Slaptai.lt skelbia išskirtinį 80-ies metų jubiliejų švenčiančio rašytojo, akademiko, literatūrologo Vytauto MARTINKAUS pasakojimą apie literatūrą. Videointerviu pavadintas „Tanko paunksmėje”. Trukmė – 36 minutės.
Slaptai.lt informacija
2023.06.13; 14:56
Gegužės 30 d. Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) gražiai paminėta rašytojo, akademiko Vytauto Martinkaus 80-mečio sukaktis. Renginį organizavo LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius, skyrius „Mokslininkų rūmai“ ir VšĮ „Rašytojų klubas“.
Vakarą vedusi literatūrologė akademikė Viktorija Daujotytė, sveikindama kolegą, „talentingą šio pasaulio gyventoją“ V. Martinkų, bandė ieškoti jo „nelengvai apčiuopiamo centro, branduolio“. Pagal išsilavinimą inžinierius jis galbūt galėjo pastatyti kokią nors gerą elektrinę, svarstė V. Daujotytė, bet toks išsilavinimas pasitarnavo jam ir literatūroje, humanistikoje, suteikdamas literatūrai būtino konstruktyvumo, formos valdymo, stiprios minties. Pasak akademikės, visoje savo kūryboje V. Martinkus lieka prasmės ieškotojas, alchemikas, ir tų jo susirinktų „aukso trupinių“, kūrybai intensyvėjant, vis daugėja. Didžiausiu rašytojo pasiekimu akad. V. Daujotytė įvardijo romaną „Tavo bažnyčios rūsys“, kuriame, jos žodžiais tariant, sueina pagrindinės V. Martinkaus kūrybos linijos, išryškėja kūrybinės metaforos, paradoksai ir išlieka „prasmės alchemija“. Aptardama panašiu metu išleistą eseistikos knygą „Vidaujos link“, akademikė pabrėžė autoriaus principinę deklaraciją: „toldamas artėju į tą vietą, iš kurios esu“, ir pasidžiaugė išlaikytu žodiniu žemaitybės kodu. Ji taip pat prisipažino besižavinti V. Martinkaus pedagoginiu gebėjimu savo sudėtingus teorinius filosofinius, estetologinius samprotavimus, dažnai pateikiamus sunkiai perprantama moksline terminologija, „nuskaidrinti“ iki paprasto galvojimo ir konkrečiai auditorijai suprantamos kalbos. Kalbėdama apie V. Martinkų kaip fenomenologą, akad. V. Daujotytė iškėlė retorinį klausimą: kaip fenomenologijos reikalavimas mąstyti be prielaidų dera su V. Martinkaus mąstymu su visomis įmanomomis prielaidomis?
Akademikė Jūratė Sprindytė savo pranešimą apie sukaktuvininko kūrybą pavadino paties V. Martinkaus perfrazuota santrumpa LDK – literatūros didžioji kunigaikštystė. „Tai apimli ir karališka teritorija (9 romanai, 3 novelių rinkiniai, kelios apysakos, esė rinkiniai, atsiminimų ir pokalbių tomas bei 3 fundamentalios literatūrologinės knygos, o kur dar įvairūs mokslo populiarinimo ar studentams skirti leidiniai)“, – išskaičiavo akademikė, pasirinkusi kalbėti apie kelias iš tų knygų – reikšmingas jai asmeniškai. V. Martinkaus literatūrą pavadinusi „ne jausminga, o protinga“, ji pasidžiaugė, kad autorius, atėjęs į pernelyg jausmingą ir poetišką ligtolinę lietuvių epiką, pasuko intelektualinės, „žaidžiančio proto prozos“ keliu, taip itin praturtindamas ir praplėsdamas lietuvių literatūros galimybes. Akad. J. Sprindytė prasitarė, kad jai „imponuoja išskirtinis V. Martinkaus dėmesys literatūros metodologijos sferai“, gebėjimas „taip esmingai kelti literatūros prigimties ir kūrinio funkcionavimo klausimus“, savo knygose „sukabinti“ literatūrą ir mokslą. Akademikės teigimu, V. Martinkaus „grožinėje kūryboje išbandomos teorinės tiesos, jos įkūnijamos vaizdais ir siužetais, konfliktais ir charakteriais, o iš kūrybos praktikos ateina papildymai ir įžvalgos mokslo darbams. Paskutinieji mokslo tekstai sušildyti asmenine patirtimi; į estetinį išgyvenimą einama iš vidaus, iš savo patyrimų, gilinamasi į ypatingą skaitymo būseną – estezę, kai patiriamas nušvitimas, kūrinys sukrečia ar sukelia katarsį. Kitaip tariant, į vienį susijungia teoretikas ir praktikas. Geras rašytojas ir kompetentingas literatūrologas – vienintelis toks derinys dabar Lietuvoje.“
2003 metais išėjusią „Literatūrą ir paraliteratūrą“ – straipsnių ir esė apie paskutinį XX amžiaus dešimtmetį rinkinį – J. Sprindytė pavadino knyga, itin ryškiai skleidžiančia Martinkaus sociologinių įgūdžių meistrystę. Tai – tuomečio Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko, vėliau – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos vadovo, aktyviai besireiškusio politinėje realybėje bei rengiant teisinius dokumentus, „apytikriai 12 metų kūrybinių šurmulių metraštis, suskvarbytas analitišku žvilgsniu“, tiriantis „literatūrai artimų kontekstų reiškinius, pristatomus paraliteratūros vardu (ideologija, kūrybos laisvė, filosofija, populiarioji kultūra, sociologija, rinkos mechanizmai, meno politika ir t. t.)“.
Kitoje, pasak akad. J. Sprindytės, „etapinėje“ V. Martinkaus knygoje – dviejų apysakų rinkinyje „Šuns mazgas“ (2005) – autorius iškelia individo atsakomybę įvardyti, su kokiu kraičiu į pertvarką ir naujus laikus atėjo jo karta. Organiškai susipynusios šunų ir žmonių istorijos, pateikiamos kaip egzistencinės situacijos, „interpretuoja, papildo viena kitą, taip kilstelėdamos kūrinius nuo buitinio lygmens „Pasaulio Skliauto“ link. Būtis apysakose prabyla […] nuojautomis, paslaptimis, sutapimais, numatymais, esminiais signalais ar praregėjimais; tuo, ką fenomenologai vadina „blyksniais“. Kaip kitas V. Martinkaus „ženkliškas knygas“ akademikė išskyrė „Žemaičio garlėkį“ (2009), „12 lieptų / kalendorinės novelės“ (2011) bei paskutinį 2018 m. išleistą romaną „Tavo bažnyčios rūsys“. Pastarąją knygą ji pavadino „vienu geriausių viso dešimtmečio lietuvių istorinių romanų“, „tikra lobių sala, polifoniška 500 metų aprėpties sakme nuo daugiakultūrės LDK ir reformacijos pradžios, per škotų, totorių, lietuvių genų sampynas – iki pat XX a. pabaigos.“
Akad. J. Sprindytė klausytojų dėmesį atkreipė ir į V. Martinkaus prozos polistilistiškumą – realistinio, simbolinio, psichologinio, biblinio, publicistinio kodų susitikimą joje; ir į nuolatinį autoriaus dėmesio sutelkimą į profesinius dalykus, rašymo išmanymą. Ji citavo paties rašytojo „išaiškinimą“, iš ko susidaro literatūra: „Literatūra tebekuriama Žodžiu, per Žodį, Žodyje. Žinant, jog žodžio yra per maža. Reikalingas sakinys, pastraipa, skyrius. Struktūra“. Komentuodama šią citatą, J. Sprindytė pastebėjo, kad pastaruoju metu V. Martinkaus „kieta struktūra įgijo minkštosios galios. Proto konstruktyvumas dabar pasipildė išmintimi.“
Akademikė sukaktuvininką pristatė ir kaip literatūrologą bei kritiką, analizuojantį „sudėtingus, daugiaplanius, komplikuoto turinio ir kompozicijos kūrinius; ir kaip vertybiškumo bei vertybių saugotoją, dėmesį sutelkiantį „į vertinimo būtinumą bei laisvės sąlygomis išsiplėtusią vertinimo amplitudę“; ir kaip kultūros istoriką, siekiantį „prikelti, įamžinti buvusius rašytojus, kurie dėl įvairių aplinkybių patys nebaigė savo darbų.“
„Derinti, regis nesuderinamus dalykus – tekstologinį kruopštumą, atidumą faktografijai bei filosofinį užmojį ir dar „inžinerinius“ struktūravimo gebėjimus – visa tai daro Martinkų išties nepakartojamu Autoriumi“, reziumavo akad. J. Sprindytė ir pasidžiaugė, kad „paskutinis jo darbas – recenzija filosofo Algio Mickūno „Atsiminimų punktyrams“ minties žvalumu, stiliaus gyvumu liudija tebesitęsiantį Martinkaus kūrybinį klestėjimą, o ne metų naštą.“
Literatūros kritikas prof. Petras Bražėnas, sukaktuvininką pažįstantis ir drauge su juo besidarbuojantis jau daugiau nei 50 metų, papasakojo apie jųdviejų pažinties pradžią. Jis, bepradedantis savo karjerą kritikas, parašė recenziją apie V. Martinkaus ketvirtą romaną „Akmenys“ į oficiozinį dienraštį „Tiesa“, ir „į tuos akmenis labai smarkiai nusibrozdino“. Mat redaktorius dėl vietos stokos laikraštyje visą pozityviąją recenzijos dalį atmetė ir išspausdino vien kritiką. Tolerantišką V. Martinkaus reakciją į tokį akibrokštą ir nuo to prasidėjusią jųdviejų draugystę prof. P. Bražėnas teigė lig šiol laikantis sektinu rašytojo ir kritiko santykių modeliu. Kaip artimiausius jo širdžiai kūrinius profesorius minėjo knygas „Žemaičio garlėkys“, „Šuns mazgas“, „Tavo bažnyčios rūsys“, ir išsitarė, kad jam vis dar lieka „neįkąstų, neiššifruotų metaforų“, neatskleistų prasmių, nes V. Martinkaus kūrybos (ne vien grožinės) skaitymas yra „literatūrinis alpinizmas“.
Prof. P. Bražėnas pasakojo, kaip dirbdamas kartu su V. Martinkumi Rašytojų sąjungoje ir Vilniaus pedagoginiame universitete (vėliau – LEU) kolegą Vytautą vis geriau pažino kaip santūrų, susitvardantį net ekstremaliose situacijose, labai disciplinuotą žmogų, gerą vadovą, gebantį apginti kultūrininkų interesus, mylimą ir gerbiamą tiek savo studentų, tiek kolegų. Į mūsų visuomeninį gyvenimą, kultūrą V. Martinkus įnešė labai reikšmingą indėlį, teigė P. Bražėnas. Taip pat jis „išdavė paslaptį“, kad rašytojas akademikas vis dar tebemoka sutaisyti neveikiančius elektrinius prietaisus ir yra geras vyndarys. Profesorius linkėjo kolegai V. Martinkui stiprybės ir dėkojo už turtingą prozą, eseistiką bei literatūrologiją, už jo turiningą, pavyzdį teikiantį gyvenimą, už draugystę ir visada paruoštą ištiesti pagalbos ranką.
Renginio dalyviai turėjo galimybę pirmieji išgirsti dar nebaigtos V. Martinkaus knygos „Rekviem nuogam karaliui“ ištrauką. Sulaikę kvėpavimą visi klausėsi meistriškai parašytos ir LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovės Aldonos Daučiūnienės įtaigiai skaitomos beletrizuotos dokumentinės istorijos apie prieš keturiasdešimt metų Jugoslavijos kalnuose įvykusią tragišką avariją.
Mintimis apie nuskambėjusią knygos ištrauką, rašomą romaną ir sukaktuvines nuotaikas pasidalijo ir pats akademikas Vytautas Martinkus.
„Girdėjote žodžius, kuriuos užrašiau prisimindamas man brangius žmones, žadindamas atmintį, klausdamas jos, kas, kada, kaip nutiko mano, o ir ne tik mano vieno, gyvenime. Nevadinčiau tų užrašų atsiminimais, autobiografija juo labiau – dienoraščiu ar naktiraščiu. Tai – įžodinta atmintis, atminties žodinės. Netobulas bandymas jas užrašyti. […]
Norėjau prašnekinti pats save. Tad susibaudžiau ieškoti atminties prošvaisčių. Ne visų. Pirmiausia – prisiminti išėjusius, man brangius žmones, vėl išgirsti jų balsus. Po to įsiklausyti į save. Pasiklausiant atminties ieškoti / rasti medžiagos savo gyvenimo naujai literatūrinei formai. Ryžtis suprastinti ankstyvesnes, suskaidyti, sutrumpinti, pagilinti jas. Paversti estetinėmis jų patirtimis. Kai kada – mįslėmis, gal aforizmais, sentencijomis.
Taip gal bus. O kol kas tekstas, jo apie 500 lapų, didelis ir margas. Kartais dokumentinis, daiktais publicistinis, poetinis, filosofinis, bet dažniausiai – eseistinis. […] Ir pabaigos nematyti. Jos ir negaliu matyti, kol turiu jėgų ir noro ką nors užrašyti, pridurti, patikslinti, kitaip, ką esu patyręs, paaiškinti, iš naujo atmintį pažadinti.
Džiaugiuosi: esu įlaikinęs savo atminties trupinius, tai yra esu susigalvojęs žanro pavadinimą. Vadinu at/minties gyvastimis. Pirmojo žodžio priešdėlį galima tarti atskirai / skirti nuo minties. Mintis, atminties gyvastis reikia, kaip sakiau, pažadinti, atgaivinti. Jos gyvos tada, kai vienos kitas veda, gimdo. Kai nuo jų skauda, gelia širdį, slegia sąžinę.
Ištrauka, kurią girdėjote, skaudi. Bent man. Ji – vienas pirmų atminties išbandymų, užrašytas gana seniai. Atrodo, ne aš pats prisiminiau, tuos vaizdus apsakė, papasakojo vietoj manęs žuvęs skulptorius Vytautas Juzikėnas. Kraštietis, nuo Jurbarko, dvejais metais jaunesnis.
Turbūt supratote, kad 1983 metų gegužės 12-ąją galiu laikyti gimtadieniu. Antruoju. […]
Džiaugiuosi ir kitu dalyku. Jeigu teisingai supratote, ką vadinu atminties gyvastimis, tai akivaizdu, kodėl užrašuose nėra linijinio laiko. Yra toks mitinis, ciklinis. Viskas sukasi ratais. Dideliais, mažesniais ir visai mažutėliais. Štai mano kūdikystė, prasidėjusi tėvų vienkiemyje po vokiečių sukeltais karo dūmais, ir šiandienis Rusijos karas prieš Ukrainą kažkokiais aplinkkeliais susitinka, pamaitina giliąją atmintį. Ji iracionali, negali man paaiškinti, kodėl turime ir šiandien kariauti. Viskas giliojoje atminty iracionalu. Nieko nauja, juk ieškau šviesos ar tiesos, uždarytos žodžiuose, įdarytos į literatūros tekstą. Ji ten slapstosi, išsprūsta, kai žiūri į save, sakai ką nors apie save. Dar sunkiau užrašyti ją. Šiek tiek gelbsti perkeltinės reikšmės, metaforos, aliuzijos, jos suka tuos laiko ratus.
Trečias rašymo džiaugsmas: Ilgai ieškojau, bet manau, kad jau radau antraštę. Tai tik metafora, tad nevienareikšmė – REQUIEM NUOGAM KARALIUI. Iš trijų žodžių ir bent poros užuominų. Pirmasis žodis, requiem – muzikinė aliuzija į scenos, spektaklio, žemiško / dangaus gyvenimo uždangą, į egzistencijos pabaigą. Nuogas karalius, be abejonės, atklydęs iš Anderso pasakos – juo esu aš pats. Užuomina taip pat skaudi: apie iliuzijas, stipresnes už gyvenimą, apie svetimus, puošnius ar išvis nesamus drabužius. Apie metą nusišypsoti iš savęs. Toji šypsena labai praverčia, kai prisimeni dvasiškai skaudžių dalykų ar poelgių, kurie gyvenimo nepuošia. Tada paliauju pasakojęs savo balsu, pirmuoju asmeniu, prisisegu „nuotolinį“ vardą – su šypsena lengviau pasakoti apie trečiąjį asmenį, Vytautą Martinkų, tą savo alter ego, ir juokingą, ir apgailėtiną.
Užtiktoms atminties gyvastims anksčiau ar vėliau randi jų formą. Vienintelę, tikrą. Gilioji jos prasmė atsiveria per paties autoriaus gyvenimo egzistencinius klausimus. Jau gal 30 metų suvokiu jų ypatingą reikšmę. Literatūroje ji svarbesnė už tiesos, istorijos, politikos, net etikos klausimų reikšmę. Savo prasme autoriui ir skaitytojams. Manau, tai ne vien tik autobiografinės – dokumentinės – eseistinės krypties, bet ir visos mūsų literatūros išlikimo, jos ateities garantija, netgi jos vadinamo europietiškumo ar globalumo sąlyga.
Tiek apie rašomas at/minties gyvastis. Prie jų turiu dar daug darbo. Nežinau, ar turiu daug laiko.“
Kalbėdamas apie savo sukaktuvių ceremoniją, kurios, sakė, aukštai nevertinantis, akad. V. Martinkus teigė, kad kiekviena sukaktis yra gera sukaktis, ir kad jam sukaktis primenanti procesiją. „Gyvenimo, bažnytinę, šventinę. Kokią tik įsivaizduojate. Dienų, įvykių, žmonių procesiją“, kurioje dienų ir įvykių dar daugėja, o žmonių – mažėja. „Man artimi žmonės, ėję priekyje, šalia ar įkandin, sustoja, parpuola, prapuola. Jų veidai išnyksta. […] Supranti: taip jau yra, taip jau ir bus – siaurėja artimųjų ratas. Galimos pažintys, naujos dienos nekompensuoja, tik primena, ko netekai, ko jau neturi ir neturėsi. Kiekviena diena, o ypač sukaktuvinė, kaip gyvenimo proceso dalis, tikrina, ar pramokai gerti arbatą vienas.“
Sukaktuvininkas dėkojo visiems jį pasveikinusiems ir dar sveikinsiantiems, visiems, susirinkusiems čia, į LMA salę, kurią jis pasirinko iš dviejų galimų jam brangių vietų – Mokslų akademijos ir Rašytojų namų – kurių duris teko dažnai varstyti ilgiau nei 50 metų. O tokį pasirinkimą, kaip pats prisipažino, nulėmė tai, kad norėjo visus „matyti prie apskritojo stalo“, prie kurio susėdę „visi jaustųsi kaip namuose“…
Akad. V. Daujotytė vakarą užbaigė rašytojo akademiko V. Martinkaus citata: „Amžinas esamasis laikas yra asmeninė energija […] panaši į fizikinių atomų skilimą“; ir palinkėjo sukaktuvininkui šią citatą visąlaik prisiminti „einant į savo gyvastis“ bei tęsiant rašomą romaną – kad ta asmeninė energija jį nuolat lydėtų ir būtų galima „dirbti nedaug, padaryti labai daug ir būti turtingam“.
LMA vardu akademiką V. Martinkų pasveikino viceprezidentas Zenonas Dabkevičius. Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pirmininkė Birutė Jonuškaitė perskaitė Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės sveikinimą. Išsirikiavo ilga sveikintojų eilė: LRS, „Rašytojų klubo“, buvusio Vilniaus pedagoginio universiteto (vėliau – Lietuvos edukologijos universiteto), „Aviacijos pasaulio“ atstovai, buvę LR Seimo nariai Vytenis Andriukaitis ir Justas Vincas Paleckis, kolegos, draugai, artimieji… Te su kaupu išsipildys visi geri ir nuoširdūs mūsų gerbiamam akademikui išsakyti linkėjimai, te niekad nepristigs „asmeninės energijos“ ir įkvėpimo, o rašomas romanas lai tęsis dar ne vieną šimtą puslapių…
Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriausioji specialistė Diana Lekevičienė
Informacijos šaltinis – Lietuvos Mokslų Akademija (LMA.lt)
2023.06.07; 11:00
Niekad nebuvau pesimistas. Nelaikau savęs pesimistu ir nūnai. Greičiau esu optimistas. Kiek mano gyvenime būta sunkių akimirkų, visuomet gelbėdavausi pasitelkdamas optimizmą. Nuolat drąsindavau save – „Velnias negriebs“. Ir, kaip bebūtų keista, padėdavo.
Bet šiandien nebežinau, kuo džiaugtis. Lietuva pralaimi visuose frontuose.
Baisiausia, kad žlungame pačiame svarbiausiame fronte. Lietuviai tirpsta. Mūsų klaikiai bjauri demografinė situacija. Per pastaruosius tris dešimtmečius lietuvių ženkliai sumažėjo. Lietuvių – jau ne trys milijonai. Nė nepajusime, kaip prabėgs keli dešimtmečiai, ir mūsų, nenorinčių auginti vaikų, liks dar mažiau, tiek mažai, kad po kelių kartų biologinė mirtis – neišvengiama.
Jokių išsigelbėjimo ratų Lietuvos valdžios nerado ir greičiausiai neras, nes tai – galbūt neįmanoma net ir stengiantis „iš visų jėgų“. O mūsų valdžios – nesistengia. Jei anksčiau šią skaudžią temą bent prisimindavo, tai šiandien ją užgožė koronavirusas, ekonominis karas su Kinija, išaugusios šildymo kainos ir įtampa Ukrainos – Rusijos pasienyje.
Tik ar protinga šitaip teisintis? Nejaugi nėra jokių galimybių pasiekti, pavyzdžiui, Danijos Karalystės lygį – turėti bent 5 milijonus? Kodėl neužsibrėžti šio ambicingo tikslo?
Įkvepiančių pavyzdžių esama. Imkime Azerbaidžaną, kurio istorija ir kultūra senokai domiuosi. Kaip ir Lietuva, buvusi SSRS respublika Azerbaidžanas, ištrūkdamas iš sovietinio kalėjimo 1990-aisiais, turėjo apie 8 milijonus gyventojų. Šiemet – jau dešimt milijonų. Azerbaidžaniečių per tris dešimtmečius padaugėjo dviem milijonais. Nors šią šalį visus paskutiniuosius tris dešimtmečius sekino nesibaigiantys kariniai susidūrimai su Armėnijos kariuomene. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas trisdešimt metų buvo karinės įtampos sukaustyta valstybė. Azerbaidžanas buvo netekęs apie 20 proc. savo teritorijos (beveik viską susigrąžino tik 2020-ųjų pabaigoje) ir turėjo apie 800 tūkst. pabėgėlių. Bet, nepaisant visų ekonominių sunkumų (iš Jerevano ir Karabacho išvytus pabėgėlius teko deramai priglausti), – jų jau dešimt milijonų.
Tik nereikia demagogiškai meluoti, esą tai – Kaspijos naftos dėka. Mes, skirtingai nei jie, per pastaruosius kelis laisvės dešimtmečius praradome kovingumą, užsispyrimą, drąsą. Mums jau rūpi vien … šildymo kainos. Azerbaidžaniečiams – ne vien nafta ir dujos.
Koks šiandieninis Lietuvos istorinis romanas? Lietuvos istorinis romanas man pirmiausia asocijuojasi su Petro Dirgėlos „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, „Anciliaus ežeru“, „Karalyste“, Vytauto Martinkaus romanais „Žemaičio garlėkys“, „Tavo bažnyčios rūsys“. Vadinamųjų jaunųjų rašytojų kūrinius bandžiau perskaityti, bet neužkabino, nesudomino. Drįstu prisipažinti, jog nesužavėjo ir visur, net maisto parduotuvėse, siūlomi Kristinos Sabaliauskaitės romanai. Daug kur, ne tik ten, neužčiuopiu nuoširdaus susirūpinimo lietuviškosios Lietuvos likimu.
Kokia šiandieninė Lietuvos žurnalistika? Atidžiai perskaičiau ilgamečio „Lietuvos ryto“ redaktoriaus Gedvydo Vainausko knygą „Redaktoriaus testamentas“. Įdomi, reikalinga, ypač praversianti tiems, kurie nori suprasti, kokia vis dėlto sudėtinga, net pavojinga toji žurnalisto, leidėjo profesija. Bet testamentą skelbiančio redaktoriaus, beveik tris dešimtmečius vadovavusio vienam pagrindinių leidinių Lietuvoje (tebevadovauja), išpažintyje – mažoka rūpesčio lietuviškosios Lietuvos ateitimi. Pasakojimų apie Lietuvos galingųjų intrigas, pykčius, nedėkingumą, kautynes už vietą po Saule, reklaminius pinigus, krepšinį – apstu. O kur kova už lietuviškuosius reikalus – neištirpti, nenutautėti, neįsileisti nė vienos svetimos raidės, mylėti savas tradicijas, atmesti svetimas istorines traktuotes, drąsą nepataikauti Lenkijai, Izraeliui?
Taip pat nederėtų meluoti sau, esą šiandien Lietuva iš visų pusių apsupta draugų ir bičiulių, kurie tik ir žiūri, kaip galėtų mums padėti.
Kai 1990-aisiais vadavomės iš sovietų okupacijos, naiviai maniau, jog Rytuose teturime vieną mirtiną priešą, užtat Vakaruose – labai daug tikrų draugų, partnerių, rėmėjų. Bet šiandien matau, kad Kremlius – niekur neišgaravo, o Vakaruose – ne tiek jau daug nuoširdžių brolių. Nebent – Latvija. Visi kiti – šiaip sau. Lietuva priversta net draskyti akis Kinijai, kad tik nebūtų pamiršta didžiųjų Vakarų šalių sostinėse. Štai kokia tikroji draugsytės kaina.
Taip, Vladimiras Putinas – patalogiškas melagis, agresorius, niekšas… Kad ir kokį epitetą parinkskime – visi tiks. O Vakarai ar nelinkę meluoti, išsisukinėti, gudrauti? Apie tai, kad JAV ir Didžioji Britanija neištęsėjo pažado saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą, kad Angela Merkel niekingai išdavė Europos ir NATO solidarumo principus leisdama tiesti „Nord Stream 2“, – jau esu rašęs.
Dabar noriu prisiminti Mažąją Lietuvą. Kai Vašingtono ir Londono politikai postringauja, esą Ukraina anksčiau ar vėliau atgaus Krymą, nereikia labai pergyventi, lieti daug ašarų, aš sakau: būtų labai šaunu, jei atgautų. Būtų labai puiku, kad ir Gruzija (Sakartvelas), ir Moldova susigrąžintų savas žemes. Bet puikiai prisimenu, kaip 1945-aisiais Pasaulio galingieji atidavė Rusijai administruoti Mažąją Lietuvą „tik laikinai“, o paskui tas „laikinai“ tapo „amžinai“.
Kai nūnai Vašingtonas ir Londonas susirūpina, kiek daug mirtinų ginklų Rusija sugrūdo į Kaliningrado sritimi vadinamą Mažąją Lietuvą, visuomet retoriškai klausiu – kas dėl to kaltas?
Nesuprantu ir tokios logikos: Vokietijoje, kurios tikrai niekas dabar nepuls, – itin daug amerikiečių karių. O štai Baltijos šalyse, kurios nuoalat jaučia piktą Kremliaus alsavimą, – vos keli šimtai. Jeigu NATO ir JAV rimtai žvelgtų į Vilniaus, Talino ir Rygos susirūpinimus, viskas turėtų klostytis atvirkščiai.
Kai tai sumetu į krūvą, apima egzistencinis liūdesys. Ramybėje nepalieka klausimų klausimas: kas nutiks, kai Kremlius nuspręs surengti grubią karinę provokaciją prieš Baltijos šalis?
Atsakymo į šį klausimą neturiu.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis DRAUGAS
2022.01.31
Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys“ ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys“. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis.
Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias puses, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…
Tai – trečioji, paskutinioji, pokalbio dalis.
Gintaras Visockas
Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys“ ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys“. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis.
Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias pusėe, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…
Tai – antroji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbta trečioji dalis.
Gintaras Visockas
2021.05.01; 06:00
Per pastaruosius keletą mėnesių perskaičiau du rašytojo Vytauto Martinkaus romanus. Tai – „Tavo bažnyčios rūsys” ir gerokai anksčiau parašytas „Žemaičio garlėkys”. Pripažįstu – verta buvo perskaityti. Abiejuose kūriniuose pergyvenama dėl Lietuvos, veikėjai nėra iš piršto laužti, gausu detektyvinių intrigų: žus – liks gyvas, nuteis – išteisins; tuo pačiu pailsėjau nuo kasdieninės laikraštienos štampų. Rašytojo plunksna – vaizdinga, lietuviška. Žodžiu, perskaitęs šias dvi knygas pasijutau esąs lyg rimtesnis, gilesnis, turtingesnis, lietuviškesnis.
Su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytoju Vytautu Martinkumi šnekučiuojamės apie jo istorinius veikalus, šiandieninės lietuvių literatūros stipriąsias ir silpnąsias puses, literatūros ir istorijos bendradarbiavimo ypatumus, cenzūrą, savicenzūrą, kritiškumą ir savinieką…
Tai – pirmoji pokalbio dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dvi dalys.
Gintaras Visockas
2021.04.30; 17:17
Tai – trečiasis pokalbis su rašytoju Vytautu Martinkumi.
Rašytojas svarsto, ar tikrai lietuvių kalba kaip niekad saugi, ar išties globalizmas reikalingesnis nei tautiškumas?
Rašytojo dėmesio centre – daug sudėtingų temų. Sakykim, kokias knygas per savo gyvenimą privalo perskaityti išsilavinęs lietuvis, kaip mums pasirinkti dėmesio vertą knygą, kai knygynų lentynos lūžta nuo jų gausos, ko vertos prognozės, kaip atrodys lietuvių literatūra po trijų dešimtmečių?
2021.04.04; 06:00
„Tavo bažnyčios rūsys“ – naujausias rašytojo Vytauto Martinkaus romanas, dienos šviesą išvydęs 2018-aisiais (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Kuo šis 500 puslapių veikalas svarbus, aktualus Lietuvai? Kuo jis brangus rašytojui? Ar sunku buvo rašyti, kiek metų užtruko kūryba?
Šiandien slaptai.lt portalo svečias – rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2018) laureatas Vytautas MARTINKUS.
Tai – antroji pokalbio dalis. Joje rašytojas pasakoja ne tik apie naujausią kūrinį, bet prisimena ir ankstesnius savo darbus. Pavyzdžiui, istorinį romaną „Žemaičio garlėkys”.
Artimiausiu metu bus paskelbta trečioji videointerviu dalis. Joje – Vytauto Martinkaus samprotavimai apie knygų, kurias privalu perskaityti, sąrašą, apie lietuvių kalbos ateitį, apie literatūros paskirtį…
2021.04.03; 09:00
