Jei būtų gyvas Tėvas, jis šiandien tikrai susiruoštų pasivaikščioti po Pilaitę. Ir Mamą būtų prikalbinęs prasimankštinti…

Pilaitė dabar – labai graži. Balta, puri, rami, pilna vaikučių juoko, rogučių…

Po pasivaikščiojimo Tėvas, žinoma, būtų parnešęs pluoštą gražių nuotraukų – išeidamas iš namų jis niekad nesiskirdavęs su fotoaparatu. Ir skiltyje „FOTOREPORTAŽAI“ nūnai paskelbčiau dar vieną albumą. Albumą, pasakojantį apie Pilaitėn atkeliavusią 2021-ųjų žiemą.

Deja, šiemet fotografuoti tenka man…

Gintaras Visockas

2021.01.10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nesu koks nors ypatingas žmogelis, tačiau man, skirtingai nei daugeliui mano pažįstamų, apniukusi, beveik neišauštanti šiuo metų laiku žiema negadina nuotaikos, neužgauna jokių ambicijų, greičiau yra priešingai, jeigu ir netrykštu dabar ant kiekvieno kampo džiaugsmu, vis dėlto tik tokioje neišauštančioje žiemos dienoje jaučiuosi taip ramiai ir užtikrintai, tarsi galop būčiau sugrįžęs į tikruosius savo namus po neproporcingai užsitęsusio vasaros kliedesių laikotarpio ir rudens melancholijos vargų su prarastu svorio centru.   

Tai ypač akivaizdu dabar, kai žiema prasidėjo ir tęsiasi be sniego, niekaip neįstengdama pasnigti, tik vis dažniau ir dažniau palynodama už lango, jau bebaigianti suvis išlašėti, kai iš visų pakampių kylantis rūkas grasina iš anos pusės išstumti lango šibas, bet visiškai neužveržia, nenuspaudžia sielos, neverčia paviešinti savosios paslapties. Tikriausiai taip ir yra, kad tokia neišauštanti žiemos diena labiausiai atitinka manąją, Algio Dalgio, sielos ritmiką.

Kažkada Šv. Augustinas įrodinėjo, kad žmogaus siela yra neišmatuojamos gelmės. Tai ilgą laiką vargino mane, ši tirada vertė jaustis nepatogiai, balansuojant ant nepilnavertiškumo ribos, nes niekados nėra tekę patirti sielos dilgčiojimo kaip kažkokios  bedugnės prezumpcijos. Išties, išties visas žmogaus nuopuolių bedugnes ir pergalių viršūnes esu stebėjęs tik trivialaus išorinio pasaulio išklotinėse, kažkokio ekrano tinklainėse, o sielos neišsakomumą, net ir prasidėjus kūno destrukcijai, vis dažniau pradedu suprasti kaip pilkumos įsivyravimą, permušiantį kitų spalvų erzelynę dar mažiausiosios tikimybės stadijoje. Jeigu užstoja, įkyriai kaip infekcija prisikabina spalvotų sapnų metas, išties, tai suprantu kaip išorinio pasaulio užkrato pasidauginimą pilkoje mano vidujybės kriauklėje, kaip svetimybės užganėdinimą.

Tuoj ateis žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar I. Kantas yra pastebėjęs, kad siela neužima arba, kitaip tariant, neturi vietos. Nenoriu įsivelti į begalinę diskusiją – ar savo ruožtu spalva apskritai užima kokią nors vietą tikrovės intensyvumo skalėje, – tačiau drauge visais savo paslėpsniais jaučiu, kad tokia jau beveik bespalvė, mažiausio spalvinio užkrautumo pilkumos spalva neužgriozdina jokios daiktų atsiskleidimui reikalingos vietos ir drauge yra pasaulio kaukės nuplėšimo spalva, vedanti į akistatą su tikrovės neišsakomumo paslaptimi. Ta prasme pilkuma yra tikrovės tikroviškumo paieškos spalva, savotiška tikrovės kelrodė žvaigždė.

Kartais ir pilką lynojančią žiemos dieną išmuša iš vėžių disonansu staigiai  horizonte užsidegusi ryški spalva, tačiau įsižiūrėjus greitai pasimato, kad tai buvo iškrautų pakuočių atplaišos sukeltas miražas ar nuo kalėdinės mugės ant tako užsilikusios šiukšlytės besispardantis blykstelėjimas.

Jeigu sapnuočiau nepasibaigiantį baltumą, juolab tuo atveju, kai iš tiesų skriečiau, kaip būdavo anksčiau, pro apsnigtą, balta spalva žėrinčią plynę, pradėčiau įtarinėti, kad su rogių trikinke pasiklydęs bekelių viražuose arba tiesioginiu taikymu automobiliu iš Žemaičių plento nepastebimai pralėkiau  demarkacinę liniją ir dabar jau mirusiųjų pasaulyje iš inercijos tęsiu klajonę be  pabaigos. Savo ruožtu pilka spalva tvirtai pririša prie nusistovėjusių per ilgą laiką daiktų, o pilka, už lango lynojanti viduržiemio diena yra tokia pat tikroviška kaip pačios sielos kartėlis.

Antys žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Dar labiau sutirštėjęs pilkumas už lango ir neišsakoma vidinė pilkuma neišauštančios žiemos dienos duotybėje susilieja į vientisą daiktą, su tuo atsitiktiniu skirtumu, kad ten kapsi drėgme, o čia – ta pati pilkuma nenumaldomai tvinksi ir tvinksi.

Ten kaupiasi pilkumos tvanas, o čia įsižiebia pilka tapatybės dykuma.

Taigi  labiausiai už viską,  iš tolo baidausi išauštančios pavasario dienos, į kurią aš, Algis Dalgis, kaskart patenku lengvai kaip kirminas, viliojamas žalio lapo, bet drauge kur kenčiu baisius nepriteklius, apleistas savo sielos, pasilikusios neišaušusios žiemos dienos tyruose…

2020.01.31; 15:48

Žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjantį savaitgalį po lietingų Kalėdų švenčių šiek tiek pašals, galime sulaukti ir sniego, prognozuoja sinoptikai.
 
Tačiau ketvirtadienis, antroji Kalėdų diena, dar bus apniukusi ir niūri, lis nedidelis lietus, tik rytiniuose rajonuose vis dažniau pasirodys ir šlapdriba, LRT Radijui sakė sinoptikas Paulius Starkus. Oro temperatūra svyruos apie 1-4 laipsnius šilumos.
 
Artimiausią naktį, pasak sinoptiko, kritulių išvengti taip pat nepavyks, tačiau lietų vis dažniau keis šlapdriba, paryčiais – ir sniegas. Oro temperatūra didžiojoje šalies dalyje bus neigiama – tarp 0-2 laipsnių šalčio ir tik vietomis išsilaikys silpnai teigiama. Daug kur formuosis plikledis. Penktadienį dieną vietomis jau sulauksime sniego, daugiau ir dažniau jis pasirodys rytinėje šalies pusėje. Čia kai kur kraštovaizdis jau gali ir paboluoti, teigė sinoptikas P. Starkus. Oro temperatūra laikysis artima nuliui, tačiau sustiprėjus šiaurės vakarų, šiaurės vėjui, nors pavojingų gūsių jis ir nesieks, bus gana žvarbu ir nemalonu.
Iš serijos – lietuviška žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Artėjantis savaitgalis gali būti baltas. Šeštadienį, nors sniego sulauksime mažiau, tačiau bus dar šalčiau. Naktį temperatūra pažemės iki 0-5 laipsnių šalčio. Neigiama ji laikysis ir dieną.
 
Sekmadienio naktį taip pat dar nebus permainų – pašals iki 2-7 laipsnių šalčio ir tik dieną priartės šiltasis atmosferos frontas ir pradės stumti šaltesnį orą. Vakare priartės kritulių debesys, kurie pirmadienio naktį atneš įvairius kritulius, lijundrą, plikledį ir vėl šiltą vėjuotą ir rudenišką orą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.27; 04:51

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai užklumpa negandos, kyla klausimas, kaip pralaukti užstojusį sunkmetį nepalūžus, neparklupus? Dėl tos priežasties tampame labiau atviri artimų (arba tolimų) žmonių pamokomosioms ištaroms, bandome užsikabint už psichologo patarimų.

Kita vertus, kaip tik šiame kontekste verta prisiminti F. Nietzsche‘s pasvarstymus apie tai, jog kartais ypatingai sunkiomis sąlygomis nevalingai pastūmėta iracionalių savisaugos impulsų žmogaus gyvastis pati savaime „užmiega rusų kareivio miegu“. Neįmanomomis išgyventi sąlygomis tai esą yra bemaž vienintelė galimybė išsaugoti būtinus galimam atgimimui resursus.

Pamėginkime ta tema paimprovizuoti drauge su F.Nietzsche. Tarkime, čia kalbama apie savotišką meškos žiemos miego porūšį, kai mirtinai išvargintas žmogus atviromis akimis pradeda sapnuoti pasaulį. Pabandykime įsivaizduoti, jog baudžiavinės Rusijos rekrūtas bado, šalčio ir nežmoniško muštro sąlygomis tik radikaliai susvetimėjęs sau pačiam, žiūrėdamas į savo paties vargus tarsi per atstumą (tarsi ne gyventų, o tik sapnuotų savo gyvenimą), galėjo demonstruoti neįtikėtinus ištvermės stebuklus.

Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Galimas dalykas, tokioje padėtyje gailestis sau pačiam, juolab kokios nors godos apie teisingumą verstų tuščiai eikvoti jėgas ir pastūmėtų tiesioginiu keliu į pražūtį, todėl užstojusio sunkmečio sąlygomis tarsi ir nelieka nieko kito kaip tik savotiškai apmirštant išplėsti nejautros zoną iki maksimaliai įmanomos ribos.                   

Įšalęs kosmosas, speigo horizontai, žiemos naktis, apšviesta šaltos mėnulio šviesos, ir paskutinė melancholijos stadija arba net melancholijos užribis – visiška nejautra. Tokioje nejautros zonoje taupomi visi judesiai, ypač vengiama sielos apsukų, blokuojamos emocijos. Šitaip užgimsta terpė miegligės užkratui. Tikėtina, jog iš tiesų organizmo savireguliacijos dėka vykstantis temperatūros numušimas padeda išlikti labiau nei tuo atveju, kai karšta emocija nutvilko kažkokį paviršių.

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Tokio sugretinimo kontekste ne pro šalį bus pajuokauti apie tai, jog amžino įšalo zonoje mamutų mėsa negenda per ištisus tūkstantmečius.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, į miegligę žmogų gali pastūmėti ne tik išorinio gyvenimo išbandymai, bet ir  užsitęsusi vidinio neadekvatumo būsena, kurią sąlyginai pavadinkime sunkio dvasia.

Kaip sunku prabusti iš tokio miego, esu jau rašęs https://kaunozinios.lt/svarbu/is-embrionu-gyvenimo_99235.html. Taip užsišaldęs žmogus dažnai neatgyja net ir stojus pavasariui, kai naujam gyvenimui staiga didingai prisikelia visa gamta, dygsta aštri kaip skustuvas žolė, jau kelia  galvas suįžūlėjusios gėlės, sualma tyras kaip vyro ašara pamiškės upelis.

Visų išsaugotų tavosios gyvasties resursų dabar geriausiu atveju užtenka tik kaukės nusilipdymui, įvaizdinant normalumo ritmiką, kad tarsi niekas nieko, neatpažintu pavidalu, gyveni šalia kitų, kasryt skubi į darbą, pelnai duoną savo prakaito garuose, kartais metiesi į pramogas, bandai išlipti iš daugiadienių, ilsiesi ir t. t. Dabar net užstojęs klaikus danties skausmas nėra toks realus, kad galėtų pažadinti iš miego, net politikų melas nuteka kažkur pro šalį, nepasiekęs gyvasties, net košmariškas Karbauskio vaizdinys iš TV neprikelia iš sapno, neįgalina prabusti vidury nakties išpiltam šalto prakaito.   

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokioje būsenoje labiausiai linksminti turėtų jaunų ar pasenėjusių doktorančių kalbos apie kažkokį emocinį intelektą, bet nebeužtenka jėgų net liūnai nusišypsoti.

Yra taip, tarsi tavo likusių biologinių jėgų pagrindu užgimsta ir jau pagal savo dėsnius vystosi vidinis zombis, kažkokia parazitinė gyvenimo atauga. Tačiau toks  likimo subendrinimas su vidiniu negyvėliu nėra toks baisus prakeikimas, kaip galėtų atrodyti, pastebint, kad tave supantys aplinkiniai personažai gyvena pagal tą patį principą, neišeidami už kapinių tvoros.

Gal tąkart vis dėlto reikėjo palūžti, tragiškai užlaužus rankas, tokiu būdu ne tokią jau baisią kainą užmokant už teisę išlikti gyvųjų pasaulyje?..

2019.12.18; 19:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jaunystėje, kuri prasidėjo ir užsibaigė dar praeitame tūkstantmetyje, man visas kosmosas skambėjo kaip muzika, o su parskridusiais pavasarį paukščiais, netvyrodamas savo kailyje, akis į akį kalbėdavausi  eilėmis.

Todėl žiūrint iš šiandienos taško labai keista, kad pirmasis eilėraštis, kurį tąkart, t. y. praeitame tūkstantmetyje jau dėliodamas žmogaus kalbos žodžius sukurpiau ir įsisąmoninęs išklojau ant popieriaus lapo kaip savotišką būties prisilėtimo liudijimą, vadinosi „Žiemos melancholija“:

                                        tarsi geltlige sergant kepenys

                                        nepaprastai išdidėjęs

                                        geltonas mėnulis

                                        virš apsnigtos plynės

                                        nuodija sielą

 

                                         menkai primindamas

                                         tavo dvasios tėvą

                                         po sidabrine egle

                                         stovi

                                         apsnigtas

                                         brangių kailinių

                                         šakalas

 

                                         keistos vežimo liekanos

                                         kyšo iš sniego

                                         neprimindamos

                                         nieko iš praeities

 

                                         tik

                                         dabar

                                         iš mėnulio išlindusios

                                         vėžio žnyplės

                                          prakerpa

                                          debesį

                                          tačiau

                                          kur veda

                                          apsnigtos

                                          vėžės

                                          pro išretėjusį mišką

                                          niekas nežino

Senosios graikų kalbos atodangos leidžia forsuoti hipotezę, kad žodis „būtis“ visų pirma nurodo į surinktumo užduotį žmogui kaip būtybei, kuri yra linkusi viską pamesti, išbarstyti, paleisti vėjais. Mums sunku sukaupti dėmesį, užmirštame daugiau nei prisimename, bėgant metams pasidalijame į nesurenkamas dalis, išbarstome savo plaukus, dantis, sveikatą, prarandame draugus ir artimuosius. Tačiau net ir žinodamas pirmapradę žodžio „būtis“ reikšmę nežinau to, kur veda pirmapradės melancholijos įspūdžio praradimas, gerai ar blogai yra ta nauja padėtis, kai melancholija jau nebetyko už kiekvieno kampo, išsibarsčiusi kažkur kasdienybės vingiuose, nematydamas reikalo priekabiauti prie žmogaus, grįžusio iš mirtinos kelionės.

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ankstų prasidėjusios žiemos rytą išvesdamas savo šunis pasilaukinėti kaskart matau ne tik atbundančius namus, pradedant mirksėti šviesoms languose, bet viename lange atitrauktomis užuolaidomis – visados dar su voratinklio rašto apatinukais po kambarį šmirinėjančią grakščių judesių moterį, – nors greičiau ji tenai plaukioja dar palaidais plaukais arba šoka su baldų šešėliais.

Ne, ne, nesu joks vojeristas, juolab – futuristas, nesu atgailaujantis marksistas ar bankrutavęs kapitalistas, tačiau neįmanoma nežvilgtelėti bent akies krašteliu, kai išbudinto džiaugsmo grožybės yra išstatomos brėkštančio ryto vitrinoje. Būtų didelis nejautrumas praeiti pro šalį užsimąsčius apie būties paslaptį ir nieko čia nepamačius.

Net jeigu priverstų kokia gyvenimo būtinybė, niekados nesurasčiau šio buto ne tik dėl to, kad tarp namų ir butų pasiklystu greičiau nei miške, bet dar labiau dėl tos aplinkybės, jog šis langas mirksi taip ypatingai, suspindi ir vėl temsta, tarsi būtų užkilęs virš visų langų ir atspindėtų dangaus gyventojų įpročius. Žinoma, grakščiosios nimfos nepažinčiau, jeigu sutikčiau ją gatvėje šią žiemą stipriai apsimuturiavusią, – savo ruožtu iš veido nesu dar matęs, galiu tik bandyti nuspėti, vaizduotėje dėliojant viliokės fotorobotą. Daug geriau buvo tam personažui (fetišistui?), kuris turėjo pamestą kurpaitę ir, išmatavęs visų pasaulio moterų pėdas, po ilgų vargų atpažino paslaptingą nepažįstamąją.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi net tada, kai viską prarandi, tau dar lieka erotinė būties įtampa, ar ne? Daug kartų esu bandęs paaiškinti klausiančiajam, kas tai yra, bet niekados nepavykdavo. Kaip atrodo, čia trukdo žinojimas, kad pradininkas Parmenidas visa ko išeities tašku laikė būties ir mąstymo tapatybės dėsnį, tokiu būdu tarsi įgalindamas harmonizuoti būties duotybę minties kelyje ir klystkeliuose, palengvinti jos naštą. Tačiau minties kelias ne kartą buvo tik būdas apeiti būtį, kai pati būtis didingai stūksodavo nepajudėjusi iš vietos. 

Tai nebūtinai yra perteklinis gamtos grožis, šiandien tai yra žiemos dienos prieblanda, drėgna migla su mėlynais ornamentais pakraščiuose, į kurią įsistebeilijau kaip išdžiūvęs vabzdys už akinių stiklų. Būtis priartėjo, supratus, kad ilgiau žiūrint išdegtų akys, kaip volframo siūlelis perdegtų vadinamoji siela, nežiūrint to, kad būties siužetai kartais būna truputėlį pabodę arba buvinys vėl pridengia būtį.

Žinia, nepridengtumas taip pat vargina, vargina kaip besikartojanti žiema be sniego https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kol-nepasnigo/   

Jau laukiu, kada pradės snigti  didžiuliais kąsniais!

2019.12.11; 05:41

Žiema – ypatingas metų laikas. Žiema, kaip ir vasara, pavasaris ar ruduo, – labai graži. Ypač graži mūsiškė – lietuviškoji žiema. Jos nesinorėtų mainyti į jokią kitą žiemą – anglišką, rusišką ar kinietišką. Tik lietuviškosios žiemos grožį reikia sugebėt pamatyti, įvertinti, suprasti. Jei norite – širdimi pajusti.

Tiesa, tikrų žiemų, kada spaudžia šaltukas, ledo sukaustyti ežerai ir net upės, kada sniego – ne tik iki kelių, bet iki pat juosmens, – Lietuvoje vis mažiau. Žiemą Lietuvoje nūnai dažniau lija, nei sninga. Todėl skubėkime džiaugtis tikra lietuviška žiema, kada nuo šalčio pokši tvoros, kai apsnigtame miške tylu, kad net ausyse spengia, kai norisi čiupt slides ir pasileist į žygį…

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – keletas Vytauto Visocko nuotraukų.

2017.01.11; 05:12