Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT) nusprendė, kad Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys prof. Vytautas Juozapaitis, kritikuodamas kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson veiklą, konkrečiai – numatomą kultūros įstaigų pertvarką – nepaskleidė tikrovės neatitinkančių žinių.

ŽEIT konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuluojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad viešasis asmuo (taip pat ir viešasis juridinis asmuo) nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos, garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo.

„Viešojo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, kad viešasis asmuo turėtų būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus“, – rašoma ŽEIT sprendime.

Tarnyba pažymėjo, kad Seimo narys išreiškė „savo subjektyvų suvokimą“, todėl įvertino, kad minėtu atveju buvo skelbiama jo nuomonė. Be to, niekas nepaneigė, kad toks kultūros įstaigų pertvarkos planas egzistavo. To neneigė ir pati kultūros ministrė. Komisija konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti V. Juozapaičio teiginių neatitikties tikrovei.

„Pažymėtina, kad kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tai informacijos netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę“, – rašoma Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atsakyme.

Tarnyba taip pat konstatavo, kad publikacijoje V. Juozapaitis kritikavo kultūros įstaigų planą, kuriame numatytas kai kurių naikinimas, kai kurių – perkėlimas į kitus miestus. Tai turėjo didelę visuomeninę svarbą. Be to, tai būtų susiję su darbuotojų atleidimais, o tai taip pat tenkina viešąjį interesą visuomenei žinoti tokią informaciją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.13; 05:15

Siūloma įstatymu reglamentuoti, kaip žurnalistai turėtų skelbti informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti.

Tokį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai priklausantis parlamentinės Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narys Robertas Šarknickas.

Siūloma įteisinti, kad, skelbiant apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, „turi itin atsargiai nurodyti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvus ir aplinkybes, kad paskelbtoje informacijoje nebūtų skatinamas savižudiškas elgesys visuomenėje, neskelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti priemonių bei būdų, netraktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo ar kaip savaime suprantamo, kasdieninio fakto, nevartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų. Skelbiant tokią informaciją, privalu pranešti apie esamas emocinės ir psichologinės pagalbos galimybes bei pagalbos sau grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems“.

Pasak R. Šarknicko, projekto tikslas būtų įstatyminiu lygmeniu reglamentuoti reikalavimus viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams dėl skelbtinos informacijos savižudybių tema turinio bei pateikimo būdo.

„Šiuo projektu siekiama į Visuomenės informavimo įstatymą su tam tikrais papildymais iš PSO bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos rekomendacijų perkelti Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatas“, – sako parlamentaras.

Jo duomenimis, 2016 metais Lietuvoje nusižudė 823 žmonės, kas reiškia, kad iš 100 tūkst. gyventojų nusižudo 28,7 asmenų. Nepaisant to, kad šis skaičius Lietuvoje yra mažiausias laikotarpiu 2012-2016 m., tai vis dar leidžia Lietuvai pagal savižudybių skaičių pirmauti Europoje, taip pat patekti į pirmąjį penketuką pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo, kad kiekviena savižudybė paveikia maždaug dar bent šešis žmones. Taigi, anot parlamentaro, kasmet Lietuvoje savižudybė viena ar kita forma paveikia per 4930 žmonių.

„PSO pateikiamame darbe apie savižudybių prevenciją žiniasklaidoje nurodyta, kad žiniasklaidai savižudybių kontekste tenka svarbus vaidmuo. Kaip nurodo PSO, viena vertus, žiniasklaidos pranešimai apie savižudybes gali paskatinti pažeidžiamus asmenis imituoti aprašytųjų atvejų elgesį, ypač jei savižudybė nušviečiama plačiai, ji aprašoma pirmuosiuose puslapiuose, pateikiama kaip sensacija ir (arba) tiksliai aprašomas savižudybės būdas. Kita vertus, atsakingas tokios informacijos pateikimas gali tapti visuomenės švietimo savižudybių klausimais priemone ir gali paskatinti tuos, kurie priklauso savižudybės rizikos grupei, kreiptis pagalbos. PSO ištyrė daugiau nei 50 imitacinių savižudybių ir, atlikus šių studijų peržiūrą, kaskart buvo prieita prie tos pačios išvados: žiniasklaidos pranešimai apie savižudybes gali paskatinti imitacines savižudybes“, – pažymi R. Šarknickas.

Jo teigimu, tiek PSO, tiek Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra suformavusi rekomendacinio pobūdžio taisykles viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams, kaip visuomenei pateikti informaciją apie savižudybes. „Vis dėlto dažnai pastebimi atvejai, kai viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai šių rekomendacijų nesilaiko, dažnai eskaluoja konkretaus asmens savižudybės tema, teikia straipsnių atnaujinimus naujomis detalėmis ir kt., taip pat nevengia skelbti tokios informacijos pirmuose puslapiuose ar informacinių portalų viršuje, tokiu būdu galimai skatinant pažeidžiamus asmenis imituoti aprašytųjų atvejų elgesį“, – sako projekto iniciatorius.

Šiuo metu Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse numatyta, kad, skelbdami informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi itin atsargiai nurodyti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvus ir aplinkybes, kad paskelbtoje informacijoje nebūtų skatinamas savižudiškas elgesys visuomenėje, netraktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo, nevartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų. Taip pat nurodyta, kad, skelbiant tokią informaciją, privalu pranešti apie esamas emocinės ir psichologinės pagalbos galimybes bei pagalbos sau grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems.

Įstatyminiu lygmeniu reikalavimų informacijai savižudybių tema nėra nurodyta.

2018.01.17; 02:00

Šiuos „linkėjimus“ siunčiu Delfi.lt redakcijai, Vaikų teisių apsaugos tarnybai, ŠMM, Lygių galimybių kontrolierei ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai už ištisinį, nevaržomą ir nekontroliuojamą lytinio gyvenimo viešinimą, skatinimą, propagavimą žiniasklaidoje per visas 24 valandas paroje su beveik pornografiniais paveikslėliais ir nešvankiomis antraštėmis. 

Stop ženklas, kurio kai kada reikėtų paisyti ir žiniasklaidai, ir valstybės institucijoms.
Stop ženklas, kurio kai kada reikėtų paisyti ir žiniasklaidai, ir valstybės institucijoms.

Kodėl mes turime išlaikyti įvairių biudžetinių tarnybų, institucijų darbo vietas (kiek jų per visą Lietuvą yra?), jei jos nieko, išskyrus atsirašinėjimus apie norvegišką žiniasklaidos ar vaikų teisių kontrolierių patirtį, negali?

Jei nesi tas, kas tik imituoja, jog čia ginamos vaikų teisės į nedrumsčiamą vaikystę, į vaikišką pasaulį, tai visų pirma privalai reguliariai ir nuolat sekti, kad nebūtų įstatymų pažeidimų, o ne vos porą savaičių po to, kai kažkokia „bjauri boba“ skundą parašo… Gavusi tos priekabios „zanūdos“ laišką, turėtum kad ir ant tanko įlėkti į Delfį, gal net arešto kažkuriai portalo daliai pareikalauti.

Delfis, žinoma, „pasiteisins“, jog tekstas atsiveria tik po to, kai atsakai į klausimą, ar tau jau 18. Jis visus idiotais laiko? Paspausti „taip“ ir pirmokas moka! Ir kas iš to, kad tekstas, neva, apsaugotas, jei jo porno esmė antraštėje apnuoginta ir nuotraukoje atskleista, iš tolo rėkte rėkia. Labai panašu, jog, viliodamas vaikučius, portalas mėgaujasi pedofilija.

Kitą kartą redakcija teisinsis, jog ne jie autoriai, kad „tik“ perspausdina svetimą turinį…  Tai atsakingai, kritiškai rinkis, ką perspausdinti! O gal teisininkai privalėtų pasidomėti, ar ne laikas iš „Delfio“ ir kitų tokių redaktorių atimti tėvystės ar motinystės teises? Juk jų vaikai irgi raštingi – yra, arba bus. 

Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei redakcija negali be porno puslapių apseiti, tai jų turinys neturi pirmojo puslapio antraštėse atsispindėti. Darykite atskirą rubriką suaugusiems, jei iš sekso pelno siekiate. Padarykite apsunkintą įėjimą į rubriką – per registraciją kad ir e-paslaugos portale. Tie, kam tokia tema rūpi, susiras, kaip narkotiką randa.

Nebijokit, prisiekusių suaugusių rubrikos lankytojų neprarasit, prarasit tik vaikus. Nebent būtent šito baiminatės – prarasti ją skaitančius vaikus. Kodėl dabar, kad ir kokį puslapį atsiverstum (pvz., šiuo atveju atverstas puslapis apie VRK), nori nenori tau brukama į akis nuotrauka ir antraštė Trys veiksmingi būdai nuteikti merginą oraliniam seksui. Antraštė, verta patvorių valkatų, o ne išsimokslinusių specialistų tvarkomo portalo bei jo skaitytojų.

Tiesa, dar Delfis gali teisintis, esą, spausdino ir gydytojų perspėjimus, kokiomis ligomis tai gresia, atseit, „abiem pusėms žodį suteikia“. Gal greit sulauksime, kad ne tik aukoms, bet ir žudikams leis atvirauti, kvalifikacijos kėlimo kursą čia išdėstys? Apie kokią portalo socialinę atsakomybę galima kalbėti, jei net po gydytojų įspėjimo apie pavojus nenutraukė šios turiningos veiklos propagandos, bet ją tęsia, ir dar vulgaresnę, vaikams dar kenksmingesnę? Leidimas redakcijai tai tęsti – vaikų išdavystė.

Kalbamu reikalu turėtų susidomėti teisėsauga: reikėtų surinkti portalo ekranuose buvusių ir esamų vaizdų kopijas ir sudaryti medžiagą baudžiamajai bylai kelti. Po tiekos laukimo metų tikėtis, jog tuo užsiims algas už vaiko interesų apsaugą gaunančios „kompetentingos“ institucijos, kad jos atliks savo pareigą, jau neišeina.

2016.09.10; 05:56

zurnalistai_1

Prisipažinsiu, kad seniai niežėjo rankos parašyti apie tai, kas šiuo metu darosi Lietuvos žiniasklaidoje, o tiksliau – spaudoje. Šių metų gegužės 7 dieną Prezidentūroje vykęs žiniasklaidai skirtas forumas lyg ir turėjo iš įvairių Lietuvos pakampių supilti problemų kalną, tačiau abejoju, jog viešai per internetą transliuotas forumas galėjo pasižymėti konstruktyvumu.  Ir toli gražu ne viskas jame buvo išsakyta.

Štai Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas L.Slušnys jau seniai bando pradurti pūlinį, kuris jam labiausiai skauda: komisijos nustatytų žurnalistų ir leidėjų etikos pažeidimo faktų neturėtų būti leidžiama skųsti teismui. Suprantu tokius nuogąstavimus, nes komisijai pripažinus, kad etikos kodeksą informacijos rengėjas pažeidė, dažnas kreipiasi į teismą ir įrodo, kad leidėjas veikė įstatymų ribose ir nieko nėra pažeidęs.

Continue reading „Pavojus: žiniasklaidą reguliuojanti sistema nukreipta politinei korupcijai skatinti“