Aušra Šiaulių parke


Print
« 1 2 »

Buvau Šiauliuose. Teturėjau vos pora valandų laisvo laiko. Po ilgesnio nebuvimo šiame mieste norėjosi pereiti bent centrine Vilniaus gatve, pėsčiųjų bulvaru, užsukti į šalia esantį parką, kur prieš kelis dešimtmečius vežiojau ką tik gimusį sūnų.

Buvo vėsus, bet ramus, saulėtas rytas. Ant laikrodžio tupintis gaidys skelbė savaitės paskutinės darbo dienos pradžią. Netoli jo liepsnojo, degė didžiulis klevas. Didždvario gimnazijos gimnazistė (A.Tuleikio “Mergaitė su dūdele”) – graži kaip Eglė žalčių karalienė – sėdėjo ant rutulio, o kitoje gatvės pusėje – kūdikėlis ant ne mažiau gražios motinos kelių (A.Tuleikio “Motinystė”); B.Kasperavičienės “Pelikanai” fontane laukė vandens; aukštai ant namo stogo užsilipęs Egidijus Vareikis kvietė “Pasitikėti gerumu”; netoliese žviegė alkanas paršelis; lizdelyje apie meilę čiulbėjo paukštelių porelė; Šiaulių dramos teatras kvietė į “Blusyno pasakojimą”; “Gintarinės vaistinės” gyvatė jau buvo pasirengusi šuoliui; arbatinėje “Presto” garavo arbata; prie “Žiburio” knygyno moteris šlavė pageltusius lapus…

Noriu patekti į parką, kuriame prieš kelis dešimtmečius praleidau ne vieną valandą. Užkalbina pusamžis, savaitę nesiskutęs, kaip koks dailininkas, artistas ar šiaip madingas politikas, pavyzdžiui, Juozas Olekas. Jis jau padaręs, todėl labai nori bendrauti. Jam knieti išvanoti šonus  kažkokiam aukštam Šiaulių valdininkui (mini ir pavardę, tik aš ją pamiršau).

Šiaip taip išvengiu jo bičiulystės (“Ir tu toks kaip jie”) ir alėja einu link tolumoje dunksančios skulptūros. Dabar jau aš užkalbinu ta pačia kryptimi einančią pagyvenusią tvarkingą moterį. Matot, koks grindinys, sako ji. Iš tiesų – nekoks, nuo priklausomybės laikų netvarkytas. Nėra pinigų, – sakau. Kur jų bus! Taigi viskas išvogta. Tas parkas, kur jūs einat, apleistas. Pastatė kažkokią baidyklę, moterį ne moterį pasodino kaip ant kulbės. Argi čia paminklas!

Taip ji kalbėjo apie skulptorės Dalios Matulaitės “Aušrą”. Šiuo paminklu šiauliečiai įamžino “Aušros” laikraščio ir jo leidėjų atminimą. Nesu šiuolaikinių vamzdžių gerbėjas, bet ši skulptūra man ne pati prasčiausia. Kai ją fotografavau, pro parko medžius skverbėsi aušros spinduliai.

O šiaulietės išpeiktas parkas tą rytą buvo nuostabus, kaip bet koks miškas saulėtą auksinio rudens dieną. Tą grožį bandžiau parsivežti į savo kompiuterį ir parodyti tiems, kurie jo nematė.

Dar suspėjau nufotografuoti kai kuriuos ąžuolus – istorijos paminklus. Prisikėlimo aikštėje auga keturi ąžuolai, susiję su spaudos atgavimo data. Pasodinti jie 1929 metais, minint spaudos draudimo panaikinimo 25-metį. “Spaudos medžiai”. Juos sodino “Momento” redaktorius Juozas Janulaitis, “Kultūros” žurnalo redaktorius Peliksas Bugailiškis, aušrininkas Juozapas Miliauskas – Miglovara, poetas Jonas Kriščiūnas – Jovaras.

Nedaug yra miestų, kurių centrinėse gatvėse augtų šimtamečiai ąžiuolai. Miesto parke ošia ir Povilo Višinskio ąžuolas. Šio šviesuolio, Žemaitės numylėtinio, biustą taip pat nufotografavau.

Labai mieli, kiekvienam suprantami B.Kasperavičienės “Senelis ir anūkai”. Tikriausai jie patinka ir tai moteriai, su kuria trumpai pasikalbėjau pakeliui į parką. Girdėjau, kad Šiauliuose parkų – net šešiolika.

Yra ką pamatyti Šiauliuose, bet per dvi valandas tik tiek tesuspėjau. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.10.15


Prisijunkite prie diskusijos