Vytautas Sinica. Paskaitykite Mariaus Ivaškevičiaus komentarą


Print
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar žinote, kaip atrodo nuteisimas be teismo? Paskaitykite Mariaus Ivaškevičiaus komentarą.

Atsibodo apie tą nelemtą istoriją? Kiek galima knaisiotis? Ir man atsibodo. Bet yra kam niekaip neatsibosta. Jeigu kam buvo sušvitus viltis, kad po Vanagaitės skandalo puolimai prieš rezistentus liausis, tai jie tik suaktyvėjo. Nacių medžiotojai viso labo atsitraukė keletą metų atgal ir vėl susitelkė prie 1941-ųjų rezistentų.

Apie Marių Ivaškevičių kaip visuomenininką buvau linkęs galvoti pozityviai, nes jo Molėtų „Atminties maršas“ atrodė pozityvi, nekalta, išgalvotų nacių nemedžiojanti iniciatyva. Velnias, kaip klydau. Įsiklausykime į retoriką. Hitlerio šuo. Holokausto šauklys. Tai vis apie rezistentą, savanorį, diplomatą Kazį Škirpą. Tokie linčo teismai už akių tapo mūsų kasdienybe, o jų šalininkai slepiasi po gėdingiausia propagandos priedanga – negalima užčiaupti diskusijos!

Tai nėra diskusija. Škirpos asmeninė autorystė net dėl siūlymų žydams pasitraukti iš Lietuvos nėra įrodyta, bet ir tai jokiu būdu nėra kvietimas žudyti žydus. Gi holokauskas, rodos, dar vakar buvo masinis žydų žudymas. Būdamas gyvas ar turėdamas, kas jį gintų, Škirpa už šį postą šiandien drąsiai galėtų duoti į teismą už šmeižtą. Bet šiandieninė Lietuva tiek apkiautusi, kad eilučių autorių vietoje to nešios ant rankų.

Galiausiai ar tai gali būti sutapimas, kad tokius žodžius apie žmogų, prieš kurio pareigos jausmą ir auką pats yra niekas, rašo romano „Žali“ autorius? Romano, kuris bene atviriausiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pakartojo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ skelbtą pokario istorijos versiją. Stribinę istorijos versiją, pagal kurią partizanų kova buvo niekinga ir beprasmė, versiją, kurią gynė ir kuria didžiavosi jos autorius. Ir šiandien yra kas didžiuotųsi. Tas, apie kurį tiek daug tuščiai kalbame, bet niekada neįvardijame jo liberalumu ir kolektyvine kalte prisidengiančių pasekėjų čia, Lietuvoje.

Ach ir pabaigai. Politikų taginimas. Toks plintusas. Gal kuris išskys, gal pasiduos pigaus populiarumo tarp ‘nuomonės lyderių’ vilionėms. Visi matėm, kokia saldi atsidūrus valdžioje kažkodėl pasidaro baudžiauninko pagunda pasižymėti atgaila ir primestos kaltės pripažinimu. Nuo AMB iki pat šiandien. Deja, ne vienas TV reportažas atskleidė, kad esamam Seime netrūksta atsiprašinėtojų su mokyklinėmis istorijos žiniomis. Tad gal pasiseks Ivaškevičiaus intrigėlė ir linčo nuosprendis. Nors maloniai nustebino, kad net premjeras naujos atgailos prašytojus mandagiai pasiuntė tiesiausiu keliu. Visada grįžta.

Informacijos šaltinis – Facebook.com

2017.11.09; 07:25