Žirinovskis

Šiųmečiai rinkimai į savivaldą atskleidė ir išvirkščią demokratijos, kurią bandoma priešpastatyti tautiškumui ir sveikam nacionalizmui, pusę.

Ryškiausias pavyzdys – Klaipėdoje. Į šio miesto savivaldybės tarybą vėl išrinktas Viačeslavas Titovas, pagarsėjęs šmeižikiškais pareiškimais apie Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą.

Dar pernai rudenį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas sulaužė priesaiką, kai apkaltino Adolfą Ramanauską – Vanagą civilių žmonių žudymu. V. Titovas yra viešai pareiškęs, kad jo iniciatyva buvo nužudyti aštuoni tūkstančiai suaugusiųjų ir vaikų; esą pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.

Kuo rėmėsi V. Titovas, viešai skelbdamas tokias išvadas? O gi partizanų budelių – KGB bylomis.

Šis juodo cinizmo persunktas paaiškinimas, suprantama, neliko be atsako. Nelaukdamas apkaltos dėl priesaikos sulaužymo, V. Titovas pats įteikė atsistatydinimo prašymą VRK. Jo vietą netrukus užėmė jo bendražygis Jurijus Šeršniovas. Jis kelias kadencijas buvo uostamiesčio tarybos narys, praėjusiuose 1915 metų savivaldos rinkimuose, kaip ir V. Titovas, buvo Rusų sąjungos kandidatu, dabar priklauso visuomeniniam rinkimų komitetui „Titov ir teisingumas“.

Šiuose rinkimuose jie abu pateko į Klaipėdos miesto tarybą.

V. Titovo grįžimą į savivaldą daugelis politikos apžvalgininkų vertina kaip Rusijos konsulato Klaipėdoje pergalę. Ir jie, be abejonės, teisūs.

Jeigu Latvijoje jau ne vienerius metus Rusija žaidžia nepiliečių rusų korta, tai Lietuvoje vis įžūliau pilamas purvas ant partizanų ir jų vadų, pokaryje dešimtmetį kovojusių prieš okupantus, vaizduojant juos kaip nacių kolaborantus.

Pastaruoju metu, išsekus kitiems Kremliaus „argumentams“, vis dažniau pasitelkiamas niekuo nepagrįstas kaltinimas: tiek Ukrainoje, tiek Pribaltikoje esą atgimsta nacizmas, su kuriuo Rusija tiesiog privalo kovoti bet kokiomis priemonėmis ir apsaugoti nuo tariamo fašizmo savo tautiečius.

Šiam informaciniam karui Rusija meta didžiulius tiek žmogiškuosius, tiek finansinius pajėgumus. Todėl nieko keista, kad ji ir toliau stengiasi infiltruoti savo žmones tiek į mūsų nacionalinės, tiek ir į regioninės politikos darinius – atvirai ir nesislapstydama. Tai ne šnipinėjimas; tokiu būdu siekiama kur kas paprastesnio tikslo – sėti nepasitikėjimą šalies politika, menkinti mūsų tautos dvivyrius ir dabar vykdomą politiką.

Mūsų demokratijos sampratos grimasos verčia gūžčioti pečiais – Klaipėdos apygardos prokuratūroje dar gerokai prieš rinkimus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Titovo, kaltinamo dėl mirusiojo (Adolfo Ramanausko – Vanago) atminimo paniekinimo, kurstymo prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ir viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo.

Ir štai V. Titovas vėl – Klaipėdos savivaldybės tarybos narys. Nesunkiai paaiškinamas triukas, žinant, kad vėl gresia apkalta: Rusijos propagandistai šauks, kaip Pribaltikoje  skriaudžiami bei persekiojami rusakalbiai, o tūlas Žirinovskis turės peno tvirtinti, jog Klaipėdos kraštas, kaip, beje, ir Vilnius nepriklauso Lietuvai. Reiškia, reikia atsiimti. Panašiai kaip Krymą.

Matyt, nereikėtų atsitiktinumu laikyti ir Viktoro Uspaskicho bandymo sugrįžti į nacionalinės politikos vandenis, prieš tai pamiklinus raumenis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose. Šio teistumas – jau praeityje. Kaip ir jo partijos bei jo bičiulių.

Turbūt Lietuvoje dar yra žmonių, pamenančių, kaip Viktoras dievagojosi atsižegnojąs nuo politikos visam likusiam gyvenimui.

Ištvėrė labai neilgai. Ištvėrė? O gal grįžo pagal komandą: kovos parengtis! atgal į apkasus!

Nebaudžiamas Lietuvoje jau tris dešimtmečius veikia Rusijos pilietis Valerijus Ivanovas. Praėjusių metų gruodžio 18 dieną jis buvo sulaikytas, buvo viešai skelbta, kad pas jį rastas neteisėtai laikytas ginklas; tačiau jis greitai buvo paleistas. Gal išsigąsta, kad į jo sulaikymą labai operatyviai ir piktai sureagavo Rusijos ambasada Vilniuje?

V. Ivanovas 1997 metų liepą buvo nuteistas kalėti vienerius metus už žuvusiųjų 1991 metų sausio 13-ąją šmeižimą. Knygoje „Lietuviškas kalėjimas“ jis, be kita ko, tvirtino, neva visos 1991-ųjų sausio 13-osios aukos yra lietuvių falsifikacija, o sovietų armija Vilniuje nenužudė nė vieno laisvės gynėjo.

Bausmę jis atliko tuometinėje Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. V. Ivanovui išėjus į laisvę, tuometinis vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis buvo išsiuntęs teikimą teismui dėl šio Rusijos piliečio išsiuntimo iš Lietuvos. Deja.

Nejaugi ir šiandien mes nepajėgūs apsivalyti nuo šito gaivalo?

P. S. Senovės Graikijoje valstybei pavojingi piliečiai buvo ištremiami iš polio.

Tai Klistenio (509 m.pr. Kr. ) įvesta reforma kovai su tais, kurie bandydavo kastis po valstybės pamatais. Kiekvienas pilietis, įtartas veikimu prieš valstybės laisvę, buvo ištremiamas dešimčiai metų.

2019.03.07; 06:00