S. Kairys apie rusų kultūrą Lietuvoje: kai ginklai žvanga, mūzos tyli


Kultūros ministras Simonas Kairys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vasario 24-ąją Kremliui pradėjus invaziją į Ukrainą, kultūros ministras Simonas Kairys tvirtina, kad Putino režimas, apnuodydamas piliečių protus, kultūrą sėkmingai išnaudojo paruošdamas „dirvą“ invazijai. Dėl šios priežasties, akcentuoja jis, šiuo metu kalbėti apie tolimesnį bendradarbiavimą su Rusijos meno atstovais būtų naivu.
 
„Karas yra karas, todėl posakis, kad, kai ginklai žvanga, mūzos tyli, turi pagrindo“, – interviu Eltai teigė S. Kairys.
 
Ministras taip pat sukritikavo viešojoje erdvėje pasigirdusius nuogąstavimus, esą kultūrą būtina atskirti nuo politikos. Jo teigimu, diskusijų dėl ribojimų ir žodžio laisvės kyla ir tarptautiniu lygmeniu, tačiau žodžio laisvė, akcentuoja ministras, negali būti vertybė, jei ji yra pastatyta ant melo pagrindų.
 
– Ministre, jau daugiau nei dvi savaites kalbama apie tai, kaip karas pakeitė pasaulio geopolitiką ekonomiką, socialinį klimatą, o kokį poveikį, jūsų vertinimu, tai turi Lietuvos ir pasaulio kultūrai?
 
– Vienareikšmiškai vasario 24 dieną pasaulis pasikeitė. Manau, apsimesti ar to nesuprasti, arba bandyti bėgti nuo klausimų, ką mes patys padarėme ir ko nepadarėme, kad vasario 24-oji neišauštų tokia, kokia išaušo, yra klausimas mums patiems. Mes turbūt per ilgai buvome užsiliūliavę, per ilgai, sakyčiau, tingėjome galvoti, kas vyksta su mūsų didžiąja kaimyne ir toks tingumas, ta patogi laikysena, nekalbu tik apie kultūrą, kalbu absoliučiai apie visus sektorius, atvedė mus ten, kur dabar ir esame. (…)
 
– Galime pastebėti, kad po V. Putino invazijos valdžia atsisako bendradarbiavimo su Rusijos menininkais. Teatrai, kino festivaliai atšaukė Rusijos spektaklius ir kitus renginius. Bet, vis dėlto, viešojoje erdvėje atsiranda pasvarstymų esą kultūrą būtina atskirti nuo politikos. Tarkim, V. Tomaševskis, kuris tariasi atstovaująs rusų bendruomenę, sako, kad sprendimas uždaryti rusiškus kanalus nepagrįstas ir turintis daugiau žalos nei naudos. Kaip jūs pats manote, ar politika ir kultūra karo kontekste turėtų būti atskirta?
 
– Politiką nuo kultūros įmanoma atskirti tik demokratiniame pasaulyje, kai žmonės yra laisvi savo pasirinkimuose, savo nuomonėje. Deja, tas atskyrimas priklauso ir ne nuo pačių kultūros žmonių. Tokios šalys kaip Rusija, kaip Putino režimas, kultūrą labai sėkmingai išnaudoja apnuodydami, pirmiausia, mūsų protus, mūsų veiksmus, nuomones, paruošdami dirvą invazijai, kai kariuomenė ateina ne tik į mūsų protus, bet su ginklu kėsinasi į mūsų gyvybes. Tad aš neįsivaizduoju, kaip galima to nematyti, būti tokiems naiviems ir to nesuprasti. Ir, manau, kad šitas karas kaip niekada išryškino, ką reiškia minkštoji galia.
 
Vladimiras Putinas. Išsigimėlis

Ir karas Ukrainoje… Nors jo pradžia yra vasario 24-oji, bet labai kryptingas ir nuoseklus darbas vyko nuo pat 2014 metų. Ne be reikalo buvo įvairūs atlikėjai ar kiti menininkai vežami į okupuotas Rusijos teritorijas Ukrainoje, į Krymą, į Donbasą. Galų gale, net pandemijos laikotarpiu buvo privalu Kultūros ministerijai derinti įvairių menininkų iš Rusijos įvažiavimą į Lietuvą ir labai aiškiai matėme, kad mes nekalbame apie disidentus, apie kovotojus už laisvę, mes kalbame iš esmės didžiąja dalimi apie popkultūrą, mažesne dalimi ir apie didžiąją kultūrą, bet, iš esmės, tendencija tokia, kad pasirenkamos ir valstybei svarbios datos, ir tie renginiai, koncertai, į kuriuos norima atvažiuoti, jie irgi ant didžiulio klaustuko ribos. Tad mes tikrai jaučiame labai kryptingą Putino režimo darbą, pasitelkiant ir kultūros žmones. Ir, aš labai tikiu, kad dabar jau mes pradėsime šituos dalykus vertinti visiškai kitaip.
 
O sureaguojant į tai, ką sako ponas Tomaševskis. Aš tiesiogiai į jo mintis nenorėčiau reaguoti, nes nemanau, kad jis tiesiogiai kažką labai atstovauja. Ši situacija yra labai svarbi tuo, kad mes iš naujo turime pervertinti savo supratimą apie vieną ar kitą vertybę. Paminėjote tuos pačius rusiškus ar baltarusiškus kanalus… Tikrai vyksta ir ES lygmeniu daug diskusijų, kur čia propaganda, kur žiniasklaidos laisvė. Bet juk esminis dalykas, kad minties, žodžio, žiniasklaidos laisvė negali būti vertybė, jei ji yra pastatyta ant melo pagrindų.
 
– Sugrįžtant prie bendradarbiavimo su Rusijos menininkais, minėjote, kad pradėsime dalykus vertinti kiek kitaip. Panašu, kad jau dabar tai ir darome – imamės prevencinių priemonių. Tarkim, R. Šimašiaus teigia, kad Vilnius „apsivalo“: nutraukiami ryšiai su buvusiais partneriais Baltarusijoje ir Rusijoje, miestas atsisakys kontraversiškai vertinamų renginių. Tai, klausimas, kaip po tokio „apsivalymo“ atrodys rusiškos kultūros pulsavimas tiek Lietuvoje, tiek pasauliniu lygmeniu?
 
– Pirmiausia, mes negalime nei priešinti visuomenės tautybės pagrindu, nei laikyti Lietuvoje gyvenančių rusakalbių ne lietuviais ar priešais. Taip tiesiog negali būti. Integracija, dialogas su jais turi būti dar tvirtesnis.
Šlykšti sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Bet, grįžtant prie kito klausimo, kaip ir minėjau, tai yra pirmiausia ne Lietuvos, ne laisvojo pasaulio pasirinkimas – tai yra pačios Putino valdomos Rusijos pasirinkimas. (…) Tai aš dar kartą kviečiu atsikratyti to naivumo ir suprasti realią situaciją. Bus įvairių kūrėjų, kurie pasisako prieš Putino režimą, jų daug turbūt atsiras ir Europoje ir čia tikrai įmanomos įvairios bendradarbiavimo formos. Galų gale, jei jie patys yra už laisvą mintį, jie kaip tik nori ir veikti, ir integruotis į laisvą pasaulį. Tai keista dabar girdėti net tokius pamąstymus, kodėl čia negali būti dalis Rusijos kultūros. Karas yra karas, todėl posakis, kad kai ginklai žvanga, mūzos tyli, turi pagrindo. Dabar, nors ir labai svarbūs ir mūsų rusakalbiai piliečiai, šiuo klausimu Lietuvoje turime turėti rimtį ir ramybę – visgi, pirmas dėmesys yra ukrainiečiams. Todėl, kaip ir minėjau, pats Putino režimas veda šalį į tokį modelį, su kuriuo būtų labai sunku įžvelgti bendradarbiavimą.
 
– Ar nematote problemos tame, kad dėl Putino pradėto karo nutrūks bendradarbiavimas ir su tais rusų kultūros veikėjais, kurie nepalaiko kruvinos Kremliaus politikos? Ir tuomet tenka ieškoti alternatyvų, pavyzdžiui, buvo siūlymas leisti rusams ir baltarusiams koncertuoti tik tuo atveju, jei deklaruos savo nepritarimą Rusijos veiksmams Ukrainoje. Tai, jūsų vertinimu, kaip dar būtų galima išspręsti šią dilemą?
 
– Aš, kaip ir minėjau, dabar visas fokusas ir prioritetas yra Ukrainos žmonėms, Ukrainos menininkams, mūsų kultūrų įstaigoms ir jų atvirumui kalbant apie karo pabėgėlius, apie Ukrainos menininkų integraciją. Šiandien yra tokia situacija, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečiai negali gauti vizų arba gali jas gauti kokiu nors humanitariniu keliu. Tai kelias pabėgti įmanomas, bet kyla grėsmės gyvybei ar kitiems dalykams. Dabar manau, apie kai kuriuos dalykus yra ankstyva galvoti, patys nežinome, kiek truks karas, kiek ši situacija rutuliosis, bet pagalba ir žmogiškumas dabar yra pirmoje vietoje. Tikrai karas dar trunka nepilną mėnesį ir mums dabar piešti perspektyvą, kaip viskas turėtų atrodyti, kokie čia bendradarbiavimai, tai man tikrai atrodo naivu.
 
– Bet, kita vertus, panašu, kad atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, bėgančių nuo to „proto užteršimo“. Dabar valdžios institucijos pažymi, kad Lietuva yra tam tikras Rusijos ir Baltarusijos opozicijos centras. Ar Putino režimui toliau dominuojant Rusijoje, gali nutikti taip, kad Lietuva taps nuo Rusijos režimo bėgančių meno ir kultūros atstovų centru. Centru, kuriame bus buriama kultūrinė bendruomenė be putinizmo ir rusiško šovinizmo alsavimo?
 
– (…) Iš esmės, visada Lietuva yra aktyviai kalbanti apie laisvąjį pasaulį, apie demokratišką santvarką. Kaip ir minėjau, natūralu, kad dabar didžiausias dėmesys yra ukrainiečiams. Bet natūralu, kad žmonės žmonėms visada padės ir tas humanitarinis kelias dabar yra įmanomas, kalbant apie iš Rusijos bėgančius menininkus. Tik kaip čia toliau viskas rutuliosis, kaip viskas vystysis, matysime. Kultūra turi būti universali kalba, vertybė, ji iš esmės neturėtų turėti sienų, bet ji neturėtų būti paveikta vienų ar kitų piktai nusiteikusių režimų. Tai aš šiek tiek matau globaliau visą situaciją, matau galimybes didesnėms partnerystėms, laisvesnei kultūros raiškai, jų kažkaip neskirstydamas į tokius stalčiukus, kad čia yra vienos šalies kultūra, čia antros, čia trečios. Aš manau, kad laisvame, demokratiškame pasaulyje kultūra turėtų judėti be sienų, bet tuo pačiu be piktavalių valstybės vadovų ar net žudikų įtakos.
 
– Pabaigai: pastaruosius kelerius metus pakankamai aktyviai diskutuota dėl istorijos politikos:  visai neseniai nukeltas Petro Cvirkos paminklas, nuo Žaliojo tilto nukeltos sovietinės skulptūros, atsisakoma gatvių pavadinimų. Jūsų manymu, ar šis karas gali tapti papildomu postūmiu atsisakyti dviprasmiškų reliktų ir monumentų?
 
– Vėlgi, paminėjus klausime dviprasmiškumą, norisi pabrėžti, kad dabar negalime būti situacijos viduriuke, bet, kita vertus, yra dvi klausimo pusės. Tikrai turime įvairių sovietinių reliktų, net ir paminėtas paminklas Petrui Cvirkai. Mes jį pirmiausia vertinome net ne iš sovietinio simbolio perspektyvos, bet kaip iš prioriteto paveldo srityje. Tai čia nėra visiškai tapatus sulyginimas, bet, filosofine prasme, yra labai aiškus klausimas: ar teisinga mums įsikabinti mūsų okupantų reliktus ir ženklus, kai mūsų buvę kultūros židiniai, tarkime, dvarai akyse nyksta ir griūva? Aš manau, kad iš principo yra neteisinga ir mes kaip visuomenė esame užstrigę, bet yra ir karta, kuri dar gyveno sovietinėje santvarkoje. Tai irgi turime suprasti.
 
Petras Cvirka. Paminklas, kadaise stovėjęs Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Bet yra situacijų, kai tam tikri dalykai kliudo Lietuvai žengti žingsnį į priekį, jai modernėti, tapti šiuolaikiškesne, atliepti jau naujos kartos poreikius, kurie yra jau gimę laisvoje Lietuvoje. Ir tie klausimai, jie, aišku, turi būti savalaikiai, išdiskutuoti ir turi dalyvauti ekspertai. Net Cvirkos ar Žaliojo tilto skulptūrų klausimu, mano galva, labai buvo puikiai pasielgta vien dėlto, kad jos nėra drastiškai išmetamos, jos bus muziejuje, kur bus būtent kontekstas ir bus kalba, kokie buvo dalykai Lietuvoje, kokie buvo įvairių asmenų pasirinkimai. Manau, tai yra pati geriausia edukacija ir pats geriausias mūsų pilietiškumo stiprinimas ir auginimas.
 
O paveldo politika, akivaizdu, kad ji turi ir atliepti jau šiuolaikinės Lietuvos poreikius. Labai svarbu pažymėti, kad daugybė tų paveldo elementų, objektų į paveldo apsaugą buvo įtraukti automatiškai iš sovietinių enciklopedijų. Tai, galų gale, virš 30 metų Lietuvai būnant laisvai, sprendžiant savarankiškai, tikrai nėra absoliučiai nieko blogo tuos dalykus peržiūrėti, įvertinti ir priimti vienokius ar kitokius sprendimus.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.03.20; 17:07
print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.