Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi savo tautinę vėliavą, herbą, himną. Šie simboliai eksponuojami tų valstybių valstybinėse įstaigose, sostinių reprezentacinėse aikštėse.

Antai Lietuvos himnas eksponuojamas Vilniuje Kudirkos aikštėje, tautinė trispalvė vėliava – Gedimino pilies bokšte, prie Seimo, istorinė vėliava su Vyčiu – ant Prezidentūros, kitų svarbių valstybės institucijų.

Yra sostinėje Vilniuje ir Aukščiausios Tarybos nutarimu įsteigta reprezentacinė Lukiškių aikštė, yra ir nutarimas joje statydinti atitinkamą paminklą. 2017 m. kovo 15 d. Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija posėdyje pritarė idėjai, kad Lukiškių aikštėje turi būti pastatytas Lietuvą reprezentuojantis Vyčio paminklas.

Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo ir paminklo joje pastatymo klausimas sprendžiamas jau beveik trisdešimt metų. Dar 1999 m. vasario 11 d. priimtame Lietuvos Respublikos Seimo nutarime Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų įtvirtinta nuostata, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Būtent Vytis taptų centriniu akcentu, sostinėje įamžinant Lietuvos valstybės karališką kilmę, per amžius už laisvę kovojusių ir žuvusių atminimą, Laisvės kovų istoriją. Tačiau sostinės valdžiai Vytis – iššūkis, pritariant ir liaupsinant Kremliniam užnugariui, kvietimas priešintis Vyčiui.

Šiandien, pritarus merui, Lukiškių aikštėje jau radosi teisme nuginčijamo projekto fragmentai ir jį jau galima tikrai vertinti kaip iššūkį, nes nei laisvės, nei kovos dėl jos neatspindi, nes tėra beveidė sienojų siena, kūrybinės minties aborto rezultatas.

 Su šūkiu „Mes be vyčio nenurimsim!“ į Lukiškių aikštę šiandien piketuoti rinkosi ir patriotinių organizacijų atstovai, neabejingi piliečiai. Kas priešinsis šūkiui, jį vertins kaip iššūkį, laikytinas Lietuvos valstybės priešu, pelniusiu Tautos pasmerkimą.

2019.09.24; 18:49

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016 m. birželio 8 d., prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos neokomunistai, vienykimės!, kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui besąlygiškai pakluso, juolab kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016 m. birželio 9 d. Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi LKP šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako gryną netiesą.

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Po akibrokštui prilygusio LKP smerkiančią rezoliuciją atmetimo, komunistines represijas patyrusių organizacijų atstovai iš naujo skatino Seimą rezoliuciją svarstyti.

Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, E.Jovaiša, P.Urbšys, A.Kubilius ir Ž.Pavilionis 2017-06- 27 pateikė LRS rezoliuciją „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo projektas (Nr.XIIIP-873) ir visų laisvės kovotojų džiaugsmui buvo priimta. Balsavime dalyvavo 78 Seimo nariai- už 53, prieš 1 ir 24 susilaikė. Už rezoliuciją balsavo 27 TS LKD nariai, tarp jų – ir partijos pirmininkas G.Landsbergis.

Seimas savo rezoliucijoje kvietė Vyriausybę kuo skubiau parengti tuo klausimu LR Įstatymą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), matydama, kad LR Vyriausybė vilkina šį darbą, 2017-08-11 d. paruošė raginimą, kad Įstatymo projekto ruošimas būtų paspartintas. 2017-08-23 d. LLKS gavo Teisingumo ministerijos raštą Nr.(1.18)7R-6747, kuriuo pranešama, kad kreipsis į Lietuvos Teisės institutą, o tuo pačiu mus informavo, ar juridinis asmuo, konkrečiai LKP LR, Įstatymu galėtų būti pripažintas nusikalstama organizacija ir kokios tai būtų galimos tokio pripažinimo pasekmės. Vadinasi, Teisingumo ministerija pripažįsta LKP subjektiškumą, kuriai gali būti taikomas nusikaltėlės statusas.

Nenorą komunizmą įvertinti tarptautiniu mastu rodo Estijos iniciatyva organizuotas Teisingumo ministrų susitikimas Taline 2015-08-23, kuriame dalyvavo 18 valstybių atstovai. Tikslas – įsteigti tarptautinę instituciją-tribunolą, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus. Pusantrų metų laukusi atsakymo iš Lietuvos, Estijos Teisingumo ministerija dar kartą kreipėsi prašydama konkretaus atsakymo. Deja, Lietuvos Vyriausybė, kurios vadovas – buvęs sovietinės milicijos pareigūnas, šiuo klausimu aiškios nuomonės neparodo, tačiau viešoje erdvėje skleidžia nuomonę, kad svarstomą reikalą reikia palikti istorijai, organizuoti konferencijas, kurti filmus ir pan., kad estų kvietimas kurti tribunolą yra simbolinis aktas.

Akivaizdu jog komunizmo nusikaltimai stumiami į užmarštį, tarsi vyksta jau praėjusios ligos pasikartojimas sveikstant, ligos atkritimas, komunistinio raugo recidyvas, nuo kurio daug sunkiau sveikstama.

Nesulaukus iš LR Vyriausybės įstatymo projekto, dviejų Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno kantrybė trūko. Jie patys ėmėsi iniciatyvos ir 2018-08-01 d. pristatė LRS įstatymo projektą, kuriuo siekiama galiausiai įtvirtinti istorinę tiesą ir LKP aukščiausiu teisiniu lygiu pripažinti atsakinga už totalitarinio sovietų režimo nusikaltimų organizavimą.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Čia prieštaravimais į viešumą išėjo komunistinio raugo šalininkai, buvusios sovietinės nomenklatūros komunistai ir komjaunuoliai N.Oželytė-Vaitiekūnienė, B.Bradauskas, L.Linkevičius ir net jaunasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas.

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

Tai tik paliudijo komunistinio raugo gyvastingumą.

Tačiau ką liudija prie šios kompanijos prisidėjęs TS LKD pirmininkas G.Landsbergis, pavadinęs savo bendrapartiečius LKP smerkiančio įstatymo pateikimo iniciatorius populistais ir jam pritariantis profesorius V.Landsbergis, teigiantis, kad LKP nebuvo ir todėl jos smerkti nereikia? Ar belieka balsavimu LKP pripažinti Respublikos teisinės sistemos legaliu dėmeniu ir nebe Basanavičiui, o „šeimininkui“ Sniečkui Vilniuje statyti paminklą?

Po minimų akibrokštams prilygstančių pareiškimų buvo organizuota LRS spaudos konferencija, kurioje tvirtai pritarta A.Ažubalio ir L.Kasčiūno įstatymo pateiktam projektui.

Ar gelbės Lietuvą nuo tūnančios šešėlyje (pogrindyje?) LKP globos Seimas, netrukus pamatysime. Jei ne, – Valstybę turės gelbėti pilietinė tauta.

2018.08.22; 13:00

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Algimantas ZOLUBAS

Lukiškių aikštės Šimtmečio rato centre 2018-01-12 ir 2018-02-16 buvo pašventintos ir įamžintos kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę 111 relikvijų ir jas lydintys dokumentai. Jas iš įvairių vietų pristatė per 300 mylinčių savo kraštą ir gerbiančių istorinę atmintį savanorių.

Relikvijas nuleidus į Šimtmečio rato ertmę, ją  užsandarinus buvo uždėta granitinė plokštė su įrašu Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba. Pats Šimtmečio rato projektas su savivaldybe ir architektais buvo suderintas. Nesant lėšų, Šimtmečio rato darbai pagal projektą: rato formavimas, armatūros tvirtinimai, skaldos išpylimas, plytelių išklojimas ir kiti darbai buvo vykdomi Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projekto ir kitų aukotojų lėšomis.

2018 m. birželio 25 dieną vandalas išniekino šimtmečio rate esančias relikvijas, viena kapsulė su dokumentais buvo pagrobta, tačiau greitai surasta.

Fondas su kitomis patriotinėmis visuomeninėmis organizacijomis, kad esant tuščiai ertmei nesikartotų išniekinimai, nusprendė operatyviai atšventinti relikvijas ir dviejose granitinėse plokštėse iškalti jų sąrašą. Tai neatskiriama sąsaja tarp dokumentų esančių ertmės viduje ir išorėje. Tuo siekta viešumo, kad būtų žinoma vilniečiams ir svečiams. Tai buvo iškilmingai atlikta 2018-07- 06 Valstybės dienos proga. Relikvijų pagerbimą atliko kariai, o relikvijų atšventinimą – Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kunigas brolis Mindaugas Slapšinskas OP. Apie atliktą darbą savivaldybė buvo informuota, paprašyta užtikrinti Šimtmečio rato priežiūrą ir tvarką. Tačiau…

Liepos 23 d. gautas pranešimas, kad granitinės plokštės su relikvijų sąrašais pagrobtos.

Pažadai, kurių neįgyvendinome: „Lukiškių aikštėje bus įamžintas partizano, laisvės kovotojo atminimas 1995“

Kitą dieną paaiškėja, kad grobikė yra Vilniaus miesto savivaldybė, o pašventintos plokštės atsidūrė įmonės „Grinda“ sandėlyje drauge su Žaliojo tilto skulptūromis.

Pasirodo, šios įmonės sandėlyje, neinformavus visuomenės, atsidūrė dar vienas paminklinis akmuo su įrašu „Lukiškių aikštėje bus įamžintas partizano, laisvės kovotojo atminimas 1995“. Pažadėta prieš 23 metus…

„Grindos“ sandėliuose įkišta tūno ir juodo granito plokštė iš Lukiškių aikštės su užrašu „Žuvusiems už Tėvynę“, kurią pašventino dar monsinjoras  Alfonsas Svarinskas.

Čia dera pažymėti, kad Šimtmečio rato suformavimas ir raidžių iškalimas granitinėse plokštėse Vyčio fondui ir kitiems aukotojams atsiėjo, neskaitant kitų išlaidų, 32 tūkstančius eurų.

Vilniaus miesto savivaldybės elgesys, prilygstantis kriminaliam ir šventvagiškam, piktina visuomenę, nes iš tikrųjų niekina kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą.

2018.08.01; 08:37

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Iškart klaustumėte, kodėl reikia jaukintis. Reikia, nes iki šiol ji buvo svetima, priešiškumu Lietuvai ženklinta: į ją žiūrėjo carinės Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, sovietinių represinių struktūrų rūmų langai, aikštėje ir rūmuose buvo vykdomos  politinių kalinių egzekucijos, čia stovėjo paminklas raudonojo teroro pradininkui Leninui.

Lietuvos Laisvės Kovotojų  Sąjunga (LLKS) raštu 2016 m. vasario 16 d. kreipėsi į Vilniaus merą, miesto tarybos narius, Vilniaus miesto administracijos vadovybę  bei Seimo ir Vyriausybės kanceliarijas ir Seimo narius šiuo kreipimusi-pranešimu:

Jau beveik tris dešimtmečius istorinės Tautos Laisvės kovų ginant valstybės nepriklausomybę ir kovotojų atminties įamžinimo laukusi valstybės reprezentacinė Lukiškių aikštė Lietuvos sostinėje Vilniuje, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo jubiliejui 2018 vasario 16 d. neliks tik nesibaigiančių statybų aikštelė, todėl siekiant padėti visoms valdžioms išvengti galimos gėdos ar nepatogumo, kad nebus įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas šiame aikštės memoriale dėl kokių nors galimai formalių biurokratinių kliūčių ar tarpusavio politinių intrigų, visuomenės ir patriotinių visuomeninių organizacijų iniciatyva, pastangomis bei ryžtu, pagaliau sulaukė Memorialo širdies – ŠVENTO RELIKVIJORIAUS. Mūsų nuomone, tai suteiks Lukiškių aikštės memorialui naują atminties bei pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmes bei galimai įpareigos valdžių ir institucijų atstovus atsakingiau ir objektyviau elgtis bei žiūrėti į šio svarbaus reikalo, tinkamo ir savalaikio memorialo su valstybės simboliu įrengimo (pastatymo) esmę, o ne blaškytis klaidžiuose biurokratizmo ar kokių politinių tarpusavio intrigėlių labirintuose.

Kreipiamės į Jus prašydami geranoriškai suprasti mūsų veiksmus ir nesiekti, bei neleisti išniekinti šio atminimo sakralinės vietos kaip nors bandant sunaikinti šį relikvijorių. Prašome Jus, savo valdžios galių, kurias suteikėme mes, piliečiai būdami rinkėjais, pagalba padėti kartu išsaugoti tą labai svarbių dalykų atmintį ir nepriešinti visuomenės, nes mes tik padedame Jums, o Jūs tiesiog prisidėkite savo realia pagalba prie to, kas jau padaryta ir tai galimai nebus jums didelė našta, o Lietuvai bus didingų jos Laisvės pergalių prasmingo atminimo išsaugojimo memorialas. Prašome įtraukti šį Lukiškių aikštės memorialo šimtmečio ratą su atminimo relikvijoriumi į savivaldos, (arba/ir) valstybės saugomų paminklų ir teritorijų, ar kokius kitus registrus, siekiat užtikrinti šiame memoriale tam tikrą apsaugą nuo vandalizmo ar kitų žalingų  nusikalstamų veiksmų, taip padedant išsaugoti svarbų atminimą ateinančioms kartoms.

Po rekonstrukcijos atgyjanti Lukiškių aikštė pakvietė visus vilniečius ir miesto svečius birželio 9 d. pramogauti ir sulaukti įspūdingo neregėto siurprizo –  fontano. Renginys vyko visą dieną, todėl veiklų netrūko mažiesiems, jaunimui, suaugusiems ir senjorams.

Prieš tai 2018 m. vasario 16 d. Gedimino prospektu žygiavo iškilminga eisena nuo LR Seimo rūmų iki Lukiškių aikštės su fakelais ir sovietinės okupacijos metais nužudytų, žuvusiųjų, nukankintų prieškario Lietuvos kariuomenės generolų, valstybės vadovų, dvasininkų ir kovojusių su sovietiniais okupantais partizanų už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę relikvijomis kapsulėse bei jų portretais.

Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.

Kapsules su relikvijomis buvo nuleistos į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jų buvo nuleistos antros kapsulės su palydimuoju raštu, kapsulių įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kapsules su relikvijomis  ir dokumentais buvo pašventintos,  uždengtos granito plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa, maldos ir aukų pagarbos atminimui vieta. Relikvijų palydimasis raštas bylojo:

Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.

Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.

Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.

Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.

Deja, nepraėjus net dviems mėnesiams aikštėje pasikartojo net du vandalizmo aktai.

LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate prie įterptų ir pašventintų relikvijų radosi nedidelis iš cemento skiedinio, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjo, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmo siekį Vytimi siekį.

Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…

Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.

Kaip LLKS leidinio „Varpas“ redaktorius dėl nusikalstamos veikos  išaiškinimo 2018-04-12 kreipiausi į Vilniaus Trečiąjį policijos komisariatą, kuris 2018-04-24 raštu pranešė, kad nusižengimo teisena pradėta. Praėjus dviem mėnesiams, teiravausi komisariate, kuris tepasakė jog tyrimas vyksta. Tuo teko suabejoti, nes aš kaip tyrimo iniciatorius nesu apklaustas, nors turiu ką tyrėjams pasakyti.

Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.

Galimai nesaugoma aikštė pati išprovokavo antrą nusikalstama veiką, nes balandžio  25 d. vandalai vėl šeimininkavo aikštėje, nusiaubė būsimo memorialo centre užkastas relikvijas. „Šiąnakt įvykdytas vandalizmo aktas laisvės kovotojų memoriale. Sausio 12 ir vasario 16 dienomis buvo pašventintos ir į memorialo centrą įleistos 111 relikvijų. Šiąnakt buvo išdaužytas viršus, ištrauktos kapsulės, bet iš keturių pavogta tik viena. Lankėsi kriminalistai“, – BNS pranešė Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto vadovas architektas Kęstutis Akelaitis. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 178 str. 3 d. (Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, – baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų).

Žinotina, kad vandalai gali siautėti tik ten, kur aplinka nesaugoma, todėl ir nusikaltimų tyrėjai pirmučiausia kaltininkais turėtų pripažinti pačius aikštės šeimininkus.

Aikštę tinkamai prisijaukinsime tik tuomet, kai ji bus saugi, kai joje nebus vietos nusikaltėliams ir neklaužadoms, viešosios tvarkos ir rimties trikdytojams.

2018.07.01; 08:30

Birželio sukilimo visuomeninio minėjimo prie LR Seimo organizatoriai ir dalyviai 2017 m. birželio 23 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ministrą Pirmininką ir Seimo narius, ragindami 1941 m birželio 23 d. dokumentą „NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMO DEKLARAVIMAS“ pripažinti teisės aktu.

Kreipimosi tekstą pateikiame ištisai:

„Kiekvieno žmogaus gyvenime būna valandų, o kartais tik akimirkų, kuomet tenka priimti svarbius ir lemiamus sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik jo, bet ir daugelio kitų žmonių ar net valstybių likimai. Sprendimus, kurie įtakoja kiekvieno iš mūsų tolimesnį gyvenimą, jo kokybę, vertę ir sąžinę. Sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų ir vėlesnių kartų galimybė gyventi laisviems.

Amžių tėkmėje Lietuva eidama per okupacijų, priespaudos, karų ir sukilimų ugnį, išmoko vertinti Laisvę ir suprato, kokia brangia kaina ji perkama… Todėl kiekvienas bandymas ją atsikovoti iš okupanto ir pavergėjo, privalo būti gerbtinas.

Šiemet birželio 23 d. Lietuva minės 76-ąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines. Sukilimo, tapusio paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti eilei išsivadavimo kovų bei akcijų, kurios tęsėsi iki pat 1991 m. sausio tryliktosios nakties. Nakties, po kurios pradėjo aušti ilgai lauktas Laisvės rytas…                   

Tokio ryto, gal būt Aukščiausiojo valia, tuomet simboliškai sutapusiu su brėkštančia ilgiausia metų diena, Lietuva laukė nuo pat 1940 m. vasaros. Tos vasaros, kuomet išduota savo politikų, valdžios ir aukščiausių kariuomenės vadų, buvo išniekinta ir brutaliai išprievartauta iš Rytų plūstančių, kraupiai raudonų, sulaukėjusių ordų bei jiems parsidavusių mūsų tautiečių.

Tos, 1941 m. birželio 22–28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu. Išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

1941 m. Birželio sukilimas išskirtinis tuo, jog pati jo esmė, o kartu ir visi, tiek gyvi, tiek kritę jo didvyriai ištisus dešimtmečius buvo šmeižiami ir menkinami antrąja raudono potvynio banga į Lietuvą sugrįžusių okupantų bei jų propaganda įtikėjusiųjų. Nors šis sukilimas tęsėsi tik septynias birželio dienas su vieninteliu tikslu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, jo dalyviams buvo ir, deja, tebėra raudonojo šleifo įtakota propaganda, melu bei pastangomis klijuojamos žydšaudžių, teroristų ir panašios etiketės.

Tarpukario Lietuvos žmonės ištisus dvidešimt du metus (1918–1940) savitarpio pagarboje gyveno, dirbo ir puikiai sutarė su šalia gyvenančiais kitataučiais jos piliečiais.  1941 m. Birželio sukilimas nebuvo karas prieš juos!

Pasibaigus sukilimui ir birželio 28-ąją sukilėliams padėjus (Ne sudėjus! Jų dar prireiks pokario partizaninėje Laisvės kovoje!..) ginklus, sukilimas, kaip karinis struktūrinis vienetas, nėra ir negali būti atsakingas už pavienius jo dalyvius, nuėjusius tarnauti naujajam okupantui ar sukilimo metu atliktus keršto aktus už raudonojo sadisto ir jo pakalikų nukankintus savo artimuosius. Prisiminkime per vienerius bolševikmečio metus į Sibirą ir Šiaurę ištremtus bei įkalintus daugiau nei 18 000 mūsų tautiečių… Prisiminkime bolševikinių išgamų masiškai išžudytus politinius kalinius Pravieniškėse, Rainiuose, nukankintus Panevėžio gydytojus, tarp kurių buvo ir rusų tautybės asmenų… Besitraukiančių NKVD‘istų nukapotomis galūnėmis kankinančiai mirčiai pasmerktą žemaičių ūkininko šeimą, nepagailint net mažamečių vaikų, Kvėdarnos apylinkėje už tai, jog tą lemtingą rytą išskalbusi, lauke padžiaustė baltą patalynę… Bukaprotis NKVD‘istų vadas tai palaikė pasidavimo vokiečiams ženklu… Bent trumpam save įsivaizduokime tos šeimos tėvo, brolio ar sūnaus vietoje… O tokių budelių NKVD tardytojų sąrašuose netrūko nei lietuviškų, nei rusiškų, nei žydiškų, nei lenkiškų pavardžių. Išgamos ir niekšai tautybės neturi! O sukilimai nevyksta be priežasties… Tai įvertinkime ir supraskime!

Tik mums patiems lemta apsispręsti, kas brangu ir ar turime gerbti tas vertybes, už kurias kovojo ir padėjo galvas mūsų tėvai bei protėviai.

Vertybes, kurių visuma yra mūsų Laisvė, mūsų teisė kalbėti gimtąja kalba, pasaulio žemėlapyje surasti laisvą ir nepriklausomą šalį, mūsų Tėvynę Lietuvą ir savo vardus rašyti lietuviškai!

2015 ir 2016 metais Lietuvos Baikerių Kongreso, 2016-tais, dar ir Krikščionių motociklininkų sąjungos atstovai iš Kauno vežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Deja, keliems susireikšminusiems Seimo nariams, kurių tarpe yra įmetėjusių, tačiau iki šiol daktarinės disertacijos taip ir nesugebėjusių apginti „Taikomosios istorijos“ propaguotojų, pasiūlius eilę įvairiausių absurdiškų pataisų, dokumento svarstymas LR Seime įstrigęs iki šiol. Verta paminėti, jog tokie, dargi svarbiems Seimo komitetams priklausantys istorikai siūlė teikti rezoliuciją, kurioje turėjo būti įrašytas kaltinimas sukilėliams, jog šie, esą, nesugebėjo sustabdyti Lietuvoje vokiečių vykdyto holokausto! Nebūtų nuostabu, jog ateityje iš tų pačių Seimo narių – istorikų išgirstume naują kaltinimą 1941 m. Birželio sukilėliams, kad jie neužkirto kelio Antrajam Pasauliniam karui! Apie kokią, taip mąstančio Seimo nario, kompetenciją ir intelektą, apskritai, dar galima kalbėti?!..

Tikime ir laukiame, jog  šis, naujai išrinktas Seimas, pagaliau ryžtingai padarys, tai ką, vardan pagarbos kritusiems už Laisvę, turėjo padaryti ankstesnis!

Neabejotina, jog anksčiau ar vėliau šis dokumentas taps teisės aktu. Sveikintume, jeigu tai atliktų kilnaus tikslo vedamas šis Seimas“.

Deja, nei 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvykusi konferencija, kurioje dalyvavo ir už DRKLARACIJOS įteisinimą Valstybės aktu balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai, nei šis kreipimasis jokio atgarsio nesulaukė.

Birželio sukilimas yra įtrauktas į Valstybės minėtinų dienų sąrašą, visuomenė ją iškilmingai mini, valdžios – ne. Ir šiemet Birželio 23-oji Seime nebuvo minima, ją minėjo visuomenė prie Seimo Nepriklausomybės ir Lukiškių aikštėse. Į organizatorių kvietimą išeiti į aikštę ir paminėti sukilimą atsiliepė tik penki Seimo nariai, neprikėlė jų iš šiltų kėdžių net 60-ties užvestų motociklų motorų priminimas.

Belieka konstatuoti, kad aukščiausios Valstybės valdžios, nepaisydamos visuomenės nuomonės dirba sau, kaip patiriame iš žiniasklaidos,  sprendžia savo kišenių bei kosmetikos lygio reikaliukus, o valstybei dirba visuomenė. Antai šimtai milijonų litų ir eurų iššvaistyti konkursams Lukiškių aikštei, o memorialą per amžius kovojusiems ir žuvusiems, nepaisant valdžių trikdžių, kuria ir įgyvendina visuomenė. Daugiausia paminklų nepriklausomybės kovų vietose pastatė ne Valstybė, o patriotiškai nusiteikusi Lietuvos pilietinė visuomenė.

Lietuvos laisvės kovotojai linki Seimui atsikvošėti, paskelbti DEKLARACIJĄ valstybės teisės aktu, Sukilimą 2019 metais minėti drauge su visuomene.

2018.06.27; 15:36

Alantas

LR Seimas kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT) dėl nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Jame prašoma KT išaiškinti, ar Lietuvos Respublikoje išduodamuose asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmens vardo ir pavardės rašymas kitais lotyniško pagrindo rašmenimis pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą. Kartą KT jau išaiškino, tačiau baigusio kadencijas prezidento Valdo Adamkaus pažadai ambicingajai Lenkijai neduoda ramybės Seimui ir KT, kad būtų kitaip, kad Lietuva suteiktų privilegiją Lietuvos lenkams jų pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis (kodėl tik lenkams?!).

Continue reading „Taigi – kodėl nuolaidžiaujame lenkams?“

siuksles01

Mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką, vadinamas ekologija. Jau įpratome produktus, natūraliai išaugintus ir perdirbtus nenaudojant cheminių medžiagų, vadinti ekologiškai švariais. Gamtos poveikis per jos produktus žmogui – viena ekologijos pusė. Ekologijai taip pat priskiriamas žmogaus poveikis gamtai. Abi šios pusės yra susijusios tarpusavyje ir daro viena kitai įtaką, tik jei pirmajai skiriamas ypatingas dėmesys, antroji perdėm ignoruojama. Pasaulyje veikia šimtai mokslinio tyrimo institutų, įvairių organizacijų ir judėjimų, mokymo programų, politinių partijų, tačiau žalingas žmogaus poveikis aplinkai išlieka ir, deja, tebedidėja.

Continue reading „Tai nėra vien Lazdynų “kiemo” reikalas“