Vytautas Čepukas. Ar tapsime savarankiškesni po Donaldo Trampo apsilankymo NATO ir G-7?


Print

Pirmasis JAV prezidento D. Trumpo vizitas į Europą buvo nekantriai ir su nerimu laukiamas. Atidarant naujuosius NATO būstinės rūmus, didžiausią intrigą turėjo padaryti D. Trumpo pasisakymai.

Tačiau JAV prezidento kalbos, pasakytos NATO bei G-7 šalių vadovams, neatitiko planuotų lūkesčių. Pirmoji dėl stabilumo Europos Sąjungoje pavojaus varpais pradėjo skambinti Vokietijos kanclerė A. Merkel. Pirma, po sovietų sąjungos griūties, esminė Vakarų valstybių, ypač NATO, klaida buvo tikėjiomas šaltojo karo pabaiga ir labai kardinaliai keičiamos karinės doktrinos, t. y. mažinamos ginkluotosios pajėgos bei jų finansavimas. Antra, po II-jo pasaulinio karo pabaigos, prasidėjus konfrontacijai tarp Vakarų ir Rytų bloko šalių, „pirmuoju smuiku“ iš „Vakarų“ pusės „grojo“ JAV, iš „Rytų“ – SSRS. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Norint geriau suprasti šiuolaikinės ES politinius sprendimus, būtina prisiminanti jos formavimosi laikotarpį. Naujos pokarinės Vokietijos kūrimosi istorija buvo sudėtingas ir painus politinių intrigų laikotarpis. Kaip žinia, pokarinė Europa buvo suskirstyta į atskiras zonas, kurias kontroliavo JAV, Anglija, Prancūzija ir SSRS. Pokarinės Europos sienos bei būsimos  politinės, ekonominės ir socialinės Vokietijos vystymo gairės buvo aptartos, o vėliau ir patvirtintos Jaltos (1945 m. vasario 4 – 11 d.) bei Potsdamo (1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d.) konferencijose. F. Ruzveltas ir V. Čerčilis, H. Trumenas (Potsdamo konferencija) „pasidavė“ Stalino peršamai „diplomatijai“, siekiant „teisingai“ pasidalinti įtakos sferomis. Tokiu būdu, milijonus žmonių paaukojo „komunizmo altoriui“.

Skaitant istorinius to laikotarpio dokumentus, stebina didžiųjų valstybių lyderių naivumas. Tik patyrę politikai ar atskirų valstybių lyderiai sugebėjo įžvelgti sovietinės tarptautinės politikos klastą, tačiau ką nors keisti buvo jau per vėlu. Tokiu būdu pusę amžiaus „komunizmo dvasia“ smaugė, t. y. dvasiškai ir fiziškai naikino visus kitaip manančius ar nepritariančius jų peršamai ideologijai. Šiandien galime tik spėlioti, kiek po Antrojo Pasaulinio karo aktyvių ar pasyvių komunistinės ideologijos šalininkų išliko Europoje ir visame pasaulyje. Stebint šių dienų politinius įvykius, nevalingai peršasi išvada, jog jų išliko tikrai daug. Neapsiriksiu teigdamas, kad jų „priviso“ netgi daugiau – jaunų, šiuolaikiškai paruoštų bei gerai apmokomų „trolių“, kuriems esminis ideologinis stimulas yra materializmas.

Šiuolaikinė Europos Sąjunga buvo sukurta kaip vieningos ekonominės bei politinės bendrijos modelis. Didžiausias šios idėjos proveržis įvyko 1992 metais pasirašius Mastrichto sutartį, ratifikuotą 1993 m. lapkričio mėn. 1 d. Nukritus „geležinei uždangai“ ir atslūgus „šaltojo karo“ grėsmei buvo manyta, jog prasidės Europos ir viso pasaulio gerovės klestėjimas. Jei demokratinės Vakarų šalys vieningai, kaip kadaise pasielgė su Vermachtu ir nacistais, t. y. laiku būtų pasmerkusios „komunizmą“ ir jo padarytus nusikaltimus, tai šiandien Kremliaus valdžia privalėtų atsisakytų savo imperinių ambicijų. Deja, Kremliaus propaganda paveikė ir labiausiai patyrusius Vakarų politikus, kurių neryžtingumo ir neveiklumo dėka suklestėjo Rusijos ekonomika, pagerėjo jos piliečių socialinė gerovė ir t. t.

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Ši idilė truko vos dešimtmetį, nes manau, jog Rusijos užsienio politika ir kiti valstybiniai procesai remiasi Rytų, o ne Vakarų vertybėmis. Šiuolaikiniai politiniai procesai nėra atsitiktiniai, o turi rimtą pagrindą manyti, jog egzistuoja šalutiniai poveikio šaltiniai. Politikoje kaip ir fizikoje galioja energijos tvarumo dėsnis. Pokario laikotarpiu dažniausiai pasitaikantys tarptautiniai konfliktai vyko dėl politinių, ideologinių, ekonominių, socialinių, religinių ar etninių priežasčių, konfliktinės situacijos gali kilti ir dėl valstybės vadovo asmeninių, psichologinių bei kitokio pobūdžio motyvų. Šiais žodžiais norėjau tik patvirtinti, jog politiniai procesai yra labai sudėtingi ir sunkiai prognozuojami, nes politinėse lygtyse yra labai daug nežinomųjų.

Po trumpos istorinės politinių įvykių apžvalgos sugrįžkime į nūdieną. Norėčiau užduoti retorinį klausimą. Kas galėtų nepritarti nuomonei, jog JK (Jungtinė Karalystė) referendumo rezultatui dėl išėjimo iš ES sudėties, sutrumpintai vadinamu „Brexit“, turėjo įtakos Kremlius. Kaip žinia, JK yra didelė rusakalbė diaspora ir dar didesnis kapitalas, todėl tinkamai pasiruošus, įmanoma įtakoti referendumo rezultatus. Pasaulinė žiniasklaida daug rašė ir rodė, jog JAV prezidento rinkimų kompanijai taip pat turėjo įtakos Rusijos kompiuterinės atakos į rinkimų sistemą bei Hilary Klinton slaptų susirašinėjimo dokumentų paviešinimas, kuris galimai turėjo įtakos rinkėjams.

Panašiai prezidento rinkimų kompanija vyko ir Prancūzijoje. Visas demokratinis proeuropietiškas pasaulis lengviau atsiduso, kai rinkimus laimėjo E. Makronas, o prorusiškoji Marin Le Pen liko „už borto“. Šį rudenį rinkimai laukia ir Vokietijos. Visi tikisi, jog vėl laimės A. Merkel. Pastarųjų dienų įvykiai Londone dar kartą įrodo, jog kova su teroru turi būti kolektyvinė ir joks Brexit čia nepadės. D. Trumpo arogancija ir familiarumas taip pat nesuartina nei žmonių, nei valstybių. Patyręs diplomatas ar politikas niekada nesielgtų iššaukiančiai.

Pritariu minčiai, jog šalys, sudariusios kolektyvines gynybinės ar politinės reikšmės sutartis, privalo jų laikytis ir gerbti. Pilnai pritariu JAV prezidento priekaištui NATO partneriams dėl 2 proc. nuo BVP nesilaikymo. Dar labiau nesuprantamas yra noras taupyti savo šalies gynybinio pajėgumo sąskaita. JAV prezidento noras padaryti Ameriką vėl didžia yra sveikintinas ir siektinas kiekvienai valstybei, tačiau lieka neaišku, kieno sąskaita? JAV prezidento pasitraukimas iš Paryžiaus sutarties dėl „šiltnamio efekto mažinimo“ tik dar kartą įrodo D. Trumpo politinį trumparegiškumą. Norėtųsi retoriškai paklausti, ar visada tikslai pateisina priemones. Vadovaujantis tokia logika galima pateisinti ir Kremliaus vykdomą vidaus bei užsienio politiką. Mažųjų valstybių noras būti reikšmingomis sprendžiant globalias problemas yra pateisinamas ir toleruotinas. Šis faktas dar kartą įrodo demokratijos ir lygiateisiškumo principą.

Taigi teiginys, ar Europa taps saugesnė po D. Trumpo vizito, lieka nei patvirtintas, nei paneigtas. Lauksim tolesnių sprendimų, užtikrinančių visų mūsų saugumą. Telaimina mus D. Trumpas.

2017.06.05; 06:00