Kas bus, jei banditui bei teroristui uoliai ir net karštligiškai rodysi, jog tai, ko labiausiai nenori ir net bijai – tiesioginis susidūrimas, fizinis kontaktas su juo? Kvailas klausimas – suprantama, kad taip tik skatinsi ir gundysi tą banditą tave pulti. Net jei jis iš esmės to nenori bei prisibijo, nes įpratęs pulti silpnesnius, o tu – stipresnis.
Šią, regis, iki skausmo banalią gatvės taisyklę, kurią žino net ir gatvėje nei karto nesimušusieji, vis dar itin sunku perprasti kai kurioms pagrindinėms pagrindinių Vakarų valstybių galvoms. Vakarai ir NATO, gink Dieve, nesiekia nuversti dabartinio Rusijos režimo ir visiškai nesikiša į jos vidaus reikalus. Tai šiomis dienomis rado reikalą paskelbti Vokietijos kancleris Olafas Scholzas Vokietijos žiniasklaidai komentuodamas neseną karinį maištą Rusijoje ir kalbėdamas apie Vakarų paramą Ukrainai. Šnekėdamas apie Kremliaus sukurtos ir išlaikytos teroristinės grupuotės „Wagner” ir jos vadeivos Jevgenijaus Prigožino maištą, Vokietijos kancleris dar pabrėžė, kad padėtis galėjo tapti labai pavojinga – mat, jei maištas būtų pavykęs, atominis Rusijos ginklas galėjo atsidurti J. Prigožino rankose. Suprask, dabartinis režimas ir jo vadeiva Vladimiras Putinas – stabilesni ir geriau prognozuojami, nei bet kas, kas juos nuverstų?
O. Scholzas dar ir pridėjo, jog, be abejo, Vokietijos žvalgyba ir jis pats iš anksto nieko nežinojo apie būsimą maištą.
Sutapimas, ar ne, šiomis dienomis paaiškėjo, kad Kyjive lankėsi JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) direktorius Williamas Burnsas, kuris susitiko su aukščiausiais Ukrainos pareigūnais ir, žinoma, pačiu prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
Šie susitikimai ir kai kurios jų detalės buvo nutekintos į JAV spaudą. Jų, tiksliau į „The Washington Post“ nutekintos žinios esmė tokia – patys Ukrainos aukščiausi kariniai ir politiniai pareigūnai planuoja iki rudens atsiimti „kuo didesnę“ Rusijos užimtų teritorijų dalį ir, priartėję prie Krymo bei „paėmę įkaitu“ pusiasalį, priversti V. Putiną sutikti su kažkokiomis „Vakarų saugumo garantijomis“ Ukrainai be Krymo. Jei tie Ukrainos pareigūnai iš tiesų taip galvoja ir tai planuoja, tai sunku įsivaizduoti didesnę veidmainystę bei kvailumą.
Viena vertus, pats V. Zelenskis nuolatos konstatuoja, jog Ukraina į bet kokias derybas eis tik tuomet, kai atgaus viską – taip pat ir Krymą. Kas visiškai suprantama. Kita vertus, neįmanoma įsivaizduoti, kad faktinis sutikimas Rusijai palikti Krymą nesukeltų pražūtingų padarinių pačiai Ukrainos valdžiai ir būtų realiai įgyvendinamas. Ir jo pirmiausia neleistų įgyvendinti ne tik ir ne tiek pati Ukrainos visuomenė, kiek Kremlius. Ta pati Ukrainos valdžia ne kartą buvo konstatavusi ir kitą savaime suprantamą dalyką – Kremlius, palikus jam nors menkiausią dabar užgrobtos teritorijos dalį, toliau žūtbūt sieks tęsti agresiją ir siekti savo esminio tikslo – sunaikinti Ukrainą, kaip valstybę ir šalį.
Bet kokiu atveju, į JAV spaudą nutekinta žinia yra veikiau panaši būtent į pačių JAV ir kai kurių kitų Vakarų sostinių ne kartą siūlytą ir, panašu, vis dar tebesiūlomą „kompromisinį taikos planą“. Šio „plano“, turinčio daugybę variacijų, esmė paprasta – Ukraina turi palikti dalį teritorijos, pirmiausia – Krymą – Rusijai, mainais į šios „garantijas“. Tokia idėja remiama dviem visiškai priešingais argumentais – viena vertus, Ukraina esą ir taip nesugebės įveikti Rusijos pajėgų visoje savo teritorijoje, nes jos per stiprios, kita vertus – režimo negalima įvaryti į kampą, nes jis iš to silpnumo ir apimtas baimės mes atominę bombą. Bet kokiu atveju, pats šio „plano“ nutekinimo į viešumą faktas atrodo kaip viešas Kyijivo spaudimas, nepavykus užkulisiniam, arba pastarąjį sustiprinant.
Negana to, buvo paskelbta, kad W. Burnsas pats paskambino Kremliaus viršūnėms nuolatos palaikomu tarpusavio ryšiu ir asmeniškai prisiekė, jog JAV neturėjo nieko bendra su J. Prigožino maištu, niekaip prie jo neprisidėjo ar nemėgino kurstyti bei juo pasinaudoti. Lygiagrečiai buvo pasklidusios žinios, kad pačią maišto dieną JAV administracija esą spaudė Ukrainos valdžią nieku gyvu nemėginti kaip nors vėl smogti Rusijos teritorijai ar kitaip pabloginti ir taip blogą Rusijos vidaus padėtį. Iš esmės, tai ta pati mintis, kurią išsakė ir O. Scholzas – nieku gyvu nesikišame į Rusijos vidaus reikalus ir nesiekiame išsiūbuoti ar nugriauti jos režimo.
Galima daryti prielaidą, kad tokie vieši signalai – tik dūmų uždanga ir paties Kremliaus klaidinimas, o tikrovėje viskas yra priešingai. Galbūt, jau ne tik audžiami, bet ir vykdomi Kremliaus išsiūbavimo ir jo bokštų supjudymo tarpusavyje planai, V. Putinui paliekant tik vieną kelią – į Hagą. Tačiau kur kas labiau tikėtina, kad tokie pareiškimai iš tiesų liudija, jog svarbiausiose Vakarų viršūnėse strateginis mąstymas Rusijos atžvilgiu lieka nepakitęs – svarbiausia pernelyg „neeskaluoti“, neskatinti Kremliaus atsakyti tuo pačiu, ar net paspausti raudonąjį mygtuką, geriau jam pasiūlyti kokį nors „kompromisinį susitarimą“. O baisiausias dalykas, kurį tik galima įsivaizduoti – režimo griūtis ir po jos neišvengiamai seksianti sumaištis, grasinant visam pasauliui branduoline apokalipse.
Šiuo mąstymu grįstas ir nenoras, jog Vilniaus NATO viršūnių susitikime būtų išreikšta aiški politinė valia ir įsipareigojimas Ukrainą priimti į NATO po to, kai jos pergale baigsis karas. Vienas iš vakarietiškų argumentų prieš tai, dangstantis baimę Rusijai tiesiai į akis pasakyti, kad Vakarai iš principo pasiryžę stoti su ja į tiesioginę ginkluotą kovą – tuomet Rusija esą tiesiog stengsis nenustoti kariauti bet kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis. Ji ir toliau atakuos Ukrainą net ir tuo atveju, jei jos pajėgos bus visiškai čia sumuštos ir išvytos iš visos Ukrainos teritorijos.
Štai čia ir atsiremiame į esminį dalyką – dabartinis Rusijos režimas išties stengsis tęsti karą ir naikinti Ukrainą tol, kol turės tam fizinių jėgų ir apskritai bus gyvas. Ir jokie tarpiniai ar „kompromisiniai“ susitarimai čia neįmanomi, jie veiks tik kaip agresorės paskatinimas ir laiko jai suteikimas rengtis naujam agresijos etapui. Tad vienintelė ir esminė ne tik Ukrainos, bet ir visų Vakarų politikos kryptis bei siekis ir turėtų būti ne tik maksimalus Kremliaus režimo fizinis ir finansinis susilpnėjimas, bet ir jo griūtis. Tik tai yra vienintelė karo pabaigos sąlyga, kurios niekaip negali atšaukti galimybė, kad po dabartinio režimo, esą, gali ateiti „dar blogesnis“.
Tiesą sakant, juk ir pačios Vakarų sankcijos, kurios, nors vis dar per silpnos, nepakankamos ir skylėtos, jau yra kišimasis į Rusijos vidaus reikalus, siekiant paveikti jos vidaus pajėgumą ir, galbūt, procesus. Šiomis dienomis priėmus vienuoliktąjį Europos sąjungos sankcijų Rusijai paketą, akivaizdu, kad reikės ne tik ir dvylikto, bet ir „niolikto“ – tam, kad pagaliau jos iš tiesų ne tik kirstų per režimo viršūnių kišenes ir juodų pinigų srautus į Vakarus ar į likusį pasaulį, bet ir rimtai išsiūbuotų gyvybiškai svarbius ekonomikos sektorius. Kuo didesnis nestabilumas ne tik režimo viduje, bet ir plačiosiose masėse – kad ir kaip jos beviltiškai atrodytų – kaip tik ir turėtų būti pagrindinis tokios politikos tikslas. Klanų kovą tarpusavyje ir prieš dabartines viršūnes turėtų būt ne pagrindinis Vakarų baubas ir netikėtumas, nuo kurio bėgama į šalį, o kaip tik visomis jėgomis skatinamas ir inicijuojamas procesas.
Žinoma, šalia turi būti laikomos atvertos durys – tiems, kurie išties pradėtų siekti realaus susitarimo su Vakarais ir Ukraina pastarųjų sąlygomis, bet ir gaudami tam tikras garantijas sau, o pro kitas duris išlydėdami V. Putiną į Hagą. Arba į velionio Josifo Kobzono koncertą.
Tačiau tokiai politikai reikalinga ne tik drąsa, bet ir aiški ir, svarbiausia, bendra strategija, nuo tik gynybinio ir reaktyvaus mąstymo pereinant prie puolamojo bei proaktyvaus.
Bet, kaip matome, nėra nei vieno, nei kito, nei trečio. Tad belieka pakartoti, kad Vakarai ar, teisingiau, pagrindinės jų šalys, greičiausiai, ims atsikvošėti tik tada, kai Rusijos režimas, pasitelkęs Baltarusiją arba, veikiau, Iraną, ims rengti tiesioginius teroristinius išpuolius jų teritorijoje ir prieš jas pačias. Kol pagrindinių Vakarų šalių tai nepasieks tiesiogiai, vargu ar tą mąstymą pakeisti galės net ir tokie Rusijos išpuoliai, kaip, pavyzdžiui, jos teroro aktas Ukrainos Zaporižios atominėje jėgainėje.
Ar Rusija, pavyzdžiui, ryšis tiesiogiai įsikišti – o gal jau įsikišo – į eilinius masinius neramumus bei riaušes Prancūzijoje? Kremliaus propaganda ne tik atvirai džiūgauja dėl tokios „pamokos“ geriausiam V. Putino telefoniniam draugui, Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, bet ir leipsta nuo svajonių apie tai, kad šios riaušės peraugs į tikrą pilietinį ir rasinį karą ne tik toje šalyje, bet ir kuo plačiau aplinkui. Propagandininkai jau ir atvirai ragina Kremlių imtis tą karą esą galinčių paskatinti teroristinių išpuolių ar paraginti draugus islamistinius režimus to imtis.
Ką gi, belieka pakartoti – jei tu nepuoli bandito, banditas puls tave. Galbūt net ne vienas, pasitelkęs kitus.
