Toks viešas žiaurumo demonstravimas – prasmingas


Print

Esu iš tų, kurie apsidžiaugė Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje prie Vyriausybės rūmų išvydęs viešą fotografijų parodą. Omenyje turiu būtent fotografijų parodą, kuri pasakojo apie 1941-ųjų birželio mėnesį Rainių miškelyje netoli Telšių žiauriai nukankintus lietuvius.

Apie tai, kaip tą birželio naktį sovietiniai okupantai sadistiškai mėsinėjo savo, šių dienų žargonu tariant, politinius oponentus, pirmą kartą sužinojau Atgimimo pradžioje, atsivertęs iš kažkur gautą “Lietuvių archyvą”. Puikiai prisimenu kilusias nuotaikas, kai patyriau, ką nuo vokiečių į Rusiją bėgdami sovietiniai budeliai spėjo padaryti į laisvę neištrūkusiems Telšių politiniams kaliniams. Subjaurotų, išniekintų kūnų nuotraukos ir smulkūs aprašymai, kaip sovietų kariškiai ir jų pakalikai Lietuvos nepriklausomybę vertinusiems ir branginusiems lietuviams žalojo lyties organus ar verdančiu vandeniu degino kojas, – paliko neišdildomą įspūdį.

Jei ne klaikūs aprašymai ir šiurpą keliančios nuotraukos – Rainių tragedija nebūtų rimtai įsirėžusi į atmintį. Juk pasakojimų apie pokario žiaurumus ir neteisybes tuo metu viešojoje erdvėje jau būta užtektinai. Žodis “žiauriai” tuo metu jau buvo tapęs tarsi nuvalkiotu. Visi susidorojimai su “miško broliais”, politiniais kaliniais, visi trėmimai, visi tardymai būdavo apibūdinami labai panašiai – žodžiu “žiauriai”. Bet kas slepiasi po žodžiu “žiauriai” – niekas nepaaiškindavo. O abstrakčius dalykus sunkiau įsiminti, sunkiau įsisąmoninti. Nes abstrakcijos netampa tavo asmeniniu skausmu, tavo asmenine skriauda.

Šiandien akivaizdu: jei ne smulkiai aprašytos Rainių tragedijos detalės, šis įvykis (kaip, beje, ir kai kurie kiti šiurpūs nutikimai, pavyzdžiui, labai panaši egzekucija, surengta Panevėžyje, kai sovietiniai budeliai pjaustė lietuvėms medikėms krūtis) nebūtų įsiminęs visam gyvenimui. Todėl ir apsidžiaugiau Vilniaus centre išvydęs improvizuotą parodą. Buvau įsitikinęs: kurie prieina prie stendų, negali likt abejingi. Tiek jauni, tiek seni. Taip manau ir dabar, kai tos nuotraukos jau išvežtos: improvizuota istorijos pamoka, kokia buvo surengta po atviru dangumi V.Kudirkos aikštėje, kur kas geriau įsimena nei istorijos vadovėlyje dešimtis kartų perskaityti statistiniai duomenys apie milžinišką lietuvių aukų skaičių. Tūkstančiai žmonių per parą žingsniuoja šia aikšte, šią sostinės aikštę nūnai pamėgę jauni žmonės, įskaitant ir riedlenčių gerbėjus. Vadinasi, istorijos pamoka apie lietuvių tautos kančias tikrai nebus beprasmė. Daug kas pamatys, įsimins, susidomės…

Bet dar nepasibaigus šiai akcijai kai kuriuose Lietuvos leidiniuose kilo diskusijų, ar prasminga ir etiška viešai demonstruoti tokius žiaurumus? Žinoma, diskusija dėl prasmingo ir neprasmingo žiaurumo rodymo buvo neišvengiama. Lietuvoje turėjo atsirasti komentatorių, nuoširdžiai įsitikinusių, jog viešas žiaurumo demonstravimas – neetiškas. Juolab kad parodą apie Rainių sadistus galėjo nekliudomi išvysti ir nepilnamečiai, ir silpnesnių nervų pensininkai. Taigi diskusija apie žiaurumo demonstravimo prasmę kilo natūraliai, neišvengiamai. O ten, kur ginčai, ten apstu keisčiausių išvadų.

Ir vis dėlto būtent diskusijoje dėl Rainių tragedijos žiaurumų demonstravimo – nedemonstravimo įžvelgiu paslėptų politinių poteksčių. Kai kam Lietuvoje ir už jos ribų, matyt, labai norėtųsi, kad jaunoji lietuvių karta neįsimintų tokių kruvinų istorijos puslapių. Todėl jie viską daro, kad bent jau ateityje Lietuva nerengtų prasmingų ir tuo pačiu lengvai bei ilgam įsimenančių istorinių parodų. Jei tik galėtų, jie mielai rengtų kitokio pobūdžio parodas. Sakykim, skiepijančias mums nepilnavertiškumo, abejingumo, saviniekos jausmus.

O juk atsakyti į klausimą, kam gi reikia viešai demonstruoti išdarkytus Rainių aukų kūnus, – labai paprasta. Bent jau tam, kad klaikias Rainių nuotraukas galėtume palyginti su per kanalą “Naše kino” apie Antrąjį pasaulinį karą rodomais rusiškais meniniais filmais. Rusiškuose filmuose iki šiol vos ne kasdien matome, kokie taurūs, garbingi, sąžiningi buvo sovietų kariai, vadavę Europą nuo fašizmo. Ir štai tą šviesų sovietinio kario paveikslą turime su kuo palyginti – su Rainių tragedija. Po tokios istorijos pamokos tampa nebaisi jokia, nei sovietinė, nei rusiška propaganda. Rodyk filmų kiek tik geidžia širdis – vis tiek atmintyje išliks Rainių aukų vaizdas. Ir būtent Rainių aukų skausmas užgoš tas piršte peršamas propagandines klišes apie taurų sovietų karį išvaduotoją.

Į klausimą, kam būtina viešai demonstruoti būdus, kuriais budeliai Rainių miškelyje susidorojo su mūsų tėvais ir seneliais, galima atsakyti ir dar aštriau. Kad nekiltų kvailų klausimų, ar tikrai Vilniui reikalingos Žaliojo tilto skulptūros. Juk iki šiol kai kam apsiverčia liežuvis įrodinėti, esą sovietinių karių, kolūkiečių, statybininkų ir inteligentų skulptūros ant Žaliojo tilto – tai tarsi neatskiriama senojo Vilniaus peizažo dalis. Be abejo, sovietinių karių skulptūroms nieko neprimesi – gražiai, tauriai nulipdytos. Bet juk skulptūrose įamžinti būtent tie patys, kurie mus kankino Rainiuose, Pravieniškėse ir Panevėžyje. Tal gal skuptūros ant Žaliojo tilto iki šiol riogso tik todėl, kad per mažai viešojoje erdvėje rodėme nukankintų lietuvių nuotraukų?

Jei V.Kudirkos aikštėje būtų demonstruojamos nuotraukos iš madingo siaubo filmo, – toks viešas žiaurumo demonstravimas būtų ne tik beprasmis, bet ir žalingas bei netoleruotinas. Jei į vieną iš centrinių Lietuvos sostinės aikščių priešais Vyriausybės rūmus būtų atvežtos nuotraukos, pasakojančios apie populiarų detektyvinį serialą, susidedantį vien iš muštynių, – tokį viešą žiaurumo demonstravimą pasmerkčiau pats pirmasis. Bet nesuprantu, kaip galima piktintis tuo, kad Vilniaus centre būtent birželio mėnesį, kada minime tragiškas sukaktis, rodomos nuotraukos apie tikrus, neišgalvotus Rainių žudynių baisumus? Toks žiaurumo demonstravimas, mano įsitikinimu, duoda tik teigiamą rezultatą – moko istorijos ir skatina nebūti žiauriais. Ir jokiu būdu netraumuoja jaunų žmonių psichikos. Lietuvių tauta turi ne tik teisę, bet ir pareigą žinoti, kaip su ja buvo elgiamasi prieš penkiasdešimt ar šimtą metų.

Panašios nuomonės esu ir apie Vilniaus Lukiškių aikštėje surengtą fotografijų parodą, pasakojančią apie nuo gamtos stichijų ir šiandieninių karų nukentėjusiųjų skausmą. Lietuvių tauta privalo žinoti, kokie baisumai nūnai dedasi Haityje, Somalyje ar Ruandoje. Priešingu atveju ji nebus išsilavinusi. Lukiškių aikštėje apžiūrint nuotraukas labiausiai sukrėtė jaunos moters nupjauta nosimi portretas. Moters akys – liūdesio, skausmo, netekties paženklintos. Toks žiaurumo demonstravimas, man regis, skatina užuojautą aukai, o ne agresyvumą ar mėgavimąsi aukos skausmu.

O štai ispaniškoji korida, kurią kadaise teko regėti Barselonoje, – akivaizdžiausiai beprasmis ir netoleruotinas žiaurumas. Neturiu ko slėpti. Man patinka amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingvėjaus kūryba. Todėl nenuostabu, jog esu skaitęs šio autoriaus kūrinių ir apie matodorų ir jaučių dvikovas. Negaliu sakyti, kad romanai bei apysakos apie matodorų gyvenimą nepatiko. Bet viešnagė Barselonos koridoje pakeitė  nuomonę apie matodorus . Korida paliko itin slogų įspūdį. Niekaip negaliu suvokti, kas gali ten būti gražaus, prasmingo, tauraus? Apie kokį matodoro taurumą savo romanuose rašė E.Hemingvėjus, jei koridos aikštėje – primityviausios skerdynės? Barselonos koridoje įžvelgiau tik beprasmį tyčiojimąsi iš vargšų gyvūnų. Jei Vilniaus centre būtų demonstruojamos nuotraukos, pakiliai pasakojančios apie viešai gyvūnus žudančius matodorus, – piktinčiausi. Bet tam, kad suprasčiau, kas iš tikrųjų yra korida, reikėjo viską pamatyti savo akimis. Tad niekaip nesuprantu, kaip dera piktintis viešai rodomomis nuotraukomis, kurios byloja apie Rainių ar Ruandos tragedijas?

Šiandieniniame pasaulyje – labai daug beprasmio žiaurumo. Žiaurumą matome kiekviename žingsnyje. Tereikia įsijungti televizorių. TV – puikiausia žiaurumo demonstravimo mašina. Tačiau, man regis, egzistuoja dvi žiaurumo rodymo rūšys. Vienokio pobūdžio žiaurumai mus moko tolerancijos, užuojautos, draugiškumo. Kai žvelgiu į Rainiuose nužudytus lietuvius ar tą musulmonę moterį nupjauta nosimi, tikrai netampu žiaurumo ar religinio fanatizmo gerbėjas. Tokiomis akimirkomis kyla mintis, o ką jausčiau pats, atsidūręs nelaimėlių vietoje…

Štai visai neseniai sužinojau, jog buvusio Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio žmona, būdama paaugle, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo išprievartauta sovietinių karių. Žiauriai išprievartauta. Po seksualinės egzekucijos ji niekad deramai neatsigavo, vaikystėje patirti košmarai ją persekiojo visą gyvenimą. Iki pat mirties. Ji ilgai sirgo depresija. Ši jos biografijos detalė, sprendžiant iš biografo užuominų buvo kruoščiai slepiama. Suprantama, kodėl slėpta. Ir vis dėlto būtent tokio pobūdžio faktų kaip tik nederėtų slėpti. Apie tokius dalykus vertėtų pasakoti viešai, atvirai, kad tiems, kurių tėvai ar seneliai padarė šiuos nusikaltimus, bent mažumėlę būtų nejauku ar gėda.

Tačiau sutinku, kad esama ir kitokių žiaurumo demonstravimo būdų. Smerktinų būdų. Žiaurumo demonstravimas smerktinas, kai rodytojai mėgaujasi aukos kančiomis, kai žiaurumo demonstruotojai tarsi sako, esą tas, kuris elgiasi žiauriai, elgiasi teisingai, mat yra “kietas, valingas ar drąsus vaikinas”.

Mano supratimu, kiekvienas sveikas žmogus sugeba atskirti prasmingąjį žiaurumo rodymą nuo liguisto, iškrypėliško. Kiekvienas padorus žmogus negali nesipiktinti, kai Farerų salų gyventojai kartą per metus jaunuoliams sudaro galimybę beprasmiškai žudyti į įlanką atplaukusius patiklius delfinus. Tarsi tik tokiu būdu jaunuoliai gali prasmingai įamžinti savo pilnametystę, tarsi tik žudant silpnesnįjį tampama tikru vyru.

Kiekvienas sveikas, padorus žmogus negali nesipiktinti ir tada, kai Kanados medžiotojai beprasmiškai lazdomis žudo ruonių jauniklius. Ne mėsai, ne odai, o vien tam, kad būtų patenkinti sadistiniai žmogaus instinktai. Išvydus nuo delfinų kraujo raudonai nusidažusią įlanką ar ant ledo išdarkytų meilių pūkuotų patiklių ruoniukų kūnus kyla ne pasigerėjimo, bet pasišlykšėjimo jausmas. Tas jausmas reikalingas, nes būtent jis padeda atskirti tikrąjį vyriškumą nuo iškrypėliško, sadistiško vyriškumo.

Mano įsitikinimu, toks žiaurumo demonstravimas yra prasmingas, nes sukelia panieką tiems kurie žudo ir kankina. Toks žiaurumo demonstravimas byloja, kaip civilizuotam, išsilavinusiam žmogui nedera elgtis su tais, kurie už tave silpnesni. Žiaurumą mažina tik viešumas. Tuo tarpu žiaurumo slėpimas kuria atvirkščią rezultatą. Nepaviešintas žiaurumas lieka be moralinio, teisinio atpildo. Lieka be įvertinimo “iš šalies”. Tiksliau tariant, išvengia bent jau moralinės bausmės. O tai, kas lieka nenubaustas, turi savybę plisti ir daugintis.

Jodi Bieber nuotraukoje: musulmonė moteris, kuriai vyras nupjovė nosį ir ausis vien už tai, kad ši nebenorėjo su juo gyventi.

2011.06.29


Prisijunkite prie diskusijos