Vytautas Čepukas

Atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejaus artumas skatina atsigręžti į praeitį bei norą prisiminti, kas buvo padaryta gerai ir ko reikėjo vengti. Valstybės kaip ir žmogaus gyvenime būna ir sėkmių, ir nesėkmių. Skirtumas tik toks, kad žmogus yra pats savo likimo “kalvis“, o valstybės nesėkmės – tai visuomenės ištrintųjų ir jos atstovų „nuopelnas“.

Vieną šio laikmečio pusę, t.y. sovietų priespaudą  ir jos pasekmes, ilgai jausime, o „komunizmo“ ideologijos pasėta sėkla dar ilgai ieškos „palankios dirvos“ dygti ir vešėti. Mūsų kartos žmonės puikiai pamena visus įvykius nuo 1990 m. kovo mėn. 11d., kadangi, žvelgiant iš praeities perspektyvos, yra paprasčiau vertinti praeitį. Personalinės praeities vertinimą mes paprastai suprantame, kur buvo padarytos klaidos, kurių nekartotume, jei būtų galimybė ką nors keisti. Tuo tarpu valstybės valdymo procesuose dalyvauja ne vienas asmuo, o visas „pulkas“ išrinktųjų, kuriems patikėta tokia teisė. Būtų idealu, jei išrinktieji vadovautųsi tik rinkėjams duotų pažadų tęsėjimu. Tačiau čia pradeda veikti „žmogiškieji“ faktoriai, įtakojantys priimti kitus sprendimus, nei tuos, kurie buvo pažadėti.

Sąjūdžio euforijos apimta visuomenė pradėjo justi rutininę kasdienybę, kuri įtakojama sovietinės vadovybės valia ir ekonominės blokados dėka vis blogėjo. Tokiu būdu buvo bandoma lietuvių kantrybė bei skatinimas noras vėl sugrįžti į Sovietų Sąjungos gretas. Tačiau laisvės ryžtas buvo jau negrįžtamas ir nepajudinamas. Dabar galėtume priekaištauti, kad tuometinė vadovybė padarė daug klaidų, neatlikusi skubiai viso Lietuvos turto inventorizacijos ir buvusios komunistinės nomenklatūros liustracijos. Kaip parodė vėlesni politiniai įvykiai, tai turėjo lemiamos reikšmės tolesniems Lietuvos ekonominei raidai ir visuomenės socialinės atskirties pradžiai. Taigi ekonominė blokada, pinigų nuvertėjimas bei vadovybės neryžtingumas skatino visuomenės nepasitikėjimą, norą gyventi ne tik laisvai, bet ir oriai, t. y. patenkinti savo pagrindinius egzistencinius poreikius. Senoji partinė nomenklatūra, pajutusi savo jėgą, puolė prie valstybės valdymo vairo, norėdama pratęsti savo hegemoniją.

Pradžia išties buvo daug žadanti: per 1992 metų pirmalaikius rinkimus tuometinė A. Brazausko vadovaujama LDDP nušlavė Sąjūdžio žmones, užsitikrindama Seime daugumą – 74 vietas, kas leido jai vienai, be partnerių, formuoti Vyriausybę.

LDDP valdymo laikotarpiu (1993-1996 metai) įvestas litas, pakeitęs tuo metu apyvartoje  cirkuliavusius bendruosius talonus, vadintus „vagnorkėmis“. 1993-ųjų rugpjūtį – sovietų kariuomenės išvedimas, bet tuo pačiu – ir laukinis kapitalizmas bei valstybės įmonių privatizavimas ir bankų griūtis.  

 „Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu – red.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėjo nekontroliuojama mafija. Jūsų liaupsės A. Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai?“ – skelbė R. L. Rajeckas. 

1990 metais Lietuvoje veikė septyni bankai (keturi iš jų valstybiniai), o 1994-aisiais jų jau buvo 28. Vėliau buvo teigiama, kad bankai steigėsi chaotiškai, o dėl kontrolės stokos dalis tokių finansinių įstaigų virto finansinėmis piramidėmis ar pinigų plovyklomis, kas nulėmė jų žlugimą.

1994-1996 metais buvo likviduoti arba bankrutavo 17-ka bankų. Griūtis prasidėjo nuo smulkiųjų kredito įstaigų. 1994-ųjų kovą priimtas sprendimas likviduoti komercinį „Žemės banką“, po dviejų mėnesių  – bankui „Apus“, liepos mėn. akcininkai likvidavo „Lietūkio“ banką ir rugsėjo mėn. bankrutavo bankas „Ateitis“.
Vienas  iš skambiausių bankrotų Lietuvos bankų istorijoje – 1992 metais Kaune įsteigtas „Sekundės“ bankas, indėlininkus viliojęs šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra!“

Didelėmis palūkanomis susigundę Lietuvos gyventojai į šią įstaigą nešė savo pinigus, užstatydami namus ir kitą turtą. Per dvejus metus „Sekundės“ bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (to meto kursu apie 14 mln. eurų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 1,6 mln. erų). 1994-ųjų gruodį „Sekundei“ žlugus, nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų – mūsų karta dar atsimena žmonių eiles prie uždarytų banko durų.

Iki 1993 metų spalio Lietuvos bankui vadovavęs Romualdas Visokavičius DELFI pasakojo, kad bankų žlugimus nulėmė ir politiniai sprendimai. „Tuo metu, kai vadovavau Lietuvos bankui, ne kartą įspėjau dėl banko „Sekundė“, bet ten buvo dvejos durys: pro vienas eidavo banko reikalus spręsti, per kitas – kreivus darbus daryti. Todėl taip ir gavosi“, – sakė jis. Pasiteiravus, kodėl tuometinė politinė valdžia leido „kreivus darbus“ bankuose, jis teigė, kad tai lėmė arba nesupratimas, arba interesai. „Kodėl kažko nesužlugdyti, jeigu kažkam trukdo?“, – užsiminė jis.

Kilusią bankų krizę nagrinėjusi Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos laikinoji grupė tuo metu paskelbė: „Vyriausybės ir Lietuvos banko atsakingų pareigūnų, Ministro pirmininko A. Šleževičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko K. Ratkevičiaus, Lietuvos finansų ministro Reinoldijaus Šarkino, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusios Bankų priežiūros departamento direktorės L.Černaitės veiksmuose gali būti tarnybinio aplaidumo bei piktnaudžiavimo požymių“.

Grupėje dirbę politikai taip pat nurodė, kad „neįvertinta LAIB finansinė padėtis ir dirbtinai sukelta jo krizė, sužlugdytas pasitikėjimas Lietuvos bankais Lietuvoje ir užsienyje, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, pakenkta Lietuvos finansų sistemai ir ekonomikai, sužlugdytas 1995 ir 1996 m. sausio mėnesio valstybės biudžeto vykdymas, sužlugdyta Lietuvos komercinių bankų priežiūra, sulaikius „Litimpeks“ banko valdybos ir tarybos pirmininkus sukelta indėlininkų panika ir dirbtinai išprovokuota „Litimpeks“ banko krizė, apleistas prevencinis ir kontrolės darbas dėl paskolų išdavimo ir blogų paskolų išieškojimas“.

2001-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ A. Šleževičius ištarė: „Dabar gailiuosi, kad banke laikiau indėlį. Dėl jo kilo išties daug problemų“.

Jis pasakojo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną indėlį iš banko atsiėmęs ne pats, bet įgaliojęs tai padaryti savo padėjėją Juozą Palionį: jam esą buvo pavesta iš LAIB paimti dalį indėlio, o kitą dalį palikti banke, pratęsiant indėlio sutartį. A. Šleževičius tikino žodžiu padėjėjui nurodęs paimti ne visus pinigus, o tik 120 tūkst. litų (apie 25 tūkst. eurų), reikalingų atsiskaityti už buto remontą, tačiau šis nuėmęs visą indėlį – daugiau kaip 250 tūkst. eurų (51 tūkst. eurų). Ekspremjeras tvirtino pavedęs J. Palioniui dalį pinigų nešti atgal į banką.

1993 metais grupė bičiulių, Kaune įsteigę koncerną „East-Baltic-States-West“ (EBSW), vadovaujamą prezidento Gintaro Petriko, paskelbė, kad jų tikslas – „geras biznis“. Kurį laiką nelegaliai veikęs ir tik prieš pat krizę įregistruotas koncernas pusvelčiui supirkinėjo iš gyventojų jiems valstybės nemokamai skirtus vadinamuosius investicinius čekius, už kuriuos buvo galima privatizuoti valstybės turtą. Tokiu būdu 1994 metais EBSW rankose atsidūrė apie 40 proc. šalies įmonių kontrolė. Koks minimu laikotarpiu buvo EBSW ir G. Petriko statusas, iliustruoja faktas, kad šis asmuo 1995 metų gegužę buvo įtrauktas į oficialią prezidento A. Brazausko delegaciją, vykusią į Vatikaną susitikti su popiežiumi. Vos po metų, griuvus EBSW, G. Petrikas spruko į užsienį – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jis buvo sulaikytas tik 2004-aisiais, o dar po trejų metų perduotas Lietuvai.

Tame pačiame interviu G. Petrikas tvirtino, kad naujuoju Lietuvos banko vadovu tapęs K. Ratkevičius buvęs „EBSW žmogus“. „Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K. Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų. Tuo metu jis dirbo LVKB valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo. Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju“, – tvirtino G. Petrikas. Jis aiškino, kad K. Ratkevičiaus paskyrimą derino „ su vienu žmogumi“, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus (Lietuvos banko valdytojo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas – red.), tuomet rašė delfi.lt.

„Nekvaršinu galvos įvairiais projektais, iš karto perku Vyriausybę ir pusvelčiui gaunu geriausias įmones“, – G. Petriko ironiją citavo „Kauno diena“. Žinoma, A. Šleževičius pono G. Petriko kalbas vadino prasimanymais ir siūlė prisiminti, kieno laikais „EBSW“ suklestėjo – ogi valdant konservatoriams, kurie buvo G. Petriko draugai. 2004 m. gegužės 8 d. „Lietuvos ryto“ žurnalistinis tyrimas atskleidė daug įdomių epizodų, susijusių su „EBSW“ ir jos veikėjų veikla, pateikė konkrečių faktų ir liudytojų parodymų: kaip koncernas sukaupė kapitalą iš nelegalių, neoficialių valstybės nekilnojamojo turto aukcionų Kaune, kaip tuos aukcionus padėjo organizuoti Kauno banditai, kaip informacija buvo perkama iš Ekonomikos ministerijos, kas koncerną globojo prezidentūroje, Vyriausybėje ir Ekonomikos ministerijoje. 2006 m. vasarį darbą baigusi laikinoji Seimo komisija, kuri tyrė „EBSW“ veiklą, konstatavo: valstybės institucijos, tinkamai nekontroliavusios koncerno „EBSW“ veiklos, sudarė sąlygas nusikalstamai šios finansinės struktūros veiklai. Vyriausybei buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę kompensuoti gyventojų prarastas lėšas Kauno holdingo kompanijoje. 

Kaip anuomet rašė delfi.lt, Seimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Algis Rimas teigė, jog reikiamų veiksmų, kad užkirstų nelegalią „EBSW“ veiklą, nesiėmė Lietuvos bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansų ministerija, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. „Manome, kad ir valstybė turi jausti atsakomybę“, – pabrėžė komisijos vadovas. Apie tai rašyta portale Delfi.lt. 

Dar didesnio mąsto „afera“ buvo valdančiųjų, gamyklos „Mažeikių nafta“ privatizavimo projektas. „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes tyrusi laikinoji Seimo komisija savo išvadų projekte konstatuoja, jog bendrovė nebuvo privatizuota.

Komisija nustatė, jog „faktiškai akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ buvo ne privatizuota, o pagal Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymą Seimo sprendimu pripažintam strateginiam investuotojui buvo suteikta teisė įsigyti po reorganizavimo veiklą tęsiančios bendrovės „Mažeikių nafta“ naujai išleidžiamų akcijų“.

Komisijos išvadose teigiama, jog amerikiečių bendrovė ir jos dukterinės įmonės bei kiti juridiniai asmenys per 1998-2002 metus gavo daugiau kaip 220 mln. litų valdymo mokesčio, 21,6 mln. litų palūkanų už „Mažeikių naftai“ suteiktą 75 mln. litų paskolą bei uždirbo 10 mln. JAV dolerių parduodama turėtas akcijas.

Pasak išvadų, „Williams International Company“ turėtas akcijas pardavė už 85 mln. JAV dolerių, o pirko iš „Mažeikių naftos“ už 75 mln. litų.

Komisijos išvadų projekte teigiama, jog atsakomybė už „Mažeikių naftos“ privatizavimo būdą tenka tuometiniam Seimui, kuriame sudarė daugumą konservatoriai ir krikščionys demokratai, taip pat tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, kuris privatizavimo procese „aktyviai dalyvavo ir esminius sprendimus politiškai įtakojo“. Dabartiniu metu, bandoma įtikinti mus, jog tai buvo „savotiška duoklė“ JAV dėl palankumo ir paramos Lietuvos integracijai į NATO ir ES.

1999 iki 2002 m. rudens, kai kontrolinį AB „Mažeikių nafta“ akcijų paketą įsigijo Rusijos bendrovė „Jukos“ (už 53,7 proc. akcijų sumokėjo 85 mln. JAV dolerių), lietuviškoji naftos perdirbimo gamykla patyrė 750 mln. litų nuostolių. 2003 m. tuometis generalinis prokuroras A. Klimavičius aiškino, kad prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir vėliau bendrovė patyrė 1,5 mlrd. litų žalą, tačiau nusikalstamais veiksmais padaryta žala bendrovei vertinama apie 800 mln. litų. Ir nors viešojoje erdvėje buvo minimi skirtingi skaičiai, faktas dėl to nesikeitė – neva padaryta žala valstybei. 

Savotiškos alyvos į jau primirštą istoriją šliukštelėjo „Wikileaks“. Praėjusiais metais paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje rašoma, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė 1999 m. Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės „Williams“ investicijoms į „Mažeikių naftos“ gamyklą pavadino išteklių švaistymu.

Pro. P. Gylys sakė, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas buvo pirmas didžiausias nacionalinis pažeminimas. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: „Pamirškime patį žeminančios sutarties, pagal kurią Lietuva turėjo padengti daugelį „Williams“ išlaidų ir maržą, faktą ir pažvelkime iš esmės – ar tiek daug pagal sutartį buvo sumokėta, palyginti su „Mažeikių naftos“ reikšme Lietuvos ekonomikai? Gal būtent dėl privatizacijos ši bendrovė išliko, nebankrutavo, nebuvo „išvogta“? Kiek mokesčių į Lietuvos biudžetą bendrovė sumokėjo po privatizacijos? Kiek darbo vietų buvo išsaugota?“

Vis dėlto „Williams“ šešėlis konservatorius persekiojo labai ilgai ir tapo kone neskaidrumo sinonimu. O socialdemokratams, kurie įmonės „Lietuvos dujos“ akcijas pardavė Rusijos koncernui „Gazprom“, įvaizdžių kovoje sekėsi geriau. Nors žala ir ilgalaikiai struktūriniai padariniai, kai kurių ekspertų teigimu, nepalyginami. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį, kad reikalų turime ne su skirtingo svorio istorijomis, o su viešaisiais ryšiais arba net purvinosiomis technologijomis.

2004 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu veikiantis Valstybės turto fondas su OAO „Gazprom“ pasirašė „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 34 proc. akcijų buvo parduota už 100 mln. litų. Sutartimi Lietuva įsipareigojo nereguliuoti dujų kainų laisviesiems vartotojams, o akcijų pirkėjas užtikrino gamtinių dujų tiekimą Lietuvos Respublikos vartotojams 10 metų laikotarpiui tokiais kiekiais, kurie tenkina ne mažiau nei 90 proc. visų Lietuvos vartotojų poreikių, taip pat užtikrino, kad „gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą turi būti pagrįstas teisingomis kainomis, atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos Respublikos energijos perdavėjų rinkos sąlygas“.

Šiandien akivaizdu, kad rusų koncernas „Lietuvos dujų“ akcijas nusipirko už tiek, kiek šios uždirba per vienerius metus. 2003 m. rugsėjo 4 d. tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas užlipo į Seimo tribūną atsakyti į opozicijos partijų klausimą apie „Lietuvos dujų“ privatizavimo eigą. Kaip liudija Seimo posėdžio stenograma, susidariusią padėtį Vyriausybės vadovas apibūdino taip:

„Pradedu kiekiais. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pagal strategiją, kurią jūs patvirtinote, Energetikos strategiją, dujų poreikis Lietuvoje išaugs daugiau nei dvigubai. Tai yra labai rimtas kiekis – apie 6 mlrd. kub. metrų. Be abejo, reikia užsitikrinti, kad toks kiekis bus. Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija, valstybe kaimyne, ir pasekti tuo geru pavyzdžiu, kuris yra šalia mūsų.“

A.Brazauskas patikino, kad suderėta kaina už akcijas – 100 mln. litų – yra racionali ir pagrįsta ekonomiškai. Tai patvirtino ir oficialusis konsultantas Prancūzijos bankas „Paribas“. Bet gardžiausia vyšnia ant torto – viešas A. Brazausko užtikrinimas, kad „sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“.

Formulės pagrindą sudaro mazuto, kuriame yra 3,5 proc. sieros arba jos junginių, kaina Roterdamo biržoje. Pasirodo, kad 2005 m. visiems kažkodėl buvo lengva patikėti, kad dešimt metų mazuto kaina bus iškalta akmenyje.

Paklaustas, ar jo neglumina faktas, kad „Lietuvos dujų“ akcijos koncernui „Gazprom“ buvo parduotos kone už dabartinį įmonės metinį pelną, prof. P. Gylys atsako: „Kai privatizavome Lietuvos bankus, taip pat gavome mažai pinigų. O kokius pelnus dabar jie skaičiuoja? Kas tuo metu vyko? Aš manau, kad arba tai korupcija, arba idiotizmas.“ Apie tai rašė portale Delfi.lt.

XXX

Dabar norėčiau priminti dar vieną privatizacijos perliuką. Tai elektros VST (Vakarų skirstomieji tinklai).

VST: 77 proc. valstybei priklausiusių akcijų buvo parduota už sumą, kuri maždaug 1,5 mlrd. litų mažesnė nei akcijų vertė, nustatyta iškart po privatizavimo. Privatizuojamo objekto kainos abrakadabra – 2003 m. pabaigoje 77 proc. akcijų devynių fizinių asmenų grupei parduota už truputį daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o jau 2004 m. pradžioje VST turtą nepriklausomi vertintojai įvertino 2,351 mlrd. litų – pakiša tik vieną mintį. Nors įvykių ir veiksmų forma keičiasi, esmė lieka ta pati. 

Apie viešuosiuose pirkimuose paskendusius milijardus Lietuvoje nežino turbūt tik tinginys. Klausimas tik vienas: jeigu sąžinės šiuose reikaluose nėra, kas trukdo imtis kompleksinių priemonių, kad įsivyrautų bent jau baimės atmosfera? Dabar susidaro įspūdis, kad neskaidrūs ir švaistūniški viešieji pirkimai patogūs politikams – kaip stabiliai abipusės naudos mechanizmą sukantis elementas. Tai – tik keli ekonominiai epizodai, vienaip ar kitaip atspindintys tam tikrus šalies raidos etapus. Gyvename medijų pasaulyje, visuomenė kasdien gauna tiek informacijos, kad objektyviai atsirinkti, kas svarbu, ir suvokti aplink vykstančius procesus tampa vis sunkiau.

Akivaizdu viena – politika yra ekonomikos, tiksliau, pinigų tarnaitė. Privatizavimo metu Valstybės turto fondo darbuotojai elgėsi tarsi jų pagrindinis tikslas būtų parduoti VST konkrečiam pirkėjui už mažiausią įmanomą kainą (pagal ne vieno korupcijos tyrimo rezultatus, Lietuva yra viena korumpuočiausių pasaulio valstybių).

Nustatant VST vertę, buvo nuslėptas, taigi į kainą neįtrauktas, daugelio milijonų litų vertės turtas. (Pagal Valstybės kontrolės išvadas – daugiau kaip 28 milijonai litų.).

Turtas buvo vertinamas ne pagal jo rinkos vertę, o pagal jo naudojamąją vertę perduodant energiją tuometinėmis mažomis kainomis.  2003 m. gruodžio 23 d. 77 procentai valstybei priklausančių akcijų AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti devynių fizinių asmenų grupei už 539,846 mln. litų.

Iš karto po to nepriklausomi vertintojai įvertino VST turtą 3,3 kartų daugiau – 2,351 mlrd. litų. Apie tai rašė Delfi.lt portalas).

Iš Valstybės kontrolės išvadų apie Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą:

„1. Valstybinio audito metu nustatyti faktai ir aplinkybės rodo, jog AB Vakarų skirstomieji tinklai nebuvo tinkamai parengti privatizavimui:
1.1. pripažinus netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-25 nutarimą Nr. 801 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, AB Vakarų skirstomieji tinklai privatizuota jai neperdavus 28 247 993 Lt vertės bendrovės veikloje naudojamo turto, iš kurio 16 092 371 Lt vertės turtas priklauso valstybei. Šiuo metu nei Ūkio ministerija, nei Valstybės turto fondas neturi duomenų apie dabartinius minėtą valstybės turtą apskaitančius, valdančius ir naudojančius subjektus;
1.2. Turto fondo ir konkurso komisijos veikla lėmė, kad nebuvo perkainuotas ir tiksliai apskaitytas privatizuojamos įmonės AB Vakarų skirstomųjų tinklų ilgalaikis materialusis turtas, taip neužtikrinant tikslios ir patikimos informacijos apie privatizuojamą įmonę, o tai yra būtina skaidraus privatizavimo sąlyga.“

Deja, Valstybės kontrolė – ne teismas ir negali aiškintis, kas paskatino VTF taip pasielgti, nors susidaro įspūdis, kad tokiu būdu turto fondas (ar jo vadinamieji „ekspertai“) įvykdė dar neregėto masto diversiją – specialiai atėmė iš Lietuvos daugiau kaip pusantro milijardo litų. Vis dėlto negalime imti ir teigti, kad VTF valdininkai ėmė ir apvogė Lietuvą. Visi Lietuvos prarasti pinigai (bent jau formaliai) atiteko dabartiniam vadinamajam „VP dešimtukui“ su Maksimų liūtu Nerijumi Numavičiumi priešakyje. Apie tai rašė portale lietuviais.lt.

Pasak A. Kubiliaus, apie jo „sėkmingo“ vadovavimo Lietuvos vyriausybei „kaip pažaboti krizę“ patirtį bus rašomi vadovėliai. Praėjo jau penkeri metai, bet apie tai dar neteko nei matyti, nei girdėti.

Vilniaus universiteto politikos ir tarptautinių santykių instituto darbuotojai atliko Lietuvos vyriausybės politinių-ekonominių sprendimų „auditą”.  

Pirmajame tokio pobūdžio tyrime Lietuvoje nagrinėti šeši pagrindiniai vadinamosios krizinės A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos prioritetai: daugiabučių namų renovacijos programa, valstybės tarnybos ir pensijų reformos, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkymas, aukštojo mokslo reforma bei strateginiai energetiniai projektai.

Visi šeši pagrindiniai pasirinktos veiklos prioritetiniai projektai nebuvo pilnai įvykdyti.

Vienu iš paskutiniųjų nūdienos aktualijų yra Baltarusijoje statomos AE pavojus ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Suprantamas yra politikų susirūpinimas galimo pavojaus realumu, tačiau ar viskas buvo padaryta ir dabar daroma, norint užkirsti keliamo pavojaus grėsmę. Gal vieną kartą gana kaltinti vieni kitus, o imtis radikalesnių priemonių galimam pavojui išvengti.

Norėčiau trumpai prisiminti, kaip klostėsi šios statybos įvykiai. Dabartiniu metu konservatorių politikai kaltina vyriausybę neveiklumu ir skambina pavojaus varpais. Tačiau panagrinėkime, kaip šios statybos procesai prasidėjo. Kyla klausimas, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė, kadaise gerai nuspėjusi Kaliningrado atominės likimą, „nepastebėjo“ Astravo, jei buvęs vyriausybės kancleris D. Matulionis, o dabar kaip S. Skvernelio patarėjas yra pagrindinis „perkrovimo“ interesų atstovas?

Tuometinis konservatorių lyderis mums sakė: „Mes ateiname į tokius sprendimus, kurie bus svarbūs ne artimiausiame laikotarpyje, ne šitos sesijos keturiems mėnesiams ir net ne ateinantiems keturiems metams, o ateinantiems 20 ar 40 metų, jeigu ne daugiau. Energetikos dalykuose mes per ateinančius keturis mėnesius turime priimti sprendimus, kurie brėš Lietuvos energetikos ateitį būsimiems 40 ar 60 metų, turiu omeny įstatymą, skirtą suskystinų dujų terminalui, o taip pat ir Visagino atominės elektrinės statybai reikalingą koncesijos sutartį“, – aiškino A.Kubilius (rašė portale Alfa.lt).

Tuos Lietuvą iš ekonominės krizės „nepakartojamus”gelbėjimo metodus mes vis dar puikiai mename ir jaučiame. Minskas šiandien jau nebesprendžia esminių Astravo problemų, jas už jį sprendžia Maskva. Mes vieni nebeįveiksime Astravo, mums reikalinga vieninga ES pozicija. Demonstruoti, kad Astravas yra atskiriamas nuo kitų klausimų, tai rodyti ES, kad tai nėra mūsų svarbiausias prioritetas.

Manau, kad dar galimi gelbėjimosi nuo atominio pavojaus elementai yra tiek JT asamblėjoje , tiek ES komisijoje, ypač dabartiniu metu, kai jai vadovauja Estija.

Po tokios politinių įvykių apžvalgos turėtų mažiau kilti klausimų, kodėl Lietuvą palieka mūsų tautiečiai.

2017.09.05; 09:00