Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keletas įvadinių akademinių minčių

Man regis, kad be šito, kelis teorinio pobūdžio postulatus talpinančio paragrafėlio būtų kažkas panašaus į gydytojo išrašytus pacientui vaistus pastarajam aiškiau neišdėsčius, kuo gi tos tabletės reikšmingos diagnozuotos ligos gydymui…

Pasaulis, jo segmentai, kurie mus supa, su kuriais kasdien kontaktuojame, visų pirma yra reikšmių pasaulis. Mus moko (ir patys nuolatos mokomės), kaip reikia tokį pasaulį suprasti, įspėti paspęstas (ir nuolat paspendžiamas) mįsles. Nes žinome: priešingu atveju mūsų dialogas (kontaktavimas) su pasauliu bus nevisavertis, kaustantis mūsų pačių veiksmus. Kreipiantis juos klaidingesne kryptimi. Štai jau nuo čia – nuo reikšmių išsiaiškinimo – ne vienam iš mūsų prasideda dvasinės kančios, kurios mus lydi ir nuo kurių neišsigydome visą gyvenimą. Kodėl?

Mes gi žinome: mus supa ir pusiau suvoktų ar tik nuspėjamų reikšmių pasaulis. Mes gyvename apsuptyje ir tų daiktų bei reiškinių, kurių reikšmės mums visai nežinomos. Bet mes, vardan dvasinės pusiausvyros ir būties patogumo, dėl to dažniausiai nesukame sau galvos. Save nuraminame: tebūnie…

Mielas skaitytojau, lyg ir privalu jums pasakyti, kad mus supančio pasaulio (ir jo segmentų) reikšmių aiškinimu užsiima ne viena mokslo kryptis. Įdomumo dėlei keletą iš jų suminėsiu. Tai: semiotika ir fenomenologija, hermeneutika ir epistemologija… Na, o visą šį „kudlotą“ dėstymą išsakau dėl paprasčiausios priežasties. Nesitikėkite, nelaukite iš manęs tiesmukiškesnio atsakymo į klausimą, kaip derėtų vertinti, kaip suvokti tikrąsias mūsų protėvių rankomis supiltų piliakalnių reikšmes. Atvirai prisipažinsiu: aš pats jų – tų reikšmių – ieškau ir tomis paieškomis šioje apybraižoje su jumis pasidalinsiu. Viena galime nedvejodami teigti: per ilgai daugumos piliakalnių reikšmės gulėjo apklotos švinu austu apklotu… Pasitenkinsime tuo, kad jį, tą apklotą, būsime šiek tiek praskleidę.

Na, o šitokią aiškesniu konkretumu alsuojančią kelionę pradėsime kad ir nuo „akademinio“ teiginio. Piliakalnis – tai savita socialinė struktūra. Kaip ir kiekviena šios klasės struktūra, piliakalnis savyje akumuliuoja (arba akumuliavo) ir skleidžia (skleidė) žmonėms nematomą, bet jaučiamą subtiliąją energiją… Pradėjus apie tai kalbėti, man privalu skaitytojui paaiškinti: kas tai per darinys yra socialinė struktūra? Ir kas tai per energija, kurią ji skleidžia (ar gali skleisti)? Šį aiškinimą pradėsiu nuo elementaraus pavyzdžio.

Žmogui įgimta burtis į vienį su kitais. Tai gali būti ne tik šeima, draugų grupė ar gentis. Tai gali būti tikinčiųjų bendruomenė, darbovietės kolektyvas, studentų būrys ir t. t. ir pan. Šie junginiai atsiranda ne šiaip sau, o siekdami tam tikrų tikslų. Visai natūralu, kad kiekvienas junginys, priklausomai nuo pasirinktos veiklos, į aplinką skleidžia (ar gali skleisti) labiau sutelktą psichologinę, moralinę, intelektualinę ir pan. spinduliuotę (sinergijos efektas). Ją ir vadiname subtiliąja (skirtingai, tarkim, nuo fizinės) energija. Ji gali gana efektyviai ir teigiamai veikti kitus. Bet ji gali būti ir negatyvi. Tarkim, ką į aplinką skleidžia padykusių jaunuolių grupė ar aiškių nusikaltėlių gauja?.. Galime taip pat galvoti ne tik apie darnią šeimą ar muzikantų džiazistų ansambliuką. Galime galvoti ir apie verslininkų, politikų ir net teisėsaugininkų korupcijos pagrindu susibūrusias „komandas“…

Tuo norėjau pasakyti (priminti), kad bet kuri visuomenė (ar tauta) – tai audinys, išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais siūlais ir nudažytas įvairiausių spalvų gama.

Suprantu… Reiklusis skaitytojas gali man, kaip šitos akademinės abrakadabros autoriui, papriekaištauti: kuo čia dėti piliakalniai? Ir kodėl juos priskiriame socialinės struktūros klasei? Atsakau siūlydamas ir pačiam skaitytojui susimąstyti…

Šiuo, t. y. piliakalnių, atveju pats socialinės struktūros supratimas įgauna platesnę traktuotę. Ji mums teikia galimybę prisiliesti prie giluminių kadaise praktikuoto piliakalnio reikšmių. Mums ypač svarbu pabrėžti, kad piliakalnis, kaip savita socialinės struktūros atmaina, savyje buvo sukaupęs savaip išpuoselėtą, tikslingai sukurtą (suformuotą) materialinį, o jo pagrindu – ir organizacinį pamatą. Būtent tokį pamatą, kuris žmonių (bendruomenės) veiksmams suteikia jėgą, jos kryptingumą. Visa tai labai ženklia dalimi įtakojo tos jėgos rezultatą. Štai, socialinė grupė gali būti jau išnykusi (sunaikinta), bet jos įdirbis (dvasinis paveldas), būtent dėka sukurto materialinio pamato (juolab su aiškesniais akcentais), dar gali likti neišpūkštytas.

Socialinė struktūra (turi ji materialinį pamatą ar ne) neatsiejama nuo tų tikslų ir funkcijų, vardan kurių buvo susibūrusi ar suburta. Savo laiku piliakalniai funkcionavo pagal akumuliatoriaus principą: pasikraudavo energiją ir ją atiduodavo… Dabar gi vos ne absoliuti piliakalnių dauguma yra „išsikrovę“. Užgesę. Tapę panašūs į užmirštus, rūdžių ėdamus konteinerius. Taigi… Keliame sau uždavinį: gal vis dėlto įmanu tuos konteinerius kruopščiau pašveitus šiek tiek plačiau praverti? Įgyti aiškesnį nei iki šiol turimą supratimą apie ten irgi rūdžių bei pelėsių suardytus lobius?..

Tautos gyvenimas būna įvilktas į tos ar kitos epochos bei geopolitikos rūbą. Bet tautos istorinė kelionė būna persmelkta ne tik dėsningumų. Būna ir lemtingų atsitiktinumų: pralaimėtas mūšis, grupuočių tarpusavio vaidai (iki ginkluotų susirėmimų), netramdomos valdovo (ar valdžią įtakojančios grupuotės) ambicijos bei interesai ir pan. Žvelgiant iš tautotyros pozicijų, atsitiktinumas ir jo nulemta istorinė kryptis taip pat yra brandinamas tam tikrų aplinkybių. Šiuo atveju prisimintinas kibernetikoje bei vadyboje vartojamas bifurkacijos taško terminas. Tai kokios nors struktūros būsena, kuri „siūlo“ kelis tolesnio vyksmo vektorius… Bet štai, vadinamojo atsitiktinumo dėka, „pasirenkamas“ iš jų tik vienas, lemiantis, tarkim, tautos tolesnę raidą iki kito bifurkacijos taško, kuris gali atsirasti praėjus net keliems šimtmečiams… Suformuluotą teiginį pailiustruosiu, man regis, Lietuvai (ir lietuvių tautai) gana būdingu atveju…

Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovais kurį laiką (1586–1655) buvo Vazos: Stanislovas, Vladislovas ir Jonas Kazimieras. Pirmasis buvo pasikviestas iš Švedijos tuo pagrindu, kad turėjo Kotrynos Jogailaitės kraujo. Vazų netenkino tuo metu bene didžiausios Europoje valstybės – imperijos sostas. Pirmieji du iš Vazų kariavo ir su švedais, ir su maskvėnais, siekdami paveržti iš jų karaliaus ir caro karūnas. Ilgus dešimtmečius tęsėsi sunkiausi karai, įsisiautėję dar ir dėl Livonijos valdymo… Lietuvių tauta tapo ambicijų pagimdyto siaubingo šimtmečio įkaite. Ją naikino ne tik su karais susijusios tiesioginės išlaidos. Tautą naikino vienas po kito slenkantys nederliai, badmečiai, maro epidemijos. Nykte nyko ir iš piliakalnių epochos paveldėta dvasinė kultūra. Tas laikotarpis pasižymėjo dar ir valdovų Vazų skatinamu religiniu (polonizuojamos katalikų bažnyčios) fanatizmu. Ant laužų spirgėjo vadinamosios raganos, raganiai ir tie, kurie geriau išmanė ne tik senuosius papročius, bet ir liaudies mediciną… Na, o ir tautos aukštesnysis luomas nesunkiai kibosi į tarpusavio peštynes.

Plačiau prabilau apie negatyvu alsavusią istoriją neužmiršdamas piliakalnių. Manau, kad palyginus spartus plataus jų tinklo nunykimas ir turėtos jo reikšmės išpūkštimas taip pat turi atsitiktinumo požymių. Apie kai kuriuos iš jų ką tik užsiminiau. Apskritai, iškeldamas šį hipotetinį teiginį pirmiausia mąstau apie tuos iš jų, kurie neturėjo karinės paskirties – nebuvo skirti teritorinei gynybai. Mąstau apie tuo, kurių funkcionalumas (reikšmės), sekant Vakarų Europos standartais, ėmė atrodyti piktžaizdėmis. Lietuvių kilmingiesiems (jau gerokai sumaišyto kraujo) magėjo kuo greičiau tas piktžaizdes šalinti. Vydamiesi urbanizuoto (civilizuoto) pasaulio standartus, jie skubėdami statė puošnios, prabangios išvaizdos bažnyčias ir rūmus, dvarų ansamblius ir sodino parkus.

Būtent šitokiais statiniais mes šiandien ir puikuojamės. Pamiršdami anuos unikaliosios kultūros statinius (jų reikšmes!)…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.08.31; 10:54

B. Istoriografinės interpretacijos

Mūsų aptartas paskutinysis interregnm Lietuvoje laikotarpis ir jį formaliai užbaigusi dinastinė Jogailos ir Jadvygos vedybų sutartis, patvirtina 1385 m. Krėvos pilyje, susilaukė milžiniškos ir neregėtai prieštaringos istoriografijos įvairiose šalyse.

Didžiasią dėmesį jai dėl suprantamų istorinių aplinkybių nuolatos skyrė, be abejo, lenkų istorikai.

Romantinės istoriografijos palikimas

Iš karto reikia pasakyti, kad skirtingos lenkų istorikų mokyklos anaiptol ne vienodai interpretavo Krėvos akto tekstą.

Lietuvoje didžiausią atgarsį, berods, sukėlė  lenkų XIX a. pabaigos romantinio pokrypio istoriografinė Varšuvos mokykla (Szkola Warszawsak), kuriai artimi buvo ir naujai (1921…) atkurto lenkiško Vilniaus universiteto istorikai H.Lowmianskis, Koneczny ir kt., kurie asmeniškai išgyveno Vilniaus prijungimo (…) prie Pilsudskio Lenkijos įvykius ir  aktyviai rutuliojo 1386 m. Krėvos akto  interpretaciją, kaip Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę liudijimą ir drauge įrodymą. 

Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos inkorporavimo į Lenkjos karalystę koncepciją priėmė iš lenkų istoriografijos autoritetų ne vienas rusų, ukrainiečių  istorikas, tačiau logiškai paaiškinti jos negalėjo. Labai tipiška šiuo atžvilgiu įžymaus ukrainiečių Hruševskio pozicija, kuomet jis tiesiai šviesiai rašė apie Jogailos pažadą „applicare“ ( prijungti, priglasti) Lietuvą prie Lenkijos:

„Atsižvelgiant į apibendrintą (загальній ) ne labai aiškią šio postulato stilistinę išraišką Krėvos akte (o ir vėlesniuose kniazių vasalinėse priesaikos raštuose) galima abejoti, ar lietuvių kniaziai, kartu su Jogaila, suvokė visą jo tolimų pasekmių reikšmę. Iš to laikotarpio mes neturime svarbiausių principinės reikšmės lietuviškų aktų, kurie leistų mums visiškai užtikrintai atsakyti į šį klausimą“.[1]

O klausimas, mano galva, artimas minėtam Lowmianskio klausimui: „Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“

Ieškodamas bent kiek logiškesnio atsakymo Hruševskis iškėlė prielaidą, kad Krėvos akto tekstą nevienodai suprato dvi aktą pasirašiusios juridinės pusės.

Lenkų pusė, padiktavusi, matyt, ne vieną sutarties sąlygą, Hruševskio manymu, „applicare“ postulatą suvokė ir vėliau interpretavo taip, kad jis

„numatė visų Lietuvos d.k., žemių prijungimą prie Lenkijos (се мало бути злученнє всїх земель в. кн. Литовського до Польщі) tikrąja to žodžio prasme. Tai yra, apvainikavus Jogailą Lenkijos karaliaus karūna, Lietuvos d.k., kaip valstybinis organizmas atitinkamai turėjo nustoti egzistuoti, kadangi visos jos [LDK] žemės darėsi sudėtinėmis Lenkijos valstybės dalimis, Lenkijos provincijomis (всї його землї ставали складовими частинами, провінціями Польської держави).

Būtent šios interpretacijos vėliau laikėsi dauguma lenkų istorikų, kurie visaip ją grindė, rašydami Lietuvos istorijos puslapius po Krėvos sutarties.

Kaip suprato Krėvos sutarties paaždus ir „aplicare“ postulatą lietuviškoji sutarties davėjų pusė, Hruševskis tik spėlioja įvairiomis prielaidomis.

Istorikas neabejoja, kad pats Jogaila

„vėliau, siekdamas savo dinastinių tikslų, užėmė lenkų ponų poziciją interpretuojant [applicare] postulatą. Ar tai reiškė, kad jis jau 1385 m., vedamas tokių dinastinių paskatų, sąmoningai darė šią nuolaidą Lenkijai ir savo paties, didžiojo kunigaikščio įtaka, apskritai labai stipria d. kunigaikštystėje (взагалї очень сильным y в.князївстві), privertė kitus kniazius patvirtinti šį pažadą? Galbūt šio pažado reikšmė buvo miglota kniaziams? O gal jie paprasčiausiai šį pažadą laikė niekiniu, vertindami, kaip priverstinį, tačiau būtiną Jogailos tikslui – Lenkijos karūnai – pasiekti?

Sakyčiau, kad mes negalime duoti kategoriškų atsakymų į šiuos klausimus. Tačiau galima laikyti tikru dalyku tai, kad ne viskas šiame sudarytame sutarties traktate buvo vienodai aišku abiems pusėms. Pavyzdžiui, negali būti abejonės, kad Jogaila, duodamas tokius toli siekiančius pažadus lenkų Karūnai, neturėjo supratimo, kokį vaidmenį jam teks atlikti Lenkijos valstybėje, užsidėjus tą lenkišką karūną.

Kaip ten bebūtų buvę iš lietuviškos sutarties sudarymo pusės, akivaizdu, kad lenkiškajai pusei šis Krėvos akto [applicare] postulatas tampa išeities tašku santykiuose su Lietuvos d.k. ilgiems šimtmečiams“ (op. cit., ten pat).

Savo ruožtu, atsigręždami į lietuvių rašytas Lietuvos istorijas bei istoriografinius tyrimus, galime tvirtinti, kad juose būdavo dedamos nemažos analitinės pastangos, ginčijant lenkiškos pusės romantines interpretacijas ir atkakliai, nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių (ypač atgavus Lietuvos valstybinę nepriklausomybę), įrodinėjant Lietuvos, taigi ir Vytauto įteisintos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybinį savarankiškumą ir po 1414 m. Harodlės sutarties, ir po 1569 m. Liublino sutarties, kuomet buvo po audringų konfliktų juridiškai įteisinta abiejų tautų unija:

„Naujoji  federacinė valstybė vadinosi Abiejų Tautų Respublika ar tiesiog Respublika [Rzeczpospolita; Žečpospolita]. „Buvo skelbiama, kad sukuriama vienalytė Respublika, kurioje dvi valstybės, dvi jų tautos susilieja į vientisą visuomenę. Respublikoje turėjo būti renkamas bendras valdovas, vienu metu skelbiamas ir Lenkijos karaliumi, ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“ [2] ir t.t.

Tie dalykai, tikiuosi, visiems ar bent daugumai lietuvių yra žinomi, ir ne tam juos čia primenu, kad norėčiau pakartoti mokyklines tiesas.

Mano tikslas išryškinti ir priminti, kaip mėgdavo sakyti puikus prieškario lietuvių istorikas kunigas Juozas Statkauskas, jog arčiausiai fakto tiesos turėtų būti nei viena, nei kita Krėvos akto sudarytojų juridinė pusė. 

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gana beprasmiška būtų, nors, deja, dažniausiai taip atsitinka, stoti mūru vienoje ar kitoje pusėje ir ginti vienos ar kitos pusės interesus.

„Faktinis  Lietuvos ir Lenkijos, Vytauto ir Jogailos santykis“

Tendencingo advokatavimo beprasmiškumą Krėvos akto istoriografijoje (advokataujant lenkiškajai arba lietuviškajai sutarties pusei) bene pirmasis ryžtingai nusakė įžymus lenkų istorikas Oskaras Haleckis, kurį mes jau minėjome II knygos dalyje.

Lenkų istoriografijos Lvovo mokyklos atstovas O.Haleckis, darydamas 1930 m. pranešimą apie Vytautą Didįjį lenkų istorikų visuotiniame suvažiavime apie Vytautą Didįjį, pabrėžė, jog

„rytinės Europos istorijoje, ypač senųjų laikų, maža rastume figūrų, kurios žadintų tokį gyvą ir visuotinį įvairių epochų ir įvairių tautų istorikų susidomėjimą, kokį kelia miręs prieš pusę tūkstančių metų Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas“.

Įvertindamas visos Vytauto istoriografijos antkstenius įdirbius ir naujas užduotis, O.Haleckis nubrėžė svarbiausias sritis, tebelaukiančias tyrimų, galinčių bei privalančių aiškinti ir pagrįsti Vytauto ne tik poltinės, bet ir kultūrinės, religinės politikos mastus ir vaisius santykiuose su vokiečiais ir čekais, su jo siekais Livonijoje ir totorių valdomose Rusios bei Ukrainos žemėse, Juodosios jūros pakrantėse, kur Vytautas

„įgijo, nepaisant pralaimėjimo prie Vorsklos, tokią persvarą prieš visas ordas, kokios nebuvo pasiekęs joks Lietuvos valdovas. Jis galutinai užvaldė Juodosios jūros pakrantes iki Dniepro žiočių, ko savo metu nepajėgė padaryti Kijevo Riurikaičiai ir ko vėliaus nesugebės išlaikyti Jogailaičiai. Vytautui valdant vienintelį kartą istorijoje nuo tautų kraustimosi laikų iki pat XX amžiaus imtinai šių pakrančių problema buvo išspęsta krikščioniškojo pasaulio naudai ir čia galime įžvelgti vieną įspūdingiausių sėkmių, nors mažiausiai ištirtų“ (ten pat, p. 162).

Ir vis dėlto O.Haleckis daugiausia skyrė dėmesio Lenkijos ir Lietuvos, Vytauto ir Jogailos santykių aptarimui, iškeldamas naujo istorinių šaltinių pažinimo bei interpretavimo lygio būtinybę.

Senosios istorinių šaltinių interpretacijos, pradedant Krėvos aktu ir kitomis sutartimis 1386-1401 m. laikotarpiu, sukėlė XX a., pasak O. Haleckio, rimtų abejonių. Mes jau esame aptarę O.Haleckio reakciją į anuomet, kaip jis sako, „šviežias Jano Adamso tyrimų išvadas“, atmetančias Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teiginius ir anachronistinius „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės“ ir „Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių“ terminus iki XV a. pirmųjų dešimtmečių (žr. knygos II dalį).

Savo ruožtu O.Haleckis iškėlė, mano galva, naują ir perspektyviausią tyrinėjimų kryptį, kuri „liečia jau ne teisinį, o faktinį Lietuvos ir Lenkijos, Vytauto ir Jogailos santykį“.

Nauja kryptis reikalautų palikti nuošalyje ankstesnės istoriografijos dvi kraštutines temas: kas turėjo kam didenės ir kokios (teigiamos/neigiamos) įtakos – Jogaila Vytautui ar Vytautas Jogailai. O.Haleckio teigimu, dera kalbėtį apie unikalų Vytauto ir Jogailos bendravimą ir ilgametį bendradarbiavimą. O šiame kontekste,

„Niekas, mūsų nuomone, neišryškina geriau judviejų ilgamečio, solidaraus bendradarbiavimo, negu žinomas palyginimas, probėgšmais jau minėtas istoriografijoje, bet produktyviai nepanaudotas iliustruojant judviejų neįprastus santykius. O pastarieji buvo nuostabiai panašūs į Algirdo ir Kęstučio santykius.

Kaip žinome, abu didieji Gedimino sūnūs planavo, kad judviejų sėkmingiausieji sūnūs savo ruožtu bendrai valdys lietuvių valstybę, vienas Vilniuje, kitas Trakuose. Ir štai atsitiko taip, kad po ginčų ir nesusipratimų laikotarpio, kurio kruvini įvykiai palyginti greitai nugrimzdo užmarštin, Jogaila ir Vytautas iš tikrųjų kartu ir tarsi bendrai ėmė valdyti, tačiau naujoje, palyginus didesnėje lenkų-lietuvių valstybėje, vienas Krokuvoje, kitas Vilniuje. Kaip Algirdo ir Kęstučio laikais, dabar vyresnis brolis vėl buvo viršesnis už jaunesnį, kurio faktinė įtaka vienok nebuvo mažesnė, juo labiau, kad jų santykiai rėmėsi ne įstatymo raide, o paties gyvenimo reikalavimais.Vėlgi iš tų reikalavimų kilo darbo pasidalinimas, kai vienam atiteko daugiausia Vakarų reikalai, o antram – daugiausia Rytų; daugiausia, bet ne absoliučiai, nes iš esmės, kaip tai su nuostaba tvirtino svetimšaliai, abu jie sudarė vievieningą derinį (obaj stanowili jedno), o tas jų glaudus solidarumas buvo tokia kardinali bendros valstybės gerovės sąlyga, kad kiekvienas jos pažeidimas pražūtingai atsiliepdavo valstybės likimui“ (ten pat, p. 167).

Kaip matome, lenkų istoriko žodžiai gyvai atliepia mūsų cituotiems testamentiniams Vytauto laiškams iš Trakų į Krokuvą Jogailai…

Prieš Antrąjį pasaulinį karą O.Haleckio suformuluotos koncepcijos plėtojimas vėliau nutrūko, nors pats istorikas tikėjo, kad jo pasvarstymai, tolimi nuo iškeltų užduočių išsprendimo, turėtų tik sužadinti diskusijas“ (ten pat, p.168).

Deja, kraštutinai paaštrėję lietuvių ir lenkų priešiškumai po Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimo prie autokratinės J. Pilsudskio Lenkijos valstybės, neigiamai atsiliepė ir lenkų bei lietuvių istorikų tyrimams, kurie neretai įgaudavo vienašališko patriotinio užsiangažavimo atspalvius.

Lietuvos istoriografija tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ne vienu atveju tarsi sugrįžo į XVIII a. publicistinius „lenko ir lietuvio pokalbius“, įrodinėjant, kas daugiau padarė gero ar blogo po tos garsiosios 1385 m. Krėvos sutarties…

Savaime suprantama, kad vėl iš naujo subujojo visos nusenusios idėjos apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos karalystę, apie teisinę, netgi vasališką Lietuvos priklausomybę nuo Lenkijos ir pan.

Reikia pripažinti, kad Krėvos akto panašios interpretacijos gyvos ir šiandien, tad manau ir mums bus ne pro šalį šiek tiek nukrypti nuo titulų nagrinėjimo ir vis dėlto pasiaiškinti, kodėl nusenusios interpretacijos tokios gajos ir nuolatos čia vienur, čia kitur išdygsta.

Pirmiausia tenka pastebėti, jog nemaža dalis istoriografinių interpretacijų iki šiolei tebelieka daugiau ar mažiau susijusios su lenkų senųjų kronikų liudijimais bei vetinimais, kartais – pusiau fantastiniais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.08; 05:25

[1] М. Грушевський. Історія України-Руси. Том IV. Розділ II. С. 3. – tas pat: http://litopys.org.ua/hrushrus/iur40203.htm

[2] Zigmantas Kiaupa. Jūratė Kiaupienė. Albinas Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų. – Lietuvos istorijos institutas (Vilnius), Lituanistikos tyrimo ir  studijų centras ( Chicago). – Vilnius, 1995, p. 271.

4. Istorinė Lietuvos būtis, nesutilpusi švietėjų tekstuose

Anuomet kitaip, ko gero, ir negalėjo būti. Lietuva, kaip valstybė, jau buvo ištrinta iš XVIII a. pabaigos Lenkijos piliečių sąmonės, juo labiau, kad tie visateisiai Lenkijos piliečiai sudarė valstybės gyventojų mažumą – visomis pilietinėmis teisėmis naudojosi tiktai trys luomai: didikai, šlėkta (bajorija) ir dvasininkai.

Visi kiti Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, ne tik Stašico aprašyti mužikai, bet ir miestiečiai, iš kurių buvo kilęs Stašaičius, lygiai kaip tautinės (pvz., žydai) ir religinės (pvz. pravoslavai, protestantai) mažumos neturėjo net XVIII a. pabaigoje daugelio pilietinių teisių.

Kitaip sakant, jie pilietiškai neegzistavo ir nebuvo jokio reikalo su jais skaitytis. Be abejo, kuomet masonai ir tikrieji patriotai rengė ir įvairiose stadijose slaptai redagavo būsimosios Konstitucijos tekstą, jiems neišvengiamai teko svarstyti ir miestiečių, ir žydų pilietinių teisių klausimus.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 4“

lukasenka_piktas

„Vietiniai Žečpospolitos gerbėjai neturi nei išteklių, nei smegenų, užtat turi didžiulį norą tapti vartojimo visuomenės dalimi. Niekinga. Išsaugant urvinę vadybą ir samtelio mentalitetą. Jiems atrodo, kad jie gali tam panaudoti Lenkiją ir Lietuvą taip pat, kaip tai daro su Rusija – mainant į žodį „brolybė“, – pareiškė liepos 24-ąją IA Regnum baltarusių politologas Nikolajus Mališevskis.

Jis komentavo ypatingą dėmesį, kurį demonstruoja Baltarusijos aukščiausioji vadovybė Žečpospolitos palikimui. Priminsime, kad 2012 metais sausio 6 dieną Baltarusijos Ministrų Tarybos patvirtintos valstybinės programos „Baltarusijos pilys“ rėmuose planuojama atstatyti keletą Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos magnatų, kurių dauguma buvo istoriniai Rusijos priešai, pilių.

Continue reading „Ekspertas: „Baltarusijos polonizuotojai“ prognozuojamai pavojingi neprognozuojamu bukumu“