Į vieną gretą sustatykime tris faktus: Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) du laiškus, rašytus Povilui Višinskiui, kunigui, rašytojui Juozui Tumui, konferencijos „Sąjūdžio vizija XXI Lietuvai“ prelegentų kalbas, ir prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą… 

Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1903 metais, spalio 31 dieną, Šatrijos Ragana laiške klausia Višinskio: „Turbūt Tamsta žinai, kad Telšių paviete jau 3 dvarus kolonizuoja maskoliais. Liūdna žinia! Anądien buvo Dimša ir sako: „Ot to wam možna dzięnkowac. (Ot) to, Litwomanom!“ – „O ką čia litvomanai kalti?“ – klausiu. „Litwomani wiezda wypędzają lud do Ameriki, a poniewaž tu nie ma komu pracovac, więc przysylają burlakow“. („Juk jie siunčia žmones į Ameriką, kraštas tuštėja, todėl vyriausybė turi atsiųsti žmonių, kad būtų kam dirbti“).

Tokį pat klausimą jis užduoda ir po savaitės rašytame laiške Juozui Tumui. Tik dar prideda kelis žodžius: „Liūdna! Daugybė dvarų tik ant siūlo kybo, turės vietos kur siųsti burliokus. O ar neatsiras ir tokių obivatelių, kurie iš geros valios parduos, būk brangiai moką“.

Ir konferencijoje prelegentai skaudžiai lietė lietuvių emigracijos temą. O prezidentė Dalia Grybauskaitė savo pranešime patarė vyriausybei, kad emigrantuose yra ir sugrįžimo nuotaikų, į kurias būtina įsiklausyti; tam reikia biurokratinius varžtus mažinti, atlikti mokestines reformas, būtinas reemigrantams.

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Šatrijos Ragana emigrantų temą lietė pačioje XX amžiaus pradžioje. Lietuviai į Ameriką ir kitas šalis emigruoja nuo seniai, – dar, kai Lietuva buvo carinės Rusijos valdžioje. Tai atsispindi Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, A. Keturakio ir kitų XX amžiaus rašytojų kūryboje. Bet dabar mus ne caras valdo, o savi. Mūsų vis mažiau ir mažiau. Greitai pasieksime… milijoną… Estai turi maždaug tiek, bet susitvarko, pas juos gyvenimo gerbūvis aukštesnis.

Vadinasi, gyvenimo kokybė, – ne vien kiekybinis rodiklis. Pas mus po antrojo pasaulinio buvo išsijudinęs didžiulis rezistencinis sąjūdis, kokio nebuvo nei Estijoje, nei Latvijoje… Vadinasi, taiklus „Vilniaus forumo“ devizas, kviečiantis grumtis su dvasine tamsa, sklindančia iš rytų ir iš vakarų. Turime į ką atsiremti, – į praeity laimėtus mūšius, į tautos dvasinę kultūrą, į filosofų bei menininkų kūrybą.

Rašytojas Petras Dirgėla
Rašytojo Petro Dirgėlos esė „Minijos žemė”

Pasiremsiu Petro Dirgėlos Tikėjimu tauta, kalba, protėvių istorija. Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai Petro Dirgėlos nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio… istorinio nepasiekiamumo.  Esė apie Tėviškę knygoje „Minijos žemė“ (1988 ), pasirėmęs savo tėviškės – literatūros mokslininko Jono Lankučio, ekonomisto Eduardo Vilko, skulptorės Dalios Matulaitės, grafikės Ievos Labutytės – Vanagienės, dailininko Lino Jankaus, mokytojo Jurgio Jurėno,   žemės ūkio specialistų  Vytauto Knašio, Jono Padleckio, Stasio Srėbaliaus – ir kitų pažįstamų gyvenimo likimais, faktais, Petras Dirgėla samprotavo: „Gali žmogus gimti ant tėvų sodybos pelenų, gali gimti traukinyje, iš kurio  tave išlaipins ten, kur panorės įnoringos traukinio palydovės – gyvenimo aplinkybės, – gali žmogus ilgai klajoti po pasaulį, sau vietos nerasdamas, tačiau, jei tik tu pajusi tėvų vertės ir „gimtosios uolienos“ programos dermę, tu nenumirsi tėviškės neturėdamas. Tu numirsi tėviškėj. Numirsi, atidavęs visas jėgas, visus gabumus, visą išmintį“. (Kursyvas, paryškinta – A. G., p. 250).

XXX

O pabaigai – elėraštis apie inkilus ir varnėnus…

 

Inkilai ir varnėnai

 

Inkilai, inkilai, inkilai, –

Jūsų, varnėnų, taip daug,

Mūsų, lietuvių, mažai…

 

Nežino net namo numerio,

Nežino netgi buto…

Bet atskrenda su slieku

Arba su kirminu –

Ir pamaitina vaiką…

O patinėlis plėšia dainą,

Net pamosuodamas sparnais…

 

Nepamenu, kad aš matyčiau

tokį vaizdą su dainuojančiu maitintoju

ir plevėsuojančiais sparnais…                       

Jau už dienos kitos

Sparnuočių gretos pagausės.

 

Inkilai, inkilai, inkilai, –

Jūsų, sparnuočių, taip daug,

O mūsų, lietuvių, mažai…

 

2017.06.11; 05:00

« 1 2 »

Buvau Šiauliuose. Teturėjau vos pora valandų laisvo laiko. Po ilgesnio nebuvimo šiame mieste norėjosi pereiti bent centrine Vilniaus gatve, pėsčiųjų bulvaru, užsukti į šalia esantį parką, kur prieš kelis dešimtmečius vežiojau ką tik gimusį sūnų.

Buvo vėsus, bet ramus, saulėtas rytas. Ant laikrodžio tupintis gaidys skelbė savaitės paskutinės darbo dienos pradžią. Netoli jo liepsnojo, degė didžiulis klevas. Didždvario gimnazijos gimnazistė (A.Tuleikio “Mergaitė su dūdele”) – graži kaip Eglė žalčių karalienė – sėdėjo ant rutulio, o kitoje gatvės pusėje – kūdikėlis ant ne mažiau gražios motinos kelių (A.Tuleikio “Motinystė”); B.Kasperavičienės “Pelikanai” fontane laukė vandens; aukštai ant namo stogo užsilipęs Egidijus Vareikis kvietė “Pasitikėti gerumu”; netoliese žviegė alkanas paršelis; lizdelyje apie meilę čiulbėjo paukštelių porelė; Šiaulių dramos teatras kvietė į “Blusyno pasakojimą”; “Gintarinės vaistinės” gyvatė jau buvo pasirengusi šuoliui; arbatinėje “Presto” garavo arbata; prie “Žiburio” knygyno moteris šlavė pageltusius lapus…

Continue reading „Aušra Šiaulių parke”