Lietuvos piliečiai gimę ir augę sovietų santvarkos laikotarpiu puikiai mena, kokie darbo santykiai tuomet egzistavo. Visas turtas tada priklausė „liaudžiai“ ir tas, kas dirbo, tarnavo tai pačiai „liaudžiai“.
Taigi privataus turto oficialiai neegzistavo. Tačiau tarybinė nomenklatūra ir tuomet turėjo daug materialaus turto bei privilegijų. Šis istorinis diskursas į praeitį – tiems, kas jau nepamena anų laikų ar nepatyrė tokių „malonumų“.
Studijuojant politinę sovietų sąjungos ekonomiką buvo aiškinama, kokia pažangi ir sėkminga yra planinė tarybinė santvarka, kurioje visi yra lygūs bei visas tavo gyvenimas yra suplanuotas nuo gimimo iki mirties. Norint nusipirkti būstą, automobilį ar kitą „prabangos“ prekę, net ir turint pinigų, buvo sudėtinga ir pavojinga.
Tačiau kapitalizmo ir laisvės „bacilos“ vis tiek smelkėsi į mūsų buitį ir smegenis dėka mūsų tėvų, kurie vis dar jautė tarpukario Lietuvos alsavimą, anos Lietuvos nuostatas stengėsi įskiepyti ir mums. Daugumai mūsų tėvynainių, kurie priešinosi “pažangiausiai pasaulyje” santvarkai, teko pergyventi įvairiausius baisumus.
Šiandien, kada Rusija pompastiškai atšventė 72-ąsias savo tautos pergalės prieš fašizmą metines, Maskva vis dar piktinasi, kodėl Baltijos ir kitos Stalino “demokratiją” pažinusios šalys fašizmo ir komunizmo sąvokas naudoja kaip sinonimus. Šią datą mes suprantame savaip, t. y. ne vien tik kaip pergalę prieš fašizmą, bet ir kaip demokratijos bei laisvės praradimą. Žinome, jog dauguma rusų šeimų patyrė nuostolių kare prieš rudąjį fašizmą, tačiau taip pat žinome, jog dauguma ir Lietuvos piliečių šeimų nukentėjo nuo „raudonojo teroro“ – komunizmo.
Kalbant apie darbo santykius sovietmečiu reikia pažymėti, jog tuomet darbdavys buvo „liaudis“, vadovaujama komunistų partijos ir kitos tarybinės nomenklatūros veikėjų, kurie „liaudies vardu“ visiems duodavo darbo. Tiems, kuriems tokie darbiniai santykiai neįtikdavo, tai tokius arba teisdavo, arba siųsdavo į psichiatrines ligonines.
Atkovojus nepriklausomybę, šventai tikėjome, jog dabar ir Lietuvoje turėsime vakarietišką, demokratišką požiūrį į darbuotojus, kuriems bus sudarytos palankios ir pakankamai gerai apmokomos darbo sąlygos. Tačiau dėl nepatyrimo ar trukdant „penktajai kolonai“, jaunai Lietuvos demokratijai nebuvo lemta klestėti ir ilgai džiaugtis iškovota laisve. Puikiai mename, kaip tuometinė sovietų valdžia grasinimais bei ekonomine blokada išbandė lietuvių tautos laisvės bei demokratinių siekių stiprybę.
Baigėsi laisvės euforija, prasidėjo kasdienybė. Kadangi „liaudies“ turtas nebuvo laiku inventorizuotas, jo privatizacija pavirto į „prichvatizaciją“ (lietuviškai – pasisavinimas). Garsus posakis „Landsbergis sugriovė kolūkius“ tarsi pasiteisino.
Partinių bei tarybinių nomenklatūrinių veikėjų dauguma rado būdų, kaip „liaudies“ turtą paversti nuosavu. Taigi darbo liaudis pradėjo dirbti naujam darbdaviui, kuris jų turtą ir nusavino. Darbo santykiai pasikeitė, bet darbininko situacija liko nepakitusi.
O dažnai dar ir pablogėdavo, nes atsirado „laukinio kapitalizmo“ požymiai, kuriuos senasis demokratinis pasaulis jau seniai pergyvenęs. Pradėjo formuotis nauji darbo santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų, tačiau tarybinė darbinė patirtis ir praktika darė ir, manau, tebedaro didžiulę įtaką darbo santykių formavimuisi.
Pamenu, kaip radikaliai pasikeitė tarpusavio santykiai Lietuvos kariuomenėje, kai jai pradėjo vadovauti vakarietiškais principais auklėtas vadas. Kariuomenė nėra demokratinio valdymo pavyzdys (čia vykdomi vadų įsakymai), tačiau ir joje pasijuto, kad vyksta teigiamos permainos.
Iki galutinės sėkmės tuomet liko įgyvendinti dvi svajones – įstoti į NATO ir ES. Tada jau esą būsime ir saugūs, ir sotūs. Niekas neginčija, jog šalies saugumas sustiprėjo, tačiau tiek politikų, tiek kitų veikėjų leksikoje pasigirdo pacifistinio požiūrio į šalies gynybą mintys. Kam mums ruoštis gynybai, jei mus NATO apgins, kam mums gamyba, jei ES aprūpins viskuo, ko mums reikia, o ir ES lėšas mes mokam puikai „įsisavinti“?!
Gaila, jog ES neišmokė mūsų darbdavių gerbti savo darbuotojus, atsižvelgti į jų inetresus, kad šie neemigruotų ieškodami ne tik skalsesnio duonos kąsnio, bet pagarbos bei geresnės socialinės aplinkos.
Šiandien didžiausia grėsmė Lietuvos egzistencijai – demografinė situacija, t. y. ne tik mažas gimstamumas, bet masinė tautos emigracija. Galima teisintis, jog Lietuva yra laisva šalis ir kiekvienas jos pilietis yra laisvas pasirinkti, kur ir kam dirbti. Tada norėčiau paklausti, kodėl Estijoje jau prasidėjo teigiamas reemigracijos procesas, o Lietuvoje vis dar – neigiamas?
Manau, jog viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į žmogų – ar jis traktuojamas kaip pigi „darbo jėga“, ar kaip individuali asmenybė? Savo darbinėje praktikoje teko patirti visko, nuo besąlyginio paklusnumo iki vadovavimo „malonumo“.
Dabartiniu metu vis dar svarstomas naujasis „Darbo kodeksas“, kuris neva turėtų Lietuvoje pagerinti verslui sąlygas. Drįsčiau abejoti, jog šis kodeksas padės sumažinti emigracijos procesą, nes jis orientuotas puoselėti darbdavių „daržą“. Senasis darbo kodeksas kaip „sovietinės sistemos reliktas“ kritikuojamas dėl darbdavių diskriminacijos. Jis – keistinas kaip neatitinkantis šių dienų poreikių.
Manau, kad jokie įstatymai nepadės Lietuvos piliečiams daugiau pasitikėti savo valstybe, jeigu priimti įstatymai nebus palankūs darbuotojams ir sudarys jiems tinkamas sąlygas į darbą, poilsį, šeimą, pensiją.
Tol, kol darbo santykiuose egzistuos „nihilistinis“ (vietoj tavęs už durų laukia visas pulkas norinčiųjų dirbti) požiūris į darbuotoją, tol mūsų tautiečiai ieškos laimės svetur, kur dirbti reiks gal ir sunkiau, bet būsi vertinamas ir gerbiamas.
Mano galva, pirmiausia reikia keisti ne Darbo kodeksą, o darbo santykius tarp darbdavių ir darbuotojų, kad būtų tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba vieni kitiems ypač valstybiniame sektoriuje. Tai būtų teigiamas ir sektinas pavyzdys privačiam sektoriui.
Didžiausia socialinė atskirtis ir skurdas šiandien tenka senjorams, kurie žiemos laikotarpiu, sumokėję už šildymo paslaugas, lieka „pliki basi ir alkani“. Senjorai, ne paukščiai, jie negali kiekviena rudenį išskristi į šiltus kraštus, o pavasarį sugrįžti į namus. Jeigu ir galėtų tą padaryti, tai vargu ar kada nors sugrįžtų.
Slaptai.lt nuotraukoje: atsargos karininkas, politologas Vytautas Čepukas.
2017.05.11; 07:31
