Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Du kartus perskaičiau apie Petro Venclovo  įžanginę novelę „1947 – ieji“ romane „Grumtynės“, išėjusiame šiemet. Tačiau pirmą kartą ją perskaičiau romane „Iš tamsos į tamsą“, pasirodžiusiame 2012 metais. Kūrinio įžanga, (knygoje užrašyta prologas), turėjo ir dar du žodžius „Užmigęs dauboje“.

Prie novelės skirtumo reikia pridėti  kalendoriaus datas, – vietoje septyniadešimt metų, turime skaityti šešiasdešimt, mat, dešimtmetis praėjo nuo šitų kūrinių pasirodymo… Jeigu dar po kokio dešimtmečio Petras Venclovas parašytų romaną apie rezistenciją, jis turėtų įžangoje įvardinti aštuoniasdešimt metų!

Autorius pradeda knygos įžangą nuo prancūzų poeto: „Vaizdas beveik toks, kokį 1870 metais savo eilėraštyje „Miegąs klonyje“ aprašė poetas Artūras Rembo“. To eilėraščio nesu skaitęs; gal klonių ir daubų vaizdas paupyje visur vienodas. Koks buvo to jaunuolio, užmigusio klonyje, likimas, nežinau… Nors, kita vertus, Prancūzijos istorija irgi neapsiėjo be kraujo, be mirčių.                             

1947 metais man buvo septyneri metai, o rašytojui Petrui Venclovui – treji. Mudu gimėme kaime ir kiekvienas atsinešėme savąsias  istorijas… Mano šeimos vyriausioji sesuo ištekėjo berno, kuris dirbo samdiniu pas tėvus Smetonos metais ūkyje. Sesuo, baigusi prekybos kursus, gyveno Plungėje. O tas jos bernas (samdinys) irgi gyveno ten, dirbo tardytoju, paskui pradėjo mokytis Charkove kursuose teisėju. Mūsų šeima pradėjo džiovinti duoną, ruošti druską,  lašinius. Aš su dviem  broliais ir dviem seserimis, pamatę vieškeliu dardant mašiną, bėgome į „pastauninką“, miškelį prie Minijos. Gal dėl to sesers vyro mūsų šeimos neišvežė į Sibirą…

Petras Venclovas. Grumtynės

O vyrai, tai sužinoję apie mūsų šeimą, 1947 žiemos naktį apsilankė pas mus, ir laiku neatsklendusiam durų tėvui išmušė dantį; kitą kartą nušovė kiaulę ir pasikinkę arklį, ją išvežė; išvogė iš spintos skrynių žiedus, karolius, grąsino mamai dėl ne taip išauklėtos dukros, ketino ją nušauti; Prisimenu tą vaizdą, – mama stovi su mūsų jauniausiuoju sūneliu ant rankų, ir ašaroja.  (O aš ir dabar girdžiu tą vyro balsą). Mama kurį laiką negyveno namuose, ją priglaudė kaimynai… Mes, kiek ūgtelėję vaikai, iš mūsų tėvų pradėjome girdėti kitokias versijas; mus apiplėšė ir tėvus gąsdino ne miškiniai, o gretimo kaimo vyrai, pažinoję tą jaunuolį, būsimąjį teisėją.

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Po keliolikos metų gretimo kaimo bernai, mūsų sesers vyro bendraamžiai, (man žinoma jų pavardė) ėmė kreiptis į komunistų partiją (į Plungės kompartijos komitetą) dėl to vyro, netinkamai sutikusio vokiečių valdžios atėjimą, – tas vyras mūsų kaime laikė lietuvišką, tautinę, vėliavą. Jie surado foto nuotraukas, surado liudininkų, ir tą sesers vyrą išmetė iš partijos. To vyriškio karjera buvo sužlugdyta. 

Sesers vyras norėjo įtikti ir smetoninei Lietuvai, ir sovietų valdžiai. Smerktinoje padėtyje atsidūrė ir tie jį iš partijos išmetę gretimo kaimo vyrai. Dabar, pradėjus skaičiuoti laiką nuo sovietinių laikų, jau Lietuva vėl laisva, vėl nepriklausoma. (Nuo 1991 metų Kovo 11 dienos pradėjome skaičiuoti 30 metų). 

                      ————-

Prabėgus keletui metų, menu ir agitaciją bei prievartinį rašymąsi į kolchozus (mūsų kaime kolchozas įsikūrė 1949 metais; tėvas atkakliai nepasirašė į tą „bendrą ūkį“, išslapstė po malkomis pjaunamąją mašiną, karietą).

Aš, 1951 metais pradėjęs lankyti Plungės gimnaziją, grįždamas iš pamokų, prie rusų mokyklos kieme išvydau pamestą partizaną. Ir dar iš tų metų atsimenu geležinkelio stotį, kurioje traukinio vagonuose buvo daug „išvežamųjų“ į Sibirą…

                      ————–

Abiejų knygų („Iš tamsos į tamsą“, „Grumtynės“) įžangose skaitome: „Koks nelengvas, o dažnai ir lemtingas buvo pasirinkimas su kuo ir prieš ką gimusiųjų praėjusio amžiaus antruoju ir trečiuoju dešimtmečiu…“ Įžangoje prisimenami ir antikiniai laikai: „Juk dar Antikos išminčiai sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be išbandymų, kryžkelių ir šunkelių, be dvasios suklupimų ir nuopolių“.

Petras Venclovas. Iš tamsos į tamsą

Įžangoje autorius plačiai pavaizdavo vaizduojamą jaunuolio neilgą gyvenimo kelią. Rašytojui užtenka ir istorijos, ir jauno žmogaus psichologijos išmanymo: „Už ką jis kovojo: už sovietų Lietuvą ar už laisvą laisvą, nepriklausomą Lietuvą? Pirmuoju atveju jis būtų „liaudies gynėjas“, paprastai žmonių vadinamas „stribu“, antruoju – miškinis, žaliukas, arba, moksliškiau tariant, partizanas. Įsižiūrėjęs į jo veidą, nuspręstum, kad jam apie devyniolika ar dvidešimt. Būdamas tokių metų, turėjo tarnauti raudonojoje armijoje kur nors Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze. Gal jį atleido nuo kariuomenės dėl sveikatos problemų, bet koks nors politrukas, gebantis jaunų žmonių protais ir jausmais, įtikino jį tapti „liaudies gynėju“, žadėdamas šviesią komunistinę ateitį?“

Patrauklios buvo jaunuolio svajonės: „Vesti ir pasakoti vaikams ir anūkams, kaip nelengvai aštuoliktaisiaisdvidešimtaisiais savanoriai, o po trisdešimties metų partizanai dar kartą iškovojo laisvę, atkūrė nepriklausomą valstybę. Jis nė kiek neabejojo, kad po metų kitų Lietuva vėl nusimes okupantų jungą. Į jo ateities planus mirtis neturėjo teisės įžengti. Ji galėjo pasirinkti bet ką, tik ne jį: šviesiaplaukį Lietuvos laukų riterį, kovojantį už teisybę ir laisvę“.

Įžangoje dar minimas ir neapsisprendusiųjų pokario rezistencijos kovoje sluoksnis, kaip ir tas kaimietis, „stribų“ įsakytas turėjęs nuvežti jaunuolio lavoną prie valsčiaus stribynės ir pamesti po langais, ant bruko, jog visiems, kurie kovoja arba nepritaria naujajai valdžiai, būtų aiški pamoka ir rūstus pagąsdinimas. Valstietis neskuba, jam velniškai nesinori dienos akyje užsiimti tokiu šventvagišku darbu, nes kiekvienas sutiktas kelyje palaikys jį okupantų talkininku.

Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.

                       ————–

Įžanginė novelė labai patiko ir literatūros kritikui, teatrologui, Gediminui Jankui, aukštai įvertinusiam ir visą knygą: „Betgi įsimintiniausia ir įspūdingiausia man pasirodė pati pirmoji, įvadinė, novelė – „1947-ieji“. Joje autorius sudėliojo įvairiausias ir skirtingiausias mirusio jaunikaičio žūties versijas – juk jis galėjo būti ir partizanas, ir kovojęs už sovietų Lietuvą. Jaudinantis tekstas, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų, galima sakyti, programinis visos knygos raktas“.

 Neveltui šalia Gedimino Jankaus recenzijos įdėta jaunų partizanų nuotrauka, ir žinomo partizanų kapelionio Justino Lelešiaus – Grafo (1917 – 1947) patriotinis kreipinys: „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.“

                      ———–                                   

Šiandien rezistencijos temą reikia suvokti plačiau, – kaip vieną iš tautos istorinės atminties segmentų, nes be tokios atminties nei apie rezistenciją, nei apie kitokį istorinį periodą nebūtų prasmės kalbėti. Istorinė atmintis talentingai gaivinama, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės romanuose „Silva rerum“, kuriuose autorė kelia iš užmaršties prie skaitytojo septynioliktąjį ir aštuonoliktąjį amžius, Renatos Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“, kurio veiksmo rėmai jau liečiasi su pokario rezistencija.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Kaip nesėkmę, gaivinant tautos atmintį, įvardinčiau Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, sulaukusį daug kritikos. Jame autorius pernelyg nerūpestingai pasielgia su istorine medžiaga, suteikdamas prioritetą kūrinio formai, o ne turiniui. Žinoma, nebūtina suteikti jam pirmenybę, tačiau tokiu atveju reikėtų išlaikyti bent šių dėmenų lygsvarą, kas, sakykim, pasiekta žaismingame Gintaro Beresnevičiaus romane „Pabėgęs dvaras“…      

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kūryboje vien talento neužtenka, reikia dar ir asmenybinės brandos, – moralinės atsakomybės, pilietiškumo, tautiškumo, orumo. Juk ko sulaukiama, šaipantis iš žmonių, padėjusių galvas dėl tautos laisvės? Taip nejučia, „estetiškai“, prarandamas tas placdarmas, kurį partizanai/rezistentai buvo išsikovoję nelygioje kovoje. Pasakojamasis laikas/jo datavimas/ nebeturi lemiamos reikšmės, kadangi moralinės-tautinės vertybės istoriniu požiūriu yra belaikės, kitaip sakant, visada aktualios, – į jas pasikėsinęs subjektas objektyviai atsidurs priešininkų/priešų placdarme.

Pavyzdžiui, kad ir garsiųjų Pilėnų gynėjų ir jų kunigaikščio Margirio žygdarbio neigėjai, kuriems aistringą atkirtį davė literatūrologas Algimantas Bučys (ž. „Metai“, Nr. 6, 2011). Istorinei atminčiai nebe labai svarbu, kiek tas ar kitas įvykis yra autentiškas, o kiek legendom apipintas, kadangi jis jau yra užsifiksavęs tautos atmintyje, jos vertybių skalėje. O neigti tautos atmintį negalima kitaip, kaip atsistojant į opozicionierių stovyklą.

Žinoma, dar galima kvestionuoti atskiras tautos personalijas (pavyzdžiui, daug iečių dar ir šiandien sulaužoma dėl Salomėjos Nėries, dėl Petro Cvirkos, dėl Justo Paleckio, dėl Antano Sniečkaus ir kitų), bet negalima kvestionuoti tautos kovų dėl laisvės, nepriklausomybės, kadangi toji kova vyksta ne dėl ko kito, bet dėl mūsų, tautiečių,  tapatybės, dėl mūsų išlikimo, dėl mūsų savasties.  

2020.03.01; 09:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Aš taip pat nemačiau skandalingojo Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklio pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Bet tai nereiškia, kad tik premjeros stebėjimas, buvimas salėje gali nuteikti objektyviai nuomonei. Apskritai nuomonė objektyvi būti negali, ji visuomet subjektyvi.

Todėl pasitikiu Jauniaus Pociaus ar Valdo Vasiliausko kompetencija ir, žinoma, savo nuostatomis, kurios jau anksčiau suformuotos R. Vanagaitės publicistikos. Juo labiau, kad iš anksto skelbta, jog režisierius A. Areima, kuris, pasak teatro meno vadovo A. Jevsejevo, „kiaurai sienas eina“, stato… siaubo miuziklą. Na na…

Pjesę pagal knygą parašė lenkų dramaturgas Michalas Valčakas (Michal Walczak). „Su „Mūsiškiais“ pjesę sieja du nesunkiai atpažįstami veikėjai – persona non grata ir nacių medžiotojas. Suprask, persona non grata – pati R. Vanagaitė, o nacių medžiotojas – Efraimas Zurofas. Veiksmas rutuliojasi Kauno VII forte, kuriame karo metais veikė koncentracijos stovykla. Dabar šis fortas privatizuotas, paverstas pramogų centru, į kurį žmonės kviečiami švęsti ir linksmintis. Visa tai vyksta ant žmonių kaulų,“ – „Respublikoje“ rašo teatro kritikas J. Pocius.

Ne, spektaklyje nėra tiesioginių kaltinimų, kad visa lietuvių tauta – žydšaudžiai, kaip savo knygoje bandė įrodyti R. Vanagaitė. Kūrėjams palikta visiška laisvė, ir A. Areima ja naudojasi: ant sušaudytų žydų kapo duobės mylimasi, ant nužudytųjų kaulų pramogaujama, o patys kaulai tampa vaikų žaislais, klounas pyškina pistoletu… Tai aprašydamas Valdas Vasiliauskas apibendrina: betgi tai nejaudina, ir po premjeros žiūrovai skirstosi abejingi, „nei sužavėti, nei pasipiktinę – ir mūsiškiai, ir jūsiškiai“. O jeigu taip, tai, kaip kažkada sakė genialusis Juozas Miltinis, „teatras miręs“…

Iš tiesų, Didžiojo Meistro įkurtas ir išpuoselėtas teatras jau keletą metų draskomas kūrybinių ir toli gražu ne kūrybinių, o greičiau utilitarinių ambicijų. Jame siaučia organizacinė kakofonija, kūrybinė savivalė ir, sakyčiau, dvasinis nuopuolis. Pastarasis spektaklis man primena pernykštį (pakartotą 2002 m. leidimą) Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kuriame, kaip gražiai parašyta jo anotacijoje, „partizaninio karo fone istorinės asmenybės atgyja naujai ir netikėtai“.

Kaip netikėtai? „Jauno gal 18, gal 20-ties partizano kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…“, – štai kokie pasažai dominuoja „laisvo kūrėjo“, vaizduojančio Jono Žemaičio asmenybę, veikale. Karas žiaurus, todėl, pasak autoriaus, „žalieji“ turi pasismaginti: ir „partizanų gyvenimas bunkeryje paįvairinamas keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdeliais apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes“, – rašiau portale Slaptai.lt vasario mėnesį, kai Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai jau ramiai sau gromulavo 30 400 eurų dydžio gautas premijas…

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Medijų forume, kuris, kasmet organizuojamas Kultūros ministerijos ir globojamas LRT, neseniai įvyko senamiestyje, taip pat buvo akcentuojama kūrybinė laisvė, apeliuojama į „recipiento“ sąmoningumą, bet nė žodžiu neužsiminta apie kūrėjo atsakomybę. Prieš ką? Nesakau – prieš tautą, visuomenę, žmogų, nes tai būtų per skambu. Prieš save.

Neribota kūrybinė laisvė, kad ir patepama nemažais valstybiniais ar iš kažkur gaunamais pinigais (o tokių recidyvų nemažai), iškreipia tikrovę, šaržuoja esminius mūsų visuomenės gyvenimo etapus, žeidžia istorines asmenybes ir jų atminimą. Kitaip sakant, Lietuva – ne kokia Indija, kur karvės yra šventos. Ir mūsų kūrėjas – ne šventa karvė.

2019.11.30; 17:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Delfi.lt TV studijoje prieš kelias dienas buvo vėl pakalbintas Marius Ivaškevičius. Stebėjau šią laidą nuo pradžios iki pabaigos, prisikaustęs prie ekrano.

Kalbama čia buvo apie kūrybą, skandalus, kitus dalykus, tačiau dominavo tema, kad štai n-taisiais mūsų eros amžiais tamsioje lietuvių tautoje ištryško kolosalus šviesos stulpas, užgimė toks šviesos kunigaikštis  M. Ivaškevičius. Anąjį kalbinantis pataikūniškas žurnalistas niekaip negalėjo atsistebėti – kaip tokioje pelkėje, kur gyvena tamsi liaudis, kažkokie kaukai, nei iš šio, nei iš to stebuklingai išdygo dvasios milžinas, podraug žiūrovams leidžiant lengvai, kad tik didžiausi tamsuoliai gali priekaištauti laisvojo žodžio titanui, tokiu būdu neva užsimodami prieš žodžio laisvės šventenybę. M. Ivaškevičius atlaidžiai leidosi būti garbinamas, dėl savo širdies gerumo, kaip buvo matyti, suteikdamas mums didžiulę (nepelnytą?) garbę pabendrauti bent per atstumą.

Be visa ko kito, M. Ivaškevičius paporino, kad atėjo laikas mums į partizaninį pokario pasipriešinimo okupantui karą pažiūrėti šaltai, vengiant verksmingo tono, atsisakant pretenzijų supaminklinti to karo herojus. Kadangi šis rašytojas yra taurių manifestacijų, skirtų pagerbti Holokausto aukas, organizatorius, paklausinėkime jo dar ir to – ar ir į  Holokausto atminimą anas būtų linkęs žiūrėti šaltai, blaiviai mėsinėdamas įvykį.

Ne aš dabar savo rizika nusprendžiu sugretinti tarsi ir nesugretinamus dalykus, o yra taip, kad dažnai tie patys žmonės, kurie jaučia pareigą suniekinti Lietuvos partizaninį judėjimą, iš kitos pusės, yra pirmose gretose tų, kurie ragina mūsų širdyse pastatyti memorialą, skirtą atminti žydų tautos tragiškai lemčiai? Atrodytų, kad šios temos yra nesusisiekiantys indai, nevienarūšiai reiškiniai, nežiūrint to tragizmo, kuris baisiausiais pavidalais prasikiša tiek vienu, tiek kitu atveju, tačiau, kaip matome, yra mėgėjų skirtingas temas pritemti vieną prie kitos.

Holokausto industrija. Norman G. Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Suprantama, kodėl šias temas į vieną visumą rišo toks Efraimas Zurofas, partizanų šmeižimu siekdamas išbalinti sadisto Nachmano Dušanskio mundurą, tačiau taip ir lieku nesupratęs to, kodėl savo jautrumą sugebėję pademonstruoti holokausto atminimu žmonės apie Lietuvos  partizaninį karą kartais tuo pačiu skalija taip nepagarbiai, kad net užgniaužia kvapą. Pats laikas prisiminti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre konstatavo, jog Lietuvos partizanų persekiojimas ir žudymas yra lietuvių tautos genocido apraiška, o tai savo ruožtu reiškia, kad pokario laisvės kovotojų gero vardo niekintojai stoja tautos genocido organizatorių pusėje.

E. Zurofas yra išprotėjęs žmogus, jeigu patikėtume Rūtos Vanagaitės žodžiais, kada ji kartą viešai prasitarė apie savo buvusio sugyventinio požiūrį į lietuvius, – anas yra pavojingas psichinis ligonis. Tačiau, prisimename, dar taip neseniai tas visiškai pamišęs žmogus Lietuvoje kojos spyriu atidarinėdavo duris į aukščiausiųjų valdininkų kabinetus.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

O vis dėlto lietuvių tauta toli gražu nėra tamsi liaudis, jeigu ji sugeba taip vikriai atpažinti tokių herojų kaip M. Ivaškevičius falšą. Iš tiesų, kaip atrodo, M. Ivaškevičiaus savitumą visų pirma liudija jo sugebėjimas užauginti falšą iki dangaus. Jeigu norite, tai yra falšo dramblingumo arba dramblingo falšo reiškinys. Užkliūva ne šio rašyto noras pagerbti Holokausto aukas, – ginkDie!, – o demonstracinė teisuolio poza. Galų gale net ir tamsiai liaudžiai duota suprasti tikrąją vertę tų pasirinkimų, kai Holokausto tema yra eksploatuojama siekiant užsitikrinti kontraktus, kai dar svarbiau nei talentas, siekiant įtakingų žmonių postsovietiniame pasaulyje pripažinimo, užsimanius tapti pageidaujama figūra imperijos teatriniame ir literatūriniame pasaulyje, yra tam tikras elgesio kodas. Visose imperijose žydiškoji terpė būdavo  intelektinės oazės subkultūra, tačiau mus liūdina faktas, kad M. Ivaškevičiui užkopti ant pirmosios karjeros pakopos, pelnyti TERPĖS pripažinimą buvo leista tik jam pademonstravus savo atsainumą lietuviškosios terpės vertybių atžvilgiu.

Buvau užsimojęs trūks plyš perskaityti romaną „Žali“, tačiau  prisiversdamas perleidau pro akis tik 60 psl., daugiau neįstengiau, nesugebėjau. Neturiu tikslo suniekinti kieno nors kūrybines pastangas, tačiau tiesiai šviesiai pasakysiu, kad niekados niekur kitur nesu matęs tokio prėsko teksto kaip šie vargani 60 psl. Kas be ko, nesu išlavinto skonio skaitytojas, tačiau skaitant tokius tekstus man vis tik knieti garsiai sušukti, kad rašytojas tuščiai gaišta laiką, geriau anas eitų kasti griovių. Būna, kad imi į rankas žaižaruojantį kaip įkaitinta žarija tekstą, bijodamas nusideginti, o 60 psl. „Žali“ dialogų pasirodė savaime negyvas, žalias tekstas, iš tiesų tarsi besiprašantis kažkokio naujo gyvybės įpūtimo, tarkime, pastatymo teatre arba paįvairinimo keiksmažodžiais. Paprastai  savo laisva valia aš vis tik renkuosi skaityti tuos autorius, kurių tekstai jau savaime yra pastatymas, teatras.

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

Nesuprantu savo silpna galvele, būdamas gojus, kaip tai yra padaroma techniškai, tačiau sunku būtų paneigti prasikišantį faktą, kad nuo a.a. Leonido Donskio vadovavimo laikų Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija palaipsniui keitė savo orientaciją, vis akivaizdžiau pereidama nuo lituanistinių vertybių puoselėjimo uždavinio prie užsiangažavimo semitinių vertybių labui.

Kaip kalbant šia tema neprisiminsi Marko Zingerio, kuris vienas iš pirmųjų stojo ginti lėkštų tautininkų puolamą „Žali“ autorių. Žinia, M. Zingeris priklauso tai žydų tautybės frakcijai, kurie bando prakišti versiją, jog Holokaustą pasaulyje sukėlė lietuviai. Būtent. M. Zingeris su dideliu įtaigumu ir apibendrinimo užmoju yra viešai papasakojęs istoriją, kad neva tik užėmus vokiečiams Kauną, kažkoks lietuvių tautybės kaunietis iškart atitempė į gestapą priduoti savo kaimyną žydą, už ką nuo gestapininko gavo spyrį į užpakalį ir buvo išvadintas lietuviška kiaule. Tokie štai taurūs būdavo gestapininkai, o lietuviai visais laikais buvo ir liko kaulėmis, ar kaip nors kitaip dar būtų galima suprasti šią poringę?

Tas pats M. Zingeris yra pasidalijęs savo įspūdžiais iš viešnagės Izraelyje, kad neva čia prostitutėmis dirba išimtinai tik lietuvės. Man iš tiesų yra keblu kvėpuoti tuo pačiu išlaisvintos tėvynės oru („Aš dūstu“), kuriuo kvėpuoja ir M. Zingeris, ne todėl, kad anas būtų žydas, o tik dėl to, jog šis  žydų tautybės rašytojas yra pati nešvankybė, nešvankybės gyvasis įkūnijimas. Už nešvankybę atsilygindamas nešvankybe, aš dabar jo paklausiu – kodėl žydų tautybės kovotojai, ar tai būtų sovietiniai partizanai, ar KGB tardytojai, kartas nuo karto savo tiesas puldavo įrodinėti kastruodami į jų nagus patekusius priešininkus? Ar tai kaip nors, tiesiogiai ar netiesiogiai, yra susiję su populiacijoje gyvuojančia apipjaustymo tradicija? Ką šia tema galėtų paporinti, pavyzdžiui, psichoanalitikas?

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Prisiminkime ir kitą garsų lietuvių istorinės sąžinės masažuotoją, tokį štai Arkadijų Vinokurą. Šis žmogus nepavargdamas budi mūsų sąžinės sargyboje ir plėtoja Holokausto temą, tik ištaikęs mažiausią progą užsipulti lietuvius. Bėda ta, kad ponas Arkadijus dažnai ima ir apsimeluoja. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tik visiškai neturintis vaizduotės žmogus nesugeba ilgai, pernelyg ilgai suprasti to, kokia apgailėtina yra kitos tautos sąžinės masažuotojo misija.

Kaune jau ne pirmi metai veikia Sugiharos fondas (taip pavadintas  japonų diplomato, gelbėjusio žydus, garbei), kuris skelbia kasmetinę Tolerancijos žmogaus nominaciją ir skiria premiją, pastaruoju metu vadinamą Leonido Donskio premija. Ar ir šito fondo tauria veikla dabar bus kviečiama suabejoti, – klausiate. Tik didžiausias niekšas taip galėtų pasielgti, ne kitaip!

Iš tiesų, kai iškyla kalba apie šį fondą, man sunku nuslėpti savo sumišimą. Tai yra garbingo žmogaus vardu pavadinta garbinga visuomeninė iniciatyva, o fondo veikloje dalyvauja (ar dalyvavo) keli iškilūs Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, suteikdami fondui žaižaruojančią intelektualumo aurą.

Tačiau Sugiharos fondo veikla visų pirma yra siejama su garsia Lietuvoje Garbaravičių pavarde. Jeigu negirdėjote, „Garbaravičiai“ Lietuvoje yra labai graži turtingų, išsilavinusių, įtakingų, tiesiog neįtikėtinai simpatiškų žmonių giminė, kuri, be visa ko kito, Lietuvoje užkūrė Rusijos elektros energijos pardavimo tarpininkavimo verslą. Kaip žinome, dujų ūkyje toks tarpininkas ilgą laiką buvo Viktoras Uspaskichas, o elektros energijos ūkyje Rusijos pardavimų tarpininkavimo verslą visą laiką kontroliavimo garbingieji Garbaravičiai. Kad ir kaip būtų, tokiai tarpininkavimo misijai, regis, Rusijai reikėjo ne šiaip verslininkų, o žmonių, turinčių politinės įtakos svertus savo rankose.

Faktas, kad Lietuva galop pasistatė dujų terminalą, rodo, jog V. Uspaskichas su savo tarpininkavimo misiją pralaimėjo. O tai, kad Lietuva nepasistatė savo AE, rodo, kad čia pralaimėjome mes visi, be to, pralaimėjome dar labiau nei buvo galima tikėtis. Astravo tiksinti bomba yra tokio mūsų pralaimėjimo manifestacija.

2019.03.25; 06:00

Šventinės fanfaros nutilo, ir Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai ramiai sau gromuluoja apie 30400 eurų dydžio gautas premijas, regzdami naujas kūrybines vizijas. Marius Ivaškevičius, apdovanotas šia premija už neišpasakytą „kūrybinę drąsą“, įkūnytą pastarojo meto kūryboje (į ją įeina ir po 16 metų pertraukos pernai pakartotinai išleistas romanas „Žali“), sako, dabar mintija apie naują kūrinį pavadinimu „Raudoni“ – apie stribo idealą tais sunkiais pokario metais.

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Siūlau pagrindinę „istrebiteliaus“ (liet. naikintojo) įvaizdžio giją. Tai prastuomenės atstovas, gal koks kaimo mušeika ar girtuoklėlis, bet nuoširdus, tyras ir į Dievą tikintis vaikinas, suviliotas gražiais pažadais – vienu kitu rubliu, šautuvu ant peties, sunaikintųjų ar ištremtųjų batais, kitu turtu, geru užkandžiu prie arielkos ar šiaip jau gera perspektyva išlikti gyvam… Viso to gali nebūti, jei miestelio NKVD vadas kapitonas Dulkinas jo neįkalbės būti „liaudies gynėju“. Politikos į vaikinuko galvą daug neprikiši: liaudies tai liaudies, ar svarbu ką ginti. Be to, jauno gal 18, gal 20-ties vyruko kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…

Šablonas? Taip. Rašytojo valioje šį trafaretą paįvairinti keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdelis apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes. Tik kažin ar „liaudies gynėjui“ jie pritiks, nes juk jo paveikslas turi būti taurus – jis gi gina liaudį nuo banditinio elemento. Gina – ankstyvą rytą sumesdamas dar neatšalusius vyrų kūnus ant miestelio grindinio…

Būsimo romano „Raudoni“ pavadinimas, žinoma, sąlyginis. Negalima varžyti kūrėjo laisvės. Koks jis raudonas! Paprastas artojas, kaimo bernelis, įkalbintas eiti į šį „atgyvenusį“, beviltišką, beprasmišką, iš anksto pralaimėtą karą. Jis nekaltas, kad pateko į tokį istorijos akivarą. Bet neminimas ir tas okupantas, kuris į šį karą įstūmė. „Į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai“, – teisino M. Ivaškevičius po pirmojo „Žalių“ leidimo.

Taip literatūrinėmis priemonėmis suponuojama mintis, kad dėl Lietuvos okupacijos ir pokario pasipriešinimo yra „abipusė kaltė“. O autorius 2002 m. romano pristatyme filosofuoja: „Karo evoliucijos požiūriu, tai buvo žingsnis atgal. Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus“. Taigi, tas kaimo bernas – ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje – buvo atsilikęs technologiniu požiūriu, tad reikėjo sudėti ginklus, ir to košmaro, to „atgyvenusio“ karo būtų nebuvę…

Grįžkime prie „Žalių“. Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis parinko keletą citatų iš šio romano. Žinoma, jos ištrauktos iš konteksto, tendencingai parinktos, pasakys autorius ir eilinį kartą iškoneveikęs kritikus pagrasins teismu. O vis dėl to…

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

,,Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę. Turėjo ją dvidešimt metų, tarp dviejų pasaulinių karų, buvo sutikę kantriai perlaukti Antrąjį ir didžiai nustebo, kad šiam pasibaigus jiems nedavė jų valstybės.“ (5 psl.).

,,Geriausių strategų ir naujausios ginkluotės išpaikinta Europa kažin ar galėjo tikėtis, kad jos pakraštyje įsiplieks toks atgyvenęs karas, kuriame bus spjauta į naujausius išradimus.“ (6 psl.).

,,Lietuvių nuolat kariaudavo apie dvidešimt tūkstančių. Kartais tiek, kartais mažiau. Bet jie nėkart nebuvo susirinkę į krūvą, nėkart nesusitiko, gyveno po krosnimis, po bažnyčių altoriais, buvo bunkerių net kapinėse.“ (8 psl.).

,,/…/ Pieninė kaip tik krapštėsi ties mano pilvo apačia. Bandė brautis žemiau, kad parengtų mus susitikimui su priešu.“ (81 psl.).

,,Bartkus buvo viso labo metro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys, kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė, ir ničnieko neatsitiko.“ (206 psl.).

,,Ir važiuoti beveik nebeliko, – sutinka Kasperavičius, todėl mes pajudame vos tik Pieninė lapu išsivalo apsižliumbusį tarpkojį ir sėdasi man iš kairės. /…/ Jei prieš kelias minutes kas nors čia būtų stovėjęs, jis, nors ir neaiškiai, būtų girdėjęs Pieninės graudų ,,siusiojimą“ (216 psl.).

,,Aplink mane plaukioja šūdai. Tėvas gramdo juos nuo manęs ir kažką be perstojo sako. Bet aš iš to atsimenu tik vieną sakinį, kad, kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą. Ir tai buvo vienintelis kartas, kai tariant ,,Jonas Žemaitis“ nežinojau, kas tai yra.“ (237 psl.).

,,- Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad nusmauktumėt man kelnaites ir kaip reikiant…“ (240 psl.).

,,Ji išsitiesia, pakelia nuo manęs savo sėdmenis ir lieka klūpėti ant kelių, apžergusi mano pilvą. Iš jos tarpkojo vidine šlaunies dalimi į mane grįžta tai, kas pirma į ją buvo subėgę. Ji neskuba to valyti, mato, kur aš žiūriu. Jos kamienu teka lašai.“ (249-250 psl.).

Čia: Juozas Kasperavičius – Lietuvos aviacijos lakūnas, Bartkus, kurio vardas nenurodytas, bet kito bendrapavardžio prie J. Žemaičio negalėjo būti, partizanas, pasirašęs partizanų vadų 1949 m. vasario 16-osios deklaraciją; Pieninė – partizanų ryšininkė (A. Endriukaičio pastaba).

Pakaks.

Knygos pristatyme pripažįstama, kad pagrindinių romano veikėjų prototipai – istorinė asmenybė partizanų vadas Jonas Žemaitis ir jo kovos draugai; naratorius – Jonas Žemaitis, iš kapo pasakojantis apie kelionę pas antrininką išdaviką Joną Žemaitį, kurį reikia sunaikinti. O knygų apžvalgininkas Audrius Ožolas tikina, kad „praėjus 16 metų po pirmojo leidimo „Žali“ dabar patikrins, kiek esame pasiryžę tai, kas buvo laikoma idealistinių mitų paneigimu, istorinės realybės iškreipimu ar provokacijomis, vertinti grynai literatūriniu požiūriu.“

Raudonieji agentai

Tai tiesa: patikrino. Tiktai vertinti galime ne vien literatūriniu matmeniu.

Ir toliau: „Tai postmodernistinis tekstas, kuriam būdingas lietuvių literatūrai novatoriškas pasakojimo konstravimas, savita kalba ir stilistiniai žaidimai. Knyga, kurią skaitant anuomet daugeliui svarbiausia buvo konteksto, istorinių faktų ir fikcijos sankirtos nagrinėjimas, dabar, tikiuosi, bus įvertinta būtent dėl jos neabejotinos meninės reikšmės.“

Dar 2003 m. Laimantas Jonušys „Šiaurės Atėnuose“ teigė, kad pasaulio literatūroje daug drastiškų epizodų. Pavyzdžiui, aprašomas, kaip George‘as Washingtonas palapinėje tuštinasi į kibirą, kad jo dantys ne iš medžio, o iš dramblio kaulo, jūrų vėplio ir hipopotamo ilčių… Literatas daro išvadą, kad gi M. Ivaškevičiaus romane to viso nėra, o jo vaizduojami J. Žemaitis ir J. Kasperavičius nėra negeri žmonės, o šiaip „paprasti kaimo bernai“, kuriems būdingos visos žmogiškosios silpnybės ir ydos.

Tada gal surašykime į jaučio odą visus žmogiškuosius gyvuliškuosius instinktus ir pateikime juos nacionalinei premijai gauti. Rašytojų sąjunga teigia, kad M. Ivaškevičiaus romane tie žmogiškieji instinktai tėra tik priemonė pavaizduoti „paprastų kaimo bernų“ šiokiadienius, kurie buvo pilki, vienodi, beprasmiški, nes lindėti bunkeryje be jokio tikėjimo rytdiena, žinoma, tėra tik tų instinktų tenkinimas. „Nevaržykime kūrėjo laisvės“, – šaukia ji savo pareiškime.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Bet ar iš tiesų autorius nežinojo, kad tas tikėjimas šviesia rytdiena, Lietuva be okupanto egzistavo? Tai kodėl ištremti jo artimieji, kaip pasakoja savo neatgailaujančiame straipsnyje menininkas, tikėjo grįšiantys į tėvynę, nors ir okupuotą, sulauks šviesesnio gyvenimo negu gulage, o gal ir laisvos Lietuvos? Ar ir jie Sibiro platybėse tenkino vien savo instinktus?

Veidmainiavimas romane yra sunkus M. Ivaškevičiaus nusižengimas. Prisidengdamas kūrybos laisve ir sau pačiam suteiktomis postmodernistinėmis indulgencijomis, jis formą iškelia aukščiau turinio, kuris, tiesą sakant, smarkiai pašvinkęs, nes iš partizanų bunkerinio gyvenimo tyčia išplauna tikėjimą laisve. 

„Jei taip apie mano tėvą rašytų, žiebčiau į snukį, ir viskas“, – baigtų šneką koks Juozas Erlickas. Ir jis būtų teisus. O mums kirba nuojauta, kad kitąmet nacionalinių premijų skirstymo komisija nacionaline vertybe paskelbs R. Baninio filmą „Purpurinis rūkas“, naują jau galbūt skrebenamą romaną „Raudoni“ arba kokį R. Vanagaitės paskvilį.

www.iskauskas.lt

2019.03.02; 09:00

Kelios ištraukos iš Mariaus Ivaškevičiaus knygos „Žali“:

„Eilinis žmogus nekaltas, kad gimė rusas, nors tai reiškia ne vien tik tautybę, ketvertą metų buvo naudojamas kaip patrankų ir tankų mėsa. Ir štai jis, tas rusas, toji mėsa, bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą, nes jis tą miestą apgynė. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ (8 psl.).

„Aš to ruso vietoje, bet jeigu tik būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ (8 psl.).

„Ir staiga šis nekaltas rusas, buvęs patrankų mėsa, pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui.“ (8–9 psl.).

„Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai.“ (7 psl.).

Tai tik keletą ištraukų, nenoriu cituoti tų ištraukų, kurios šmeičia konkrečius partizanus, manau, tas ištraukas turės nuodugniai išstudijuoti LR Generalinė prokuratūra.

LR Seime Visuomeninės tarybos posėdyje svarstėme Nacionalinės premijos skyrimo klausimą M. Ivaškevičiui. Visos organizacijos pasisakė prieš tai, kad Nacionalinė premija būtų skirta žmogui, kuris išniekino partizanus, kovojusius už Lietuvos laisvę, ir priėmė rezoliuciją, kartu su partizanų artimaisiais kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą.

Daugeliui manančių, jog aš esu prieš žodžio laisvę, noriu pasakyti, jog aš ne prieš žodžio Laisvę, aš prieš melą – tai yra du skirtingi dalykai.

Informacijos šaltinis – tiesos.lt

2019.01.22; 09:38

Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba paskelbė pareiškimą, atsakydama į nevyriausybinių organizacijų raginimą atšaukti prozininkui Mariui Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę kultūros ir meno premiją. 

„Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba gerbia minėto pareiškimo autorių teisę į nuomonę. Savo ruožtu deklaruojame tvirtą pasitikėjimą Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija, gerbiame jos kompetenciją ir neginčijamą teisę į sprendimų savarankiškumą, taip pat esame įsitikinę, jog šalyje, nuosekliai paisančioje demokratijos principų, nepriklausomos komisijos sprendimų neigti, drausti, keisti, kitaip lemti ar koreguoti negali niekas, išskyrus teismą.

Rašytojų sąjungos valdyba taip pat primena, jog viena iš pamatinių žmogaus teisių yra teisė į žodžio ir apskritai kūrybos laisvę, o žmogaus teisių Lietuvos Respublikoje yra paisoma.

Tvirtai oponuodami kai kurių visuomeninių organizacijų viešo pareiškimo autorių pretenzijoms imperatyviai nurodinėti Lietuvos Respublikos institucijoms, dar kartą patikiname, jog gerbiame ir pačius oponentus, ir jų teisę į nuomonę. Norėtume tikėtis ir jų santūrumo bei pagarbos kūrybos laisvei ir demokratiškai veikiančių sprendimus priimančių institucijų teisei į savarankiškumą“, – sakoma Rašytojų sąjungos valdybos pareiškime.

Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koalicinės tarybos, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir kitų organizacijų atstovai penktadienį išplatino pareiškimą, kuriame reiškė pasipiktinimą 2018 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo komisijos nutarimu „premiją skirti pagarsėjusiam partizanų ir jų vadų niekintojui, besityčiojančiam iš Lietuvos istorijos bei kalbos“.

Pasak nevyriausybinių organizacijų atstovų pareiškimo, „nuodyti žmogų galima ne tik nuodais, bet ir jo sąmonę tokiais tekstais, kaip M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“. Vasario 16 dieną Nacionalinės premijos įteikimas rašytojui M. Ivaškevičiui „taptų spjūviu į veidą Lietuvos politiniams kaliniams ir tremtiniams, laisvės kovotojams, likusiems gyviems partizanams…“

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.20; 04:00

www.iskauskas.lt

Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė…

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla“, – rašo autorius. Papildyčiau: ir po Europą. Tai geriau atitinka Karlo Marxo ir Friedricho Engelso perfrazuotus žodžius iš garsiojo „Komunistų partijos manifesto“. Žurnalistas Vytautas Matulevičius dar 2011 m. lapkritį rašė, kad vis dažniau Vakarų miestų gatvėse  pasirodo milžiniškos demonstrantų minios su raudonomis vėliavomis ir K.Marxo portretais rankose. Kairuoliškos idėjos, pagrįstos marksistinėmis-lenininėmis internacionalizmo idėjomis, patobulintos „visuotinio gėrio“ teorijomis, skinasi kelią. Vasarą nustebau, kai pagrindinėje Drezdeno aikštėje stovi medaliais apsikarstęs, kažką šūkaujantis vyriškis ir mojuoja raudona vėliava su penkiakampe žvaigžde. Policininkai ramiai pėdina pro šalį…

Pas mus šito vaizdelio kol kas nepamatysi. Mitingai taikūs, nesikartoja 2009 m. sausio Seimo langų daužymas… Socialistas ir „frontininkas“ Algirdas Paleckis pritilo, „jedinstvenininkai“ ir visokie radikalai, matyt, laukia savo valandos, o Seimas tik 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija. Bet buvę stribai kelia galvas. Ir čia V. Radžvilas įžvalgus: „net ir įsikūnijusi į „postmodernų“ pavidalą, stribo šmėkla tebėra ta pati ir gyva šmėkla“.

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas

Turimas galvoje Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos sprendimas nacionalinę premiją skirti rašytojui, dramaturgui ir šiaip veikėjui Mariui Ivaškevičiui. Jaunimui jis pristatomas kaip „talentingiausias nepriklausomybės laiko debiutantas“, postmodernizmo šalininkas, visoje Rytų erdvėje garsus teatralas, su Mindaugu Karbauskiu Maskvoje pastatęs spektaklį „Kantas“ ir t.t. 2016-aisiais Molėtuose organizavo lietuviškosios žydų istorijos atminimo eitynes, o Rusijoje besisukinėjantis menininkas, ko gero, persismelkia dar ir prokremliškomis idėjomis… Pavyzdžiui, laki jo mintis: pernelyg sudievintas Lietuvos partizanų judėjimas paverčia šią temą tabu…

Marius Ivaškevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. 

Vadinkime tai savotiška nuomonių raiška. Jų reiškėjų randame vis daugiau: tūlas Titovas, kažkoks Subotinas, dar būrelis iš bendrijos „Būkime vieningi“ ar „Anarchistai“. M. Ivaškevičius paleidžia kitą šmėklą: jo kūriniuose „Žali“, „Madagaskaras“ idealizuojami stribai ir paniekinamai, pamišėliais vaizduojami nepriklausomybės kovų lyderiai.

„Skaityti M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui ši knyga yra spjūvis į veidą“, – rūsčiai pastebi V. Radžvilas. Jį iškart persmelkia mintis, kad „enkavedistinė ir stribiška dvasia tebėra gyva“. Mentalinėje erdvėje kartojamas partizanų kūnų, numestų miestelių aikštėse, išniekinimas. Stribo šmėkla – tokia liaudiška, paprasta, sava –  tampa lietuvių tautos savastimi, ji kiek juokinga, iš jos galima pakikenti, bet per ją prasismelkia gili neapykanta Lietuvai ir aklas, šakališkas tarnavimas okupantui.

Ką tik baigiau lėtai skaityti „Aš esu Vanagas“. Per tragišką partizanų vado gyvenimą atsiskleidžia visa pokario suirutė ir tautinės prievartos aplinka. Joje lyg virusas veisėsi išdavikų, mankurtų, budelių sluoksnis, galop pakirtęs pokario pasipriešinimą. Ar ne tuo džiaugiasi M.Ivaškevičius?

Kitas klausimas: ar komisijos nariai susipažinę su jo kūryba? Su jo patyčiomis tragiškai Lietuvos istorijai? Su menininko siunčiama žinia visiems kūrėjams: prisidengdami postmodernizmu galite neapkęsti Lietuvos, šlovinti okupantą ir reanimuoti stribizmą?

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip, atsiranda nauja sąvoka – stribizmas. Tai komunizmo šmėklos atmaina, kai tautinis atgimimas niekinamas, mindomas auliniais „istrebiteliaus“ batais, o nepriklausomybė yra tokia nekenčiama sistema, kuria reikia naikinti „žaliųjų žmogeliukų“, informacinio ar kitomis moderniojo karo priemonėmis. Čia tinka ir šiuolaikiniai M. Ivaškevičiaus stribai.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.12.11; 11:50

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar žinote, kaip atrodo nuteisimas be teismo? Paskaitykite Mariaus Ivaškevičiaus komentarą.

Atsibodo apie tą nelemtą istoriją? Kiek galima knaisiotis? Ir man atsibodo. Bet yra kam niekaip neatsibosta. Jeigu kam buvo sušvitus viltis, kad po Vanagaitės skandalo puolimai prieš rezistentus liausis, tai jie tik suaktyvėjo. Nacių medžiotojai viso labo atsitraukė keletą metų atgal ir vėl susitelkė prie 1941-ųjų rezistentų.

Apie Marių Ivaškevičių kaip visuomenininką buvau linkęs galvoti pozityviai, nes jo Molėtų „Atminties maršas“ atrodė pozityvi, nekalta, išgalvotų nacių nemedžiojanti iniciatyva. Velnias, kaip klydau. Įsiklausykime į retoriką. Hitlerio šuo. Holokausto šauklys. Tai vis apie rezistentą, savanorį, diplomatą Kazį Škirpą. Tokie linčo teismai už akių tapo mūsų kasdienybe, o jų šalininkai slepiasi po gėdingiausia propagandos priedanga – negalima užčiaupti diskusijos!

Tai nėra diskusija. Škirpos asmeninė autorystė net dėl siūlymų žydams pasitraukti iš Lietuvos nėra įrodyta, bet ir tai jokiu būdu nėra kvietimas žudyti žydus. Gi holokauskas, rodos, dar vakar buvo masinis žydų žudymas. Būdamas gyvas ar turėdamas, kas jį gintų, Škirpa už šį postą šiandien drąsiai galėtų duoti į teismą už šmeižtą. Bet šiandieninė Lietuva tiek apkiautusi, kad eilučių autorių vietoje to nešios ant rankų.

Galiausiai ar tai gali būti sutapimas, kad tokius žodžius apie žmogų, prieš kurio pareigos jausmą ir auką pats yra niekas, rašo romano „Žali“ autorius? Romano, kuris bene atviriausiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pakartojo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ skelbtą pokario istorijos versiją. Stribinę istorijos versiją, pagal kurią partizanų kova buvo niekinga ir beprasmė, versiją, kurią gynė ir kuria didžiavosi jos autorius. Ir šiandien yra kas didžiuotųsi. Tas, apie kurį tiek daug tuščiai kalbame, bet niekada neįvardijame jo liberalumu ir kolektyvine kalte prisidengiančių pasekėjų čia, Lietuvoje.

Ach ir pabaigai. Politikų taginimas. Toks plintusas. Gal kuris išskys, gal pasiduos pigaus populiarumo tarp ‘nuomonės lyderių’ vilionėms. Visi matėm, kokia saldi atsidūrus valdžioje kažkodėl pasidaro baudžiauninko pagunda pasižymėti atgaila ir primestos kaltės pripažinimu. Nuo AMB iki pat šiandien. Deja, ne vienas TV reportažas atskleidė, kad esamam Seime netrūksta atsiprašinėtojų su mokyklinėmis istorijos žiniomis. Tad gal pasiseks Ivaškevičiaus intrigėlė ir linčo nuosprendis. Nors maloniai nustebino, kad net premjeras naujos atgailos prašytojus mandagiai pasiuntė tiesiausiu keliu. Visada grįžta.

Informacijos šaltinis – Facebook.com

2017.11.09; 07:25

2013 ir 2014-ųjų metų sandūroje vyko įdomūs dalykai. Gruodžio 20 d. Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas paskelbė laišką „Dėl Lietuvos tautos istorinės atminties įstatymo projekto". Lietuvos istorikų profesionalų bendruomenę vienijanti ir jai atstovaujanti institucija minėtame laiške, adresuotame Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, išreiškė susirūpinimą įstatymo projekte deklaruojamu siekiu įtvirtinti Lietuvoje „vieningą bendros istorijos praeities suvokimą" (iš įstatymo projekto „Aiškinamojo rašto"), kuriuo turėtų rūpintis Tautos istorinės atminties taryba.

Istorikų ir politikų keliai nuolat susikerta arba išsiskiria. Pastaroji tarpusavio sąveika vyksta istorijos politikos lauke, sukeldama diskusijas, įtampas ir, neretai, konfliktus. Kartais į šį lauką pabando įsibrauti ir kitų profesijų bei akademinių disciplinų atstovai siūlydami savitus receptus, ką reikėtų daryti su istorija, kokį naratyvą apie praeitį konstruoti, kaip juo indoktrinuoti visuomenę. Pastaruoju metu šiuos sudėtingus klausimus ėmėsi aktyviai spręsti politikai, sukurdami anksčiau minėto įstatymo projektą ir taip išprovokuodami diskusiją, kuri, esu įsitikinęs, privalėjo prasidėti anksčiau.

Continue reading „Žiniasklaidos laikas“

vytautas_visockas

Kai “Panorama” pagarsino konservatorių partijos suvažiavime pasakytą prof. Vytauto Landsbergio frazę – “Lietuvai artėja didžiausio išbandymo laikotarpis – nenuspėjama nei Europos, nei Rusijos ateitis, o abiem ji gali būti ne kokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei…” – pagalvojau, kad vienas didžiausių mūsų laikų politikų šį kartą pasakė kažką labai svarbaus, naujo, kas pagaliau mus visus supurtys, privers atsikvošėti, sutelks, paskatins imtis konkrečių veiksmų. Juk jis ten, Europos Sąjungos koridoriuose, iš arčiau mato, kas dedasi Vakarų pasaulyje, turi galimybių į jį pažvelgti iš už kulisų. Bezdonyse ar kur Balbierišky badmiriaudami mes jaučiame, kad “demokratiniame” pasaulyje dedasi negeri dalykai, primenantys XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigą, bet gal ne viską žinome. Kas dėl to kaltas, ką mums reikėtų daryti?

Continue reading „Pamilę auksą labiau už savo artimą“