Žuvęs civilis Bučoje. EPA – ELTA fotoV. Zelenskis. Ukrainos prezidentas
Kyjivas, balandžio 4 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis baiminasi, kad Rusijos karių vis dar kontroliuojamose srityse „gali įvykti dar baisesnių dalykų“ nei Bučoje.
„Nes toks yra į mūsų šalį įžengusios Rusijos kariuomenės būdas. Jie yra žvėrys, kurie nemoka elgtis kitaip“, – sekmadienio vakarą vaizdo kreipimesi teigė V. Zelenskis. Jis tikino norįs, kad kiekvieno rusų kario motina pamatytų nužudytųjų lavonus Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose.
„Kuo jie nusikalto? Kodėl jie buvo nužudyti? Kuo nusikalto vyras, gatve važiavęs dviračiu?“ – klausė V. Zelenskis. – Kodėl buvo kankinami paprasti civiliai, gyvenę paprastame taikiame mieste? Kodėl moterys buvo smaugiamos, o iš jų ausų lupami auskarai? Kaip jie gali prievartauti moteris ir tada nužudyti jas jų vaikų akivaizdoje? Išniekinti jų kūnus net ir po jų mirties? Kodėl jie pervažiavo jų kūnus tankais? Ką Buča padarė Rusijai?“
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Visą pasaulį apskriejo nuotraukos iš netoli Kyjivo išsidėsčiusio nedidelio Bučos miestelio, kur po Rusijos karių pasitraukimo gatvėse buvo rasti daugybės civilių lavonai. Ukraina teigia, kad dėl to kalti miestą prieš tai okupavę Rusijos kariai. Maskva atsakomybės kratosi. Nikolia Sarkozy. EPA-ELTA nuotr.
V. Zelenskis pridūrė, kad Bučoje turėtų apsilankyti buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir pažiūrėti į savo žlugusios politikos Rusijos atžvilgiu padarinius. „Kviečiu ponią A. Merkel ir poną N. Sarkozy atvykti į Bučą ir pažiūrėti, ką lėmė 14 metų vykdyta nuolaidžiavimo politika“, – teigė V. Zelenskis.
2008 metais NATO šalys svarstė priimti Ukrainą į Aljansą, tačiau dėl Rusijos tokio žingsnio atsisakė.
Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Mokykloje visi skaitėme ir analizavome Jono Biliūno novelę „Kliudžiau“, kurioje jautriai ir vaizdžiai aprašyta nekalto, strėlės pakirsto, gyvūno kančia. Novelėje paprastai ir suprantamai pasakojama apie galią, kuri netinkamose rankose tampa pražūtinga.
Gaila, bet kai kurios moralės pamokos laikui einant pasimiršta.
Šiandien Aplinkos ministras žaidžia su galia keisti medžioklės taisykles, įteisindamas prieš 15 metų uždraustą medžioklės įrankį – lanką. Skirtumas tarp Biliūno berniuko ir Aplinkos ministro tas, kad berniukas padaręs klaidą, tą suprato ir gailėjosi visą gyvenimą, o ministras, deja, jau ne kartą išklausęs prašymus ir argumentus prieš tokį medžioklės būdą, nenuleidžia rankų, kad tik pasiektų savo.
Kuo šis kartas kitoks?
Tuo, kad jei pirmą kartą norėdamas įteisinti medžioklę lankais K. Mažeika teikė pasiūlymą, apie jį buvo diskutuojama ir sulaukus daug pasipriešinimo ir nepritarimo jis pasiūlymą atsiėmė, tai šį kartą – su niekuo nesitarė, nieko neklausė ir tiesiog padarė.
Jonas Biliūnas. Wkipedija.org nuotr.Jono Biliūno „Kliudžiau”
Gegužės 8 d., penktadienį, savo įsakymu ministras patvirtino Medžioklės taisykles, kuriose įteisinama medžioklė lanku. Ir viskas. Yra mintis, yra galia, yra sprendimas.
Noriu priminti, kad dar 2018 m. buvo keičiamas Medžioklės įstatymas ir buvo bandoma įteisinti lankus, kaip medžioklės įrankius Seime. Seimas tada pasipriešino. Ministras Mažeika prižadėjo nedaryti žygdarbių vienasmeniškai. Aiškiai iš tribūnos pasakė: “Aš tik vykdau savo pažadą. Dėl lankų buvo daugiausiai diskusijų ir aš noriu pagarsinti, kad šiame įstatymo projekte tikrai nėra jokios grėsmės, kad galės laisvai disponuoti lankais ar kažkokiais panašiais templiniais ginklais. Tai iš tikrųjų noriu nuraminti visus skeptikus <…>”.
Ne tik moralės pamokos, bet ir pažadai pasimiršta. Dabar Ministras naudojasi ekstremalia padėtimi, apgauna aktyvius piliečius, nepaiso ir Seimo nariams duoto pažado, kad lankai netaps medžioklės įrankiu ir imituodamas teisės akto derinimą, ignoruoja 60 tūkst. piliečių pasisakančių prieš medžioklę lankais, patyliukais, tikėdamas, kad niekas nepastebės, pakeičia medžioklių tvarką. Kam švaistyti gerą krizę?
Kodėl “NE” medžioklei su lankais?
Visų niekada neapibūdinsi vienu žodžiu ar sakiniu, bet kol atsiranda medžiotojų, kurie supainioja šerną su stumbru, kyla didelis klausimas, ar lanko imsis tik tas, kuris moka su juo elgtis (nesu ekspertė, bet abejoju ar Lietuvoje yra daug medžiotojų, įgudusių medžioti lankais). Net jei su lanku elgtis ir moka, tai dar neužtikrina, kad šūvis bus taiklus. Gali prireikti daugiau šūvių aukai „pribaigti“, o tai tikrai žiauru. Galų gale, gali būti taip, kad žvėris, sužeistas strėle, pabėgs ir ilgai klaidžios kankindamasis su strėle kūne. Ar tai moralu ir etiška? Biliūno berniukui tokio vaizdo užteko kartą, kad atsimintų visam gyvenimui.
Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Medžioklė su lankais yra kitokia ir dėl to, kad ji yra „tyli“. Tai galimybė brakonieriams karaliauti miškuose nepastebėtiems ir neišgirstiems. Visi, kas kalba apie skerdyklas miškuose, įgauna papildomų argumentų – brakonierius niekada negalvos apie mišką ir žvėris, duokim jiems papildomų įrankių, jie juos išnaudos, kad kuo daugiau iš miško išsineštų. Galų gale, girdimas šautuvo šūvis yra ir įspėjimas miško lankytojams, apie medžioklę ir apie tai, kad reikia būti atsargiems.
Mažeikos darbai karantino metu
Verta atkreipti dėmesį ir į kitus ministro darbus. Tik prasidėjus karantinui, kada buvo kalbama apie tai, kad valstybei reikės skolintis, Aplinkos ministerija išsinuomojo naują, prabangų BMW. Vėliau Aplinkos apsaugos departamente buvo įsteigtos trys nauji patarėjų etatai su geromis algomis dar prieš paskiriant naują vadovę; planuose nauji kirtimai Punios šile; Seime tyliai atmestos Medžioklės įstatymo pataisos dėl elektroninės medžioklės registracijos ir viešinimo, o dabar, laužant visus ankstesnius pažadus, vienasmenis lankų medžioklėje įteisinimas. Valio! Visa tai „žalios“ vyriausybės „žalio“ Aplinkos ministro darbai. Ir tik tie apie kuriuos žinome.
Pabaigai dalinuosi novelės citata, ji tokia stipri ir viską pasakanti. “Kliudžiau. Kaip tikras medėjas prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.”
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Artėdami prie rugpjūčio 23 – osios, kaip prieš 80 metų Lietuva tapo didžiųjų valstybių dalybų auka, o jau rugsėjo 28 d. atsidūrė SSRS nasruose, verta prisiminti, kad Lietuva buvo daugelio grobuonių okupantų laimikiu. O kažkada, dar LDK laikais, ir patys lietuviai gviešdavosi svetimų teritorijų.
Bet šiandien, naujaisiais laikais, apie okupaciją kalbame kaip apie praeities slogutį. Kai kas, ypač jaunimas, okupantą įsivaizduoja kaip iš istorijos vadovėlių atėjusį efemerišką niekadėją, kuris, ko gero, mažą užsidariusią valstybę ar tautelę nori ištempti į civilizuotą pasaulį ir suteikti jai modernistinį pavidalą. Globalistinis valstybės modelis pateikiamas kaip neišvengiamas, nors ir okupanto primestas prievartinis būdas susilieti su pažangia žmonija…
Pakaks teorijų. Lietuvių tauta visais laikais juto okupanto rimbą, užtat ir šiandien joje dar gyvas savisaugos instinktas ir įtarumas. Nesistebėkime, kad daugelis kaimyninėse šalyse regi potencialų grėsmės židinį. Vieni Rytuose, kiti Vakaruose, o treti visai iš nelauktos pusės įžvelgia galimą pavojų. Jei ne klasikinės okupacijos, tai bent visapusiškos įtakos.
Juk niekas nesitikėjo, kad moderniaisiais laikais galingos šalies tankai, pabūklai ir naikintuvai įsiverš į suverenios valstybės teritoriją ir separatistų rankomis atplėš jos didžiulį gabalą. Niekas nemanė, kad akivaizdžiai aneksinėmis gudrybėmis bus užimtas ištisas pusiasalis, nes tai geras placdarmas mesti iššūkį Vakarams.
Bet paklauskime savęs: ar mes patys savęs neokupuojame ar bent netampame abejingais ir pasyviais, kai sąmonę, valdžią ir galų gale teritoriją užima priešiška jėga. Kembridžo dėstytojas Jerry Toneris savo knygoje „Kaip valdyti vergus“ romėnų „vadybininko“ patricijaus Marko Sidonijaus Falkso vardu pasakoja, kaip neprievartiniu būdu patraukti savo pusėn pavaldinius, kaip naudotis jų patiklumu ir duoti vergams galimybę lyg ir patiems tvarkyti savo ir savo bendruomenės gyvenimą.
Pavyzdžiui, patariama nepirkti ypač daug vergų iš tos pačios aplinkos ar vienos tautybės. Arba: vergijai geriausiai tinka tokie, kurie nėra nei ypatingai užguiti, nei per daug drąsūs: ir su vienais ir su kitais vėliau teks kankintis. Arba toks patarimas: venkite vergų, nuolatos esančių liūdesio ir ilgesio būsenos. Dar: žiaurumas – tai lazda su dviem galais, ir skaudžiau ji muša ne vergą, o patį šeimininką.
O čia demokkratijos pradžiamokslis: viršininkai neturėtų maitintis atskirai nuo pavaldinių, tegul valgo tą patį maistą kartu su darbininkais. Niekas taip neerzina pavargusio vergo, kaip stebėti darbų viršininką, valgantį skanų ir prabangų maistą, kuomet pats vergas gauna įprastą menką davinį.
J.Toneris daro tokias išvadas: šiandien niekas nesako, jog vergvaldystė yra pateisinama. Tačiau prieš pradedant save sveikinti su tuo, kaip toli pažengėte, verta pripažinti tragišką faktą: nors vergystė visose šalyse ir yra už įstatymo ribų, ji vis dar plačiai paplitusi. Nevyriausybinės organizacijos „Free the Slaves“ (angl. „Laisvę vergams“) duomenimis, mūsų dienomis 27 milijonai žmonių yra jėga priversti dirbti, negaunant atlyginimo ir neturint jokios vilties ištrūkti. Šiandieniniame pasaulyje yra daugiau vergų, nei bet kuriuo Romos imperijos egzistavimo metu.
Ar ši vergų valdymo metodika neveikia šiandien – tiek kolektyvuose, tiek valstybėje? Nors čia kalbama apie boso santykius su pavaldiniais (šiuolaikiniu supratimu), bet juk taip yra valdomos tautos, valstybės, okupuotos teritorijos. O iš vergo pusės – jam tokia būsena tinka, nes laisvės skonio jis niekada ir nejutęs…
Jeigu šią alegoriją pritaikytume šiandieninei Lietuvai, tai atsidavimas okupantui, kolaboravimas su juo ir saldus paklusnumo jausmas būdingas daugumai. Tas vergo sindromas nebūtinai turi būti primestas iš šalies. Jis gyvena mumyse, dauginasi mūsų giminėje, apima tvirčiausią tautos kamieną ir sukuria iliuziją, kad ta tauta dar gyvybinga, nors apraizgyta vergo pančiais.
Kai stebiu partines rietenas, draskymąsi dėl postų, vienadienius gariūniškus skandalus, tautinių grupuočių mėginimus užvaldyti svarbiausius politinius arealus, kyla baimė, kad tas tautinis lietuviškas medis nudžius savaime, ir dėl to patys būsime kalti.
Šiuomet laikome netinkama ir net nusikalstama neigti holokaustą, vengiame dalį piliečių vadinti žydais, nedrįstame priminti lenkų piktadarybių, užmiršome buvusią latvių agresiją, glebėsčiuojamės su gudais ir nutylime jų pretenzijas į mūsų kunigaikščius ir teritorijas, patikliai bičiuliaujamės su Briuseliu ir mėgaujamės globaliniais saldumynais.
Šliaužiančioji mūsų valdžios struktūrų okupacija, svarbiausių ekonominių ir socialinių institucijų užvaldymas, nuolaidžiavimas įžūliems sionistiniams radikalams ir jų teoretikams, siaučiantiems šalies viduje, politikų paklusnumas ir pasimetimas sukuria Penktąją (kai kas jau vadina Šeštąja) koloną, kurios branduolys – mes patys. Ir nesvarbu, iš kur ateis nauja okupacijos banga – iš Rusijos, Lenkijos ar JAV. Mes patys esame naujos okupacijos influenceriai, hibridiniai savęs okupantai. Savo pasyvumu, susitaikėliškumu ir vergo sindromu.
Pasak Georges'o Bataille‘o, markizo dr Sade, o knygos esančios parašytos taip, tarytum autorius siektų to, kas neįmanoma. Kaip ryškiausią tokio kraštutinumo atvejį G.Bataille'is randa veikale „Šimtas dvidešimt Sodomos dienų“.
Čia pateikiamas aprašymas, kurio, jo manymu, neįmanoma įsprausti į jokius normatyvinius rėmus: „Nukirsti pirštai, išplėštos akys ir nagai, kankynės, kuriose amoralumas tik užaštrina skausmą, motina, kurią gudrumu ir gąsdinimu priveda prie savo sūnaus nužudymo, riksmai, kraujas, išsiliejantis nepertraukiamu srautu į dvokiančias pelkes, galų gale sukelia neįveikiamą šleikštulį. To neįmanoma suprasti, nuo šito dūsti ir patiri lyg aštrų skausmą, kažkokį griaunamą, užmušantį jausmą. Kaip jis galėjo išdrįsti? <…>
Šiandien S. perskaitė įsakymą mūsų koloniją vadinti Veliučionių proftechnine mokykla Nr. 1. Daug kas keičiasi, nors esmė – ta pati. Norima "pasakyti", kad mūsų šalyje žaibiškai neliko nepilnamečių nusikaltėlių. O iš tiesų – jų daugėja.
Buvau susitikęs su V. motina. Nedidukė, nesena, bet susenusiosios veidu. Rūko. Žadėjo kyšį, jeigu anksčiau išleisiu jos Joną. Gyrėsi, kad gerai gyvena, nemažai uždirba. V. byloje parašyta, kad V. motina – beveik prostitutė. Tikrų prostitučių pas mus nėra.
Kartą, visiems dirbant, iš auklėtojų kambario tuščiu koridoriumi ėjau į savo auklėtinių miegamąjį. Iš ten išskubėjo berniukas, nešinas kažką balto. Paklodė? – pagalvojau, kai vagišius staiga pasislėpė už sienos išsikišimo, o paskui vėl pasirodė, tik jau tuščiomis rankomis. Paėmiau vargšelį už pakarpos ir, nieko netaręs, nuvedžiau į tą kampą, kur tikrai gulėjo suvyniota paklodė. Paskui abu nuėjome į miegamąjį. Pirmoji lova buvo suversta, be paklodės."Kodėl vogei?" – klausiu. – "Man liepė. Sakė, jeigu nebus paklodės, mane muš."
Berniuko akys labai gražios, panašios į du tamsius rutuliukus. Jos bailiai žiūrėjo į mane. Ką daryti? Ne pirmą kartą tokia vagystė. Gaila vaiko. Ir tuo metu įėjo du mano auklėtiniai, kuriems aš viską papasakojau.
Įsidėmėtina, kad Rusios užkariautojai mongolai, be gailesčio naikindami jiems pasipriešinusią politinę valdžią ir jos šalininkus, stebėtinai tolerantiški buvo kitų tautų tikyboms.
Popiežiaus pasiuntinys į mongolų sostinę P. Karpinis (it. Giovanni da Pian del Carpini, 1182–1252) iš Rytų pasaulio į Vakarų Europą atvežė, tarp daugelio kitų nuostabių žinių, šokiruojantį liudijimą, kad vadinamieji „šėtono kariai“ tiki Dievą. Ir ne šiaip sau kokį pagonišką dievą iš daugelio dievų, o būtent vienintelį Dievą, visa ko Kūrėją:
Jie tiki vieną Dievą, kurį pripažįsta visko, kas matoma ir nematoma, Kūrėju, taip pat pripažįsta, kad Jis yra palaimos šiame pasaulyje, lygiai kaip ir kančių, Kūrėjas[1] .
Panašius liudijimus yra palikę ir daugiau viduramžių keliautojų (G. Rubrukas, Markas Polas, Raidas-ad-dinas, Gaitonas Armėnas ir kt.), nors jie patys aprašė ir kitas mongolų garbinamas dievybes – saulę, mėnulį, ugnį, taipogi vandenį ir žemę.
Kepmpeitai – Japonijos žvalgybos organizacija, įsteigta 1981 metais kaip karinio saugumo tarnyba, tačiau netrukus virtusi bendra nacionaline slaptąja policija. Ji turėjo nusipelniusi gana niūrią reputaciją. Kempeitai aktyvumo viršūnę pasiekė per antrąjį pasaulinį karą.
Kempeitai valdžia aprėpė visą Japonijos visuomenę, kurioje ji intensyviai ieškojo politinių priešų. Japonijos slaptosios policijos bendradarbių žiaurumą galima palyginti nebent tik su hitlerinių Gestapo galvažudžių žiaurumu. Būdama pavaldi karinei ministerijai, Kempeitai vis dėlto ne mažiau aktyviai darbavosi tarp civilių gyventojų. Jai buvo nepavaldus tik Japonijos karo laivynas, ir su juo Kempeitai neretai susidurdavo kaktomuša.
Esu iš tų, kurie apsidžiaugė Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje prie Vyriausybės rūmų išvydęs viešą fotografijų parodą. Omenyje turiu būtent fotografijų parodą, kuri pasakojo apie 1941-ųjų birželio mėnesį Rainių miškelyje netoli Telšių žiauriai nukankintus lietuvius.
Apie tai, kaip tą birželio naktį sovietiniai okupantai sadistiškai mėsinėjo savo, šių dienų žargonu tariant, politinius oponentus, pirmą kartą sužinojau Atgimimo pradžioje, atsivertęs iš kažkur gautą “Lietuvių archyvą”. Puikiai prisimenu kilusias nuotaikas, kai patyriau, ką nuo vokiečių į Rusiją bėgdami sovietiniai budeliai spėjo padaryti į laisvę neištrūkusiems Telšių politiniams kaliniams. Subjaurotų, išniekintų kūnų nuotraukos ir smulkūs aprašymai, kaip sovietų kariškiai ir jų pakalikai Lietuvos nepriklausomybę vertinusiems ir branginusiems lietuviams žalojo lyties organus ar verdančiu vandeniu degino kojas, – paliko neišdildomą įspūdį.
