Sąmoningai kurstoma neapykanta žydams?


Print

Nyki buvo Rasos Tapinienės laida su Rūta Vanagaite, Ričardu Čekučiu, Juliumi Panka ir Tomu Dapkumi, Linu Kontrimu, dar žydu iš Izraelio Danieliumi Lupšicu (Info TV; "Diagnozė: valdžia"). Įdomu, ji pati sugalvojo dar kartą pagarsinti „rašytoją“, ar „iš aukščiau“ jai buvo liepta?

Buvo pasakyta (Čekučio), kad tie, kurie šaudė žydus, yra išgamos. Vanagaitė su tokiu vertinimu nesutiko: normalūs žmonės, mokytojai, inžinieriai… Todėl Vanagaitė ir norinti išsiaiškinti, kodėl tie normalūs žmonės šaudė. Tarsi kam nors dar būtų neaišku. Vieni keršijo už 1940-1941 m. nukankintus (neretai žydų komunistų ir kagėbistų) artimuosius. Tai buvo kerštas už patirtas kančias, už nelojalumą Lietuvai.

Kiti gal vokiečių priversti, nejučiom įtraukti, bijoję susidorojimo. Juk Lietuvos valstybės tada nebuvo. Efraimai Zurofai to nenori girdėti. Be abejo, turėjo įtakos ir fašistinė propaganda. Tuo metu daug kur žydai buvo persekiojami, šaudomi, ne tik Lietuvoje.

Dalis šaudžiusiųjų menkystų, primityvų tiesiog mėgavosi neribota galia su šautuvu rankose, galimybe žudyti ir būti nenubaustam.

Netrūko ir pavydo: daugiausia turto Lietuvoje turėjo žydai – namus, fabrikus, parduotuves…

O Vanagaitė vis braunasi pro seniai atviras duris, Vanagaitė tebeieško atsakymo: kodėl? Todėl.

Čekutis sako: tie lietuviai, kurie šaudė žydus – išgamos. O žydai, kurie šaudė žydus, atrinkinėjo sunaikinimui silpnesniuosius, puotavo, lėbavo getuose? O rusai? O kitų tautybių žydšaudžiai, jau nekalbant apie vokiečius? Žydų, kurie kankino, trėmė, žudė lietuvius, Čekutis nevadina išgamomis. Tačiau juos mes irgi turime žinoti. Ir tokius sąrašus, tokias knygas turi parašyti žydai! Mes parašėme, teberašome, o žydai tyli.

Skaitau jų almanachą. Vien stalinizmo aukos, daugiausia gydytojai. Tikiuosi sulaukti almanacho su žydų komunistų, žydų fašistų pavardėmis ir jų gyvenimo aprašymais.

Kai mušami tik vieni, kuriems net rėkti neleidžiama, taikaus sugyvenimo nebus. Vanagaitė, Zurofas skatina neapykantą žydams, kurie irgi ne visi buvo šventieji.

O Izraelio žydas rėžė: niekada mums nebus atleista, nepaisant to, kad Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas Izraelyje viešai atsiprašė lietuvių tautos, valstybės vardu, apgailestavo dėl to, kas įvyko vokiečių okupacijos metais Lietuvoje prieš septynis dešimtmečius.

Jeigu taip, tai ir žydams nebus atleista už dėl žydų kaltės lietuvių patirtas kančias. Taip, ne vien žydai dėl tų kančių kalti, tą gerai žinome, bet šis argumentas nepanaikina personalinės žydų atsakomybės.

O ar daug Izraelyje atsidūrusių lietuvių kankintojų žydų yra nuteisti, pasmerkti? Pavyzdžiui, Nachmanas Dušanskis. Jie nekalti, nes kankino ne žydus, o lietuvius?

Nereikia tų sąrašų (ir vienų, ir kitų) – Lietuvos ir Izraelio valdžios elgiasi išmintingai. Kitaip – pasaka be galo.

Panka priminė apie Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje lietuvių tautai. Prisimenu, a.a. Seimo narys Juozas Dringelis man sakė, kad yra šios „armijos“ nusikaltimų dokumentai, bet slepiami, plačiajai visuomenei neprieinami. Už jų paviešinimą „strateginė partnerė“ mūsų nepagirtų. Už žydų komunistų ir kagėbistų nusikaltimų paviešinimą Izraelis – irgi nepaglostytų.

Laidoje „sublizgėjo“ Tomas Dapkus. Jį reikia apdovanoti, kaip apdovanojami žydų gelbėtojai, už agresyvų ir selektyvų tiesos ieškojimą. Vaikinas, atrodo, labai stengiasi būti pastebimas, kaip ir Vanagaitė.

Dapkus piktinasi, kad lietuviai kartu su žydais neina į Panerius nusilenkti kankiniams. Tai reikia prievarta moksleivius atvesdinti, kaip sovietmečiu lapkričio 7-ąją? Todėl ir neina, kad vanagaitės ir zurofai sėja neapykantą.

Man patiko Linas Kontrimas, pabandęs gesinti antilietuviškas aistras.

Ar šiandien dar yra tauta, kuri taip puolama už daugiau kaip prieš septynis dešimtmečius kai kurių lietuvių – fašistų, bolševikų ir pačių žydų išprovokuotų – nusikaltimus?

USHMM archyvo nuotraukoje: Aušvico koncentracijos stovykla.

2016.02.22; 18:22


Prisijunkite prie diskusijos