Amerikos žvilgsnis
JAV tarnybos atskleidė galimus ekstremistų planus jau šį ketvirtadienį surengti naują Kapitolijaus šturmą.
„Gavome žvalgybinių duomenų apie galimus identifikuotos grupuotės planus įsiveržti į Kapitolijų ketvirtadienį, kovo 4 dieną“, – trečiadienį Vašingtone pareiškė Kapitolijaus policija. Pareigūnai esą pasirengę galimai grėsmei „prieš Kongreso narius ar Kapitolijaus kompleksą“.
Jau antradienį Kapitolijaus policija pareiškė sugriežtinusi saugumo priemones ir padidinusi pareigūnų skaičių. Tada teigta, kad tai padaryta gavus „nerimą keliančios informacijos ir žvalgybinių duomenų“.
Būgštavimų dėl smurto kovo 4-ąją yra jau kurį laiką, tačiau iki šiol nebuvo aišku, kokia konkrečiai grėsmė kyla.
Kovo 4-oji iki 1933 metų buvo naujo JAV prezidento inauguracijos diena. Po to ši data perkeltą į sausio 20-ąją.
Radikalūs rinkimus pralaimėjusio Donaldo Trumpo šalininkai sausio 6 dieną šturmavo Kapitolijų. Kongreso saugumo pajėgos nepajėgė sustabdyti puolimo. Per riaušes žuvo penki žmonės, tarp jų – policininkas.
D. Trumpas prieš tai per mitingą įaudrino savo šalininkus, pareikšdamas, kad iš jo buvo pavogta pergalė lapkritį vykusiuose prezidento rinkimuose. Demokratai apkaltino jį „kursčius maištą“ ir pradėjo apkaltos procedūrą. Tačiau D. Trumpas buvo išteisintas, nes jo nuteisimui Senate nepavyko surinkti dviejų trečdalių daugumos.
Kapitolijus kilus neramumams. EPA-ELTA nuotr.
Sausio 6 d. surengtas gyvybių pareikalavęs Kapitolijaus šturmas parodė opias saugumo ir žvalgybos silpnybes, kariuomenės vadovybei per lėtai sureagavus į prašymus atsiųsti Nacionalinės gvardijos pastiprinimą, antradienį Kongrese sakė saugumo pareigūnai.
Per pirmąjį Senate vykusį svarstymą, kurio metu aptartos saugumo klaidos, pareigūnai pripažino, kad didžiausio masto visuomenės grupių susirėmimas nuo Pilietinio karo laikų įvyko dėl žvalgybos informacijos ir koordinacijos trūkumo.
Pateikdami įtikinamus parodymus, jie tvirtino, kad apsaugos pareigūnų buvo gerokai mažiau nei ginkluotų ir organizuotų sukilėlių.
Pareigūnai atkreipė dėmesį į daugybę žvalgybos klaidų dėl grėsmės lygio – teigta, kad smurto tikimybė sausio 6 d. buvo „labai maža“, nors ekstremistinės grupės, tokios kaip „Proud Boys“, aiškiai parodė Vašingtone ketinančios sujaukti viešąją tvarką.
„Šie nusikaltėliai atėjo pasiruošę karui“, – sakė tuometis JAV Kapitolijaus policijos vadas Stevenas Sundas.
Vis dėlto „nė viena institucija, įskaitant FTB (Federalinį tyrimų biurą), nesuteikė žvalgybos duomenų apie tai, kad vyks koordinuotas smurtinis tūkstančių gerai ginkluotų sukilėlių išpuolis JAV Kapitolijuje“, teigė S. Sundas, pridurdamas, kad tokiu metu jo vadovaujamų pareigūnų buvo „gerokai per mažai“ agresyviai miniai suvaldyti. JAV svarbiausios slaptosios tarnybos
S. Sundas po Kapitolijaus šturmo, per kurį žuvo vienas policijos pareigūnas ir dar keturi žmonės, atsistatydino. Vėliau dar du policijos pareigūnai nusižudė.
Atstovų rūmų seržantas Paulas Irvingas ir Senato seržantas Michaelas Stengeris taip pat atsistatydino.
Bendrame Senato Krašto saugumo ir Taisyklių komitetų posėdyje P. Irvingas teigė, kad „nebuvo žvalgybos informacijos apie tai, jog įvyks koordinuotas Kapitolijaus puolimas, tai nebuvo svarstoma nė vienoje iš agentūrų diskusijų, kuriose dalyvavau prieš ataką“.
Apie tai britų laikraščiui „Guardian“ papasakojo buvęs KGB šnipas Jurijus Švecas, kurį Sovietų Sąjunga praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo išsiuntusi veikti Vašingtone. Švecas palygino Trumpą su „Kembridžo penketuku“ – britų šnipų grupe, kuri Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo pradžioje perduodavo Maskvai valstybės paslaptis.
67 metų Švecas buvo svarbus žinių šaltinis Craigo Ungero knygai „American Kompromat“ („Amerikiečių kompromatas“, 2021), kurioje aptariami Trumpo santykiai su mirusiu finansininku Jeffrey‘iu Epsteinu. 2018 m. išėjo kita Ungero knyga „House of Trump, House of Putin“ („Trumpo namai, Putino namai“).
„Tai pavyzdys, kaip verbuojami žmonės, kai jie dar buvo studentai, kad po to iškiltų iki reikšmingų pareigybių; panašiai nutiko su Trumpu“, – pasakė Švecas telefoniniame pokalbyje iš savo būsto Virdžinijos valstijoje.
KGB majoras Švecas devintąjį dešimtmetį dirbo Vašingtone. Kaip priedanga pasinaudojo TASS‘o agentūros korespondento darbu. 1993 m. jis apsigyveno JAV ir gavo JAV pilietybę, dirbo saugos tarnybos tardytoju, buvo 2006 metais Londone nužudyto Aleksandro Litvinenkos partneris.
Ungeras naujausioje knygoje aprašo, kaip Trumpas patraukė sovietinių tarnybų dėmesį, kai jis 1977 m. pirmąkart vedė čekų modelį Ivaną Zelničkovą. Trumpas tapo verbavimo operacijos taikiniu. Veiksmus vykdė Čekoslovakijos žvalgyba, bendradarbiaudama su KGB.
1980 metais renovuotame Niujorko viešbutyje „Grand Hyatt New York“ buvo atidaryta Trumpo bendrovė „Trump Organization“ – jo pirmas didžiulis darbas nekilnojamojo turto rinkoje. Trumpas šiam viešbučiui nupirko 200 televizorių iš sovietinio emigranto Semiono Kislino, elektronikos bendrovės „Joy-Lud“ bendrasavininkio Niujorko Penktojoje aveniu.
Jurijus Švecas
Švecas mano, kad bendrovę „Joy-Lud“ kontroliavusi KGB, o Kislinas veikęs kaip „agentas stebėtojas“, identifikavęs jauną perspektyvų verslininką Trumpą kaip potencialų aktyvą. Kislinas neigia sąsajas su KGB.
1987 metais Trumpas su žmona Ivana pirmąkart lankėsi Maskvoje. Švecas mano, kad tuomet KGB stengėsi paveikti Trumpo pažiūras. KGB operatyvininkai, meilikaudami Trumpui, pakišo mintį, kad jis turėtų užsiimti politika.
„KGB buvo surinkusi daug informacijos apie jo asmenybę, vadinasi, asmeniškai žinojo, kas jis toks. Pojūtis toks, jog jis buvo labai neapsaugotas intelektine, psichologine prasme ir pasidavė meilikavimui“, – Švecas pasakoja savo atsiminimuose.
„Jie tuo pasinaudojo. Jie žaidė žaidimą, kad jiems padarė didelį įspūdį jo asmenybė ir jie matantys Trumpą, tą vaikiną, kuris vieną dieną galėtų tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, kad tik tokie žmonės, kaip jis, gali pakeisti pasaulį. Jį „pamaitino“ šiomis aktyviomis sumanymų frazėmis, ir tai įvyko. Tuomet tai buvo didelis tuometinės KGB veiklos pasiekimas“, – tvirtina Švecas.
Sugrįžęs į JAV, Trumpas pradėjo domėtis galimybe būti nominuotas JAV prezidento rinkimams nuo Respublikonų partijos, net surengė kampanijos mitingą Niuhempširo valstijos Portsmuto mieste. Šiai akcijai paskyrė puslapio dydžio reklamą laikraščiuose „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“, skleidžiusią skepticizmą dėl JAV dalyvavimo NATO, apkaltinusią Japoniją išnaudojant JAV.
Švecas pasakojo, kad toks požiūris apie gynybą sujaudinęs Maskvą. Tuomet jis ką tik buvo grįžęs iš JAV į gimtinę ir KGB pirmojoje vyriausiosios direkcijos būstinėje Jeseniove gavęs telegramą, charakterizuojančią šią reklamą kaip veiksmingą „aktyvo planą“, kurį įvykdė naujas KGB aktyvas.
EPA – ELTA nuotraukoje – specialusis prokuroras Robertas Miuleris
„Buvo sunku patikėti, kad kas nors tai paviešintų savo vardu ir kad tai paliktų įspūdį rimtiems žmonėms Vakaruose, bet taip įvyko ir pagaliau šis vaikinas tapo prezidentu“, – sako buvęs KGB šnipas.
Maskva teigiamai atsiliepė apie Trumpo rinkimų pergalę 2016 metais. Ypatingojo prokuroro Roberto Millerio tyrime neaptariamas slaptas Trumpo kampanijos bendrininkų pokalbis su Rusijos atstovais.
Švedas laikraščiui „Guardian“ pasakoja apie savo atliktą tyrimą: „Man Millerio pranešimas teikė didelių vilčių, nes žmonės laukė, kad bus iš esmės ištirti visi Trumpo ryšiai su Maskva, bet buvo tirta tik nusikaltimą liečiantys klausimai. Tenai nebuvo jokių papildomų tyrimo aspektų dėl Trumpo ir Maskvos santykių.“
„Mes nusprendėme tuos pamatus tvirtinti. Todėl aš atlikau savo tyrimą ir tada susitikau su Craigu. Mes nusprendėme šioje knygoje parašyti tai, ką paliko neištyręs Milleris“, – pridūrė Švecas.
Septynių knygų autorius ir buvęs žurnalo „Vanity Fair“ redaktorius Ungeras sakė, kad Trumpas buvo Rusijos „aktyvas“. „Tai prasidėjo devintąjį dešimtmetį, kai rusai kaip patrakę ėmė verbuoti ir stengėsi patraukti dešimčių dešimtis žmonių“.
„Trumpas buvo tobulas taikinys daugeliu atvejų: jo išdidumas ir narcisizmas padarė jį natūraliu verbavimo taikiniu. Tai buvo kultivuojama ilgiau nei 40 metų, iki pat jo išrinkimo“, – tvirtina naujos knygos autorius.
Apie pirmą Trumpo kelionę į Maskvą ir galbūt ryšį su KGB yra rašęs ir „Guardian“ užsienio korespondentas L. Hardingas savo 2017 m. išleistoje knygoje „Collusion: Secret Meetings, Dirty Money, and How Russia Helped Donald Trump Win“(„Sąmokslas: Slapti susitikimai, nešvarūs pinigai, ir kaip Rusija padėjo Donaldui Trumpui nugalėti“).
Lubianka – buvusi KGB būstinė. EPA – ELTA nuotr.
Hardingas, pateikdamas ištraukas iš savo knygos internetiniame žurnale „Politico“, detaliau apibūdino tuometinę situaciją KGB ir Sovietų Sąjungoje.
Hardingas rašė, kad KGB neturėjo didelių pasisekimų veikiant prieš JAV, todėl norint pagerinti veiklą buvo pasitelktos „draugiškos žvalgybos“, pavyzdžiui, Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos. Autorius daro prielaidą, kad KGB sudarė Trumpo dosje jau 1977 metais, kai jis vedė 28 metų Čekoslovakijos modelį Ivaną Zelničkovą. Jo pirmąja žmona, kaip komunistų valdomos šalies piliete, domėjosi tiek šalies žvalgyba, tiek JAV Federalinis žvalgybos biuras (FBI), tiek Centrinė žvalgybos valdyba (CIA).
Šaltojo karo metais čekų ir vengrų šnipai garsėjo savo profesionalumu ir buvo dažnai panaudojami užsienio valstybių operacijose, ypač JAV ir Lotynų Amerikoje, nes buvo ne tokie pastebimi kaip Maskvos siųsti šnipai.
Zelničkovos pirmoji santuoka buvo sudaryta su Austrijos nekilnojamojo turto agentu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji persikėlė į Kanadą – pas draugą slidinėjimo instruktorių, nes tuo metu likti Čekoslovakijoje buvo „neįsivaizduojamai sunku“. Po to Zelničkova persikėlė į Niujorką ir 1977 metų balandį susituokė su Trumpu.
2016 m. Čekijoje atskleistose bylose paaiškėjo, kaip Čekoslovakijos šnipai sekė Trumpą ir skaitė laiškus, kuriuos Ivana Trumpa siuntė savo tėčiui inžinieriui Milošui. Paaiškėjo, kad Ivana Trumpa yra paminėjusi savo vyro susidomėjimą politika.
Sugrįždamas į 1987 metus, Hardingas rašo, kad Trumpo vizitą į Maskvą sovietų diplomatinė tarnyba aukščiausiu lygiu suderino su KGB. Tai įvyko tuo metu, kai KGB užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Vladimiras Kriučkovas norėjo, kad KGB darbuotojai užsienyje užverbuotų kuo daugiau amerikiečių.
Pats Trumpas pasakojo, kad jo pirmos kelionės į Maskvą idėja gimė 1986 metų rudenį, kai vieno verslininko renginyje sėdėjęs šalia Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Jurijaus Dubinino ir kalbėjosi apie didelio ištaigaus viešbučio statybą šalia Kremliaus. Dubinino dukra „buvo skaičiusi apie Trumpo Bokštą ir viską žinojo apie jį“, – rašė Trumpas savo 1987 m. išleistame biuletenyje „The Art of the Deal“ („Sandėrio menas“). Natalija Dubinina pasakoja, kad Trumpas jos tėvą sutikęs 1986 metų kovą Trumpo Bokšte ir ambasadorius sužavėjęs Trumpą kaip puikus anglų kalbos žinovas ir nuostabus pokalbio draugas.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone
Trumpas rašė, kad 1987 metų sausį gavęs Dubinino laišką, jog sovietų tarptautinė turizmo agentūra „Inturist“ susidomėjusi viešbučio statyba. Dubininas suderino kelionę, ir Trumpas su žmona Ivana ir jos asistentu 1987 metų liepos 14 d. išskrido į Maskvą, kur jis buvo nuoširdžiai priimtas. Per šią kelionę Trumpas aplankė ir Leningradą.
Hardingas pažymi, kad po šios ir būsimų kelionių į Maskvą nieko nebuvo pasiekta dėl verslo galimybių Rusijoje, bet Trumpas sugrįžo į Niujorką su nauju strateginiu tikslu – kurti politiko karjerą aukščiausiu lygiu, kaip JAV prezidento.
Kapitolijaus bokštas. EPA – ELTA nuotr.
Sulaikytas JAV sunkiojo metalo grupės „Iced Earth“ lyderis Jonas Schafferis, dalyvavęs sausio 6 d. riaušėse Vašingtono centre.
„J. Schafferis iš Kolambuso (Indiana) sulaikytas dėl sausio 6 d. incidento Kapitolijuje. Jam pateikti kaltinimai pagal šešis punktus, tarp kurių – dalyvavimas fizinio smurto akte Kapitolijaus pastate“, – sakoma FTB skyriaus Indianapolyje pranešime. Įtariama, kad J. Schafferis kartu su kitais protestuotojais purškė dujas iš balionelių į Kapitolijaus policininkus.
Kaip patikslina laikraštis „The Indianapolis Star“, remdamasis FTB atstove Chris Bavender, muzikantas pasidavė valdžiai sekmadienį, kai buvo paskelbta riaušių dalyvių nuotrauka, kurioje buvo matyti ir J. Schafferis.
Sausio 6 d. JAV prezidento Donaldo Trumpo šalininkai įsiveržė į Kongreso pastatą, kad sutrukdytų patvirtinti lapkričio 3 d. įvykusių prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo demokratas Joe Bidenas, rezultatus. Minia patraukė prie Kapitolijaus po D. Trumpo kreipimosi į savo šalininkus, susirinkusius prie Baltųjų rūmų.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms. Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse. Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
Dvi trečiadienį Vašingtone rastos vamzdinės bombos, žinybų duomenimis, iš tikrųjų buvo pavojingi sprogmenys. Jie galėjo padaryti didelės žalos, ketvirtadienį pranešė Kapitolijaus policija.
Sprogmenys padaryti nekenksmingi ir tolesniam tyrimui perduoti Federaliniam tyrimų biurui (FTB).
Trečiadienį pradžioje buvo neaišku, ar abu įtartini objektai nėra muliažai. Vienas sprogmenų buvo padėtas prie Respublikonų partijos būstinės.
Irano valdžia šeštadienį įvykdė opozicijos veikėjo Ruhollah Zamo egzekuciją, pranešė televizija.
R. Zamas buvo siejamas su priešvyriausybiniais protestais ir kurį laiką gyveno egzilyje Prancūzijoje.
Irano televizija pranešė, kad „priešrevoliucinių pažiūrų“ R. Zamas ryte buvo pakartas, po to, kai Aukščiausiasis teismas patvirtino dėl nusikaltimų prieš Irano Islamo Respubliką sunkumo anksčiau paskirtą bausmę.
Islamo revoliucijos gvardija apie R. Zamo sulaikymą paskelbė pernai spalį. Jis buvo laikomas „prieš revoliuciją nusiteikusia figūra“, kuriai „vadovauja Prancūzijos žvalgybos pajėgos.“
Irano televizija skelbė, kad R. Zamui apsaugą teikė kelių valstybių žvalgybos tarnybos.
Jam buvo pareikšti kaltinimai pasidavus blogiui – tai vienas iš blogiausių kaltinimų pagal Irano įstatymus. Birželį jis buvo nuteistas myriop.
Irano naujienų agentūra IRNA pranešė, kad aktyvistas buvo nuteistas už šnipinėjimą Prancūzijai bei kitai neįvardytai valstybei regione, kuri „bendradarbiauja su priešiška JAV valdžia“, tokiu būdu jis kenkė „šalies saugumui“, įžeidė „islamo šventumą“ ir kurstė smurtą per 2017 m. protestus. Per neramumus, vykusius nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. sausio 3 d., kuriuos lėmė ekonominiai sunkumai šalyje, žuvo 25 žmonės.
Paryžiuje gyvenęs R. Zamas vadovavo kanalui „Amadnews“ „Telegram“ susirašinėjimo programėlėje. „Telegram“ uždarė kanalą, Iranui pareikalavus ištrinti paskyrą, esą kurstančią „ginkluotą sukilimą“.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija išsirinko savo pirmininką – Seimo narį konservatorių Kęstutį Masiulį.
Šią komisijos pasirinktą kandidatūrą dar turės balsavimu patvirtinti Seimas. Tikimasi, kad toks sprendimas gali būti padarytas ketvirtadienį.
Seimo sudarytoje Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijoje dirba 7 parlamentarai: „valstietis” Dainius Gaižauskas, Mišrios Seimo narių grupės narys Kęstutis Glaveckas, liberalas Raimundas Lopata, konservatoriai Matas Maldeikis ir Kęstutis Masiulis, socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas ir Laisvės frakcijos narys Artūras Žukauskas.
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos veiklą reglamentuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymas.
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija kontroliuoja konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinės žvalgybos veiklą; prižiūri, ar kriminalinės žvalgybos subjektų veikla atitinka Konstituciją ir įstatymus.
Komisija teikia pasiūlymus Seimui, Vyriausybei ir kitoms institucijoms dėl teisės aktų, reglamentuojančių kriminalinės žvalgybos veiklą, priėmimo ir tobulinimo; analizuoja kriminalinę žvalgybą reglamentuojančių teisės aktų būklę.
Komisija tiria galimus šio įstatymo pažeidimus ir kriminalinės žvalgybos subjektų nustatytų veiklos ribų peržengimo atvejus, analizuoja kriminalinės žvalgybos pagrįstumą ir tikslingumą.
Seimo komisija turi teisę išklausyti kriminalinės žvalgybos subjektų, jų pagrindinių institucijų, prokurorų, ministerijų ir kitų valstybės institucijų informaciją bei pranešimus, kaip vykdomas šis įstatymas.
Žvalgymas. Slaptai.lt foto
Komisija turi teisę reikalauti ir gauti iš Generalinės prokuratūros, teismų pirmininkų, valstybės ir savivaldybių institucijų, organizacijų, kriminalinės žvalgybos subjektų, ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, dokumentų, paaiškinimų ir kitos informacijos, reikalingos kontrolei atlikti, išskyrus kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę nustatančius duomenis bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį, kriminalinės žvalgybos tyrimo bylas ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo taktiką.
Seimo komisijai priklausantys parlamentarai turi laikyti paslaptyje duomenis ar informaciją, kuriuos jie sužino atlikdami tyrimą, jeigu tokie duomenys ar informacija sudaro valstybės, tarnybos, komercinę arba kitą įstatymų saugomą paslaptį.
Seimo komisija gali atkreipti pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų dėmesį į įstatymų nesilaikymą bei kitus pažeidimus ir reikalauti pašalinti nustatytus trūkumus.
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija gali perduoti tyrimo medžiagą teisėsaugos institucijoms, taip pat prašyti, kad būtų atliktas tarnybinis patikrinimas ir sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės. Komisija gali siūlyti skirti tarnybines nuobaudas netinkamai pareigas einantiems pareigūnams ar sustabdyti jų veiklą, iki bus priimtas sprendimas dėl tyrimo rezultatų.
Vokiečių leidinys „Bild”
Vokietijos generalinė prokuratūra pateikė buvusiam Federalinės spaudos žinybos (darbo su žiniasklaida skyrius prie vyriausybės) darbuotojui kaltinimus slapta agentūrine veikla Egipto naudai.
Tai sakoma pirmadienį paskelbtame valstybės kaltintojo pranešime.
Įtariamasis – Egipte gimęs Vokietijos pilietis – nuo 1999 metų dirbo žinybos lankytojų priėmimo skyriuje. Pagal kaltinimo versiją, nuo 2010 metų liepos „jis vykdė Egipto ambasados Berlyne nurodymus“. Pasak Vokietijos generalinės prokuratūros spaudos tarnybos, vyras naudojosi „galimybėmis ieškoti informacijos, kurių jam atverdavo jo veikla žinyboje“. BND žvalgybos emblema
Ar įtariamasis suimtas, nepatikslinama.
Pranešime sakoma, kad jis teikė informaciją Egipto žvalgybos tarnybai. Įtariamasis „stebėjo ir analizavo informacinį paveikslą Egipto tema“, mažiausiai vieną kartą nurodė užsakovui potencialaus šaltinio kontaktus.
Anot Vokietijos pareigūnų, už tai Egipto valdžia teikė jo šeimai preferencijų.
Žiniasklaida dar liepos mėnesį pranešė apie slaptą agentūrinę kaltinamojo veiklą. Laikraštis „Bild“ rašė, kad spaudos žinyboje vyras, be kita ko, turėjo prieigą prie Vokietijoje akredituotų Egipto žurnalistų duomenų.
Pirtyje galiojo nerašytos taisyklės. Jei norite ant įkaitusių akmenų šliūkštelėti vandens su kvapniaisiais eterinių aliejų lašais, pirmiausia mandagiai pasiteiraukite, ar niekas iš besikaitinančiųjų neprieštarauja. Jei visi ant medinių gultų sutūpę pritaria – liekite kiek širdis trokšta.
Tačiau jei bent viena moteriškaitė prieštaraudama mosuos rankomis, girdi, jai per tvanku, – nuolankiai laukite, kol ji išeis. Prie pirties kabantis užrašas įsakmiai skelbė, jog griežčiausiai draudžiama ant akmenų pilti vandenį. Bet jis nieko nereiškė. Karščio mėgėjai vadovavosi niekur neskelbta nuostata: svarbiausia, kaip susitarsi viduje.
Kai į pirtį įsiveržė smulkutis, nedidelio ūgio vyras, aš, atsišliejęs į medinę sieną, meditavau ant pačios aukščiausios pakylos tolimiausiame kampe. Tiesiai virš metalinio kubilo su akmenimis. Pirtininkų profesionalų manymu, pačioje puikiausioje vietoje. Ten kaupdavosi pasiučiausi garai. Visi karštį dievinantys vyrai stengdavosi būtent ten prisiglausti. Kampas virš akmenų buvo mėgiamas dar ir todėl, kad ten įsitaisęs jausdavosi nematomu. Pirtyje tvyrojo ne tik garai, pakibę ties lubomis, bet ir prieblanda. Todėl, jei pavykdavo įsirangyti ant aukščiausio medinio suolo toje pusėje, kur nuo karščio riogsojo kumščio dydžio riedulių krūva, visus matydavai kuo puikiausiai, o jie tavęs – ne.
Be manęs pirtyje karščiu džiaugėsi dar dvi moteriškės ir du vyrai. Tad laisvų vietų – kiek nori. Lipk kur tik užsimanysi. Bet įsmukęs smulkutis vyras ant laktų ropšis nepanoro. Jis, nė neapsidairęs, ar bus prieštaraujančiųjų, ant akmenų papylė vandens. Nuo šnypščiančių riedulių pasklido maloniai kvepiantys garai. Bet taip pasielgęs žmogus paniekino šventą pirtininkų taisyklę – pirmiausia išsiaiškink, ar niekas neprotestuos. Šio nerašyto potvarkio vyriškis negalėjo nežinoti. Sporto klube jį dažnai matydavau.
Štai tada viskas ir prasidėjo. Vandens be sutikimo ant akmenų paliejęs vyriškis, žinoma, sulaukė priekaištų. Galėjau prisiekti pačiais brangiausiais dalykais – jis skubės atsiprašyti. Nuolankiai teisinsis, kad užsisvajojęs. Dar pridursiąs, esą daugiau taip neapgalvotai niekad nesielgsiąs. Ir konfliktas išgaruosiąs kaip garai, kelioms minutėms pravėrus pirties duris. Jis visiems pasirodys esąs galantiškas džentelmenas.
Bet vyras, mano didžiausiai nuostabai, neatsiprašė. Jis tarsi nuo grandinių nutrūkęs piktas šuo puolė atakon. Ėmė užgaulioti jam pastabą atsargiai pateikusią merginą. Jis neprivaląs prašyti leidimo. Jis – laisvas žmogus. Pirtis tam ir įrengta, kad ant akmenų nuolat būtų krapinamas vanduo. O jei damai nepatinka, tegul nešdinasi lauk. Durys – atviros. Jis per prievartą jos nelaikąs. Kodėl jis turįs su ja meiliai šnekučiuotis? Argi ji – jo meilužė? Maždaug taip.
Niekas nesitikėjo, kad šis kalbėsiąs taip agresyviai. Ypač man buvo keista.
Įžeista mergina suskubo mandagiai priminti, kas užrašyta stambiomis raidėmis prie įėjimo pirtin. Tas atšovė spjaunąs į kvailus užrašus, juolab kad sporto klubo administracija pati nesilaikanti įsipareigojimų. Pirtį turėjo įkaitinti bent iki 90 laipsnių, o dabar – vos 70. Baseino vandens temperatūrą privalėjo kilstelėti iki 23 termometro padalų, o iš tiesų – tik 18 laipsnių. Jei sporto klubo administracija nesilaiko taisyklių, kodėl jis negalįs nusispjauti į jų nuostatas?
Merginai į pagalbą suskubo prieš ją kitoje pusėje sėdėję vyriškiai. Jie sutartinai gėdino akiplėšą, nejaugi būtų nulūžęs liežuvis paprašius leidimo? Brandaus amžiaus sulaukę vyrai turėtų žinoti, su kuo valgoma etika. Tačiau nedidukas vyriškis nesiliovė aršiai prieštaravęs, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties reikalas: lieja ir lies, niekas jam neuždraus, jis savo teises puikiai išmanąs, jis ypač nepernešantis svetimų moterų prakaito kvapo…
Ir demonstratyviai iš plastmasinio buteliuko dar šliūkštelėjo vandens.
To jau būta per daug. Neapsikentusi mergina energingai pakilo nuo medinio gulto ir demonstratyviai išlėkė lauk. Likusieji pirtyje dar mėgino diskutuoti. Tik taisykles sulaužusiam smarkuoliui – nusišvilpt. Kiekvienai pastabai atremti jis pažerdavo mažiausiai tris priekaištus.
Ką tuo metu veikiau aš? Tylėjau. Nenutuokiau, kaip pasielgti. Gal vis tik pirtininkams išduoti paslaptį, kas gi tas nepraustaburnis? Bet kol dvejojau, demonstratyviai iš pirties pabiro ir visi kiti. Duris užtrenkdami išdėjo viską, ką maną: „su chamais pirtyje kaitintis savigarba neleidžianti“.
Likome vienui du. Jis, triukšmadarys, ir aš, tylenis. Tik tada mažo ūgio liesutis vyriškis pažvelgė mano pusėn. Pažvelgė ir tarsi suakmenėjo. Vis tik pažino mane. Apsimetė nepažinęs, bet pažino. Aiškiai mačiau, kaip krūptelėjo. Iš jo veido išnyko įžūlus pasitikėjimas savo jėgomis, savo teisumu. Tikriausiai pagavojo apie tą patį, kokia ir man mintis netikėtai šovė į galvą: o jei dabar pačiupčiau jį už ausų ir pasodinčiau ant net nuo karščio pabalusių akmenų? Žinoma, taip neketinau pasielgti. Taip niekad nebūčiau padaręs. Bet savimyla vyriškis staiga susigūžė. Aš už jį buvau dvigubai stambesnis. Tokį mažylį pagriebti už pažastų ir švystelėti – vieni juokai. O paskui apsvilusiais sėdmenimis tegul ieško teisybės mūsų teismuose.
Nejauki tyla tvyrojo gal keletą mnučių. Triukšmadarys staiga teatrališkai sumojavo rankomis, esą jam tapo per karšta, ir išlėkė pro duris lauk.
Aš tupėjau pačiame viršuje apsipylęs prakaitu ir negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Man niekaip netilpo galvoje, kad jis taip bjauriai elgsis. Pats metas išduoti paslaptį, kas gi tas žmogysta. Tai būta teisėjo. Neklystu, neapsirinku, nesapnuoju: tą merginą įžeidinėjo aukšto rango teisėjas, apygardos teisme narpliojantis baudžiamąsias bylas.
Jums įdomu, iš kur tai žinau? Būtent jis mane nuskalpavo solidžia pinigine bauda neva už tai, kad savo publikacijomis įžeidžiau Prezidento posto siekusį karininką. Atseikėjo tokią sumą, kad net žaktelėjau. Gerai, kad bent neskyrė laisvės atėmimo bausmės.
XXX
Iš pradžių byla atrodė paprastutė. Niekas netikėjo, kad mane pripažins kaltu. Prezidento rinkimuose dalyvauti sumanęs atsargos generolas, būdamas viešas asmuo, negalėjo pretenduoti į pergalę. Visi maniškiai teiginiai – nepaneigiami, neužginčijami. Bet bylą pralaimėjau. Apylinkės teisme pripažino, kad aš ir apšmeižiau, ir įžeidžiau. O šis, pirtyje skandalą sukėlęs, tą nuosprendį užtvirtino. Tiesa, aukštesnėje instancijoje šmeižto nebeliko. Palikto tik įžeidimą. Tačiau bauda – vis tiek milžiniška. Ir už ką gi – ne už tai, ką konkrečiai suraičiau straipsnyje, o už tai, ką galįs pamanyti statistinis skaitytojas ir rinkėjas. Kvailiau ar besugalvosi?
Neketinu analizuoti visų teisinių niuansų. Būtų velniškai nuobodu. Priminsiu tik tiek: šiandien aš visiškai išteisintas. Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas.
Nors iš tiesų tai buvo ne klaidos. Tai buvo puikiai suplanuotas, sąmoningas kerštas.
Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.
Priešistorija tokia – kai slaptoji tarnyba gudriai išstūmė mane iš redakcijos, beliko du keliai: nešdintis kur nors toliau į užsienį, viską pamiršus, arba Vakaruose darbuotis nieko nepamiršus. Pasirinkau antrąjį. Po kelerių metų trankymosi po anglijas ir danijas išleidau prisiminimų knygą apie žvalgybų intrigas Lietuvoje. Pasakojau ne apie tai, kas dėjosi prieš pusę amžiaus, pasakojau, kas nutiko vos prieš keletą metų. Toji knyga buvo labai atvira ir sąžininga. Nieko neslėpiau – nei pavardžių, nei laipsnių, nei pareigų. Todėl jos pavadinimas keletą mėnesių puikavosi aukščiausiuose knygynų reitinguose. Kelias savaites nė nemanė užleisti pirmosios vietos. Būčiau turėjęs daugiau, būčiau ir jas pardavęs. Atminčiai pasilikau tik du egzempliorius.
Džiaugiausi žurnalistine sėkme. Džiaugiausi … baimindamasis keršto. Nujaučiau, kad visi tie, kurie pateko į maniškių prisiminimų puslapius, liks apstulbinti. Juos, be abejo, šokiravo maniškis stilius – rašyti be menkiausios savicenzūros. O apstulbę iš netikėtumo jie ieškos menkiausios progos, kaip mane kuo skaudžiau pamokyti. Pergyvenau, kad nuoskaudų turės ir teisėjai, kuriuos aršiai kritikavau už kreivai ištirtą Rygos omonininko bylą.
Štai jų visų interesai ir susipynė. Tereikėjo menkiausio preteksto.
Generolas, kurį buvau išpeizavojęs savo knygoje, padavė į teismą privataus kaltinimo tvarka, vos tik brūkštelėjau naują publikaciją, jam panorus prezidentauti. Bylos pralaimėti negalėjau. Per daug buvo aišku, kad aukšto rango generolas ieškąs to, ko nepametęs. Bet aš patekau į teismo, kurio pirmininką ir jo kolegas trejetą metų gėdinau dėl nesąžiningai pasmerkto latvių omoninko, rankas.
Mano likimas buvo nulemtas bylai dar nė neprasidėjus…
XXX
Po pralaimėtos bylos su savo advokate užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinę. Dar ir šiandien prisimenu, kaip ji kartojo: privalau nuoskaudas pamiršti, privalau galvoti apie ateitį. Jokių kerštingų straipsnių, kokie negeri teisėjai. Pats vyriškiausias žingsnis būsiąs, jei neleisiu žlugti savo leidiniui, jei nemesiu žurnalistikos. Privalau sukąsti dantis ir dirbti, dirbti, dirbti. Tai šutvei būsią skaudžiausia, jei nepavyks užgniaužti manyje noro rašyti.
Atsisveikindama advokatė netikėtai ištarė:
Dievas viską mato. Jis viską sureguliuos. Jei mėginsi kištis į dieviškus reikalus, tik apsijuoksi, viską sujauksi…
Nemaniau, kad advokatė buvo iš tų, labai tikinčiųjų. O ir aš greičiau ateistas, nei uolus katalikas. Jos prašymą priėmiau kaip paguodą.
Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, akivaizdu, jog advokatė buvo teisi.
Teismo verdiktas
Iškalbingiausia net ne tai, kad, sušvelinus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kad nesąžiningai tyrė bylas. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu cento. Nepaspirsiu koja, bet ir neduosiu išmaldai. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų. Už jos kančias dovanoti negaliu.
Ir vis tik šiandien man nieks neuždraus pasigirti: Dievas ar kažin kokia atgamtinė Dievu vadinama jėga sužlugdė visus teisėjus, kurie teismo posėdžiuose gniuždė mane.
Išsilaikė tik tas, pirtyje sutiktas. Bet tarp garų nugirstas ginčas pradžiugino: taip žygiuodamas greitai suklups ir šis ponas. Šiame pasaulyje – viskas svarbu. Net, kaip bebūtų keista, nerašytos pirties taisyklės.
XXX
Poryt išskrendu į Baku. Azerbaidžaniečiai pakvietę aprašyti karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho. Žadėjo nuvešią prie pat pasieno, kur nuolat susišaudoma, kur krenta bombos, kur kojos nėra kėlęs nė vienas Vakarų žurnalistas. Tikino parodysią, kaip gyveną iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti jų pabėgėliai. Komandiruotės trukmė – net dvi savaitės.
Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje
Troleibusas atpūškavo prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Iššokęs patraukiau Trakų gatve. Vokiečių gatvės link žingsniavau neskubėdamas. Iki pokalbio užtektinai laiko. Į susitikimą „Žemaičių“ užeigon specialiai susiruošiau gerokai anksčiau, kad, patekus į transporto spūstis, netektų lėkt iškišus liežuvį.
Nenorėjau vėluoti. Jaučiau, kad pašnekesys būsiąs lemtingas. Aludėje lauksiantis vyriškis – svarbi persona. Net nežinau, ar turiu teisę išduoti paslaptį, kas pakvietęs slaptam pokalbiui. Bet jei ėmiausi pasakoti šią istoriją, privalėčiau būti atviras iki galo, ar ne taip?
Į „Žemaičių“ alinę užsukti paprašęs naujasis karinės žvalgybos vadovas.
Šio kvietimo laukiau. Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau teksią akis į akį susidurti su naujai iškeptu slaptosios karinės tarnybos pulkininku, nors pokalbis nebūtinai būsiąs malonus. Tačiau bent vienas bandymas išsiaiškinti, kaip kas suprantąs gyvenimą, – neišvengiamas.
Ir štai saulėtą vidurvasario rytą – skambutis. Išgirdęs balsą supratau – tai jis. Piktokai, tarsi būčiau pavaldinys, burbtelėjo vakare lauksiąs „Žemaičių alinėje“. Griežtai nurodė, kurią valandą privalau praverti „Žemaičių“ duris. Tada nedelsiant nutraukė pokalbį. Lyg žinotų, kad mūsų klausosi, todėl ilgai aušinti burnas – pavojinga. O gal tiesiog baiminosi, kad atšausiu neisiąs į jokius susitikimus. Nei su vadais, nei su pavaduotojais. Tegul pasiunta, tegul pasikaria…
Atvirai kalbant, ožiuotis neketinau – reikia eiti. Bent žinosiu, kur viskas krypsta. Jaučiausiai gal net pamalonintas – konfidencialiam pasitarimui kviečia pats slaptosios tarnybos vadas! Kam nors iš redakcijos kolegų paporink – netikės. Prikaišios, kad susireikšminu, fantazuoju, gal net sapnuoju…
Ir vis tik, tarsi kažką blogo nujausdamas, nenoriai kulniavau į „Žemaičių“ alinę. Į žvalgybos ir kontržvalgybos vado krėslą pulkininką pasodino politikai, kuriais nepasitikėjau. Tad vargu ar buvo protinga pasitikėti ir pačiu slaptosios tarnybos vadovu.
Beveik pusmetį atidžiai dairiausi, kokių permainų atnešiančios rokiruotės karinėse struktūrose. Įtampa augo. Per tarpininkus vis dažniau nugirsdavau, kad naujasis džeimsas bondas nepatenkintas maniškėmis publikacijomis. Jis intensyviai domisi, kas aš per paukštis, kokių silpnybių turįs? Tokių perspėjimų nugirsdavau pačiuose įvairiausiuose kabinetuose. Tad įtariau, kad užuominos apie nepasitenkinimą – ne iš piršto laužtos.
Tačiau rašęs nesilioviau. Vieną po kito kepiau straipsnius apie, sakykim, į Rusiją atostogauti pas savo žmonų tėvus dažnai keliaujančius, ten rusiškų slaptųjų tarnybų dėmesio sulaukiančius, bet pranešti apie tai mūsų kontržvalgybai nelinkusius karininkus. Temos, ar batalionuose sočiai maitinami šauktiniai, ar ne per griežti seržantai, ar leistina tęsti karines pratybas kilus audrai, – imdavausi retai. Už atlapų griebdavau majorus, pulkininkus, net generolus. Man labiausiai rūpėjo, kokia tikroji jų biografija. Pavyzdžiui, ar slapta imąs rusišką pensiją, ar mušąs žmoną ir dėl to šantažuojamas, ar tebepalaikąs ryšius su mokslus karinėse Maskvos, Sankt Peterburgo akademijose baigusiais kursiokais, ar šie nieko iš jo neprašę?
Ginkluotas ir labai pavojingas. Slaptai.lt nuotr.
Jaučiausi atliekąs svarbų darbą – demaskuojąs įtartinuosius, nepatikimuosius. Kompromituojančios informacijos žurnalistiniams tyrimams pamėtėdavo keli, man regis, patikimi šaltiniai iš karinių struktūrų, nors tokiuose reikaluose, žinoma, negali būti iki galo tikras.
Karinėmis temomis domėjausi ilgokai – beveik penketą metų. Taip, būta nesusipratimų ir su ankstesniąja valdžia, o kaip gi be barnių? Bet ginčydamiesi, kokių viešumo – slaptumo ribų nevalia peržengti, vis tik jautėmės esą bendraminčiais.
Pasikeitus krašto apsaugos ministrams bei viceministrams labai greitai buvo pakeista ir žvalgybos vadovybė. Naujieji piktai šnairavo mano pusėn. Buvo akivaizdu, kad jei tik galėtų – sutraiškytų. Tačiau sumaniai apsimesdavo draugais, mat už mano nugaros – įspūdingą tiražą turintis leidinys.
Žodžiu, žingsniuodamas į aludę Vokiečių gatvėje vyliausi bent jau žinosiąs, ko jie iš manęs norį? Jei neužsuksiu į „Žemaičius“ išlenkti alaus bokalo, iškilusius nesusipratimus jie tikrai gvildensią kažin kaip kitaip – man už nugaros. Ar man to reikia?
Nejaukiai jaučiausi ir todėl, kad prabangos rimtesniems apmąstymams neturėjau. Ryte perspėjo, vakare – susitikimas. Pasitarti su saviškiais – nė menkiausios galimybės. Nė neabejojau, kad nuo šios minutės mane daboja budri jų akis. Naująjam „antrukų“ vadui žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, pas ką, užkluptas netikėto pasiūlymo, skubėsiu guostis. Jie iki šiol taip ir nepagavę, su kuo iš tarnybos slapta pasikuždėdavome. Dabar jiems pasitaikiusi proga išniukštinėti. Jie galbūt manė, kad pakniopstomis lėksiu pas draugus, karts nuo karto įmetančių lagaminan slaptų dokumentų, ir tokiu būdu juos išduosiu.
Tačiau jei naujieji tikisi, kad taip primityviai suklupsiu, – klysta. Špygą taukuotą! Niekam neskambinsiu, į svečius pas nieką nevažiuosiu. Verčiau ramiai pasportuosiu sporto klube Pilaitėje. Po to keletą valandų lindėsiu Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, po to netoli namų esančioje „Pupos“ kavinukėje sušlampsiu porciją cepelinų ir tik tada lėtai patrauksiu „Žemaičių“ pusėn. Pasisėdėjimo „Žemaičiuose“ įspūdžius aptarsiu su saviškiais vėliau, kai išorės žvalgyba bus nusimušusi nuo kojų – negi jie visą gyvenimą mane kontroliuos?
Taigi aplinybės susiklostė taip, kad šį sykį privalėjau vadovautis tik savo galva.
Pirmiausia svarsčiau, žinoma, blogiausius variantus. Ką darysiu, jei suprasiu atviliotas į spąstus? Gal mėgins sukompromituoti, pavyzdžiui, pakišdami narkotikų? Gal siūlys bendradarbiauti, o paskui, net nesvarbu, sutiksiu ar ne, šią informaciją sutirštinę išplatins žiniasklaidoje, žiūrėkit, koks aš žurnalistas! Ne žurnalistas, o pats tikriausias informatorius. Išvertus į rusų kalbą – stukačius. Po tokios etiketės prikabinimo pabandyk kur nors įsidarbinti!
O kokie gerieji variantai? Nė vieno. Vargu ar jie sutiksią pratęsti karinio priedo leidybą. Naujieji ministerijos ir gynybos štabo šeimininkai įsiutę dėl mano įžulumo už ministerijos pinigus išlaikomame priede pasakoti apie karininkiškus jų šunkelius.
XXX
Į „Žemaičių“ alinę įžengiau lygiai 8 valandą vakaro, kaip lieptas. Prie baro taures rūpestingai šluostęs barmenas perspėjo, kad manęs jau laukia apačioje, pirmojoje salėje iš dešinės. Vadinasi, jis jau viduje. Tikriausiai net diktofoną įjungęs, kad pokalbis nuo pat pirmųjų akimirkų liktų užfiksuotas. Tuomet prireikus jis galėtų tiksliai pacituoti, kas, kaip ir ką sakęs. Žodžiu, aš privaląs būti budrus – kiekvienas neatsargus žodis galįs mane pražudyti.
Stačiais laiptais nusileidau žemyn. Spalvinga užuolaida pridengtą kampą radau lengvai. Tai buvo iš tų, mažųjų salyčių, skirtų dviems. Jis gurkšojo kavą. Taip, tai buvo naujasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius.
Pirmą kartą jį mačiau iš arti. Žvelgiant iš šono, nė nepasakysi, kad jis būtų naujai iškeptas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos bosas. Pulkininko laipsnį tuomet turėjęs karininkas vilkėjo šviesų vasarišką švarką. Greičiau buvo panašus į atsipalaiduoti po dienos vargų užklydusį sėkmingai besiverčiančios firmos vadovą. Tik atidžiau įsižiūrėjus nuspėjama, kad vyriškis – įsitempęs. Niekas aludėje taip sukaustytas nesėdi, jei užsukta vardan linksmo paūžavimo. Ypač akys neramiai bėgiojo – tai vienon, tai kiton pusėn. Tarsi sumąstęs kažką negražaus, negarbingo. Niekaip nepajėgė paslėpti savojo nerimo. Bet ko jis galėtų baimintis? Kad ir aš vogčiom įrašinėsiu pokalbį? Tai aš turėčiau šlapintis į kelnes. Juk jis – vienos iš galingiausių, slapčiausių Lietuvos specialiųjų tarnybų šeimininkas. O kas aš toks – žurnalistėlis, tegul ir iš solidų skaitytojų ratą subūrusio leidinio. Jei norėtų, į miltus sumaltų. Net viauktelėti nespėčiau..
Prisėdau.
Vyriškis nepasiūlė nei kavos, nei arbatos, nei konjako. Ilgokai tylėjo, o paskui, žvelgdamas kažkur pro šoną, pareiškė, kad aš daugiau neturįs nieko rašyti nei apie kariuomenę, nei juolab – apie karinę žvalgybą. Nė eilutės. Nei palankiai, nei kritiškai. Tabu. Šią temą privaląs pamiršti. Amžiams.
Tokios pradžios nesitikėjau. Juolab kad tonas priminė įsakymą. Keletą minučių apstulbęs svarsčiau, kaip turėčiau atkirsti?
Jei nerašysiu, mane redaktorius išmesiąs iš darbo, tapsiu bedarbiu. Kaip tada patarsite užsidirbti duonai? – dėsčiau šventą tiesą, nieko nemelavau.
Nedidukas, kresnas vyriškis niūriai tylėjo. Iš jo veido mimikos nesupratau, kas dedasi jo galvoje. Civilius drabužius dėvintis pulkininkas į kompromisus nesileido. Dar keletą sykių įsakmiai priminė, kad aš turįs tik vieną galimybę – pamiršti karinę tematiką. Kartojo šiuos žodžius tarsi mintinai išmoktą eilėraštuką. Laukiau, kad galbūt ims grasinti: kitaip neva turėsiu didelių nemalonumų. Bet nebaugino ir nieko nesiūlė mainais.
Tylėjau. Nežinojau, kaip reaguoti. Nutariau verčiau mįslingai parymoti spoksant jam tiesiai į akis. Bus paslaptingiau, painiau. Negi dabar pulsiu aiškinti, kad su redaktoriumi seniai sukurtę rankomis: jei ministerija liaunasi skyrusi lėšų karinės tematikos priedui, mes vis tik šios temos nepamirštame. Aš kaip ieškojau, taip ir ieškosiu įtartinų karininkų.
Nesulaukęs mano atsakymo pulkininkas dar kiek susiraukęs pasėdėjo, tada pakvietė oficiantą, sumokėjo už savąją kavą, kvitą įsikišo kišenėn ir neatsisveikinęs iškulniavo.
Likau mūrinėje celėje vienas. Kyštelėjęs per užuolaidas galvą barmenas paklausė, ar nenorėčiau šviežio žemaitiško alaus. Užsisakiau bokalą. Bet kai atnešė, nė neparagavau. Dėl šventos ramybės – gal bus prilašinę kokių nors miltelių, kad užmigčiau ar pradėčiau siautėti.
Žvelgdamas į sklidiną bokalą susigriebiau nepasiteiravęs žvalgybos vadovo: o jei vis tik nesiliausiu rašęs – nušaus ar užtampys po teismus?
Prieš keletą dienų redaktorius tikrai buvo liepęs organizuoti kuo daugiau žurnalistinių tyrimų karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Vyriausiasis siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikalinga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų kopijų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikomame pačios ministerijos.
Prisiminkite, kokį triukšmą sukėlė maniškis pasakojimas apie Vilniuje kvailon situacijon pakliuvusį Amerikos slaptųjų tarnybų agentą. Tai nutikę, kai Lietuvoje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – vyresnysis. Keli jo apsauginiai, lydimi mūsiškių, pasisvečiavo prestižiniame naktiniame klube. Lyg ir nieko nusikalstamo. Tik vienas amerikiečių karininkas praradęs dokumentus. Kažkas ištraukęs piniginę su CŽV agento pažymėjimu, kai švarkas kabojęs ant krėslo briaunos. Apmaudi klaida, kai pasidarbuota jokių politinių tikslų neturėjusio ilgapirščio, ar vis tik amerikietiški dokumentai nugvelbti tam, kad keliautų tiesiai į Maskvą? Jei nušvilptas amerikiečių agento pažymėjimas, kur po perkūnais, žiūrėjo mūsų slapukai? Nejaugi juos taip lengvai pergudravo?
Krašto apsaugos ministro padėka. Slaptai.lt nuotr.
O toji keista istorija, kai garbės sargybos kuopos kariai masiškai apsinuodijo maistu? Iškrito beveik visa tuomet labai negausi kuopa. Kai šį nutikimą man papasakojo, ilgai kvatojau. Nenorėjau imtis. Bet kai paaiškino, kad garbės sargybos kuopos vyrai masiškai sunegalavo būtent vieno svarbaus užsienio politiko vizito į Lietuvą išvakarėse, – suklusau. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Jei ispanų ponas su svita būtų neatšaukęs vizito, Lietuvos garbės sargybos kuopa tądien nebūtų galėjusi jo pasitikti. Jie visi tuo metu tupėjo tualetuose. Juokas – pro ašaras! Tik vėliau paaiškėję, kad maistą tai kuopai teikusi vieno įtakingo pulkininko žmonos firma.
O tos garsiosios muštynės Šiauliuose! Į miestą atvyko aukšto rango britų karininkai rūpintis Zoknių karinės aviabazės saugumo klausimais. Vieną vakarą nutarė pasivaikščioti po Šiaulius, užsuko kavinėn. Paragavo lietuviško alaus, samanės, likerių. Išėjus iš baro juos sumušė. Tuomet pažįstamas agentas paprašęs nuvažiuoti į Šiaulius ir keletą dienų apsimetus latru paslampinėti po barus. Gal pavyks kažką suuosti.
Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.
Nejaugi mano vizitas į Šiaulius buvo nereikalingas? Kai kurie vietiniai laikraščiai triūbijo, esą štai kokie ištvirkę NATO kariškiai – prisitašė kaip kiaulės, iššaukiančiai kabinėjosi prie merginų, net susimušė su kultūringai kavinėje poilsiavusiais šiauliečiais. O kad šias muštynes per tarpininkus inspiruoti galėjusi mums nedraugiška valstybė, – nė eilutės, nė žodelio. Tad mano publikacija, nagrinėjusi būtent versiją apie slaptą Kremliaus ranką, – buvo svarbi. Man taip atrodė. Įsivaizdavau, kad „antrukų“ vadas bent padėkos už savarankišką tyrimą Šiauliuose.
Bet, kaip vėliau išlindo, per mane tarnyba turėjusi nemalonumų. Trokšdama išvengtų rimtų Briuselio priekaištų dėl negebėjimo kontroliuoti Maskvos agentus, bėdą suvertė vietinėms padaužoms. Taip manė užtušuosianti skandalą – tegul visi kuo greičiau pamiršta po akim įtaisytas mėlynes ir pramuštas lūpas. Bet štai tada tarsi Pilypas iš kanapių išlindo mano tekstas apie surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų provokaciją. Tarnybinis tyrimas įgavo visai kitokį atspalvį. Užsienio karininkų saugumo neužtikrinę „specai“ sulaukė dvigubų pipirinių porcijų – kam susikoncentravę tik į chuliganizmą ir nutylėję galimas GRU, SVR ar FSB intrigas.
XXX
Apie keistą susitikimą „Žemaičių“ alinėje niekam nepasakojau. Net redaktoriui. Nutariau pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Laikraščio viršininkui, kaip jį kartais vadindavome, pateikiau keletą aštrių rašinių karine tema. Jis pagyrė už publikacijas. Pažadėjo per keletą savaičių viską paskelbsiąs. Dar sykį pakartojo, kad nesiliausime domėjęsi karine tematika net ir tuomet, jei ministerija mums atsuksianti nugarą. Leidinys – turtingas. Lėšų užteksią. Aš galįs būti ramus.
Tada neatkreipiau dėmesio į keistą redaktoriaus pasiūlymą kelias savaites atsikvėpti, patinginiauti. Dabar – vasara. Rudenį lauksią rimti darbai. Tad man, sukaupusiam keletą mėnesių atostogų dar už praėjusius metus ir palikusiam aštrių rašinių ateičiai, pats metas paspirginti šonus užsienietiškame paplūdimyje po kaitria Ispanijos, Tuniso ar Turkijos saule.
Kodėl gi ne?
Krašto apsaugos bičiulių padėka. Slaptai.lt nuotr.
Išskridau į Turkiją. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų. Prie garsiojo Marmario esančiame Ičmelere praleidau dvi savaites. Turėjau nuostabią galimybę atsipalaiduoti. Rytais maudydavausi Egėjo jūroje, dieną leisdavausi į išvykas po kalnus ar išplaukdavau žvejybon nuo jachtos denio. Vakare – vakarienė restorane, muzika, šokiai.
Tačiau atostogų vis tik ramiomis nepavadinčiau. Nė akimirkai nepamiršau susitikimo „Žemaičių“ alinėje. Džiaugiausi kaitria turkiška saule, o nerimas, kad „antrukų“ bosas supynė gudrią operaciją, kaip manim atsikratyti, nepalikdavo ramybėje. Juk ten sėdį ne kvailiai.
Kad tikrai nutikę kažkas itin nepageidautina, supratau, kai vėlų vakarą, parskridęs iš Turkijos, peržiūrėjau pašto dėžutėje sumestus laikraščius. Neišspausdintas nė vienas mano straipsnis.
Atėjęs į darbą iškart sulaukiau boso pasiūlymo užeiti į jo kabinetą. Redaktorius pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką. Mane įpareigojantis rašyti kriminalinėmis bei sveikatos temomis. Apstulbęs keletą minučių sėdėjau svečiams skirtame minkštame, odiniame krėsle. Redaktorius smalsiai žvelgė į mane. Įsistebeilijęs laukė, kaip reaguosiu. Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaitęs jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti.
Buvau įsiutęs. Bet tvardžiausi. Ramiai, tik griežtai, be dvejonių, patikinau, kad kitų temų nenagrinėsiu, nes jų neišmanąs.
Redaktorius, regis, to tik ir laukęs. Sunkiai beslėpdamas džiugesį suplojo delnais – puikumėlis. Tuomet privaląs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, arba jis mane išmesiąs už pravaikštas.
Jei jau šitaip, geriau būti jėga ištrenktam, nei pasitraukti gera valia.
Po pietų sekretorė paprašė užeiti į jos kabinetą susipažinti su įsakymu. To ir reikėjo tikėtis: atleidžiamas iš darbo, nes neatlieku vadovovybės skirtų užduočių.
Po kelių savaičių, neradęs darbo Lietuvoje, jau plušėjau Northamptono šiltnamiuose, kur auginamos gėlės. Darbas, žinoma, nuobodus, monotoniškas, visai nepriderąs karo korespondentui. Be to, ne taip lengva jį buvo gauti. Net tris savaites teko durnių volioti belaukiant laisvos vietelės. Tikra nuobodybė sėdėt svetimoje šalyje, svetimame mieste, tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Bet prieš vėją nepaspjaudysi.
Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ten, tampydamas sunkias dėžes su gėlėmis nusprendžiau, jog kvaila ieškoti padorių, solidžių redakcijų. Pabaiga visuomet ta pati – arba pats neši kudašių, arba tave ištrenkia lauk. Vientelė protinga išeitis – kurti savąją, kurioje tavęs niekas nestumdytų, nemulkintų. Bet tam reikią kapitalo. Kur paimti lėšų? Po pirmųjų uždarbių britiškuose šiltnamiuose supratau, kad šitaip lengdamas nugarą susitaupysiu apvalią sumelę ne anksčiau kaip po šimto metų. Buvau priverstas ieškoti kitų galimybių. Kaip tik tada pasitaikė naktinio paštininko tarnyba Danijoje – naktimis išvežioti laikraščius. Ten neva atlyginimai – riebesni…
XXX
Šiandien, kulniuodamas Vokiečių gatve, kartais prisimenu „Žemaičių“ alinėje vos keletą minučių užtrukusį susitikimą. Jei tvirtinčiau, jog apima džiugūs jausmai, – meluočiau. Reikia mokėt pripažint pralaimėjimą. Po „nuoširdaus“ pasišnekėjimo su pulkininku tikrai užklupo rimti nemalonumai – nesėkmė po nesėkmės. Tačiau neprapuoliau. Tad meluočiau ir tuomet, jei neigčiau, kad tai buvo viena iš įdomiausių mano gyvenimo atkarpų. Bendradarbiavimas su slaptaisiais agentais man neatrodė nei smerktinas, nei nusikalstamas. Taip atrodo ir dabar. Visuomenė turinti teisę bent nujausti, kokia kartais karti tikroji tiesa.
Jei ko nors ir gaila, tai skaitytojų, anuomet netekusių karinio laikraščio, – kiek dar visokiausių nutikimų galėjau jiems papasakoti! Vėlu juos prisiminti. Šaukštai – po pietų. Per didžiausius vargus kadaise įgytos sensacingos istorijos dabar senstelėjusios, išsikvėpusios, išblukusios. Tai, kas anuomet buvo gyvybiškai svarbu, šiandien – nė trupučiuko.
Nūnai – visai kitokio sukirpimo rūpesčiai ir bėdos.
Federalinių tyrimų biuro (FTB) komanda. abc13.com nuotr.
Rusija ir Iranas perėmė JAV rinkėjų duomenis ir ėmėsi veiksmų, siekdami paveikti viešąją nuomonę prieš lapkričio 3 d. vyksiančius JAV prezidento rinkimus, pareiškė šalies Nacionalinės žvalgybos direktorius Johnas Ratcliffe’as.
J. Ratcliffe’as tvirtino, kad Iranas siuntė netikrus el. laiškus amerikiečiams, kuriais buvo siekiama „išgąsdinti rinkėjus, kurstyti neramumus visuomenėje ir pakenkti prezidentui Donaldui Trumpui“.
Pasak jo, Iranas taip pat platino vaizdo įrašus, kuriuose implikuojama, kad žmonės gali siųsti padirbtus rinkimų biuletenius, įskaitant ir iš kitų šalių, ne tik JAV.
Žvalgybos vadovas tikino, kad tiek Iranas, tiek ir Rusija siekia pasinaudoti surinktais rinkėjų duomenimis, kad „perteiktų klaidingą informaciją registruotiems rinkėjams, tikintis, jog tai sukels painiavą, pasės chaosą ir pakenks pasitikėjimui JAV demokratija“.
„Šie veiksmai yra desperatiškų priešų desperatiški bandymai“, – sakė J. Ratcliffe’as.
Žvalgybos direktoriaus pranešimas paskelbtas po to, kai registruoti demokratų rinkėjai gavo asmeninius laiškus neva nuo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų grupuotės „Proud Boys“.
„Rinkimų dieną balsuosite už D. Trumpą arba mes jus rasime“, – sakoma laiškuose.
Tiesa, J. Ratcliffe’as ir spaudos konferencijoje šalia jo stovėjęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktorius Christopheris Wray’us nepaaiškino, kaip rusai ar iraniečiai perėmė rinkėjų duomenis, ar kaip Rusija jais naudojasi.
Ch. Wray’us pabrėžė, kad JAV rinkimų sistemos išlieka saugios ir atsparios.
„Galite būti ramūs, kad esame pasiruošę demokratijos priešų veiksmams“, – sakė Ch. Wray’us.
Spalio 7 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras pristatė Severino Vaitiekaus knygą „Lietuvos žvalgyba 1918 – 1940 metais. Veidai ir vaizdai“.
Renginyje dalyvavo ir kalbėjo VSD direktorius Darius Jauniškis, LGGRTC gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, LCVA direktorius Dalius Žižys, istorikas, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas ir knygos autorius Severinas Vaitiekus. Pokalbiui vadovavo Vidmantas Valiušaitis.
Slaptai.lt skelbia knygos autoriaus Severino Vaitiekaus ir Vidmanto Valiušaičio diskusijos fragmentą.
Jei Vakarai išties trokšta skaudžiai nubausti Vladimirą Putiną dėl opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nuodijimo, Vašingtonas su Briuseliu teturi vieną veiksmingą priemonę. Tai – masinė rusų šnipų deportacija iš JAV bei NATO ir Europos Sąjungos šalių.
Taip įsitikinęs britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis. Vakarai privalą iš savo teritorijų išprašyti šimtus diplomatine neliečiamybe prisidengusių FSB ir GRU agentų. Toks Vakarų atsakas Kremliui taptų labai skausmingas. Kur kas skausmingesnis nei plačiai taikomos ekonominės sankcijos.
Britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis supranta, jog „kelių šimtų rusų agentų paskelbimas persona non grata nesustabdytų V.Putino agresijų, bet Kremliaus ponai suvoktų, kad po kiekvieno drastiško išpuolio į kairę ir dešinę švaistantis radioaktyviuoju poloniu ar „Novičiok“, jie Amerikoje ir Europoje netenka šimtų savo žvalgybos darbuotojų”. Taigi – per didelė kaina. Tik taip įmanoma V.Putiną priverst kitą sykį būti atsargesniam – bent susimąstyti, ar verta.
Analitikas Dž.Ealis dar primena, kaip nutiko 2018-aisiais, kai Solsberyje buvo nuodijamas į Vakarus pasitraukęs Rusijos žvalgybininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Tąsyk Vakarai namo išsiuntė 138 rusų žvalgybos darbuotojus ir bendradarbius. Britų analitikas neabejoja, kad ir šį sykį Vakarai turi elgtis labai panašiai – išprašyti atgal į Maskvą ne mažiau šimto Rusijos agentų. Gal net vertėtų išlydėti ženkliai daugiau, nei 2018-aisiais. V.Putinas suprastų, jog po kiekvienos naujos agresijos – vis didesnės ir didesnės bausmės.
Jei Vašingtonas ir Europos sostinės po pasikėsinimo į A.Navalno gyvybę neišprašys bent kelių šimtų FSB, GRU, Kremlius tai palaikys Vakarų silpnumu. Ir netrukus, žiūrėk, pamėgins dar ką nors nugalabyti naudojant retus, kariniuose institutuose pagamintus cheminius nuodus.
Parengta pagal Maiklo Evanso publikaciją leidinyje „The Times“
Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad aptiktas didžiausias gamtinių dujų telkinys šalies istorijoje, praneša agentūra „Reuters“.
Juodojoje jūroje rasta 320 mlrd. kubinių metrų dujų, penktadienį sakė R. T. Erdoganas. Be to, esą yra pagrindo manyti, kad regione yra daugiau dujų išteklių. Anot prezidento, planuojama dujų gavybą pradėti 2023 metais.
Agentūra „Reuters“ iš šaltinių sužinojo, kad minėto dujų kiekio pakaktų patenkinti Turkijos poreikį 20 metų.
R. T. Erdoganas, be to, paskelbė, kad tęs prieštaringai vertinamą išteklių žvalgybą Viduržemio jūroje. Dėl to šiuo metu vyksta konfliktas su Graikija ir ES.
Nyderlandų žvalgybos MIVD būstinė. APN nuotr.
Rusijos užsienio reikalų ministerija pirmadienį iškvietė Nyderlandų reikalų patikėtinį Maskvoje, kad pareikštų protestą dėl tariamo šnipinėjimo.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, Rusijos karinio atašė Hagoje oficialiame automobilyje buvo aptikta šnipinėjimo įranga. Pasak Rusijos, tą įrangą rusų diplomato automobilyje įtaisė Nyderlandų žvalgyba.
„Šie nedraugiški veiksmai dar labiau komplikuoja ir taip sudėtingus abiejų šalių santykius“, – nurodoma ministerijos pareiškime ir raginama nedelsiant imtis priemonių, kad ateityje būtų išvengta panašių incidentų.
Nyderlandų premjeras Markas Ruttė atsisakė komentuoti pranešimus.
Dabar visa Europa išsijuosusi kritikuoja Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, esą jis – žiaurus diktatorius, bet kokia kaina siekiantis kuo ilgiau išsilaikyti prezidento poste.
Aliaksandro Lukašenkos nuodėmės
Šiandieninis vadovas A.Lukašenka tikrai turįs nuodėmių. Nė neabejoju, kad kiekvienų rinkimų metu balsai Baltarusijoje buvo klastojami traukiant už ausų į viršų būtent A.Lukašenką ir tuo pačiu smukdant jo oponentus. Viešai demonstruojami kadrai, kaip Baltarusijos specialiosios pajėgos terorizuoja mitinguojančius baltarusius, nesutinkančius su 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų rezultatais, neva bylojančiais, kad A.Lukašenka net ir po 26-erių metų valdymo vis dar sugeba išlaikyti 80-ies proc. populiarumą, – šokiruojantys.
Verta prisiminti ir Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Slaptųjų tarnybų istorijų mėgėjai, be abejo, bus girdėję šią pavardę. Šis aukšto rango Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos karininkas seniai išvykęs iš Baltarusijos. Šiandien jis greičiausiai gyvena Vokietijoje. Ten jis ir parašė daug triukšmo sukėlusius prisiminimus. O.Alkajevas savo knygoje pasakoja, kaip ne vienerius metus vadovavo mirties bausmę Baltarusijos kalėjimuose vykdančiai komandai, kaip ėmė įtarti, jog pistoletas, kuriuo buvo nušaunami mirties bausme Baltarusijoje nuteisti kaliniai, slapta naudotas politinių prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentų žudymui… Į jo iškeltus klausimus taip ir neatsakyta.
Negalima pamiršti, kad būtent A.Lukašenka įsileido į šalį užtektinai daug rusiškų karinių bazių, šitaip Baltarusijos nepriklausomybei sukeldamas mirtiną pavojų.
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Kuo konkrečiai A.Lukašenka nusikalto Lietuvai? Viena iš jo baisiausių nuodėmių – Astravo regione prie pat Vilniaus statoma nesaugi, bet kada į orą išlėkti ir vilniečius išnuodyti galinti atominė jėgainė. Kita nuodėmė – pastangos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoti kaip baltarusišką darinį, lietuvius įspraudžiant į Žemaitijos rėmus.
Tačiau nė vieno reiškinio neįmanoma deramai įvertinti be palyginimų, sugretinimų. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip Prancūzijos sostinėje Paryžiuje visai neseniai buvo tramdomi „geltonųjų liemenių“ protestai, ir tada pastarųjų dienų grumtynės Minsko gatvėse argi atrodys labai žiaurios?
Kokios Nikolos Pašiniano nuodėmės?
Kitas palyginimas – per Rytų partnerystės programos prizmę. Europa ne vienerius metus iš eilės Vakarų link tempia Armėniją. Tiek tuomet, kai Armėnijai vadovavo Seržas Sargsianas, tiek dabar, kai Armėnijai vadovauja Nikolas Pašinianas. O juk A.Lukašenka, lyginant jį su Armėnijos vadovais, turi vieną akivaizdų pliusą. Riebų pliusą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jis, vadovaudamas Baltarusijai, neužėmė nė centimetro svetimų žemių. Jam valdant iš Baltarusijos pusės kaimynų link nenušvilpė nė viena kulka, nė vienas sviedinys. Tarp Baltarusijos – Ukrainos ir Baltarusijos – Lietuvos valdant A.Lukašenkai nebuvo nė vieno karinio incidento pasienyje.
O štai Europos kažkodėl labai liūliuojama Armėnija iki šiol negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius užgrobto Kalnų Karabacho, nors tuo pačiu Europa visuose oficialiuose, viešuose dokumentuose tvirtina, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, jog Briuselis su Strasbūru gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu.
Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Kiekvienas neteisėtas, antidemokratinis A.Lukašenkos žingsnis palydimas gausiomis kritikomis tiek iš Briuselio, tiek iš Vašingtono, tiek iš Vilniaus. Pritariu: jei elgiasi negražiai – barkime. Bet kodėl kritikos, sakykim, iš Lietuvos politikų nesulaukia Armėnijos premjeras N.Pašinianas, demonstratyviai nepaklūstantis Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms armėnų separatistus kuo greičiau palikti Kalnų Karabachą? Kodėl Armėnijai nepriekaištaujama, kai, pavyzdžiui, 2016-aisiais ir visai neseniai 2020-aisiais kilo kariniai incidentai pasienio teritorijose, nusinešę gyvybių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje?
Galų gale solidi gyvenimiška patirtis šių eilučių autoriui leidžia abejoti ir neva Armėnijoje pergalę švenčiančia demokratija.
Gal ir galima sutikti, kad Armėnijoje žmogaus teisės bei žodžio laisvė gerbiami labiau nei Baltarusijoje. Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių – daug. Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas neseniai savo asmeninėje paskyroje Facebooke buvo paskelbęs daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Videokomentaras paskelbtas 2020 metų gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Jis turįs ilgą pavadinimą – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.
Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.
Buvęs Armėnijos diplomatas dar priduria: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.
Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“, visuomet noriai besiimantys kritikuoti Turkiją ir Azerbaidžaną, ėmėsi šios temos? Beje, ši informacija buvo smulkiai išguldyta armėniškame armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – čia niekuo dėtas.
Lietuvai ši tema turėtų rūpėti. Juk ji aktyviai dalyvauja Rytų partnerystės programoje ir, regis, kuruoja būtent Armėniją.
Kas ir kada Lietuvoje rašė apie mafiją?
Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Negi pamiršome: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.
Armėnų mafija. Emblema
Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį.
Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.
Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą?
Belieka pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai parašė bent vieną eilutę? Ar šia tema ką nors rašė lietuviškasis 15min.lt, mėgstantis imtis kritiškų Azerbaidžanui ir Turkijai temų? Šiomis sudėtingomis temomis teparašyta slaptai.lt portale…
ESISC ataskaita
2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.
Minėtame pranešime pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną specialiai kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
Klodas Monikė. ESISC vadovas
Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.
Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).
The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)
Šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.
Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni?
Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus bei pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, tokiu būdu sugėdinsime Jerevaną, priversime elgtis jį džentelmeniškai?
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA).
O kur bent užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?
Kaip Armėnijos perspektyvas vertina Lietuvos žvalgyba?
Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką patariu susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.
VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:
„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.
Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata lai atveria akis tiems, kurie nemato nė vienos armėniškos nuodėmės.
Jei jau tokie kritiški A.Lukašenkai, kokie vis tik turėtume būti kritiški N.Pašinianui?!
XXX
Apie autorių.
Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotrauka
Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.
Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.
Šiek tiek daugiau nei prieš metus JAV žvalgybos agentūros parengė įslaptintą dokumentą, kuriame teigiama, kad Rusijos vyriausybė 2020 m. prezidento rinkimuose palaiko prezidentą Trumpą, o išvada atitinka jų sutarimą, kad Kremlius bandė padėti Trumpui laimėti rinkimus ir 2016 metais.
Nacionalinės žvalgybos direktoriaus buvo paprašyta pakeisti šį vertinimą, tačiau jis nesutiko, ir netrukus Trump pareiškė, kad direktorius atsistatydina, pranešė „The New York Times”. Netrukus po to, kai naujasis direktorius pasirodė, naujasis žvalgybos pareigūnas iš dalies pakeitė dokumentą, minkštindamas teiginį, esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas norėjo, kad Trump laimėtų, teigiama straipsnyje paskelbtame šeštadienį žurnale “The New York Times “.
Šis tyrimas apima informaciją, kuri anksčiau nebuvo skelbta, ji susijusi su pareigūnų abejonėmis JAV žvalgybos agentūrų duomenimis Trump administracijoje, aprašoma, kaip jie bando informuoti prezidentą nesukeliant jo pykčio ir susirūpinimą ar dėl to nepraras savo darbo vietos”, rašė laikraštis, pridurdamas, kad tyrimo autorius, reporteris Robert Draper, kalbėjo su 40-čia dabartinių ir buvusių žvalgybos pareigūnų ir įstatymų leidėjais bei kongreso darbuotojais. (…)
Preliminarus praėjusiais metais parengto įslaptinto dokumento projektas „Nacionalinis žvalgybos vertinimas” nagrinėjo chronišką „liguistą problemą” tarp žvalgybos pareigūnų ir Baltųjų rūmų. Be kitų dalykų, ataskaitoje buvo nagrinėjami Rusijos bandymai daryti įtaką JAV rinkimams 2020 m. ir 2024 m., pasak kelių pareigūnų, kurie jį peržiūrėjo. „Pagrindinis sprendimas” dokumente buvo tas, kad per 2020 m. rinkimus Rusija teikia pirmenybę esančiajam prezidentui. Norėdami išsklaidyti bet kokią prielaidą, kad Vladimiro Putino susidomėjimas Trump perrinkimu yra atšalęs, ši išvada yra pagrįsta informacija iš labai slapto užsienietiško šaltinio, ir bet kuris, perskaitęs ataskaitą, pavadintų ją” 100 proc. patikima”, rašoma straipsnyje. Analitikai, naudodamiesi žvalgybos duomenimis, taip pat nurodė, kad Rusija dirbo remiant senatorių Sen Bernie Sanders, kuris tuo metu kandidatavo nuo demokratų partijos į prezidento postą.
Karikatūra: vis dar nežinome, kaip Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus
Veteranas, nacionalinės žvalgybos pareigūnas paaiškino savo kolegoms, pagal įrašus, kuriuos padarė vienas iš proceso dalyvių, jog tai neatspindi senatoriaus Sanders pranašumo, bet buvo bandymas „susilpninti šią partiją ir galiausiai padėti dabartiniam JAV prezidentui”, skelbiama publikacijoje. Vėliau, tuomečiam JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriui Dan Coates buvo pasiūlyta pakeisti ataskaitą. Coates, kuris priminė, kad prašymas būtas nuo JAV administracijos pareigūno, todėl atsisakė. Liepos 28 d. Trump paskelbė, kad Coates paskutinė diena biure bus rugpjūčio 15 d., daugiau nei mėnesį anksčiau nei buvo planuota atsistatydinti.
Rugsėjo mėnesį buvo išplatinta nauja dokumento versija su pataisymais. Naujoje ataskaitoje tapo nebeaišku, ar Rusija simpatizavo dabartiniam prezidentui. Vietoj to, jis trumpai pasakė: „Rusijos lyderiai tikriausiai tiki, kad geresnių santykių su JAV tikimybė sumažės, jei JAV išrinks kitą prezidentą.” Pokyčiai atspindėjo tai, ką leidinio autorius, Robert Draper, vadinamas „blaivios Trump eros įvykių plėtros šalininku”, kuris sunerimęs dėl kai kurių dabartinių ir buvusių pareigūnų, įstatymų leidėjų bei kongreso narių: „žvalgybos bendruomenės norą pakeisti tai, ką ji pasakyti kitaip tiesiog negali ir nenori nuliūdinti prezidento”, rašo, New York Times . (…)”
Vasario 13 d., Shelby Pearson, analitikė iš Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuro, liudijo per uždarą klausymą žvalgybos komitete atstovų palatoje, kad Rusija teikia pirmenybę įsitvirtinusio prezidento laimėjimui 2020 m. rinkimuose. Dauguma respublikonų prieštaravo, tada Pearsono parodymai buvo perduoti Trumpui. Kitą dieną, vasario 14 d., jis nutraukė įprastą instruktažą apie rinkimų saugumą, pasak vieno iš susitikimo dalyvių. Jis paklausė tuometinio nacionalinės žvalgybos direktoriaus, buvusio viceadmirolo Joseph Maguire: „Ei Joe, kiek aš suprantu, jūs informavote Adamą Schiffą ir pasakėte jam, kad Rusija man palanki. Kodėl jūs tai pasakete Šifui?” Nors Maguire bandė paaiškinti, kad tai buvo kitas pareigūnas, Trump toliau uždavinėjo klausimus ir susitikimas buvo nutrauktas.
Vasario 19 d. Maguire buvo informuotas, kad jam į štabą turėtų būti įleistas tas, kas galėtų jį pakeisti. Jį pakeitė Vokietijos ambasadorius Richard Grenell ir buvęs spaudos sekretorius ambasadorius Jungtinėse Tautose, žiniasklaidos konsultantas ir „Fox News” komentatorius. (…)
Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.
Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:
„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“
Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“
Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.
Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.
Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.
Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.
Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.
Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.
Smersh
„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.
Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.
Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.
Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.
Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.
Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.
„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.
Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.
Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.
XXX
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Vadus – nubausti
1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.
Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.
Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.
Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:
NKVD budeliai
„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“
Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.
1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.
Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.
Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju, „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:
„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.
„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“
Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.
Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.
Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.
Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.
1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“
Štai keletas šio pranešimo ištraukų:
„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}
Sovietinis lageris
…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]
Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…
Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…
Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…
Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“
Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:
„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.
Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…
…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…
Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.
Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.
Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“
1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.
Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.
Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.
Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:
„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:
– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.
– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.
– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.
– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.
– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.
Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“
Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Aukšto rango JAV žvalgybos pareigūnas perspėjo, kad šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus bando paveikti Kinija, Rusija, Iranas ir kitos valstybės. Apie tai informuoja BBC.
Išplatintame JAV kontržvalgybos direktoriaus pranešime teigiama, kad užsienio valstybės naudoja „slaptas ir atviras įtakos priemones“, skirtas rinkimų rezultatams paveikti. Dokumente taip pat sakoma, kad šios šalys „turi savų rinkimų favoritų“.
Kinija esą norėtų, kad „prezidentas Donaldas Trumpas, kurį Pekinas laiko neprognozuojamu, nebūtų perrinktas“, tad šalis „deda vis didesnes pastangas paveikti rinkimus“.
Kontržvalgybos pranešime teigiama, kad Rusija siekia „apjuodinti“ Joe Bideną ir kitus „antirusiškos aukštuomenės“ narius. Kiti su Rusija susiję veikėjai „taip pat bando sustiprinti prezidento D. Trumpo kandidatūrą socialiniuose tinkluose ir Rusijos televizijoje“.
Tuo metu Iranas stengiasi „pakirsti JAV demokratines institucijas“ ir D. Trumpą bei „sukiršinti šalį“ prieš rinkimus, internete skleisdamas dezinformaciją ir „antiamerikietišką turinį“. Iranas esą deda tokias pastangas, nes mano, kad antrai kadencijai perrinktas dabartinis prezidentas „toliau vykdytų JAV spaudimą Iranui ir skatintų režimo pokyčius“.
