Prieš kelias dešimtis metų išpopuliarėjo kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pavartotas žodis mankurtas. Žodis virto terminu, kuriuo pavadinamas žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebąs gyventi tik šia diena.
Dar anksčiau civilizuotam pasauliui šiurpą kėlė Kinijos chunveibinai – mažai mokytų, bet agresyvių ir politiškai angažuotų jaunuolių bei paauglių būriai, dalyvavę Mao sukeltoje vadinamojoje kultūrinėje revoliucijoje. Pikantiškas momentas: „kultūrinę revoliuciją“ vykdė mažiausiai kultūros uostę gyventojų sluoksniai, fanatiškai atsidavę „didžiajam vadui“.
Klausimėlis: kodėl Vasario 16-sios išvakarėse prisiminiau šias sąvokas, keliančias vien tik nemalonias asociacijas?
Todėl, kad jas priminė pastarųjų metų ir net savaičių procesai Lietuvos visuomenėje, o ypač švietimo sferoje.
Daugiau nei prieš penketą metų mokytoja Virgilija Černiauskienė, trisdešimtį metų dėstanti istoriją, pilietinį ugdymą, šokiravo skaitančiąją visuomenę karčia išvada: „Lietuvos mokyklose auginami mankurtai“.
Mokytoja savo išvadą parėmė platesniu komentaru: „Kažkodėl į Lietuvą taip ir neatėjo supratimas, kad svarbiausia yra savas kraštas, o ne tai, ką darė akmens amžiaus žmonės, amerikiečiai ar aborigenai. Aišku, ir tai reikia žinoti, bet jei nežinai, kas buvo Antanas Smetona, kada vyko Žalgirio mūšis arba kas atkūrė Nepriklausomybę, tai kokia nauda iš kitų žinių? O vaikai dažnai to nežino. Ir visi kaltina mokytojus, kurie ir taip verčiasi per galvą, kad tik ko nors išmokytų“.
Virgilijos Černiauskienės nuomone, mokyklų programose Lietuvos istorijai skiriamas nepakankamas dėmesys. Pasaulio istorijos įvykiai turėtų būti integruojami į Lietuvos istoriją, o ne atvirkščiai, kaip dabar.
Kaltinantį pirštą pedagogė nukreipia ir į moksleivių tėvus: „Tėvai užsiėmė bizniais arba geria. Šeimose vaikai jau seniai neugdomi. Jiems tik duodama pinigų, kad netrukdytų tėvų. Taip jie išmokomi, kad svarbiausia yra pinigai. Dėl to kalti ne mokytojai, o tėvai. Vaikų galvos užverstos kompiuteriniais žaidimais, filmais. Jiems nesvarbi Lietuva. Jie nori emigruoti ir galvoja, kad užsienyje jų laukia rojus. Taip ir nyksta mūsų tauta, o Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, nieko nemato.“
Vasario 16-osios laužai Vilniuje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko? Jei pasikeitė, tai tik į blogąją pusę. Vilniaus universitete, pavyzdžiui, nebeliko Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros katedrų: jos visos „integruotos“ į aptakesnius darinius. O švietimo ministerija, savo ruožtu taip pakoregavo Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kad moksleiviai jį išlaikyti gali ir visai neskaitydami lietuvių autorių kūrinių.
2017 metų gegužės paskutinį šeštadienį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities“. Joje profesorius Vytautas Radžvilas skaitė pranešimą aštriu pavadinimu: „Lietuvos jaunimo mankurtinimas: priežastys ir padariniai“.
Apibūdindamas realią padėtį, V. Radžvilas pateikė apklausos rezultatus: 90 proc. mūsų mokinių pasiruošę pirma proga kur nors emigruoti, o tai reiškia, kad „Lietuvos ir ypač jaunosios kartos ištautinimas ir išvalstybinimas (o tai ir yra mankurtinimas – J.L.) praktiškai pasiekė katastrofinį lygį“.
Profesoriaus nuomone tokią situaciją galėjo pagimdyti radikaliojo liberalizmo propaguojamas individualizmo aukštinimas, kas savaime neigia tautą, neįsivaizduojamą be bendruomeniškumo. Kai neigiama tauta, faktiškai yra sutraukomi žmonių socialiniai ryšiai, o visuomenė paverčiama tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa. Pasak V. Radžvilo, taip siekiama sukurti sovietinio stiliaus visuomenę. Tai – klajoklių visuomenė, neprisirišusi prie savo šalies, nejaučianti įsipareigojimų tautai, negalvojanti apie savo valstybę (! – J.L.)
Profesoriaus įsitikinimu, „yra milžiniškas skirtumas /…/ mokyti mokykloje pradinuką, suvokiant, kad tu ugdai Lietuvos pilietį, arba suteikti jam tam tikrų žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoje, Prancūzijoje, Amerikoje ar kažkur labai toli nuo Lietuvos“.
Šitie žodžiai pažadino mano prisiminimus apie maždaug prieš šešetą metų vienoje rajono gimnazijoje vykusį pedagogų kolektyvo susitikimą su rajono savivaldybės administracija bei rajono savivaldybės Tarybos švietimo komiteto nariais. Pedagogai išsakė daug priekaištų dėl keblios situacijos, į kurią papuolė gimnazijos bendruomenė dėl mažėjančio moksleivių skaičiaus gimnazijoje ir dėl to mažėjančių pedagogų krūvių.
Kai kurie priekaištai buvo teisingi, o su kai kuriais sutikti nesinorėjo. Juk mokinių skaudžiai sumažėjo visose rajono mokyklose, kaip ir visoje Lietuvoje dėl masine tampančios emigracijos, ir rajono valdžia dėl to tiek pat kalta, kaip ir dėl nesiliaujančio lietaus… Tačiau pedagogai nieko nenorėjo girdėti apie objektyvias priežastis ir nedrąsiai išsakomus politikų siūlymus patiems kritiškiau peržvelgti išsikeliamus uždavinius, tikslus bei pasirenkamas priemones jiems pasiekti.
Tuomet aš paklausiau, kam pedagogai ruošia savo mokinius: ar kad taptų darbo jėga kitoms šalims, ar kad būtų savo šalies patriotai ir kurtų savo ateitį Lietuvoje? Į tai man buvo oriai atsakyta, kad pagrindinis pedagogų uždavinys – suteikti moksleiviams kuo tvirtesnes, išsamesnes žinias, o tada jau jie, moksleiviai, patys spręsią, kur ir kaip jas panaudoti.
„Atsakymas neteisingas“, – atsiliepiau į tai ir, kaip aiškėja dabar, buvau teisi. Moksleiviai – ne robotai, kuriuos privalu prikimšti žinių, faktų bei tam tikrų operacijų įgūdžių, tačiau auklėjimas, asmenybės ugdymas lieka tuščiais žodžiais, nes vienintelis ir viešpataujantis prioritetas – moksleivių laisvė mokytojų autoriteto sąskaita. O tai jau – tiesus kelias į nesėtų XXI amžiaus chunveibinų naują derlių.
Prieš porą metų rajone nuskambėjo vieno, dabar jau buvusio gimnazisto mėginimas praturtėti valstybės sąskaita, o štai prieš keletą dienų būrelis jaunimo sujudino rajono bendruomenę netikėtai pasipriešinę švęsti valstybės atkūrimo reikšmingą jubiliejų taip, kaip jiems buvo pasiūlyta… O gal liepta?
Šiaip ar taip, jaunuolių protestą ir pasipiktinimą didžia dalimi bus išprovokavę suaugusiųjų – gal pedagogų, gal moksleivių tėvų ar senelių – veiksmai ir žodžiai, todėl jie nepriėmė to, ką sugalvojo „suaugusieji“ ir tikino, kad būtų sugalvoję kažką geresnio, bet, varge, jų nuomonės niekas nepaklausė…
Įdomu, iš kur šiandien jauni žmonės sužinojo, kad juos varo į „paradą“, nors meras visą miesto ir rajono bendruomenę pakvietė į eiseną?… Prisiminimais apie „paradus“ su jais galėjo pasidalinti tik tie, kurie panašius „paradus“ organizavo arba buvo verčiami juose dalyvauti. Maža to, „prisiminimai“ buvo tendencingi, klaidinantys. Mat, sovietmečiu nedalyvavimas demonstracijoje arba eisenoje grėsė baudomis ir net represijomis. Studentams, pavyzdžiui, mėnesiui nuimdavo stipendijas, o dirbančiuosius užtampydavo po profsąjungų ar valdžios institucijas.
O kokiomis represijomis buvo „grasinama“ dabar? Ir apskritai – ar buvo grasinama?
Be to, paaiškėjo, kad ne visiems rajono pedagogams atkurtos savarankiškos Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejus yra šventė, kad jiems tai – „juodas“ darbas, už kurį jie norėtų gauti papildomą atlyginimą, ir panašu, kad tą savo neigiamą nusiteikimą jie bus kažkaip perdavę ir savo ugdytiniams. Apie tai liudija terminai: rajono meras Kretingos bendruomenę pakvietė į eiseną, o jaunimo laiške kalbama apie „paradą“.
Išeitų, jog buvę ar esami moksleiviai iki šiol taip ir nesužinojo, kad eisena ir paradas yra anaiptol ne tas pats, nes skiriasi jų intencijos? Ir per visus mokykloje praleistus metus neatsirado pedagogo ar kito vyresnio žmogaus, kuris jiems tai būtų įtaigiai paaiškinęs?
Prisiminkime, kas yra eisena. Tai – pati seniausia vieša, taiki tam tikros žmonių bendruomenės ar grupės bendrų pažiūrų, bendrų tikslų išraiška, savotiškas ritualas, kurio metu žmonės organizuotai eina pėsčiomis tam tikra kryptimi, dažnai nešant kokius nors simbolius (portretus, šūkius, gėles…), vėliavas ir kt. bei palydint muzika, dainomis.
Manoma, kad pirmosios eisenos, kaip religinių ritualų dalis, vyko senovės Asirijoje, Babilonijoje, Graikijoje. Eisenas mini ir Biblija. Čia, pavyzdžiui, rašoma, jog giedanti žmonių eisena lydėjo Sandoros skrynią į Dovydo miestą….
Eisenos ypač išpopuliarėjo Romos imperijoje, tapo savotiška imperatoriaus rūmų tradicija: imperatorius viešumoje pasirodydavo tik eisenoje, kuri gavo procesijos pavadinimą. Kai krikščionybė buvo įteisinta kaip valstybinė religija, ji perėmė ir procesijų tradiciją, tik svarbiausio asmens vietą vietoje imperatoriau sužėmė Tas, kurį garbino krikščionys: Švenčiausiajame Sakramente esantis Kristus.
Procesijų, kaip bažnytinių eisenų tradicija gyva ir šiandien, ir joje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas tiek procesijoje, tiek pasaulietiškoje eisenoje parodo, kiek toji bendruomenė yra gyva, kokiose srityse ji veikia, kokios jos vertybės. To paties, kiek aš galiu spręsti, buvo siekiama ir merui pakvietus į eiseną miesto ir rajono bendruomenę kartu su jaunimu, moksleiviais, gimnazistais. Nes eisena – veiksmu paversta mūsų meilė Tėvynei, mūsų pagarba tautai ir jos atkurtajai valstybei.
Užupis, Maidanas ir Vasario 16-oji. Slaptai.lt nuotr.
Galima suprasti jaunimo pasipiktinimą, kad, ruošiantis šventei, nebuvo tartasi su jais. Bet net ir teisingas priekaištas nenubraukia eisenos prasmės ir reikalingumo. Nes kokiu kitu būdu ir kokioje erdvėje būtų galima paliudyti gausios, amžiumi, pomėgiais, finansinėmis galimybėmis itin nevienalytės bendruomenės vienybę, pagerbiant savo valstybės šventę? Joks koncertas ar kita dar gražesnė akcija, pakišta po pastoge, negalėtų aprėpti tokio didelio žmonių skaičiaus.
O štai paradas neša savyje kitokią žinią. Dažniausiai tai – galios (pavyzdžiui, karinės) arba agresyvus tariamos gausos (homoseksualų bei kitų seksualinių mažumų) demonstracija, siekiant emociškai paveikti žiūrovus ar žioplius…
Todėl belieka tik užjausti tuos moksleivius, jaunus žmones, kurie, kaip rašė Žemaitė, „neturėjo geros motynos“, mūsų atveju – išmintingo patarėjo ir auklėtojo, kuris būtų sugebėjęs paaiškinti jiems, ką lietuvių tautai reiškia Vasario 16-sios Aktas ir tuo Aktu atkurtoji valstybė. Ir kuris būtų pajėgęs jaunajai kartai įskiepyti asmeninės atsakomybės prieš valstybę ir tautą įgūdžius.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Matėme, kad žmonių pavardės paliko nemaža pėdsakų mūsų kaimų vardyne. Taip atsitikdavę tada, jeigu kaimo įkūrimui lemiamos reikšmės turėjęs koks nors žmogus.
Mūsų laikais gal kiek dirbtinai buvo mėginta net ir miestus įvardinti istorinių asmenybių vardu. Pavyzdžiu čia gali pasitarnauti kad ir buvęs Snečkus – ankstesnis Visagino, kur buvo pastatyta Lietuvos atominė jėgainė, vardas. Yra įmanomos pavardės taip pat ir iš gyvenamosios vietos pavadinimo, kaip antai Kaunas ar Kaunaitis. Kokiu būdu formavosi mūsų pavardės, verta kiek iš arčiau pasižiūrėti.
Nuo mažumės pripratome prie savo vardo ir pavardės, ir jie pasidaro tokie natūralūs, kad prarandame nuovoką, idant mūsų vardai ar pavardės – tai mūsų charakteristikos dalis.
Šiandien vardus gauname vos užgimę, todėl negalime tikėtis, kad vardas atspindės mūsų fizines ar dvasines savybes. Mūsų laikų vardai rodo jau tik tėvų skonį, nuovoką, prusą, asmens kultūrą ir jų linkėjimus vaikams. Karštligišką tėvų meilę naujagimiui atskleidžia ieškojimas nesuprantamų, būtinai svetimų vardų, lyg norėta būtų pasididžiuoti, kad dar tokio pažįstamųjų rate nėra buvę. Tai nėra tikroji išmintis. Senovėje vardas nusistovėdavo per ilgesnį laiką. Jį suteikdavo tėvai, šeimynykščiai, o neretai ir kaimynai. Tada vardui būdavo parenkama žmogaus būdinga savybė. Šiandien dar taip žmonės pravardes gauna.
Pavardės formavosi daug vėliau. Pastebime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turi dar tik vardus. Antai sakome: Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila, Vytautas, o kokios jų pavardės, net į galvą neateidavo mintis ko nors pasiklausti. Lietuvoje pavardės formavosi jau įsigalėjus krikščionybei, būtent XVI-XVII amžiais. XVIII amžiuje pagaliau visi gyventojai turi pavardes. Taigi pavardžių susiklostymas nebuvo trumpalaikis procesas. Ilgas jis buvo ir kituose kraštuose. Antai pietų Vokietijoje jos įsigalėjo jau XII amžiuje, o šiaurės Vokietijoje gerokai vėliau – XII-XIV amžiais, nors kai kur kaimuose jų neturėta dar net XVIII a. Tame amžiuje (XVIII) kaimuose vietomis pavardžių neturėjo ir lenkai, o Rusijioje jų kai kur nebuvo net XIX amžiuje, Sibire – XX a. pradžioje.
Lietuvoje pavardės ėmė rastis nuo XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios, o baigė formuotis tik XVIII a. pabaigoje (Z. Zinkevičius, Lietuvių asmenvardžiai, .38 p.).
Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad lietuviški asmenvardžiai dažniausiai būdavo dvikamieniai: Švitrigaila – švitrus “greitas, vikrus, žvitrus” ir gailas “smarkus, stiprus”, Jogaila – joti ir gailas – taigi stiprus raitelis, Visvaldas – visa valdantis, Algirdas – aliai vienas “kiekvienas, visa” ir girdas “žinia”, Algimantas – algoti “šaukti” ir mantus “sumanus”, Sirvydas – sirti “supti, siausti, gaubti” ir vydas (išvydo, t.y. pamatė)… Ilgainiui kamienus imta kaitalioti vietomis, todėl ir turime ne tik Vytautą, bet ir Tautvydą, Vaišnorą ir Norvaišą…
Įsigalint krikščionybei, juo labiau, kad ją svetimi į Lietuvą nešė, anaiptol nerodydami vietos gyventojams nei jų kultūrinėms tradicijoms meilės ar pagarbos, įsigali ir dvigubi vardai. Iš istorijos žinome, kad Jogaila per krikštą gavo Vladislovo vardą, Vytautas – Aleksandro. Įprasta buvo šalia seno lietuviško vardo prirašyti dar ir krikštavardį, taip ir liko, pasak prof. Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, 35 p.), lotyniški įrašai: Michael alias Minegal (Mykolas kitaip Minigaila), Gregorius alias Gedigold (Grigorijus kitaip Gedigaudas) ir pan. Ilgainiui žodelį kitaip praktiškumo dėlei imta praleisti, todėl vėlesniuose įrašuose ir turime: Jonas Goštautas, Martynas Mažvydas… Formaliai atrodytų, kad tai vardas ir pavardė, bet iš tikrųjų tai dar abu vardai.
Pirmosios pavardės ėmė rastis visai natūraliai iš tėvų vardų. Kada gyventojų padaugėjo, ir jie ėmė plačiau tarp savęs bendrauti, vardo jau nepakakdavo, norint vieną žmogų atskirti nuo kito. Todėl ir griebtasi pirmiausia tėvavardžių: Juozaitis, Juozapaitis, Petraitis, Jonaitis, Palionis (nuo Palys, Apolonijus), Rapalionis (nuo Rapolas), Laurynas (nuo Lauras), Morkūnas (nuo Morkus), Jurkūnas (nuo Jurkus), Jonulis (nuo Jonas), Balulis (nuo Balys) arba vietovės vardų: Kulvietis (Kulvos gyventojas, iš Kulvos), Kaunietis (iš Kauno), Puniškis (atsikėlęs iš Punios), Ravinis (nuo ravų), Lankaitis ar Lankutis (gyvenantis lankose ar prie lankų), Užubalis (gyvenantis už balos), Pakalnis ar Pakalniškis (gyvenantis kalno papėdėje, slėnyje)… Imta įvardinti žmones ir pagal jų profesiją ar atliekamus darbus: Katilius, Račius, Bliūdžius, Degutis (kas dega degutą), Seniūnas…
Greit ėmė įsigalėti ir pravardinės pavardės, pabrėžiančios kokią nors žmogui būdingą savybę: Kirkilas (nuo kirkinti, erzinti), Rėkus, Rėksnys (mėgstantis rėkaloti), Beragis, Baltaūsis, Aukštakojis, Baltušis (baltaodis), Klykūnas (rėksnys), Plikūnas (plikis, nusigyvenęs), Blusius (varguolis, nevalyvas), Gaišlys (kas gaišta laiką), Gaivenis (gaivus žmogus), Gaižius, Gaižiūnas (kas neskaniai rūgštus)… Atsirado daugybė pavardžių nuo visokių žvėrių ir pauklščių: Vilkas, Vilkelis, Katinas, Stumbras, Zuikis, Kiškis, Kiškelis, Černas, Černelis (černoti “lėtai valgyti”, – apie Kazlų Rūdą šerną vadina černu, lėtai kramsnojančiu), Sasinas (pr. sasins “kiškis”), Šarka, Karvelis, Gaidys, Gaidelis, Gaidelionis, Vištys, Viščius, Vištelis, Višteliūnas, Vištinis, Kuosa, Varna, Varnas, Varnelė, Varnelis… Turime pavardžių net iš tautvardžių, kaip antai Prancūzas, Žydas, Žydelis… ar iš daiktų: Šepetys, Kuolelis…, iš augalų Obelis, Obuolys, Agurkis, Burokas, Rugienis, Avižienis ir pan.
Lietuvos istorinėmis sąlygomis pavardės ilgainiui ėmė darytis vis sudėtingesnės, nepatogios vartoti, kadangi iki tarpukario laikų, kada buvo atsikūrusi nepriklausomoji Lietuvos Respublika, lietuvių kalba nebuvo valstybinė, ir nebuvo raštvedybos lietuvių kalba. Visuose tarnybiniuose raštuose, visoje dokumentacijoje pavardės buvo rašomos, kaip kurio svetimtaučio ausis girdėjo ar kažkurio raštininko asmeniniai interesai geidė. Kanceliarijose vartota senoji slavų ir lotynų kalba, vėliau lenkų, rusų ir vokiečių smarkiai kraipė ir mūsų pavardes. Todėl ir įsigalėjo visokiausių hibridų, neretai kažkokių pereinamųjų padarų tarp būtinumo ir įgeidžių. Tik pasižiūrėkime, kas buvo daroma su mūsų vardais ir pavardėmis. Bene lengviausia pasekti, kaip kito mūsų pavardės lenkų kalba tvarkomose bažnyčių kanceliarijose.
Turime nemažai pavardžių, kurių dėmeniu eina akies šaknis: Akinis išvirto į Akiniec, Akinčia į Akinczyc, vėliau Okinczyc. Turime sulenkintą pavardę Akinskis. Iš pavardžių Akmantas (akis ir mantas – “gudruolis”, plg. Algimantas) ir Akmanta (akis ir manta “turtas”) išėjo Akmantavičius ir Akmanavičius. Šios šaknies turime ir kitų pavyzdžių: Akštis (akstinas), iš jos išriedėjo Akštulis, kurį perkrikštyta į Akštulevičių. Turime mūsų krašte išlaikytą pavardę Akranglis (akis ir ranglėti “glamžytis” ar ranglus “glamžus”), bet lenkų ausis ją suvokia kaip Okrągły “apskritas, apvalus”. Iš Akūnis šiandien turime Akunauskas ir lenkišką pavardę Okuń. Iš jų atsekti pavardės kilmę darosi jau neįmanoma.
Kęstutį (kantrų, daug pakeliantį, pajėgų daug iškęsti) lenkų fonetika transponavo į Kiejstut, dėl ko ilgainiui ir mes patys tuo vardu žmogų imame šaukti Keistu “keistuoliu, juoką sukeliančiu”. Ar galima daugiau iškraipyti mintį?
Tai tik viena kita, daugiausia iš abėcėlės pradžios parinkta pavardė, rodanti, ką mes patys kūrėme, o ką mums pridėjo svetima raštinė. Pažintinės reikšmės turi tik ta pirmoji pavardės dalis, kurią suteikė žmonės. Toji dalis atspindi mąstyseną, pastebėtas žmoguje savybes ir pan. Dirbtinė dalis yra lyg prie kojų pririštas medžio rąstas, kurį reikia paskui save tampyti ir kiekvieną kartą apsunkinti tarimą bei rašymą.
Reikia pasakyti, kad tais laikais, kada pavardžių sanklosta ėjo į pabaigą ir ėmė įsigalėti jose svetimi priedai, tie papildomi dėmenys leido manyti, kad apnaujintos pavardės turėtojas bene ir bus susigiminiavęs su kilmingaisiais sluoksniais. Antai rašytojo švietėjo Stanevičiaus pavardė rodo, kad jis buvo kilęs iš bajorų (tegu ir nusigyvenusių) giminės. Kas norėjo siekti karjeros, tam reikėjo stengtis, kad jo pavardė būtų “bajoriška”. O bajorystės požymis buvo pavardės apslavinta forma. Šitaip iš Baronų atsiranda Baranauskai, iš kurių yra kilęs ir žymus poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.
Lietuvių kalboje turime daug žodžių su priesaga –onas: lavonas, laigonas “žmonos brolis”, dvaronas “dvariškis”, baronas, ir asmenvardžių: Aldona, Dvarionas, Šimonis, Maironis, Janonis, Bobonis, Palionis… Daiktavardį baronas “avinas” esame linkę laikyti svetimybe, atėjusia iš lenkų kalbos. Tačiau Briuknerio lenkų kalbos etimologinis žodynas teigia, kad žodis baran yra nežinomos kilmės prožodis (labai senas žodis). Taigi lenkų kalbos dirvoje šio žodožio negalima etimologiziuoti, kitaip sakant, nustatyti, kaip jis sudarytas, iš kur atsiradęs. Tuo tarpu lietuvių kalboje yra išlikęs kitas žodis – baras – “ruožas lauko, kokį vienu rankos mostu galima apsėti, apiberti grūdais”. Taigi baras:baronas santykiauja lygiai taip, kaip ir dvaras:dvaronas.
Netiesą sakytume, jei teigtume, kad viską mums sujaukė kitataučiai, kurie svetimosios kalbos ir kultūros dirvoje nesusivaikė ir suprasti čia nieko nenorėjo. Mes ir patys gan greit užsikrečiame “mados” dalykais ir ieškome naujovių, kas rodo mūsų pretenzingą įmantrumą. Antai Lazdynų Pelėdos romano “Klaida” svarbiausias veikėjas, jaunas lietuvis inteligentas, Petras Jonuitis veda lenkę žmoną, kuriai tokia pavardė niekaip netinka. Kokia ten Jonuitienė?! Ji ir pasivadino Janicka, o jos vyras tapo Janickis, net nemėginęs priešintis. Šitaip ir pas mus dar šiais laikais gyvojoje kalboje žinomos pavardės Šarka ar Linka oficialiųjų raštų veikiamos virsta Sorokomis ir Linkevičiais, nes patiems žmonėms ima arodytis, kad tokia pavardės forma yra padoresnė, atseit nesuprantama.
Atskirai reikia pakalbėti apie moterų “pavardes”.
Lietuvių kalboje iki mūsų laikų išliko daugel faktų, rodančių didelę pagarbą moteriai. Kol dar nebuvo pavardžių, moterys turėjo savarankiškus vardus, lygiaverčius su vyrų vardais. Štai pasižvalgykime po senąjį moterų vardyną: Aldona: Aldonas, Barinta:Barintas, Birutė:Birutis, Darkintė:Darkintas (ir pavardė Darkintis), Daugira (Dauga): Daugiras (Daugas, Daugys), Daumantė (Dauma, Daumė): Daumantas (Daumas, Daumys), Daunora: Daunoras, Dobilė: Dobilas, Dravenė (Dravė): Dravenis (Dravys), Eigina (Eigė): Eiginas (Eigas, Eigis, Eigys), Gailigedė (Gailė, Gailutė): Gailigedas (Gailius, Gailutis)…
Lietuvių kalba visoms profesijoms ir titulams, be vyriškosios, turi ir moteiškąją formą: daktaras – daktarė, dėstytojas – dėstytoja, didvyris – didvyrė, docentas – docentė, gydytojas – gydytoja, inžinierius – inžinierė, įpėdinis – įpėdinė, karžygys – karžygė, kepėjas – kepėja, kosmonautas – kosmonautė, maldininkas – maldninkė, mokinys – mokinė, mokytojas – mokytoja, poetas – poetė, profesorius – profesorė, rašytojas – rašytoja, šeimininkas – šeimininkė, ūkininkas – ūkininkė, vadas – vadė, vairuotojas – vairuotoja, vienuolis – vienuolė, virėjas – virėja, žiedėjas – žiedėja. Reikia pastebėti, kad lietuvių kalba yra pasirengusi priimti moteris ir į tas profesijas, į kurias šiandien dar joms kelias uždarytas. Tai pasakytina apie kunigystę. Šalia kunigo lygiai galimà yra ir kunigė. Jeigu į aukščiausią bažnyčios postą išrinktų moterį, šalia popiežiaus turėtume ir popiežę, kaip galėtų būti vyskupė ar kardinolė, o kariuomenėje – vėliavnešė, pulkininkė ar generolė.
Atkreipti reikia dėmesį, kad profesiją įvardijančių žodžių moteriškoji forma ne griebiantis kokios nors priesaagos, kas rodytų antrinį produktą, ji sudaroma tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir vyriškoji – pakeitus tik giminei būdingą galūnę. Ir nors priimta tvirtinti, kad, tarkime, žodis vairuotoja yra išvestas iš vyriškosios formos vairuotojas, tai tokį teiginį gali pateisinti tik faktas, kad vyrai kūrė techniką ir pirmi sėdo prie vairo. Tačiau jeigu paimsime žodį gimdytoja, tai teigti, kad jis sudarytas iš vyriškosios giminės gimdytojas būtų labai nedrąsu. Šitaip išlavintoje kalboje ir atsispindi mūsų įgimtasis, iš dvasinio paveldo kylantis požiūris į moterį, atėjęs iš tų laikų, kada dar svetimieji mums įtakos nebuvo padarę.
Kalbos faktai patvirtina, kad toks požiūris buvo įsigalėjęs ir papročiuose. Antai turime labai gražų daugiareikšmį žodį tekėti: 1. teka saulė, nes ji per dangų ne vaikšto, o mažais šuoliukais ridinėjasi, 2. teka upė, kada jos vaga greitai vanduo kūlverstomis ritasi, 3. teka ir mergina už vyro. Kodėl teka, jeigu lenkai ar rusai sako eina už vyro? Ir ką reiškia žodis tekėti? Pažįstame žodį tekėlas – “sukamas ritinio pavidalo įtaisas ašmenims galąsti”. Turime žodį tekinis – “ratas”, turime žodį tekinas – “bėgte bėgantis, lyg rituojantis”. Turime dar ir nuotaką – “tekančią merginą, jaunąją”. Visi šie faktai rodo, kad tekėti reiškė “važiuoti, rituoti”. Todėl ir sakome, kad lėta upė plaukia, greita teka. Kodėl mergina už vyro teka? Pagal mūsų papročius jaunikis sėsdavo ant žirgo ir su savo pulku jodavo pirmas, jis žmoną vesdavo. Nuotaka sėdėdavo vežime ir važiuodavo, t.y. tekėdavo už savo vyro. Todėl svarbu ir ateičiai kalboje išlaikyti šias senąsias formas, rodančias, kaip mūsų protėviai pagarbiai elgdavosi su moterimis. Tegul šis dvasinis turtas būna paveldimas drauge su kalba.
Iš kur šiandien moterų “pavardės”, regis, nieko bendro neturinčios su mūsų dvasinės kultūros esme? Yra jos dvejopos: vienos nurodo į mergaitės tėvą, kitos – į žmonos vyrą. Kodėl tik dukros yra tėvo priklausomybė, o sūnūs auga su savarankiška, iš tėvo paveldėta pavarde? Gyvoji kalba vienodai traktavo ir mergaites, ir berniukus, vienus vadindama, tarkime – Balyčiukais ar Balytaičiais, kitus – Balytaitėmis ar Balyčiūtėmis. Šitaip visai priimtina, nes taip nurodoma, kieno jie vaikai. Bet kai kalbama apie pavardes, tada ir pastebime, kad berniukai gimsta su tėvo pavardėmis (Balyta), mergaitės gauna tik nuorodą, kieno ji dukra (Balytaitė, Balyčiūtė). Kada mergina išteka, gauna nuorodą į vyro pavardę. Bet ar tą nuorodą galima vadinti pavarde? Jos “pavardė” tik nusako, kieno ji esanti žmona, mūsų atveju – Balytienė. Lygiai taip kaime už Petro ištekėjusi moteris vadinama Petriene, už Jono – Joniene. Kad ir ji turi vardą, neretai visai pamirštama. Dažnai kaimo žmonių bendravime jaunamartės vardas visai nėra reikalingas. Ištekėjusios moterys kaimynams lieka tik petrienėmis, jonienėmis, bronienėmis…
Beje, vyrai nepraranda nei savo vardo, nei pavardės. Galima čia būtų aiškinti, kuriais laikais ir kieno veikiami šitaip nuvainikavome moterį. Galima pasakyti, kad tai atsitiko po to, kai Lietuvoje įsigalėjo krikščionybė. Bet ji ne iš dangaus nupuolė, o ją nešė lenkų dvasininkai. Tuomet ir įsigalėjo tas mums svetimas požiūris į daliąją lytį. Nors jis ir nekyla iš krikščioniškosios ideologijos, tačiau dėl istorinių aplinkybių prie jos buvo prisiplakęs. O tai moterį žemina.Mes nemokėjome tų dviejų sąvokų išpainioti. Per ilgą laiką žmogus susigyvena net su vergyste. Juk jau daug kam ir sovietinė santvarka visai buvo bepradedanti būti priimtina, nes “leido” gyventi. Štai koks dosnumas – turėjo teisę leisti mums gyventi, tai ir dievinkime ją. O laisvę ar suteikė? O juk tik laisvei poetai himnus gieda.
Kada per televiziją moterys kalbininkės gina savo moteriškąsias “pavardes” ir jomis didžiuojasi, aiškindamos, kaip tai labai originalu, sunku darosi suprasti, kurie čia esame teisūs. Atsakyti galima tik taip: su vergyste jau susigyventa. Moterys vaikšto galvas nulenkusios, akis paslėpusios, ir sako, kad kitaip jau nenori.
Apie vyriškas ir moteriškas pavardes. Argi moteriškosios pavardės egzistuoja, argi tokios gali būti? Turime iš vardo kilusią Jogailos pavardę. Jau žinome, kad ji reiškia stiprų raitelį. Nors jodė dažniausiai vyrai, vardo (ir pavardės) forma yra moteriškoji. Daugelis “vyriškų” pavardžių išlaikė senąją moteriškąją formą: Abišala, Alekna, Aleksa, Alseika, Apyvala, Bauža, Bitė, Cvirka, Daugėla,Deveika, Doveika, Eida, Geiba, Inčiūra, Yla, Jančė, Kareiva, Kaušpėda, Kirkila, Kuosa, Lapė, Linka, Mažeika, Montvila, Noreika, Osteika, Praleika, Raila, Sauka, Smetona, Sruoga, Staugvila, Steneika, Strebeika, Strumila, Stubra, Stumbra, Sudeika, Survida, Susvilka, Šamata, Šapoka, Šarka, Šerteika, Šereiva, Šerepka, Šerna, Šiugžda, Tarabilda, Taraila, Taranda, Taurila, Tyla, Uoka, Urbša, Urka, Urla, Vizgaila, Vizgirda, Zuba, Žvirėla…
Vyrai jas turėdami anaiptol nesumoteriškėja. Tai kodėl tų pavardžių negali turėti moterys? O kodėl jos negali turėti vyriškosios pavardės? Negi nuo to suvyriškėtų? Juk pavardė – tai šeimos vardas, ne kurios nors lyties žmogaus. Tam reikalui turime asmens vardą, kuris nurodo ir lytį. Latviai buvo ankstesni ir apsisprendė dėl moterų pavardžių. Įdomu, ar jų priespauda buvo sunkesnė, negu mūsų, ar jų engėjai buvo kultūringesni. Šią problemą išprendė ir lenkai, kurie mums primetė tokią keistenybę, kad apipėšė moterų pavardes. Bet galutinis žodis priklauso pačioms moterims. Kol jos neįsisąmonins problemos, tol vyrams bus gerai, kaip yra. Beje, susimąstyti reikėtų ir patiems vyrams dėl savo užgriosdintos pavardės.
Pavardės ir vardo grakštumo ypač pasigendame, kada jos įvardija įžymybes, jei, tarkime, eina greta meno kūrinių, nes tuomet toji pavardė tampa visuotine savastimi ir turėtų būti skambi bei lengvai įsimintina. Lengva suprasti, kad literatūros kūrėjų pavardės yra dėkingesnės tos, kurios yra smagios. Sugretinkime du pavyzdžius: Podkomarauskas ir Janonis, ir iškart pajusime, kurią pavardę greičiau pasigausime.
Slapyvardžius žmonės rinkdavosi neretai dėl to, kad siekė nuslėpti savo autentišką pavardę nuo cenzūros. Ypač tai pasakytina apie spaudos draudimo metus. Tačiau neretai slapyvardžiais pasirašinėdavo autoriai savo kūrinius dar ir dėl to, kad jų tikroji pavardė buvo iš tiesų didelis griozdas. Palyginkime: Aistis ir Kossu-Aleksandravičius. Ir transatlantiniai lakūnai Darius ir Girėnas sugebėjo pasirinkti dėkingus pseudonimus. Juk Dariaus pavardė teikia mums kur kas daugiau romantikos, negu jo tikroji Jacevičius. Šitai gerai suprato žmonės, patarę lakūnams prieš skrydį “persikrikštyti”.
Kad turėjo gerą kalbos skonį, galima pasakyti ir apie lietuvių literatūroje plačiai pasireiškusias moteris. Pavyzdžiu čia galima pateikti Žemaitę (Juliją Žymanatienę), Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę), Lazdynų Pelėdą, Petkevičaitę-Bitę, ir pagaliau Salomėją Nėrį (Salomėją Bačinskaitę-Bučinskienę). Moterų slapyvardžiai juo iškalbingesni, kad jie išlieka pastovūs, nepereina “mutacijos” vedybų atveju, nenurodo į tėvą ar vyrą, kurių, galimas daiktas, indėlis nėra jau net tiek reikšmingas, o dėmesį kreipia į save ir į savo talentą, kitaip sakant, ir moterys išlaiko savo asmenybių suverenumą.
O štai pastaruoju metu ir vėl iškilo nauja problema: artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams savo kandidatūras jau kelintą kartą ėmė kelti ir moterys. Viskas buvo aišku, kol kandidatuodavo patys vyrai. Tai buvo prezidento rinkimai. Bet štai apie savo kandidatūras prašneko ir moterys. Ar tąsyk tinka sakyti prezidento rinkimai? Vargu. Lietuvių kalba ir didžiuojasi tuo, kad visas funkcijas, kurias eina vyrai, vadina vyriškosios giminės daiktavardžiu (mokytojas, inžinierius, profesorius), ir moteriškosios giminės daiktavardžiu, jeigu jas eina moterys (mokytoja, inžinierė, profesorė). O jeigu kalbama apie mišrią kompaniją? Daugiskaitos atveju priimta visus drauge vadinti vyriškąja gimine, nors taip ir ne visai patogu, pvz. tėvai (tėvas su motina, ar patys vyrai tėvai?), mokytojai (mokytojas ir mokytoja ar tik vyrai mokytojai?), profesoriai (profesorius ir profesorė), taigi ir prezidentai (prezidentas ir prezidentė, kol kalbame apie vyrus ir moteris, einančius ir ėjusius tą funkciją). Bet čia turime įpatingą atvejį, kada išrinktas gali būti tik kuris vienas prezidentas ar prezidentė. Tokiu atveju šių rinkimų netinka vadinti nei prezidento, nei prezidentės rinkimais.
Ir iš tiesų teisi yra pirmoji kandidatė į prezidentes ponia Liucija Bačkauskaitė, kuri pati siūlė šią politinę kampaniją vadinti prezidentiniais rinkimais. Skubėkime tokiai minčiai pritarti, nes šiandien jau ir turime moterį prezidentę, išrinktą 2009 (Lietuvos vardo tūkstantaisiais) metais. Kuomet bandome suplakti profesiją į vieną vyrišką formą, imame pripažinti, kad tokiu atveju lytis ne taip jau ir svarbu. Kai susergame, einame pas gydytoją – nesvarbu, kas jis bus – vyriškis ar moteris. Čia ir imame suprasti, kad iš tiesų ir šiuo atveju pabrėžti profesijos specialisto lytį darosi atgyventa problema.
Toliau pakalbėkime apie Punsko-Seinų-Suvalkų krašte labiau žinomas gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytas pavardes, pasiaiškindami, iš ko jos sudarytos ir kaip apaugdavo nereikalingomis priesagomis. Beje, kai kalbame apie pavardes, pamatome, kad vadinamosios moteriškos pavardės niekur taip ir neatsiskleidžia, nes jos nėra savarankiškos, visuomet yra šliejamos prie vyrų – tėvo ar tuoktinio.
Adukauskas – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, sudaryta iš krikštavardžio Adas (Adomo trumpinys) ir mažybinės priesgos –uk– vedinys įgavęs pavardės formą, kuriai kanceliarijoje buvo suteikta dar slaviška priesaga –ausk-.
Agurkis – yra galūnės –is vedinys iš daiktaviordžio agurkas. Lenkų kalba, šią pavardę prisiimdama, pasitraukia kiek arčiau savęs ir rašo Ogurkis. Tai jau panašiau į ogórek, tačiau šaknies balsė u ir galūnė yra tie nepaslepiami kipšo ragai, kurie išduoda visą kilmės paslaptį.
Akulionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Akulis.
Aleksa – tai krikšto vardo Aleksandras ar Aleksandra trumpinys, kuris kilęs iš sulotyninto graikiško Aleksandros. Graikiškai alekso reiškia “saugoti, ginti”, anēr (kilmininkas andros) “vyras, žmogus”. Taigi Aleksandrą reikia suprasti kaip “žmogų gynėją”.
Ališauskas – tai veikiausiai suslavinta pavardė iš Ališius, Ališaitis. Pirmoji yra galūninis vedinys, antrąją sudaro šaknis ališ– ir priesaga –aitis. K. Būgos teigimu reiškia “plikšis”, taigi Ališauskas reiškia neturtingą žmogų.
Andriuškevičius – suslavinta iš Andriuška, kuri iš krikštavardžio Andrius.
Anzalis – yra sudzūkinta forma iš Anzelis, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš vokiškų vardų Hansi, Hanseler, Hansel (iš Johannes “Jonas”). Kitos giminingos pavardės: Andzelis, Andziulis, Andzinis, Andziulaitis, Andziulionis, Andzius, Anza bei Andzeliavisčius, Andzevičius, Andzikavičius, Andziulevičius, Anzelevičius, Anzevičius. Šis ir daugelis kitų pavyzdžių tik patvirtina, kaip veikiausiai dėl žmonių ir tarnautojų neraštingumo nepagarbiai elgtasi su žmonių pavardėmis.
Augulis – turi taip pat plačią giminę: Auga, Augaitis, Augas, Augė, Augėnas, Augenis, Augis, Augys, Auglys, Augonis, Augulys, Augūnas, Augus (įvairių lietuviškų galūnių ir priesagų vediniai), o vėliau ir Augulevičius bei Augunauskas. Pavardėms pradžią davė žodžiai: augus, augti, auga “augimas”…
Auruškevičius – suslavinta iš Auruška, kurios lietuviška daryba bet iš rytų slavų šaknies.
Babkauskas – mūsų (Seinų-Suvalkų-Punsko) krašte žinoma tik tokia šios pavardės forma. Tai iš slaviškos žodžio formos baba, babka vediniai. Tačiau Lietuvoje žinoma ir daugiau jos variantų: Babikas, Babina, Babinas, Babynas, Babinskas, Babys, Babiška, Babiškus, Babkaitis, Babonaitis, Babonis bei Babaliauskas, Babkevičius, Babkinas, Babolauskas… Punsko krašte (Vaitakiemyje) Ulijonas Babkauskas buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.
Bačkūnas – galbūt iš Bačkus ar Bačka priesagos –ūnas vedinys, rodantis jau antros kartos pavardę. Įdomu, kad ji nėra įregistruota “Lietuvių pavardžių žodyne”. Į mūsų kraštą bus atėjusi bene iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Tokią pavardę turėjo lietuviškai kalbantis save vokiečiu laikęs žmogus. Tačiau jos variantų Lietuvoje gausu.
Baguckas – iš lk. Bagucki.
Balcevičius (lk. Balcewicz) – kanceliarijos sulenkinta Balčiaus pavardės forma, sudaryta nuo būdvardžio baltas.
Balyta – gal priesagos –yta vedinys iš Balys, kuri savo ruožtu kyla iš slaviško vardo Boleslovas ar Bolesius, Baliasius. Lietuvių pavardžių žodyno (LPŽ) duomenimis aptinkama ji tiktai Vilkaviškio, Kalvarijos, Liudvinavo, Krosnos ir Punsko apylinkėse bei Baltarusijos teritorijoje (Balit).
Baliūnas – tos pačios šaknies vardažodis, kaip ir Balyta, tik kitos priesagos vedinys. Priesaga –ūnas rodo jau antros kartos pavardę. Tačiau šią pavardę galima sieti ir su liet. daiktavardžiu baliūnas “ajeras”.
Balkus – turi dvejopą šaknies priegaidę – tvirtapradę, ir Punsko krašte tvirtagalę. Ją galima sieti su veiksmažodžiu balkti “balti, balsti, balksti”.
Ši pavardė turi visą būrį giminaičių: Balkė, Balkelis, Balkis, Balkys, Balkūnas bei suslavintą formą Balkevičius.
Balulis – patroniminės priesagos vedinys iš Balys.
Bancevičius, Bansevičius – kilusios iš krikštavardžio Benediktas (Benas) baltarusiškos formos Benecki. Bronius Bansevičius iš Valinčių buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.
Baranauskas – taip lenkakalbėje kanceliarijoje suslavinta Barono pavardė. Antanas Baranauskas – Seinuose vyskupavęs ir ten pat palaidotas žinomas anykštėnas, lietuvių poetas, “Anykščių šilelio” autorius.
Baravičius – LPŽ autorių siejamas su lenkų Borowicz (lk. bór “šilas”). Bet gali būti ir suslavinta lietuvių pavardė Baras, kuris turi apeliatyvą (bendrinį vardą) baras “vienu rankos mostu apsėjamas lauko ruožas”, bet ir „koks didesnis žemės plotas“. Tuomet suslavinta pavardės forma rodytų žmogų, turėjusį daug žemės ir didelį lauką. Toks seinų krašto dvarinikas ir buvo gavęs Baravičiaus pavardę. O kai Kreivėnų kaimo gyventojas Petras Uzdila XX a. pirmoje pusėje perėmė kitoje kaimo linijoje esantį platų ūkį, buvo pravardžiuojamas Baravičiumi.
Bartnykas – kilęs iš profesijos pavadinimo. Dzūkiškai bartnykas “bartninkas” reiškia “drevininkas, bitininkas”. Lenkų barć “avilys”. Viena iš Prūsijos žemių (į rytus nuo Olštino Alnos upės) buvo vadinama (žr.) Barta. V. Mažiulio manymu šis žemės vardas kilęs iš upėvardžio pr. *Barta, kuri susišaukia su lietuvių Bartuva. V. Mažiulio teigimu Barta yra vedinys iš veiksmažodžio *bar– “kunkuliuoti, kilti, virti” (“Prūsų kalbnos etimologijos žodynas”, I t.). Ir liet. veiksmamžodis bartis nusako, kad kai žmogus barasi, jame viskas kunkuliuoja, verda. Išeitų, kad lenkų barć “drevė, avilys drevėje” yra baltų kalbų veldinys ir reiškia tai, kas viduje kunkuliuoja, verda, dūzgia. Lietuviai šį žodį jau pamiršo.
Esama ir giminingų pavardžių: Bartininkaitis, Bartininkas, Bartys.
Batvinskas – tai jau suslavinta forma iš Batvinio, kuri kilusi iš daržovės vardo batvinis. Giminingos pavardės: Batvinius, Batvinka ar dzūkiška Bacvinskas.
Baudys – sietinas su liet. baudinti “raginti, kurstyti, skatinti” arba su veiksmažodžiu bausti “versti ką nors daryti, skirti baudą”. Dzūkai ją taria Baudzys. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą – Baudzis.
Bendorius – veikiausiai kilęs iš slavizmo bendorius (r. bondarj “kubilius”).
Bernatavičius – suslavinta iš Barnatonis, kuri yra vedinys iš Bernotas, o ši iš Bernardas.
Berneckas – yra veikiausiai skolinys iš lenkų Biernacki (iš krikštavardžio Bernard). Tačiau gretimos pavardės Bernys, Berniūnas, Bernius – vediniai iš bernas “paauglys, berniokas” – rodo, kad ir berneckas gali būti suslavinta forma iš Bernys.
Birgelis – viena iš garsėjančių mūsų krašto pavardžių. Jos įvairių variantų yra ir Lietuvoje: Birgela, Birgelas, Birgelis, Birgeris, Birgilas, Birgelevičius, Birgiola, Birgiolaitis, Birgiolas, gal ir dar kokių. “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia patikimo pavardės kilmės aiškinimo. Iš ten sužinome, kad jos kilmė neaiški. Pateikia kalias galimas interpretacijos: birgilas “birgalas, nenusisekęs prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas; bizalas; prasta sriuba” (žr. Lietuvių kalbos žodynas), birgelis “bet koks prastas gėrimas”. Toliau teigiama, kad gali būti kartais sulenkinta iš *Birgaila, plg Jagełło < Jogaila arba iškreipta iš Birgėla (žr. K. Būga, I t., 1958, 248 p.). Dar plg. vok. Bürgel, Birgle, Bergel : Burg “pilis” (M. Gottschald, 1954, p. 216). Dar nukreipia į formą Bérgelis. Kai kas teigia, kad Birgelį reikia sieti su vokiškuoju Bier “alus”.
Šitos pavardės kilmės aiškinimą vis dėlto galima išplėsti. Atėjusi ji iš labai tolimų laikų. Lietuvių akademinis dvidešimttomis žodynas paduoda du artimai skambančius ir pavardę primenančius žodžius: birgalas ir birgelas – nenusisekęs, prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas”, ir trečią – birgelis – tai bet koks prastas gėrimas. Esama ir kitų panašių pavardžių: Birmantas, Bertautas. Tai sudurtiniai žodžiai. Pirmasis dėmuo yra giminingas su lietuvių bir-ti ir ber-ti. Dėmuo bir-ti yra aptinkamas ir lietuviškame varde Birutė. Žodžio dėmuo bir– nurodo čia daikto smulkumą, nes byra tik smulkūs daiktai. Taigi varde Birutė yra net du smulkumą rodantys dėmenys – šaknis bir– ir antras – priesaga –ut-. O mus dominančios pavardės (Bir-gel-a) antrasis dėmuo reiškia gėlą – skausmą. Šitaip suprastas vardas Birgėla reikštų smulkų skausmą. Kadangi tai sietina su žmogumi, reikia suprasti, kad taip įvardintas yra atsparus skausmui žmogus, pakeliantis didelę širdgėlą, tačiau gebantis save sutramdyti ir tos širdgėlos neparodyti.
Norėtųsi pateikti ir dar vieną, man regis, labiausiai tikėtiną požiūrį į šios pavardės kilmę. Mažybinės priesagos –aitis, –elis, –ėkas, –ėnas, –ikas, –ulis, –utis, –ūnas ir kitos neretai nurodo esant ką kieno sūnumi. Taigi ir žodyje Birgelis priesaga –el– yra nuoroda, kad taip įvardintas asmuo esąs kažkokio Birgos sūnus. Tik to Birgos šiandien niekur neturime. Tačiau Kazimieras Būga nurodo prūsišką žodį Wose-birgo (K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, I t., 435 p.), kas reiškia ožkos irštvą, guolį ar landynę. Antrąjį dėmenį birgo primena ir lietuviškas veiksmmažodis birg-in-ti – tausoti, po nedaug eikvoti, taupyti. Tuomet mūsų ieškomas birga būtų taupus žmogus. Tačiau mūsų kalbininkas Vytautas Mažiulis, tyrinėdamas prūsų kalbą, surado žodį birgakarkis, reiškiantį “samtis”. Tai sudurtinis daiktavardis. Pirmasis dėmuo birga– veda į prūsišką žodį – birgan, reiškiantį virimą, o karkis tai iš karnos padaryta “taurė”. Išvestinis prūsų aubirgo reiškia virėją (pažodžiui – išvirėją). Visa tai suvedę galėtume suvokti, kad mūsų ieškomas žodis birga ir reikštų virėją (lietuviai nevartoja priešdėlių žodžiuose kepėjas, siuvėjas, virėjas…). Turime pagal amatus sudarytas pavardes Girnius (girnų meistras), Katilius (katilų gamintojas, Kiaulėkas (iš Kiaulius – kiaulių piemuo, taigi Kiaulėkas esąs Kiauliaus sūnus), Puodžiūnas (Puodžiaus sūnus), Stalioraitis – Stalioiriaus “Staliaus” sūnus), Bajoras ir Bajoraitis (Bajoro sūnus)… Birgelių pavardė čia visiškai pritampa prie sistemos. Mažybinė forma nurodo, kad pagal darybą yra ji jau antros kartos – pirmoji buvo birga “virėjas”, ir iš jo sudaryta Birgos pavardė. Iš čia aiškėja ir anksčiau iš “Lietuvių pavardžių žodyno” paimtas daiktavardis birgalas, tai to paties birg– kamieno vedinys. Tik priesaga –alas rodo virimo menką produktą – palygink ėdalas, jovalas, kvaišalas, paistalas, skiedalas, svaigalas (nereikia jų painioti su čia atsitiktinai fonetiškai sutampančiais žodžiais –augalas, gaivalas, vabalas, virbalas…).
Lieka dar paaiškinti, kodėl šioje pavardėje kirčiuojama ne priesaga Birgẽlis – tuomet daugiskaitoje turėtų būti Birgẽliai, kaip laukẽlis – laukẽliai ar Jonẽlis – Jonẽliai (taip tardami labai nepagarbiai iškraipome pavardės formą ir nusikalstame istorinei tiesai), tikrasis kirtis vienaskaitoje yra šakny, daugiskaitoje – galūnėj: Bìrgelis – Birgeliaĩ (kirčiuoti reikia pagal 3b paradigmą). Čia turime pejoratyvinio kirčio pavyzdį, kaip ir pejoratyvinė yra minėtoji priesaga –alas (vapalas, paistalas), –elas arba –ėzas (vaikėzas “nekoks vyras”). Žodyje Bìrgelis kirčio atitraukimas rodo menkinantį reikšmės atspalvį. Iš to reiktų spręsti, kad tasai pirmasis Bìrgelis – Birgos sūnus – buvęs menkas, prastas virėjas. Mūsų tarmėje turime panašų kirčiavimo atvejį: vaikẽlis – geras vaikas, ir vaĩkelis – padykęs vaikėzas, ar tarp Smalėnų ir Seinų esantis Skustelių kaimas (Skusteliaĩ) nuo pavardės Skùstelis – menkas ūkininkas, kuris tik avižukes dalgiu skusdavęs, skabydavęs, nes tos neužaugdavusios.
Žmonės bijo, kad jų pavardė nenurodytų į visuomenėje suprantamas menkybes, ir įsižeidžia, jeigu pavardės kilmė aiškinama ne taip, kaip kam norėtųsi. Griebiamasi kūdikiui suteikti šventųjų vardus, kad tie juos globotų. Tai, žinoma, gražu. Taip nusakome mūsų intencijas naujagimiui. Tačiau užsikalbėjus apie šventus vardus mums pažįstamas ir autoritetingas kunigas prelatas Edis Putrimas (beje, jo pačio pavardė yra nuo putra – virtas gėralas, prasta pieniška sriuba) nurideno savo skardų juoką per visą platų lauką ir paaiškino: “Tai tasai žmogus buvo šventas, o mes savo šventumą kiekvienas atskirai turime įrodyti”. Šitaip aiškino ir mūsų parapijos šviesaus atminimo klebonas Antanas Šuminskas, išgirdęs močiutę atsiprašinėjant, kad jos anūkėlės vardas nėra šventas. “Tegu bus mergytė šventa, tai ir jos vardas bus šventas”, paaiškino namuose apsilankęs kunigas.
Įdomumo dėlei reikia pridurti: vokiškasis alaus vardas Bier net patiems vokiečiams nieko nesako. Tai mėgstamo gėrimo pavadinimas ir tiek. Remdamiesi prūsų – mūsų baltiškos genties – žodžiu birga ir mūsų žodžiais birti ir birginti galime pasakyti, kad vokiečiai ne patys sugalvoję tokį gėralo ar viralo pavadinimą, o paveldėję iš indoeuropiečių – baltų kalbų, perimdami vardą kartu su produkto gaminimo metodika, tik sutrumpinę jį pagal savo kalbos dėsnius į bier-, kuris nurodo sąsają su virimo menu. Įsidėmėkime, vokiečių Bier – alus yra virimu gaminamas maisto produktas. Ar vokiečiai neturėtų būti dėkingi baltams, išsaugojusiems jų mėgstamo alaus vardo etimologiją? Žodį sutrumpino, bet šaknies balsio y ilgumą išlaikė, rašydami ie. Dzūkai iki šiandien čia taria ilgą y: Byrgelis. O mes šiandien ir Birgelio pavardę bandome etimologizuoti graibydamiesi vokiečių kalbos.
Dar digresija dėl Wose-birge ir birgos. Be šilimos ir puodo neužvirsime. Kai puode užverda vanduo, pro dangtį trupinėliais byra lašai ir raičiojasi ant karštų lankainių. O kai tausojame, kitaip sakant birginame, ar negeidžiame laisviau kokius išteklius eikvoti? Ar tuomet mums širdis nešyla? Tai šilimas ir nuo kaitros skysčio byrėjimas ir yra virimo požymis. Kaip visa susiję. Iš čia matome, kaip mokėmės mąstyti ir kalbėti, ir kaip jotviai ir prūsai buvo mums artimi. Šitaip galima suprasti. Kodėl lietuvių kalba brangi nūdienei kalbotyrai. Čia verta priminti, kad ir vokiečių žodis Berg „kalnas“ susišaukia su baltišku mąstymu. Juk kalnai ir primena mums puode kunkuliuojantį virmenį „verdantį vandenį“.
Ryškiausias šios pavardės atstovas mūsų krašte yra Sigitas Birgelis – Lenkijos lietuvių leidinio “Aušros” techninis redaktorius, poetas, fotografas, Punsko internetinio puslapio redaktorius, visuomenininkas.
Bliūdžius – bliūdų “dubenių ar indų” gamintojas, taisytojas ar pardavėjas. Bet šią pavardę galima sieti ir su liet. veiksmažodožiu bliūdyti “virkdyti, erzinti”.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Juozas Bliūdžius – Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.
Šalutinės pavardės: Bliūdys, Bliūdžiūnas, Bliūdžiuvaitis bei Bliūdinskas, Bliudžinskas.
Bobinas – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu boba, nors įmanoma, kad tai iš lenkų Bobin skolinys (lk. bób “pupa”). Tą antrąjį kilmės variantą, kurį teigia ir LPŽ autoriai, patvirtintų ir trumpas šaknies kirčiuotas o. Tačiau tartis galėjo būti paveikta lenkų, juo labiau, kad fonetiškai šios dvi pavardės sutampa. Pirmąją hipotezę liudytų ir kita vietovardyje išlikusi pavardė – (žr.) Bobonis, kur šaknies o yra ilgas.
Kitos giminingos pavardės: Babaitis, Bobaitis, Bobelis, Bobėnas, Bobičius, Bobikaitis, Bobikas, Bobina, Bobynas, Bobis, Bobys, Bobkaitis bei Bobilevičius, Bobkauskas…
Bobonis – jau užmiršta, išnykusi pavardė, nepažįsta jos ir LPŽ. Išliko tik kaimo vardas Seinų valsčiuje (žr.) Bobonys, kuris ir liudija buvus čia tokia pavarde žmogų. Tai pavardėms būdingos priesagos –onis vedinys iš daiktavardžio boba.
Bogušas – trumpinys iš lk. Bogusław.
Brazinskas – iš lk. Brzezinski.
Brilis – veikiausiai slaviška pavardė.
Budzeika – yra dzūkiška pavardės forma, susijusi su veiksmažodžiu budinti ar budėti ir semantiškai artima yra su Budreika.
Kitos giminingos pavardės: Budzila, Budzilas bei Budzevičius, Budzilauskas, Budzilavičius, Budzinauskas, Budzinavičius.
Budzinskas – yra vėl dzūkiškos pavardės forma, išvesta iš veiksmažodžio budinti, bet jau priėmusi slavišką priesagą. Tai tos pačios giminės pavardė, kaip ir Budzeika.
Kitos artimos pavardės: Budzis, Budzys, Budzišius, Budzius, Budzka (priesaga -k-), Budzys, Budžys, Budžiulis, Budžius bei Budzinauskas, Budžinauskas, Budžinskas.
Buračiauskas – suslavinta iš Buračias, kuri iš Burokas.
Burauskas – Tai suslavinta pavardės forma. Ji veikiausiai bus kilusi iš vardažodžio Bura, Būra ar Buras. Dėl galimo būdvardžio buras “pilkas” žr. kaimas Burokai. Galėjęs jis reikšti pilką ar rudą spalvą. Ši pavardė rodytų milinę ar rudinę dėvintį žmogų.
Kitos giminingos pavardės: Buraitis, Būraitis, Buris, Burka (su priesaga –k-) bei Burinskas.
Burdinas – turi apeliatyvą burdinas “sudraikytais plaukais, susivėlęs” (burdyti “draikyti, taršyti”, bei ištiktukas burdinkšt “keberiokšt”). Kitos giminingos pavardės: Burda, Burdaitis bei Burdanavičius, Burdilauskas, Burdinauskas.
Burdulis – taip pat sietinsas su veiksmažodžiu burdyti “draikyti” arba “sunkiai ką nešti”. Dėl priesagos –ulis galima sugretinti kitus iš veiksmažodžių kilusius daiktavardžius: burbėti – burbulis, bėdoti – bėdulis, brugzti “plerpti, birgzti” – brūzgulis, burzdėti – burzdulis, burgzti – burzgulis “vaikų žaislas, ūžlė”, dundėti – dundulis “perkūnas”.
Butkevičius – suslavinta iš Butkus.
Cibulskas – iš lk. Cybulski.
Cirušis – gali būti ta pati šaknis, kaip ir Sirūnas (žr. Z. Zinkevičus “Lietuvių antroponimika” 194 p.), kur sirti reiškia “gaubti, supti”, plg, Sirvydas (sudurtinis dvikamienis vardas sirti ir išvysti). Cirušis, kaip ir galimas Sirušis, yra priesagos –ušis vediniai (plg. Moliušis).
Čarneckis – lenkiškos kilmė iš būdvardžio czarny “juodas”.
Čėpla – turi apeliatyvą (tikrinį daiktavardį) čėpla “lėtai valgantis”, kuris sietinas su veiksmažodžiu čėploti “lėtai kramsnoti”. Kitos giminaitės: Čepla, Čėplaitis, Čeplys bei Čeplauskas, Čeplevičius.
Čerlionis – patroniminės priesagos –onis vedinys iš neaiškios pavardės. Jos nepateikia ir LPŽ. Galbūt ji yra iškreipta Čiurlionio forma? Artimiausia užfiksuota pavardė yra suslavinta forma Čerlinskis.
Černelis – iš Černas; liet. černas “šernas”.
Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja, istorijos mokslų daktarė Marytė Černelienė, Punsko licėjaus direktorė.
Čėsna – iš lenkų Szczęsny.
Dabulis – visuma perimta pavardė Dabulis, kuri gretinama su būdvardžiu dabus. Darybą plg. su pavardėmis Gerulis – geras, Gražulis – gražus, Mažulis – mažas.
Dangelis – mūsų krašte tokia pavarde buvo folksdoičis, veikiausiai atvykęs iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, bet jautėsi vokietis (plg. Bačkūnas). Jo pavardė skamba labai lietuviškai (plg. dengti, danga), tačiau yra iš germanizuotos vardo Danielius lyties, plg. vok. Dangel arba Dengel. Turi ji ir giminiškų pavardžių: Dangals, Dangelaitis, Dangėlaitis bei Dangelevičius. Priesaga –elis čia yra atsitiktinė sutaptis.
Dapkevičius – suslavinta iš Dapkus ar Dabkus. Taip įvardinta mėgstantį puoštis žmogų.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Petras Dapkevičius, šviesus krašto ūkininkas, aktyvus kultūros skleidėjas, straipsnių autorius.
Degutis – greičiausiai yra pramintas nuo degutis “kas verčiasi deguto darymu, kas dega degutą”. Yra ir šalutinių pavardžių: Degučis bei Deguckas, Degutskis.
Juozas Degutis iš Agurkių kaimo buvo garsus liaudies muzikantas, grojo armonika.
Domanskas – iš lk. Domański.
Dragūnaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš apeliatyvo dragūnas.
Drūtys – yra galūnės –ys vedinys. Sietinas su būdvardžiu drūtas “stiprus”. Šalutinės pavardės yra Drūtas, Drūteika bei Drūtijonas.
Dūlevičius – suslavinta iš Dūlys.
Durtonas – yra veikiausiai priesagos –onas vedinys iš dalyvio durtas, plg. dar raudas – raudonas. Šios pavardės “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia.
Dzemionas kaip ir Dzemijonas – yra kilusios iš krikštavardžio Demijonas.
Dzidolikas ir Dzidolika – veikiausiai yra giminingas su iškraipyta Izidoriaus vardo forma Dzidorius.
Gasparavičius – iš vardo Gasparas. Gretimos pavardės: Gasparėnas, Gaspariūnas, Gasparka, Gasparonis, Gasperas, Gasperiūnas bei Gasperavičius, Gasparskas.
Gausa – turi apeliatyvą gausa. Pavardė nurodo žmogų, kuris yra gausiai aprūpintas. Šalia jos yra ir pavardė Gausys.
Gavienas – yra bene pravardinės kilmės, sietinas su gavėnu “pasakų būtybe, gavėnios metu gyvenančia jaujoj”. Kitos gretimos pavardės: Gavėnas, Gavėnia, Gavėnis, Gavėnius, Gavienė bei Gavenauskas, Gavenavičius, Gavėnavičius, Gavianauskas, Gavinavičius.
Gaidinskas – suslavinta forma iš Gaidys.
Gasperavičius – suslavinta iš Gasparas.
Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių žurnalo “Aušros” redaktorė, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Gelažis – dz. Forma iš Geležis ar Geležius.
Gervelis – yra mažybinės priesavos –elis vedinys iš asmenvardžio Gervė. Tai antros kartos asmenvardis, rodantis Gervės sūnų, lygiai kaip Gaidelis – Gaidžio sūnus.
Gibas – yra pravardinės kilmės ir veikiausiai sietinas su jau išnykusiu veiksmažodžiu gibti “griebti ne savo”. Jį buvus paliudija dar išlaikytas išvestinis veiksmažodis gibterti “pavogti” (plg. šokti – šokterti). Ši pavardė tuomet rodytų ką nors buvus ilgais pirštais. Pavardė aptinkama ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Vokiškai geben “duoti” ir gibt “davė“ ar gib „duok” bei rusų gibnutj “žūti” rodo, kad mūsų tasai ieškomas gibti nebuvęs vienišas.
Kitos gretimos pavardės: Gibaitis, Gibenius, Gibinas, Gybis bei Gibauskas, Gibavičius.
Gylys – turi apeliatyvą gylys “gyvulius kertantis vabzdys”. Bet gylys dar gali reikšti tokį žmogų, kuris kaip kertamas gyvulys nenustovi vietoje, gyliuoja. Tai būtų pravardinės kilmės pavardė.
Goberis – matyt, vokiškos kilmės pavardė iš Gaber. Vokiškai gab reiškia “davė”, o priesaga –er rodo veikėją. Taigi Goberis buvęs dosnus žmogus.
Grėbliūnas – yra priesagos –ūnas vedinys iš daiktavardžio grėblys arba pavardės Grėblys, ir priesaga nurodo šio sūnų. Šalimais esti dar: Greblikas, Grėblikas bei Grebliauskas, Gribliauskas.
Grybas – turi apeliatyvą grybas. Šalia esančios panašios pavardės: Gryba, Gribaitis, Grybaitis, Gribas, Grybė, Gribėnas, Gribulis, Gributas, Gributis bei Gribauskas, Grybauskas, Gribavičius, Grybavičius, Grybevičius.
Grigas – lietuvių kalbai būdingas trumpinys iš krikštaavardžio Grigalius. Šalutinės pavardės: Grigaitis, Grygaitis, Grigalaitis, Grigalas, Grygalis, Grigaliūnas, Grigalius, Grygalius, Grigelis, Grygelis, Grigeliūnas, Grigencas,
Grigutis – priesagos –utis vedinys iš pavardės Grigas. Kitos artimos pavardės: Grigus, Grigužaitis, Grigužys bei Grygalauskas, Grigauskas, Grygauskas, Grigelauskas, Grigelevičius, Grigevičius, Grigolavičius, Grigoravičius, Grigužauskas.
Tokių Grigo pavardės išvestinių gretimų pavardžių gausa rodo ir mūsų kalbos darumą, ir tai, kad raštinėje dirbę neraštingi žmonės jų nereikalingai priskaldė, nes nemokėjo taisyklingai užrašyti.
Grimalauskas – yra jau suslavinta pavardės forma. Matyt, originalesnė jos forma yra Grimaila. Jos variantai paplitę dar Lenkijoje ir Baltarusijoje, tai lenkų Grzemała, Grzemajło, Grzymajła bei baltarusių Grimaila. Lenkų kalboje šios pavardės negalima etimologizuoti, tai rodo, kad ne lenkų ši pavardė sudaryta. Be to, yra joje labai ryški lietuvių kalbai būdinga priesaga –aila (plg. nerimaila, pačiupaila). Pavardės šaknis, matyt, paimta iš veiksmažodžio grimti “klimpti, grimzti, skęsti”. Taigi Grimaila turėjęs būti žmogus, kuris gyvenęs klampynėje. Esama ir daugiau šios pavardės variantų: Grymaila, Grimalis, o iš jos kanceliarijoje galėjęs ir Grimalauskas atsirasti. Įdomu tai, kad šioje pavardėje kaip uodas gintare prieš slavišką priesagą –ausk– yra išsaugota mažybinės priesagos –el– dzūkiškas variantas –al– (plg. Juozalis). Taigi į lenkakalbę kanceliariją, matyt, atėjęs Grimelis (dzūkiškai Grimalis), o išėjęs Grimalauskas.
Griškevičius – iš Griška.
Grudzinskas – yra plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Kas jos autorius?
Formaliai šią pavardę būtų galima etimologizuoti ir lenkų kalbos pagrindu, lk. gruda reiškia žemės grumstą arba gruodą – sušalusį žemės luitą. Tačiau sunku būtų įžiūrėti loginio ryšio tarp šių sąvokų ir pavardės. O ir žodis gruda lenkų kalboje neturi etimogogijos, nes atsitiktinai išlikęs žodis neturi savo kalbinės aplinkos. Matyt, jos tikrosios etimologijos reikia ieškoti lietuvių kalboje. Palyginkime žodžius grūsti – grūdas – Grūdys ir bausti – bauda – Baudys ir pamatysime, kad tarp šių veiksmažodžių ir pavardėmis tapusių veikėjų yra tas pats loginis ryšys. Dėl šaknies ū ir u plg. grūdu ir grudu ar grudutė. Lenkų kalba tvarkomose raštinėse su šia pavarde atėjęs žmogus ir turėjęs pavirsti Grudzinsku. Tačiau ir čia išlaikyta buvo jos dzūkiška forma.
Kitos šalimais esančios pavardės: Grūdė, Grūdikis, Grudis, Grūdis, Grūdulas, Grudzinas, Grudziuška (su dviguba priesaga –uš–k-) bei Grudauskas, Grudinskas, Grudžinskas.
Iš žymesnių šią pavardę turėjusių žmonių paminėti reikia Jurgį Grudzinską, kurs Seinuose yra įkūręs dominikonų vienuolyną, jis ir Seinų katedros fundatorius.
Gudaitis – patroniminės pavardės vedinys iš Gudas; gudas “baltarusis”.
Gulbinas – turi aiškų apeliatyvą gulbiną “gulbės patiną”. Mūsų krašte ši pavardė neišlikusi, tačiau ją čia buvus liudija (žr.) Gulbiniškių (lk. Gulbieniszki) gyvenvietė Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje.
Pavardė turi ir šalutinių variantų: Gulbė, Gulbinaitis, Gulbinis, Gulbis, Gulbys bei Gulbickas.
Ivoška – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, nes tai jau antrinis produktas. Ankstesnė turėjusi būti forma Ivaška. Šita pavardės forma aptinkama Baltarusijoje Ivaška, Ukrainoje Ivaško, Lenkijoje Iwaszko. LPŽ autorių nuomone ji kilusi iš krikštavardžio Jono rytietiškos vardo formos Ivan.
Gretimos pavardės: Yvaška, Ivaškis, Ivaškus bei Ivašauskas, Ivaškevičius.
Jakčinskas – retai kur aptinkama pavardė, žinoma tik Punsko, Rudaminos ir Sangrūdos apylinkėse. Tai rodytų, kad ji esanti nauja, o vis dėlto sunkiai suvokiama to asmenvardžio reikšmė ir daryba. Lenkų kalba čia nepadeda ko paaiškinti. Tarmėje turime tos šaknies veiksmamžodį jakti “akti, žlibti”, iš kurio turėjo atsirasti vardažodžiai Jakšys, Jakčius. Tačiau priebalsis č yra neaiškios kilmės ir sunkiai suvokiamos reikšmės. Jo buvimą galėtų kiek paaiškinti toks pats formantas pavardėje (žr.) Jančė. Šitaip mąstant Jakčinskas reikštų silpnai regintį žmogų. Pavardės forma, suprantama, yra priėmusi kanceliarijos reikalavimus.
Jakimavičius – suslavinta iš Jokymas.
Jakubauskas – ši pavardė susidarė iš vardo Jakūbas (vėliau nusistovėjęs Jokūbas). Priesaga –ausk– yra uždėta kanceliarijoje. Gretimos pavardės: Jakubaitis, Jakūbaitis, Jakubas, Jakubėlis, Jakubenaitis (su blogai užrašyta priesaga –ėn– ir –aitis), Jakubėnas, Jakubėnas, Jakūbėnas, Jakubenis (veikiausiai taisyta iš Jakubianis), Jakubenokas (iškreipta priesaga –ėn– ir mažybinė –ok-, plg. meitėliokas) bei Jakūbauskas, Jakubavičius, Jakubelskas (priesaga –el-).
Jonas Jakubauskas iš Žagarių kaimo (Seinų valsčius) buvo žymus liaudies dainininkas.
Jalauskas – iš lk. Jałowski.
Jančė – yra pavardės Jančys variantas. Kilusi ji iš Jono lenkiškos formos Janas arba sudaryta tais laikais, kada dar vietoje dabartinių o buvo tariama a (plg. pirmąją lietuvišką knygą, kur M. Mažvydas rašė: braliai, maksla, trakšdava…).
Žinomi yra ir kiti jos variantai su formantu č: Jančis, Jančionis, Jančiukas, Jančiukynas, Jančiulis, Jančiūnas, Jančius, Jančkaitis (su priesaga –k– ir –aitis) bei Jančevičius, Jančevskis, Jančikas, Jančikevičius, Jančiukevičius, Jančiulevičius, Jančkauskas, Jančukovičius, Jančunskis. Dėl formanto žr. dar Jajkčinskas.
Jančiulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Jančė, tai Jančės sūnus.
Jančiulevičius – suslavinta iš Jančiulis.
Jankauskas – yra Lietuvoje ir pas mus plačiai paplitusi slaviškoji pavardės forma. Ji išriedėjusi iš pirminės pavardės Jankus (dėl kilmės žr. Jančė). Tai priesagos –k– ir galūninės darybos pavardė, kuri kanceliarijose neretai buvo rašoma su slaviška priesaga.
Gretimos pavardės: Janka, Jankaitis, Januška, Jankelaitis, Jankis, Jankunas, Jankūnas, Jankušikas, Jankutis bei Jankavičius, Jankelevičius, Jankeliovičius, Jankevičius, Jankovicas, Jankūnavičius (iš Jankūnas), Jankunskis (iš Jankūnas).
Jankeliūnas – yra išvesta iš tos pačios pirminės pavardės, kaip ir Jankauskas – iš Jankus. Šalia priesagos –k– ji turi dar dvi kitas priesagas: pavardėms būdingą mažybinę –el– (Vilkelis, Gervelis, Staselis) ir –ūn– (plg. Ilgūnas).
Janušauskas – sudaryta iš Lietuvoje paplitusio vardo Janušas, kuri yra gavusi priesagą –uš-.
Gretimos pavardės: Januša, Janušaitis, Janušonis, Janušis, Janušys, Januška (priesaga –uš– ir –k– vedinys), Januškaitis, Januškas, Januškis, Januškys, Januškonis, Janušonis bei Janušauskas, Januševičius, Januševskis, Januškauskas, Januškevičius. Šita pavardės forma veikiau į mūsų kraštą atkeliavusi iš kitų Lietuvos tarmių, nes mūsų kraštui būdingesnis čia savo šaknis turintis kitas jos variantas (žr.) Jonkaitis, Jonušonis ar Jonuška.
Januškevičius – suslavainta iš Jonuška.
Jaskevičius – yra vėlgi gimininga pavardė su visais iš Jano išvestais asmenvardžiais, kur pagrindu paimta jo malonybinė lenkų ar baltarusių kalboje aptinkama forma Jaśko arba iš lietuvių tarmėse vartojamo Jaskus.
Gretimos pavardės: Jasaitis (su patronimine priesaga –aitis), Jasas, Jaselionis (su dviem priesagom: –el–onis), Jaselis, Jaseliunas (rašybos klaida), Jaseliūnas (priesagos –el–ūnas), Jasėnas, Jasionis, Jasys, Jasiukaitis, Jasiūkaitis, Jasiukas, Jasiukėnas, Jasiukynas, Jasiukonis, Jasiulaitis (priesagos –ul–aitis), Jasiulonis (-ul–onis), Jasiulis, Jasiunas (rašybos klaida), Jasiūnas, Jasiunokas (blogai užrašyta priesaga –un-, plius priesaga –okas), Jasiunonis, Jasius, Jasiuvėnas (veikiausiai perdirbtas iš Jasiulionis), Jaskelis, Jaskis, Jaskys, Jaskonis, Jaskūnas, Jasonis bei Jasanavičius, Jasauskas, Jasavičius, Jasenauskas,Jasenavičius, Jasiukevičius, Jasiulevičius (išlaikyta mažybinė priesaga –ul-), Jasiulskis, Jaskulevičius. Tokia gausybė pavardžių rodo, kad lietuvių kalboje jos formavosi nepriklausomai nuo gretimų slavų kalbų.
Jonkaitis – yra tai patroniminės priesagos –aitis iš Jonkus, kuriame yra priesaga –k-. Gretimos pavardės: Jonkas, Jonkūnas bei Jonkauskas.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kazimieras Jonkaitis (1835-1881), Punsko parapijos klebonas ir sudegusios bažnyčios vietoje naujosios mūrinės statytojas. Palaidotas Punsko senųjų kapinių koplyčioje. Kad atminty jo vardas neišblėstų, prie kapo budi paminklinė lenta: “A.A. ČIA ILSISI PUNSKO PARAPIJOS KLEBONAS KUN. KAZIMIERAS JONKAITIS 1835-1881. ILSĖKIS PAS DIEVĄ”. Jo paminklinė lenta yra įmūryta ir naujosios Punsko bažnyčios sienoje.
Jonuška – priesagos –k– vedinys iš vardo Jonušas. Gretimos pavardės: Jonuškis bei Jonuškevičius.
Jonušonis – priesagos –onis vedinys iš vardo Jonušas. Esama ir gretimų pavardžių: Jonušaitis, Jonušis, Jonušys bei Jonušauskas, Jonuševičius.
Mūsų kraštui šitas pavardės variantas (žr. Janušauskas) yra savesnis ir turintis gilias tradicijas. Tarmėje žmonės labai stipriai tai jaučia. Tačiau kai atvažiuoja iš Lietuvos kažkokia marti ir išteka Lenkijoje už vietinio lietuvio, jos pavardę pagal lenkų kalbos tradiciją santuokų biuras užrašo lenkiškai, šiuo atveju Januszanis “Janušanis”. Mat čia moterų pavardės šiuo atveju nesiskiria nuo vyrų. Padorumo dėlei Lietuvos marti lietuviškai save reikalauja vadinti Janušãnienė (tvirtagalė priegaidė trečiame nuo galo skiemenyje), nors gyvoji kalba griežtai laikosi savo tradicijų ir vadina šeimą, kaip įprasta, Jonušoniaĩs, o jaunamartę – Jonušoníene (dvibalsis ie kirčiuotas tvirtapradiškai). Šitaip ir juntame vadinamųjų Lietuvos žmonių mūsų išlaikytoje tradicijoje kalbos darkymą. Įdomu, kaip ilgai vietos žmonės atsispirs tokiems “mokymams”. Dėl to darkymosi greičiausiai ir Lietuvoje atsirado tiek nereikalingų variantų ir susvetimėjimo.
Judickas – tai slaviškos darybos pavardė iš Biblijoje žinomo asmenvardžio Judas.
Jurkevičius – iš Juro (Jurgio) į Jurkų perdaryto vardo kanceliarijoje suformuota pavardė. Šia pavarde iš Punsko parapijos įšventintas yra į kunigus prelatas (žr. Gulbinas) Alfonsas Jurkevičius, ilgus metus apaštalaujantis Vroclavo apylinkėse, Vroclavo lietuvių kapelionas. Gretimos pavardės: Jurkaitis, Jūraitis, Juras, Jūras.
Jurkūnas – pavardė kilusi iš vardo Jurkus, kuris savo ruožtu susidarė iš Juro. Kadangi turime vardą Jurkus, tai priesagos –ūnas pavardės forma galima tik Jurkūnas. Jei rašome Jurkiūnas – klystame, kaip klysdavo svetimi Lietuvos kanceliarijų raštininkai ir darkė mūsų pavardes.
Kitos gretimos pavardės: Jurkinas, Jurkynas, Jurkonis, Jurkonius, Jurkūna, Jurkunas (taip pat per klaidą, nes tokios priesagos nėra), Jurkus, Jurkutaitis (su dviguba priesaga –ut–aitis), Jurkuvaitis (patroniminės priesagos vedinys iš u-kamienio asmenvardžio), bei Jurkevičius.
Juškevičius – suslavinta iš Juška.
Kajeckas – pavardė galima iš krikšto vardo Kajetonas, tik suslavinta forma, kur priebalsis t ypač lengvai dzūkuose galėjęs išvirsti į c. Žinoma ir dzūkiška pavardės forma Kajackas bei suslavinta Kajeckevičius.
Kajokas – veikiausiai iš krikšto vardo Kajetonas. Kitos artimos pavardės: Kajatas, Kajėnas, Kajeta, Kajota, Kajotas, Kajutis.
Kalesinskas – iš lk. Kolasiński.
Kalkauskas – yra bažnytinėje kanceliarijoje suslavinta forma iš Kalkis ar Kalkys, kurios siejamos su kalkiumi “kalkių degėju”.
Kaluškevičius – pavardė nuėjusi netrumpą raidos kelią. Sietina su veiksmažodžiu kalinėti, iš kurio turėjo susidaryti kalušis “kalinėtojas, kalvelis”, vėliau kaluška (priesaga –k– rodo buvus ką nors neypatingai nagingą meistrą). O jau vėliau raštinė padarė savo. Įdomu tai, kad Punsko dzūkų tarmės gyvojoje kalboje dar iki šiandien yra išlaikytas pavardės variantas Kaluška.
Kaminskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, plg. lk. kamień “akmuo”.
Vincas Kaminskas iš Kampuočių yra žinomas Punsko krašto knygnešys.
Kardauskas – kildintinas iš daiktavardžio kárdas “šaltas ginklas” arba kardas “garsas, aidas, skardas” (Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika”, 150 p.). Turime ir kitų artimų pavardžių: Kardeika, Kardelis, Kardis, Kardišius, Kardoka, Kardokas, Kardulis bei Kardinskas.
Kareiva – turi savo apeliatyvą (bendrinį daiktavardį) kareiva “kareivis”. Žinoma ir vyriškoji pavardės forma – Kareivas.
Karvauskas – suslavinta iš išnykusios Karvys, plg. Karvaitis.
Kereišis – yra grečiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. daiktavardį kereiša kerėpla”. Kitos artimos pavardės: Kereiša, Kereišius.
Kernius – sietinas su veiksmažodžiu kernėti “skurdžiai augti”. Kernius – kitaip sakant “neūžauga”. Žinoma ir gretima pavardė – Kernys.
Keršulis – yra priesagos –ulis vedinys iš būdvardžio keršas “lopais margas”. Gretimos pavardės: Keršaitis, Keršas, Keršonis, Keršelis, Keršis, Keršys, Keršiūnas, Keršius bei Keršanskas, Kerševičius, Keršinskis.
Kibyšis – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu kibišas “paprastoji varnalėša, kibis”, kilusi iš veiksmažodžio kibti, kabintis. Gretima pavardė yra Kibiša.
Klimasara – pavardės kilmė nėra aiški.
Kliučinskas – iš lk. Kluczyński.
Kliūčnykas – iš lk. Klucznik.
Kliukinskas – suslavinta iš Kliukis (plg. kliukis „plepys“).
Kmieliauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta nuo chmiel “apyniai”. Ši pavardė turi reikšti apyniautoją.
Knyzė – yra sietina su veiksmažodžiu knizti “nenoromis juoktis, krizenti”. Gretimos pavardės: Knyza, Knìzelis, Knýzelis (dėl kirčiuotos šaknies žr. Birgelis).
Kolys – iš vok. Kohl (“kopūstas”).
Komičius – gal iš lenkų Chomicz.
Krakauskas – kai kuriais atvejais galėjusi ateiti iš lenkų pavardės Krakovski “Krokuvos gyventojas”, tačiau daugeliu atvejų bus originaliosios darybos iš veiksmažodžio krakėti “kikenti, krizenti, juoktis” arba daiktavardžio krakė “toks genys”. Pirmiausiai buvusios pavardės Krakė, Krakis, Krakys, ir tik vėliau kanceliarijoje buvo perdirbtos į Krakauskus. Juo lengviau tai buvo padaryti, kad lenkakalbiams raštininkams ši pavardė atrodė žinoma.
Kraužlys – tarmėje žinoma dar ir kita šios pavardės forma – Kraugžlys – turi savo apeliatyvą kraugžlys “duonos pluta”. Taigi yra ji pravardinė pavardė.
Kriaučeliūnas – ši pavardė nuėjo tolimą raidos kelią. Iš amatininko kriaučiaus “siuvėjas” susiformavo pavardė Kriaučius, vėliau sūnūs buvo vadinami Kriaučeliais (tai mažybinės priesagos vediniai), bet šalia jos formavosi ir priesagos –ūnas vedinys Kriaučiūnas, kol pagaliau ir iš Krieučelio susidarė dar viena vaikams skirta pavardė Kriaučeliūnas. Dėl kanceliarijos vedėjų neraštingumo turime dvigubus variantus su kietuoju ir minkštuoju r(i): Kraucūnas, Kraučalis (dzūkizmas), Kraučelis (su priesaga –el-), Kraučeliūnas (dviguba priesaga: –el–ūnas), Kraučikas, Kraučukas, Kraučunas (klaidinga) bei Kraucevičius, Kraučinskas.
Krivickas – iš lenk. Krzywicki (lenk. krzywy „kreivas“).
Krivonis – yra priesagos –onis vedinys iš Krivas, kuris sietinas su lietuvių krivis “senovės dvasininkas, žynys”. Nuogąstauti, idant vargu ar tai įmanoma dėl to, kad krivių laikais dar pavardžių nebuvę (LPŽ), vargu ar reikia. Žmonių atminty ilgai dar laikėsi tos sąvokos, o ir praktika ne iškart išnyko. Krivis pagaliau siejasi su krivule ar krivūle “kreiva lazda, valdžios ženklu, kurią kriviai ir vaidilos laikydavę”, o ši todėl taip buvo vadinama, kad visuomet būdavo įmantriai kreiva. Kitos artimos pavardės: Krivas, Krivaitis bei Krivackas, Krivickas.
Kubilius – reiškia kubilų “neaukštų statinių plačiu dugnu, duonkubilių” meistrą. Kitos gretimos pavardės: Kubilaitis, Kubilas (iš kubilas), Kubilinis (nuo kubilinis “kraitvežys”), Kubilis, Kubiliūnas bei Kubilavičius, Kubilevičius, Kubilinskas, Kubilskas.
Kuculis – yra priesagos –ulis vedinys iš mūsų (dzūkų) tarmėje pažįstamo būdvardžio kucas “trumpas”. Šitaip ir avis šaukia: “kucukė, kucukė”. Dar plg. kucenti “pamažu, trumpais žingsniukais bėgti”. Taigi avis yra tas gyvulys, kuris bėga trumpais žingsniais. Pavardė, matyt, nurodo avių auginimu besiverčiantį ūkininką. Yra žinomos dar dvi giminingos pavardės: Kuconis ir Kucūnas.
Žinomesnis šios pavardės turėtojai:
Bronius Kuculis iš Šlynakiemio kaimo, Punsko parapijos, išėjęs į kunigus, apaštalavęs Lenkijoje, patarnavęs ir Vokietijos lietuviams. Palaidotas Punsko kapinėse.
Gintaras Kuculis iš Punsko – konkurse laimėjęs gražiausio Lietuvos vyriškio titulą ir 2007 m. atstovavo Lietuvai „Mister World 2007“ konkurse Kinijoje (žr. Przegląd Sejneński 20 nr., 2007 m. spalio 18 d.).
Kudirka – ši pavardė ir mūsų krašte gerai žinoma, nors Vincas Kudirka, Lietuvos himno teksto ir muzikos autorius, kilimo yra nuo Vilkaviškio, iš Paežerėlių.
Vincas Kudirka mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė. Kudirkos pavardė nėra nei lietuviška, nei lenkiška. Kai Juozas Bukota kreipėsi į prancūzų kalbininką Albertą Dauzatą, tas iškėlė hipotezę, kad toji pavardė veikiausiai prancūzų kilmės, nes Vidurio Prancūzijoje plačiai paplitusi panašiai skambanti pavardė Couderc (skaityk: Kuderk). Senojoje provansalų kalboje coderk reiškia pievaitę.
Kuklinskas – suslavinta iš Kuklys.
Kuliešius – yra galūninės darybos vedinys iš lietuvių kalboje vartoto slavizmo kuliešas “šlubas”. Vadinasi, pavardė yra to pačio mąstymo, kaip ir senovės Romos Imperijoje atsiradęs vardas Klaudijus ar Klaudija (lot. claudus “šlubas”, taigi Klaudijus ir Klaudija reiškia Šlubis, Šlubė, o Claudius buvęs iš tikrųjų šlubas). Tik ten vardas, čia pavardė, nes anais laikais pavardžių dar nebuvo.
Kuosa – turi savo apeliatyvą kuosa “varninių šeimos paukštis, kovukas, kiaukė”. Kaip lapė pasakose pasižymi gudrumu, vilkas kvailumu, kaip ir kuosa apibūdinama esaanti ne tokia guvi, kaip kiti paukščiai. Ši be galo paranki ir smagi pavardė yra pravardinės kilmės ir rodė kitados buvusį žmogų, kurį kaimynai apsukrumu įveikdavę. Lenkai šią pavardę įformina kaip Kosa “dalgis”, ar perteikia tik jos fonetinį skambesį Kossa, nuvainikuodami jos istorinį apvalkalą. Iš Agurkių kaimo (Punsko valsčius) yra kilusi Vilniaus universiteto profesorė dr. Elena Kuosaitė-Jasinskienė.
Kupčinskas – yra jau kanceliarijos išdarkyta pavardės forma. Jos pirminė forma buvo Kupčius, turintis žmonių kalboje vartotą apeliatyvą kupčius “pirklys”. Kitos gretimos pavardės: Kupcias, Kupčelaitis, Kupčelis, Kupčiukas, Kupčiūnas, Kupčūnas (klaidinga) bei Kupcevičius, Kupčikas.
Kuprevičius – tai kanceliarijoje perdirbta pavardė Kuprys, rodančios žmogų, turėjusį kuprą, taigi ji yra pravardinės kilmės. Kitos artimos pavardės: Kupraišis (priesagos –aišis vedinys iš kupra, plg. ragaišis : ragas, nameišis : namas – P. Skardžius), Kupraitis, Kupras, Kuprelis, Kuprijonis, Kupris, Kupriūnas, Kuprius, Kupronis bei Kupralevičius (su sudzūkinta priesaga –al– iš –el-), Kuprinavičius, Kuprinskas, Kuprulevičius (su priesaga –ul-).
Kupstas – turi savo apeliatyvą kupstas “koks nors nedidelis iškilimas pievoje, kemsas, kupurna”. Matyt šitaip buvo įvardintas nedidelio ūgio žmogus (plg. patarlę: Mažas kupstas didelį vežimą verčia). Gretimos pavardės: Kupscis (dzūkizmas), Kupščiūnas, Kupščius, Kupstaitis, Kupstys bei Kupsevičius.
Kuras – turi savo apeliatyvą kuras “kūrinimas, malka”. Šitaip galėję būti praminti žmonės, gaminę ir pardavinėję malkas. Gretimos pavardės: Kuraitis, Kūras, Kuratas bei Kurauskas.
Kutyla – sietina su liet. veiksmažodžiu kutinti.
Laĩmelis – tai priesagos –elis vedinys, sietinas su daiktavardžiu laimė “džiaugsmo būvis; likimas, dalia”. Šaknies kirtis rodo, kad čia buvęs ne itin didelės laimės žmogus (žr. Birgelis). Artimos pavardės: Laima, Laimanas, Laimas, Laimė, Laimutis (dažnas vardas), Laimikas, Laimikis, Laimykis, Laiminas, Laimučis (iškreiptas Laimutis), Laimus bei Laimenskas.
Lajukas – patroniminės priesagos vedinys iš Lajus.
Lajus – yra pravardinė pavardė iš tarmėje vartojamo slavizmo lajus “lydyti avies ar galvijo taukai”. Lajumi yra vadinami žmonės tinginiai, nepaslankūs, kuriuos kur sunku ir pastumti. Artimos pavardės: Lajinis, Lajukas bei Lajauskas, Lajevskis.
Langauskas – gali būti suslavinta Langas (apeliatyvas langas “įstiklinta anga šviesai įleisti” pavardės forma). Tačiau tokia pavardė gali būti atėjusi ir iš vokiečių kalboa Lange “ilgis”. Yra dar galimas ir trečias variantas, kad tai Lungio atmaina, kurio apeliatyvas lungys reiškia “kerėpla, laudagas” (LPŽ). Taigi žiūrint, kur ta pavardė yra atsiradusi. Artimos pavardės: Langa, Langaitis, Langė, Langis, Langutis.
Lapinskas – yra suslavinta forma iš pavardžių Lapas, Lapė arba Lopas. Kitos panašiois pavardės: Lapela, Lapėla, Lapelis, Lapenas, Lapėnas, Lapenis, Lapėnis, Lapiala (iš Lapelė), Lapialas, Lapienius (iš Lapėnas), Lapienė, Lapienis, Lapienius, Lapinaitis, Lapinas, Lapynas, Lapinis, Lapis bei Lapauskas, Lapavičius, Lapiniauskas. Šaknis Punske turintis Anatolijus Lapinskas yra žymus Vilniuje gyvenantis Lietuvos kompozitorius.
Lapkauskas – turi kanceliarinę formą, perdarytą iš Lapkus – su priesaga –k-. Ši gali būti siejama su daiktavardžiu lapas.
Lastauskas – yra veikiausiai suslavinta iš Lastas, kuris savo ruožtu yra germanizmas, vok. Last “svoris, krovinys, bagažas”. Bet įmanoma yra ir iš liet. lasta “svoris”. Panašios pavardės: Lastakauskas, Lastinskas.
Latvys – yra kilęs iš etnonimo latvis ar latvys. Panašios kilmės kitos pavardės: Latvaitis, Latviūnas.
Laukaitis – tai priesagos –aitis vedinys iš asmenvardžio Laukys, ir yra siejamas su daiktavardžiu laukas. Kitos artimos pavardės: Laukalis, Laukas, Laukelis, Laukinaitis, Laukynas, Laukineitis, Laukininkas, Laukionis, Laukis, Laukys, Laukūnas, Laukutis bei Laukavičius, Laukevičius.
Viena iš garsiausių šia pavarde asmenybių yra Juozas Laukaitis – kunigas prelatas, kalbininkas, profesorius, visuomenininkas, laikraščių bendradarbis bei redaktorius, klierikų draugijos lietuviškai dvasiai Seinuose palaikyti narys, Petrapilio katalikų teologijos aukštosios mokyklos kursantas, Seinų dvasinės konsistorijos sekretorius, vyskupo Antano Baranausko kapelionas, Rusijos Dūmos narys, vienas pirmųjų Seinuose lietuvių pamokslų sakytojas, Vladimiro (TSRS) kalėjimo politinis kalinys, kur ir buvo nužudytas…”.
Leonavičius – tos pačios kilmės pavardė, kaip ir (žr.) Leončikas.
Leončikas – veikiausiai yra slaviškos kilmės priesagos –czyk vedinys iš vardo Leonas (plg. Adam – Adamczyk). Gretimos pavardės: Leokas (iš Levokas), Leonaitis, Leonas, Leonikas, Leonikis, Leonis bei Leokavičius (iš Leokas), Leonauskas, Leonickis, Levanavičius.
Vienas žymesnių šios pavardės atstovų yra mokytojas Juozas Leončikas iš Klevų kaimo, Seinų valsčiaus, dirbęs ir apskrities įstaigose administracinį darbą, švietimo inspektorius.
Liaukevičius – yra suslavinta pavardė iš Liaukus formos. Šią galima sieti su veiksmažodžiu liaukti “garsiai tekėti, bėgti, žliaugti; daug gerti, valgyti”. Šitaip, matyt, galėjęs būti įvardintas žmogus, mėgęs per daug išgerti arba pernelyg daug valgęs. Gretimos pavardės: Liaukas, Liaukionis, Liaukonis, Liaukus bei Liaukavičius.
Linka – esama ir kitos formos pavardžių – jos sietinos su veiksmmažodžiu linkti. Gal taip buvo įvardinti žmonės, kurie leidosi perkalbami arba greit pasiduodavo. Gretimos pavardės: Linkelis, Linkis, Linkys, Linkius, Linkonas, Linkūnaitis, Linkus, bei Linkauskas, Linkevičius.
Linkevičius – suslavinta iš Linka.
Lipniūnas – priesagos –ūn– vedinys iš pavardės Lipnys ar Lipnius. Šios yra sietinos su būdvardžiu lipnus “meilus, malonus, greit susiartinantis”.
Kunigas, profesorius Alfonsas Lipniūnas (1905.03.12 – 1945.03.28) lietuvių katalikų kunigas, pamokslininkas, profesorius, Štuthofo kalinys. 1943 m. kovo 17 d. buvo areštuotas ir su inteligentų grupe (iš Vilniaus) išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo.
1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui ir slaugymui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Kartu su čia patekusiu kun. Stasiu Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.
1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti perpildytoje ligoninėje, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.
Lipskas – tai veikiausiai iš pirminės pavardės Lipkis suslavinta forma, kur pejoratyvinę priesaga –k– pakeitė lenkiškoji priesaga –sk-. Lenkų kalboje ši priesaga yra būdinga būdvardžiui, tačiau nėra ten tokio žodžio lipski, yra tik pavardė Lipski, kuri gali būti atėjusi iš išorės. Lipskis gali būti siejamas su būdvardžiu lipkus “sulipęs, suskratęs”.
Liukaitis – žinoma pas mus iš Mažosios Lietuvos atsineštinė pavardė. Minkštasis l, matyt, atsirado įtakojant vokiečių kalbai, nes vokiečiai Luck– taria liuk-. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikšto vardo Lukas.
Šios pavardės atstovas yra Jonas Liukaitis, gimęs Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, Antrojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Atostogų metu grįžęs į savo kraštą pranašavo, kad vokiečiai karą pralaimės. Dezertyravo iš armijos ir buvo pačių vokiečių sušaudytas.
Liutackas – veikiausiai yra skolinys iš lenkų Lutecki. Lenkų kalboje luty reiškia “nuožmus, atšiaurus”.
Liutinskas – kai kuriais atvejais yra bene suslavinta vardažodžio forma nuo pavardės Liutinas. Pastaroji turi savo apeliatyvą: liutinas ar liūtinas “purvinas, nešvarus”. Bet dažnai tai lenkiška pavardė nuo lk. luty “piktas”.
Lizdeika – tai mitologinis kunigaikščio Gedimino vyriausiojo žynio – vaidilos vardas. Lizdeika išaiškinęs Gediminui sapną apie geležinį vilką. Jį Vytenis (pasak Motiejaus Strijkovskio – Gedimino tėvas) radęs erelio lizde Verkiuose ir išauginęs kaip sūnų. Didikų Radvilų genealogijoje Lizdeika laikomas Radvilų giminės pradininku. Taigi Lizdeika yra lizdo vaikas, o Verkiai – vietovė, kurioje lizde vaikas verkęs.
Kad toji pavardė buvusi žinoma ir mūsų krašte, liudija Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje esančio Lizdeikų kaimo vardas. Galimas daiktas, kad kaimas kūrėsi dar tuomet, kai pavardžių nebuvę, tuomet kaimo pradininkas turėjęs turėti Lizdeikos vardą. Taip galėję atsitikti, kad šiame krašte esama labai senų gyvenviečių, menančių dar Jotvos laikus.
Kilme artimos kitos pavardės: Lizdaitis, Lizdas, Lizdenis bei Lizdinskas.
Lopeta – turi savo apeliatyvą lopeta “kastuvas, kaslys”. Kitos artimos pavardės: Lopata, Lopataitis, Lopatas, Lopėta bei Lopatinskas.
Loviaginas – pavardės kilmė nėra aiški. Variantai Loveika : Laveika : Leveika rodytų šio sudurtinio žodžio šaknį giminingą su levas “liūtas”. Tačiau nesunku įžvelgti ir kitą pavardės darybą. Antrasis dėmuo sietinas su liet. veiksmamžodžiu ginti. Gal tuomet šitaip buvęs įvardintas vyriškis, nieko neprileidžiantis prie savo žmonos? Tuomet ši pavardė reikštų lovos gynėją.
Lukoševičius – suslavinta pavardės furma iš Lukošius. Artima pavardė – Lukoševskis.
Macionis – iš Macys.
Macukonis – pavardė, nuėjusi ilgesnį raidos kelią. Tokia pavardė galėjusi atsirasti iš ankstesnės pavardės ar vardo sudzūkintos formos Macukas, ir iš jos išriedėjo priesagos –onis vedinys. Macukas yra kilęs iš vėl dzūkiško asmenvardžio Macys. Pastarasis yra galūnės vedinys iš krikšto vardo Motiejus ar dzūkiškai – Mociejus.
Magalenga – yra neaiškios kilmės pavardė. LPŽ ją pamini, tačiau nieko neaiškina. Ji aptinkama tik Lazdijų rajone ir Seinų krašte.
Pasidairykime po giminingas pavardes: Magalaitis, Magalas, Magenis, Magila, Magyla, Maginis, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis bei Magalinskas, Magauskas, Magauskis, Magelinskas, Magevičius, Magilevičius, Maginskas. Esama ir kito šaknies varianto: Moga, Mogalas, Mogenis, Mogyla, Mogiškas, Mogulis bei Mogulevičius.
Šių pavardžių šaknys, pasak Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, p. 169), galimos sieti su daiktavardžio magalas “kas magaliuoja, zuja aplink, makalas” šaknimi, bet gali būti ir priesaginiai vediniai iš veiksmažodžio magėti “rūpėti, norėtis”. Iš pastarojo veiksmažodžio ypač ryškios yra Magila, Magyla, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis, Moga, Mogenis, Mogyla. Šitaip, matyt, buvę įvardinti kažko geidžiantys, siekiantys žmonės. Magalengos atveju arčiau yra daiktavardis magalas.
Mūsų geidžiamas išaiškinti vardažodis Magalenga yra, matyt, turėjęs tolimą ir sudėtingą raidos kelią, ir sunku pasakyti, kokią funkciją atlieka įstrigusi priesaga –aleng-, ir ar ji ten besanti viena. Kiek giliau įsižiūrėjus ima brėžtis joje trūkimų žymės, rodančios, kad čia veikiausiai būsią trys priesagos: –al-, –en– ir –g-.
Suvalkų krašte yra aptinkamos lenkiškai užrašytos pavardės Magalas, Magalengo, Magalenko. LKŽ VII tomas 727 puslapyje pateikia su priesaga –al– žodžius: jau žinomą magalas (plg. kimšalas), magalioti “visaip sukinti, plaikstyti” ir magaliuoti “zuiti, eiti, kur patinka; mergintis, stengtis patikti”.
Sauliaus Ambrazo knygoje “Daiktavardžių darybos raida” (MEL, 2000 m.) nurodoma, kad su priesaga –g– latvių kalbnoje yra padaryta veikėjų pavadinimų, pvz. lizga “smaližius”. Tačiau tuo pačiu nurodoma, kad lietuvių kalboje gyvoji priesaga –g– veikėjų pavadinimams nėra vartojama. Prie jos yra priaugę kamiengaliai a, ė, ū ar priesaga –el-: melagis “netiesą kalbantis”, purlėgas “sunykėlis, sulysėlis”, remėga “kas gležnas, kam reikia paramos”, lojūgas “keiksmininkas, plepys, tauškalius, mėgstantis lojotis”, mainelga “maineiva” (p. 162). Gal šioje pavardėje likusi toji mūsų nesuprantama priesaga –en– yra irgi priebalsinio kamiengalio priesaga –en-, plg. piem-uo:piem-en-s, po kurio eina nesavarankiškoji priesaaga –g-?
Dėl svarstomos pavardės darybos galima ir diskutuoti, tačiau jos reikšmė jau darosi aiški – taip, matyt, buvo pavadintas vyriškis, kuris stengėsi atkreipti moterų dėmesį. O kai norime patraukti kieno nors dėmesį, tai ir sukinėjamės apie jį, visaip kraipydamiesi, t.y. magaliuojame. Atsistebėti sunku, kaip kūrybingai ir išradingai mūsų protėviai mokėdavo nusakyti žmogaus charakteristiką – ne keliais žodžiais, o keliais garsais.
Makauskas – populiari mūsų krašte pavardė. Ji – vedinys slaviškos priesagaos –ausk– (lenk. –owski). Jos pagrindą sudaro pirminė pavardė Makys, galūnės vedinys iš daiktavardžio makas “ 1. odinis maišelis tabakui, pinigams; 2. sėklos (pvz. dobilo) makštis; 3. kas vaikšto užkėlęs galvą; 4. maukas”. Bet galima šią pvardę sieti ir su veiksmažodžiu makenti “minti, eiti, moklinti”, makėti “braidžioti purvą, bristi per pelkę”, makinti “kimšti, grūsti, brukti (pvz. koją į batą)”, makyti “1. įgrūsti (pvz. bulvę į žemę); 2. krauti (vežimą šieno)”, maknoti ir makoti “purvą bristi”, makolinti “įkišti, įmurdyti”, makuoti “mindžioti (pvz. pievą)”… arba su ištiktuku maku “intensyviam ėjimui žymėti (karvės maku maku ir jau dobiluose)”.
Panašaus mąstymo yra ir kitos artimos pavardės: Makštelė, Makštis, Makštys, Makštutis. Jos sietinos su lietuvių daiktavardžiu makštis “įmova, dėklas, futliaras; augalo žiedo dalis, kurioje laikosi sėkla”, kuri yra gimininga su minėtuoju maku.
Kada turime tokią plačią pastarosios pavardės etimologiją, be reikalo LPŽ autoriai jos ištakų ieško kaimyninėse kalbose. Slaviškoji forma atsiradusi čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, lenkų kalba tvarkomoje bažnyčios kanceliarijoje.
Žymiausias šios pavardės atstovas yra dr. Bronius Makauskas, istorikas, Varšuvos universiteto ir Lenkijos Mokslų Akademijos narys, “Lietuvos istorijos” autorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Lietuvos diplomatinių tarnybų darbuotojas.
Makrickas ir Makreckas – pavardė LPŽ autorių manymu atėjusi iš baltarusiškų pavardžių Mokrycki ir Makrecki bei lenkiškų Mokrzycki ir Mokrzecki ir yra sietinos su slaviškuoju būdvardžiu mokry “šlapias”. Galimas yra toks šių pavardžių aiškinimas baltarusių ir lenkų kalbose, tačiau mes neturėtume pamiršti ir to fakto, kad lietuvių tarmėse yra žinomas iš baltarusių kalbos paskolintas daiktavardis mokras “kutas, spurgas (šaliko, staltiesės, viršinės ir pan.)”. Tuo atveju pavardė *Makrys galėtų reikšti žmogų apšepusį, apdriskusį, apskurusį. Priesaga –ickas rodo, kad ji yra perredaguota svetimkalbėje kanceliarijoje, juo lengviau, kad primena anose kalbose esančias pavardes.
Maksimavičius – yra kilusi iš krikštavardžio Maksimas. Yra žinoma ir pirminė pavardė Maksimas. Tai veikiausiai rytų slavų kultūros Lietuvoje pamestas faktas. Nagrinėjamoji pavardė Maksimovič yra aptinkama Rusijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje.
Į Lietuvą pavardė Maksimavičius galėjo ateiti jau galutinai suformuota. Tačiau žmonės turėjo jausti jos sandarą, nes ir patys ieškojo savo ausiai artimiau skambančios formos. Mūsų krašte žmonės vartojo tos pavardės lietuviškus variantus Maksimonis ir Maksymas. Yra žinomos giminingos, tačiau slaviškos darybos pavardės Maksimenka ir Maksimovas. Yra dar viena panaši lietuviškai skambanti pavardė – Maksvytis. Tačiau su nagrinėjama Maksimavičiaus pavarde neturi ji nieko bendra. Lietuvių kalboje, beje, ir dzūkų tarmėje, Rusijos sostinės vardas Maskva dėl metatezės išvirsta į Maksvą. Maskvos gyventojai buvo čia vadinami maskvėnais arba maskvyčiais. Dėl metatezės buvo jie įvardijami ir maksvyčiais. Žodis maksvytis dar reiškė ir rusą.
Šios pavardės žymesnis atstovas yra Juozas Maksimavičius, Ožkinių kaimo (Punsko valsčius) mokytojas, vėliau ūkininkas, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmas LVKD CV pirmininkas, pirmo lietuvių kultūrinioo vakaro Punsko klrašte pokario metais organizatorius, kovotojas už lietuvių kalbos teises Punsko, Seinų ir Smalėnų bažnyčiose.
Antras šios pavardės atstovas Seinų krašte yra Petras Maksimavičius, Lenkijos lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas.
Malijauskas – LPŽ teigimu yra atėjęs iš baltarusių ar ukrainiečių kalbų, kur yra žinoma pavardė Maliej, t.y. Maliejus. Dėl santykio maliej-:malij galima palyginti lk. Maciej su pavarde Macijauskas, kur lietuvių kalboje tarp balsio i ir priebalsio j dingsta balsis e.
Malijonis – yra mūsų kalbos išgalėmis sudaryta pavardė iš slaviškojo Maliejaus (žr. Malijauskas). Žinomas yra ir trumpesnis jos variantas – Malionis.
Malinauskas – yra slavų kalbų darinys, plg. lk. Malinowski, br. Malinouski, r. Malinovskij. Pavardė kilusi iš slaviško daiktavardžio malina “avietė”. Antai lenkų kalboje žinomas yra moteriškas vardas Malina. Į Lietuvą greičiausiai atėjusi ji su tą pavardę turėjusiais žmonėmis.
Marcinkevičius – yra labai paplitusi pavardė Lietuvoje ir kaimyninių slavų kraštuose. Kilusi ji iš krikštavardžio Marcinkus bei jo varianto Martinkus, kurie savo ruožtu yra sudaryti iš vardo Martynas. Plačiai paplitusios ir gretimos pavardės (taisyklingos ir netaisyklingos): Marcijonas, Marcikonis, Marcilionis, Marcinkus, Marcinonis, Marciulkas, Marciukėnas, Marciukonis, Marciulynas, Marciulionis, Marciūnas, Marcius, Marciuška, Marculinas, Marculynas, Marčiauskas, Marčilionis, Marčinka, Marčinkaitis, Marčinkus, Marčys, Marčiukaitis, Marčiukonis, Marčiulaitis, Marčiulynas, Marčiulionis, Marčius, Marčiušis, Marčiuška, Marčulionis bei Marcinavičius, Marcinkauskas, Marcišauskas, Marciukevičius, Marciulavičius, Marčiulevičius, Marčenka, Marčinauskas, Marčinkevičius, Marčinskas, Marčiukevičius. Pavardės forma Marčius skamba visiškai lietuviškai (plg. marti “sūnaus žmona”), bet tai atsitiktinė sutaptis. Yra ji parankiai suformuotas trumpinys iš tų pačių Marcinkaus grupės pavardžių.
Margevičius – suslavinta forma iš Margis.
Markevičius – yra slaviškos darybos pavardė, kilusi iš krikštavardžių Markus ar Morkus. Turi nemažai giminingų pavardžių. Dalis jų sudaryta iš lietuvių kalbos dėmenų, kaip antai: Markaitis, Markas, Markelionis, Markelis, Markeliūnas, Markišius, Markonis, kitos susidarusios slavų kalbose arba Lietuvos kanceliarijoje suslavintos: Markauskas, Markavičius, Markelevičius, Markovas.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punske gimęs Lietuvos rašytojas Anielius Markevičius (1923-2010).
Marteckas – veikiausiai yra kilusi iš krikštavardžio Martynas, tik pavardė turi suslavintą formą. Iš šio vardo lietuvių kalboje išriedėjo daugybė išvestinių pavardžių (žr. Marcinkevičius).
Masalskis – yra kiek įdomesnės darybos pavardė. Nesunku čia įžvelgti ryšį su pavarde Masys, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš krikšto vardo Matas, Motiejus, tiksliau sakant iš jo sulenkintos formos Maś arba iš vokiečių kalboje žinomų Tomo vardo formų Maaß, Maas iš (Tho)mas, iš kurio lietuvių kalboje atsirado Masius iš Masys (žr. LPŽ Masys).
Iš Masys atsirado išvestinės pavardės Maselis, Maselaitis, Maselionis, Maseliunas ir Maseliūnas (dėl raštininkų nemokšiškumo šalia taisyklingos priesagos –ūnas atsirado ir klaidinga priesaga –unas). Priesagą –el– dzūkai verčia į –al-, todėl vietoje Maselis jie ėmė tarti Masalis (kaip ir Staselis išvirto į Stasalį). Iš pastarosios formos lenkakalbė Lietuvos kanceliarija ir galėjo suformuoti pavardę Masalskis (plg. lenkiškas pavardes Kamiński, Żabiński).
Pavardė Masalskis ir jos slaviškieji variantai plačiai yra paplitę Baltarusijoije, Rusijoje ir Lenkijoje. Šia pavarde turime visuose minėtuose kraštuose garsių žmonių. Viena jų – Ignotas Jokūbas Masalskis, gimęs Gardino srity, Vilniaus vyskupas. Jo rūpesčiu buvo rekonstruota Vilniaus katedra, kurią statė garsusis lietuvių architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Vyskupas steigė Lietuvoje manufaktūrinę pramonę, globojo meną, buvo pasižymėjęs visuomenės veikėjas. 1773-80 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos valstybės Edukacinės komisijos pirmininko pareigas. Toji Komisija atskyrė mokyklą nuo Bažnyčios. Vyskupas bandė atskirti Lietuvos bažnytinę organizaciją nuo Lenkijos Bažnyčios. Norėdamas įgyvendinti savo planus rėmėsi reakcinėmis jėgomis. Kai Ketverių metų seimas (1788-92) anuliavo Masalskio teises į Palangos, Maišiagalos ir Širvintų seniūnijas, stojo jis prieš Seimo reformas. 1794 m. T. Kosciuškos įsakymu suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste ir Varšuvoje pakartas. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje.
Masionis – patroniminės –on– priesagos vedinys iš Masys (žr. Masalskis).
Mateika – plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, priklausomai nuo regiono kirčiuojama dvejopai: Matéika ir Mateikà. Gali ji būti iš krikšto vardo Motiejus (LPŽ). Tačiau galima jos sąsaja su veiksmažodžiu matyti. Tuomet ji reiškia gerai matantį žmogų.
Matulevičius – suslavinta iš Matulis.
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Povilas Matulevičius, Kreivėnų kaimo gyventojas, akmentašys, girnų meistras, mūsų krašto knygnešys.
Mazauskas – iš lk. Mazowski.
Mickevičius – pavardė, dažnai aptinkama Lietuvoje, Baltarusijoje ir kiek rečiau Lenkijoje. Ją suformuoti veikiausiai galėjusi lietuvių kalba. Šios pavardės ištakų ieškoti reikia vardažodyje Mickus, kuriame jau yra pejoratyvinė priesaga –k-. Be jos turime vardą Micius. Pastarojo kilmė gali būti net trejopa: 1. micas “paršas, meitėlis”; micė “kiaulė”; 2. micinti “judinti, vizginti (uodegą); varginti”; 3. Micius ir Mickus galėjęs taip pat išsirutulioti iš slaviško vardo Dimitrijus, (plg. Jaśko – Jaśkiewicz), brus. Mićko (žr. LPŽ Mickevičius). Kadangi lenkų pavardėje Mickiewicz nėra minkšto priebalsio ć, matyt, Mickevičiams ištakas yra davęs vardas Mickus (o ne jo lenkiškoji forma Mićko). Tai paaiškintų, kodėl Lenkijos teritorijoje Mickevičių pavardė nėra plačiai paplitusi.
Iš Mickaus lietuvių kalboje apstu giminingų pavardžių: Micka Mickaitis, Mickus, Mickeliūnas, Mickis, Mickys, Mickonis, Mickūnaitis, Mickūnas bei suslavintos formos: Mickavičius ir Mickelevičius (su liet. priesaga –el-).
Gausybė lietuvių kalbos vedinių iš Mickaus tik patvirtina nuomonę, kad ir Mickevičius nėra koks užeivis Lietuvoje, o giliai įsišaknijęs ir galiausiai dėmesingai kanceliarijos suslavintas.
Šią pavardę turėjęs ryškesnis žmogus yra dr. Bronius Mickevičius, Varšuvos universiteto geografijos docentas. Palaidotas Trakiškių (Punsko valsčius) kapinėse.
Miliauskas – suslavinta iš Milius. Taip įvardinta žmogų, veliantį milus.
Misiukonis – patroniminės priesagos vedinys iš Misius.
Moliušis – priesagos –uš– vedinys iš Molis.
Morys – gali būti siejamas su liet. morys “tinginys, dykūnas”. Ši pavardė perėjusi ir į lenkų kalbą – Mor.
Muliarčikas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Muliarčik ir lk. Mularczyk.
Murauskas – neretai tai slaviškos kilmės pavardė, plg. lk. Murawski, r. Muravskij (LPŽ). Tačiau yra galimybė, kad kai kuriais atvejais galėjo ji būti ir lenkakalbės kanceliarijos suformuota. Tai rodo esanti pavardė Mureika, kildinama iš liet. veiksmažodžio murti “prakaituoti, šlapti”. Taigi mureika buvęs žmogus, kuris dirbdamas greit pailsdavęs, prakaituodavęs. Galima palyginti ir kitą giminingą pavardę – Murelis, žr. Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika” 175 p., kur rašoma: Murelis ir Muras, Mureika, Murinas (: murti “šlapti, mirkti; kaisti, prakaituoti”).
Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Punsko krašto choristas, Punsko bažnyčios ir Lietuvių kultūros namų giesmininkas Viktoras Murauskas.
Murinas – lietuvių kalboje turi apeliatyvą murinas “murzinas, purvinas, suprakaitavęs”. Dėl darybos plg. purvinas, paišinas. Žr. dar Burdinas.
Naliubavičius – Yra žinoma lietuvių turėta pavardė Beceilų parapijoje. Tai aiškiai slaviškos kilmės, plg. lk. lubić ar rus. liubitj “mėgti”.
Narkeliūnas – pavardė, kilusi iš Narkaus, kuri sietina su pavarde Norkus (žr. Moniuška, Norkus). Giminingos pavardės: Narkala, Narkelis, Narkis, Narkys, Narkūnaitis, Narkūnas bei Narkauskas, Narkavičius, Narkevičius, Narkunovičius.
Nevulis – LPŽ autoriai teigia, kad yra jos neaiškus santykis su pavarde Navulis, kuri savo ruožtu yra siejama su būdvardžiu naujas, iš kurio turime pavardę Naujelis.
Nometka – vardažodis, galbūt kilęs iš slaviško skolinio nometas “palapinė”. Tuomet būtų pejoratyvinės priesagos –k– vedinys, galėjęs reikšti žmogų, gyvenusį prastame name. Tokia pavardė aptinkama Seinų krašte, tačiau, matyt, yra reta, nes jos “LPŽ ” nepaduoda. Lenkų kalba ji yra vadinama Namiotko, tačiau tokia forma lenkų žodžių darybai nėra būdinga (plg. Moniuszko).
Norkus – panašiai kaip ir Noreika, pavardės sietinos su veiksmažodžiu norėti ar būdvardžiu norus. Tai pejoratyvinės priesagos –k– vedinys. Giminingos pavardės: Norka, Norkaitis, Norkas, Norkeliūnas, Norkys, Norkunas (dėl klaidos), Norkūnas bei Norkevičius.
Trakiškių kapinėse Punske ilsisi visuomenės veikėjas, tautinio sąjūdžio dalyvis, aušrininkas, literatas kun. Simonas Norkus–Norkevičius. 1881 m. paskirtas Punsko klebonu. Nustojęs sveikatos, iš šių pareigų pasitraukė.
Norvydas – pavardė sudaryta iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).
Oginskas – paprastai ši pavardė kildinama iš lenkų Ogiński, tik kad ši lenkų kalboje yra sunkiai etimologizuojama. Todėl šaknų reikia ieškoti lietuvių kalboje. LPŽ dar sieja ją su Aginsku (kuri iš Aginio, o ta sietina su ãginė “gyvatė, angis”), arba prileidžiama jos kilmę ir iš vietovardžio, tačiau vis nukreipiant į kitas pavardes, bet taip ir nenurodoma, iš kokios. Tuo tarpu visai tikėtina, kad ji siejasi su žemaičių donininkų oga “uoga” ir taip atrodo suslavinta Uogiaus „uogas mėgstančio ar besiverčiančio jų rinkimu žmogaus”.
Garsiausias iš Oginskų giminės yra Mykolas Kleofas Oginskis iš Rietavo, kunigaikštis, (gim. 1765 metų spalio 7 dieną, mirė 1833 spalio 15 dieną Florencijoje) – garsus kompozitorius ir mecenatas, Lietuvos didysis iždininkas (1793- 1796), didysis Lietuvos ginklakalys nuo 1789, Rusijos senatorius, Kosciuškos rėmėjas Lietuvoje, 1794 m. Lietuvoje sankylio dalyvis, emigracijos veikėjas. Palaidotas Florencijoje.
Mykolas Oginskis pats kūrė muziką ir Rietavo dvare laikė orkestrą, kuriame grojo ir Mykolas Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikštis, pastebėjęs jo gabumus, davė stipendiją ir pasiuntė berniuką studijuoti muzikos į Varšuvą.
Labiausiai žinomas Oginskio muzikinis kūrinys yra “Atsisveikinimas su tėvyne”.
Ožkinis – yra siejamas su liet. daiktavardžiu ožka.
Žinoma daug giminingos kilmės pavardžių: Oželaitis, Oželas, Oželenis, Ožėnas, Ožys, Ožiūnas, Ožkaitis, Ožkelenas (turėtų būti Ožkelėnas), Ožkelionis, Ožkelis bei Oževičius. Ši pavardė (lenkiškai rašoma Oszkinis) yra išlikusi Beceilų parapijoje ir tik patvirtintų (žr.) Beceilų kilmę.
Pacevičius – suslavinta iš Pacas (žr. Pac).
Paminėtinas yra šios pavartdės turėtojas Pacevičius (vardas nežinomas), pokario metais Punsko bažnyčios vargoninkas.
Pacenka – turi tą pačią šaknį, kaip ir Pacas, tai priesagos –enka vedinys (plg. Kazulis : Kazulenka).
Žymus šiai pavardei atstovaujantis žmogus yra Punsko krašto sūnus Petras Pacenka, kuris 1918 metais, kai čia lapkričio 15 dieną įsikūrė Punsko lietuviškas valsčius ir gyventojų visuotinio susirinkimo vardu pareiškė valią prisijungti prie Lietuvos, buvo jis išrinktas valsčiaus pirmuoju viršaičiu.
Pacukonis – (žr. Pacas) yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš kitos patroniminės pavardės Pacukas “Paco sūnus”. Pastarosios negalima painioti su panašiai skambančiu žodžiu pacukas “žiurkė”, nes tai tik atsitiktinė jų fonetinė sutaptis. Taigi pažvelkime, kokį raidos kelią ši pavardė nuėjo: iš Ipatijaus lietuviai nelabai mokėdami tarti svetimus žodžius suformavo pirminę pavardę Pacas, kuri toliau išleido gyvuoti atžalą Pacukas, ir tik iš jos ilgainiui šio sūnų imta vadinti Pacukoniu.
Pajaujis – siejamas su liet. daiktavardžiu jauja „pastatas linams džiovinti ir minti“. Pajaujis būsiąs žmogus, gyvenęs prie jaujos, gal kaime turėjęs jaują. Kadangi ne kiekvienas ūkininkas turėdavęs jaują, todėl šitaip pavadintą žmogų reikia manyti buvus turtingą.
Punsko krašte Jonas Pajaujis buvo nusipelnęs agronomas ir visuomenės veikėjas. Jo veiklos vaisius – aplinkinių kaimų ekonominis ir žemdirbystės kultūros kilimas, buvęs juntamas dar ilgus pokario metus.
Antrasis žinomas Jonas Pajaujis yra Antrojo pasaulinio karo Lietuvos bėglys, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas.
Kitas šios pavardės nešiotojas yra pagardėjęs dainininkas Andrius Pajaujis, Lietuvoje žinomas sulenkinta forma Pojavis. Mat lenkai Pajaujui įrašė pase papvardę Pojawis, šis atvyko studijuoti į Vilnių, ir čia jį lietuviai perrašė kaip Pojavis, čia sukūrė šeimą ir gimus sūnui tokia iškreipta pavardė ir liko. Kai Andrius išgardėjo, žurnalistai net nežinodami, kaip tokią pavardę reikias kirčiuoti – Pójavis ar Pojãvis ir tuo atveju nežino, kaip tarti kamiene besantį o – trumpai ar ilgai.
Pakuckas – pavardė veikiausiai kilusi iš krikštavardžio Povilas (plg. rus. Paviel : Pacha). Tos pačios kilmės yra ir kita pavardė, jau labiau aplietuvinta – Pakutka.
Pakutka – žr. Pakuckas.
Palevičius – suslavinta iš Palys, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Napalys (iš Napoleonas).
Palionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Palys.
Paliūnas – greičiausiai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Pala, Palys. Ši pavardė mūsų krašte neišlikusi, tačiau ją buvus liudijas likęs (žr.) Paliūnų kaimas. Nors fonetiškai labai artimai skamba pavardė Paliūnis, jos kilmė yra kita – ji rodo žmogų, gyvenantį prie liūno (žr. Pajaujis).
Pangonis – turi ir kitus pavardžių variantus: Pangonas, Pongonas bei Pongonis. Šių vardažodžių kilmė nėra lengvai ir vienareikšmiškai išaiškinama. Gali jos būti patroniminės priesagos –onis vediniai, plg. Janonis, Jokūbonis, Palionis. Tada lieka neaišku, iš kokio vardo paimta šaknis. Antra vertus – galima būtų manyti, kad tai sudurtiniai vardai, sudaryti iš dviejų šaknų: pan-gonis. Čia reiktų laukti pravardinės pavardės: pongonis (plg. naktigonis) – suprask „pono gyvulių piemuo“, juoba, kad turime ir pavardę Pongonis. Tačiau bene rimčiausią pavardės etimologiją padėtų atskleisti latvių ir prūsų kalbose išlikę žodžiai: la. pane „pamazgos, prastas gėralas“ (K. Būga „RR“, III t. 538 p.) bei pr. pannean „pelkė, samanynė“ (K. Būga I t. 529 p.). Šitai leistų manyti turėjus ir mums žodį *panė „raistynė, pelkė, drėgna ganykla“. Pangonis ir būtų tas piemuo, kuris ganęs gyvulius panėse, t.y. pelkėse, drėgnose balose.
Paplauskas – yra labai populiari pavardė ir Lietuvoje, ir kaimyniniuose slavų kraštuose (lk. Popławski, rus. Poplavskij). Etimologijos ieškoti reiktų, matyt, slavų kalbose.
Parakevičius – LPŽ šią pavardęgretina su lenk. Parakiewicz bei brus. Parakievič. Tačiau lenkų kalboje ši pavardė neturi etimologijos. Tai turėtų būti sulenkinta forma iš liet. Parakas.
Paransevičius – yra reta pavardė, aptinkama tik Alytaus rajone ir Punsko apylinkėse. Jos daryba nėra aiški. Veikiausiai bus ji susiformavusi iš vokiško daiktavardžio Ranzen “kuprinė, kukštera, kelionmaišis: arba šnek. pilvas”. Pirma reikšme žinomas ir rusų kalboje vartojamas žodis raniec. Tokią prielaidą patvirtintų lenkų kalboje išlikusi šios pavardės forma Forencewicz, kilusi veikiausiai iš vokiško Vorranzen ar Vorranz, kas ir galėtų reikšti iš priekio segamą kukšterą, arba pilvą. Kad toks mąstymas yra realus, rodo ir lietuviškos pavardės Pilvelis, Pilvenis, Pilvinis. Lietuvoje aptinkama dar pavardė Rancas (LPŽ) – aiškus germanizmas.
Ryškesnė šia pavarde asmenybė yra mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius, Punsko licėjaus direktorius, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius, visuomenininkas.
Paškevičius – iš brus. Paškievič (iš rytų slavų asmenvardžio formos Paška).
Pauliukonis – ilgesnį kelią nuėjusi patroniminėmis priesagomis –uk– ir –onis, taigi esanti jau trečios gereacijos. Pirmoji buvo Paulius, kuri pavardės reikšmę įgavo iš krikštavardžio Paulius. Aptinkama gausybė šios šaknies įvairiausių vedinių: Paulaitis, Paulas, Paulėka, Paulėkas, Paulėnas, Paulikaitis, Paulikas, Paulikėnas, Paulikonis, Paulinas, Paulionis, Paulionka, Paulis, Paulys, Pauliukaitis, Pauliukas, Pauliukėnas, Pauliukynas, Pauliukys, Pauliūkonis (netaisyklinga) bei Paulauskas, Paulavičius, Paulevičius, Paulikevičius, Paulinskas, Pauliukevičius.
Pavasaris – yra vardažodis, kilęs nuo lietuvių metų dalies vardo pavasaris. Gretimos pavardės: Pavasaraitis, Pavaseris (dialektizmas), Povasaris bei Pavasarauskas.
Paznėkas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Pazniak, Pozniak.
Pečiulis – LPŽ autorių manymu yra lietuvių patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikštavardžio Petras slavų kalbose vartojamų formų Pietia, Pėčia ar kitaip (plg. liet. Jonulis, Juozulis, Petrulis). Ši pavardė labai plačiai žinoma visoje Lietuvoje gal dėl to, kad populiarus buvęs Petro vardas.
Matyt, ši numanoma giminystė su lietuviškuoju daiktavardžiu petys ir lėmė, kad minimoji pavardė susilaukė būrio giminingų vardažodžių – turinčių taisyklingas, netaisyklingas ir tarmines formas: Peciukonis, Peciulionis, Peciulis, Peciūnas, Peckis, Peckys, Peckus, Pecukonis, Pėča, Pečaitis, Pėčaitis, Pečanga, Pėčas, Pėčelis, Pečeliūnas, Pečėnas, Pečenis, Pečenkis, Pečenkus, Pėčia, Pečiagonis, Pečikonis, Pečinaitis, Pėčinis, Pečiokas, Pečionaitis, Pečis, Pėčys, Pečiukaitis, Pečiukas, Pečiukėnas, Pečiukomnis, Pečiulaitis, Pečiulionis, Pečiulisas (su dviguba galūne), Pečiulka, Pečiūnaitis, Pečiūnas, Pečiura Pečiūra, Pečiutaitis, Pečka, Pečkaitis, Pečkas, Pečkis, Pečkys, Pečkunas (netaisyklinga), Pečkūnas, Pečkus, Pečiulaitis (dviguba priesaga –ul-aitis), Pečulis, Petčiulis, Petelis bei Peciulevičius, Pecukevičius, Pečatauskas, Pečauskis, Pečetauskas, Pečevičius, Pečiatauskas, Pečiskis, Pečinkevičius, Pečiukevičius, Pečiulevičius, Pečiulskis, Pečkauskas.
Penkevičius – iš lenk. Pieńkiewicz.
Petronis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Petras.
Petruškevičius – yra raštinės suslavinta Petruškos forma. Tai patroniminė pavardė, išvesta iš vardo Petras, iš jos susiformavo Petrušas ar Petrušis, kuri vėliau gavo pejoratyvinę priesagą –k-, todėl turime formą Petruška, o ši perėjusi per kanceliariją įgavo galutinę formą.
Šia pavardę turinti ryškiausia asmenybė yra Lenkijos lietuvių visiuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius ir leidinio “Aušra” ilgametis redaktorius bei lietuviškų valandėlių redaktorius per Balstogės radiją Eugenijus Petruškevičius.
Pykys – LPŽ autorių teigimu ši pavardė yra greičiausiai vokiškos kilmės, plg. Pick ar Picke. Tačiau Z. Zinkevičius (“Lietuvių antroponimika”, 182 p.) nurodo panašių pavardžių (Pikas, Pikelis, Pikiela, Pikis, Pikiūnas, Pikutis) bei vietovardžių (Pikaičiai, Pikeliai, Pikelinė, Pikeliškės, Pikiškės, Pikuškės) ir gretina juos su lietuviškais žodžiais piktas, pykinti. Ši prielaida yra kur kas patikimesnė, nes sunku būtų patikėti, kad svetimoje dirvoje vokiškoji pavardė būtų galėjusi duoti tokį kiekį asmenvardžių ir vietovardžių. Taigi Pykys lietuviui reiškęs supykstantį žmogų.
Navininkų kaimo broliai Pykiai buvo mūsų krašte garsūs savamoksliai liaudies muzikantai.
Plikūnas – patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Plikis, Plikys. Taip galėjo būti pravardžiuojami neturtingi, nuskurdę, “pliki” žmonės. Žinoma ir gimininga pavardė Plikutis bei Plikavičius (raštinės padarinys).
Pliodaris – iš rusų Vardo Fiodor. Dzūkai nemokėdami tokių garsų samplaikos ištarti ėmė vadinti žmogų Pliodariu.
Ponukas – taip dzūkų buvęs pravardžiuojamas į ponus pretenduojantis, poniškų manierų besilaikąs, žmogus. Yra ir gretima pavardė Ponelis. Panašaus turinio yra Lietuvoje žinoma pavardė Panãvas, iš būdvardžio panavas “ponãvas, poniškas”. Žinomas jos turėtojas yra poetas Petras Panãvas.
Poskevičius – raštinėje išvestas iš Poska (sl. Pasjko “Povilas”). Yra ir antras Poskos variantas – tai Poška (lietuvių rašytojas poetas) – iš sl. Paško. Kitos giminingos pavardės: Poškaitis (Kazys Poškaitis – lietuvių choreografas, choreografinio žodyno tvarkytojas), Poškis, Poškys, Poškus bei Poškauskas, Poškevičius, ar pas mus net Sposkevičius.
Prabulis – greičiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. liet. prieveiksmį prabuliu “iš užpakalio per terpkojį” (LPŽ).
Žinomas pavardės turėtojas buvo Vytautas Prabulis – kovotojas už Lietuvos laisvę, partizanas, pabėgęs į Lenkiją ir norėjęs pasitraukti į Vakarus, tačiau 1949 m. gruodžio 13 d. apsuptas lenkų saugumiečių žuvo bunkeryje Šlynakiemio kaime kartu su Jonu Krikščiūnu (palaiadoti Suvalkuose, kapas nežinomas, kapinėse yra jiems skirtas tik simboliškas kapas).
Prakapas – iš krikšto vardo baltarusiškos formos Prokopij. Artimiausi giminaičiai: Prakapa, Prakapaitis bei Prakapavičius.
Praleika – veikiausiai iš krikštavardžio formos Fralenka (LPŽ).
Pranulis – patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Pranas (plg. Jonulis, Vinculis).
Puniškis – greičiausiai sietinas su vietovardžiu (žr.) Punia (taip buvo vadinama ir Punsko gyvenvietė) ir galėjęs reikšti Punios ar jos apylinkių gyventoją. Gimininga pavardė yra Punis – bene pravardinės darybos pavardė, sietina su veiksmažodžiu punyti “godžiai ėsti, ryti; mušti, pešti”. Taip buvęs pramintas ėdrus, valgus žmogus ar gal peštukas.
Puzauskas – esanti suslavinta forma iš pavardės Puzas, kuri sietina su liet. puzenti godžiai valgyti, kimšti”. Giminingos pavardės: Puza, Puzelis,Puzėnas, bei Pusauskis.
Račius – mūsų krašte neretai aptinkama pavardė. Ji turi savo apeliatyvą račius “ratų dirbėjas” (žr. Ročkos). Lenkų raštinė pateikia šios pavardės kitą formą – Racis (suprask – Racys). Toks buvo Seimų ir Punsko dzūkuose vartojamas antrinis šios pavardės variantas, plg. Bliūdžius ir Bliūdys. Iš čia ilgainiui atsirado ir suslavintoji forma – Racevičius. Žinomi ir kiti šios pavardės variantai: Racius, Racka, Rackaitis, Rackus, Račailis, Račaitis, Račalis, Račas, Račyla, Račis, Račys, Račiūga, Račiuikaitis, Račiukas, Račiulaitis, Račiunas (per klaidą), Račiūnas, Račiuvaitis, Račka, Račkaitis, Račkelis, Račkis, Račkus bei Rackauskas, Rackevičius, Račelauskas, Račevičius, Račylkauskas, račinskas, Račkauskas.
Radvila – yra sudurtinis vardažodis. Jį sudaro dvi šaknys: rad– iš rasti (rado) ir vil-, kurią galima sieti su veiksmmažoodžiu viltis “tikėtis, turėti vilties”. Lietuvių kalboje yra ir daiktavardis radvila “rastinukas, rastas vaikas”.
Šalia pavardės moteriškosios formos yra žinoma ir vyriškoji forma – Radvilas, bei jos suslavintoji forma Radvilavičius. Pas mus gyvoji kalba dar prisilaiko pirmos formos, o raštinė visur perša suslavintą vedinį.
Su šia giminingos pavardės esti ir Radzvila bei Radžvilas.
Ši pavardė populiari ir Lenkijoje (rašytoja Barbara Radziwiłłówna) bei Baltarusijoje.
Ratys – ratų meistras (žr. Račius).
Radzevičius – veikiausiai pavardės Radys suslavinta forma.
Radvilavičius – suslavinta forma iš Radvila.
Radžiūnas – patroniminės priesagos vedinys iš asmenvardžio Radys (žr. Radzevičius).
Ragelis – tai patroniminė (iš tėvo sūnui pavadinti) pavardė. Pirmoji jos forma buvo Ragas. Pradžioje turėjęs būti pravardžiuojamas galbūt kieto charakterio ar šykštus žmogus. Šio tipo pavardžių mūsų kalboje gausu: Ragainis, Ragaitis, Ragaišius, Ragėnas, Ragina, Raginaitis, Raginė, Raginis, Ragulis, Raguotis, Ragutis, bei suslavintos formos: Ragaliauskas (priesaga –el– dzūkų tarmėje išvirtusi į –al-), Ragalinskas, Ragalskas, Ragalskis, Ragauskas, Ragavičius, Rageliavičius (iš Ragelis), Ragelskis (iš Ragelis), Ragevičius, Ragickas, Raginskas, Raguckas (iš Ragutis), Ragulevičius, Raguliauskas, Ragulskas, Ragulskis.
Ramanauskas – kilusi iš krikštavardžio Ramonas. Tai labai populiari pavardė slavų kraštuose (Romanowski).
Šia pavarde žymersnis asmuo – kun. Ramanauskas, buvęs Punsko parapijos klebonas.
Rantelis – nėra plačiai paplitusi pavardė, tačiau mūsų krašte žinoma. Ją galima sieti su liet. daiktavardžiu rantas “įpjova”. Tai būtų pravardinė pavardė. Šiame krašte pažįstamas priesagos –elis vedinio kirčio atkėlimas į šaknį (plg. Birgelis, Bubelis, Skustelis) rodytų taip pravardžiuojamą žmogų buvus nagingumu nepasižymintį meistrą.
Rėkus – siejama su liet. veiksmamžodžiu rėkti ar būdvardžiu rėkùs “daug rėkalojantis”.
Remindavičius – neaiškios kilmės suslavinta forma.
Rentelis – LPŽ autoriai skuba pabrėžti, kad tai skolinys iš vokiečių Rentel. Tačiau esamos aplinkinės pavardės: Rentas, Rentys leidžia visas jas sieti su liet. daiktavardžiu renta “tuščiakalbis žmogus” arba veiksmažodžiu rentauti “niekus kalbėti, taukšti”. Tai būtų priesagos –elis vedinys. Dėl kirčiuotos šaknies žr. Rantelis.
Rioglys – iš liet. rioglinti „nerangiai eiti, vilktis“. Ši pavardė Lenkijoje yra aptinkama Seinų parapijoje.
Rugienis –iš Rugys.
Ruginskas – suslavinta iš Rugys.
Rupinskas – suslavinta iš Rupys.
Sakavičius – jau suslavinta pavardės forma. Jos pirmtakas turėjo būti Sakas, sietinas su liet. daiktavardžiu sakai “medžių derva”. Kitos artimos pavardės: Sakelas, Sakelis, Sakėnas, Sakonis, Sakuotis, Sakutis…
Saladuonis – yra dvikamienė pavardė. Antrasis dėmuo sietinas su duona, pirmasis su saladynai nuo alaus ir degtinės darymo atlikę tirščiai, žlaugtai” arba saladynis “salstelėjęs, suzmekęs”. Saladuoniu galėję būti pavadinti žmonės, valgę prastą duoną.
Saladuonio pavarde buvo paskutinis Vižainio parapijos, Eišeriškių kaimo žmogus, kuris XX a. aštuntame dešimtmetyje dar kalbėjo lietuviškai.
Samulevičius – pavardės forma, raštinėje suslavinta iš pavardės Samulis, kuri savo ruožtu yra priesagos –ul– vedinys iš pavardės Samas (greičiausiai liet. trumpinys iš krikšto vardo Samuelis.
Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė – Kanadoje gyvenantis Punsko krašto auklėtinis Valdas Samulevičius-Samonis, mokslų daktaras, tarptautinių politinių santykių specialistas.
Sanavaitis – yra sudzūkinta aiškiai pravardinė pavardė, kilusi iš Senavaitis (senavaitis “pareigų netekęs buvęs vaitas, kitaip viršaitis ar gal seniūnas”). Mūsų krašte ši pravardė ir išliko pavarde. Žinomos giminingos pavardės Sanvaitis ir Senvaitis.
Julius Senvaitis – Lietuvos karo bėglys, apsistojęs vakarinėje Lenkijoje. 1956 m. kilus Poznanėje riaušėms, jis buvo aktyvus dalyvis, vienas iš tų, kurie pagrobė atakuojantį tanką ir kovojo prieš lenkų armiją. Būtų sausai nusikepę, nes vėliau išlipo ir pabėgo, tačiau jį kaip įvykių herojų nufilmavo vakarų žurnalistai ir rodė per savo televiziją. Tuo būdu atsekė jį lenkų saugumas ir nuteisė 25-eriems metams kalėti. Grįžęs iš kalėjimo nerado nei žmonos, nei dukros. Gyvenimą baigė skurde. Globojo Dariaus ir Girėno paminklą jų tragiškos žūties vietoje – Pščelnike (buvusiame Soldine).
Sankauskas – tai slaviška pavardės forma. Lietuviškos formos – Sankūnas, Sankus.
Savickas – iš lenk. Sawicki ar brus. Savickij.
Savulis – būsianti bene patroniminės priesagos –ul– pavardė iš Savas. Ši pavardė į mūsų kraštą pateko pokario metais iš Vištyčio apylinkių drauge su karo bėgliais. Artimos pavardės: Savukas, Savukynas, Savulionis, Savulka.
Senda – LPŽ autorių teigimu yra neaiškios kilmės. Dzūkai ją taria Sanda. Gal tai vokiškos kilmės, plg. vok. senden „siųsti“.
Severinas – iš krikšto vardo Severinas.
Simonaitis – tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Simonas. Iš jo trumpinio Simas turime pavardes Simaitis, Simutis ir pan.
Į Punsko parapiją ši pavardė atkeliavo su kunigu ir žymiu Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėju Motiejumi Simonaičiu (1860 – 1922) – kuris čia ilgus metus apaštalavo.
Gimė Puodžiškės kaime (dabartinio Lazdijų rajono Kučiūnų seniūnijoje). Baigė Seinų kunigų seminariją. 1899 m. paskirtas Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonu, pakeisdamas nusenusį Simoną Norkų-Narkevičių. Kartu ėjo dvylikos gretimų parapijų dekano pareigas. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, bažnyčioje įrengė ąžuolinį neogotikinį altorių, kurio Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero skulptūros buvo pagamintos Prancūzijoje. Kunigo pastangomis aikštė priešais bažnyčią buvo išgrįsta akmenimis.
1908 metai buvo ypatingi Punsko parapijos gyvenime. Dalis parapijiečių nusprendė atsiskirti ir toliau melstis Beceilų bažnyčioje. Kunigas Simonaitis pritarė tokiam žingsniui, dovanojo naujai parapijai bažnyčios inventorių. Po paskutinį kartą vykusių pamaldų punskiečiai palydėjo išeinančius iki būsimos parapijos ribų, o besijaučiantys lenkais nuėjo toliau Beceilų link. Po to Motiejus Simonaitis pradėjo sakyti pamokslus tik lietuviškai.
Simonaitis agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangomis susikūrė Vartotojų kooperatyvas “Dzūkas”, įsisteigė vysk. M. Valančiaus propaguojama Blaivybės draugija. Kunigas buvo linksmo būdo, žmonių mėgiamas ir gerbiamas. 1906 m. gruodžio 16 d. įkuriama “Žiburio” organizaciją. Skyriaus, o jame įsiregistravo 76 žmonės, pirmininku išrenkamas Motiejus Simonaitis. Jis Punske atidaro knygyną, moko aplinkinių kaimų gyventojus ūkininkauti.
1917 metais buvo Suvalkų apskrities delegatu Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. Grįžęs iš Vilniaus, kartu su bendraminčiais (žr.) Petru Pacenka ir Kazimieru Mielkumi 1919 m. lapkričio 15 d. valstiečių mitingo metu skelbia apie lietuviško Punsko valsčiaus įkūrimą. Lenkams užgrobus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą ir lietuviška veikla užgeso.
Kunigas toliau liko dirbti sielovados darbą Punsko parapijoje ir prašė žmonių melstis. Netrukus lenkų administracinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas. Grįžo labai prislėgtas, sirguliavo ir 1922 metais mirė.
Sinkevičius – tai slaviškoji pavardės forma, kilusi iš krikštavardžio Sinkus. Atitinkamos lietuviškos pavardžių formos: Sinkonis, Sinkūnas, Sinkus, Sinkuvas…
Skirkevičius – yra suslavinta Skirkos pavardė. Skirka buvęs kompanijų nemėgstantis žmogus, plg. skyrus “vienišius, draugų nemėgstantis”. Pavardėje esanti pejoratyvinė priesaga –k– rodo menkinamąjį požiūrį į tokius draugų besišalinančius žmones.
Artimos pavardės: Skirgaila (dvikamienis asmenvardis skir-gaila, (žr. Skirkevičius, anrasis dėmuo sietinas u sen. liet. gailas “stiprus”), Skirgailas, Skirys, Skyris, Skirius, Skyrius, Skirkus, skirmantas, Skyrus, Skirutis…
Skripka – pravardinė pavardė, sudaryta iš liet. vartojamo slavizmo skripka “smuikas”. Mūsų tarmėje žodis skripka reiškia dar įkyrų žmogų. Šitaip įvardinta mėgstantį griežti nervais.
Spalviongiausia šią pavardę paveldėjusi asmenybė yra Algirdas Skripka, ilgametis Lenkijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos pirmininkas, ilgametis Seinų apskrities administracijos darbuotojas, WSTW (Vaivadijos kaimo transporto bendrovės) ilgametis direktorius, Lietuvių namų Seinuose statybos komiteto pirmininkas, Šv. Kazimiero draugijos valdybos Seinuose narys.
Skùstelis – asmenvardis sietinas su veiksmažodžiu skusti “dalgiu menkus javus skabyti”. Taip įvardinta nepasiturintį ūkininką. Tai pabrėžia ir į šaknį iš priesagos atkeltas kirtis.
Slapikas – tai vėlgi pravardinė pavardė, sietina su liet. daiktavardžiu slapikas “slapta išperėtas viščiukas; slapukas, kas vengia viešumos, slapstosi nuo kitų”. Tokia pravardė rodo, kad žmonės įtariai žiūrėdavę į uždaro būdo kaimyną.
Slavėnas – patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Slava, Slavys, Slavas (LPŽ), kurie sietini su asmenvardžiu Slavas. Šalia šios pavardės vyriškosios formos žinoma ir moteriškosios formos pavardė Slavėna.
Kitos artimos pavardės: Slavynas – patroniminės priesagos –yn– vedinys, Slavikas, Slavykas bei Slavikauskas, Slavinskas.
Slovickas – iš lenk. Sławicki.
Slovikas – iš lenk. Sławik.
Stanelis – patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardžių Stanis ar Stanys, kurios yra trumpiniai iš slavų krikštavardžio Stanislovas.
Stanislovaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Stanislovas.
Stankevičius – yra gimininga pavardė su Stanaičiu ar Staneliu, tik ji nuėjo kiek ilgesnį raidos kelią. Kilusi iš to pačio krikštavardžio Stanislovas trumpinio Stanys. Vėliau gavusi pejoratyvinę priesagą –k– sudarė naują asmenvardį Stankus. Pastaroji lenkakalbėje kanceliarijoje ir gavo galutinę pavardės formą.
Staselis – yra patroniminės priesagos –el- vedinys iš vardo Stasys. Mūsų kraštye žinoma tarminė pavardės forma – Stasalis.
Staskevičius – esanti pavardė, nuėjusi tuo pačiu raidos keliu, kaip ir Stankevičius. Išriedėjusi iš vardo formos Stasys, laikui bėgant įgavo pejoratyvinę priesagą –k-, sudarydama naujadarą Staskus. Ši ilgainiui perėjusi per kanceliarijos mašiną išėjo nauju produktu, ir turime Staskevičių.
Šalia Stasio buvo ir gretima forma Stašys. Iš Jos ir kilo gretimų pavardžių virtinė: Stašionis, Stašis, Stašys, Stašiskis, Stašiulis, Stašiūnas Stašius, Staška, Staškis, Staškonis, Staškūnas, Staškus, bei Stašinskas, Staškauskas, Staškevičius.
Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra mkt. Jonas Staskevičius, Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.
Stepanauskas – suslavinta iš Steponas.
Stepanavičius – suslavinta iš Steponas.
Stoskeliūnas – yra gan sudėtinga pavardė. Gimininga ji su visomis pavardėmis, kilusiomis iš krikštavardžio Stanislovas ar jo trumpinio Stanys bei Stasys. Tačiau šie vardai lietuvių kalbos tarmėse turėjo dvejopą šaknį: šalia minėtųjų buvo dar ir Stonys bei Stosys. Pastaroji asmenvardžio forma ir sudarė analizuojamos pavardės šaknį. Ilgainiui čia prisišliejo priesaga –k-, ir atsirado naujas asmenvardis – Stoskus. Stoskaus sūnus ir gavo pavardę Stoskelis, o šio sūnus buvo vadinamas Stoskeliūnu. Taigi ši pavardė esanti ketvirtos kartos ir turi tris priesagas: pejoratyvinę –k– ir dvi patronimines –el–(i)ūn-.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punsko licėjaus mokytojas ir visuomenės veikėjas Jonas Stoskeliūnas, baigęs prieš karą lituanistiką Kauno VD universitete. Prieš karą dirbo Alytaus vidurinėje mokykloje, po karo mokytojavo Elko, Suvalkų ir Punsko vidurinėse mokyklose.
Suraučius – yra, matyt, aplietuvinta pavardė, atėjusi, veikiausiai, iš baltarusių kalboje žinomo asmenvardžio Suravec, Suraucau rus. Surovec – LPŽ.
Mūsų krašte pokario metais buvo gerai pažįstamas Lenkijoje (Slavno miestelyje) apsigyvenęs Lietuvos patriotas Antanas Suraučius (1919 m. gruodžio 27 d. JAV – 2006 m. birželio 27 d. Slupske, Lenkija) – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, mokytojas, publicistas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.
Iš Amerikos šeimai grįžus į Lietuvą, baigė lietuvišką gimnaziją, 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams atplėšus Druskininkus nuo Lietuvos, organizavo ten lietuviškas mokyklas. 1942 m. studijas univesitete nutraukė.
Nuo 1944 metų partizanų, kovojančių prieš Raudonąją Armiją, gretose. 1945 m. rudenį kovoja Druskininkų-Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn., besiveržiant iš apsupties, buvo sunkiai sužeistas ir pateko į NKVD rankas. Buvo nuteistas mirti, vėliau ši bausmė pakeista į 25-erius metus lageryje. Kalėjo Komijoje – Abezėje ir Intoje. 1958 m. amnestuotas paliekant gyventi tremtyje. Pasinaudojęs motinos teise repatrijuoti į Lenkiją, apsigyveno vakarinėje jos dalyje. Neakivaizdiniu būdu baigė Gdansko universitetą, mokytojavo vidurinėse mokyklose.
Aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą, buvo Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Slupsko skyriaus įkūrimo iniciatoriumi. Ieškojo ir globojo lietuviškos kultūros Lenkijoje pėdsakus. Žlugus komunistiniam režimui šalyje, išleido keletą knygų apie gyvenimą ir kovas Lietuvoje.
O štai, atrodo, jo paties ranka rašyti ir Dainavio slapyvardžiu pasirašyti 2006-07-27 Suraučių pavardės aiškinimai.
“Savo visiškai neprofesionalia nuomone manau, kad pavadinimas susijęs su sūrumu (sūrumas savo ruožtu su druska). Nes Druskininkuose gana populiari pavardė Suraučius, tai tas sūrumas ne tik miesto pavadinime, bet ir gyventojų pavardėse atsispindi.
Bene žymiausia ir seniausia iš druskininkiečių giminių yra Suraučiai (lenk. Suroviec). Šios giminės protėviai yra minimi seniausiuose žinomuose Druskininkų kaimelį mininčiuose dokumentuose. Jei 17 a. dokum. pavardė dar rašoma – Surowczonis, tai vėlesniuose – 18 a. dokumentuose jau Surowiec. T. Narbutas, pasakodamas apie vieną liaudies gydytoją Surowiec’ą prisiminė, kad jį kaime vadino – Surutis (Sūrutis ). Šiuo metu giminė yra išplitusi Druskininkų apylinkėse ir nėra kaimo, kur nebūtų Suraučiaus, tačiau visų protėvis vienas – druskininkietis Jonas (sudariau genealogiją). Pvz., į Švendubrės kaimą Suraučius atsikėlė 18 a. pabaigoje, į Jaskonių kaimą 19 a. pradžioje ir t.t.
Pradžioje maniau, kad pavardė Suraučiai yra žinoma tik Druskininkuose ir apylinkėse. Bet, štai vartydamas 19 a. Ašmenos apylinkių RK bažnyčių civilinės būklės bylas, netikėtai, suradau vietinius valstiečius pavarde Surowiec.
Labai nustebau, kai tarp tos vietovės kaimų buvo ir gyvenvietė – Solemniki.
Šiap jau manoma, kad pavardė Suraučius yra pravardinės kilmės (gal tas, kas su druska kažką bendro turi, sūriai valgo ar sūrioje vietoje gyvena), tačiau, galbūt, Suraučius ar Suraučias senovėje galėjo reikšti ir tam tikrą druskininkų sluoksnį – mėsos produktų, maisto gamintojus – sūrintojus?
Štai 18 a. antros pusės, Liškiavos RKB civilinės būklės aktų bylose radau gyvenvietę – Posūriai, žinomas Vytauto dvaras – Posūriai (Poseur).”
Sutrinavičius – lenkakalbės kanceliarijos suslavinta pavardė, kurios šaknis sutr- sietina su liet. sutrà „netvarkingas, nešvarus, apsileidęs žmogus“.
Svetlauskas – suslavinta forma iš rus. svietlyj “šviesus”.
Šarka – iš liet. šarka.
Ščerbinskas – tai slavų (ukr., brus., lenk.) kilmės pavardė.
Šidlauskas – iš lenk. Szydłowski.
Šimčikas – lenkiškos darybos iš krikštavardžio Šimas.
Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.
Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.
Škarnulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš neaiškios šaknies škarn-. Greta žinoma ir moteriškoji pavardės forma – Škarna.
Šliaužys – yra pravardinė pavardė, sietina su lietuvių veiksmažodžiu šliaužti “rėplioti, repečkoti, eiti repečkom”.
Žymesnis šios pavardės nešiotojas yra Antanas Šliaužys – buvęs Punsko licėjaus mokytojas, kultūros veikėjas, estradinio ansamblio “Punia”, vokalinio merginų sambūrio “Ulbuonėlės” ir Punsko kulrūros namų suaugusių vokalinio sambūrio “Sūduva” įkūrėjas ir vadovas, laimėjęs daugelį konkursų, buvęs Punsko pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir Punsko muzikos mokyklos direktorius.
Kitas žinomas ta pavarde yra Jonas Šliaužys – Augustavo parapinės bažnyčios ilgametis vargoninkas.
Štukauskas – yra suslavinta forma, pirminė buvusi Štuka, sietina su lietuvių kalboje žinomu germanizmu Stück “gabalas; išdaiga”.
Šuliauskas – yra suslavinta forma, turinti ir giminaičių: Šulekas, Šuliakas. Jie sietini su germanizmu Schule “mokykla”. Tokią pavardę galėjo gauti žmonės kuo nors susiję su mokykla, pvz. ten dirbę sargu ar pan.
Šuminskas – yra slaviškos kilmės pavardė, sietina su brus., rus. šum ar lk. szum “triukšmas”.
Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Antanas Šuminskas – kunigas, buvęs Punsko parapijos klebonas, miręs 1967 m.
Šuščevičius – taip pat veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietinasu liet. šiušis ar šiūšis “kas apsileidęs, susivėlęs, nesusišukavęs”. Toji pavardės forma bus kilusi iš liet. daiktavardžio šuščius “apsileidėlis”.
Talaišis – yra tikriausiai iškreipta ir sutarminta pavardės forma. Ją LPŽ autoriai gretina su pavarde Toleišis, plg. Toleika, Toleikis, Tolenis, Toliliūnas, Tolišaitis, Tolišis, Tolišius, Toliūnas, Toliušis, Toliūšius, Tolušas, Tolušis, Tolutis… Reikia manyti, kad Talaišis reiškia atokiau nuo kaimo gyvenantį žmogų.
Talandis – veikiausiai sietinas su liet. veiksmmažodžiu talanduoti “karailiuoti, pakabintam vėjyje siūbuoti”. Talandžiu galėjęs būti pravardžiuojamas nepastovaus charakterio žmogus.
Trečiokas – yra sietinas su liet. kelintiniu skaitvardžiu trečias. Trečioku buvęs vadinamas trečias šeimoje vaikas.
Tumelis – yra patroniminės priesagos –elis vedinys iš asmenvardžio Tumas, kuris savo ruožtu galėjęs atsirasti iš krikštavardžio Tomas. Tačiau galima jį sieti ir su liet. veiksmažodžiu tumėti “tirštėti” ar daiktavardžiu tumė “tirščiai”. Gal tai buvęs kažkuria prasme kietaširdis arba stiprios valios žmogus?
Kitos giminingos pavardės: Tumelaitis, Tūmelaitis, Tumelionis, Tūmelis, Tumelliūnas, Tumėnaitis, Tumenas, Tumėnas, Tumeikis bei Tumauskas, Tumavičius, Tumelevičius, Tumilevičius.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra statybos technikas Vitalis Tumelis, Suvalkų lietuvių kultūros veikėjas.
Urbanavičius – suslavinta iš Urbonas.
Urinas – pg. LPŽ ši pavardė galbūt kilusi iš Gurinas.
Urinavičius – suslavinta forma iš Urinas.
Uzdila – asmenvardis sietinas su dzūkų tarmėje išsaugotu veiksmažodžiu ùzdinti “žadinti; skatinti, raginti”. Veiksmažodis ùzdinti yra, matyt, labai senas, veikiausiai mus pasiekęs dar iš jotvių laikų, nes ir Lietuvoje mažai žinomas, gyvojoje kalboje aptinkamas tik Dzūkijoje (Varėna) ir Žemaitijoje (Kretinga).
Algis Uzdila, šio teksto autorius.
Šio veiksmamžodžio vedinys su priesaga –ila (plg. vaidila – 1 senovės lietuvių ir prūsų vyresnysis dvasininkas, žynys, 2. aktorius, vaidintojas, 3. lietuvių ir prūsų dainininkas, kanklininkas; kas skelbia kokią idėją, šauklys) rodo veikėją, turėjusį reikšti visuomenės organizatorių, žadintoją, šauklį kovai, todėl šitaip įvardinta žmogų, buvusį sumanų, kilmingąjį asmenį, visuomenės aktyvų narį, organizavusį krašto gynybą nuo kryžiuočių. Šitai patvirtintų ir Kaukaze aptinkamas žodis uzdènis 1. feodalinio Dagestano (autonominė respublika, įeinanti į Rusijos Federaciją, turkų dağ „kalnas“, persų stan „šalis“) laisvasis valstietis, 2. feodalinės Kabardos ir Adygėjos (Rusijos Federacijos autonominė respublika) bajoras“. Jotvišką pavardės kilmę rodytų ir šio asmenvardžio ištakos, esančios senojoje Jotvos teritorijoje.
Veiksmažodžio ùzdinti reikšmę patvirtina ir slavų išsaugota su baltais bendra šaknis, nors veiksmažodžio reikšmė yra ten susiaurėjusi ir iškreipta. Rusų uzditj, lenkų uzdać „žaboti“ (tik pažabotą arklį galima valdyti ir žadinti darbui), taip pat rusų ir lenkų uzda „apynasris, brizgilas“, bei lenk. wyuzdany „nesusivaldantis, nežabotas (išžabotas, išsižabojęs), nesuvaldomas; ištvirkęs, pasileidęs“.
Žymesni šia pavarde žmonės yra:
Ryškiausią šia pavarde atstovą turime to paties giminės kamieno atplaišą – profesorių habilituotą daktarą Vytautą Juozą Uzdilą – pedagogą, Vilniaus pedagoginio instituto, vėliau – Vilniaus pedagoginio universiteto ir pagaliau Vilniaus edukologinio universiteto dėstytoją, daugelio mokslinių knygų ir straipsnių autorių, plačiai tyrinėjantį šeimos modelius ir jų likimus bei avo giminės kiltį.
Juozas Uzdila – inžinierius, Gdansko lietuvių vieuomenės veikėjas, Lietuvių bendruomenėsGdansko skyriaus ilgametis pirmininkas.
Vaicekauskas – yra lenkiškos kilmės ir darybos pavardė, kilusi iš daiktavardžio Wojciech “Vaitiekus”.
Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vaicekauskas – Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos pirmininkas, Seinų “Žiburio” gimnazijos direktorius.
Vaičiulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš asmenvardžio Vaičius, kuris savo ruožtu kilęs iš krikštavardžio Vaitiekus.
Jonas Vaičiulis – Suvalkų apskrities teismo prokuroras.
Jonas Vaičiulis – Punsko valsčiaus įstaigos sekretorius.
Vailionis – sietinas su liet. daiktavardžiu vailioti “trainioti, trinti”. Tai pravardinė pavardė. Taip galėjęs būti vadinamas nevalyvai dėvintis žmogus.
Vaina – sietina su liet. veiksmažodžiu vainoti “barti, kaltinti”. Plg. priežodį: Puodas katilą vainoja, kodėl dugnas jo juoduoja.
Šios pavardės ryškesnis atstovas yra Juozas Vaina – Suvalkų metalo dorojimo ir Suvalkų licėjaus mokytojas, ilgametis Punsko licėjaus mokytojas, Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos bendrasteigėjas (1957), visuomenės veikėjas, Punsko lietuvių kultūros namų pirmasis vedėjas, Punsko muziejaus įkūrėjas.
Jonas Vaina – Punsko licėjaus mokytojas, Punsko lietuvių kultūros namų direktorius, Kapelos “Klumpės” vadovas, visuomenės veikėjas.
Valenskas – būsianti slaviškos kilmės pavardė, plg. lenk. Wolański ir reiktų sieti su lenk. daiktavardžiu wola “valia”.
Valinčius – pavardė kilusi iš krikštavardžio Valentas.
Punsko krašte pasižymėjęs yra Vincas Valinčius – visuomenės veikėjas, savamokslis chorvedys.
Valukonis – yra patroniminės priesagos –onis vedinys iš vardažodžio Valukas (Valiukas). Giminingos pavardės: Valukynas bei Valiukevičius, Valukevičius.
Vasiliauskas – slaviškos kilmės pavardė (iš rus., brus., ukr. vardo Vasilij).
Vaškevičius – suslavinta iš (žr.) Vaškys.
Vaškys – dauguma šio tipo pavardžių veikiausiai yra kilę iš rytų slavų asmenvardžių, plg. rus. Васька, (plg. dar lenk. Waszkiewicz), tačiau kai kuriais atvejais neatmestina ir kita pavardės kilmė, kai šaknis vašk– gali būti sietina su liet. daiktavardžiu vaškas. Vaškiu galėjęs būti pravardžiuojamas žmogus, kuris laikęs bites ir pardavinėjęs vašką. Žinomos dar giminingos pavardės: Vaškaitis, Vaškas. Iš pavardžių Vaškas ar Vaškys kanceliarijoje atsirado suslavinta forma Vaškevičius.
Vavokas – Lietuvoje nesutinkama pavardė, greičiausiai iš lenk. Wowak.
Vaznelis – pavardė kilusi iš ankstesnės jos formos Vaznys, suteikiant jai patroniminę priesagą –elis. Ši sietina su lietuvių kalboje vartojamos svetimybės vaznys “teismo pasiuntinys”.
Vẽktorius – yra retos darybos pavardės pavyzdys. Sutinkami jo variantai: Vẽktaris ir Vẽkteris. Tokios pavardės sutinkamos tik apie Lazdijus ir Seinus. LPŽ autoriai linkę piršti jų germanišką kilmę ir lygina su pavardėmis Wächter (vok. wachen “budėti) ar Wechter.
Tačiau šios pavardės kilmę visiškai galima aiškinti ir lietuvių kalbos pagrindu: ištiktukas vekt “nusako: 1. staigų veiksmą; 2. atsitrenkimą; 3. sumikčiojimą” ar veiksmažodis vektelėti arba vekterėti “kiek sumiksėti” bei vekterti “stuktelėti, sukirsti”. Taigi Vektorius gali reikšti arba miksintį žmogų, arba peštuką, linkusį kirstis. Dėl priesagos –orius plg. giedorius, rūkorius. Ji atėjusi iš slavų kalbos, tačiau mūsų tarmėje labai gaji.
Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vektorius, Lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos ilgametis sekretorius, Seinų šv. Kazimiero draugijos pirmininkas.
Venslauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta iš lenk. vartojamo krikštavardžio Więcesław ar brus. Venceslav. Iš šio vardo trumpesnės lenk. formos Więcław ar brus. Venclav susidarė vardažodis Więcławski ar Venclavskij, iš kurių liet. kalboje atsirado Venslauskas, šalia giminingos formos Venclauskas (plg. Venclova).
Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kreivėnų kaimo gyventojas Juozas Venslauskas, ilgametis Punsko kultūros namų saviveiklos dalyvis, talentingas saviveiklinis aktorius.
Veprauskas – sietinas su liet. vepris “paršelis, meitėlis” (žr. vietovardį Vepriai). Kanceliarijos išdarkyta pavardė iš Vepras.
Žymesnis šios pavardės atstovas buvo Punsko parapijos bažnyčioje kunigu dirbęs Virginijus Veprauskas, pas mus atkeliavęs iš Lietuvos.
Vydra – yra plačiai žinoma pavardė Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijojs, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Slavų kalbose vydra “ūdra”.
Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Jonas Vydra – Punsko pradinės mokyklos ir Punsko gimnazijos direktorius.
Viganauskas – sietina su lenk. pavarde Wyganowski ar Wygonowski.
Vilčiauskas – lenkų Wilczewski, lenkiškos darybos iš wilk “vilkas”.
Vilkelis – yra jau išvestinė pavardė su patronimine priesaga –elis. Pirminė buvusi Vilkas, sietina su liet, daiktavardžiu vilkas. Kitos artimos pavardės: Vilkė, Vilkeliškis, Vilkėnas, Vilkenis, Vilkinas, Vilkinis, Vilkis, Vilkys, Vilkišis, Vilkišius, Vilkiūnas, Vilkočius, Vilkončius, Vilkonis, Vilkūnas, Vilkuotis, Vilkus, Vilkutaitis…
Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra Algirdas Vilkelis, Lietuvių kultūros namų Seinuose direktorius.
Vinikaitis – patroniminės priesagos vedinys iš Vinikas, kuris reiškia vyndarį.
Vinikaitis buvo kuklus savamokslis didelių meninių gabumų žmogus, labiausiai į mūsų atminį įsirašęs žmogus, kuris kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai ir mielai vedžiodavo į Vygrių architektūrinį parką uižklydusius užsienio turistus.
Virbyla – turi keletą giminaičių: Virbila (plg. Vaitila), Virbilaitis. Jos sietinos su liet. virbas “rykštė, vytelė”. Gal tai buvęs žmogus, kuris iš vytelių pynęs krežius, pintines ir pan. Dėl iš slavų kalbų atėjusio panašaus žodžio verba “gluosnio šakelė” galėjo atsirasti ir gretimų pavardžių formų: Verbila, Verbyla…
Vyšniauskas – būsianti kanceliarijoje suslavinta pavardė iš ankstesnės formos Vyšnia ar Vyšnius “vyšnių augintojas ar prekiautojas”. Įdomu, kad šios pavardės formos LPŽ nepateikia. Ten randame tik kitas artimas pavardes: Višnarauskas, Višnerauskas, Vyšnerauskas, Vyšneveckas, Višnevskis, Višniakas, Vyšnevskis (plg. lenk. Wiśniewski). Pavardės su trumpuoju i šaknyje veikiausiai ir bus skolintinės iš slavų.
Vitkauskas – yra suslavinta pavardės forma iš Vitkus, kuri galėjusi šaknį gauti iš vardo Vytautas, Vitas, įgijusi pejoratyvinę priesagą –k-.
Žymiausias šios pavardės atstovas yra Romas Vitkauskas – Seinų apskrities sènatos (apskrities viršininko) pavaduotojas.
Zabarauskas – LPŽ šią pavardę sieja su lenk. Zaborowski ar rus. Zaborovskij. Tačiau visai galima ir kita – lietuviškoji pavardės kilmė. Gali tai būti kanceliarijoje suslavinta jotviška pavardė Zabaras. Tai juo labiau tikėtina, kad šiame krašte išlikęs kaimo vardas (žr.) Zabariškės ir turi apeliatyvą zabaras “žabaras”.
Zablackas – lietuviškai pasakius būtų Užubalis. Tai lenkiškosios darybos mūsų krašte prigijusi pavardė.
Zakaras – iš krikštavardžio Zacharas.
Zakarauskas – yra slaviškosios darybos pavardė, kildinama iš krikštavardžio Zacharas.
Zdanys – yra slaviškos kilmės pavardė (plg. lenk. Zdan, Zdancewicz, Zdaniewicz, Zdanowicz ar rus. Ždanov…
Šios pavardės paminėtinas atstovas yra iš Žvikelių kaimo kilęs kun. Romas Zdanys, Romoje gavęs teologijos mokslų daktarą, dėstęs Panevėžio kunigų seminarijoje, dirbęs Vilniaus kunigų seminarijoje rektoriaus pavaduotoju, ėjęs Vilniaus ir Panevėžio seminarijų teismų vyriausiojo teisėjo pareigas, buvęs Panevėžio kurijos kancleriu, šiuo metu sielovadoje darbuojasi Švaicarijoje.
Zelionis – Šios pavardės neaptiksime LPŽ. Ten rasime tik panašiai skambančių, bet gal kitą kilmę turinčių pavardžių: Zelenka, Zelianiakas, Zelianis, Zelianka, Zeliauskas, Zelionka… Jos (išskyrus pavardę Zelianis) gali būti slaviškos kilmės, išvestos iš šaknies lenk. zielony ar rus. zelionyj. Zelionis veikiausiai esantis paveldas iš jotvių kalbos, plg. Zabarauskas arba žr. gyvenvietę Zelva.
Zimnickas – iš lenk. Zimnicki.
Ryškiausi šios pavardės atstovai yra:
Petras Zimnickas – gydytojas, Suvalkų ligoninės vidaus ligų skyriaus ordinatorius;
Varšuvoje gyvenantis Darius Zimnickas – muzikos mokslų daktaras, kompozitorius.
Žalionis – labai tikėtina, kad tai jotviškos pavardės Zalys ar Zelys (žr. Zelionis) sulietuvintas variantas.
Žardeckas – yra kanceliarijos suslavinta pavardės forma, sietina su liet. daiktavardžiu žardas “iš karčių padarytas žaiginys linams ar žirniams džiovinti”.
Žebrauskas – iš pavardės Žebrys (žebras “murzinas žmogus”) kanceliarijos perdaryta pavardė. Yra žinomas ir kitas šios šaknies lietuviškas patroniminės priesagos –ūn– vedinys: Žebriūnas.
Žėkus – veikiausiai galūninis vedinys iš liet. daiktavardžio žėkas “judrus naktinis vabalas, žygas”. Tai būtų judrus, darbe ar žygyje spartus žmogus. Tokią išvadą paremtų ir kita panašios logikos pavardė – Žygas. Tačiau negalima atmesti dar kitos prielaidos, kad ši pavardė kilusi iš skolinio žėkas “žirnis”. Tuomet būtų ji mūsų krašte atneštinė pavardė, nes tokio skolinio žirniui nusakyti mūsų tarmė nevartoja. Kad ši pavardė gali būti nuo žėkus “mokinys” (LPŽ), bent mūsų kraštui būtų sunkiai priimtina išvada, kadangi tokia prasme šio žodžio čia nieks nevartoja.
Kitos giminingos pavardės: Žekaitis, Žekas, Žekys, Žeknis, Žeknys, Žekonis, Žėkonis, Žėkajuris bei Žėkauskas, Žekevičius, Žėkevičius.
Žievys – sietinas su liet. daiktavardžiu žievė.Gretima yra ir netaisyklingai užrašyta pavardė Žievis. Ta pavarde Punsko parapija turėjo kleboną Antaną Žievį.
Žilinskas – yra veikiausiai suslavinta pavardės forma iš Žilys ar vėliau Žilionis, kurios sietinos su liet. būdvardžiu žilas.
Žukauskas – yra slaviškos darybos pavardė, kildinama iš žuk “vabalas”. Lietuviškas atitikmuo galbūt būtų Žygas ar Žėkus.
Ką sako mūsų pavardės
Straipsnyje aptariamos Seinų krašto lietuviškai kalbančių gyventojų pavardės, kurios neabejotinai yra lietuvių kalbos produktas, ir tik labai retais atvejais galime aptikti iš svetur pasiskolintų ar parsineštinių svetimkalbių pavardžių. Nors autorius stengėsi pateikti kuo daugiau asmenvardžių, tačiau neturint visuotinio gyventojų sąrašo sunku buvo surinkti medžiagą ir ko nors neapleisti. Šaltiniais pasitarnavo Punsko, Seinų ir Suvalkų miesto bei apskrities, ar net ir Balstogės miesto, telefonų abonementų knygose pateikti sąrašai, tai vis dėlto nemažą dalį vardyno teko papildyti remiantis atmintimi.
Pavardės kalbos mokslo požiūriu yra įdomus dalykas. Jeigu lietuviški vardai yra labai seni, tai pavardės mūsų krašte formavosi, palyginti, ne taip seniai (dauguma jų nusistovėjo tiktai XVII-XVIII amžiais). Žymiai senesnės yra tik tos pavardės, kurios kilo iš senųjų, šiandien jau nevartojamų, vardų ar tiesiog pravardžių. Kad šios rūšies asmenvardžiai yra naujesnis – antrinis – produktas, rodo pati sąvokos įvarda – juk pavardė yra tai, kas eina po vardo. Dėl naujumo lengviau galima suvokti jų kilmę. Jeigu vardus gauname užgimę, tai pavardės yra paveldimos iš vyriškosios giminės pagal iš anų laikų atėjusią pažymėtą kokią asmens savybę – tėvo vardą, amatą, gyvenamąją vietą, kokią pastebėtą savybę, ir pan. Todėl jos žymia dalimi padeda atsekti senąją mūsų protėvių padėtį visuomenėje.
Lietuvos istorija pavardžių formavimosi tarpsniu nebuvo savarankiška. Nebuvus nepriklausomos valstybės, Lietuvoje tuo metu neturėta ir kanceliarijos sava kalba. Neskaitant anksčiau vyravusios senovinės slavų cerkvės ar lotynų kalbos, po Liublino unijos visoje valstybėje spėjo įsigalėti lenkiškoji raštvedyba, dar vėliau – vokiškoji (ypač Mažosios Lietuvos, kitaip sakant Karaliaučiaus ir Klaipėdos, krašte) ir pagaliau, dėl kaimynų (Rusijos, Vokietijos ir Austrijos) įvykdytų grobčių – Lietuvoje įsigali rusiškoji kanceliarija. Ir dėl šito žymia dalimi lietuviškos pavardės buvo visaip iškraipomos. O artimai bendraujant su atneštinėmis kalbomis, neretai ir pavardžių darybai turėjo įtakos lietuvių kalboje įsigalėjęs svetimų kalbų pagrindu susiformavęs žargonas. Taigi tokia pavardžių forma, kokia ir šiuo metu Lenkijoje yra oficialiai vartojama, dėl raštininkų menkos nuovokos praradusi yra savo etimologiją. Ir tik gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytos formos yra žymiai arčiau tiesos ir dar leidžia kalbėti apie jų kilmę. Štai kodėl, siekiant atskleisti pavardžių kilmę, šiuo straipsniu bandoma prisikasti prie tų aplinkybių, kurios yra įamžintos mūsų vardyne.
Autorius siūlo platesniam skaitytojų ratui susidomėti, ką sako apie mūsų protėvių praeitį gyvojoje kalboje išsaugotos pavardės.
Buvau Šiauliuose. Teturėjau vos pora valandų laisvo laiko. Po ilgesnio nebuvimo šiame mieste norėjosi pereiti bent centrine Vilniaus gatve, pėsčiųjų bulvaru, užsukti į šalia esantį parką, kur prieš kelis dešimtmečius vežiojau ką tik gimusį sūnų.
Buvo vėsus, bet ramus, saulėtas rytas. Ant laikrodžio tupintis gaidys skelbė savaitės paskutinės darbo dienos pradžią. Netoli jo liepsnojo, degė didžiulis klevas. Didždvario gimnazijos gimnazistė (A.Tuleikio “Mergaitė su dūdele”) – graži kaip Eglė žalčių karalienė – sėdėjo ant rutulio, o kitoje gatvės pusėje – kūdikėlis ant ne mažiau gražios motinos kelių (A.Tuleikio “Motinystė”); B.Kasperavičienės “Pelikanai” fontane laukė vandens; aukštai ant namo stogo užsilipęs Egidijus Vareikis kvietė “Pasitikėti gerumu”; netoliese žviegė alkanas paršelis; lizdelyje apie meilę čiulbėjo paukštelių porelė; Šiaulių dramos teatras kvietė į “Blusyno pasakojimą”; “Gintarinės vaistinės” gyvatė jau buvo pasirengusi šuoliui; arbatinėje “Presto” garavo arbata; prie “Žiburio” knygyno moteris šlavė pageltusius lapus…
