Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsakymas į šį klausimą slypi mumyse. Kiekvienas savaip įsivaizduojame, kokia turi būti Lietuva ir kokie piliečiai joje turi gyventi bei koks tarpusavio ryšys turėtų būti.

Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog ši iniciatyva atkeliauja iš „apačios“, t. y. iš liaudies. Tačiau akylesnis ar sumanesnis pilietis pastebėtų, jog neseniai žiniasklaidoje paskelbti įtakingiausi Lietuvos piliečiai „spontaniškai“ imasi gelbėti Lietuvą nuo išnykimo. Pasirinktas šio forumo formatas gal ir tinkamas, bet, manau, nėra iki galo paruoštas ar pasiruošęs atlikti rimtas reformas. Demonstruoti tik vieši pamąstymai, ką galbūt reiktų keisti ar keistis.

Kaip žinia, bet kokia reforma negali būti įgyvendinta be įstatymų leidėjų ir vykdomosios valdžios paramos. Pastarieji, jau susikūrę sau geresnes gyvenimo sąlygas, mažai galvoja apie eilinių „mirtingųjų“ bėdas. Toks uždaras ratas suponuoja amžina šekspyrišką dilemą „būti ar nebūti“. Šiuolaikinė politinė Lietuvos situacija leidžia piliečiams rinktis kur, su kuo ir kaip gyventi.

Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.

Vadovaujantis šia teorija galėtume teigti, kad po nepriklausomybės atgavimo jau baigiame įpusėti antrosios kartos formavimą. Dar vieną išvadą galėtume daryti – kad šis procesas įvyktų, reikia mažiausiai dvidešimt metų.

Ilgalaikės Lietuvos geopolitinės vystymosi strategijos ligi šiol nėra. Paprastai politikai ir kiti veikėjai apsiriboja ketverių – penkerių metų laikotarpio planavimu. Dažnai ir tai nėra atliekama, o keičiama politinio susitarimo ir vienybės vardan. Norvegija, kaip laimingiausių piliečių šalis, vis tiek ieško naujų, dar tobulesnių politinės – ekonominės valstybės valdymo priemonių savo piliečių socialinei padėčiai gerinti.

Sutinku su Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės mintimis, jog nereikia mūsų gąsdinti ir patiems gąsdintis, bet informuoti kitas pasaulio valstybes apie smerktinus ir grobikiškus „valstybių-agresorių“ veiksmus būtina. Viskas būtų nepriekaištinga ir tvarkoj, jei ne apgailėtina vidinė šalies socialinė – demografinė situacija. Pareigingumo ir reiklumo skatinimas kitiems yra gera bet kokio lygmens vadovo savybė, tačiau tik tuo atveju, jei šių principų laikosi ir jis pats. Kaip sako liaudies išmintis: dažnas „moralistas pastebi mažą krislą kito akyje, o savoje nemato ir rąsto“.

Kodėl socialinė padėtis Lietuvoje nesikeičia arba kinta labai lėtai, tai jau kitos liaudies išminties perliukas: “sotus alkano neužjaučia“? Nereikia būti patyrusiu ekonomistu, kad suvoktum, jog kuo daugiau šalyje gyvens vidutiniškai pasiturinčių piliečių, tuo bus geresnė valstybės socialinė padėtis. Manau, kad susigrąžinti emigrantus yra utopinis uždavinys, kadangi grįžti panorės tik tie, kuriems nelabai sekėsi emigracijoje, o kita dalis galbūt sugrįžtų, tik pasibaigus darbinei karjerai.

Todėl iš dalies sutinku su Rimvydo Valatkos išsakytomis mintimis apie imigrantų iš rytų populiacijos augimą ir jų atvykimo skatinimą – ypač iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos, kuriems patinka vakarietiškos vertybės ir gyvenimo būdas, juolab jų ir mūsų mentalitetas nėra labai skirtingas.

Imigrantai iš musulmoniškų kraštų sukeltų daugiau problemų ne tik dėl integracijos į visuomenę, bet ir kitos religijos bei  kultūros nesuderinamumo. Europos senbuvės jau „atsikando“ savo liberalios, emigrantų iš artimųjų rytų  politikos. Todėl nėra stebėtinas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos šalių vadovų nenoras paklusti ES reikalavimams priimti 160 tūkstančių pabėgėlių. Visais laikais Lietuvoje vyko įvairios apimties jos piliečių migracija. Senoji lietuvių karta dar mena priverstinę migraciją į Rusijos rytus. Vyresnioji karta mena migracija į Sovietų sąjungoje vykdytas plataus mąsto statybas, kuriomis viliodavo sovietų sąjungos piliečius geresnėmis gyvenimo ir atlyginimo sąlygomis bei norinčius patirti naujų gyvenimo potyrių. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Reikia pripažinti, jog pastaroji emigracija Lietuvoje nepasiteisino, nes lietuviai buvo ir yra gana sėsli tauta, t.y. nėra linkusi lengvai keisti savo gyvenamąją vietą. Jaunoji lietuvių karta suformuota kitaip, ji kitaip supranta pareigą ir meilę Tėvynei.

Todėl jiems yra lengviau išvykti svetur dėl skalsesnio duonos kąsnio bei geresnės darbinės aplinkos. Nors Lietuva jau 27 metus yra nepriklausoma ir laisva, visiems teisinga, tačiau nepakantumas kitaminčiams dar išlieka gajus ir visuomenės toleruotinas. Tai, manyčiau, yra sovietinės ideologijos reliktas, kai buvo viena nekintama nuomonė ir elgesys. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje ir norėdami išlikti turime prisitaikyti prie šio pasaulio taisyklių bei dėsnių. Idėja Lietuvai turi būti atvira ir pagrista moksliniais tyrimais, kad nepavirstu į dar vieną eilinę fikciją. 

2017.09.12; 05:15      

Lietuvos bankas

Atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejaus artumas skatina atsigręžti į praeitį bei norą prisiminti, kas buvo padaryta gerai ir ko reikėjo vengti. Valstybės kaip ir žmogaus gyvenime būna ir sėkmių, ir nesėkmių. Skirtumas tik toks, kad žmogus yra pats savo likimo “kalvis“, o valstybės nesėkmės – tai visuomenės ištrintųjų ir jos atstovų „nuopelnas“.

Vieną šio laikmečio pusę, t.y. sovietų priespaudą  ir jos pasekmes, ilgai jausime, o „komunizmo“ ideologijos pasėta sėkla dar ilgai ieškos „palankios dirvos“ dygti ir vešėti. Mūsų kartos žmonės puikiai pamena visus įvykius nuo 1990 m. kovo mėn. 11d., kadangi, žvelgiant iš praeities perspektyvos, yra paprasčiau vertinti praeitį. Personalinės praeities vertinimą mes paprastai suprantame, kur buvo padarytos klaidos, kurių nekartotume, jei būtų galimybė ką nors keisti. Tuo tarpu valstybės valdymo procesuose dalyvauja ne vienas asmuo, o visas „pulkas“ išrinktųjų, kuriems patikėta tokia teisė. Būtų idealu, jei išrinktieji vadovautųsi tik rinkėjams duotų pažadų tęsėjimu. Tačiau čia pradeda veikti „žmogiškieji“ faktoriai, įtakojantys priimti kitus sprendimus, nei tuos, kurie buvo pažadėti.

Sąjūdžio euforijos apimta visuomenė pradėjo justi rutininę kasdienybę, kuri įtakojama sovietinės vadovybės valia ir ekonominės blokados dėka vis blogėjo. Tokiu būdu buvo bandoma lietuvių kantrybė bei skatinimas noras vėl sugrįžti į Sovietų Sąjungos gretas. Tačiau laisvės ryžtas buvo jau negrįžtamas ir nepajudinamas. Dabar galėtume priekaištauti, kad tuometinė vadovybė padarė daug klaidų, neatlikusi skubiai viso Lietuvos turto inventorizacijos ir buvusios komunistinės nomenklatūros liustracijos. Kaip parodė vėlesni politiniai įvykiai, tai turėjo lemiamos reikšmės tolesniems Lietuvos ekonominei raidai ir visuomenės socialinės atskirties pradžiai. Taigi ekonominė blokada, pinigų nuvertėjimas bei vadovybės neryžtingumas skatino visuomenės nepasitikėjimą, norą gyventi ne tik laisvai, bet ir oriai, t. y. patenkinti savo pagrindinius egzistencinius poreikius. Senoji partinė nomenklatūra, pajutusi savo jėgą, puolė prie valstybės valdymo vairo, norėdama pratęsti savo hegemoniją.

Bankų bankrotas

Pradžia išties buvo daug žadanti: per 1992 metų pirmalaikius rinkimus tuometinė A. Brazausko vadovaujama LDDP nušlavė Sąjūdžio žmones, užsitikrindama Seime daugumą – 74 vietas, kas leido jai vienai, be partnerių, formuoti Vyriausybę.

LDDP valdymo laikotarpiu (1993-1996 metai) įvestas litas, pakeitęs tuo metu apyvartoje  cirkuliavusius bendruosius talonus, vadintus „vagnorkėmis“. 1993-ųjų rugpjūtį – sovietų kariuomenės išvedimas, bet tuo pačiu – ir laukinis kapitalizmas bei valstybės įmonių privatizavimas ir bankų griūtis.  

 „Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu – red.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėjo nekontroliuojama mafija. Jūsų liaupsės A. Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai?“ – skelbė R. L. Rajeckas. 

1990 metais Lietuvoje veikė septyni bankai (keturi iš jų valstybiniai), o 1994-aisiais jų jau buvo 28. Vėliau buvo teigiama, kad bankai steigėsi chaotiškai, o dėl kontrolės stokos dalis tokių finansinių įstaigų virto finansinėmis piramidėmis ar pinigų plovyklomis, kas nulėmė jų žlugimą.

1994-1996 metais buvo likviduoti arba bankrutavo 17-ka bankų. Griūtis prasidėjo nuo smulkiųjų kredito įstaigų. 1994-ųjų kovą priimtas sprendimas likviduoti komercinį „Žemės banką“, po dviejų mėnesių  – bankui „Apus“, liepos mėn. akcininkai likvidavo „Lietūkio“ banką ir rugsėjo mėn. bankrutavo bankas „Ateitis“.
Vienas  iš skambiausių bankrotų Lietuvos bankų istorijoje – 1992 metais Kaune įsteigtas „Sekundės“ bankas, indėlininkus viliojęs šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra!“

Didelėmis palūkanomis susigundę Lietuvos gyventojai į šią įstaigą nešė savo pinigus, užstatydami namus ir kitą turtą. Per dvejus metus „Sekundės“ bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (to meto kursu apie 14 mln. eurų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 1,6 mln. erų). 1994-ųjų gruodį „Sekundei“ žlugus, nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų – mūsų karta dar atsimena žmonių eiles prie uždarytų banko durų.

Iki 1993 metų spalio Lietuvos bankui vadovavęs Romualdas Visokavičius DELFI pasakojo, kad bankų žlugimus nulėmė ir politiniai sprendimai. „Tuo metu, kai vadovavau Lietuvos bankui, ne kartą įspėjau dėl banko „Sekundė“, bet ten buvo dvejos durys: pro vienas eidavo banko reikalus spręsti, per kitas – kreivus darbus daryti. Todėl taip ir gavosi“, – sakė jis. Pasiteiravus, kodėl tuometinė politinė valdžia leido „kreivus darbus“ bankuose, jis teigė, kad tai lėmė arba nesupratimas, arba interesai. „Kodėl kažko nesužlugdyti, jeigu kažkam trukdo?“, – užsiminė jis.

Kilusią bankų krizę nagrinėjusi Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos laikinoji grupė tuo metu paskelbė: „Vyriausybės ir Lietuvos banko atsakingų pareigūnų, Ministro pirmininko A. Šleževičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko K. Ratkevičiaus, Lietuvos finansų ministro Reinoldijaus Šarkino, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusios Bankų priežiūros departamento direktorės L.Černaitės veiksmuose gali būti tarnybinio aplaidumo bei piktnaudžiavimo požymių“.

Grupėje dirbę politikai taip pat nurodė, kad „neįvertinta LAIB finansinė padėtis ir dirbtinai sukelta jo krizė, sužlugdytas pasitikėjimas Lietuvos bankais Lietuvoje ir užsienyje, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, pakenkta Lietuvos finansų sistemai ir ekonomikai, sužlugdytas 1995 ir 1996 m. sausio mėnesio valstybės biudžeto vykdymas, sužlugdyta Lietuvos komercinių bankų priežiūra, sulaikius „Litimpeks“ banko valdybos ir tarybos pirmininkus sukelta indėlininkų panika ir dirbtinai išprovokuota „Litimpeks“ banko krizė, apleistas prevencinis ir kontrolės darbas dėl paskolų išdavimo ir blogų paskolų išieškojimas“.

2001-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ A. Šleževičius ištarė: „Dabar gailiuosi, kad banke laikiau indėlį. Dėl jo kilo išties daug problemų“.

Jis pasakojo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną indėlį iš banko atsiėmęs ne pats, bet įgaliojęs tai padaryti savo padėjėją Juozą Palionį: jam esą buvo pavesta iš LAIB paimti dalį indėlio, o kitą dalį palikti banke, pratęsiant indėlio sutartį. A. Šleževičius tikino žodžiu padėjėjui nurodęs paimti ne visus pinigus, o tik 120 tūkst. litų (apie 25 tūkst. eurų), reikalingų atsiskaityti už buto remontą, tačiau šis nuėmęs visą indėlį – daugiau kaip 250 tūkst. eurų (51 tūkst. eurų). Ekspremjeras tvirtino pavedęs J. Palioniui dalį pinigų nešti atgal į banką.

1993 metais grupė bičiulių, Kaune įsteigę koncerną „East-Baltic-States-West“ (EBSW), vadovaujamą prezidento Gintaro Petriko, paskelbė, kad jų tikslas – „geras biznis“. Kurį laiką nelegaliai veikęs ir tik prieš pat krizę įregistruotas koncernas pusvelčiui supirkinėjo iš gyventojų jiems valstybės nemokamai skirtus vadinamuosius investicinius čekius, už kuriuos buvo galima privatizuoti valstybės turtą. Tokiu būdu 1994 metais EBSW rankose atsidūrė apie 40 proc. šalies įmonių kontrolė. Koks minimu laikotarpiu buvo EBSW ir G. Petriko statusas, iliustruoja faktas, kad šis asmuo 1995 metų gegužę buvo įtrauktas į oficialią prezidento A. Brazausko delegaciją, vykusią į Vatikaną susitikti su popiežiumi. Vos po metų, griuvus EBSW, G. Petrikas spruko į užsienį – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jis buvo sulaikytas tik 2004-aisiais, o dar po trejų metų perduotas Lietuvai.

Tame pačiame interviu G. Petrikas tvirtino, kad naujuoju Lietuvos banko vadovu tapęs K. Ratkevičius buvęs „EBSW žmogus“. „Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K. Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų. Tuo metu jis dirbo LVKB valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo. Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju“, – tvirtino G. Petrikas. Jis aiškino, kad K. Ratkevičiaus paskyrimą derino „ su vienu žmogumi“, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus (Lietuvos banko valdytojo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas – red.), tuomet rašė delfi.lt.

„Nekvaršinu galvos įvairiais projektais, iš karto perku Vyriausybę ir pusvelčiui gaunu geriausias įmones“, – G. Petriko ironiją citavo „Kauno diena“. Žinoma, A. Šleževičius pono G. Petriko kalbas vadino prasimanymais ir siūlė prisiminti, kieno laikais „EBSW“ suklestėjo – ogi valdant konservatoriams, kurie buvo G. Petriko draugai. 2004 m. gegužės 8 d. „Lietuvos ryto“ žurnalistinis tyrimas atskleidė daug įdomių epizodų, susijusių su „EBSW“ ir jos veikėjų veikla, pateikė konkrečių faktų ir liudytojų parodymų: kaip koncernas sukaupė kapitalą iš nelegalių, neoficialių valstybės nekilnojamojo turto aukcionų Kaune, kaip tuos aukcionus padėjo organizuoti Kauno banditai, kaip informacija buvo perkama iš Ekonomikos ministerijos, kas koncerną globojo prezidentūroje, Vyriausybėje ir Ekonomikos ministerijoje. 2006 m. vasarį darbą baigusi laikinoji Seimo komisija, kuri tyrė „EBSW“ veiklą, konstatavo: valstybės institucijos, tinkamai nekontroliavusios koncerno „EBSW“ veiklos, sudarė sąlygas nusikalstamai šios finansinės struktūros veiklai. Vyriausybei buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę kompensuoti gyventojų prarastas lėšas Kauno holdingo kompanijoje. 

Kaip anuomet rašė delfi.lt, Seimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Algis Rimas teigė, jog reikiamų veiksmų, kad užkirstų nelegalią „EBSW“ veiklą, nesiėmė Lietuvos bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansų ministerija, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. „Manome, kad ir valstybė turi jausti atsakomybę“, – pabrėžė komisijos vadovas. Apie tai rašyta portale Delfi.lt. 

Naftos verslovė

Dar didesnio mąsto „afera“ buvo valdančiųjų, gamyklos „Mažeikių nafta“ privatizavimo projektas. „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes tyrusi laikinoji Seimo komisija savo išvadų projekte konstatuoja, jog bendrovė nebuvo privatizuota.

Komisija nustatė, jog „faktiškai akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ buvo ne privatizuota, o pagal Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymą Seimo sprendimu pripažintam strateginiam investuotojui buvo suteikta teisė įsigyti po reorganizavimo veiklą tęsiančios bendrovės „Mažeikių nafta“ naujai išleidžiamų akcijų“.

Komisijos išvadose teigiama, jog amerikiečių bendrovė ir jos dukterinės įmonės bei kiti juridiniai asmenys per 1998-2002 metus gavo daugiau kaip 220 mln. litų valdymo mokesčio, 21,6 mln. litų palūkanų už „Mažeikių naftai“ suteiktą 75 mln. litų paskolą bei uždirbo 10 mln. JAV dolerių parduodama turėtas akcijas.

Pasak išvadų, „Williams International Company“ turėtas akcijas pardavė už 85 mln. JAV dolerių, o pirko iš „Mažeikių naftos“ už 75 mln. litų.

Komisijos išvadų projekte teigiama, jog atsakomybė už „Mažeikių naftos“ privatizavimo būdą tenka tuometiniam Seimui, kuriame sudarė daugumą konservatoriai ir krikščionys demokratai, taip pat tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, kuris privatizavimo procese „aktyviai dalyvavo ir esminius sprendimus politiškai įtakojo“. Dabartiniu metu, bandoma įtikinti mus, jog tai buvo „savotiška duoklė“ JAV dėl palankumo ir paramos Lietuvos integracijai į NATO ir ES.

1999 iki 2002 m. rudens, kai kontrolinį AB „Mažeikių nafta“ akcijų paketą įsigijo Rusijos bendrovė „Jukos“ (už 53,7 proc. akcijų sumokėjo 85 mln. JAV dolerių), lietuviškoji naftos perdirbimo gamykla patyrė 750 mln. litų nuostolių. 2003 m. tuometis generalinis prokuroras A. Klimavičius aiškino, kad prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir vėliau bendrovė patyrė 1,5 mlrd. litų žalą, tačiau nusikalstamais veiksmais padaryta žala bendrovei vertinama apie 800 mln. litų. Ir nors viešojoje erdvėje buvo minimi skirtingi skaičiai, faktas dėl to nesikeitė – neva padaryta žala valstybei. 

Suskystintų gamtinių dujų terminalas Baltijos jūroje. AP nuotr.

Savotiškos alyvos į jau primirštą istoriją šliukštelėjo „Wikileaks“. Praėjusiais metais paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje rašoma, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė 1999 m. Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės „Williams“ investicijoms į „Mažeikių naftos“ gamyklą pavadino išteklių švaistymu.

Pro. P. Gylys sakė, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas buvo pirmas didžiausias nacionalinis pažeminimas. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: „Pamirškime patį žeminančios sutarties, pagal kurią Lietuva turėjo padengti daugelį „Williams“ išlaidų ir maržą, faktą ir pažvelkime iš esmės – ar tiek daug pagal sutartį buvo sumokėta, palyginti su „Mažeikių naftos“ reikšme Lietuvos ekonomikai? Gal būtent dėl privatizacijos ši bendrovė išliko, nebankrutavo, nebuvo „išvogta“? Kiek mokesčių į Lietuvos biudžetą bendrovė sumokėjo po privatizacijos? Kiek darbo vietų buvo išsaugota?“

Vis dėlto „Williams“ šešėlis konservatorius persekiojo labai ilgai ir tapo kone neskaidrumo sinonimu. O socialdemokratams, kurie įmonės „Lietuvos dujos“ akcijas pardavė Rusijos koncernui „Gazprom“, įvaizdžių kovoje sekėsi geriau. Nors žala ir ilgalaikiai struktūriniai padariniai, kai kurių ekspertų teigimu, nepalyginami. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį, kad reikalų turime ne su skirtingo svorio istorijomis, o su viešaisiais ryšiais arba net purvinosiomis technologijomis.

2004 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu veikiantis Valstybės turto fondas su OAO „Gazprom“ pasirašė „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 34 proc. akcijų buvo parduota už 100 mln. litų. Sutartimi Lietuva įsipareigojo nereguliuoti dujų kainų laisviesiems vartotojams, o akcijų pirkėjas užtikrino gamtinių dujų tiekimą Lietuvos Respublikos vartotojams 10 metų laikotarpiui tokiais kiekiais, kurie tenkina ne mažiau nei 90 proc. visų Lietuvos vartotojų poreikių, taip pat užtikrino, kad „gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą turi būti pagrįstas teisingomis kainomis, atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos Respublikos energijos perdavėjų rinkos sąlygas“.

Gazpromo dujos

Šiandien akivaizdu, kad rusų koncernas „Lietuvos dujų“ akcijas nusipirko už tiek, kiek šios uždirba per vienerius metus. 2003 m. rugsėjo 4 d. tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas užlipo į Seimo tribūną atsakyti į opozicijos partijų klausimą apie „Lietuvos dujų“ privatizavimo eigą. Kaip liudija Seimo posėdžio stenograma, susidariusią padėtį Vyriausybės vadovas apibūdino taip:

„Pradedu kiekiais. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pagal strategiją, kurią jūs patvirtinote, Energetikos strategiją, dujų poreikis Lietuvoje išaugs daugiau nei dvigubai. Tai yra labai rimtas kiekis – apie 6 mlrd. kub. metrų. Be abejo, reikia užsitikrinti, kad toks kiekis bus. Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija, valstybe kaimyne, ir pasekti tuo geru pavyzdžiu, kuris yra šalia mūsų.“

A.Brazauskas patikino, kad suderėta kaina už akcijas – 100 mln. litų – yra racionali ir pagrįsta ekonomiškai. Tai patvirtino ir oficialusis konsultantas Prancūzijos bankas „Paribas“. Bet gardžiausia vyšnia ant torto – viešas A. Brazausko užtikrinimas, kad „sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“.

Formulės pagrindą sudaro mazuto, kuriame yra 3,5 proc. sieros arba jos junginių, kaina Roterdamo biržoje. Pasirodo, kad 2005 m. visiems kažkodėl buvo lengva patikėti, kad dešimt metų mazuto kaina bus iškalta akmenyje.

Paklaustas, ar jo neglumina faktas, kad „Lietuvos dujų“ akcijos koncernui „Gazprom“ buvo parduotos kone už dabartinį įmonės metinį pelną, prof. P. Gylys atsako: „Kai privatizavome Lietuvos bankus, taip pat gavome mažai pinigų. O kokius pelnus dabar jie skaičiuoja? Kas tuo metu vyko? Aš manau, kad arba tai korupcija, arba idiotizmas.“ Apie tai rašė portale Delfi.lt.

XXX

Dabar norėčiau priminti dar vieną privatizacijos perliuką. Tai elektros VST (Vakarų skirstomieji tinklai).

VST: 77 proc. valstybei priklausiusių akcijų buvo parduota už sumą, kuri maždaug 1,5 mlrd. litų mažesnė nei akcijų vertė, nustatyta iškart po privatizavimo. Privatizuojamo objekto kainos abrakadabra – 2003 m. pabaigoje 77 proc. akcijų devynių fizinių asmenų grupei parduota už truputį daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o jau 2004 m. pradžioje VST turtą nepriklausomi vertintojai įvertino 2,351 mlrd. litų – pakiša tik vieną mintį. Nors įvykių ir veiksmų forma keičiasi, esmė lieka ta pati. 

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie viešuosiuose pirkimuose paskendusius milijardus Lietuvoje nežino turbūt tik tinginys. Klausimas tik vienas: jeigu sąžinės šiuose reikaluose nėra, kas trukdo imtis kompleksinių priemonių, kad įsivyrautų bent jau baimės atmosfera? Dabar susidaro įspūdis, kad neskaidrūs ir švaistūniški viešieji pirkimai patogūs politikams – kaip stabiliai abipusės naudos mechanizmą sukantis elementas. Tai – tik keli ekonominiai epizodai, vienaip ar kitaip atspindintys tam tikrus šalies raidos etapus. Gyvename medijų pasaulyje, visuomenė kasdien gauna tiek informacijos, kad objektyviai atsirinkti, kas svarbu, ir suvokti aplink vykstančius procesus tampa vis sunkiau.

Akivaizdu viena – politika yra ekonomikos, tiksliau, pinigų tarnaitė. Privatizavimo metu Valstybės turto fondo darbuotojai elgėsi tarsi jų pagrindinis tikslas būtų parduoti VST konkrečiam pirkėjui už mažiausią įmanomą kainą (pagal ne vieno korupcijos tyrimo rezultatus, Lietuva yra viena korumpuočiausių pasaulio valstybių).

Nustatant VST vertę, buvo nuslėptas, taigi į kainą neįtrauktas, daugelio milijonų litų vertės turtas. (Pagal Valstybės kontrolės išvadas – daugiau kaip 28 milijonai litų.).

Turtas buvo vertinamas ne pagal jo rinkos vertę, o pagal jo naudojamąją vertę perduodant energiją tuometinėmis mažomis kainomis.  2003 m. gruodžio 23 d. 77 procentai valstybei priklausančių akcijų AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti devynių fizinių asmenų grupei už 539,846 mln. litų.

Iš karto po to nepriklausomi vertintojai įvertino VST turtą 3,3 kartų daugiau – 2,351 mlrd. litų. Apie tai rašė Delfi.lt portalas).

Iš Valstybės kontrolės išvadų apie Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą:

„1. Valstybinio audito metu nustatyti faktai ir aplinkybės rodo, jog AB Vakarų skirstomieji tinklai nebuvo tinkamai parengti privatizavimui:
1.1. pripažinus netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-25 nutarimą Nr. 801 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, AB Vakarų skirstomieji tinklai privatizuota jai neperdavus 28 247 993 Lt vertės bendrovės veikloje naudojamo turto, iš kurio 16 092 371 Lt vertės turtas priklauso valstybei. Šiuo metu nei Ūkio ministerija, nei Valstybės turto fondas neturi duomenų apie dabartinius minėtą valstybės turtą apskaitančius, valdančius ir naudojančius subjektus;
1.2. Turto fondo ir konkurso komisijos veikla lėmė, kad nebuvo perkainuotas ir tiksliai apskaitytas privatizuojamos įmonės AB Vakarų skirstomųjų tinklų ilgalaikis materialusis turtas, taip neužtikrinant tikslios ir patikimos informacijos apie privatizuojamą įmonę, o tai yra būtina skaidraus privatizavimo sąlyga.“

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, Valstybės kontrolė – ne teismas ir negali aiškintis, kas paskatino VTF taip pasielgti, nors susidaro įspūdis, kad tokiu būdu turto fondas (ar jo vadinamieji „ekspertai“) įvykdė dar neregėto masto diversiją – specialiai atėmė iš Lietuvos daugiau kaip pusantro milijardo litų. Vis dėlto negalime imti ir teigti, kad VTF valdininkai ėmė ir apvogė Lietuvą. Visi Lietuvos prarasti pinigai (bent jau formaliai) atiteko dabartiniam vadinamajam „VP dešimtukui“ su Maksimų liūtu Nerijumi Numavičiumi priešakyje. Apie tai rašė portale lietuviais.lt.

Pasak A. Kubiliaus, apie jo „sėkmingo“ vadovavimo Lietuvos vyriausybei „kaip pažaboti krizę“ patirtį bus rašomi vadovėliai. Praėjo jau penkeri metai, bet apie tai dar neteko nei matyti, nei girdėti.

Vilniaus universiteto politikos ir tarptautinių santykių instituto darbuotojai atliko Lietuvos vyriausybės politinių-ekonominių sprendimų „auditą“.  

Pirmajame tokio pobūdžio tyrime Lietuvoje nagrinėti šeši pagrindiniai vadinamosios krizinės A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos prioritetai: daugiabučių namų renovacijos programa, valstybės tarnybos ir pensijų reformos, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkymas, aukštojo mokslo reforma bei strateginiai energetiniai projektai.

Visi šeši pagrindiniai pasirinktos veiklos prioritetiniai projektai nebuvo pilnai įvykdyti.

Vienu iš paskutiniųjų nūdienos aktualijų yra Baltarusijoje statomos AE pavojus ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Suprantamas yra politikų susirūpinimas galimo pavojaus realumu, tačiau ar viskas buvo padaryta ir dabar daroma, norint užkirsti keliamo pavojaus grėsmę. Gal vieną kartą gana kaltinti vieni kitus, o imtis radikalesnių priemonių galimam pavojui išvengti.

Norėčiau trumpai prisiminti, kaip klostėsi šios statybos įvykiai. Dabartiniu metu konservatorių politikai kaltina vyriausybę neveiklumu ir skambina pavojaus varpais. Tačiau panagrinėkime, kaip šios statybos procesai prasidėjo. Kyla klausimas, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė, kadaise gerai nuspėjusi Kaliningrado atominės likimą, „nepastebėjo“ Astravo, jei buvęs vyriausybės kancleris D. Matulionis, o dabar kaip S. Skvernelio patarėjas yra pagrindinis „perkrovimo“ interesų atstovas?

Tuometinis konservatorių lyderis mums sakė: „Mes ateiname į tokius sprendimus, kurie bus svarbūs ne artimiausiame laikotarpyje, ne šitos sesijos keturiems mėnesiams ir net ne ateinantiems keturiems metams, o ateinantiems 20 ar 40 metų, jeigu ne daugiau. Energetikos dalykuose mes per ateinančius keturis mėnesius turime priimti sprendimus, kurie brėš Lietuvos energetikos ateitį būsimiems 40 ar 60 metų, turiu omeny įstatymą, skirtą suskystinų dujų terminalui, o taip pat ir Visagino atominės elektrinės statybai reikalingą koncesijos sutartį“, – aiškino A.Kubilius (rašė portale Alfa.lt).

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tuos Lietuvą iš ekonominės krizės „nepakartojamus“gelbėjimo metodus mes vis dar puikiai mename ir jaučiame. Minskas šiandien jau nebesprendžia esminių Astravo problemų, jas už jį sprendžia Maskva. Mes vieni nebeįveiksime Astravo, mums reikalinga vieninga ES pozicija. Demonstruoti, kad Astravas yra atskiriamas nuo kitų klausimų, tai rodyti ES, kad tai nėra mūsų svarbiausias prioritetas.

Manau, kad dar galimi gelbėjimosi nuo atominio pavojaus elementai yra tiek JT asamblėjoje , tiek ES komisijoje, ypač dabartiniu metu, kai jai vadovauja Estija.

Po tokios politinių įvykių apžvalgos turėtų mažiau kilti klausimų, kodėl Lietuvą palieka mūsų tautiečiai.

2017.09.05; 09:00

Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas. LRS nuotr.

Seimas „atostogauja“ ir politinės aistros iki rudens sesijos truputį aprimusios. Tačiau rudens debesys virš „valstiečių“ galvų vis tamsesni ir nežinia kokia forma pratrūks. Valdančiųjų koalicinės pajėgos silpnėja ir tampa pažeidžiamos.

Neseniai viešai svarstėme socialdemokrato M. Basčio „tarpparlamentinius“ ryšius su Rusija ir jos paslaptingais veikėjais, kurie galimai darė neigiamą poveikį Lietuvos nacionalinio saugumo tvarumui. Panašus šešėlis krenta ir ant V. Bako galvos, nors ir menkesnis, bet verčiantis susimąstyti, „kas yra kas“ mūsų politinėje padangėje?

Susipažinus su Seimo nario biografija, nepastebėjau, jog jis buvo vertas tapti tokio įtakingo ir svarbaus politinio posto vadovu. Bet kas padaryta, tas padaryta. Manau, jog tokio lygio vadovas turėtų būti be jokios dėmelės. Kaip ir dermatologijoje, kur net mažiausia dėmelė ant odos gali virsti piktybiniu augliu bei tapti žmogaus neįgalumo ar mirties priežastimi.

Dar vienas įtartinais galimais korupciniais ryšiais siejamas yra Seimo Energetikos komisijos narys socialdemokratas Artūras Skardžius. Sunku be detalaus patikrinimo teigti ar neigti „tikrovę“ – ar tai tik politinių oponentų kerštas už panašaus pobūdžio kritiką. Tiek konservatorių, tiek socialdemokratų priimti politiniai sprendimai, kurie „daug prisidėjo prie Lietuvos energetinio saugumo“ stiprinimo, kelia daugiau klausimų nei turime atsakymų.

Dar rimčiau nagrinėjant šią temą tampa dar tamsiau, kai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie galimus Lietuvos specialiųjų tarnybų atsakingų darbuotojų ryšius su politikais, vykdančiais Lietuvos energetikoje pokyčius, naudojamus asmeninio pasipelnymo tikslais. 

Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau seniai sklando nuomonė, jog didžiausią pavojų kelią ne išorės priešai, o mes patys, kadangi didžiausi „sandoriai“ atliekami padedant „lobistams“ Lietuvos Seime. Vienas ar kitas parlamentaras pradėdamas savo „donkichotišką“ žygį prieš korupciją ar nepotizmą, dažnai būna apkaltintas tuo pačiu. Paprastam žmogui sunku suprasti, kas teisus, o kas ne, kadangi dar nė vienas korupcinis ryšys nėra pilnai įrodytas ir jų „kaltininkai“ tinkamai nubausti (kartais įrodyti net ir akivaizdžius dalykus labai sunku ar net neįmanoma).

Todėl dar kartą noriu pabrėžti, jog politikas, vykdydamas atsakingas pareigas, privalo būti tyras kaip „krištolas“, nes kitu atveju bus pažeidžiamas ir gali tapti kieno nors „marionetė“. Lietuvoje tapti politiku nėra sudėtinga, bet būti išrinktam į Seimą ar į kitus politinius postus – tai jau sudėtingas ir brangus procesas. Neturint įtakingų draugų ar pinigų, praktiškai nėra šansų būti išrinktam. 

Tokiu būdu susidaro uždaras galimai korupcinis politikų bei įtakingų veikėjų ratas. Šiame rate beveik visada galime rasti ir korupcijos, ir nepotizmo, ir dar daug visokios negerovės. Peršasi nemaloni išvada, jog dauguma į Seimą išrinktųjų politikų galimai yra korumpuoti ar supančioti nepotizmo ryšiais.

Vadovaujantis Lietuvos įstatymais politikai bei kiti atsakingi vadovaujantys asmenys yra vieši, tai viešumas kartais tampa kai kurių politikų „damoklo kardu“, kuris kerta be gailesčio ir kartais nutraukia aktyvią jų veiką.

Blogiausia situacija susiklosto tada, kai susivienija politikai, „verslas“, vykdomoji valdžia, teisėsauga ir žiniasklaida. Tokia situacija demokratiškoje valstybėje yra mažai tikėtina, tačiau nėra pilnai atmestina.

Nenorėčiau nieko kaltinti, tačiau jei V. Bakas tikrai prašė Rusijos ambasadoje paramos dėl profsąjunginės veiklos organizavimo, tai įrodo jo, kaip politiko, trumparegiškumą bei geopolitinės, socialinės ir psichologinės situacijos nesupratimą. Man teko garbė vadovauti Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai, teko bendrauti su įvairių šalių atsargos karių asociacijų vadovais, bet santykių su Rusijos atstovais pavyko išvengti. Bet dalyvaujant posėdyje su gerb. V. Baku susidarė geras, padoraus politiko įspūdis. Jo ryžtingas požiūris į M. Basčio veiklą Lietuvos energetikos politikoje – taip pat vertas pagarbos.

Artėja ruduo ir politinis Lietuvos gyvenimas vėl pradės suktis greičiau. Rudeniop skaičiuojami „viščiukai“ – taip byloja liaudies patarlė. Netrukus pamatysime, kaip klostosi įvykiai.

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manau, jog pats laikas imtis dar ryžtingesnių priemonių norint iš esmės pagerinti Seimo vertinimą visuomenės akyse. Visi svertai – Seimo narių rankose, reikia tik noro ir bendraminčių palaikymo, tauta to laukia.

Laukėme penketą dešimtmečių, kol iškovojom laisvę, ir jau beveik tris dešimtmečius laukiam geresnio gyvenimo, kada bus gera gyventi visiems, ne tik iš sąrašo „nusipelniusiems gyventi geriau“.

Kas pakliuvo į sąrašą „nusipelnėme gyventi geriau“? Tame sąraše privalome būti visi, kurie liko gyventi čia ir dabar. Politikoje kaip ir kare smulkmenų nebūna. Kadaise padarytos klaidos gali brangiai kainuoti, t. y. patiriama daugiau nuostolių arba net pralaimima.

Turiu vilties, kad mūsų politikams užteks valios pradėti keisti aplinką bei keistis nuo savęs, gal tada savo gerais darbais pavyks pagerinti ir plačiosios visuomenės gyvenimą?

Būtent ateities darbai parodys, kuo šiandien tapo V.Bakas – gal nieko blogo neatsitiko, gal jis – tik politinių intrigų auka? 

2017.08.28; 05:00

Teroristinio akto Ispanijoje fone sunku lyginti baisumus, matant nekaltus žuvusius ar sužeistuosius žmones. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir reikalauja šių įvykių analizės bei prevencinių veiksmų. Protingi žmonės sako, kad vieno artimo netektis yra tragedija, o kelių ar daugiau – statistika. 

Teroro aktas Nicoje. EPA – ELTA nuotr.

Ačiū likimui ar kitai antgamtinei jėgai, kad Lietuvoje nieko panašaus dar nėra. Deja, kitokio pobūdžio įvykių – apstu. Teroro aktai yra veiksminga visuomenės bauginimo ir valdžios bejėgiškumą atskleidžianti priemonė.

Desperatiški įvairių šalių veiksmai apsaugoti piliečius nuo teroro aktų yra mažai veiksmingi, o noras bendradarbiauti keičiantis informacija apie teroristų ketinimus nieko gero neduoda. Teroro aktai kaip koks „virusas“ transformuojasi ir vystosi mažai nuspėjama kryptimi.

Lietuvoje taip pat vyksta blaiviu protu nesuvokiami dalykai. Darosi vis sunkiau įvardinti, kas atsakingi už mūsų moksleivių ekskursijas ir stovyklas, organizuojamas didžiosios kaimynės teritorijoje, kur vaikams suteikiama „visokeriopa parama“, tuo palengvinant mūsų valdininkų sunkią egzistencinę dalią.

Toliau – dar gražiau. Žurnalistas Gintaras Visockas jau rašė, kad Lietuvoje politikai priima net delegacijas iš tarptautinės bendrijos nepripažintų apsišaukėlių respublikų. Aš asmeniškai tik dabar sužinojau apie armėniškas pastangas azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą užsieniui, taip pat ir Lietuvai, demonstruoti kaip savą teritoriją. O kai kurie Lietuvos valdžios atstovai apsimeta, kad nežino, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Kas tai – mūsų politinis trumparegiškumas, politinis „vištakumas“ ar „kaimyno“ gerai suplanuoto hibridinio karo apraiškos? Būtų puiku, jei tai – tik mūsų politikų trumparegiškumas. Ir vis dėlto šie reikalai kur kas sudėtingesni. Gerbdamas armėnų tautą noriu pažymėti savo asmeninį požiūrį į šios šalies politinį gyvenimą, orientuotą būtent į Rusijos globą. Tai – viena iš nedaugelio NVS respublikų, labai glaudžiai susijusių su Kremliaus vykdoma politika. Grįžtant į praeitį pamenu, kai studijuojant Nyderlandų gynybos bei Romos (Italija) NATO gynybos koledžuose teko garbė pažinti karius iš Armėnijos, kurie labai uoliai studijavo ir stengėsi, kaip ir mes, greičiau integruotis į NATO ir ES.

Tačiau istorija sudėliojo įvykius kitaip. Mes galime didžiuotis, kad jau daugiau kaip trylika metų esame NATO ir ES nariai. Tuo tarpu Armėnijos politikai pasuko kitu keliu arba buvo „įtakoti“ taip pasielgti.

Rusija, kaip Sovietų sąjungos paveldėtoja, vadovaujasi ir tais pačiais valstybės valdymo  principais. Kas ne su mumis, tas prieš mus. Vykstant hibridiniam karui, aiškėja, kad Lietuvoje dalis valstybinių institucijų vis dar naudojasi Rusijoje sukurtomis kompiuterinėmis programomis, kurios galimai kontroliuojamos Rusijos specialiųjų tarnybų ir galėtų kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Rusijos imperinio vystymosi strategija orientuota į neapsisprendusiųjų piliečių sąmonės „zombinimą“. Tinkamiausia tam tikslui „žaliava“ yra jaunimas, kurio pasaulėžiūra tik pradeda formuotis, todėl „tinkamai“ suorientuoti juos yra paprasčiau ir pigiau nei „perauklėti“ piliečius, turinčius tvirtą ideologinį pagrindą.

Keista ir baugu, kai trumparegiški mūsų politikai ar visuomeniniai veikėjai pradeda veikti prieš oficialiai deklaruojamą valstybinę poziciją. Tai kenkia ne tik Lietuvai, bet ir visai demokratinių tradicijų besilaikančiai pasaulinei bendrijai. Suprantu, jog nėra „namų be dūmų“, bet tam yra aibės kontroliuojančių institucijų bei „ketvirtoji valdžia“, kuri pirmoji turėtų prabilti apie esamus ir galimus pavojus.

Jeigu viso to nėra, tai kyla pavojus valstybės demokratijai, nes „ketvirtoji valdžia“ galimai gyvena „simbiozėje“ su trimis pagrindinėmis valdžiomis (įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisėsauga).

Žmogaus prigimtis yra tokia: bandyt naudotis gamtos jau sukurtais darnaus egzistavimo modeliais. Viskas čia būtų puiku, jei tai pasitarnautų žmogaus bei visuomenės gerovei.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gerai suprantant mūsų didžiojo kaimyno politikų mentalitetą, nesunku suvokti jų ketinimus juodinti aplinkinius. Nespėjo amerikiečių žiniasklaida pateikti informaciją apie neva ukrainiečių nutekintą slaptą raketų variklių technologiją Šiaurės Korėjai, kai Rusijos žiniasklaida su „pasigardžiavimu“ iškart apkaltino Ukrainą šia „nuodėme“. O kai kaltinama pati Rusija, tai Kremlius ima „rėkti“, kad nėra jokių įrodymų. Taigi labai panašu į liaudies patarlę „Vagie, kepurė dega“.

Bandant atsakyti į klausimą, kas pavojingiau – teroras ar hibridinis karas, galime teigti, kad abu yra pavojingi. Tik vienas yra žiaurus ir visuotinai matomas, o kitas yra slaptas, sunkiai pastebimas „plika“ akimi, taigi ne mažiau pavojingas, nes būtent nematomas.

Moralas būtų toks – niekad neatsipalaiduokime, visąlaik būkime budrūs ir atidūs.

2017.08.23; 06:47

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai skaičiau, kad JAV atlikta apklausa nustatė, jog dauguma jų piliečių pasiryžę pritarti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos agresijos. Per pastaruosius trejus metus šis procentas išaugo aštuoniais procentais ir dabar siekia 52 proc.

Lietuvoje situacija dėl pasiryžimo gintis taip pat pagerėjo ir net 88 proc. Lietuvių pasisako už būtinybę gintis ir 42 proc. tai darytų asmeniškai, t. y. patys ginklu gintų savo valstybę.

Kyla natūralus klausimas, kaip ir kokiu būdu bus panaudojamos piliečių pajėgos esant tikrai grėsmei ir ką daryti kitiems piliečiams grėsmės atveju?

Buvo daug ir įvairiuose formatuose kalbėta bei diskutuota apie šios gynybinės grandies silpnąsias vietas ir kaip jas spręsti. Visuotinis pilietinis pasipriešinimas yra viena iš svarbiausių valstybės gynybos grandžių ir vyriausybės atlikti „namų darbai“ palengvintų kariuomenės ir visuomenės integracinį procesą į teritorinę gynybą.

Šis procesas – tai ne vienadienė akcija, o ilgametė ir kryptinga veikla, reikalaujanti mažiau materialinių resursų nei kariuomenės gausinimas ar modernios karinės technikos įsigijimas, tačiau daugiau reikalaujantis planavimo bei koordinavimo su civilinėmis institucijomis darbo, žinių ir, svarbiausia, politinės valios. Politikams visada lengviau priimti sprendimus, kai yra visuomenės palaikymas. Lietuvoje šiandien susiklostė labai palanki geopolitinė situacija, kurią reikėtų tinkamai išnaudoti. Mūsų politikų „trypčiojimas“ vietoje tik atitolina (ar net žlugdo) Lietuvos piliečių ryžtą gintis ir ginti savo kraštą.

Nieko nėra baisesnio už nežinojimą, ką ir kaip reikia ar reikės daryti? Prieš keletą dienų įvykęs susitikimas su KAM (krašto apsaugos ministerija) ministru jokio regimo „proveržio“ šioje kryptyje  neatnešė – dar vis žadama. Eilinį kartą buvo pažymima, kad viskas yra žinoma ir daroma, tačiau rezultatų teks dar palaukti. Ir taip jau – dvidešimt šešeri metai.

Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes tai galime palaukti, bet ar neatsitiks kaip jau buvo 1940 metais, kai Lietuvos kariuomenė buvo paruošta ir pasiryžusi gynybai, tik tuometiniai politikai ne. Žinant, jog istorija turi tendenciją vystytis spirale, kyla pavojus įvykiams kartotis. Ketinimai stiprinti patriotinį jaunimo auklėjimą mokyklose bei kitose mokymo įstaigose yra sveikintina ir pažangu, tačiau svarbiausia yra tinkamai išnaudoti ir panaudoti jau turimus žmogiškuosius bei materialinius  resursus, kuriuos reikia tinkamai įregistruoti ir suplanuoti efektyviausią jų panaudojimą.

Dabartiniu metu parengtos piliečiams elgesio taisyklės karinės grėsmės atvejais yra gerai, tačiau tai tik didelio ir kruopštaus darbo „viršūnėlės“. Tai kaip moters makiažas, gerinantis jos išvaizdą, bet ne turinį (lai atleidžia man moterys).  Šiuolaikiniai geopolitiniai pasaulio įvykiai nieko gera nežada, o atvirkščiai, kaskart tampa aštresniais ir mažiau kontroliuojamais. Gerai, jei politikams užteks „sveiko proto“ spręsti konfliktines situacijas taikiais, (derybų ar konsultacijų metodais) ir nepradės politinių konfliktų spręsti karinėmis  priemonėmis.

Kaip teigė prūsų karo teoretikas Karlas Filipas Gotlybas fon Klauzevicas – karas tėra tik diplomatijos įrankis. Nuo savęs norėčiau pridurti, jog karas – tai prastos ar nemokšiškos diplomatijos įrankis. Jeigu „diplomatija“ reiškia,  tarptautiniai ar tarpvalstybiniai santykiai, tai „politika“ yra platesnės reikšmės žodis, apimantis visas valstybės vidaus  bei santykiais su užsienio valstybėmis klausimus, t. y.  valdymo menas.

Vadovaujantis šią teorija manau, jog sovietų ideologinis teiginys (kiekviena melžėja gali valdyti šaly) nėra tinkamas šiuolaikinėje demokratinio valstybės valdymo grandinėje. Perfrazuodamas šį teiginį manau, jog kiekvienas „valstietis“ taip pat nėra tinkamiausias valstybės valdytojas. Kada pagaliau paruošime reikiamus gynybai užtikrinti mobilizacinius planus ir informuosime piliečius kur, kaip ir kokiu būdu jie bus panaudoti grėsmės atveju? 

Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – JAV kariuomenės atstovai

Nesvarbu ar kada nors to prireiks, bet pasiruošti ir paruošti visus dalyvius bei priemones tam tikslui įgyvendinti – privalome. Idealiausia būtų retkarčiais, organizuoti pratybas, kurių metu galėtume praktiškai patikrinti, kaip viskas veikia. Pratybų metu galėtume praktiškai išbandyti įvairių suplanuotų scenarijų variantus.

Nesu didelis karinių operacijų scenarijų specialistas, bet iki įstojant į NATO aljansą Lietuvos kariuomenėje vykdavo pratybos imituojant įvairius karinės grėsmės scenarijus. Nors tai buvo tik teorinės gynybos operacijos, tačiau jos mokė mus mąstyti konstruktyviai ir skatino priimti nestandartinius sprendimus kovojant su gausesnėmis menamo priešo pajėgomis ir pasikliauti tik savais resursais.

Šių dienų perspektyvoje tokios pratybos ir planai atrodo utopiški ir mažai realūs, tačiau anuomet buvo tikėjimas ir ryžtas bet kokia kaina nugalėti.

Lietuvos kariuomenės rezervo kariai pasiruošę organizuoti teritoriniu gynybos principu paremtą šalies gynybą regionuose, tačiau tam tikslui reikalingas politinis sprendimas ir praktinis šio sprendimo įgyvendinimas per savivaldą. Tam tikslui reikia paruošti atitinkamus šį procesą reglamentuojančius įstatymus. Tokie provincialūs sukarinti padaliniai galėtų talkinti Lietuvos kariuomenei arba savarankiškai gintis savo regione, t. y. kiekvienas provincijos gyventojas pagal savo išgales ir kompetenciją būtų panaudotas visuotiniame šalies pasipriešinimo galimos agresijos ar stichinės nelaimės atvejais.

Manau, jog čia ne tas humoras, kuriame pašiepiama tinginystė „nedaryk šiandien to, ką gali padaryti rytoj, gal rytoj to jau ir nebereiks“.

2017.08.14; 03:00

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dauguma didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai yra išeiviai iš kaimo ir nesvarbu, ar tai pirma karta nuo „žagrės“, ar „kelinta“.

Vienaip ar kitaip mes, beveik visi, esam atėję iš Lietuvos kaimo. Pagrindinė problema, ne kada mes palikome kaimą, o kada „kaimas mus paliks“. Kaimas mums suformavo ne tik savitą požiūrį į gamtą, bet ir į žmonių tarpusavio santykius. Šis klausimas mums buvo aktualus praeityje, dabartyje ir dar ilgam išliks aktualus.

Pastarojo dešimtmečio rinkimų rezultatų skirtumų mažėjimo tendencijos tarp miesto ir kaimo elektorato kinta, bet ne taip greitai kaip norėtųsi. Nieko nestebina, jog žmogaus mentaliteto bei moralės konservatizmas daugiau dominuoja kaime nei mieste.

Nuo 1990 metų Lietuvos politinėje padangėje dominavo dvi pagrindinės politinės jėgos, tai TS – LKD (Tėvynės sąjungos, įkurta 1993.05.01 ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, įkurta 1917 m. pabaigoje) bei LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija, įkurta 1896.05.01). Visos kitos susikūrusios dabartinės politinės jėgos – tai tik „tradicinių partijų“ nepasiteisinusios politinės veiklos išdava, kitais žodžiais tariant, priedai prie Lietuvos „tradicinių partijų“.

Vienos ar kitos Lietuvos pagrindinių partijų „tariamos ideologijos“ yra kildinamos iš tolimos praeities. Tačiau ideologiniai, moraliniai ar kiti partijų vertybiniai skirtumai dažniausiai galioja tik iki eilinių rinkimų. Galime drąsiai teigti, jog pagrindinių Lietuvos partijų moralinės, ideologinės vertybės deklaruojamos kaip tolimos praeities reliktas egzistuoja tik teoriniame lygmenyje, nes kaip parodė praktika, visos partijos, gavusios tautos mandatą valdyti šalį, tarsi susitarusios praranda savo identitetą ir supanašėja.

Lietuviai, eidami į rinkimus, paprastai balsuoja už daugiausia žadančius, kurie būdami valdžioje dar „neprisidirbo“ ar tiesiog protestuodami. Didžiausią žalą rinkimų rezultatams daro rinkėjų pasyvumas, kurie neidami balsuoti mano, kad nuo jų balso niekas nepasikeis. Galima būtų aptarti praeities rinkimų rezultatų ir politinių partijų veiklos priežastinį ryšį, bet tai palieku rinkėjų sąžinei bei jų lūkesčiams. Manau, jog teisingas posakis: „kiekviena tauta išsirenka tokius valdančiuosius, kokių yra pati verta“. Vadovaujantis šia logika galime teigti, kad dėl esamos socialinės-ekonominės  padėties šalyje atsakingi tik mes patys.

Neturiu nieko priešiško gerb. K. Griniui, bet jo komentaras „Delfyje“ tikrai nustebino. Jo teiginiai apie tai, kad 2008-2012 m. vadovaujančiai TS-LKD partijai ir premjerui A.Kubiliui turime būti dėkingi už nuopelnus, gelbstint Lietuvą nuo krizės, buvo netikėti. Sutinku su teiginiais, kad krizę reikėjo suvaldyti ir tam tikslui taikyti nepopuliarias visuomenės poveikio priemones. Tačiau ne tokia kaina, kokia buvo panaudota ir tikrai tokių ekonomikos vadovėlių, „kaip pažaboti krizę“ pagal A.Kubilių, niekas tikriausiai nerašys.

Esu giliai įsitikinęs, kad politologai privalo objektyviai vertinti praeities politinius įvykius, nepaisant simpatijų ar antipatijų politinėms partijoms ar atskiriems politikams. Studijuojant VU TSPM (tarptautinių santykių ir politikos mokslų) institute pasigedau objektyvumo ar noro kritiškai analizuoti Lietuvos šiuolaikinės politikos aktualijas. Jeigu esi politikas, tai nesi politologas ir atvirkščiai. Lietuvoje dažnai yra nesilaikoma šių nuostatų, tada atsiranda įvairios politinių įvykių aiškinimo interpretacijos, kurios tendencingai yra šališkos ir naudingos konkrečiai politinei jėgai.

Stebimės Kremliaus vadovų vykdomos politikos veiksmais ir  jų propagandos priemonėmis, kuriomis bandoma įrodyti savo „teisėtumą“. Šiam „kilniam“ tikslui įgyvendinti yra tinkamos visos priemonės. Kuo mažiau demokratijos, tuo daugiau dėmesio skiriama poveikiui, t. y. vykdomos politikos pateisinimui.

Lietuva nėra išimtinė šalis, turinti gilias demokratijos tradicijas, tačiau turi didesnę demokratinio šalies valdymo patirtį, lyginant su Rusija, Baltarusija, Ukraina ar kt. NVS (nepriklausomų valstybių sandrauga) šalys. Tačiau vokiečių bei 50 metų sovietų okupaciniai rėžimai padarė savo juodą darbą demokratinio šalies valdymo suvokimui. Pagrindiniai demokratijos vystymosi priešai yra nepasitikėjimas valstybe (valdančiaisiais), teisingumu, gerove bei visuomenės apolitiškumas. Eilinį kartą patikėję valdančiųjų pažadais padaryti Lietuvą patrauklia ir socialiai teisinga valstybę tauta pradeda nusivilti, nes „profesionalų“ vyriausybė bei Seimas savo įstatymais bei sprendimais Lietuvos visuomenę ne konsoliduoja, o skaldo.

Valstiečių ryžtingumas priimant svarbius egzistencinius įstatymus yra silpnas ir mažai veiksmingas ir atvirkščiai, abejotinos reikšmės ar diskutuotini įstatymai buvo priimti „buldozerio“ principu. Dar antikinėje Graikijoje graikų filosofas Sokratas (lot. Socrates (469 pr. Kr.-399 pr. Kr.) sakė, jog “griežčiausias įstatymas dažnai sukelia didžiausią neteisybę“ arba „aš žinau, kad aš nieko nežinau“.

Pastaroji frazė geriausiai tiktų dabartinei Lietuvos vyriausybei. Valstiečiai yra priversti šokti pasiutpolkę ar šokį su ragučiais, nes lėtam vakarietiškam valsui nebėra laiko, greitai nebeliks su kuo „šokti“. Seimo bei vyriausybės vykdomos ar imituojamos reformos žlugdo „valstiečių“ populiarumą bei koalicijos partnerių norą toliau su jais „obuoliauti“.

Palaikydami jų vykdomą politiką, menkinamas ir taip silpnas „socdemų“ populiarumas. Tuo tarpu TS-LKD partija būdama opozicijoje atvirkščiai labai noriai bendradarbiauja su valstiečiais, norėdama daryti įtaką valdantiesiems bei kiršinti koalicijos partnerius. Tai jau ne polka, o polka su ragučiais, kur vedantysis šokėjas pasirenka jam patinkantį partnerį, kurį bet kad gali pakeisti.       

Naujasis „socdemų“ lyderis, nebūdamas Seimo nariu, tačiau turintis daug ambicijų tapti įtakingu, bet turintis mažai galimybių tą padaryti. Politikoje kaip ir sporte norai gali būti dideli ir ambicingi, bet galimybės ribotos. Kiek ilgai užtruks šis pašėlęs politinis šokis ir partnerių ištvermės bandymai, parodys laikas? Tik ar užteks laiko ir kantrybės „žiūrovams“ – lieka paslaptis? Gal valdantiesiems praverstų ir kito antikinio romėnų filosofo ir politiko išminties perlai?

Žmogaus gerumasįstatymų vadas. Klysta kiekvienas, klaidos neišsižada tik beprotis. Kuo žmogus protingesnis, tuo jis kuklesnis. Teisingumo pradmenys yra du: niekam nekenkti ir duoti naudos visuomenei. Darbai yra svarbiau už žodžius. Svarbiau yra apgalvotai veikti negu protingai mąstyti. Ciceronas. (Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.) – senovės romėnų politikas, filosofas).

2017.08.07; 01:30

Bermudų trikampis. Youtube.com

Pastarųjų dienų pasaulio galingųjų sprendimai nepalieka mūsų abejingais ir verčia susimąstyti, kas vyksta. Iš pirmo žvilgsnio, vykstantys gana sudėtingi politiniai procesai turi paprastą potekstę, tai daro įtaką geopolitinės arenos dalyboms bei savų interesų joje dominavimui.

Besitęsianti konfrontacija tarp naujojo JAV prezidento ir JAV kongreso įtariant Kremliaus „ranką“ įtakojant JAV prezidento rinkimų rezultatus vis auga ir kelia sąmyšį pasaulinėje politinėje – ekonominėje erdvėje.

Naujų sankcijų Rusijai patvirtinimas JAV kongrese ir JAV prezidento ketinimai jas pasirašytį, anot Rusijos politikų, sukėlė ES šalių nepasitenkinimą, kadangi šios sankcijos padarys ekonominės žalos stambioms ES korporacijoms, turinčioms ekonominių bendradarbiavimo sutarčių su Rusija.

Tokiu būdu Rusija bando pūsti nesantaikos „burbulą“ tarp JAV ir ES. Rusija, kaip patyrusi politinių intrigų organizavimo meistrė, puikiai žino, kaip išnaudoti tokią politinę situaciją savo naudai. Didžiausia Rusijos baimė yra dujotiekio „Nord stream 2“ tiesimas į ES. Šis dujotiekis turi tris pagrindinius tikslus. Pirma, ES aprūpinimas „pigiomis“ Rusijos dujomis, antra – neleisti JAV tiekti savo dujas į ES, trečia – mažinti Ukrainos tranzitinio dujotiekio į ES įtaką, tą panaudojant kaip ekonominį spaudimą derybose dėl Rusijos ir Ukrainos santykių krizės „normalizavimo“.

Kremliaus bandymas sutirštinti JAV ir ES „nesantaikos“ spalvas dėl Rusijos ir ES atskirų valstybių ekonominį bendradarbiavimą ypač energetiniame sektoriuje, žinant kai kurių ES valstybių vadovų  požiūrį į taikomas sankcijas Rusijai, – nėra jau toks desperatiškas ir betikslis.

Kaip vienas „Delfi“ komentatorius parašė: gal 1956 metais SSRS per mažai tankų pasiuntė į Vengrijos respubliką, kad jie taip „nori“ išlikti Rusijos „draugais“? O aš manyčiau, kad tai panašiau į „Stokholmo sindromą“ (kai auka pradeda mylėti savo skriaudikus). Žiūrint iš šalies labai įdomūs yra ir Vokietijos bei Rusijos ekonominiai santykiai, kurie labiau panašūs į draugiškus bei abipusiai naudingus nei pagrįsti sankcijomis bei apribojimais.

Vien faktas, jog buvęs VFR kancleris tarnauja Rusijos energetinei kompanijai, liudija, jog kažkas čia ne taip. Įsivaizduokim, kad kokios nors Vakarų demokratinės šalies buvęs vadovas tarnautų kokiai nors Rusijos ar kitos nedraudiškos šalies kompanijai. Nesinorėtų nieko smerkti ar kritikuoti, bet esama situacija nėra toleruotina ar priimtina, ypač nūdienos politinių įvykių kontekste.

Pompastiškas Rusijos Jūrų pajėgų dienos minėjimas Sankt Peterburge dar sykį patvirtina Kremliaus imperines ambicijas. Tik tie, kurie savo „kailiu“ patyrė sovietų tariamos draugystės privalumus, gali atpažinti slypinčią klastą ar kitas klastingas Kremliaus rezgamas „pinkles“, kurios gali būti pražūtingos visiems, kurie patikėjo ar tiki Kremliaus „gera valia“.

Dabartiniu metu Baltijos šalims yra palanki proga padaryti didesnę įtaką ES senbuvėms, kadangi ES nuo šių metų liepos mėnesio pirmininkauja Estija. Tai rimta proga netylėti ir vienytis su ES narėmis dėl Kremliaus vykdomos šiuolaikinės politikos  bei sovietinio , t.y.  komunistinės kaip nusikalstamos veiklos,  pasmerkimo.

Manau, jog nesant ES šalių savitarpio supratimo bei rimtos politinės valios šiam „Bermudų trikampiui“ lygmens problemas teks spręsti dar ne vieną dešimtmetį. O kaip norėtųsi visus „komunistinio rėžimo“ veikėjus įvardinti ir sustatyti į savo vietas pagal jų atliktų darbų „svarbą“, t. y. „Niurnbergo procesas -2” ar Hagos karo tribunolo teismo verdiktas.

JAV pagaliau praregėjo ir pamatė tikrą Kremliaus vadovo „akių gilumą ir dvasios tyrumą“. Dabartiniu metu JAV prezidentas, net ir norėdamas normalizuoti santykius su Rusija, yra atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje, kadangi  jo veikimo laisvė yra „supančiota“ JAV kongreso. Nesuprantu, kodėl ES negali pasinaudoti  JAV kongreso pateikta Baltijos valstybių užgrobimo byla: JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto dokumentai 1953-1954 metai, medžiaga. Kol mes toleruosime mūsų kaimyno agresyvumą bei demonstruosime baimę ar nepasitikėjimą, tol toks kaimynas „lips mums ant galvos“ ir darys tą, ką jo liguista fantazija sugalvos.

Ar mes dėl to kovojome ir kentėjome, kad ir mūsų vaikai bei anūkai dar ilgai šią gėdą pakęstų? Diplomatija bei pakantumas čia nepadės, reikia imtis ryžtingų žingsnių ir teisiškai įvertinti padarytus komunistinio rėžimo nusikaltimus prieš visą demokratinę žmoniją. Ar turime dar palaukti, kol išmirs tiek budeliai, tiek jų aukos. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje nuo komunistinio rėžimo nukentėjo labai daug žmonių. Imkime pavyzdį iš žydų, kurių per II-ąjį pasaulinį karą taip pat labai daug nukentėjo. Mes galime tik pavydėti žydams dėl jų vieningumo ir ryžto surasti bei nubausti savo tautos naikintojus. Kuo mes prastesni ar mažiau ryžtingi? Turime drąsiai įvardinti  savo tautos kankintojus ir naikintojus bei juos surasti ir nubausti, bent jau moraliai, kad ateities kartos žinotų, jog nebaudžiamumo nėra ir būti negali. Tuomet galėsime teigti, kad iki galo atlikome savo misiją ir būtume teisūs prieš savo sąžinę. Niekas nepriekaištautų mums, kad darbų nepadarėme iki galo. Turime visą būrį europarlamentarų, kurie privalėtų atstovauti lietuvių tautos interesams ir atstatyti istorinį teisingumą, kad mūsų kaimynai negalėtų nepagrįstai šmeižti mūsų garbingos praeities kovų dalyvių ir vienašališkai „už akių“ visus pasipriešinimo okupantams dalyvius įvardintų fašistais ar jų kolaborantais.

Tokio istorinio nihilizmo pateisinti negalime ir nutylėti – taip pat negalima. Jeigu Rusija ir toliau ignoruos viso demokratinio pasaulio valstybių nuomonę dėl jos vykdomos politikos agresyvumo bei tarptautinių susitarimų nevykdymo, tai jos laukia panašus likimas kaip ir Šiaurės Korėjos, kuri, kaip koks „liliputas“ „pučiasi“ prieš „Guliverį“.

2017.07.31; 04:34

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Neseniai NATO tinklalapyje buvo paskelbtas trumpas dokumentinis filmukas apie pokario rezistenciją sovietų okupantams, kurie išvadavę Baltijos šalis „pamiršo“ išvesti savo armiją ir leisti valstybėms vystytis savarankiškai.

Kremliaus diplomatinė atstovybė tiesiog „pasiuto“ dėl neva  istorijos klastojimo bei „išvaduotojų“ prilyginimo okupantams. „Minkštasis“ karas prasidėjęs kibernetineje erdvėje virto Kremliaus propagandos „fake“ (liet. klastotė). Kremliaus pykčiui kurstyti dar “padėjo” Lenkijos atvira konfrontacija dėl pergalės II- ojo pasaulinio karo vertinimo ir sovietinės armijos kaip išvaduotojos vaidmens.

Kremlių siutina, jog kalbant apie Lenkijos išvadavimą yra menkinamas sovietų armijos vaidmuo bei niekinami „išvaduotojų“ monumentai. Rusijos diplomatai teigia, jog Lenkija bando perrašyti istoriją. Rusija primena, kad vaduojant Lenkiją sovietų karių žuvo daugiau nei JAV neteko savo karių per visą II-ojo pasaulinio karo laikotarpį.

Žinodami, kaip sovietai vertino žmogaus gyvybę, mūsų tai nestebina. Radikaliausi Rusijos politikai pripažįsta, jog per visą SSRS gyvavimo laikotarpį buvo sunaikinta milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip nepritarė vykdomai sovietinės propagandos politikai ar šiaip kažkam buvo „antipatiški“, kuriems neverta gyventi sovietinėje visuomenėje. 

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

Šioje pokario rezistencijos istorijoje man keisčiausiai atrodo KGB ir smogikų (rus. Istrebitely) „stribai“ vaidmuo. KGB archyvuose yra dokumentai, liudijantys, jog daug baudžiamojo pobūdžio operacijų buvo planuojamos ir vykdomos KGB, imituojant rezistentų veiklą ir tokiu būdu norint įtikinti Lietuvos visuomenę miško brolių žiaurumu juos juodindami, norint nukreipti dėmesį nuo pagrindinės, laisvos Lietuvos atkūrimo, idėjos. Oficialioji statistika, liudija, jog II – ojo pasaulinio karo metu Lietuvoje buvo nužudyta apie 195000 žydų tautybės ir apie 50000 kitų tautybių Lietuvos piliečių bei apie 60000 išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Sovietų sąjunga į savo armiją mobilizavo 108000 Lietuvos piliečių.

Lietuvių tauta niekuomet neužmirš nukautų partizanų kūnų išniekinimo. Nacių budeliai sudegino Pirčiupio žmones, bet leido palaidoti savo aukas su kunigu, maldomis ir kapų pašventinimu. Komunistiniai budeliai, nukovę mūsų partizanus arba pagrobę beviltiškoje padėtyje nusižudžiusiųjų kovotojų kūnus, atveždavo ir išversdavo juos į miestelių aikštes. Juos draskydavo šunys ir krankliai. Vėliau juos slaptai pakasdavo pakelių grioviuose. Ar reikia klausti, kurie genocidininkai turėjo savyje daugiau humanizmo? Aš, kaip dar gyvas liudininkas, galiu patvirtinti, jog mano tėvelį, kuris tuomet turėdamas vos 16 metų, buvo nuteistas ir ištremtas į Rusijos lagerius, kur iki Stalino mirties atliko „bausmę“ už antitarybinę veiklą.

Lietuvos partizanė

Tik po Stalino mirties jam pavyko reabilituotis, nes buvo nuteistas kaip nepilnametis. Mano senelis buvo kalvis ir todėl taip pat neišvengė „sovietų Temidės“ gailestingumo ir buvo nuteistas dėl paramos partizanams. Likimas seneliui buvo negailestingas ir jis lageryje mirė (o gal buvo nužudytas?) Mano Motina taip pat patyrė stalininio laikotarpio „privalumus“, kai buvo suimta ir du metus kalinta bei kankinta be teismo, nenustačius nusikaltimo sudėties (pakako vien tik įtarimo), jog rėmė partizanus, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.

Nenorėdamas pateisinti fašizmo ir jo padarytų nusikaltimų (ypač žydų tautybės žmonėms), galiu teigti, jog lietuvių tautai didesnę žalą padarė „komunizmas“, tą faktą patvirtina ir statistiniai duomenys.

Dėl Kremliaus pasipiktinimo pokario rezistencijai  tiktų patarlė „žiūrėkit, vagies kepurė dega“. Kiek „išvaduotojų“ nuodėmių mes nežinome, tik neseniai yra paviešinti faktai apie „nugalėtojų žygdarbius“ prievartaujant bei plėšiant civilius gyventojus, t. y. „teisėti sovietinių karių karo grobiai“ ir t.t.

Gal šiuo atveju galioja nerašyta taisyklė, kad nugalėtojų niekas neteisia? Bet tada nereikia teisti ir kitos pusės, t. y. priešininkų ketinimų apsiginti. Demokratiniam pasauliui brangiai kainavo ir tebekainuoja besąlyginis sovietų sąjungos pripažinimas II- ojo pasaulinio karo didžiausiu indėlininku į pergalę su visomis privilegijomis, kurios suteikė sovietams galimybę viešpatauti, daugelyje išvaduotų nuo fašizmo valstybių, tačiau patyrė dar didesnę, dabar jau komunistinę prievartą, kuri įtakojo ir pilietinę nesantaiką.

Manau, jog „komunistinė ideologija“ vis dar gyva ir turi savo gerbėjų ratą visame pasaulyje todėl, jog nežino ar nėra tinkamai informuoti apie tikruosius šios „nusikalstamos organizacijos darbelius“. Dar neteko regėti tokios klastingos politinės organizacijos, kuri kalbėtų viena, darytų kitą, o galvotų trečia. Jeigu trečiasis reichas atvirai skelbė savo politines ambicijas dėl savo tautos išskirtinumo ir kitų tautų naikinimo, tai sovietai, viešindami lygybę, brolybę ir vienybę, realiai darė tą patį, ką ir fašistai, tik slaptai.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man teikia viltį, jog šiandien vis daugiau Rusijos politikų bei kiti visuomenės veikėjų pradeda atviriau kalbėti apie realią šalies padėtį bei vykdomą žalingą valstybei bei Rusijos tautai vidaus ir užsienio politiką. Tol, kol pati Rusija nepripažins savo vykdytos bei vykdomos politikos klaidų, tol bus sunku pasitikėti bei normalizuoti politinius bei ekonominius tarpusavio santykius. Dabartiniu metu stebime Rusijos ginklavimosi piką bei didelį norą daryti įtaką pasaulyje vykstančių  politinių procesų sprendime.

Liaudies patarlė byloja: norėti nedraudžiama, kol norai nieko nekainuoja. Rusijos imperinės ambicijos brangiai kainuoja tiek pačiai Rusijai, tiek visiems tiems, kurie tam prieštarauja. Tol, kol dar gyvas bent vienas rezistencijos kovų liudininkas, tol mes netikėsime, kad mūsų miško broliai buvo savo tautos naikintojai. Todėl šiandien yra labai svarbu surinkti kuo daugiau įrodymų, kurie atskleistų kilnius miško brolių siekius išlaisvinti „komunizmo šmėklos“ pavergtas tautas.

Galiu drąsiai teigti, kad tikrieji lietuvių tautos žudikai buvo ne miško broliai, o NKVD ir jų pakalikai stribai.

2017.07.25; 09:00   

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis retorinis klausimas jau seniai skamba mano ausyse.

Pagaliau mūsų „pliką“ padangę pradės ginti rimčiau. Puikiai žinome, jog šiuolaikiniame kariniame konflikte dažniausiai laimi ne tas, kuris turi daugiau gyvosios jėgos ar konvencinės ginkluotės , o tas, kas turi pranašumą „ore“, t. y. aviacijoje, priešlėktuvinėje ar priešraketinėje gynyboje. Kadangi Lietuva yra ir jūrinė valstybė, tai dar prisideda ir jūrų pajėgų galia.

Lietuva šiandien tokių pajėgumų neturi ir įsigyti ar sukurti taip pat neišgali, tai turime būti dėkingi savo NATO partneriams, kurie mus remia. Manau, jog JAV žengė šį žingsnį neatsitiktinai, o dėl „Kremliaus karinės galios“ demonstravimo Sirijoje bei Ukrainoje. „Kremliaus virusas“ padaryti Rusiją vėl imperine valstybe užkrėtė ir JAV, kur pagrindiniu D. Trumpo rinkiminiu lozungu tapo „make America great again“.

Panašus noras, kaip ir Rusijoje, tapo rinkiminiu leitmotyvu, kuris ir padėjo laimėti rinkimus. Kurios šalies piliečiai nenorėtų didžiuotis savo valstybe? Mūsų valstybė, karinio potencialo požiūriu yra silpna, todėl mūsų privalumas yra patriotizmas, t. y. noras ir mokėjimas gintis bei ginti savo bei šalies vertybes. Šias vertybes lietuvių tauta gynė ir gina jau per tūkstantį metų, todėl ir  mes jaunajai kartai, privalome jas įskiepyti. Tokia yra mūsų tautos išlikimo kaina.

Valstybė gali išlikti, tačiau tautai gresia išnykimo pavojus. Statistika negailestinga, joje konstatuojama, kad šiemet Lietuvą paliko dešimčia tūkstančių daugiau piliečių nei pernai per tą patį laikotarpį. Galime teigti, jog Lietuvos egzistencijai iškilo grėsmė, todėl skubiai reikia esamą situaciją keisti iš pagrindų, kitaip tikrai neliks nei kam dirbti, nei kam ginti.

Vyresnieji patriotai baigia išmirti, o jaunesnieji baigia palikti mūsų šaly, t. y. bėga kaip „žiurkės“ iš skęstančio laivo. Aš jų nekaltinu, tai mes patys kalti, jog nesugebėjome išsirinkti tokių politikierių, kurie savo darbais įrodytų, kad tarnauja savo tautos ir valstybės gerovei, o ne savo klanui ar kišenei.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Aš nenoriu neigti Lietuvos integracijos į ES ar NATO privalumų, tačiau šis procesas neturi užgožti Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Besidžiaugdami ir būdami euforijoje, nepastebimai užsimirštame, kad čia gyvena mūsų tautiečiai, kurie nori gyventi taip, kaip tūlas vakarų europietis.

Tačiau Lietuvos tauta nėra nei kvaila, nei naivi, kad aklai tikėtų politikierių žodžiais. Dvigubų standartų taikymas, pažadų bei atliktų darbų vertinimas, ir po tokios gyvenimo realybės norisi „užsimiršti“ arba palikti šią „ašarų pakalnę“. Taigi turime, ką turime. Kas toliau? Valdančiųjų reitingai krinta, opozicijos auga. Suprantama, jog sunku būti geru visiems, bet būti geru tik sau ir saviems yra dar blogiau. Išskirtiniai išrinktųjų pažadai tampa eiliniais plepalais, kurie dar labiau stumia mūsų tautą į neviltį.

Tačiau grįžkime prie temos apie priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.

Žinome, jog panašios sistemos yra ar bus dislokuotos Europos šalyse, kurios suteiks daugiau saugumo bei pasitikėjimo savimi.  Įvairių modifikacijų „Patriot“ be JAV turi įsigijusios Vokietija, Graikija, Nyderlandai, Ispanija, Izraelis, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Jordanija. Naujieji JAV priešraketinės gynybos  kompleksai pradėti kurti Lenkijoje, Rumunijoje ir Čekijoje. Norisi tikėti, jog į Lietuvą pratyboms atgabentas  „Patriot“ kompleksas liktų čia neribotam laikotarpiui.

Lenkija, Lietuva ir kitos šio regiono šalys nejaukiai jaučiasi žinodamos, kad Kaliningrado srityje dislokuotos Rusijos trumpojo nuotolio balistinės, o gal ir kitokios iš sausumos leidžiamos sparnuotosios raketos galėtų būti panaudotos greitos atakos metu.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl Rusija iš viso turėtų prieštarauti dėl „Patriot“, jei pati yra dislokavusi ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas S-300 ir S-400 Kaliningrado srityje – prie pat NATO valstybių sienos?

Šių raketų smūgis į NATO šalių vadavietes, amunicijos sandėlius, oro uostus ir kitus strateginius objektus galėtų trumpam ar visam laikui paralyžiuoti atakuojamų šalių karines pajėgas bei politinę vadovybę. Kad Rusija treniruojasi būtent tokioms atakoms, parodė ankstesnės pratybos „Zapad“, kai Rusija imitavo balistinių raketų su branduoliniais užtaisais smūgį Varšuvai. Kitos šiame regione vykusios karinės pratybos dar kartą įrodė, kad Kremlius vykdo NATO šalių karinių pajėgumų patikrą bei demonstruoja savo „raumenis“.

Suprantamas Kremliaus noras demonstruoti savo jėgą ne tik atgrasymo tikslais, bet ir kaip bauginimo priemonę, ypač, kai pati vykdo agresinę karinę politiką. Nepaisant džiugių naujienų, stiprinant mūsų šalies bei NATO valstybių saugumą bei gynybinius pajėgumus, mane labiausiai jaudina demografinė Lietuvos situacija. Ar dar ilgam mums užteks Lietuvos patriotų? Kitaip tariant, ar išliks lietuviai kaip tauta?  

2017.07.17; 06:00

Prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neseniai vykusi Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) konferencija Seime atskleidė problemas, susijusias su šios organizacijos veikla.

Po dviejų metų  LŠS švęs įkūrimo šimtmetį.

Trumpai priminsiu, jog šį organizacija buvo įkurta kaip savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms.

Sąjunga yra sukarinta organizacija, integruota į Lietuvos gynybinę sistemą. Dabar veikianti Šaulių sąjunga tęsia tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. veikusios organizacijos veiklą. Taip įstatyme yra numatyti LŠS funkcijos ir tikslai.

Tik 1997 m. liepos 2 d. buvo priimtas LR Šaulių sąjungos įstatymas. 1998 m. pradėtas Sąjungos pertvarkymas, kurio tikslas – LŠS integruoti į šalies gynybos sistemą. Buvo suformuota 10 apskričių šaulių rinktinių. 1999 m. gegužės 11 d. Seime buvo priimtas LR Šaulių sąjungos įstatymo pakeitimo įstatymas, o tų pačių metų gruodžio 31 d. Vyriausybė patvirtino nutarimą „Dėl Šaulių sąjungos šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įsigijimo, registravimo, saugojimo, išdavimo, apskaitos ir naudojimo tvarkos“.

2000 m. sausio 12 d. buvo patvirtintas Šaulių sąjungos statutas, o vasario 14 d. organizacija pagaliau įregistruota Teisingumo ministerijoje.

Šauliai priėmę 10 įsakymų:

Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę.

Švieskis ir šviesk.

Stiprink valią ir kūną.

Būk drausmingas ir mandagus.

Gerbk ginklą.

Būk tiesus ir teisingas.

Tesėk žodį.

Būk budrus.

Saugok valstybės turtą.

Brangink šaulio vardą ir lietuvio garbę.

Pagrindinis šios organizacijos privalumas yra tas, kad jos nariu gali tapti visi Lietuvos piliečiai nuo 11 metų iki pat senatvės, nepriklausomai nuo amžiaus ar patirties, kurie nori ir gali dalyvauti sąjungos veikloje. LŠS minėdama savo atkūrimo dvidešimtmetį akcentavo, jog sąjungai trūksta šiuolaikinės ideologijos bei vizijos jos sėkmingam egzistavimui.

Bene aktualiausia LŠS problema yra šaulių aprūpinimas individualia ginkluote. Realiausia grėsmė bei atgrasymo priemonė potencialiam priešui yra žinia, jog dauguma piliečių turi ir moka naudotis ginklu. Diskutuojant šia tema aš vis prisimenu seną šveicarišką anekdotinę situacija, kai teisiamas vienas vyras už žmonos nužudymą atsako, kad ją nužudė nelegaliai įsigytu ginklu. Teisėjo paklaustas, kodėl taip pasielgė ir nepasinaudojo legaliai laikomu ginklu, atsakė, jog tas ginklas yra skirtas Tėvynės gynybai.

Moralas peršasi pats. Koks yra gilus patriotizmas, nugalintis individualius jausmus. Lietuvoje per tris dešimtmečius, kai buvo atkurta LŠS, pažanga padaryta labai menka. Manau, jog ši organizacija, turinti išskirtines įstatimines bei finansavimo sąlygas, privalėjo pasiekti bent jau tarpukario laikotarpyje pasiektą lygmenį. Deja, dėl politinės valios stokos bei LŠS buvusios vadovybės nenoro ar nesugebėjimo buvo nueita ne tuo keliu ir „išėjo kaip visada“. Tokiu būdu galime tik apgailestauti, jog mūsų moksleiviai keliauja į rytų kaimynės organizuojamas sukarintas stovyklas, kur mokosi svetimos mums valstybės patriotizmo ir karinių subtilybių. Mes puikiai žinome, jog visada yra žymiai sunkiau perauklėti nei auklėti, nes susiformavę įgūdžiai bei moralinės nuostatos sunkiai pasiduoda transformacijai. Žmogaus brendimo laikotarpiu galime jam įskiepyti bet kokius norimus ir mūsų visuomenei tinkančius moralinius ar fizinius įgūdžius, todėl labai svarbu  yra nepraleisti tinkamo momento ir jaunuolius laiku suorientuoti taip, kad jie būtų patenkinti ne tik savimi, bet ir norėtų gyventi ten, kur gimė ir augo.

Šiam tikslui pasiekti reikia konsoliduoti visą visuomenę. Tik bendromis pastangomis yra įmanoma „įžiebti šaulių žvaigždę“ dar ryškiau švytėti. Turiu vilties, jog naujas LŠS vadas imsis radikalių veiksmų ir padėtis ims gerėti. Pirmas uždavinys turėtų būti LŠS narių aprūpinimas individualia ginkluote bei sukurti tokią istatyminę bazę, kad visi šauliai, turintys teisę įsigyti ginklą, jį gautų. Kuo mažesnė ginklų centralizacija bei koncentracija, tuo mažesnis pažeidžiamumas. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip sakė vienas šaulių sąjungos narys, „kol prie kiekvieno šaulio lovos nebus šautuvo“, tol šaulių sąjunga bus pažeidžiama. Kuo daugiau teisių ir pareigų suteiksime šauliams, tuo didesnę atsakomybę ir pasitikėjimą jie pajus. Lietuvoje kovinių ginklų turi įsigiję apie 50 tūkstančių piliečių, didžiausias kiekis yra skirtas savigynai, kiti medžioklei. Tai būtų didelė parama grėsmės akivaizdoje, jei ši gausybė turėtų savo integracinį planą į šalies gynybą. Dabar tik potencialas, kuris esant reikalui,  galėtų būtų panaudotas. Be abejo, didelę dalį šių ginkluotų piliečių sudaro profesinės karo tarnybos, savanorių tarnybos, šaulių sąjungos, policijos ar kitų jėgos struktūrų atstovai, kurie galimai bus panaudoti dieną X, tačiau kas tą žino?   

Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo dar viena neigiama informacija apie karių apmokestinimą už suteiktas paslaugas tarnaujant Lietuvos kariuomenėje. Nutraukusieji tarnybos sutartį anksčiau numatyto laiko kariai privalo sumokėti visas išlaidas, kurios buvo sumokėtos kario tarnybos metu. Sunku spręsti, kas yra teisus, o kas ne, neisįgilinus į ginčo esmę, tačiau viena yra aišku, kad problema egzistuoja ir jos sprendimai turi būti rasti. Manau, kad darbiniai ginčai turėtų būti sprendžiami ne viešai, o tik tarp darbdavio ir darbuotojo, t. y. tarp kariuomenės ir kario.

Viešumas, kaip paskutinė gelbėjimosi stadija, galimas tik tada, kai kario teisės pažeistos ir visos teisinės gynybos galimybės jau išnaudotos. Absurdiškos aplinkybės suponuoja nepakantumo bei nepasitenkinimo jausmus tiek visuomenei, tiek visai valstybei. Kiekviena neigiama žinia dažniausiai sukelia nepasitenkinimo emocijas. Manau, jog mūsų žiniasklaida ir visuomenė nėra išskirtinės, todėl tiek vieni, tiek kiti daugiau toleruoja negatyvią nei pozityvią informaciją.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai inicijuoja įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją. Valstiečių atstovai Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas siūlo numatyti, kad žiniasklaida pateiktų mažiausiai 50 proc. pozityvios informacijos, kuri turėtų atsirasti informacinės programos pradžioje arba pirmuosiuose puslapiuose.

Juokingai atrodo šių politikų bandymai apriboti žiniasklaidą teikti negatyvią informaciją ar procentais nustatyti jos ribas. Ketinimai gal ir geri, bet tendencijas nustato rinka, t. y. paklausa.

Pabaigoje norėčiau pabrėžti, jog dar daug problemų turime tiek viduje, tiek vykdant užsienio politiką, tačiau neklysta tik tas, kas nedirba, o darbo tikrai daug. Tik susitelkę ir vieningi mes būsime stiprūs.

2017.07.10; 09:13

Piketas prie Seimo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui vis dažniau susimąstau apie mūsų tautiečių veiklą įvairiais laikotarpiais, kuriuose teko gyventi bei išgyventi.

Šiandien norėčiau paanalizuoti Lietuvos NVO veiklą ir jų poveikį politikos bei įstatymų leidybos formavime. Statistika skelbia, jog Lietuvoje yra daugiau kaip du tūkstančiai įvairaus tipo NVO, taigi viena organizacija tenka vienam tūkstančiui gyventojų. Daug tai ar mažai, spręsti ne man. Man yra svarbiau, kokia veikla ji užsiima ir kokią naudą sukuria visuomenei.

Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys ir tikslai buvo nukreipti į tautinio atgimimo skatinimą, kultūros ir švietimo veiklą.

Aš manau, kad nevyriausybinės visuomeninės organizacijos, nepaisant vyriausybės ar politikų nepasitenkinimo, privalo vykdyti pasirinktų krypčių veiklas. Nagrinėjant Lietuvos NVO istorinį paveldą, galėtume daryti išvadas, jog jos turi gilias tradicijas, kurios skatino savanorystę, filantropiją ir altruizmą, remiant vaikus, neįgaliuosius,  skurstančius ir t.t.

Dar Sąjūdžio laikais man teko garbė dalyvauti jos veikloje, nors tuometinė partinė nomenklatūra netoleravo mūsų veiklos, tačiau pirmieji laisvės spinduliai jau budino naujus jausmus.

Iki šių dienų vis dar dalyvauju NVO veikloje, todėl galiu teigti, jog turiu šiokią tokią patirtį. Mano asmeninė patirtis NVO veikloje daugiausia orientuota į šalies gynybą bei jos saugumą, todėl šioje srityje turiu daugiau žinių. Istoriniai faktai byloja, jog tarpukarių Lietuvoje labai aktyviai veikė paramos beglobiams ar mažai pasiturintiems vaikams auklėti bei patriotinio ugdymo stovyklų ar kt. renginių organizavimas. Dalinai šios organizacijos buvo remiamos valstybės, bet didžiausia parama buvo visuomeninio pobūdžio.

Dabartiniu metu vyriausybės ar politinės vadovybės požiūris į NVO nėra dalykiškas, bet turi komercinių arba kaip politinių dividendų šaltinio požymių. 1984 m. Lietuvoje veikė 5 sporto draugijos, 72 mokslinės ir mokslinės-techninės draugijos, 6 kūrybinės sąjungos (kompozitorių, architektų, rašytojų, žurnalistų ir dailininkų) ir 20 kitų įvairia veikla užsiimančių organizacijų, kurios Tarybų Sąjungoje veikė kaip jų padaliniai.

Menant sovietinį laikotarpį, kai visos „NVO“ buvo griežtai  kontroliuojamos vienos partijos, kuriai tarnavo visos jėgos struktūros. Susidaro įspūdis, kad šiame bare nesame toli pažengę. Rinkiminės kompanijos metu visi kandidatai kalba apie šalies ir visuomenės klestėjimą bei socialinės atskirties mažinimą, glaudesnį valdančiųjų bei visuomenės bendradarbiavimą, tačiau po rinkimų vėl viskas gižta į savo vietas ir laukiama naujų pažadų, naujų geresnio gyvenimo pranašų Lietuvos padangėje. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje NVO veiklą reglamentuoja įstatymai. Keista, bet  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakinga už bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtros valdymo sritį. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vienas iš veiklos tikslų – formuoti bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą. Kaip galima kuruoti nevyriausybinę organizaciją vyriausybine institucija? Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis veiklos tikslas yra visuomenės intereso gynimas, viešosios gerovės kūrimas. Nevyriausybinių organizacijų poreikis atsiranda iš pilietinės iniciatyvos ir siekio spręsti iškilusias problemas bei patenkinti tuos, kurių nepajėgia aprėpti valdžios ir verslo sektoriai. Aktyvi ir pilietiškai organizuota visuomenė yra atsakingas, konstruktyvus ir pozityvus, pokyčius bei naujoves skatinantis visuomenės ir valstybės pažangos variklis. Panašiais žodžiais yra apibūdinama NVO veikla Lietuvos vyriausybės nutarime.

Mano supratimu, NVO turėtų kuruoti Lietuvos seime sudaryta komisija arba Lietuvos respublikos prezidentės paskirta komisija. Dabartiniu metu NVO finansuoja ir kontroliuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šiais metais Lietuvos savivaldybėms NVO finansavimui yra skirta 2 630 000 eurų. Finansavimas vyksta pateikus „Remti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ paraišką, pusę sumos projektui prašomų lėšų privalo turėti pats pareiškėjas. Dauguma NVO neturi lėšų ar turtingų rėmėjų, kurie finansuotų jų veiklą, todėl yra „pasmerkti“ vegetavimui, o ne aktyviai veiklai. Gaila, bet ten, kur skirstomos lėšos, atsiranda korupcijos apraiškų.

Kiek NVO yra patyrusių rašyti paraiškas pagal projektus, kiek garantijų, kad jų projektas bus finansuojamas ir t.t.? Čia atsiranda įvairių „gudročių“, kurie už tinkamą mokesti siūlosi padėti įforminti reikiamus dokumentus. Taigi galime daryti prielaidą, kad taip sukuriama dar viena palanki „dirva“ korupcijai ar nepotizmui klestėti. Kalbantis su politikais ar vyriausybės atstovais apie NVO dalyvavimą įstatymų ar valstybės valdyme, baigiasi tik pažadais, kad būsime kviečiami svarstymo etapuose ar bent supažindinti.                

Tautos išrinktieji, pradėję savo valdymo erą, dažniausiai tampa protingiausiais ir viską suprantančias veikėjais, kuriems nereikia nei patarimų, nei pagalbos sprendžiant mūsų tautai ir valstybei dabarties bei ateities problemas. Tik bendromis pastangomis galėsime pasiekti norimų rezultatų idant Tauta galutinai „neišsivaikščiotų“. Penkiasdešimties metų sovietinė okupacija padarė savo juodą darbą mūsų sąmonėje, todėl ne tik mes, bet ir mūsų vaikai „paveldėjo“ abejingumą.

Šalyje vykstančiais politiniais ar ekonominiais procesais mes dažniausiai piktinamės ir reiškiame nepasitenkinimą tik savyje arba artimų draugų aplinkoje. Liekame įtakojami praeities baimių, jog esame per silpni ką nors pakeisti. Tik vienas bandymas sukilti prieš valdančiuosius prie Seimo buvo pasitiktas guminėmis kulkomis, taigi „atšaldė“ norą viešai reikšti savo nuomonę.

Rinkiminės kompanijos metu konservatorius Mantas Adomėnas padarė „užuominą“ reklaminiame plakate automagistralėje į Kauną pasitikdamas rinkėjus su šakėmis. Gal tai buvo „užuomina“  kuo reikia sklaidyti debesis?

2017.07.03; 06:15   

Šis teiginys yra įrašytas į Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Eiliniam Lietuvos piliečiui šie žodžiai daugiau suprantami kaip įsipareigojimas ginti valstybę. Atnaujinus privalomąją karo tarnybą, Lietuvos piliečiai atlieką savo konstitucinę pareigą bei tampa savotišku valstybės saugumo garantu. Karybos ekspertams ar šiaip plačiau besidomintiems karyba, vaizdas apie šalies gynybą yra suprantamas žymiai plačiau ir giliau.

Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23

„Šaltojo karo“ laikotarpiu viskas atrodė paprasčiau, buvo „geležinė uždanga“ – riba tarp rytų ir vakarų. Buvo dvi ideologijos, du pasauliai, žinojome kiek, kur, kokios ir kieno yra ginkluotosios pajėgos. Tiek rytuose, tiek vakaruose buvo sukurti mobilizaciniai planai, kurie galėjo būti aktyvuoti prasidėjus karo veiksmams ar naudojami kitokios grėsmės akivaizdoje. Ne tikėtas, bet ilgai lauktas, SSRS žlugimas vakarų pasaulį šokiravo, bet nuteikė optimistiškai, nes dauguma patikėjo, jog ateis kita, taikos era.

Prasidėjo masinis nusiginklavimas bei karinių pajėgumų mažinimas. Daugelį metų kurti ir pratybomis suderinti mobilizaciniai planai buvo primiršti ir atidėti ateičiai. Pradėjo plėstis NATO blokas, suteikiantis daugiau saugumo ir pasitikėjimo postkomunistinio bloko šalims. Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, darė taikios, norinčios permainų ir nusilpusios šalies įvaizdį.

Praėjus dešimtmečiui, Rusijos socialinis-politinis valdymo modelis ėmė keistis. Pradėjus Rusiją valdyti V. Putinui, šalies demokratizacijos vystymosi procesai beveik sustojo, nes Rusija beveik visada buvo autokratinio valdymo „gerbėja“. Susiklosčius palankioms ekonominėms sąlygoms ir sukaupusi nemažas sumas pinigų už dujas bei naftą Rusija puolė vėl ginkluotis ir dairytis, „ką čia nuskriaudus.“

Buvusi carinė ir SSRS imperija Rusija vėl užsimojo tapti didžia ir galinga valstybe, kurios visi bijotų. Tik po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą vakarai suprato, jog per anksti buvo pasitikėta „gera Rusijos valia“. Imperines Rusijos užmačias geriausiai supranta buvusios SSRS respublikos, ypač Baltijos šalys.

Iki Lietuvai įstojant į NATO aljansą, Lietuvos kariuomenė ir visuomenė buvo ruošiama visuotinei teritorinei gynybai, kuri tuomet atrodė esanti pati efektyviausia pasipriešinimo forma. 2004 metais Lietuvai įstojus į NATO kardinaliai pasikeitė požiūris į šalies gynybos modelį. Jis buvo perorentuotas į kolektyvinės gynybos modelį. Šalys, nepriklausančios NATO blokui, vėl grižta prie to pačio teritorinės gynybos modelio, t. y. atstato savo karinius pajėgumus. Modernizuoja ginkluotę, stiprina karinį rezervą. Kuo daugiau atsiranda grėsmių, tuo daugiau saugumo priemonių reikia įgyvendinti. Didžiausia problema įgyvendinant karines reformas yra laikas.

Dabartiniu metu darosi vis sunkiau identifikuoti potencialų priešą. Keičiantis grėsmėms, privalo keistis ir karinė strategija, todėl būtina reformuoti gynybos ir saugumo principus. Kuo didesnės reformos, tuo daugiau reikia ir laiko.

Manau, nėra paslaptis, jog Lietuvos gynybinėje gradinėje silpniausia vieta yra rezervas ir visuotinė mobilizacija. Kokia būtų stipri ir gerai paruošta kariuomenė, ji bus bejėgė be visuomenės ir rezevo paramos. Kovojant prieš „hibridinio karo“ modelį reikalingi dideli kariniai bei kiti gynybiniai resursai. Didžiausią paramą kariuomenei galėtų suteikti gerai paruoštas mobilizacinis rezervas. Šioje srityje eilinį kartą mus apstatė estai, jie jau vykdo pratybas bei naudoja mobilizacinį rezervą. Šalies stiprybė slypi kiekvieno jos piliečio mokėjime ginti ir gintis ir kompetencijos ribose būti naudingu. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas šalies pilietis grėsmės akivaizdoje privalo žinoti, kaip ir kur turėtų prisidėti prie šalies gynybinio pajėgumo stiprinimo.

Karinio neutraliteto besilaikančios šalys yra geriausiai įvaldžiusios teritorinės gynybos ir visuotinio pilietinio pasipriešinimo principą, panaudojant visus turimus šalies gyvosios jėgos bei materialinius mobilizacinius išteklius.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa yra ta, jog kolektyvinė gynyba yra efektyvi tik tada, kai visi jos nariai gali ir nori kovoti drauge. Dar vis pasitaiko politikų bei visuomenės veikėjų, kurie tvirtina, jog Lietuvai reali grėsmė mažai tikėtina, todėl šalies gynybai nėra būtinybės skirti tinkamą finansavimą, geriau pasirūpinti kitomis socialinėmis problemomis.

Ačiū tiems politikams, kuriems užteko „proto“ pasirašyti susitarimą iki 2020 m. krašto gynybai skirti 2 proc. nuo BVP. Labai svarbu yra ne tik gauti norimą finansavimą, bet ir efektyviai jį panaudoti, kad nebūtų kaip su ES gautų asignavimų „įsisavinimu“.

Matant šių dienų įvairias karines pratybas, apima „balto pavydo“ jausmas, kaip pasikeitė karinių pratybų operacinis lygmuo bei techninis jų aprūpinimas lyginant su pratybomis, kuriose teko dalyvauti man. Tuomet pratybos būdavo daugiau teorinio nei praktinio lygmens, nes trūko karinės technikos, ginkluotės bei amunicijos.

Šią savaitę teko garbė dalyvauti susitikime su Vokietijos rezervo karių asociacijos atstovu, kuris papasakojo apie savo šalies gynybos modelį bei jo privalumus. Vokietijos kariuomenės rezervą sudaro tiek tarnavę kariai, tiek pagal savo profesinę kompetenciją – civiliai. Papildoma motyvacija tarnauti rezervo pajegose sudaro galimybė būti paaukštintam kariniu laipsniu. Toks piliečių panaudojimas šalies gynybai turi dvejopą naudą; pirma, kiekvienas tinkamas žmogus panaudojamas šalies saugumo bei gynybos stiprinimui; antra, pilietis jaučia moralinę savo vertę ir tai asmeniškai motyvuoja didžiuotis savimi bei valstybe.

Lietuvoje mobilizacinė situacija vis dar kebloka. Galiu savo asmeniniu pavydžiu paminėti, jog nuo 2003 m. išleistas į atsargą nei karto nebuvau kviestas ar gavęs priskirimą kokiai nors šalies gynybai reikalingos funkcijos atlikimui.

Susidaro toks įspūdis, jog Lietuvos kariuomenė yra tokia stipri, kad joks rezervas ir mobilizacija nėra reikalingi. Gal aš klystu? Būtų gerai.

2017.06.25; 21:05 

Parašyti šia tema mane paskatino vėl atsiradusi diskusija žiniasklaidoje apie atsargos karių privilegijas, kurios galimai yra diskriminuojančio pobūdžio. Norėčiau ir aš pasidalinti savo mintimis. 

Keisčiausias vaidmuo

Lietuvos kariuomenė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Keisčiausias šioje istorijoje yra ponios Rasos Juknevičienės vaidmuo. Sutinku, jog laisvoje šalyje kiekvienas jos pilietis turi teisę viešai reikšti savo nuomone bet kokiu klausimu, jei tai neprieštarauja Lietuvos konstitucijai ar galiojantiems įstatymams. Pritariu, jog reikia skatinti ir paremti tuos, kurie atliko ar dar atliks savo konstitucinę prievolę ginti šalį nuo potencialių priešų. Tokiu būdu mes skleistume žinią, jog rūpinamės tais, kurie nėra abejingi Lietuvos saugumui. Privilegijos Lietuvos kariams yra viena iš svarbiausių motyvacinių paskatų.

Žvelgiant į istorinę valstybių raidą, ypač grėsmės akivaizdoje, galime pastebėti bendrą piliečių tendenciją mobilizuotis savo vertybių gynybai. Klestinti gerovė ir menka realios karinės grėsmės tikimybė apsunkina piliečių motyvaciją pasirinkti kario profesiją ar būti karo prievolininku. Vadovaujantis liaudies išmintimi, prisiminkime: norint pasiekti rezultatų naudojami du metodai: lazda ir pyragas. Pirmasis metodas plačiausiai buvo taikomas Sovietų Sąjungoje. Visi tie, kurie dar mena tą laikotarpį ir patyrė šio metodo „privalumus“, galiu tik užjausti ir palinkėti daugiau niekada to nepatirti.

Kiekviena valstybė, norėdama jaustis saugi ir savarankiška, privalo rūpintis savo šalies gynėjais ar bent sudaryti jiems palankias moralines bei socialines garantijas. Kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė yra gintis ir ginti tas vertybes, kurios jam buvo įskiepytos su „motinos pienu“ ar suformuotos socialinės aplinkos. Panašiai kaip savisaugos instinktas, kuris užprogramuotas mūsų genuose. Jis aktyvuojamas, kada individo egzistencijai gresia pavojus ir pamirštamas, kai gera ir ramu.

Socialinės garantijos, leidžiančios oriai gyventi

Visais civilizacijos vystymosi laikotarpiais vyko ir vyksta gentiniai, religiniai, ekonominiai, valstybiniai bei kitokio pobūdžio konfliktai, kurie dažniausiai virsta ginkluotais susirėmimais. Pergalės gali tikėtis tik tie, kurie turi geriausiai motyvuotus karius, pasiryžusius apginti savas vertybes. Visais istoriniais laikotarpiais kariai buvo vertinami, gerbiami ir skatinami.

Analizuojant Lietuvos karių privilegijų, galime konstatuoti, jog tokių … nėra. Iškovojus laisvę ir nepriklausomybę, buvo tikima, jog dabar tai jau bus atkurtas teisingumas ir bus gerbiamas kiekvienas žmogus, ypač tas, kuris paaukojo ar buvo pasiryžęs aukotis vardan šių idealų.

Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23

Praėjusią savaitę Lietuvos mokslų akademijoje surengta konferencija „Visų pirma – Lietuva! Sąjūdžio vizija XXI amžiaus Lietuvai“, kurioje buvo bandoma nagrinėti, kas įvyko nuo sąjūdžio įkūrimo ir ką privalome daryti dabar, norint atgaivinti idėjas, kurios buvo ir išliko aktualios. Galiu teigti, jog sąjūdžio idėjos gyvos ir šiandien, tik jas realizuoti tampa vis sunkiau ir sudėtingiau. Kaskart eidami į rinkimus vis tikimės, jog balsavome teisingai ir išsirinkome tuos, kurie tikrai atstovaus mūsų interesams. Deja, eilinį kartą išrinktųjų  interesai „atsiranda arčiau savojo kūno“.

Skaudžiausia yra patirti “savųjų išdavystę“. Pirmieji savanoriai, tvirtai tikėję konservatorių skelbtoms idėjoms, kurių ištakos buvo sąjūdžio užuomazgoje, turėjo skaudžiai nusivilti. Šiandien didžiausia pirmųjų savanorių gynėjų problema – būstas. Teisininkai traktuoja ir tikina, jog įstatymas negalioja atbuline data. Šių dienų aktualija – tarnybinių būstų kariams privatizacija – viena iš išimčių, jog įstatymai galioja visada, jeigu jie naudingi valdantiesiems. Manau, jog baisiausia yra ne nusipelniusiųjų gynėjų išmetimas į „gatvę“, o tai, kokia žinia šiuo poelgiu siunčiama visuomenei bei būsimiems jos gynėjams. Kitaip tariant, smunka pasitikėjimas valstybe. Sunkiausia įrodyti visuomenei, jog valstybė, tai mes visi, o valdantieji, tai tik tie išrinktieji, kurie mus valdo ir atsako už mūsų visų saugumą bei gerovę. Nežinau, kaip reiktų vertinti politikus, kurie siūlo įvairias lengvatas kariams, kurios skatina tarpusavio nesantaiką ar diskriminacinę nelygybę.

Siūlant lengvatinį stojamųjų balų kreditą stojant į mokymo įstaigą, manau, tai yra diskriminacinio pobūdžio bei iškreipia studentų lygiateisiškumo principą. Šį projektą siūlė p. R. Juknevičienė, tokia lengvata buvo taikoma sovietų armijoje atitarnavusiems piliečiams. Anot Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės, gal kai kuriems politikams trūksta arba kompetencijos, arba „proto“, greičiausiai ir to, ir to?

Prieš beveik tris dešimtmečius teko studijuoti Nyderlandų gynybos koledže, tai ten egzistavo (manau, dabar irgi egzistuoja) ištis, karių verbavimo sistema. Jaunimui organizuojamos karinės tematikos stovyklos. Kariams, atlikusiems bazinį kario kursą ir norintiems pasirinkti kario profesiją, siūloma nemokamai ir valstybei finansiškai paremiant mokytis pasirinktoje aukštojoje mokykloje ir t.t. Tokiomis ar panašiomis lengvatomis ar privilegijomis naudojasi ir kitų šalių būsimieji ar esami kariai. Atlyginimai kariams yra orientuoti į šalies vidutinį darbo užmokestį ir stengiamasi, kad pastarasis neatsiliktų nuo privataus sektoriaus bei visada būtų patrauklus.

Pensinis karių amžiaus vidurkis siekia 55-60 metų ir pensijos dydis išėjus į atsargą siekia 60-70 proc. buvusio kario atlygio. Lietuvoje, kariams išeinantiems į atsargą, bijoma priskaičiuoti misijose uždirbtas lėšas, kad tik pensija nebūtų per didelė. Argi kaltas karys, jei nuo jam priskaičiuotų lėšų nėra mokami mokesčiai, tai ne jo, o valdininkų ar įstatymų leidėjų kaltė. Karys privalo mokytis ginti Tėvynę, o ne skaičiuoti mokesčius. Manau, jog valdžia turi būti principinga ir vieninga mokesčių surinkimo politikoje, nežiūrint, ar tai yra valstybinis, ar privatus sektorius. Tokiomis mokesčių manipuliacijomis tik diskredituojame valstybę ir suteikiame pretekstą manyti, jog mokesčių mokėtojams taikomi dvigubi standartai. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Dabartiniu metu Lietuvos kariuomenėje jau yra apmokestintos pajamos už būsto nuomą ir misijose gautos pajamos, lieka neapmokestintos tik piniginės kompensacijos už maistą.

Čia yra sudėtingesnė situacija, nes jei karys yra maitinamas – tai kompensacijos negauna, o perkant maisto produktus mokamas PVM mokestis. Tačiau bet kuriuo atveju šios pajamos neįtakoja karinės pensijos dydžio.

Dar kartą primenu, jog karinės pensijos nuo 2004 m. nebuvo nei kompensuojamos, nei didinamos. Mano nuomone, tai viena iš atsargos karių apatiškumo priežasčių visuomeninei bei politinei veiklai. Vertinant Lietuvos karių  privilegijas, galime daryti išvadas, jog mūsų šalies kariai nėra nei privilegijuoti, nei labai gerbiami. Jeigu Lietuvos valdantieji nesiims tinkamų priemonių karių motyvacijai skatinti, tai jokie privalomosios tarnybos įstatymai nepadės didinti valstybės saugumo bei gynybos pajėgumus.

Gal mūsų valdantieji vadovaujasi principu: kuo pilietis turi daugiau asmeninio pobūdžio problemų, tuo mažiau turi laiko kištis į visuomeninį-politinį šalies gyvenimą ir trukdyti „profesionalams“ valdyti šalį?

Sutinku, mūsų karta tuoj išmirs, bet nenoriu, kad likusieji jos piliečiai išsilakstytų iš Lietuvos. Gal kai kas to ir siekia – nereikės nieko ginti?

2017.06.19; 06:00           

Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas. 

Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.

Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.

Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.

Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.

Šerifo automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.

Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.

Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.

Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.

Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.

Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.

Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.

2017.06.12; 05:00

Pirmasis JAV prezidento D. Trumpo vizitas į Europą buvo nekantriai ir su nerimu laukiamas. Atidarant naujuosius NATO būstinės rūmus, didžiausią intrigą turėjo padaryti D. Trumpo pasisakymai.

Tačiau JAV prezidento kalbos, pasakytos NATO bei G-7 šalių vadovams, neatitiko planuotų lūkesčių. Pirmoji dėl stabilumo Europos Sąjungoje pavojaus varpais pradėjo skambinti Vokietijos kanclerė A. Merkel. Pirma, po sovietų sąjungos griūties, esminė Vakarų valstybių, ypač NATO, klaida buvo tikėjiomas šaltojo karo pabaiga ir labai kardinaliai keičiamos karinės doktrinos, t. y. mažinamos ginkluotosios pajėgos bei jų finansavimas. Antra, po II-jo pasaulinio karo pabaigos, prasidėjus konfrontacijai tarp Vakarų ir Rytų bloko šalių, „pirmuoju smuiku“ iš „Vakarų“ pusės „grojo“ JAV, iš „Rytų“ – SSRS. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Norint geriau suprasti šiuolaikinės ES politinius sprendimus, būtina prisiminanti jos formavimosi laikotarpį. Naujos pokarinės Vokietijos kūrimosi istorija buvo sudėtingas ir painus politinių intrigų laikotarpis. Kaip žinia, pokarinė Europa buvo suskirstyta į atskiras zonas, kurias kontroliavo JAV, Anglija, Prancūzija ir SSRS. Pokarinės Europos sienos bei būsimos  politinės, ekonominės ir socialinės Vokietijos vystymo gairės buvo aptartos, o vėliau ir patvirtintos Jaltos (1945 m. vasario 4 – 11 d.) bei Potsdamo (1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d.) konferencijose. F. Ruzveltas ir V. Čerčilis, H. Trumenas (Potsdamo konferencija) „pasidavė“ Stalino peršamai „diplomatijai“, siekiant „teisingai“ pasidalinti įtakos sferomis. Tokiu būdu, milijonus žmonių paaukojo „komunizmo altoriui“.

Skaitant istorinius to laikotarpio dokumentus, stebina didžiųjų valstybių lyderių naivumas. Tik patyrę politikai ar atskirų valstybių lyderiai sugebėjo įžvelgti sovietinės tarptautinės politikos klastą, tačiau ką nors keisti buvo jau per vėlu. Tokiu būdu pusę amžiaus „komunizmo dvasia“ smaugė, t. y. dvasiškai ir fiziškai naikino visus kitaip manančius ar nepritariančius jų peršamai ideologijai. Šiandien galime tik spėlioti, kiek po Antrojo Pasaulinio karo aktyvių ar pasyvių komunistinės ideologijos šalininkų išliko Europoje ir visame pasaulyje. Stebint šių dienų politinius įvykius, nevalingai peršasi išvada, jog jų išliko tikrai daug. Neapsiriksiu teigdamas, kad jų „priviso“ netgi daugiau – jaunų, šiuolaikiškai paruoštų bei gerai apmokomų „trolių“, kuriems esminis ideologinis stimulas yra materializmas.

Šiuolaikinė Europos Sąjunga buvo sukurta kaip vieningos ekonominės bei politinės bendrijos modelis. Didžiausias šios idėjos proveržis įvyko 1992 metais pasirašius Mastrichto sutartį, ratifikuotą 1993 m. lapkričio mėn. 1 d. Nukritus „geležinei uždangai“ ir atslūgus „šaltojo karo“ grėsmei buvo manyta, jog prasidės Europos ir viso pasaulio gerovės klestėjimas. Jei demokratinės Vakarų šalys vieningai, kaip kadaise pasielgė su Vermachtu ir nacistais, t. y. laiku būtų pasmerkusios „komunizmą“ ir jo padarytus nusikaltimus, tai šiandien Kremliaus valdžia privalėtų atsisakytų savo imperinių ambicijų. Deja, Kremliaus propaganda paveikė ir labiausiai patyrusius Vakarų politikus, kurių neryžtingumo ir neveiklumo dėka suklestėjo Rusijos ekonomika, pagerėjo jos piliečių socialinė gerovė ir t. t.

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Ši idilė truko vos dešimtmetį, nes manau, jog Rusijos užsienio politika ir kiti valstybiniai procesai remiasi Rytų, o ne Vakarų vertybėmis. Šiuolaikiniai politiniai procesai nėra atsitiktiniai, o turi rimtą pagrindą manyti, jog egzistuoja šalutiniai poveikio šaltiniai. Politikoje kaip ir fizikoje galioja energijos tvarumo dėsnis. Pokario laikotarpiu dažniausiai pasitaikantys tarptautiniai konfliktai vyko dėl politinių, ideologinių, ekonominių, socialinių, religinių ar etninių priežasčių, konfliktinės situacijos gali kilti ir dėl valstybės vadovo asmeninių, psichologinių bei kitokio pobūdžio motyvų. Šiais žodžiais norėjau tik patvirtinti, jog politiniai procesai yra labai sudėtingi ir sunkiai prognozuojami, nes politinėse lygtyse yra labai daug nežinomųjų.

Po trumpos istorinės politinių įvykių apžvalgos sugrįžkime į nūdieną. Norėčiau užduoti retorinį klausimą. Kas galėtų nepritarti nuomonei, jog JK (Jungtinė Karalystė) referendumo rezultatui dėl išėjimo iš ES sudėties, sutrumpintai vadinamu „Brexit“, turėjo įtakos Kremlius. Kaip žinia, JK yra didelė rusakalbė diaspora ir dar didesnis kapitalas, todėl tinkamai pasiruošus, įmanoma įtakoti referendumo rezultatus. Pasaulinė žiniasklaida daug rašė ir rodė, jog JAV prezidento rinkimų kompanijai taip pat turėjo įtakos Rusijos kompiuterinės atakos į rinkimų sistemą bei Hilary Klinton slaptų susirašinėjimo dokumentų paviešinimas, kuris galimai turėjo įtakos rinkėjams.

Panašiai prezidento rinkimų kompanija vyko ir Prancūzijoje. Visas demokratinis proeuropietiškas pasaulis lengviau atsiduso, kai rinkimus laimėjo E. Makronas, o prorusiškoji Marin Le Pen liko „už borto“. Šį rudenį rinkimai laukia ir Vokietijos. Visi tikisi, jog vėl laimės A. Merkel. Pastarųjų dienų įvykiai Londone dar kartą įrodo, jog kova su teroru turi būti kolektyvinė ir joks Brexit čia nepadės. D. Trumpo arogancija ir familiarumas taip pat nesuartina nei žmonių, nei valstybių. Patyręs diplomatas ar politikas niekada nesielgtų iššaukiančiai.

Pritariu minčiai, jog šalys, sudariusios kolektyvines gynybinės ar politinės reikšmės sutartis, privalo jų laikytis ir gerbti. Pilnai pritariu JAV prezidento priekaištui NATO partneriams dėl 2 proc. nuo BVP nesilaikymo. Dar labiau nesuprantamas yra noras taupyti savo šalies gynybinio pajėgumo sąskaita. JAV prezidento noras padaryti Ameriką vėl didžia yra sveikintinas ir siektinas kiekvienai valstybei, tačiau lieka neaišku, kieno sąskaita? JAV prezidento pasitraukimas iš Paryžiaus sutarties dėl „šiltnamio efekto mažinimo“ tik dar kartą įrodo D. Trumpo politinį trumparegiškumą. Norėtųsi retoriškai paklausti, ar visada tikslai pateisina priemones. Vadovaujantis tokia logika galima pateisinti ir Kremliaus vykdomą vidaus bei užsienio politiką. Mažųjų valstybių noras būti reikšmingomis sprendžiant globalias problemas yra pateisinamas ir toleruotinas. Šis faktas dar kartą įrodo demokratijos ir lygiateisiškumo principą.

Taigi teiginys, ar Europa taps saugesnė po D. Trumpo vizito, lieka nei patvirtintas, nei paneigtas. Lauksim tolesnių sprendimų, užtikrinančių visų mūsų saugumą. Telaimina mus D. Trumpas.

2017.06.05; 06:00                                               

Norėčiau pradėti nuo statistikos, rastos žiniasklaidoje.

Vilniaus universiteto mokslininkai, atlikę apklausą, įvardijo, kad kaimuose girtauja daugiau nei 8 proc. žmonių, o apie du trečdalius girtaujančiųjų galėtų pasveikti. Tai reiškia, kad daugiau nei 100 tūkst. gyventojų po gydymo vėl galėtų sugrįžti į darbo rinką.

Konservatoriai skriaudė pensininkus, o valstiečiai bando suremti ietis su alkoholikais. Kas bus nugalėtojas, nustatys laikas. Daugelis šalių nuo neatmenamų laikų bando išspręsti perteklinio svaiginimosi alkoholiu problemą. Gal „valstiečiai“ mano, kad kovodami su alkoholio reklama jie nušaus mažiausiai du zuikius? Pirma, sumažės alkoholio vartojimas. Antra, sumažės korupcija, nes negalima bus nešiotis alkoholio taros, kurioje galėtų būti sudėti pinigai. Kiek kasmet žūva keliuose ir kiek miršta nuo alkoholio, – nėra tiksliai apskaičiuota. Tačiau aišku viena – bendros šių blogybių atsiradimo tendencijas. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirma, kokios priežastys įtakoja šių reiškinių atsiradimą? Antra, ilgametė tarptautinė praktika rodo, jog vien draudimais ir bausmėmis žalingų įpročių nepašalinsi. Trečia, kyla pavojus, jog gali atsirasti šalutiniai reiškiniai, nepalankūs nei valstybei, nei jos piliečiams.

Pavyzdžiui, mažinant žūstančiųjų keliuose žmonių skaičių bei gamtos taršą, niekas nesiūlo uždrausti transporto priemonių naudojimą ar jų reklamą.

Visi puikiai žino, kad įvairios šalys šią problemą mažina savaip ir įvairiais metodais. Manau, mes dar nepajėgūs pakeisti visuotinio ekonomikos paklausos ir pasiūlos dėsnio. Suprantama ir toleruotina valstiečių ir žaliųjų partijos iniciatyva Lietuvoje mažinti alkoholizmą.

Tačau visuose priimtuose sprendimuose pasigendu prognozių, kokios bus šio įstatymo pasekmės trumpuoju bei ilguoju periodais. Diskusijos Seime, svarstant alkoholio prieinamumo ribojimo įstatymo pakeitimo  projektą, pademonstravo politikų bei visuomenės nuomonių skirtumus.

Prohibicijos istorijos vingiai:

Taupydamas skaitytojų laiką, pacituosiu „wikipedia“ informaciją:       

„Žinomiausias tokio tipo įstatymas priimtas JAV 1919 m. ir veikęs iki 1933 m., bet tokie įstatymai buvo taikomi ir kitose valstybėse.

1914 m. PirmHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“oHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“jHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“oHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“ pasauliniHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“oHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“ karo pradžioje sausasis įstatymas buvo įvestas Rusijoje, o kitose kariaujančiose šalyse (AnglijojePrancūzijojeVokietijoje) buvo įvesti tik daliniai apribojimai. Rusijoje stiprūs alkoholiniai gėrimai buvo pardavinėjami tik restoranuose, o mažmeninė vodkos prekyba buvo visiškai uždrausta.

Kaip atsakas atsirado daug įstatymo apėjimo būdų. Norint įeiti į įstaigą, kurioje pardavinėjo degtinę, reikėjo, kad kliento išvaizda atitiktų „reikalavimus“. Už nedidelį mokestį buvo galima gauti baltą apykaklę „nuomai“, kuri leisdavo netrukdomai įeiti. Atsirado praktika pardavinėti gėrimus arbatinukuose kaip arbatą ar grafinuose kaip girą. Labai greitai prekeiviai pradėjo prekiauti spiritu per vaistines. Buvo nurodyta spiritą pardavinėti tik pagal receptus, bet ir tai buvo lengvai apeinama. Aktyviai pasireiškė ir parfumerijos gamintojai. Pasirodė daug specialių odekolono rūšių, kurie buvo skirti daugiausia „vidiniam vartojimui“. Tuo pat metu pradėjo plisti narkotikai. Sausasis įstatymas ir degtinės monopolija Rusijoje išsilaikė iki 1925 m.

1985 m. gegužės 16 d. Aukščiausios Tarybos prezidiumas išleido įstatymą „Dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu“, pavadintu „Pusiau sausu įstatymu“. Tada pavyko kažkiek sumažinti girtuokliavimą ir mirtingumą, bet padidėjo praktiškai TSRS laikais neegzistavusi narkomanija, nelegalios naminukės gamyba. Pirmieji alkoholio vartojimo draudimai buvo priimti Šiaurės Amerikos valstijose nuo XIX a. vidurio. Nuo 1846 iki 1855 m. sausasis įstatymas buvo įvestas 13 valstijų, bet paskui jį atšaukdavo ir paskelbdavo antikonstituciniu.

XIX a. spiritinių gėrimų priešininkai pradėjo įgauti politinę jėgą ir siekė atitinkamų ribojimų. 1905 m. sausasis įstatymas veikė KanzaseMeineNebraskoje ir ŠiaurėsHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Šiaurės_Dakota“ HYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Šiaurės_Dakota“Dakotoje1912 m. jau apėmė devynias valstijas, 1916 m. – 26 valstijas. JAV įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą, vadovybė stengėsi gelbėti grūdų atsargas, ir prohibicijos šalininkai pasiekė draudimą gaminti spiritinius gėrimus. 1917 m. JAV Kongresas priėmė ir nukreipė patvirtinti valstijoms projektą dėl Konstitucijos Aštuonioliktosios pataisos  apie „sausojo įstatymo“ įvedimą. 1917 m. rugsėjo mėnesį valstybėje buvo sustabdyta viskio gamyba, 1919 m. gegužės mėn. nustota virti alų. 1919 m. priimtas Volstedo įstatymas, reglamentuojantis priverstinį Aštuonioliktosios pataisos priėmimą (nors jį ir vetavo JAV prezidentas V. Vilsonas).

1919 m. liepos 1 d. JAV teritorijoje buvo visiškai uždrausta spiritinių gėrimų gamyba, 1920 m. sausio 16 d. įsigaliojus Aštuonioliktajai pataisai. Antialkoholinės priemonės buvo labai nepopuliarios, be to, jos iš esmės pablogino nacionalinę ekonomiką ir padidino organizuotą nusikalstamumą, kūrėsi naujos priešiškos kriminalinės grupuotės ir mafijos šeimos. Gangsterių grupės (butlegeriai) pelnėsi iš kontrabandos ir pogrindinės prekybos, kuri nebuvo apmokestinta, nelegalus alkoholis liejosi abejotinos reputacijos užeigose, korumpuota teisėsauga buvo bejėgė. Spaudžiant visuomenei, 1933 m. gruodžio mėnesį buvo priimta Dvidešimt pirmoji Konstitucijos pataisa, panaikinusi visuotinį „sausąjį įstatymą“. Atskirose valstijose apribojimai buvo palikti. Oklahomos, Kanzaso ir Misisipės valstijos liko sausosiomis valstijomis iki 1948 m. Misisipės valstija panaikino apribojimus paskutinė (1966 m.). Iki šiol atskirose JAV teritorijose egzistuoja sausosios apygardos.

XX a. pirmoje pusėje sausasis įstatymas įvestas kai kuriose šalyse:

 Ar galima gyventi be alkoholio mūsų laikais? Galima. Yra šalys, kuriose negeriama. 44 pasaulio šalys gyvena sauso įstatymo sąlygomis. Tai musulmoniškos ir Artimųjų Rytų šalys. Gyvena jie gerai. Pavyzdžiui, važiuojant į Iraną, deklaracijoje yra klausimas: Ar vežatės alkoholio ir kitų narkotikų? Alkoholis ten prilygintas narkotikams. Egipte veikia sausasis įstatymas. Už alkoholio vartojimą – 60 smūgių lazda. Tačiau kurortuose, kur norima pritraukti užsieniečius, – sausas įstatymas neveikia“. Citatos pabaiga.

Švedijos alkoholio politika

Švedijoje valstybinis alkoholio monopolis egzistuoja jau daugiau kaip 200 metų.

Šiuo metu veikianti sistema ir valstybinis mažmeninės prekybos tinklas „Systembolaget“ Švedijoje buvo įkurtas prieš 60 metų. Šiuo metu Švedijoje tėra 410 tinklo parduotuvių, taip pat veikia dar per 550 partnerių parduotuvių ar punktų, kur galima įsigyti ar atsiimti iš „Systembolaget“ įsigyto alkoholio. Švedijai įstojus į Europos Sąjungą 1995 metais, buvo priimtas įstatymas, atšaukiantis alkoholio gamybos, importo ir eksporto monopolį, tačiau pardavimo monopolis išliko.

Alkoholio monopolio sistemos atmainos taip pat veikia Suomijoje, Islandijoje, Norvegijoje, tačiau visur jos pradėtos kurti itin seniai, kone prieš šimtmetį. Šiose valstybėse įvairūs alkoholio gamybos ir prekybos ribojimai turi gilias šaknis, todėl gali būti sunkiai rodomi kaip pavyzdys Lietuvai, kuriai staigiai reikėtų pereiti nuo alkoholio rinkos ekonomikos iki monopolio.

Tai tik trumpa prohibicijos įstatymo istorinė apžvalga. Manau, jog ir tose valstybėse, kuriose buvo įvestas šis įstatymas, taip pat buvo įtakotas kilnių tikslų. Suprantu, jog su alkoholizmu reikia kovoti, tačiau metodai ir priemonės tam tikslui pasiekti turi būti gerai apgalvoti ir paremti moksliniais tyrimų rezultatais. Kuo daugiau interesų apima priimamas įstatymas, tuo sudėtingesnis yra jo priėmimo procesas. Diskusijos Seime, priimant šį įstatymo projektą, parodė, jog Lietuvoje vis dar gajus yra „buldozerio“ principas, t. y. besąlyginis paklusnumas valdančiųjų nuomonei. Gal reikėtų panaudoti antialkoholinius plakatus ar etiketes, panašias ant cigarečių pakelių.

Manau, jog priimamas sausasis įstatymas drausti prekiauti alkoholiu rugsėjo pirmąją dieną pasiteisino tik „per pusę“. Sutinku su kritikais, kurie mano, jog ruošiant šį įstatymą nebuvo atsižvelgtą į etnografijos ypatumus, etninius papročius ir kitą etnokultūrinį paveldą. Nebūdamas toksikologijos ekspertu, norėčiau dėstyti ne tik savo mintis, bet ir pacituoti kitų išsakytas nuomones.

Psichiatras Leonas Kačinskas, kalbėdamas apie šiuo metu valdžios propaguojamus alkoholio draudimus, pabrėžė: parengti alkoholio prieinamumo ribojimai reikalingi, bet jie nukreipti į visus žmones, o ne į tuos, kurie geria „bambalinį“ alų jau anksti ryte. Jis mano: nepasidomėjus, kodėl žmonės apskritai geria, nieko gero padaryti neįmanoma. Žmogų reikia auklėti mokykloje, šeimose.

Niekas neabejoja, kad reikia riboti prieinamumą. Tačiau ar iš kaimo parduotuvių pašalinus stiprų alų, žmonės neras, kuo jį pakeisti? Gers langų ar kitokį skystį, nuo kurio dar greičiau apsinuodys. Draudžiant alkoholį reikia iškart daryti ir kitą veiksmą – kas bus tarpininku tarp surogato ir geriančiojo? Atsakymo į tai dar nežinau“, – teigė L. Kačinskas.

Vilniaus universiteto mokslininkų 2016 m. gruodį atliktas tyrimas skelbia, kad daugiausia Lietuvoje alkoholio suvartoja mažas pajamas gaunantys ir kaimuose gyvenantys žmonės. Daugiau nei trečdalis girtaujančių yra bedarbiai ir tie, kuriems trūksta užimtumo. Tyrimai tvirtina, kad tokie žmonės dažniausiai svaiginasi stipruoju (daugiau nei 6 laipsnių) alumi ir spirituotu vynu. Universalaus gydymo metodo nuo priklausomybės alkoholiui nėra. Priklausomybė alkoholiui atsiranda palaipsniui. Alkoholizmas – tai ilgalaikių psichologinių, šeimyninių, darbo bei socialinių problemų sankaupų išdava. Todėl kovos su šią neganda procesas taip pat turi būti kompleksiškas.

Dabartiniu metu ypač rekomenduojamas kompleksinis gydymas: fizinės būklės korekcija, palaikomasis medikamentinis gydymas ir giluminių problemų sprendimas psichoterapijos, psichologinio konsultavimo pagalba. Gydymo planas parenkamas kiekvienam pacientui individualiai: alkoholio vartojimo priežastys ir trukmė, sveikatos būklė, aplinkos poveikis, gydymo patirtis, galimybės lankytis gydymo įstaigoje ir t. t.

Mano šeimos gyvenime buvo įvairių laikotarpių, ir blaivybės, ir girtuoklystės, manau, jog pastaroji tikrai prisidėjo prie dviejų mano šeimos narių netekties. Nepaisant to, lieku prie liberalesnės minties, jog vien draudimais iš šio „liūno“ neišbrisime, tik „baronas Miunhauzenas“ sugebėjo save kartu su  arkliu ištraukti iš pelkės. Manau, tai turi būti daugiametis, kompleksinis, kryptingas visuomenės auklėjimas bei socialiai valstybės remiamas procesas. Lietuvos piliečiai nėra eksperimentinės pelės, kuriomis galima daryti bandymus, aiškinantis ar priimti įstatymai yra veiksmingi ir teisingi.

Dar visai neseniai konservatoriai su liberalais darė eksperimentą su Lietuvos senjorais. Ar kas skaičiavo kiek šis eksperimentas „prisidėjo“ prie pirmalaikės jų kelionės anapilin? Žinodamas, jog istorija vystosi spirale, o ne ratu, tai dar turiu vilties, kad viskas bus gerai! Dar vienas, bene svarbiausias, įstatymas dėl personalinės politikų bei valstybės tarnautojų atsakomybės lieka nepriimtas, nors ir seniai svarstomas. Bet politinės valios vis nėra. Manau, nereikia spėlioti – kodėl?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.29; 05:00

Šioje apžvalgoje norėčiau pasidalinti mintimis apie karių socialines teorines ir praktines garantijas.

Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, daugelis patriotiškai nusiteikusių piliečių drąsiai stojo ginti laisvės iškovojimus prie TV bokšto ir Lietuvos AT (Aukščiausiosios Tarybos) dabartinio Seimo ir kitų svarbių valstybinių objektų. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos dieną ir naktį beginkliai budėjo ir savo kūnais dengė prieigas prie svarbiausių objektų. Taip formavosi šalies gynybinis branduolys, kurio pagrindu pradėjo kurtis savigynos būriai, vėliau AT nutarimu buvo įkurtas krašto apsaugos departamentas, nes krašto apsaugos  ministerijos įkurti dar neužteko drąsos. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje ką tik užgimusios demokratijos piliečiai drąsiai stojo ginti ne dėl atlygio ar apdovanojimų. Bandydami atsidėkoti savanoriams už jų auką, pasinaudota tarpukario Lietuvos savanorių skatinimo metodu skiriant jiems žemės. Dar daug kas mena, kiek triukšmo ir aistrų sukėlė skiriami žemės sklypai savanoriams. Principai ir idėjos atsidėkoti pirmiesiems savanoriams buvo paremti kilniais tikslais. Tačiau ten kur tik atidaroma ši „pandoros skrynelė“, ten prasideda bėdos ir įvairios žmogiškųjų interesų bei pagundų aistros.

Žinant, jog šiuolaikinėje Lietuvoje skirtinguose regionuose labai skiriasi žemės kainos, tai sukėlė pagrįstą savanorių pasipiktinimą. Šių dienų Lietuvos kaip valstybės vystymosi aktualijos man dažniausiai asocijuojasi tarpukario Lietuvos tarptautinių santykių, ekonomikos bei socialinių problemų kontekste. Lyginant Lietuvos tarpukario ir dabartinį vystymosi, istorinius laikotarpius, peršasi nemaloni išvada. Manau, tarpukario Lietuva pasiekė daugiau, ypatingai patriotiškai ugdant visuomenę. Šiomis tarpukario subrandintomis idėjomis ligi šiol vadovaujasi ir trečioji savanorių karta.

Sovietų agresoriai per daugiau kaip 50 metų visais įmanomais būdais bandė nuslopinti laisvės ir nepriklausomybės dvasią, tačiau jokia fizinė kančia nesugebėjo palaužti tautos dvasios. Manau, jog sovietų okupacija per penketą dešimtmečių Lietuvos visuomenei padarė didesnę moralinę žalą nei carinė Rusija per 123 metus. Sovietai sugebėjo per gana trumpą laikotarpį suformuoti civilizacijos naujadarą – „homosovietikus“. Daugelis nūdienos valstybių turėtų pavydėti tokios ideologinio visuomenės „auklėjimo“ sistemos, kokia buvo kurpiama Sovietų Sąjungoje.

Kiekvienas „homosovietikus“ buvo kryptingai auklėjamas nuo gimimo iki pat mirties, t. y. visą savo gyvenimą nebuvo paliekamas be tinkamos priežiūros. Tokioje aplinkoje galima suformuoti tokį žmogų, kokio reikia. Vienintelė aplinkybė, reikalinga sėkmingam šio proceso įgyvendinimui, yra žmogaus izoliacija nuo išorinio pasaulio, kuri gali padaryti neigiamą įtaką net „pažangiausiai“ pasaulėžiūrai. Tokia „geležine uždanga“ ir buvo atitvertas šis „rojus“.

Baltijos šalys šiai propagandai buvo atspariausios, kadangi vėliausiai buvo paverstos Sovietų Sąjungos „laimingos šeimos“ nariais. Skaudu ir  liūdna, kad  šiandien vis dar negalime drąsiai teigti esą atsikratę praeities „homosovietikus“ šešėlio. Galima viltis, kad, anot mitologijos, lietuviams kaip ir žydams, pakaks 40 -ties metų „klaidžioti“ po dykumas atsikratant „vergiškojo prado“, t.y. postsovietinio sindromo.

Manau, nesuklysiu teigdamas, kad atsargos kariai buvo ir lieka patriotiškiausia visuomenės dalis. Tačiau ir ištvermingiausieji turi savo kantrybės ribas, nes jų skriaudikai yra tos pačios šalies piliečiai. Šiandien visuomenėje sklando paradoksalus sinonimas „patriotas lygu idiotui”.

Grynojo pragmatizmo aspektu šis sinonimas gal ir galėtų būti teisingas, bet trečiosios kartos savanoriams – tikrai ne. Ši karta su savo idealais jau greitai iškeliaus Anapilin. Ir, deja, – užmarštin. Norėtųsi, jog taip neįvyktų, bet mūsų atsakingi valstybės reikalų tvarkytojai beveik nieko nedaro, kad valstybės gynėjai būtų ir gerbiami, ir pajėgtų oriai gyventi. 2015 m. duomenimis, iš maždaug 3 tūkst. į atsargą išėjusių karių ir karininkų dirba tik trečdalis. Vidutinė kariškio valstybinė pensija Lietuvoje – 207,4 euro, tai sudaro maždaug 26 proc. jo tarnybos metu gauto darbo užmokesčio.

Nemaža dalis mano pažįstamų į atsargą išleistų karių, norėdami materialiai išlaikyti savo šeimą, įsidarbino tolimųjų reisų vairuotojais, nes susirasti sau patinkantį darbą sudėtinga. Manyčiau, jog Lietuvos kariuomenėje karių tarnybos laikas turėtų būti prailgintas, kad pensinio amžiaus skirtumas tarp karių ir civilių būtų kuo mažesnis.

Dar viena problema – karinių pensijų dydžio „stabilumas“. Nuo 2004 metų karinių pensijų dydis išliko „stabilus“, o nuo 2010 iki 2012 m. buvo net sumažintas. Norėdami solidarizuotis su visais Lietuvos senjorais, klausiame, kodėl kariškiams ir kitiems statutiniams pareigūnams iki šiol nėra kompensuotos nusavintos pensijos? Daug kalbama apie į atsargą išleistų kariškių integraciją darbo rinkon, tačiau praktinės šių veiksmų  naudos, matyt, dar teks palaukti.

2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-186 Lietuvos Seime priimtas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo įstatymas, numato naują pensijų skaičiavimo metodiką, tačiau jis yra naudingas tik naujai skiriamoms karių pensijoms. Tiems, kuriems jau paskirtos, perskaičiuojama nebus. Taigi, dar sykį, vyresnieji atsargos kariai lieka už „borto“. Sunku patikėti, tačiau peršasi mintis, jog mūsų šalyje apie žmogų galvojama tik kaip apie valstybės išteklių vartotoją, žodžiu, „nebūtų žmogaus, nebūtų problemos“.

Lietuvoje kariai savo profsąjungos neturi, todėl jų teisių dažniausiai niekas negina. Europos karių asociacijos „The European Organisation of Military Associations“ (EUROMIL) vadovybė ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą su pasiūlymu prisijungti prie šios organizacijos, tačiau be valstybės paramos tą padaryti yra sudėtinga, o politinės valios vis nėra. Estija ir šioje srityje mus aplenkė, jų kariuomenė turi įkurtą organizaciją, ginančią tarnaujančių bei atsargos karių interesus. Keistoka, jog „lėtapėdžiai“ estai yra Pabaltijo šalių ekonominio, socialinio progreso lyderiai. Graudu ir skaudu matyti: konservatorių ir liberalų politikai, daugelį metų buvę prie valstybės valdymo vairo, nedarė to, ką dabar siūlo daryti kitiems būdami opozicijoje.

Tai vadinama pigiu politikavimu bei norėjimu pademonstruoti, jog „domisi“ karių socialinėmis problemomis. Turiu vilties, jog naujai išrinktas Seimas ir vyriausybė pagaliau imsis kardinaliai šalinti karių socialines problemas, nes būtina išlaikyti Lietuvos kariuomenės dvasinę stiprybę bei ryžtą ginant savo ir NATO šalių piliečius nuo pavojų.

Nepamirškime, kol žmogus gyvas, tol turi ir poreikių, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų.

2017.05.22; 05:29                 

Seniai norėjosi pasidalinti mintimis apie Lietuvos gynybinius pajėgumus šiuolaikinėje  sudėtingoje situacijoje. Terorizmo grėsmė  įgauną vis platesnį mąstą, todėl nė viena šalis negali  jaustis pakankamai saugi. Globaliame pasaulyje atsiranda ir globalios grėsmės – tai terorizmas, gamtos atšilimas įtakojantis gamtos stichijas ir t.t. 

Lietuvos kariuomenė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Lietuva, nors ir nėra labai pažeidžiama gamtos stichijų, tačiau karine prasme dar nėra pakankamai saugi, turint sunkiai prognozuojamą rytų kaimyną. Man teko garbė tarnauti Lietuvos kariuomenėje nuo 1991 metų ir kurti įvairias jos struktūras.   

Skirtingai nuo kitų  šalies vyriausybės institucijų, bene sunkiausia buvo kurtis Krašto apsaugos sistemai. Krašto gynyba buvo nauja ir pradėta kurti nuo nulio. Visa Lietuvos teritorija dar knibždėjo okupacinės sovietų armijos kariais, todėl mums teko ne tik kurti savo kariuomenę, bet ir neprovokuoti svetimos, norint išvengti naujos karinės agresijos.

Taigi likimo ir Dievo palaimos dėka pavyko išvengti didelių konfliktų ir nesutarimų, derantis dėl svetimos armijos išvedimo. Palikus paskutiniam okupacinės armijos kariui, prasidėjo tikrasis Lietuvos kariuomenės kūrimas ir valstybės saugumo atstatymas. Lietuvos kariuomenė turėjo tikslą pasiruošti ir ginti valstybės nepriklausomybę visomis išgalėmis ir savo pajėgomis, todėl visa šalies gynyba buvo paremta teritorinės gynybos koncepcija.

Lietuvos gynybos koncepcija buvo paremta teritoriniu gynybos principu ir apėmė visas karines bei civilines institucijas, kurios buvo atsakingos už karo meto užduočių vykdymą. Tuomet buvo paruošti gynybos planai, kuriuose buvo įvardinti visų institucijų veiksmai karinio konflikto atveju. Dabartiniu metu grįžtama prie to šalies gynybinio varianto, kuris buvo paruoštas prieš 14 metų.

Kaip žinia, krašto gynybai skiriamos lėšos ir laikas yra neadekvačios sąvokos. Paruošti gynybai tinkamus karius ir ginkluotę trunka ne vienerius metus, todėl prarastas laikas įtakoja Lietuvos gynybinius pajėgumus. Kas galėtų prieštarauti, jog mažiausią dėmesį gynybai  skyrė konservatorių ir liberalų koalicinė  vyriausybė bei KAM (Krašto apsaugos ministerija) ministrė Rasa Juknevičienė?  Norėčiau pacituoti Estijos atsargos karininko žodžius, pasakytus vienos konferencijos metu, kai buvo paklaustas, kodėl Estija savo gynybai jau seniai skiria didžiulį dėmesį ir krašto gynybai 2 proc. nuo BVP (bendras vidaus produktas). Jis atsakė: taip yra todėl, jog politikai, kurie skeptiškai žiūri į  šalies gynybą, paprasčiausiai niekada nebus išrinkti į valdžią. 

Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Manyčiau, jog nihilistinis požiūris yra į atsargos karininkų ir karių panaudojimą šalies valstybiniame sektoriuje, panaudojant jų sukauptas žinias ir patirtį. Man teko garbė apie dešimtmetį vadovauti Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai bei bendrauti su NATO šalių rezervo kariais bei daugeliu kitų šalių atsargos karininkais. Visose šalyse yra įvairiai panaudojamas atsargos karių potencialas. Rezervo kariai – tai kaip tiltas tarp civilių ir kariškių.

Įvedus profesinę karo tarnybą dažnai atsiranda takoskyra tarp kariškių ir civilių, tarsi ir vieni, ir kiti gyventų skirtinguose pasauliuose. Įsigilinus į KAM vadovybėje dirbančiųjų biografijas, rastume daug tokių, kurie net netarnavo Lietuvos kariuomenėje arba turėtų bent minimalią patirtį karybos ar karinės strategijos srityse.

Niekada nepamiršiu KAM vadovybės abejingumo ir nepagarbos fakto, kai 2009 metų Lietuvos kariuomenės įkūrimo metinių minėjimo išvakarėse buvo kreiptasi dėl atsargos karių apdovanojimo KAM ministro padėkos ir kt. formos apdovanojimais. Tada buvo atsakyta, jog trūksta pagrįstumo minėtus atsargos karius apdovanoti, nors teikti kariai visuomeniniais pagrindais daugelį metų aktyviai dalyvavo kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimo srityje. Mažiausiai suprantamas buvo tuometinės KAM ministrės įsakymas kadencijos pabaigoje apdovanoti „savo“ viceministrus aukščiausio lygmens KAM apdovanojimu civiliams „už nuopelnus“, nors jie visi už savo darbą gaudavo solidžius atlyginimus.

Tokie atsakingų pareigūnų darbai nemotyvuoja ne tik atsargos, bet ir profesinės tarnybos karių bei žlugdo optimizmą. Analizuojant KAS veiklą, galime daryti išvadas, jog per pastaruosius dešimtmečius buvo daug padaryta stiprinant Lietuvos kariuomenę ir šalies gynybines galias, tačiau buvo padaryta ir klaidų.

Galėtume teigti, jog neklysta tas, kas nedirba, tačiau visada yra geriau mokytis iš svetimų klaidų nei savų. Atkuriant Lietuvos kariuomenę labai trūko vadovaujančio lygmens karininkų, todėl buvo aktyviai verbuojami sovietų armijoje tarnavę karininkai.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Manau, tai buvo bene didžiausia atkuriamos Lietuvos kariuomenės personalo komplektavimo klaida. Tikrai ne visi Lietuvos pilietybę turintys buvę sovietų armijos karininkai buvo lojalūs ir tarnavo nepriklausomos Lietuvos labui ar turėjo pakankamą karinę kvalifikaciją. Tą faktą patvirtino vėlesni  Lietuvos kariuomenės istorinės raidos įvykiai. Turiu vilties, jog Lietuvos kariuomenės vystymosi ir raidos peripetijas pavyks aprašyti kitose apžvalgose. Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje vėl būtų gražinta visuotinė karinė prievolė ir greičiau atstatytas teritorinės šalies gynybos principas. Atsargos kariai tam yra pasiryžę. NATO karių bei karinės technikos integravimas į Baltijos šalių gynybą yra  atgrasymo ir psichologinio palaikymo priemonė kaip kolektyvinės gynybos koncepcijos įgyvendinimas.

Dabar norėčiau grįžti prie Lietuvos saugumo apžvalgos JAV gynybos sekretoriaus J. Matiso vizito šviesoje. Malonu pripažinti, kad JAV vis dar domisi Baltijos šalių saugumu ir nori padėti joms apsisaugoti nuo galimos agresijos iš rytų. Šiais metais Rusijos Federacija planuoja Kaliningrado srityje plataus mąsto karinius mokymus „Zapad 2017”.

Pavojus didelis, nes pagal mokymų scenarijų bus modeliuojami ir puolimo veiksmai. Vadinamojo „Suvalkų koridoriaus“ blokada atkirstų NATO sausumos pajėgų paramą vakarų kryptimi. Žinant, kokios karinės pajėgos yra dislokuotos šioje srityje, Baltijos šalims tikrai iškyla rimtas pavojus, jei menamas agresorius sumanytų pasinaudoti savo kariniu pranašumu.

Nereikia būti dideliu karo ekspertu, kad galėtume pastebėti savo silpnąsias vietas. Visu pirma, tai priešraketinės gynybos spragos sausumoje ir jūroje, todėl Rusija labai liguistai reaguoja į NATO ketinimus kitų metų pabaigoje dislokuoti Lenkijos teritorijoje priešraketinės gynybos kompleksus.

Manau, jog Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims gyvybiškai svarbu turėti savo priešraketinės gynybos kompleksus, tokiu budu būtų likviduotas Rusijos karinis pranašumas šiame regione. JAV gynybos sekretorius vizito Lietuvoje metu užsiminė apie priešraketinės gynybos svarbą šiame regione. Reikia tikėti, jog ne tik Lenkija, bet ir Baltijos šalys bus aprūpintos saugia priešraketine gynyba.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.15; 17:07            

Lietuvos piliečiai gimę ir augę sovietų santvarkos laikotarpiu puikiai mena, kokie darbo santykiai tuomet egzistavo. Visas turtas tada priklausė „liaudžiai“ ir tas, kas dirbo, tarnavo tai pačiai „liaudžiai“.

Taigi privataus turto oficialiai neegzistavo. Tačiau tarybinė nomenklatūra ir tuomet turėjo daug materialaus turto bei privilegijų. Šis istorinis diskursas į praeitį – tiems,  kas jau nepamena anų laikų ar nepatyrė tokių „malonumų“.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Studijuojant politinę sovietų sąjungos ekonomiką buvo aiškinama, kokia pažangi ir sėkminga yra planinė tarybinė santvarka, kurioje visi yra lygūs bei visas tavo gyvenimas yra suplanuotas nuo gimimo iki mirties. Norint nusipirkti būstą, automobilį ar kitą „prabangos“ prekę, net ir turint pinigų, buvo sudėtinga ir pavojinga.

Tačiau kapitalizmo ir laisvės „bacilos“ vis tiek smelkėsi į mūsų buitį ir smegenis dėka mūsų tėvų, kurie vis dar jautė tarpukario Lietuvos alsavimą, anos Lietuvos nuostatas stengėsi įskiepyti ir mums. Daugumai mūsų tėvynainių, kurie priešinosi “pažangiausiai pasaulyje” santvarkai, teko pergyventi įvairiausius baisumus.

Šiandien, kada Rusija pompastiškai atšventė 72-ąsias savo tautos pergalės prieš fašizmą metines, Maskva vis dar piktinasi, kodėl Baltijos  ir kitos  Stalino “demokratiją” pažinusios šalys fašizmo ir komunizmo sąvokas naudoja kaip sinonimus. Šią datą mes suprantame savaip, t. y. ne vien tik kaip pergalę prieš fašizmą, bet ir kaip demokratijos bei laisvės praradimą. Žinome, jog dauguma rusų šeimų patyrė nuostolių kare prieš rudąjį fašizmą, tačiau taip pat žinome, jog dauguma ir Lietuvos  piliečių šeimų nukentėjo nuo „raudonojo teroro“ – komunizmo.

Kalbant apie darbo santykius sovietmečiu reikia pažymėti, jog tuomet darbdavys buvo „liaudis“, vadovaujama komunistų partijos ir kitos tarybinės nomenklatūros veikėjų, kurie „liaudies vardu“  visiems duodavo darbo. Tiems, kuriems tokie darbiniai santykiai neįtikdavo, tai tokius arba  teisdavo, arba siųsdavo į psichiatrines ligonines.

Atkovojus nepriklausomybę, šventai tikėjome, jog dabar ir Lietuvoje turėsime vakarietišką, demokratišką požiūrį į darbuotojus, kuriems bus sudarytos palankios ir pakankamai gerai apmokomos darbo sąlygos. Tačiau dėl nepatyrimo ar trukdant „penktajai kolonai“, jaunai Lietuvos demokratijai nebuvo lemta klestėti ir ilgai džiaugtis iškovota laisve. Puikiai mename, kaip tuometinė sovietų valdžia grasinimais bei ekonomine blokada išbandė lietuvių tautos laisvės bei demokratinių siekių stiprybę.

Lietuvos profesinių sąjungų protesto eitynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Baigėsi laisvės euforija, prasidėjo kasdienybė. Kadangi „liaudies“ turtas nebuvo laiku inventorizuotas, jo privatizacija pavirto į „prichvatizaciją“ (lietuviškai – pasisavinimas). Garsus posakis „Landsbergis sugriovė kolūkius“ tarsi pasiteisino.

Partinių bei tarybinių nomenklatūrinių veikėjų dauguma rado būdų, kaip „liaudies“ turtą paversti nuosavu. Taigi darbo liaudis pradėjo dirbti naujam darbdaviui, kuris jų turtą ir nusavino. Darbo santykiai pasikeitė, bet darbininko situacija liko nepakitusi.

O dažnai dar ir pablogėdavo, nes atsirado „laukinio kapitalizmo“ požymiai, kuriuos senasis demokratinis pasaulis jau seniai pergyvenęs. Pradėjo formuotis nauji darbo santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų, tačiau tarybinė darbinė patirtis ir praktika darė ir, manau, tebedaro didžiulę įtaką darbo santykių formavimuisi.

Pamenu, kaip radikaliai pasikeitė tarpusavio santykiai Lietuvos kariuomenėje, kai jai pradėjo vadovauti vakarietiškais principais auklėtas vadas. Kariuomenė nėra demokratinio valdymo pavyzdys (čia vykdomi vadų įsakymai), tačiau ir joje pasijuto, kad vyksta teigiamos permainos.

Iki galutinės sėkmės tuomet liko įgyvendinti dvi svajones – įstoti į NATO ir ES. Tada jau esą būsime ir saugūs, ir sotūs. Niekas neginčija, jog šalies saugumas sustiprėjo, tačiau tiek politikų, tiek kitų veikėjų leksikoje pasigirdo pacifistinio požiūrio į šalies gynybą mintys. Kam mums ruoštis gynybai, jei mus NATO apgins, kam mums gamyba, jei ES aprūpins viskuo, ko mums reikia, o ir ES lėšas mes mokam puikai  „įsisavinti“?!

Gaila, jog ES neišmokė mūsų darbdavių gerbti savo darbuotojus, atsižvelgti į jų inetresus, kad šie neemigruotų ieškodami ne tik skalsesnio duonos kąsnio, bet pagarbos bei geresnės socialinės aplinkos.

Šiandien didžiausia grėsmė Lietuvos egzistencijai – demografinė situacija, t. y. ne tik mažas gimstamumas, bet masinė tautos emigracija. Galima teisintis, jog Lietuva yra laisva šalis ir kiekvienas jos pilietis yra laisvas pasirinkti, kur ir kam dirbti. Tada norėčiau paklausti, kodėl Estijoje jau prasidėjo teigiamas reemigracijos procesas, o Lietuvoje vis dar – neigiamas?

Manau, jog viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į žmogų – ar jis traktuojamas kaip pigi „darbo jėga“, ar kaip individuali asmenybė? Savo darbinėje praktikoje teko patirti visko, nuo besąlyginio paklusnumo iki vadovavimo „malonumo“.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Dabartiniu metu vis dar svarstomas naujasis „Darbo  kodeksas“, kuris neva turėtų Lietuvoje  pagerinti verslui sąlygas. Drįsčiau abejoti, jog šis kodeksas padės sumažinti emigracijos procesą, nes jis orientuotas puoselėti darbdavių „daržą“. Senasis darbo kodeksas kaip „sovietinės  sistemos reliktas“ kritikuojamas dėl darbdavių diskriminacijos. Jis – keistinas kaip neatitinkantis šių dienų poreikių.

Manau, kad jokie įstatymai nepadės Lietuvos piliečiams daugiau pasitikėti savo valstybe, jeigu priimti įstatymai nebus palankūs darbuotojams ir sudarys jiems tinkamas sąlygas į darbą, poilsį, šeimą, pensiją.

Tol, kol darbo santykiuose egzistuos „nihilistinis“ (vietoj tavęs už durų laukia visas pulkas norinčiųjų dirbti) požiūris į darbuotoją, tol mūsų tautiečiai ieškos laimės svetur, kur dirbti reiks gal ir sunkiau, bet būsi vertinamas ir gerbiamas.

Mano galva, pirmiausia reikia keisti ne Darbo kodeksą, o darbo santykius tarp darbdavių ir darbuotojų, kad būtų tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba vieni kitiems ypač valstybiniame sektoriuje. Tai būtų teigiamas ir sektinas pavyzdys privačiam sektoriui.

Didžiausia socialinė atskirtis ir skurdas šiandien tenka senjorams, kurie žiemos laikotarpiu, sumokėję už šildymo paslaugas, lieka „pliki basi ir alkani“. Senjorai, ne paukščiai, jie negali kiekviena rudenį išskristi į šiltus kraštus, o pavasarį sugrįžti į namus. Jeigu ir galėtų tą padaryti, tai vargu ar kada nors sugrįžtų.

Slaptai.lt nuotraukoje: atsargos karininkas, politologas Vytautas Čepukas.

2017.05.11; 07:31

 

Prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvai ruošiantis švęsti savo šalies šimtmetį, kai kurie politikai taip pat, matyt, ruošė savo dovanas Lietuvos jubiliejui.

Įdomūs politiko Mindaugo Basčio biografijos faktai. Pagal žiniasklaidos pateiktus duomenis galima susidaryti nuomonę, jog politiko biografijoje yra faktų, kurie netiesiogiai liudija – M. Bastys kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Norėčiau šią versiją panagrinėti daugiau moraliniu nei teisiniu aspektu. Man, Lietuvos piliečiui, lieka nesuprantama, kaip Lietuvos politinėje padangėje vis atsiranda neaiškios kilmės politikierių, kurie savo darbais ir veiksmais galėjo ir gali kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kaip paaiškinti, jog Lietuvoje atsakingas pareigas ėjo buvę KGB rezervo karininkai? Ar pamenate – tik žiniasklaidos dėka sužinojome, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras ir Lietuvos valstybės saugumo vadas – „buvę“ KGB rezervistai.

Kas galėtų garantuoti, kad jie viską darė tik Lietuvos interesų labui? Manau, tokių klausimų ir abejonių kilo ne vienam iš mūsų. Teisinėje valstybėje galioja nekaltumo prezumpcija, tačiau čia kalbama apie žmogaus patikimumą moraliniu požiūriu. Rimtai svarstomi turėtų būti net menkiausi įtarimai. Kitaip negalima. Kitaip neįmanoma.

Seimo narys Mindaugas Bastys

Didžioji politika šiandien vadovaujasi daugiau ekonominiais nei karinės agresijos svertais. Tiesa, yra ir kitokių pavyzdžių. Grįžtant prie M. Basčio „odisėjos“, norėtusi atkreipti dėmesį į faktus, kurie liudija jo kontaktus su abejotinos reputacijos žmonėmis. Jis savo pareiškime kaltina VSD darbuotojus ir vadovą šališkumu bei nekompetentingumu. Tada norisi šio pono paklausti, kodėl būdamas toks protingas ir sumanus palaikė ryšį su VSD pateiktoje pažymoje minėtais asmenimis?

Matant, kokias svarbias Lietuvos ekonomikai sritis kuravo ponas M.Bastys, darosi nejauku, kiek galėjo būti padaryta žalos. Vertinant pastarųjų poros dešimtmečių Lietuvos ekonominius, ypač energetikos „pasiekimus“, galima įtartį, jog tokių „kurmių“ buvo ir yra žymiai daugiau. Kitaip neįmanoma paaiškinti, jog Lietuvoje egzistavo ir tebėra bene didžiausios ES energetinių išteklių kainos. 

Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Skambus aforizmas, nuskambėjęs iš Napaleono diplomato ir patarėjo Šarlio Moriso de Taleirano-Perigoro lūpų, – “kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“ – liko aktualus ir šiandien.

Dabartinėje politikoje pagrindiniu veiksniu priimant sprendimus tampa sukaupta gausi, patikima, konfidenciali informacija. Tik žinant oponentų ketinimus, galinčius paveikti šalies, regiono ar pasaulines ekonomikos vystymosi tendencijas, – įmanoma apsisaugoti. Kitaip tariant, žinant, kokius darbus ruošiasi nuveikti tavo priešas, žymiai lengviau operatyviai priimti teisingus kontrveiksmus.

Atviro konflikto (karas) griebiamasi tik kraštutiniais atvejais, kai visos kitos poveikio priemonės krizei spręsti būna išnaudotos arba koks nors politikas vienašališkai imasi agresijos nepaisydamas tarptautinių susitarimų ar nuostatų.

Lietuvos valstybės saugumo ir krašto apsaugos antrasis departamentai – tai tarnybos, vykdančios daugiau prevencinius darbus, kurių dėka saugomi Lietuvos nacionalinio saugumo interesai. Norėtųsi palinkėti, jog minėtos institucijos dar daugiau dėmesio skirtų Lietuvos Seime ir Vyriausybėje tarnaujančių ir dirbančių piliečių lojalumo patikrai.

Mūsų specialiosios tarnybos turėtų įvardinti visus Lietuvos Seime ir Lietuvos Vyriausybėje dirbančius įtartinus asmenus. Tai būtų programa „maximum“. Mes visi turėtume siekti tokių rezultatų. Štai tada Lietuva taptų tikrai saugesnė nei iki šiol.

2017.05.08; 05:52