Vytautas Čepukas. Karių socialinių garantijų grimasos

Šioje apžvalgoje norėčiau pasidalinti mintimis apie karių socialines teorines ir praktines garantijas.

Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, daugelis patriotiškai nusiteikusių piliečių drąsiai stojo ginti laisvės iškovojimus prie TV bokšto ir Lietuvos AT (Aukščiausiosios Tarybos) dabartinio Seimo ir kitų svarbių valstybinių objektų. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos dieną ir naktį beginkliai budėjo ir savo kūnais dengė prieigas prie svarbiausių objektų. Taip formavosi šalies gynybinis branduolys, kurio pagrindu pradėjo kurtis savigynos būriai, vėliau AT nutarimu buvo įkurtas krašto apsaugos departamentas, nes krašto apsaugos  ministerijos įkurti dar neužteko drąsos. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje ką tik užgimusios demokratijos piliečiai drąsiai stojo ginti ne dėl atlygio ar apdovanojimų. Bandydami atsidėkoti savanoriams už jų auką, pasinaudota tarpukario Lietuvos savanorių skatinimo metodu skiriant jiems žemės. Dar daug kas mena, kiek triukšmo ir aistrų sukėlė skiriami žemės sklypai savanoriams. Principai ir idėjos atsidėkoti pirmiesiems savanoriams buvo paremti kilniais tikslais. Tačiau ten kur tik atidaroma ši „pandoros skrynelė“, ten prasideda bėdos ir įvairios žmogiškųjų interesų bei pagundų aistros.

Žinant, jog šiuolaikinėje Lietuvoje skirtinguose regionuose labai skiriasi žemės kainos, tai sukėlė pagrįstą savanorių pasipiktinimą. Šių dienų Lietuvos kaip valstybės vystymosi aktualijos man dažniausiai asocijuojasi tarpukario Lietuvos tarptautinių santykių, ekonomikos bei socialinių problemų kontekste. Lyginant Lietuvos tarpukario ir dabartinį vystymosi, istorinius laikotarpius, peršasi nemaloni išvada. Manau, tarpukario Lietuva pasiekė daugiau, ypatingai patriotiškai ugdant visuomenę. Šiomis tarpukario subrandintomis idėjomis ligi šiol vadovaujasi ir trečioji savanorių karta.

Sovietų agresoriai per daugiau kaip 50 metų visais įmanomais būdais bandė nuslopinti laisvės ir nepriklausomybės dvasią, tačiau jokia fizinė kančia nesugebėjo palaužti tautos dvasios. Manau, jog sovietų okupacija per penketą dešimtmečių Lietuvos visuomenei padarė didesnę moralinę žalą nei carinė Rusija per 123 metus. Sovietai sugebėjo per gana trumpą laikotarpį suformuoti civilizacijos naujadarą – „homosovietikus“. Daugelis nūdienos valstybių turėtų pavydėti tokios ideologinio visuomenės „auklėjimo“ sistemos, kokia buvo kurpiama Sovietų Sąjungoje.

Kiekvienas „homosovietikus“ buvo kryptingai auklėjamas nuo gimimo iki pat mirties, t. y. visą savo gyvenimą nebuvo paliekamas be tinkamos priežiūros. Tokioje aplinkoje galima suformuoti tokį žmogų, kokio reikia. Vienintelė aplinkybė, reikalinga sėkmingam šio proceso įgyvendinimui, yra žmogaus izoliacija nuo išorinio pasaulio, kuri gali padaryti neigiamą įtaką net „pažangiausiai“ pasaulėžiūrai. Tokia „geležine uždanga“ ir buvo atitvertas šis „rojus“.

Baltijos šalys šiai propagandai buvo atspariausios, kadangi vėliausiai buvo paverstos Sovietų Sąjungos „laimingos šeimos“ nariais. Skaudu ir  liūdna, kad  šiandien vis dar negalime drąsiai teigti esą atsikratę praeities „homosovietikus“ šešėlio. Galima viltis, kad, anot mitologijos, lietuviams kaip ir žydams, pakaks 40 -ties metų „klaidžioti“ po dykumas atsikratant „vergiškojo prado“, t.y. postsovietinio sindromo.

Manau, nesuklysiu teigdamas, kad atsargos kariai buvo ir lieka patriotiškiausia visuomenės dalis. Tačiau ir ištvermingiausieji turi savo kantrybės ribas, nes jų skriaudikai yra tos pačios šalies piliečiai. Šiandien visuomenėje sklando paradoksalus sinonimas „patriotas lygu idiotui”.

Grynojo pragmatizmo aspektu šis sinonimas gal ir galėtų būti teisingas, bet trečiosios kartos savanoriams – tikrai ne. Ši karta su savo idealais jau greitai iškeliaus Anapilin. Ir, deja, – užmarštin. Norėtųsi, jog taip neįvyktų, bet mūsų atsakingi valstybės reikalų tvarkytojai beveik nieko nedaro, kad valstybės gynėjai būtų ir gerbiami, ir pajėgtų oriai gyventi. 2015 m. duomenimis, iš maždaug 3 tūkst. į atsargą išėjusių karių ir karininkų dirba tik trečdalis. Vidutinė kariškio valstybinė pensija Lietuvoje – 207,4 euro, tai sudaro maždaug 26 proc. jo tarnybos metu gauto darbo užmokesčio.

Nemaža dalis mano pažįstamų į atsargą išleistų karių, norėdami materialiai išlaikyti savo šeimą, įsidarbino tolimųjų reisų vairuotojais, nes susirasti sau patinkantį darbą sudėtinga. Manyčiau, jog Lietuvos kariuomenėje karių tarnybos laikas turėtų būti prailgintas, kad pensinio amžiaus skirtumas tarp karių ir civilių būtų kuo mažesnis.

Dar viena problema – karinių pensijų dydžio „stabilumas“. Nuo 2004 metų karinių pensijų dydis išliko „stabilus“, o nuo 2010 iki 2012 m. buvo net sumažintas. Norėdami solidarizuotis su visais Lietuvos senjorais, klausiame, kodėl kariškiams ir kitiems statutiniams pareigūnams iki šiol nėra kompensuotos nusavintos pensijos? Daug kalbama apie į atsargą išleistų kariškių integraciją darbo rinkon, tačiau praktinės šių veiksmų  naudos, matyt, dar teks palaukti.

2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-186 Lietuvos Seime priimtas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo įstatymas, numato naują pensijų skaičiavimo metodiką, tačiau jis yra naudingas tik naujai skiriamoms karių pensijoms. Tiems, kuriems jau paskirtos, perskaičiuojama nebus. Taigi, dar sykį, vyresnieji atsargos kariai lieka už „borto“. Sunku patikėti, tačiau peršasi mintis, jog mūsų šalyje apie žmogų galvojama tik kaip apie valstybės išteklių vartotoją, žodžiu, „nebūtų žmogaus, nebūtų problemos“.

Lietuvoje kariai savo profsąjungos neturi, todėl jų teisių dažniausiai niekas negina. Europos karių asociacijos „The European Organisation of Military Associations“ (EUROMIL) vadovybė ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą su pasiūlymu prisijungti prie šios organizacijos, tačiau be valstybės paramos tą padaryti yra sudėtinga, o politinės valios vis nėra. Estija ir šioje srityje mus aplenkė, jų kariuomenė turi įkurtą organizaciją, ginančią tarnaujančių bei atsargos karių interesus. Keistoka, jog „lėtapėdžiai“ estai yra Pabaltijo šalių ekonominio, socialinio progreso lyderiai. Graudu ir skaudu matyti: konservatorių ir liberalų politikai, daugelį metų buvę prie valstybės valdymo vairo, nedarė to, ką dabar siūlo daryti kitiems būdami opozicijoje.

Tai vadinama pigiu politikavimu bei norėjimu pademonstruoti, jog „domisi“ karių socialinėmis problemomis. Turiu vilties, jog naujai išrinktas Seimas ir vyriausybė pagaliau imsis kardinaliai šalinti karių socialines problemas, nes būtina išlaikyti Lietuvos kariuomenės dvasinę stiprybę bei ryžtą ginant savo ir NATO šalių piliečius nuo pavojų.

Nepamirškime, kol žmogus gyvas, tol turi ir poreikių, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų.

2017.05.22; 05:29