Maria Ressa. Filipinų žurnalistė, apdovanota Nobelio taikos premija. EPA – ELTA nuotr.
Oslas, gruodžio 8 d. (AFP-ELTA). Šių metų Nobelio taikos premija apdovanota Filipinų žurnalistė Maria Ressa paragino kolegas ginti savo teises. Žurnalistai turi priešintis „autoritarinio stiliaus“ lyderiams, sakė 58 metų žurnalistė, trečiadienį atvykusi į Oslo oro uostą. M. Ressai ir rusų žurnalistui Dmitrijui Muratovui penktadienį Norvegijoje oficialiai bus įteikta Nobelio taikos premija.
Abiem žurnalistams už jų nuopelnus nuomonės laisvei prestižinis apdovanojimas skirtas spalį. Į Oslą atvykusi M. Ressa buvo labai susijaudinusi. Ji dėvėjo juodą veido kaukę su užrašu anglų kalba „Žurnalistika nėra nusikaltimas“ ir įspėjo dėl „būsimų diktatorių“. Jei „faktams kyla grėsmė“, negali būti „sąžiningų rinkimų“, sakė M. Ressa.
Ilgą laiką nebuvo aišku, ar buvusi CNN korespondentė atvyks į Oslą atsiimti apdovanojimo. Ji turėjo prašyti keturių teismų leidimo. M. Ressa šiuo metu laukia sprendimo apeliaciniame procese dėl šmeižto ir todėl gali keliauti tik su tam tikromis sąlygomis.
M. Ressa 2012 metais Filipinuose su kolegomis įkūrė tiriamosios žurnalistikos portalą „Rappler“, kuris, be kita ko, rašė apie prieštaringai vertinamą prezidento Rodrigo Dutertės kovos su narkotikais kampaniją. Žmogaus teisių organizacijų duomenimis, per šią kampaniją pastaraisiais metais žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.
Prieš M. Ressą vyksta iš viso septyni procesai. Vien tik procese dėl šmeižto jai gresia šešeri metai kalėjimo.
Žurnalistų mikrofonai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Antradienį Seime bus pristatyta darbo grupės „Teisinio reguliavimo dėl strateginių ieškinių dėl visuomenės dalyvavimo“ tarpiniai rezultatai. Konservatorių frakcijai priklausančio Vytauto Kernagio vadovaujama darbo grupė, baigdama pirmąjį etapą, Seimui pateiks du įstatymo projektus – Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksų pataisas.
„Tikiuosi, kad, pritarus Civilinio proceso kodekso pakeitimo projektui, bus užkertamas kelias nesąžiningiems ieškiniams, kuriais siekiama ne apginti pažeistus interesus, o tiesiog pakenkti žurnalistų ir nevyriausybinių organizacijų vykdomai veiklai“, – pabrėžė Seimo narys.
Kaip teigia parlamentaras, įstatymų projektų registravimas Seime – tik pirmas etapas, ginant žurnalistus ir pilietinę visuomenę nuo galimo nesibaigiančio bylinėjimosi.
„Pratęsus darbo grupės darbą ir konsultacijas su institucijomis, bus ieškoma geriausio modelio, kaip finansuoti teisinės gynybos išlaidas, jei būtų nustatoma, kad prieš pilietinės visuomenės atstovus taikomi strateginiai ieškiniai“, – teigė darbo grupės pirmininkas V. Kernagis.
Strateginiai ieškiniai dėl visuomenės dalyvavimo (angl. Strategic lawsuit againts pubic participation (SLAPP) – tai tam tikra persekiojimo forma, kuri vis dažniau naudojama prieš žurnalistus ir kitus viešąjį interesą ginančius asmenis. Tai pernelyg išpūsti, pernelyg ilgai besitęsiantys ieškiniai, kuriuos reiškia valstybės institucijos, verslo įmonės, galingi pavieniai asmenys prieš silpnesnius subjektus.
Šiais ieškiniais siekiama įbauginti, nutildyti, apkraunant juos teisinės gynybos išlaidomis ir nesibaigiančia proceso trukme.
Žurnalistų mikrofonai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Vyriausybės pasitarimo garso įrašo, pripažino, kad Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. spalio 4 d. atsisakymas pateikti informaciją, įrašytą garso įraše, pažeidė pareiškėjų – žurnalisčių – teisę gauti, rinkti ir skleisti informaciją.
Ketvirtadienį paskelbtoje Teismo nutartyje konstatuojama, kad Vyriausybės kanceliarija, vykdydama viešąsias funkcijas, padarė 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarimo garso įrašą ir jame esančia informacija apie Vyriausybės veiklą disponavo pareiškėjų prašymų pateikimo metu – 2018 m. spalio 4 d. Vadinasi, atsakovė turėjo galimybę per vieną darbo dieną, kaip nustato Visuomenės informavimo įstatymas, sudaryti galimybę su juo susipažinti.
LVAT nutartyje pažymima, kad Vyriausybės kanceliarija byloje nepateikė jokių įrodymų, kad negalėjo atskleisti informacijos apie Vyriausybės pasitarimą (kuris yra viena iš Vyriausybės veiklos organizacinių formų) dėl to, kad toks ribojimas buvo būtinas pagal įstatymus ir demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes.
Remdamasi nacionaliniais teisės aktais, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, bylą nagrinėjusi LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad visų viešojo sektoriaus disponuojamų ir apskritai prieinamų dokumentų – ne tik susijusių su politiniu procesu, bet ir su teisiniu ir administraciniu procesu – viešinimas yra esminė priemonė plėsti teisę žinoti, ir tai yra pagrindinis demokratijos principas.
Dokumentas – tai institucijos veikloje užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ar laikmenos.
LVAT nesutiko su žemesnės instancijos teismo pozicija, kad žurnalistėms pateiktas pasitarimo protokolas, kuris atitiko teisės akte nurodytus protokolui surašyti taikomus reikalavimus, užtikrino pareiškėjų teisę gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją. Teismo nuomone, pareiškėjoms pateikto pasitarimo protokolo turinys yra labai lakoniškas ir neinformatyvus prašomos pateikti informacijos aspektu ir pareiškėjų siekimas gauti informaciją, dėl kokių išsakytų pastabų buvo priimtas pasitarime sprendimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo projekto, negali būti vertinamas kaip noras gauti perteklinę informaciją.
Atsižvelgiant į tai, kad garso įrašas yra sunaikintas ir nėra realios galimybės atkurti jame buvusią informaciją apie Vyriausybės pasitarimo posėdį, bei į tai, kad Teismas negali patenkinti tokio reikalavimo, nes tokiu atveju pažeidimas nebūtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, o tai sukurtų nepagrįstas prielaidas tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi, nuspręsta netenkinti pareiškėjų reikalavimo atkurti ir pateikti garso įrašą.
Dėl kitos dalies pareiškėjų byla nutraukta, nustačius, kad jie neturi materialinio suinteresuotumo reikšti skunde nurodytus reikalavimus. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Per devynis šių metų mėnesius pasaulyje dėl profesinės veiklos buvo nužudyti 56 žurnalistai. Tai ketvirtadienį pranešė tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ (Reporters Sans Frontieres).
Tad šis rodiklis jau dabar yra didesnis nei visų 2017 metų, kai buvo nužudyti 55 žiniasklaidos darbuotojai.
Žurnalistas – taip pat žmogus. Slaptai.lt nuotr.
Organizacijos pranešime pažymima, jog daugiau kaip pusė žurnalistų šiais metais žuvo karinių konfliktų zonose. Daugiausia žurnalistų buvo nužudyta Afganistane (13 žmonių), Jemene (5), Jungtinėse Valstijose (6) ir Meksikoje (6).
Pasak „Reporterių be sienų“ generalinio sekretoriaus Christophe`o Deloire`o, statistika rodo, kad būtina imtis priemonių žurnalistams ginti. Be kita ko, jis paragino įsteigti JT generalinio sekretoriaus specialiojo atstovo, kuris rūpintųsi šia problema, postą. Pasak Ch. Deloire`o, šiai iniciatyvai pritaria vis daugiau vyriausybių ir per 100 žiniasklaidos priemonių bei žurnalistų organizacijų.
Seimo narys Artūras Skardžius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl galimų bandymų paveikti tiriamąją žiniasklaidą. Parlamentarė klausia, ar Seimo narys Artūras Skardžius nepažeidė konstitucinės žurnalistų teisės informuoti visuomenę ir nebūti už tai persekiojamiems.
Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad Seimo laikinoji tyrimų komisija, sudaryta ištirti Seimo nario A.Skardžiaus veiklą, paties tiriamojo iniciatyva kreipėsi į teisėsaugą – Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), Valstybės saugumo departamentą (VSD), Generalinę prokuratūrą ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT) – dėl tiriamojo interesus atskleidusios žiniasklaidos ir jį kritikavusių asmenų, parlamentarė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipiasi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją ir prašo išnagrinėti Laikinosios tyrimų komisijos posėdžių medžiagą bei visus Komisijos darbo epizodus, ir nustatyti, ar A. Skardžius neperžengė savo kaip Seimo nario įgaliojimų, siekdamas paveikti komisijos darbą ir žiniasklaidą.
Seimo narei kyla klausimas, ar A. Skardžius neperžengė savo kaip Seimo nario įgaliojimų, siekdamas galimai per komisiją paveikti žiniasklaidą, kuri visuomenei pateikė informaciją apie jo interesus. Anot parlamentarės, tokiu paklausimu galėjo būti bandoma išsiaiškinti žurnalistų informacijos šaltinius, nors informacijos šaltinio paslaptis yra viena pagrindinių žiniasklaidos laisvės teisių, ir yra saugoma įstatymu. Be to, kreipiantis į teisėsaugos institucijas galėjo būti siekiama paveikti žurnalistus, atlikusius A. Skardžiaus interesų tyrimą, ir tai gali būti traktuojama kaip spaudimas jiems ir atgrasymas.
Cenzūra
„Vienintelis deramas kelias politikui, manančiam, kad apie jį žiniasklaidos skleidžiama informacija neatitinka tikrovės, yra kreiptis į teismą, tuo tarpu A. Skardžius tokių pretenzijų nėra pateikęs. Kyla įtarimas, kad Seimo narys, prisidengdamas komisija, galimai siekė surinkti nepalankią informaciją apie žurnalistus, nes teisminiu keliu negalėjo nuginčyti visuomenei atskleistos informacijos teisingumo“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
