Apie putinišką sovietišką Rusiją: „Labiausiai skaitanti nacija“ pasirodo esanti didžiausia melagė


Print

Slaptai.lt į lietuvių kalbą išvertė internetiniame portale ru.krymr.com paskelbtą Olego Panfilovo publikaciją „Apie putinišką sovietišką Rusiją: „Labiausiai skaitanti nacija“ pasirodo esanti didžiausia melagė“. Įdomi, aktuali, aštri. Verta dėmesio..

Beje, mūsų skaitytojams Olego Panfilovo pavardė žinoma. Su Olegu Panfilovu susipažinome 2011-aisiais Vilniuje, tarptautinėje ESBO konferencijoje, kurioje gvildentos žurnalistų saugumo problemos. Rašytojas, mokslininkas, analitikas Olegas Panfilovas anuomet mielai sutiko atsakyti į keletą portalo Slaptai.lt klausimų. Tie, kurie neskaitė mūsų interviu su Olegu Panfilovu “Rusiškų televizijų žiūrėjimas kenkia sveikatai”, jį pridedame. Dar 2011-ųjų vasarą skelbtą publikaciją rasite po šiuo Olego Panfilovo straipsniu.

XXX

Olegas Panfilovas

„Labiausiai skaitanti nacija“ pasirodo esanti didžiausia melagė“ 

Mano sovietinėje praeityje buvo daug legendų, kurios padėjo žmonėms pasijusti „pasaulio bamba“. Brėkštant bolševikų valdžios aušrai tam buvo steigiamos įvairiausios struktūros, užsiimančios propaganda. Bet kadangi sovietų valdžia beveik jokių laimėjimų neturėjo, tai juos reikėjo prasimanyti. Pavyzdžiui, ką savo istorijoje sukūrė rusai.

SSSR tiksliai žinojo, kad radiją sugalvojo Aleksandras Popovas, bet nesakė, kad pirmuosius bandymus su elektromagnetinėmis bangomis atliko prancūzai Eduardas Branlis ir anglas Oliveris Lodžas. O radijo pradininkas, kūrėjas yra italas Guljelmas Markonis.

Arba pirmojo garvežio kūrėjai – ne tėtis su sūnum Čerepanovai, – iki jų keletą garo mašinų jau buvo pagaminę prancūzas Konjo, amerikietis Evansas, škotas Merdokas, čekas Božekas. Ir pirmasis lėktuvas ne rusų. Ir pirmoji knyga buvo išspausdinta ne šių laikų Rusijoje. Ir apskritai, daug įvairių legendų po SSSR žlugimo sugriuvo ir nuvylė daugelį, kas jomis tikėjo.

Bet juk tikima iki šiol. Tikima, kad italų senojo modelio „Fiat“ – tai sovietinis „Žiguli“. O Kalašnikovo automatas – ne perdarytas iš Hugo Šmaiserio automato, o pats sovietiškiausias, ir net – rusiškiausias. Ir taip toliau. Prisivogtų ir pasisavintų išradimų bei kūrinių sąrašas gali užimti tūkstančius puslapių.

Tokios pat problemos ir su istorija. Krymo pavadinimas, na, jokiais būdais, ne rusiškas, bet Krymas laikomas „rusišku“, kadangi užkariautas Rusijos imperijos. O tai, kad Krymas kelis tūkstančius metų buvo ir graikų, ir romėnų, ir turkų, ir, žinoma, Krymo totorių, Rusijoje mažai ką jaudina. Pasisavinimo technologija labai paprasta ir neįmantri – panorėjai ir pasakei, kad Krymas – „rusų“. Pavogei ir pasakei, kad tai – nuo amžių „rusų“

Antai, „nuo senovės rusišku“ tapo „Aviacijos maršas“ – „aukščiau, vis aukščiau ir aukščiau keliam mūs paukščių skrydį…“  („все выше, выше и выше стремим мы полет наших птиц…“), faktiškai pasivogtas vokiškas maršas „Das Berliner Jungarbeiterlied“, žinomas dar nuo ano šimtmečio trečiojo dešimtmečio. Ir populiari sovietinė daina „Mažasis būgnininkas“ buvo pasivogta, iš pradžių ji vadinosi „Lied vom kleinen Trompeter“.

Vogdavo sovietiniais laikais bedieviškai, nieko nebijant ir be sąžinės graužaties. Šalis buvo uždara, už „geležinės uždangos“, iš ko vogdavo, tie nežinodavo. O kad vogdavo, sovietų žmonės irgi nežinojo. Vogdavo idėjas, dainas, scenarijus, išradimus, lėktuvus ir tankus, automatus ir automobilius, pavadindavo pavogtus daiktus sovietiniais arba rusiškais, svarbiausia – įtikinti gyventojus, kurie besąlygiškai tikėjo melagystėmis.

SSKP CK propagandos skyrius buvo pati svarbiausia sovietų valdžios institucija. Nesvarbu kaip dirbo pramonės ar žemės ūkio skyrius, bet sovietiniai gyventojai eilėse prie dešrelių ar čekoslovakiškų batų turėjo išdidžiai kalbėti, kad SSSR – didingiausia valstybė pasaulyje. Propaganda ugdė patriotus, kuriems nereikėjo galvoti savo galva, už juos galvojo KPSS CK. Sovietinis melas buvo skleidžiamas keliomis kryptimis.

Karinis melas buvo sudarytas iš gausybės „žygdarbių“, sukurtų tiek kariškių, tiek ir žurnalistų, rašytojų, poetų, dailininkų, kinematografininkų. Antai, Maksas Alpertas nufilmavo fotografiją kaip spektaklį, žinomą pavadinimu „Bataliono vadas“ („Kombat“). Jai sugalvojo politruko (politinio vadovo) Kločkovo istoriją. Kločkovui iš paskos sugalvojo žodžius „Didžiulė Rusija, o trauktis nėra kur – toliau Maskva!“

Pati legenda apie 28 didvyrius panfiloviečius buvo sukurta laikraštyje „Krasnaja zvezda“, iš pradžių, 1941 metų lapkričio 27 karo korespondento Vasilijaus Korotejevo žinutėje, o kitame numeryje – autorių vyriausiojo redaktoriaus Davido Ortenbergo ir literatūrinio sekretoriaus Aleksandro Krivickio. Būtent Krivickis po daugelio metų pripažino, kad Kločkovo frazę sugalvojęs jis. Tokių „žygdarbių“ buvo prisimanyta daugybė, jie turėjo kelti tarybinių žmonių dvasią.

SSSR labai mėgo kariauti. Vien per pirmuosius 22 metus buvo dešimt karų bei didelių ginkluotų susirėmimų. Melavo pirmiausia todėl, kad sovietų armija retai laimėdavo, o 1939–1940 metais patyrė didžiausią pralaimėjimą kare su Suomija, praradusi mūšio laukuose per milijoną žmonių. Pasakoti tiesos sovietiniam žmogui buvo negalima, o primeluoti ir sekti pasakas – prašom. Antrajame pasauliniame kare karinė propaganda jau veikė gerai kaip konvejeris. Gausybė „didvyrių“ puldavo su granatomis tankus, krūtine dengė priešo kulkosvaidžių lizdus, o jeigu žūdavo, tai vien tik kankinių mirtimi. Visuose sovietiniuose filmuose apie karą vokiečiai vaizduoti kaip karikatūros, jie juokingai šūkaliodavo, nutaisinėdavo mimikas, būdavo neišvaizdūs ir labai pikti. Maždaug tokie, kokius dabar Rusijoje vaizduoja banderininkus.

Propagandoje svarbiausia buvo įtikinti gyventojus, kad jų kančios ir pusbadžiavimas – tik į naudą sovietų šaliai ir asmeniškai drg. Stalinui. Apie bausmės batalionus, kur žūdavo 99 procentai kareivių – nė žodžio. Apie koncentracijos lagerius, kuriuos steigė sovietinė administracija vietoj vokiškųjų, – irgi nė žodžio. Niekas nedrįso svarstyti, kodėl Vokietijos nuostoliai buvo keturis kartus mažesni už sovietų armijos. Arba kur dingo po karo keli milijonai invalidų. Kad melagystės nekeltų abejonių, sovietinis kinematografas kasmet išleisdavo po keliasdešimt vaidybinių ir dokumentinių filmų. Tradiciją išsaugo šių laikų Rusijos televizija, šįkart „banderininkų“ atžvilgiu.

Kita melagystės kategorija – pramonė ir žemės ūkis. Visi sovietiniai laikraščiai buvo užtvindyti gausybės šachtininkų, metalurgų, melžėjų ir audėjų, viršijančių planus 10–20, o kartais net ir 30 kartų, portretais ir straipsniais apie juos. Įdomiausia, kad mažai žmonių tekeldavo sau klausimą, kaip galima pagaminti dešimtis kartų daugiau, nei planavo partija. Tokiu atveju arba partija sudaryta iš idiotų, arba „stachanoviečiai“ buvo aukštų technologijų robotai.

Tas pats ir su karvėmis, nežinia dėl ko jos staiga pradėdavo duoti tiek daug pieno. Ir niekas negalėdavo paaiškinti, arba nenorėjo, kodėl esant tokiai „išugdytai gamybai“, devintajame dešimtmetyje ištuštėjo parduotuvių lentynos ir žmonės laukdavo eilėse duonos.

Kitas melas – apie švietimą. Nėra abejonių, sovietų valdžios darbai „visuotinio švietimo srityje“ nenuėjo veltui, ir nuo 1940-ųjų gyventojai jau galėjo skaityti Lenino, Stalino, Markso ir Engelso kūrinius. Skaitydavo tuos kūrinius, kuriems pritarė valdžia, o kuriems nepritarė, tuos skaityti buvo draudžiama. Darbininkų fakultetų, profesinių technikos mokyklų, technikumų, institutų ir universitetų neregėtai padaugėjo. O rezultatas? Jis žinomas. Antai, milžiniškame Nobelio premijos laureatų sąraše sovietų mokslininkų tik nereikšmingas procentas: 11 – fizikos, chemijos ir ekonomikos srityje (du iš fiziologijos dar iki bolševikų). Tokia pat padėtis ir su rašytojais bei poetais: tik penki gavo literatūros premijas, trys iš jų (Buninas, Brodskis, Solženycinas) buvo persekioti valdžios ir išguiti iš šalies. Taikos premijos laureatų dar mažiau – du – Gorbačiovas, o taip pat Andrejus Sacharovas, apdovanotas už disidentinę veiklą.

Melagystės pavyzdžių visose sovietinių žmonių gyvenimo sferose – daugybė. Daugybė žmonių, gimusių SSSR, iki šiol įsitikinę, kad jokio melo nebuvo, o viskas gryna tiesa. Keletas žmonių kartų išaugo griežčiausios propagandos sąlygomis, jie neturėjo alternatyvios informacijos, o bet kokie bandymai išreikšti savo nuomonę buvo užkertami žiauriai, net sušaudant.

Tokiomis aplinkybėmis galvoti buvo baisu. Tikėjimas sovietine tiesa įsigerdavo su stachanoviečių prakaitu, politruko Kločkovo krauju, ir programos „Vremia“, kurią privalėjo žiūrėti visi šalies gyventojai, kliedesiais.

Praėjus 23 metams po SSSR žlugimo posovietinėje erdvėje situacija menkai tepasikeitė. Didelė dalis melavimo tradicijų išsaugojo ankstesnį lygį. Rusų kalba iš tiesų vienija daugybę žmonių, bet ji, kaip ir Sovietų Sąjungoje, naudojama vien propagandai. Rusijos televizija turi reitingus ne tik pačioje Rusijoje, bet ir Vidurio Azijos šalyse, iš dalies Kaukaze, Moldovoje, Baltarusijoje ir Rytų Ukrainoje. Kaip ir anksčiau žmonės vertina įvykius pasaulyje pagal tai, kaip jiems pasakoja iš ekrano Rusijos komentatoriai, žurnalistai ir „ekspertai“. Melagystės virusas jau prasiskverbė į genetiką, jis kaip ilgalaikio inkubacinio laikotarpio infekcija. Bet tiksliau – kaip vėžio auglys, graužiantis sąmonę.

Mitas apie labiausiai skaitančią naciją iš tikrųjų pasirodo tik pusiau realus. Ne dėl to, kas perskaityta ir išgirsta, įvairovės, o dėl kiekio melagysčių, įkalbančių žmones tikėti Kremliaus ideologija. Pripratęs prie melo žmogus nesipriešina, jam taip patogu. Nereikia ieškoti alternatyvių šaltinių ir sužinoti tiesos. Melas – saldus ir malonus. Tuo labiau, jei jį lydi rečitatyvas – „mes – milžiniška didi šalis“.

Melas neturi jokios atsakomybės: tave apgavo, tu apgavai, visi linksmi ir laimingi. Tik užsieniečiai niekaip negali suprasti, iš kur toks sovietinių žmonių potraukis apgaudinėti, girti savo nekompetentingumą, nepakantumas kitų nuomonei ir nenoras diskutuoti. Diskusija – tai visada tam tikras žinių kiekis, padedantis argumentuoti savo poziciją, „Labiausiai skaitančia nacijai“, pasirodo, to žinių kiekio trūksta.

Per daugiau nei 70 sovietų valdžios metų ir dvidešimt trejus posovietinės valdžios metus sukurta veidmainiška nacija, kuriai susiformavo keletas pasibjaurėtinų charakterio bruožų: storžieviškumas, puikybė ir išpuikimas, bjaurėjimasis viskuo, kas nesuprantama, nepakantumas svetimai kalbai ir svetimai kultūrai, pagyros nesamomis pergalėmis ir laimėjimais, noras išspręsti konfliktus tik jėga, kompromisų neigimas, siekis užgrobti tai, kas svetima, paskelbiant savu „nuo amžių“. Savaime suprantama, toji nacija turi kalbą – keiksmažodžius ir žargoną. Ir teritoriją – „rusišką pasaulį“, nors kalbama ne apie rusus.

Sunku įsivaizduoti, kad koks nors žmogus, homo sovieticus, staiga nuspręs patikėti, kad, pavyzdžiui, iš Lenino nieko praktiškai nebeliko – tik cheminė substancija. Arba kad „didžioji Rusija“ iš pradžių tebuvo trys sritys aplink Maskvą. Taigi, tiesą sakant, ir pačiam žodžiui „Rusija“ vos daugiau kaip 300 metų. Kad žodis „rusiškas“ nėra nacijos ženklas, o nusako tik priklausomybę teritorijai, pažyminys. Kad – vėlgi – radiją sugalvojo ne rusai, garvežį irgi, o lėktuvą – tuo labiau. Nes apibūdinimas „labiausiai skaitanti nacija“ nesusijusi su žiniomis, o rodo tik kiekį, išspausdintų knygų tiražą, kurio dauguma buvo Lenino, Markso, Engelso, Stalino, Brežnevo ir daugybės kitų sovietinių vadų kūriniai.

„Labiausiai skaitanti nacija pasirodo esanti pati nemokšiškiausia ir didžiausia melagė. Dalis posovietinės erdvės stengiasi ištrukti iš sovietinio mito glėbio ir tapti kitokia, tai yra grįžti prie savo nacionalinių ištakų. Agresyvus nemokšiškumas priešinasi ir žudo. Žudo ir meluoja, Meluoja ir tiki savo melagystėmis.

Olegas Panfilovas, Ilijo Valstybinio universiteto (Gruzija) profesorius, Maskvos Ekstremalios žurnalistikos centro įkūrėjas ir direktorius (2000–2010).

http://ru.krymr.com/content/article/25463498.html

2014.08.05; 06:38

XXX

Olegas Panfilovas: “Rusiškų televizijų žiūrėjimas kenkia sveikatai”

Olego Panfilovo gyvenimą be išlygų galima priskirti drąsiųjų keliams. Prisimenate, kadaise Lietuvoje buvo leidžiama speciali serija knygų, kuriose pasakota apie  netikėčiausius piratų, kariškių, detektyvų, keliautojų ar žvalgų nuotykius?

Beje, knygos su ženklu “Drąsiųjų keliai” tuomet buvo labai populiarios, iš po prekystalių graibomos. Dabar pasakytume – deficitinės. Kiekvienas to meto lietuvis laikė garbe namie sukaupti kuo skaitlingesnę “Drąsiųjų kelių” seriją.

Pavojų ruso Olego Panfilovo gyvenime būta ne ką mažiau nei bet kokiame storiausiame nuotykiniame romane. Juk šis mokslininkas, rašytojas, tyrinėtojas domisi kariniais konfliktais, ypač tais, kurie kyla buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Domisi profesionaliai – kaip žurnalistas, publicistas, analitikas. O.Panfilovo sąskaitoje – dešimtys knygų, kuriose jis rašo apie pilietinį karą Tadžikistane, informacinę blokadą aplink Čečėniją ar paskutinįjį Rusijos – Gruzijos karą, pavirtusį į ne ką mažiau svarbų informacinį karą tarp Kremliaus ir Tbilisio.

Beje, O.Panfilovas neturi Rusijos pilietybės. Jis gimė ir užaugo Tadžikistane. Kai 1992-aisiais metais į Tadžikistaną tankų pagalba Kremlius atvežė savąjį, prorusiškąjį, prezidentą, O.Panfilovui teko bėgti iš šalies. Kai 2008-ųjų metų rugpjūtį jis nedvejodamas stojo Gruzijos pusėn, nebeteko galimybės įvažiuoti į Rusiją. Rusijos pilietybės iš jo niekas neatemė – jis tiesiog jos niekada neturėjo. Tačiau Maskvoje veikė kelios O.Panfilovo sukurtos visuomeninės organizacijos, besirūpinančios žmogaus teisėmis bei karo zonose dirbančių žurnalistų saugumu. Todėl jis buvo priverstas lankytis Maskvoje.

Po 2008-ųjų rugpjūčio įvykių Gruzijoje savo istorinėje tėvynėje jis pasijuto nesaugiai. Jam pradėjo grasinti. Ir atvirai, ir subtiliai. Rusai jį vadino išdaviku. Ir tada O.Panfilovas sulaukė paramos iš Gruzijos. Už analitinius nuopelnus Rusijos – Gruzijos kare prezidentas Michailas Saakašvilis specialiu dektetu jam suteikė Gruzijos pilietybę. Jam taip pat buvo pasiūlyta dėstyti valstybiniame Gruzijos universitete, turėti analitinę – informacinę laidą vienoje visuomeninėje televizijoje. O.Panfilovas nedvejodamas sutiko.

Su Olegu Panfilovu susipažinau 2011-aisiais Vilniuje, tarptautinėje ESBO konferencijoje, kurioje gvildentos žurnalistų saugumo problemos. Rašytojas, mokslininkas, analitikas Olegas Panfilovas mielai sutiko atsakyti į keletą portalo Slaptai.lt klausimų. 

Su informacinių ir propagandinių karų specialistu profesoriumi Olegu PANFILOVU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Jūs – rusas, nors ir gimęs bei užaugęs vienoje iš Vidurinės Azijos valstybių. Šiandien neturite Rusijos pilietybės. Ir greičiausiai net nenorite jos turėti. Maža to – šiandien jūs Rusijoje esate nepageidaujamas asmuo. Jei atvažiuotumėte į Rusiją, labai rizikuotumėte. Rizikuotumėte būti sumuštas arba net nužudytas. Pripažinkite, Jūsų biografija – sensacinga.

Gal ir sensacinga. Bet apie save visuomet sunku pasakoti. Nemoku. Nemėgstu. Todėl mano prisistatymas bus greičiau chaotiškas nei nuoseklus. Norėčiau išskirti tik kelis, mano suptarimu, svarbiausius momentus. 1957-aisiais gimiau Tadžikistane. Ten užaugau. Tačiau įsitvirtinusios prorusiškos jėgos išvijo iš gimtųjų namų. Apie dešimt metų vadovavau Rusijos visuomeninėms ekstremaliosios žurnalistikos organizacijoms. Daug metų dirbau ESBO struktūrose kaip ekspertas. Teko dirbti Niujorko organizacijose, ginančiose ekstremaliomis sąlygomis dirbančių karo žurnalistų interesus. Esu baigęs žmogaus teisių gynimo mokyklą Varšuvoje. Esu parašęs keliolika knygų apie žurnalistų padėtį Baltarusijoje, Kalnų Karabacho skaudulius, pilietinį karą Tadžikistane, nusinešusį net 73-jų žurnalistų gyvybes, propagandinį karą, nukreiptą prieš Čečėniją ir Gruziją.

Taip pat esu sukūręs ir mokslinio pobūdžio dokumentinių filmų apie Centrinę Aziją. Pavyzdžiui, pažintinio pobūdžio dokumentinę juostą apie jagnobų lygumą. Tame filme pasakojama apie tautą, kuri gyvena centrinio Tadžikistano lygymose ir kalba jau, deja, beveik išnykusia kalba. Jagnobų dialektą vartojančių žmonių šiandien tėra gal keturi šimtai. Visi jie gyvena toje lygumoje. O vienas paskutiniųjų mano dokumentinių filmų vadinasi “Prisiminimų reportažas”. Jame pasakoju apie žurnalistus, kurie žuvo Maskvoje pučo metu.

Šiuo metu Jūs gyvenate ir dirbate Gruzijoje. Ar tiesa, kad Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis – diktatorius? Ar tiesa, kad gruzinai skriaudžia abchazus ar osetinus? Ar tiesa, kad gruzinai pirmieji pradėjo karo veiksmus 2008-ųjų rugpjūtį? Lietuvoje, beje, iki šiol esama įvairių nuomonių ir pozicijų.

Pirmiausiai turėčiau pabrėžti, jog Gruzijai jaučiu didelę simpatiją. Pirmą kartą į Tbilisį atskridau maždaug prieš devynerius metus. Tbilisyje tąsyk surengiau konferenciją apie ekstremaliąją žurnalistiką tiek rusų, tiek gruzinų žurnalistams.Toje konferencijoje dalyvavo ir vėliau nužudyta garsi Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja. Gruzijoje buvau 2002-aisiais, kai rusų kariuomenė pradėjo intensyviai bombarduoti šios šalies teritoriją – Pankijskij tarpeklį. Būtent tada Kremlius pradėjo intensyvų informacinį karą prieš Gruziją. Žinoma, informacinis karas, nukreiptas prieš Gruziją, niekad nesiliovė. Bet tais metais antigruziniška propaganda buvo labai suaktyvėjusi.

Taigi prieš devynerius metus pirmą kartą išvydau Gruziją. Ir man ten labai patiko. Ne vien dėl to, kad gamta ir klimatas buvo panašūs į mano gimtojo Tadžikistano gamtą bei klimatą. Man labiausiai patiko, kad, kaip ir Tadžikistane, taip ir Gruzijoje žmonės tarpusavyje bendrauja šiltai, draugiškai. Jokio susvetimėjimo. Nors esu rusas pagal tautybę, man sunkiausia būdavo gyventi Rusijoje, kur – visai kitokio pobūdžio santykiai tarp žmonių. Tais laikotarpiais, kai teko gyventi Maskvoje, taip ir nesupratau, kas yra Rusija ir kaip joje gyventi. Esu išauklėtas tadžikų kultūroje, kuri sako, jog būtina gerbti ir mylėti savo kaimyną, draugą ar pažįstamąjį. Tadžikai būtinai gerbia ir myli savo kaimyną. Gyvenant Maskvoje buvo labai keblu bendrauti su kaimynais. Tos pačios laiptinės gyventojai su tavimi iš viso gali nesisveikinti arba dar blogiau – iškeikti pačiais šlykščiausiais keiksmažodžiais. Rusijoje visai kitoks pasaulis nei Tadžikistane ar Gruzijoje. Rusijoje – grubumas, chamiškumas, alkoholizmas. Nei Tadžikistane, nei Gruzijoje šito nėra.

Neabejotinai džiaugiuosi, kad likimas atvedė į Gruziją. Be Gruzijos anksčiau dažnai liūdėdavau. Kartais į šią šalį, kol negyvenau nuolat, atskrisdavau po 6 – 8 kartus per metus. Kartais tiesiog šiaip sau – pasivaikščioti po Tbilisį.

Kai Rusija 2008-aisiais užpuolė Gruziją, Jūs jau buvote Tbilisyje?

Karo metu dirbau Gruzijos saugumo taryboje kaip analitikas. Karo pabaigoje Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis pasirašė specialųjį įsaką: už nuopelnus Gruzijai gavau šios šalies pilietybę. Pilietybę gavau kaip karo veteranas.

Jūs tvirtinate, kad Gruzijoje nėra nostalgijos sovietinei praeičiai?

Esu apvažiavęs visą buvusią Sovietų Sąjungą. Gruzijoje dabar nėra nieko tokio, kas primintų sovietinius laikus. Daugumos gruzinų požiūris į sovietinius laikus, net ir buvusių komunistų, – paniekinantis, priešiškas. Gruzinai nejaučia nostalgijos sovietinei praeičiai. Ir aš radau paaiškinimą, kodėl taip atsitiko. Gruzijos istorija – ilga. Keli tūkstančiai metų. O sovietinė atkarpėlė – per daug trumpa, kad galėtų turėti kokios nors apčiuopiamos įtakos. 70-imt metų sovietinės okupacijos – tai akimirka lyginant su tais keliais tūkstančiais metų. Ir todėl gruzinai sovietmetį labai greitai užmiršo. Kaip blogą sapną, kurio neverta prisiminti.

Gruzijoje šiuo metu veikia per 300 partijų. Bet tarp jų – nė vienos komunistinės. Gruzijoje tėra trys neįtakingos kairiąsias pažiūras deklaruojančios partijos. Visos kitos – dešiniosios arba centristinės. Nesu didelis Lietuvos žinovas, ir vis dėlto man atrodo, kad Lietuvoje daugiau žmonių nei Gruzijoje, kurie sovietmetį prisimena kaip gėrį. Gruzijoje žmonės nebent prisimena sovietmečiu buvus labai žemas maisto produktų ar benzino kainas. Tačiau ideologinės nostalgijos praeičiai beveik niekas nejaučia. Gruzija greitai priprato prie demokratijos teikiamos naudos. Sovietmečiu Gruzija garsėjo kaip viena labiausiai korumpuotų šalių. O dabar Gruzijoje nereikia niekam duoti kyšių. Gruzijos policijoje nėra korupcijos, kaip nėra korupcijos ir Gruzijos valstybinėse institucijose, ir aukštosiose mokyklose, universitetuose.

Gruziją šiandien valdo jaunoji karta, nemačiusi sovietmečio. Jauniausiam Gruzijos ministrui – 29-eri metai. Tai – Žemės ūkio ministras. Vidutinis Gruziją valdančių politikų ir ministrų amžius – trisdešimt trys metai. Jei nori Gruzijoje užregistruoti visuomeninę organizaciją, šiam reikalui sugaišti tenka vos trejetą minučių. Ir visus formalumus atliksi ne Teisingumo ministerijoje, bet pas notarą. Politinės partijos užregistravimas taip pat tetrunka trejetą minučių. Muitinės procedūros, jei įsigijai Vakaruose automobilį, tetrunka 15-a minučių.

Jei nori mitinguoti ar protestuoti, nereikia jokio leidimo. Užtenka, kad informuotumei miesto valdžią, kur ir kada bus surengta protesto akcija. Ir dar privalu nurodyti, kiek maždaug žmonių ketina susirinkti: tūkstantis ar dešimt tūkstančių.

Visa tai Michailas Saakašvilis sukūrė per pastaruosius šešerius metus. Kad šito būtų galima pasiekti, tereikėjo politinės valios ir politinės atmosferos.

Bet Gruzijoje stipri opozicija? Ar tai – tik Rusijos propagandiniai triukai? 

Gruzijoje būtų galima suskaičiuoti trejetą opozicinių jėgų. Gruzijos parlamente esama oponuojančių partijų. Įdomiausi – vadinamieji radikalai. Jie mėgsta mitinguoti. Bet jie neturi jokių politinių programų. Be to, tie radikalai labai dažnai važiuoja į Maskvą. Štai Nino Burdžanadzė vos ne kiekvieną mėnesį skrenda į Maskvą, kur susitinka tai su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, tai su premjeru Vladimiru Putinu. Aplink N.Burdžanadzę buriasi neabejotinai prorusiškos jėgos. Vienareikšmiškai. Visai neseniai Gruzijos slaptosios tarnybos oficialiai pranešė: “turime žinių, kad ši politinė jėga protesto mitingus organizavo už Kremliaus pinigus”.

O kaip Jūs traktuojate opozicijos mitingo gegužės 26-osios išvakarėse išvaikymą?

Opozicija informavo mitinguosianti nuo gegužės 21-osios iki 25-osios. Nors savo pareiškime opozicija nurodė, kad mitinguos Laisvės aikštėje, opozicijos lyderiai kažkodėl ėmė būriuotis prie visuomeninės televizijos. Beje, ginkluoti vamzdžiais. Elgėsi agresyviai. Gegužės 22-ąją sudaužė policijos automobilį. Visa tai nufilmuota. Taip pat puldinėjo apie juos nepalankius straipsnius rašančius žurnalistus. Gegužės 25-oios vakarą baigėsi terminas, skirtas opozicijos mitingams. Nes gegužės 26-ąją Gruzija ruošėsi švęsti nepriklausomybės dieną, o Laisvės aikštėje – stebėti karinį paradą. Bet mitinguotojai nesiskirstė. Buvo akivaizdu, kad jie siekia išprovokuoti susirėmimus su policija. Kad paskui būtų galima pradėti informacinę kampaniją, koks žiaurus Saakašvilio režimas. Likus penkioms minutėms iki oficialios mitingo pabaigos oficialus Tbilisio merijos atstovas mitinguotojams pasiūlė persikelti į bet kokią kitą sostinės vietą. Tie atsisakė. Gruzijos valdžia negalėjo taikstytis su žmonėmis, kurie piktybiškai trukdo švęsti oficialią nepriklausomybės dieną.

Policija ėmėsi darbo. Mitinguojančiųjų išvaikymas truko vos keturiolika minučių. Jei ne stiprus lietus, išvaikymo operacija būtų trukusi dar trumpiau. Policija nenaudojo fizinės jėgos. Grubiau elgtasi tik su mitinguojančiais, kurie rankose laikė vamzdžius. Turiu pabrėžti, kad nepriklausomybės dieną švęsti trukdžiusių mitinguotojų buvo itin mažai – vos apie 700 žmonių. Gruzijoje beveik niekas jų nesigaili.

Ar galima išskirti, kokius specifinius metodus naudoja Rusija savo antigruziniškose kampanijose? Ar tie metodai – neišsiskiriantys iš kitų informacinių karų?

Maždaug po dviejų mėnesių pasirodys mano naujoji knyga, kurioje išsamiai pasakoju apie informacinius Gruzijos – Rusijos karus. Akivaizdu, kad antigruziniškai kampanijai Kremlius skiria daug lėšų. Tačiau Kremliaus ir Tbilisio propagandiniai susidūrimai nėra kuo nors išskirtiniai. Rusų propagandiniai triukai daugiau skirti vidaus rinkai – Rusijoje gyvenantiems rusams. Gruzija informacinį karą laimėjo savo teritorijoje. Tarptautinėje arenoje informacinį karą laimėjo vėlgi gruzinai, nes juos palaikė dauguma Vakarų žurnalistų. Žodžiu, dėl rusiškų propagandinių išpuolių Gruzija nenukentėjo.

Rusiška propaganda gruzinams neturėjo jokios įtakos, nes gruzinai nemato rusiškų televizijų? Omenyje turiu informacines, politines laidas.

Dar 2008-ųjų rugpjūtį visų kabelinių rusiškų informacinių – politinių televizijų kanalų veikla Gruzijos teritorijoje buvo nutraukta. Gruzijos teritorijoje jau seniai niekas nemato rusiškų informacinių – politinių laidų. Jei kas ir žiūri, tai tik tie, kurie turi satelitines antenas. Mano žinioje esama apie 15-a rusiškų kanalų. Bet jie – apie sportą, medžioklę, muziką. Politinių ir informacinių kanalų aš nematau kaip ir dauguma gruzinų. Ir tai – sveikintina.

O Lietuvoje sudarytos kuo puikiausios sąlygos stebėti visas rusiškas televizijas. Ir ne tik tas, kurios supažindina su sporto ar medžioklės aktualijomis.

Mano požiūriu, šitaip elgdamasi Lietuva kenkia pati sau. Aš visuomet sakiau ir sakysiu: rusiškų politinių – informacinių televizijų žiūrėjimas kenkia žmonių sveikatai. Kai tik į Kremlių įžengė Vladimiras Putinas, jis tuoj pat atgaivino sovietinės propagandos tradicijas. Atgaivino sumaniai, gudriai, užmaskuotai. Todėl tie, kurie žiūri minėtas rusiškas televizijas, iš tiesų yra kvailinami, terorizuojami, dezinformuojami. Tai, ką rodo minėtos rusiškos TV, – melas ir propaganda. Kai pasisakau už tokių televizijų uždraudimą, iš tikrųjų neprieštarauju savo paties nuostatoms apie laisvosios spaudos būtinumą. Nesudarydama gruzinams galimybės matyti politinio pobūdžio rusiškų televizijos laidų oficialusis Tbilisis neskatina cenzūros. Šitaip Tbilisis blokuoja ne informaciją, o melą ir dezinformaciją. Daugelis Rusijos TV neturi nieko bendro su spaudos laisve. Nes ten nėra skirtingų nuomonių. Ten nėra gruziniškos pozicijos. Aš – ne už cenzūrą. Aš – prieš rusišką melą, dezinformaciją ir propagandą.

Nepamirškite, šiuolaikinės technologijos leidžia pridaryti labai daug bėdų. Ilgalaikių bėdų. Dvidešimt metų intensyviai domiuosi, kas yra rusiška propaganda ir kaip ji įtakoja žmonių mintis, nuotaikas, sprendimus. Galiu tik pabrėžti – rusiška propaganda labai pavojinga. Sujauktas Lietuvos politinis gyvenimas – tai ir sėkmingos Kremliaus propagandos nuopelnas. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog rusiškų televizijų žiūrėjimas nedaro neigiamos įtakos. Neapgaudinėkite savęs. Tai, kad nėra stabilaus, normalaus politinio gyvenimo Ukrainoje, Baltarusijoje, – irgi rusiškos propagandos pasekmė.

Gruzija – vienintelė teritorija, laisva nuo Kremliaus propagandinių išpuolių. Todėl dabartinis Rusijos premjeras ir siunta. Kremlius gali kiek nori šūkauti, skeryčiotis rankomis, burnoti, bet Gruzija negirdi, ką ir kaip teigia V.Putinas. Ši aplinkybė ir siutina Rusijos vadovybę. Ji bijo, kad Gruzijos pavyzdžiu gali pasukti ir kai kurios kitos buvusios SSRS respublikos.

Vis dėlto kas pirmasis pradėjo karinius veiksmus 2008-ųjų rugpjūtį?

Pats Dmitrijus Medvedevas yra pasakęs, kad karas prieš gruzinus reikalingas rusiškos dvasios pakėlimui. Jis ištarė šiuos žodžius, kai iki karo buvo likę maždaug pusę metų. Tuo pačiu nereikia manyti, kad Pietų Osetijoje dislokuoti taikdariai iš tiesų buvo taikdariai. Kokie jie taikdariai, jei jų gretose buvo vien rusų kariškiai? Viską reikia vadinti savo tikraisiais vardais. Jie – ne taikdariai, jie – okupantai. Be to, dar iki konflikto likus maždaug pusei metų kai kurie Rusijos politikai pasakojo, kaip jie ketina pulti Gruziją. O pulti Gruziją, pasirodo, būtina, nes ši sumanė įsileisti NATO karines bazes. Rusų politikams labai nepatiko ir aplinkybė, jog M.Saakašvilis sugebėjo juos pergudrauti informaciniuose – propagandiniuose žaidimuose. Esama taip pat neginčijamų duomenų, kad rusai karines pajėgas į suvenerios Gruzijos teritoriją įvedė dar rugpjūčio 3 dieną, kai karas prasidėjo rugpjūčio 7 – 8 dienomis. Gruzinų policija ir kariškiai, kurių tuo metu visoje Gruzijoje buvo iš viso tik apie 36-erius tūkstančius, bandė įvesti tvarką tose savo teritorijose, kur siautėjo “bojevikai”, žudę ir terorizavę gruzinus. Pietų Osetija netrukus buvo išvalyta nuo banditų.

Štai tada karinės Rusijos pajėgos ir pradėjo ataką. Žinia, esą ramiai miegantį Schinvalį subombardavo gruzinai, – tėra melaginga žinia. Schinvalį atakavo rusų naikintuvai. Žinia, kad ten žuvo per tris tūkstančius taikių osetinų, – irgi melaginga žinia. Jau oficialiai prpažinta, jog žuvo tik 146 osetinai, beje, dauguma jų dėvėjo karines uniformas.

Nereikėtų tikėti ir skleidžiama dezinformacija, esą gruzinai skriaudžia abchazus ir osetinus. Kaip gruzinai gali juos skriausti, jei mišrių šeimų esama daugiau nei 60 procentų? Jei gruzinai skriaudžia abchazus ir osetinus, vadinasi, jie skriaudžia savo gimines? Nesąmonė.

Lietuviai, kurie tiki šiomis propagandinėmis klišėmis, apkvailinti rusiškos propagandos. Neturiu teisės daryti plačių apibendrinimų, tačiau Lietuva, mano supratimu, turi dvi dideles problemas. Ji nemoka neutralizuoti rusiškos propagandos ir penktosios kolonos. Gruzijoje dauguma laikraščių ir televizijų kritikuoja M.Saakašvilį. Gruzijoje tėra vos keletas informacinių kanalų, kurie remia prezidento politiką. Gruzijoje nėra valstybinių leidinių. Bet emociškai greitai užsidegantys gruzinai jau pradeda skirti pelus nuo grūdų. Jie ironizuoja: jei Miša žiaurus diktatorius, kodėl tada jis neuždraudžia opozicinių kanalų? O neuždraudžia todėl, kad nėra diktatorius. Taigi Gruzijoje esama opozicinių leidinių. Bet Gruzijoje nėra atviros prorusiškos propagandos. Ji neutralizuota. O penktoji kolona irgi pastatyta į jai deramą vietą. Žodžiu, opozicija nelygu opozicijai…

Nuotraukoje: žurnalistas, rašytojas, mokslininkas, propagandinių – informacinių karų specialistas prof. Olegas Panfilovas.

2011.06.13


Prisijunkite prie diskusijos