Apie Vakarų Vokietijos pralaimėjimus žvalgybos fronte


Print

Po Antrojo pasaulinio karo atsirado dvi Vokietijos, taigi ir dvi specialiosios tarnybos: BND ir “Štazi”. Šįkart daugiau apie pirmąją, BND, “Konstitucijos apsaugos tarnybą”, Vakarų Vokietijos kontržvalgybinę žinybą.

Ji buvo kuriama  pirmą kartą, daugiausia anglų ir amerikiečių specialiųjų tarnybų pastangomis, labiau orientuojantis į angliškąjį (MI 5) modelį. BND, pavyzdžiui, neturėjo įgaliojimų sulaikyti ir areštuoti. Vokiečių specialiosios tarnybos kūrėjai anglai ir amerikiečiai bijojo savo rankomis sukurti kažką panašaus į Gestapą arba SS. Juk jų kadrai – tai visų pirma buvusieji nacistai. O po to, kai Vakarų ir Rytų Vokietijos susijungė, iškilo “dvigubų agentų”, dirbusių “Štazi”, problema.

Tačiau grįžkime į pradžią, “šaltojo karo” laikus (1950 – 1990), kai VFR ir ypač Vakarų Berlyne veikė labai daug šnipų: vieni buvo iš KGB ir šnipinėjo visų pirma anglus ir amerikiečius, kiti – iš Rytų Vokietijos saugumo tarnybos “Štazi”. Šnipų buvo daug, juos buvo sunku susekti, demaskuoti dar ir todėl, kad abiejose Vokietijose gyveno vokiečiai: ta pati kalba, ta pati kultūra… BND operacijos dažnai būdavo nesėkmingos, jas sužlugdydavo saviškių išdavystės, nepatikimumas. Štai 1960 m. paaiškėjo, kad parlamento gynybos komiteto narys Alfredas Frenzelis buvo sovietinės VDR agentas. Nereikia įrodinėti, kad tokio rango politikas, susijęs su kitos valstybės slaptosiomis tarnybomis, gali niekais paversti profesionaliausiai sumanytas žvalgybines ir kontržvalgybines operacijas.

Arba štai Giunteris Gijomas, VFR kanclerio Villi Brandto asmeninis sekretorius. Jis ne tik žlugdė savo šalies saugumo darbuotojų pastangas neutralizuoti “Štazi” ir KGB veiklą, bet ir buvo tiesioginė Brandto atsistatydinimo priežastis. Tai atsitiko 1974 metais.

Antrojo pasaulinio karo metais Gijomo tėvas, gydytojas, slėpė nuo Gestapo ir gydė Brandtą. 1955 m. vyresnysis Gijomas kreipėsi į tuo metu buvusį Vakarų Berlyno merą Brandtą: prašė padėti sunui perbėgti iš Rytų Vokietijos į VFR. 1956 m. Giunteris galėjo atvykti į Vakarų Vokietiją kaip politinis emigrantas. Deja, tuo metu jis jau buvo KGB “apdorotas” ir veikė kaip “Štazi” agentas: ir kai įsitaisė Socialdemokratų partijos aparate, ir, svarbiausia, kai tapo Brandto sekretoriumi. Dabar jam buvo prieinami Brandto administracijos (taip pat ir NATO) slapčiausi planai ir dokumentai. Suimtas ir tardomas jis prisipažino dirbęs “Štazi” agentu ir buvo nuteistas 13 metų kalėti. “Sėdėjo” ir jo žmona. 1984 m. abu buvo iškeisti į kelis vakarų vokiečius, sulaikytus VDR, ir sugrįžo į Rytų Vokietiją.

Šiame kontekste minėtina ir Gabrieliaus Gasto persona. Šešerius metus VFR kancleriui Helmutui Koliui jis kasdien teikė žvalgybos suvestines, tačiau tų suvestinių kopijos ant “Štazi” darbuotojų stalo dažnai atsidurdavo anksčiau, negu jas perskaitydavo VFR kancleris.

Gali pasirodyti keista, tačiau Berlyno siena, iškilusi Sovietų Sąjungos pastangomis, taigi tenkinusi visų pirma Maskvos interesus, buvo labai paranki ir VFR specialiosioms tarnyboms. Šiaip ar taip, ji buvo rimta kliūtis įvairaus plauko šnipams, kurie veržte veržėsi į Vakarų Vokietiją. Pereiti sieną ne kontrolės – perėjimo punkte, kur buvo labai kruopsčiai tikrinami dokumentai, tapo beveik neįmanoma. O kol nebuvo tokios sienos, net pats BND direktorius Ottas Jonas, į Rytų Berlyną išvykęs 1954 m. liepos mėnesį, namo sugrįžo tik 1955 m. pabaigoje. Per pusantrų metų jis pabuvojo ne tik Rytų Berlyne, bet ir Sovietų Sąjungoje; per tą laiką jis suspėjo tapti “Štazi” šnipu ir labai pakenkti Vakarų Vokietijos “Konstitucijos apsaugos tarnybos” autoritetui.

Po to, kaip jau minėjome, vakarų vokiečius ištiko Alfredo Frenzelio ir Giunterio Gijomo išdavystės, bet jos nebuvo paskutinės. 1985 m. į VDR pabėgo Hansas Joachimas Tigdė, BND vadovavęs būtent prieš Rytų Vokietiją nukreiptoms operacijoms.

Po penkerių metų Vokietija susijungė. Į BND ekspertų rankas pateko “Štazi” archyvai. Ir tada paaiškėjo, kad padėtis yra blogesnė, negu buvo įsivaizduojama. “Žmonės Vakaruose dėl savo naivumo manė, kad “Štazi” popieriuose sukaupta informacija tik apie šalies rytų rajonus. Pasirodė, kad ten gausu duomenų ir apie vakarines Vokietijos žemes”, – sakė Verneris Fišeris, vokiečių piliečių Komiteto, kuriam buvo perduoti archyvai, vadovas. Tuose archyvuose rasta visko: ir iššifruotų telefoninių pokalbių tekstai, ir intymių nuotraukų, skirtų šantažui.

Remiantis “Štazi” archyvais, buvo suimti šnipinėjimu įtariami žmonės, tame tarpe ir Klausas Kuronas, vakarų vokiečių kontržvalgybos darbuotojas, kuriam buvo pavesta rytų vokiečių šnipus patraukti į savo pusę, perverbuoti. Manoma, kad tokių šnipų Vakarų Vokietijoje “šaltojo karo” metais veikė apie 8 tūkstančius. K. Kuronas prisipažino, kad jis buvo dvigubas agentas, kuriam “Štazi” kiekvieną mėnesį mokėjo 2500 dolerių vertės atlyginimą: už perverbuotų agentų sąrašus, kitas paslaugas.

2011.06.29


Prisijunkite prie diskusijos