posėdžių salėje kilo plati diskusija. I. Rozova dėkojo Seimo nariams prieš rinkimus grįžus į sveiką protą, tuo metu opozicija kaltino valdančiuosius, kad šie dėl koalicijos tvarumo pridengia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos atstovę.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
 
Už apkaltos proceso pradėjimą antradienį Seime balsavo 41 Seimo narys, prieš buvo 62.
 
Pasak parlamentaro Eugenijaus Gentvilo, parlamentas, nesiimdamas tirti I. Rozovos atvejo, tapo neatsparus Rusijos įtakai.
 
„Tai įeis į istoriją, ir ateities kartos atsimins, kad įvyko tai, kas įvyko. Šitas Seimas nuosekliai atsisako tirti Rusijos įtaką Lietuvos politiniams, verslo procesams. Šitas Seimas atsisakė tirti trąšų klausimą, atsisakė tirti ir mano penkis iškeltus klausimus, pavyzdžiui, Rusijos įtakos Ignalinos AE uždarymo referendumui, žemės nepardavimo referendumui ir kt. Šitas Seimas jau kelintą kartą balsuoja, kad atsisakytų tirti Rusijos įtaką, galimai vykusią Seimo narės atžvilgiu“, – po balsavimo sakė liberalas E. Gentvilas.
Seimo opozicijos atstovas Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Tuo metu I. Rozova padėkojo visiems Seimo nariams.
 
„Aš noriu padėkoti visiems Seimo nariams, kolegoms už šį balsavimą, kuris ką tik įvyko. Aš manau, kad mes visi galime džiaugtis ir konstatuoti, kad sveikas protas pagaliau Seimo salėje nugalėjo. Labai norisi tikėti, kad mano kolegos iš dešinės pagaliau sustabdys tą raganų medžioklę ar bent padarys kažkokią pauzę. Mes visi matome, kad Lietuvoje yra daug klausimų, problemų, ir šios dienos įvykiai – ne išimtis. (…) Taigi, jeigu mes eisime tuo keliu, visi mūsų rinkėjai bus dėkingi ir jums, ir mums“, – sakė I. Rozova.
 
Apkalta I. Rozovai ėmė grėsti, paaiškėjus, kad politikė prašyme išduoti leidimą dirbti su įslaptinta informacija nenurodė turėtų kontaktų su Rusijos diplomatinio korpuso atstovais. Valstybės saugumo departamentas (VSD) atskleidė, kad parlamentarė ilgą laiką palaikė neformalius ryšius su Lietuvoje rezidavusiais diplomatinio korpuso atstovais ir jų neatskleidė. VSD teigimu, I. Rozova su Rusijos diplomatais tarėsi apie finansinę paramą parlamentarės atstovaujamam Rusų aljansui bei aptardavo galimybes Rusų aljansui formuoti bendrą tautinėms mažumoms atstovaujantį politinį junginį kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.03; 02:00

Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) trečiadienį rinksis į uždarą posėdį, kuriame svarstys, ar parlamentaras Vytautas Bakas gali toliau dirbti su įslaptinta informacija.
 
NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas neslepia, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) konstatavo, jog iš NSGK buvo nutekinta slapta informacija, todėl, pasak jo, bus siūloma komiteto nariams kreiptis į paslapčių subjekto vadovą Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, kad šis įvertintų ar V. Bakas gali toliau dirbti su įslaptinta informacija.
 
„Taip pat yra vienas iš klausimų, kad siūlysime kreiptis į paslapčių subjekto vadovą Seimo pirmininką V. Pranckietį. Jis turės įvertinti VSD pateiktos informacijos aktualumą, ypač kas susiję su rizikomis dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Prašysime įvertinti, ar V. Bakas gali toliau dirbti su įslaptinta informacija“, – Eltai sakė D. Gaižauskas.
 
D. Gaižausko teigimu, komitetui norint dirbti saugiai, reikia kuo greičiau atlikti tyrimą, kas komitete nutekina slaptą informaciją.
 
Pats V. Bakas Eltai teigė, kad VSD pradėtas tyrimas dėl įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo po to, kai jis pranešė gavęs duomenų iš pranešėjo – dar vienas noras susidoroti su tam tikrais žmonėmis bei juos įbauginti. Pasak V. Bako, šiuo metu bandoma susidoroti su pranešėju. Todėl, tikina V. Bakas, trečiadienį siūlys NSGK nariams kreiptis į VSD, kad šis nutrauktų veiksmus prieš pranešėją.
 
„Iš tos medžiagos, kurią matau, galiu pasakyti, kad pranešėjas yra tardomas. Manau, kad rytoj komitetui siūlysiu, jog NSGK kreiptųsi į VSD, prašydamas VSD nutraukti veiksmus, kuriais pranešėjui daromas spaudimas. Tai tokius požymius aš matau. Visų pirma reikia apsaugoti pranešėją. Iš to, kas yra pateikta, aš matau, kas VSD direktorius dėl savo paties padarytos klaidos ir galimai neteisėtos veiklos, kai buvo renkama informacija apie Lietuvos piliečius, jis pats pavedė dabar atlikti tyrimą, tai čia protu nesuvokiama, kad taip gali būti. Komitetas turi į tokią situaciją reaguoti, bet, matyt, yra kitų nuomonių“, – teigia V. Bakas.
Slaptieji sąrašai. Top secret
 
V. Bakas taip pat neigia, kad išviešinta informacija buvo su slaptumo žyma.
 
ELTA primena, kad VSD informavo NSGK, kad 2020 m. kovo 5 d. naujienų portale „Delfi” publikuotame straipsnyje „Skandalą dėl VSD veiklos sukėlęs dokumentas: pateikiame pilną versiją” atskleidžiama VSD įslaptinta informacija, numatyta VSD Detalaus įslaptintos informacijos, susijusios su LR valstybės saugumo departamento veikla, sąraše. Įvertinus tai, kad straipsnyje publikuota informacija sudaro tarnybos paslaptį, VSD balandžio 8 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydama pateikti vertinimą, ar pranešėjo apklausa vykdant tyrimą dėl galimo įslaptintos informacijos neteisėto atskleidimo gali būti vertinama kaip neigiamo poveikio darymas.
Dainius Gaižauskas ir Vytautas Bakas. Eltos nuotr.
 
VSD taip pat atkreipė komiteto dėmesį, kad straipsnyje pateiktas dokumentas ne tik atskleidė VSD įslaptintą informaciją, bet taip pat paviešino tam tikrus pranešėjo duomenis, kurie VSD pareigūnams ir darbuotojams leido identifikuoti pranešėjo asmens tapatybę.
 
VSD raštu informavo NSGK apie pradėtą tyrimą dėl įslaptintos informacijos atskleidimo.
 
ELTA primena, kad V. Bakas pateikė informaciją, neva VSD vadovybės nurodymu 2018-2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.27; 05:00

Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai Laurynas Kasčiūnas, Gabrielius Landsbergis, Arvydas Anušauskas, Vytautas Bakas, Virgilijus Alekna ir Dovilė Šakalienė kreipėsi į šio komiteto pirmininką Dainių Gaižauską, siūlydami NSGK kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl medžiagos apie Rusijos įtaką Irinai Rozovai ir jos bendražygiams išslaptinimo.
 
Seimo nariai prašo išslaptinti pažymas apie Seimo narės I. Rozovos veiklą ir jos ryšius su Rusijos diplomatais ar žvalgybos ir saugumo pareigūnais, galimai keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui; apie tai, kokiais veiksmais ir priemonėmis Rusija siekia daryti poveikį Lietuvos politiniams procesams ir Lietuvos rusakalbių bendruomenei; taip pat apie Tarpparlamentinės stačiatikių asamblėjos ir Eurazijos moterų forumo išnaudojimą Rusijos užsienio politikos tikslams.
 
„Lietuvos visuomenė turi žinoti, kokiais būdais Rusija ir jai atstovaujantys pareigūnai, palaikydami nuolatinius ryšius su atskirais Lietuvos politikais, siekia paveikti šalies politinę sistemą, vidaus politikos procesus, rinkimų kampanijas bei jų finansavimą, partijų koalicijų sudarymą. Būtent viešumas šiuo atveju veiktų preventyviai ir padėtų stiprinti valstybės atsparumą priešiškoms jėgoms“, – rašoma Seimo narių rašte, adresuotam Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Dainiui Gaižauskui.
 
2019 m. rugsėjo 26 d. Seime buvo įkurta laikinoji tyrimo komisija, jos įgaliojimus suteikiant Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuris iki 2020 m. balandžio 29 d. atliko parlamentinį tyrimą dėl Seimo narės I. Rozovos veiklos ir ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui ir iš VSD gautos informacijos netinkamo panaudojimo.
 
„Tyrimo metu surinkta daug informacijos, kuri yra svarbi nacionalinio saugumo požiūriu, nes leidžia parodyti, kaip Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovai, žvalgybos ir saugumo pareigūnai, palaikydami ryšius su atskirais Lietuvos politikais, įgyvendindami tėvynainių politikos tikslus, veikdami su diplomatine priedanga, talkininkais pasirinkdami Lietuvos rusakalbiams atstovaujančių partijų lyderius, siekė paveikti Lietuvos Respublikos politinę sistemą, valstybės vidaus politiką, rinkimų kampanijas ir jų finansavimą, politinių partijų koalicijų sudarymą”, – sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas L. Kasčiūnas.
 
Rusijos konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Parlamentaro teigimu, dėl NSGK pirmininko Dainiaus Gaižausko politinio šališkumo organizuojant tyrimą ir siekio apsaugoti valdančiosios koalicijos partnerius, laikinosios tyrimo komisijos nariams šiuo metu kol kas pritrūko politinio palaikymo už galimą priesaikos sulaužymą pareikalauti parlamentarės Irinos Rozovos konstitucinės atsakomybės. „Vis dėlto pakankamai duomenų, leidžiančių pamatyti pilną vaizdą, kaip Rusija mėgina paveikti Lietuvos vykstančius politinius procesus, yra įslaptintose VSD pažymose, kurios yra pateiktos ir NSGK“, – sako L. Kasčiūnas.
 
„Sunku patikėti, kad po Seimo nario Mindaugo Basčio istorijos gali vėl būti trukdoma pareikalauti konstitucinės atsakomybės iš asmens, kuriam Valstybės saugumo departamentas dėl analogiškų priežasčių rekomendavo neišduoti leidimo dirbti su slapta informacija – ir visgi taip nutiko, politinės valios pritrūko netgi įsteigti apkaltos komisiją. Tad belieka kraštutinės priemonės – prašome NSGK pirmininko komiteto vardu kreiptis į VSD ir prašyti išslaptinti informaciją, kiek tai įmanoma padaryti nesukeliant grėsmės žvalgybos veiklai ir šaltiniams“, – sakė NSGK narė socialdemokratė Dovilė Šakalienė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.25; 12:52

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtadienį Seime vėl sustojo iniciatyva surengti apkaltos procesą galimai šiurkščiai Konstituciją pažeidusiai ir duotą priesaiką sulaužiusiai parlamentarei Irinai Rozovai.
 
Vienas iš apkaltos iniciatorių konservatorius Laurynas Kasčiūnas teigia, kad tikriausiai tai buvo paskutinis teisinis šansas pradėti apkaltos procedūras I. Rozovai, bet, pasak jo, valdančiųjų sąmokslas su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija (LLRA-KŠS) bei didelis noras išsaugoti koaliciją tam sutrukdė.
 
L. Kasčiūnas apgailėtinu pavadino valdančiųjų lyderių sprendimą nepalaikyti apkaltos klausimo. Parlamentaras atkreipė dėmesį, kad patys „valstiečių“ lyderiai pasirašė, kai buvo renkami parlamentarų parašai dėl apkaltos procedūrų pradėjimo.
 
„Tai vertinu kaip visišką valdančiųjų veidmainiavimą. Žmonės po balsavimo dėl Mindaugo Basčio išėjo į gatves. Nežinau, keičiasi gal visuomenė. I. Rozovos istorija niekuo nenusileidžianti M. Basčio klausimui. Visiškai. Visa situacija ir I. Rozovos bendravimo voratinkliai su Rusijos diplomatais buvo akivaizdūs ir tai tikrai buvo klausimas, vertas išviešinimo ir analizės, bet tapo politiniu farsu. Seimas tapo neatsparus šiai (Rusijos – ELTA) įtakai. Per žmogų gali būti Seime daroma įtaka ir tai tampa niekam nebeįdomu. Tai tampa politinių susitarimų dalimi ir į tai niekas nereaguoja. Nebereaguojama į grėsmes, kaip, pavyzdžiui, galimų politinių junginių formavime dalyvauti, kurti politines sistemas, kurti sau palankias politines jėgas. Tai dabar viskas galima, taip išeina. Visiškas Rusijos grėsmės devalvavimas“ , – Eltai teigė L. Kasčiūnas.
 
Parlamentaras taip pat nemano, kad Seimo kreipimasis į Etikos ir procedūrų komisiją pajudins ledus I. Rozovos apkaltos klausime.
 
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Valdantieji grubiu būdu pridengė koalicijos partnerius. Tai buvo valdančiųjų siekis I. Rozovą išsaugoti dėl koalicijos su Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Šansas, taip, yra tik vienas – Seimas kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją. Visų pirma klausimas komisijai: ar I. Rozova galėjo pati šiandien balsuoti ir nenusišalinti nuo procedūros. Tai lauksime, kitą savaitę komisijos atsakymas turėtų būti (…) Vėlgi tai bus tik Etikos ir procedūrų komisijos rekomendacija. Man atrodo, klausimas, deja, jau yra „uždarytas“. Ir didelių šansų, galimybių teisiškai ką nors pakeisti, aš nematau“, – sakė jis.
Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
ELTA primena, kad ketvirtadienio Seimo vakariniame posėdyje siūlymas pradėti apkaltos procedūroms būtinus žingsnius po svarstymo nesusilaukė reikiamos paramos. Už balsavo 49 parlamentarai, prieš pasisakė 28, o susilaikė 26 Seimo nariai.
 
Seime kilus šurmuliui dėl posėdžiui pirmininkavusios Irenos Degutienės pareiškimo, esą parlamentarų atmestą projektą būtina grąžinti iniciatoriams tobulinti, nes komisijos sudarymas yra imperatyvus, tarp politikų kilo aštrios diskusijos. I. Degutienė pareiškė, kad bus kreipiamasi į Etikos ir procedūrų komisiją išsiaiškinti, kaip reikėtų toliau elgtis.
 
Tuo metu rytiniame posėdyje siūlymas tęsti parlamentinį tyrimą dėl Seimo narės I. Rozovos nesulaukė taip pat Seimo paramos. Šią Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Dainiaus Gaižausko iniciatyvą Seimas atmetė.
 
Klausimas dėl I. Rozovos apkaltos kurį laiko strigo Seime. Balandžio pabaigoje parlamentas turėjęs svarstyti klausimą dėl specialiosios komisijos sudarymo, jį iš darbotvarkės išbraukė. Taip nuspręsta pasiūlius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovui Zbignevui Jedinskiui. Politikas kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši išaiškintų, ar Seimas turi teisę pradėti svarstymą, posėdyje nedalyvaujant pačiai I. Rozovai.
 
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Tai buvo jau antras kartas, kai apkaltos iniciatyvos klausimas I. Rozovai buvo išbrauktas iš Seimo darbotvarkės. Kovo 12 d. klausimas buvo išbrauktas LLRA-KŠS frakcijos seniūnės Vandos Kravčionok siūlymu, nes, esą I. Rozova dėl ligos negalėjo dalyvauti posėdyje.
 
Teikime pradėti apkaltą parlamentarai teigia, jog yra pagrindas manyti, jog LLRA-KŠS frakcijai Seime priklausanti I. Rozova, siekdama gauti leidimą dirbti su slapta informacija sąmoningai mėgino nuslėpti nuo VSD pareigūnų savo ryšius su Rusijos diplomatinio korpuso atstovais ir jų pobūdį.
 
Seimui pritarus būtų sudaryta Seimo specialioji tyrimo komisija, kuri ištirtų ir įvertintų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo narei I. Rozovai pagrįstumą. Seimo specialioji tyrimo komisija, kurią siūloma sudaryti iš 12 parlamentarų, turėtų parengti išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą.
 
Parašai dėl apkaltos tyrimų komisijos parlamentarei I. Rozovai sudarymo buvo surinkti dar sausio mėnesį. Pasirašė 44 parlamentarai, tarp kurių ir „valstiečių“ frakcijos nariai Ramūnas Karbauskis, Agnė Širinskienė, Arvydas Nekrošius, Jonas Jarutis, Dainius Gaižauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.22; 06:00

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad žiniasklaidoje ketvirtadienį pasirodžius naujiems faktams dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus namo Trakuose renovacijos valdantieji kreipsis į Valstybės saugumo departamentą. R. Karbauskio teigimu, kai kurios žiniasklaidos priemonės buvo apgautos ir taip sąmoningai buvo skleidžiama melaginga informacija apie ministrą. Anot jo, po žurnalistinių tyrimų buvo pradėta abejoti ir visos Vyriausybės darbu, todėl šie melagingi faktai pradėjo kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
 
„Šiandien galiu pasakyti, kad buvau teisus, nes tie faktai, kurie dabar aiškėja, rodo, kad viskas buvo supublikuota sąmoningai, specialiai ir tam sąmoningai buvo ruoštasi. Aš sakau, kad LRT tyrime žurnalistus kažkas apgavo ir specialiai įtraukė, ir tas vienas minimas žmogus galimai susijęs su KGB. Tai yra informacija, kurią jis pats sako ir duoda jūsų kolegei interviu, ir yra įrašai. Į tai mes turime labiau atkreipti dėmesį negu į tai, ką sako ministro atsakymai. Ministras atsakė, kaip viskas buvo, bet daug įdomiau, dėl ko jis Seime iš viso stovi ir atsakinėja į klausimus ir nebūtus dalykus, kurie neturi jokio pagrindo. Vis tai, kas buvo publikacijose ir buvo sufalsifikuota“, – sakė R. Karbauskis.
 
„Mes turime pradėti kalbėti apie tai, kad žmonės, atrodo, susiję su kitų valstybių interesais, veikdami kartu su opozicija ir kai kuriuo asmeniu iš Prezidentūros, veikė sąmoningai, kryptingai. Mano nuomone, tuo sukūrė grėsmę nacionaliniam saugumui ir mes dėl to kreipsimės šiandien į VSD. Skaitykite dabar jau dvi publikacijas apie visą šią J. Narkevičiaus istoriją. Jeigu jums atrodys kitaip, tai reiškia mūsų nuomonė skiriasi“, – sakė R. Karbauskis.
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
 
R. Karbauskis tikina, kad valdantieji dar ketvirtadienį kreipsis į VSD.
 
„Šiandien mes susirinksime koalicinėje taryboje ir spręsime dėl kreipimosi į VSD. Tai, kas šiandien paskelbta, yra skandalinga. Situacija, kuri buvo kuriama nuo pat pradžių, kai prasidėjo J. Narkevičiaus puolimas, ji buvo nukreipta net į nepasitikėjimą Vyriausybe. Kai supranti, kad tie žmonės, kurie dalyvavo, yra susiję su, mūsų nuomone, kitų šalių interesais, tai pradedi galvoti, kad čia interesai sutapo opozicijos, kitų šalių, o gal ir KGB šiuo atveju. Tai turės VSD žiūrėti, ar mes nesusiduriame su veikimu prieš mūsų šalį, būtent su nacionalinio saugumo grėsmėmis“, – sakė „valstiečių“ lyderis.
 
„Šioje situacijoje teisėsaugos institucijos turės dvi kryptis darbo. Viena, kas tai falsifikavo, kas tai kūrė ir kodėl tai buvo daroma ir kas su kuo susiję. Antras dalykas, atsakyti į klausimą ar viskas yra gersai su dokumentais“, – teigė jis.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
ELTA primena, kad LRT tyrimų skyrius teigia išsiaiškinęs, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas susisiekimo ministras J. Narkevičius, prieš dešimtmetį ėjęs aukštas pareigas Vilniaus savivaldybėje, už sėkmę renovacijos konkursuose iš bendrovės „Sodžiaus būsto“ esą galėjo reikalauti 10 procentų nuo laimėtų sumų. LRT tyrimų skyriaus duomenimis, už tuos pinigus esą buvo rekonstruotas J. Narkevičiaus namas Trakuose. Pats ministras kaltinimus neigia.
 
Tuo metu Delfi ketvirtadienį paskelbtoje publikacijoje teigiama, kad verslininkas Aleksandras Ribnikovas savo veiksmus dėl tariamos ministro J. Narkevičiaus korupcijos viešinimo konsultavosi su prezidento Gitano Nausėdos Nacionalinio saugumo grupės patarėju Dariumi Kuliešiumi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 17:32

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas paprašė Seimo dar dviem savaitėms pratęsti parlamentinį tyrimą dėl Seimo narės Irinos Rozovos, ir Seimas tokį prašymą išgirdo.
 
Už nutarimo projektą, kuriame siūloma pavesti NSGK iki šių metų birželio 1 d. pabaigti šį tyrimą, po pateikimo balsavo 55 Seimo nariai, prieš buvo 38, susilaikė 10 parlamentarų.
 
Po svarstymo NSGK šis projektas į svarstymo ir priėmimo stadiją į plenarinį posėdį turėtų sugrįžti kitą savaitę.
 
„Reikia dar laiko, porą savaičių, ir mes parašysime išvadą ir pateiksime visuomenei įvertinimą“, – sakė D. Gaižauskas.
 
NSGK pirmininkas pripažino, kad tai yra tas pats tyrimas ir tas pats objektas, bet dėl opozicijos trukdymo išvadų iki šio nepavyko pateikti.
„Taip, tai tas pats tyrimas, tie patys klausimai, tie patys tyrimo objektai, po kurio atlikimo šių metų balandžio 30 d. turėjau pateikti jums išvadą. Tačiau išvados pateikti nepavyko, todėl stoviu tribūnoje  ir prašau naujo tyrimo“, – sakė D. Gaižauskas.
 
Pasak jo, tyrimas nebuvo sudėtingas, surengta 14 posėdžių, apklausta nemažai žmonių, informacija buvo išnagrinėta, ir praktiškai tyrimas buvo baigtas.
 
Tačiau, anot D. Gaižausko, tyrimo dalis dėl galimo žvalgybinės informacijos manipuliavimo sustabdė visą tyrimą. „Problema galimai buvo ta, kad iš 6 NSGK dirbančių opozicijos atstovų 4 buvo tyrimo objektai“, – sakė NSGK pirmininkas D. Gaižauskas, priekaištavęs opozicijai dėl kvorumo griovimo.
 
Tuo metu opozicija tvirtino, kad D. Gaižauskas uždelsė tyrimą, kuris pavirto į politikavimą.
Irina Rozova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas tvirtino, kad negalima suplakti Kremliaus įtakos tyrimo su Seimo narių veikimo tyrimu.
 
„Jūs uždelsėte tyrimą ir politizavote, pradėdami tirti komiteto narius, kurie, natūralu, pradėjo gintis. Man sunku suprasti, kaip čia yra: kai reikia gelbėti D. Gaižauską, komitete dauguma yra, kai reikia priimti išvadas – daugumos nebėra. Jūs čia pūdrinate, jūs neatlikote darbo, ar planuojate atsistatydinti?“ – piktinosi E. Gentvilas.
 
„Ar neatsibodo politikuoti?“ – klausė konservatorius Edmundas Pupinis.
 
Nutarimo projekte, kurį inicijavo Seimo „valstiečių“ frakcija, siūloma įpareigoti NSGK atsakyti į 5 klausimus, primena ELTA.
 
„Kokią informaciją apie Seimo narės Irinos Rozovos veiklą ar ryšius su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais VSD perdavė Seimo pirmininkui, kurie Seimo padaliniai ar Seimo nariai šią informaciją gavo, kurie Seimo nariai yra susipažinę su šia informacija“, – klausiama nutarimo projekte.
 
Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tyrimo pratęsimo iniciatoriai norėtų sužinoti, „kokius sprendimus dėl VSD informacijos priėmė Seimo pirmininkas, Seimo nariai ir kiti asmenys, pagal kompetenciją gavę šią informaciją; ar tie sprendimai, įskaitant sprendimus dėl Seimo narės I. Rozovos komandiruočių, buvo priimti laiku ir tinkamai siekiant pašalinti galimas rizikas ar grėsmes nacionaliniam saugumui“.
 
NSGK taip pat prašoma atsakyti, ar gauta įslaptinta VSD informacija buvo naudojama tinkamai; ar įslaptinta VSD informacija nebuvo disponuojama siekiant asmeninių politinių ar kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui.
 
Jei būtų nustatyta įslaptintos VSD informacijos netinkamo naudojimo ar disponavimo ne pagal kompetenciją atvejų, nutarimo projekte klausiama, kurie Seimo nariai atliko netinkamus veiksmus arba nesiėmė reikiamų galimų rizikų ar grėsmių pašalinimo priemonių?
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.14; 11:00