Ženeva. Youtube.com nuotr.

Boris Busslinger / Le Temps

Štai jau keletą savaičių daugėja incidentų tarp Šveicarijos ir Rusijos. Interviu Šveicarijos laikraščiui Le Temps Ženevos universiteto Globalinių tyrimų instituto gynybos ir saugumo srities ekspertas Aleksandras Votraveris iššifravo šią situaciją.

„Niekas neginčija fakto, kad Šveicarijoje daug šnipų. Tarptautinė Ženeva, jos MGB (mokslinė-gamybinė bendrovė) ir JTO – tai magnetas agentams, ir tai nieko nestebina. Tarp diplomatijos ir žvalgybos nėra pertvarų, ir vaizduoti, kad Šveicarijoje ar tarptautinėje Ženevoje nėra šnipų, – tai iliuzija. Ir vis dėlto yra esminis skirtumas: problema – ne priklausymas žvalgybos tarnybai, o nelegali šnipinėjimo veikla“, – sakė A. Votraveris.

„Visos vyriausybės nori kontaktų su užsienio žvalgybos tarnybomis. Jeigu Rusijos žvalgyba tiria Šveicarijoje kokį nors kriminalinį tinklą, kurį sudaro, pavyzdžiui, iš Rytų Europos šalių kilę piliečiai, tai nėra jokios problemos. Reguliariai ir intensyviai bendradarbiaujama kovojant prieš terorizmą, organizuotą nusikalstamumą ar radikalizaciją, bet kokią neteisėtą prekybą, pinigų plovimą ir net piktnaudžiavimą žmogaus teisėmis. Tačiau kai Rusijos žvalgyba šnipinėja Špico laboratorijoje (kuri dalyvavo tiriant Skripalių bylą), tai čia jau kyla problemų“, – aiškina ekspertas.

„Anot konfidencialaus pranešimo Šveicarijos Federacinei tarybai, vos ne kas ketvirtas Rusijos diplomatas iš tikrųjų yra šnipas. Tai tiesa?“ – paklausė žurnalistas.

Šveicarijos gynybos ministerijos emblema

„Gal net daugiau, nei kas ketvirtas. Bet esmė ne čia, – atsakė leidinio pašnekovas. – Žvalgyboje yra trys sferos, kurios smarkiai skiriasi viena nuo kitos. Informacijos įgijimas, analizė ir sklaida. Pirmoji sfera – tai susiformavęs žvalgybos agentų įvaizdis – tų „džeimsų bondų“, kurie gauna informaciją, naudodamiesi techninėmis priemonėmis arba įsilaužimais. Tačiau šitą veiklą nuo kitų žvalgybos specialybių skiria neperžengiama siena, ji labiau sąlyginė nei informacijos analizė, kur meistriškumo paslaptys ir metodai pasireiškia įvairiose mokslinėse-gamybinėse bendrovėse, kompanijose ir bankuose. Gana skylėta siena skiria diplomatines ir tarptautines organizacijas – tie patys žaidėjai reguliariai pereina iš vienos pusės į kitą“, – komentuoja Votraveris.

„Šveicarijos ambasadoriaus Rusijoje pono Rosje iškvietimas – tai Kremliaus atsakas po Užsienio reikalų departamento vadovo Ignacijaus Kasiso (Ignazio Cassis) pasisakymo, kad situacija „neleistina“. Rusija turi teisę reikalauti kokių nors paaiškinimų. Nors santykiai tarp mūsų šalių ne visada buvo geriausi. Rusija suinteresuota išsaugoti Šveicariją savo pusėje. Mūsų šalis išties vaidina svarbų vaidmenį daugelyje dosjė, tiesiogiai susijusiuose su Maskva, tokiuose kaip Irano branduolinis sandėris, Ukrainos krizė ar cheminiai ginklai Sirijoje“, – pažymi ekspertas.

„Vienas iš Vladimiro Putino tikslų – bipoliarinės arba multipoliarinės sistemos atkūrimas – numato suteikti neutraliai ir neprisijungusiai Šveicarijai svarbų tarpininkės tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Be to, du taikos procesai Sirijoje, Ženevos ir kitas, vykdomi lyderiaujant Rusijai, šiuo momentu konkuruoja tarpusavyje. Tokiu būdu abi šalys turi pakankamai pagrindo dialogui viena su kita“, – taip mano Votraveris.

Informacijos šaltinis: Le Temps

2018.09.24; 06:38

Spynos – saugumo garantas

Trečiadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas posėdyje aptarė parlamentinio tyrimo išvadas bei nusistatė didžiausius prioritetus bei rekomendacijų įgyvendinimą įstatymų leidyboje ateinančiose Seimo sesijose.

Parlamentinio tyrimo išvadose atskleisti verslo interesų grupių neskaidraus poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams faktai ir schemos, taip pat pateikti pasiūlymai, kurių įgyvendinimas padės išvengti neskaidraus ir neteisėto verslo interesų grupių poveikio valstybės institucijoms ir neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Įgyvendinant išvadas, NSGK rengia Baudžiamojo kodekso, Administracinių nusižengimų kodekso, Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės, Politinių partijų, Savivaldybių tarybų rinkimų, Vyriausiosios rinkimų komisijos, Kriminalinės žvalgybos, Labdaros ir paramos įstatymų pakeitimo projektus, taip pat bus pateikti siūlymai dėl civilinio turto konfiskavimo instituto inkorporavimo į nacionalinę teisę bei Lobistinės veiklos įstatymo pakeitimai.

NSGK Seimui taip pat siūlo prioriteto tvarka svarstyti ir kitus svarbius teisės aktų projektus. Vienas iš NSGK didžiausių prioritetų – Seimo nutarimo projektas, kuriuo numatoma peržiūrėti ir reglamentuoti Lietuvos karinių vienetų dalyvavimą tarptautinėse operacijose 2019-2020 metais.

„Lietuvos karių dalyvavimo tarptautinėse operacijose užtikrinimas yra svarbi Lietuvos įsipareigojimų tarptautiniam saugumui išraiška ir priemonė stiprinti NATO kolektyvinę gynybą, ES bendrąją saugumo ir gynybos politiką, JT taikos palaikymo pastangas, daugiašalį ir dvišalį karinį bendradarbiavimą, ypač su strateginiais Lietuvos partneriais“, – teigiama NSGK pranešime.

NSGK numato ir Karo padėties įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama nustatyti efektyvų valstybės ginkluotos gynybos mechanizmą, sukurti iš esmės naują karo padėties metu taikytiną teisinį reglamentavimą, kuris apimtų visas karo padėties metu svarbias valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis, numatytų valstybės gynybai vadovaujančių valstybės pareigūnų aiškią kompetenciją, sudarytų prielaidas greitai priimti sprendimus ir būtų suderintas su galiojančių nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatomis.

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.

Įregistruotas ir Seimo statuto pakeitimo projektas, kuriuo būtų užtikrintos tinkamos galimybės Seimo komitetui vykdyti Nacionalinio saugumo strategijos įgyvendinimo, kovos su korupcija, kibernetinio ir informacinio saugumo sričių parlamentinę kontrolę. Taip pat, kad Seimo nariai, paskirti į atitinkamas pareigas, Seime privalėtų nustatyta tvarka gauti leidimus dirbti su įslaptinta informacija ir būtų nustatyta tvarka tikrinami.

NSGK taip pat numatė Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo numatoma nustatyti pareigą valstybės informacinių sistemų ir registrų valdytojai naudotų saugų valstybinį duomenų perdavimo tinklą ir visas jų valdomas informacines sistemas, jose esančius duomenis, registrus laikyti valstybės duomenų centruose bei įtvirtinti tokio duomenų centro sąvoką.

Parlamentinės kontrolės srityje komitetas planuoja skirti dėmesį Lietuvos energetinio saugumo klausimams, ypač Baltijos valstybių elektros energetikos sistemų sinchronizacijos su žemyninės Europos tinklais projekto vykdymui. Bus išklausyta valstybės institucijų informacija dėl anksčiau priimtų komiteto sprendimų informacinio saugumo ir kibernetinio saugumo klausimais, skirtas dėmesys valstybės institucijų informacijai ir priemonėms, kurios didintų Lietuvos politinės sistemos saugumą bei užkirstų kelią kišimuisi į demokratinius procesus, taip pat rinkimus ir užtikrintų konstitucinių pagrindų tinkamą apsaugą.

NSGK pirmininkas parlamentaras Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.

NSGK jau Seimo rudens sesijoje planuoja diskutuoti žvalgybų veiklos kontrolės klausimais bei svarstyti žvalgybų kontrolieriaus (ombudsmeno) instituto inkorporavimo į teisinę sistemą galimybes, taip pat svarstys žvalgybų veiklos strategijų projektus bei teiks siūlymus dėl žvalgybų veiklos ir kontrolės tobulinimo.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atliktas parlamentinis tyrimas sulaukė viso Seimo pritarimo. Birželio 5 d. NSGK išvadoms pritarė 88 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, 18 parlamentarų susilaikė. NSGK tyrime nurodoma, kokios interesų grupės siekė daryti poveikį politiniams procesams.

Taip pat yra pateikti pasiūlymai Seimui, Vyriausybei, Generalinei prokuratūrai, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Seime atstovaujamoms politinėms partijoms. Tyrimą baigusiam NSGK pavesta atlikti ir parlamentinio tyrimo išvados pasiūlymų įgyvendinimo kontrolę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.06; 08:45

Hilary Klinton laiškai

Per 2016 metų JAV prezidento rinkimų kampaniją į demokratų kandidatės Hillary Clinton elektroninį paštą, pasak prezidento Donaldo Trumpo, įsibrovė kinų programišiai. Tai pareikšdamas, D. Trumpas akivaizdžiai rėmėsi portalu „Daily Caller“. Šis savo ruožtu rėmėsi anoniminiais šaltiniais žvalgyboje.

D. Trumpas per rinkimų kampaniją ne kartą teigė, kad kibernetinės atakos prieš H. Clinton ir demokratus galėjo būti rengiamos ir iš Kinijos, o ne iš Rusijos. Tačiau jis niekuomet nepateikė rimtų to įrodymų.

Naujausioje savo tviterio žinutėje D. Trumpas paragino FTB ir Teisingumo departamentą imtis žingsnių. Priešingu atveju abi institucijos esą praras pasitikėjimą.

D. Trumpas šią žinutę pasiuntė neįprastu laiku – netrukus po vidurnakčio.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.30; 07:44

Rusijos Centrinio mašinų gamybos mokslinio tyrimo instituto („CNIImaš“) moksliniam darbuotojui 74 metų amžiaus Viktorui Kudriavcevui pateikti kaltinimai perdavus slaptą informaciją apie hipergarsines technologijas vienai iš NATO šalių.

Tai pirmadienį pranešė laikraštis „Kommersant“, remdamasis savo šaltiniais.

„Pasak šaltinių teisėsaugos institucijose, V. Kudriavcevui pateikti kaltinimai perdavus slaptą informaciją apie technologijas, taikomas kuriant hipergarsinius skraidymo aparatus, vienai iš NATO šalių“, – sakoma publikacijoje.

Šaltiniai pridūrė, kad „vėliau šie duomenys buvo pateikti Šiaurės Atlanto aljanso specialiosioms tarnyboms“.

Pats mokslininkas kaltinimus atmeta, rašo „Kommersant“.

Penktadienį Rusijos pareigūnai, tiriantys baudžiamąją bylą dėl valstybės išdavimo, atliko kratas „CNIImaš“ kabinetuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.24; 09:00

D. Trampas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Lažybos – pavojingas užsiėmimas. Akimirksniu galima viską pralošti – ir garbę, ir turtus. Bet tie, kurie tvirtina, jog liepos 16-ąją numatytas aukščiausio rango JAV ir Rusijos prezidentų susitikimas Suomijos sostinėje naudingesnis Vladimirui Putinui nei Donald Trump, – rizikuoja mažiau nei tie, kurie mano, jog D. Trump pergudraus Kremliaus šeimininką.

Kol kas V. Putino niekas nepergudravo. Greičiausiai nepergudraus ir D. Trump. Nors JAV vadovas moka būti kietas kaip uola, sakykim, derėdamasis dėl laisvosios prekybos sutarčių su Vokietijos kanclere ar Prancūzijos prezidentu bei spausdamas sąjungininkus dėl nesumokėtų kaštų į bendrą gynybos biudžetą, tai dar nereiškia, kad iš Helsinkio jis parskris pasikabinęs pergalės vainiką.

Taip, D. Trump džiūgauja sutramdęs Korėjos diktatorių. Šią sėkmę jis norėtų patirti ir Helsinkyje. Bet iki tikro triumfo – toli. Dar nežinia, ar tas žemo ūgio Šiaurės Korėjos diktatorius – tikrai sutramdytas? Tarp JAV žvalgybininkų yra manančiųjų, kad Šiaurės Korėja slaptuose objektuose padidino branduoliniuose ginkluose naudojamo prisodrinto urano gamybą. Apie tai televizijos kanalui NBC sakė JAV pareigūnas. Jis rėmėsi penkiais neįvardintais JAV pareigūnais. Žvalgybos vertinimu, Šiaurės Korėja turi daugiau nei vieną slaptą branduolinį objektą be jau žinomos branduolinio kuro gamyklos Yongbyone. Žvalgybininkai sakė turintys „vienareikšmiškų įrodymų, kad Šiaurės Korėja bando apmulkinti JAV”. Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) šios informacijos nepatvirtino NBC žinių tarnybai, o Baltieji rūmai atsisakė komentuoti situaciją. D. Trump nepalankią žinią patvirtino tik naujienų agentūra „Reuters”: žvalgybininkai, kurių tapatybės neatskleidžiamos, tikrai teigė, jog turi informacijos, kuri kardinaliai prieštarauja JAV prezidento Donald Trump nuomonei, esą „Šiaurės Korėja nebekelia branduolinio pavojaus”.

JAV žvalgyba mano, kad Šiaurės Korėja padidino prisodrinto urano gamybą. EPA-ELTA nuotr.

Bet net jei Kim Jong-un kruopščiai laikysis duotų įsipareigojimų, D. Trump pergalę Šiaurės Korėjos fronte visąlaik temdys aplinkybė, kokia kaina ji buvo pasiekta. D. Trump sutikimas derėtis su Šiaurės Korėjos vadovu „kaip lygus su lygiu”, – tai didelis nusižeminimas. Ir asmeninis D. Trump nusižeminimas, ir visos Amerikos pažeminimas. Juk Kim Jong-un savo politinius priešininkus dar visai neseniai šėrė alkaniems šunims. O D. Trump tokį valdovą susitikimo metu apibėrė pagyrimais nuo galvos iki kojų, glėbesčiavosi, spaudė dešinę, sėdėjo prie vieno stalo. Nedrįstu tvirtinti, kad šiuo konkrečiu atveju nereikėjo amerikietiškojo nusižeminimo vardan bendrų pasaulio interesų. Tačiau nederėjo bent jau stabdyti JAV karių pratybų Pietų Korėjoje. Tegul Šiaurės Korėja pirmiausia išardo bent vieną slaptąjį objektą. O tada, tik tada, bus galima atsisakyti ir mokomųjų karinių pratybų.

Taigi diplomatinių pergalių Korėjos pusiasalyje dar nematome. Kol kas regime tik didelį D. Trump norą bartis su savo sąjungininkais Europoje ir tuo pačiu metu – bičiuliautis su autokratinio pobūdžio lyderiais. Kodėl D. Trump draugiškesnis Rusijos ir Šiaurės Korėjos diktatoriams, o ne tradiciniams NATO ir Europos Sąjungos sąjungininkams? Europos ir NATO struktūrose – daug negražiai besielgiančių sąjungininkų. Dešimtys ES šalių turėtų gynybai skirti nepalyginamai daugiau lėšų. Iki šiol jos tikrai išnaudojo JAV kaip „kiaulę taupyklę”, dalinančią pinigus visiems, kas tik paprašo. Ir vis tik blogas sąjungininkas geresnis už neva gerą Rusiją ar Šiaurės Korėją. Buvęs JAV ambasadorius Sovietų Sąjungai Stephen Sestanovich pastebi, kad D. Trump klaidingai elgiasi manydamas lengviau įveiksiąs V. Putiną, jei derėsis vienas, be draugų iš NATO ir ES. 

Šiaurės Korėja siekė, kad viršūnių susitikime ji būtų pristatoma kaip lygi Jungtinėms Valstijoms. EPA-ELTA nuotr.

V. Putinui labai patinka, kai D. Trump pykstasi su daugeliu kolegų iš NATO ir ES. Ši aplinkybė didina V. Putino galimybes įtakoti D. Trump. Kaip V. Putinas gali vedžioti už nosies Baltųjų rūmų vadovą, įtikinamai aprašė Europos politikos analizės centro viceprezidentas Edward Lucas (BNS). Pasak E. Lucas, V. Putinas greičiausiai aršiai kritikuos buvusį JAV prezidentą Barack Obama, nes žino, kad D. Trump jo nekenčia, kritikuos Vokietijos kanclerę, Prancūzijos prezidentą, nes D. Trump jų taip pat nemėgsta, tvirtins, jog dėl Rusijai taikomų ekonominių sankcijų kenčia ne tik Rusijos, bet ir Amerikos verslininkai, peiks korupcijoje skendinčią Ukrainą (kam Amerikai ta Ukraina, jei Washingtonas gali bendradarbiauti su kelis kartus didesne ir reikšmingesne Rusija), ragins atitraukti amerikiečių karius iš Rytų Europos, nes tai Washingtonui per daug kaštuoja, skatins Ameriką labiau draugauti ne su G-7, o su Kinija, Rusija ir JAV (G-3).

Žodžiu, Suomijos sostinėje JAV vadovo laukia daug klastų. Rusijos ir JAV viršūnių susitikimas Suomijoje – V. Putino galimybė ženkliai pakenkti Vakarams. Sunku patikėti, jog liepos 16-ąją V. Putinas pažadėtų traukti iš Ukrainos. Jau vien tai, kad tokios derybos įvyks Rusijai nežengus nė vieno žingsnio atgal, – akivaizdi Kremliaus pergalė. O kokių pergalių tikisi D. Trump? Paprašys Rusijos paramos pažabojant Iraną? Jei D. Trump šito reikia, V. Putinas pažadės. Kodėl gi nepažadėjus? V. Putinas – apgavysčių meistras. Gal net Rusija pridarys Iranui nemalonumų. Bet ne už ačiū, ne už gražias akis. Pavyzdžiui, mainais į galimybę nekliudomai šeimininkauti Rytų Europoje.

D. Trump labai nori pasauliui įrodyti esąs prezidentas, kuris sugeba susitarti net su pačiais problematiškiausiais autokratais. V. Putinas būtinai suteiks tokią iliuziją – vaizduos minkštą, draugišką, sukalbamą vadovą. Bet kai Rusija privalės tai patvirtinti konkrečiais darbais, Amerika ir vėl supras, kad ją – apgavo. Tik rusiškas melas bus žymiai skaudesnis už tradicinių sąjungininkų mėginimus ekonomiškai kuo ilgiau išnaudoti Ameriką.

Beje, viena iš D. Trump keistų savybių – neprognozuojamumas. Jis gali ,,Twitter” džiūgauti, jog „Rusija toliau tvirtina, kad nesikišo į JAV prezidento rinkimus”, ir tuo pačiu – Rusijai taikyti skaudžias ekonomines sankcijas, išvyti iš Amerikos gausų šnipinėjimu kaltinamų rusų diplomatų būrį. Jis gali duoti Ukrainai letalinių ginklų ir tuo pačiu tvirtinti, jog Helsinkyje neatmeta galimybės pripažinti Krymo okupaciją įvykusiu faktu.

Suomijos vėliava (Finland)

Pastaruoju metu užsienio spaudoje pasirodė pranešimų, kad privačiuose pokalbiuose D. Trump keikė NATO kaip labai blogą organizaciją, o Prancūzijos prezidentą ragino trauktis iš ES. Tad aiškios prognozės, kaip D. Trump žada elgtis Helsinkyje, – neįmanomos.

Ir vis dėlto nenoriu tikėti, kad jis išduotų tikrąsias Vakarų vertybes. Noriu tikėti pačiu geriausiu variantu: D. Trump bendraus su V. Putinu kietai, nedarydamas didelių kompromisų.

Šis straipsnis buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.07.11; 06:05

Švedijos Siodertorno apygardos teismas penktadienį nuteisė kalėti 1 metus ir 4 mėnesius vyrą, šnipinėjusį Kinijos naudai. Tai sakoma teismo pranešime spaudai.

„Šis žmogus rinko asmeninius duomenis apie atvykėlius iš Tibeto. Jis turėjo už atlygį perduoti šią informaciją Kinijos atstovams“, – pažymima pranešime.

„Buvo įrodyta, kad vyras kelis kartus lankėsi Lenkijoje, kur susitiko su Kinijos žvalgybos karininku. Nustatyta, kad šie susitikimai buvo plataus masto žvalgybinės kampanijos prieš atvykėlius iš Tibeto dalis. Nors šio žmogaus surinkta informacija gali atrodyti triviali, ji galėjo labai pakenkti tibetiečiams tiek Švedijoje, tiek užsienyje“, – paaiškino teismo pirmininkas Danielis Erikssonas.

Vyras, taip pat kilęs iš Tibeto, rinko duomenis nuo 2015 iki 2017 metų. Pranešama, kad jis bendradarbiavo su tyrėjais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.15; 15:40

Išnagrinėjus Valstybės saugumo departamento (VSD) raštą dėl galimai neteisėto žvalgybos informacijos apie tam tikrų verslo grupių įtaką politikams paviešinimo, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šis sprendimas priimtas įvertinus VSD pateiktą ir kitą reikšmingą informaciją, kuri buvo gauta tikslinant pareiškime nurodytas aplinkybes.

Pareiškimo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad šių metų gegužės mėn. pradžioje įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paskelbta VSD Seimo Nacionaliniam saugumo ir gynybos komitetui siųsto rašto, kuriam nebuvo suteikta jokia slaptumo žyma, kopija. Š. m. birželio 1 d. Seimo NSGK sprendimu tas pats dokumentas buvo oficialiai paskelbtas viešai.

„Atsižvelgiant į tai, kad š. m. birželio 1 d. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas šią informaciją paskelbė viešai bei įvertinus šios informacijos turinį, iš kurio akivaizdu, kad informacija buvo paviešinta vadovaujantis visuomenės ir valstybės intereso viršenybės principu, t. y. siekiant atskleisti neigiamą tam tikrų verslo grupių įtaką politikams ir politiniams procesams šalyje, aplinkybė, kad ši informacija buvo paviešinta anksčiau, vertintina kaip formalus pažeidimas, neužtraukiantis baudžiamosios atsakomybės“, – rašoma nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Informacijos šaltinis – prokuraturos.lt

2018.06.05; 08:21

Seimo NSGK nariai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Didelį rezonansą visuomenėje sukėlusios Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto parlamentinio tyrimo išvados jau oficialiai įregistruotos Seimo posėdžių sekretoriate ir yra prieinamos visuomenei.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas įregistravo ir nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti parlamentinio tyrimo išvadoms „dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams“.

Kartu su nutarimo projektu, išvadomis įregistruoti ir 33 priedai.

NSGK savo tyrime nurodo, kokios interesų grupės siekė daryti poveikį politiniams procesams, tai pat yra pateikti pasiūlymai Seimui, Vyriausybei, Generalinei prokuratūrai, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Seime atstovaujamoms politinėms partijoms.

Atsižvelgiant į parlamentinio tyrimo metu surinktą informaciją ir paaiškėjusias nacionalinio investuotojo sukūrimo įsteigiant LEO LT aplinkybes, Generalinei prokuratūrai siūloma iš naujo įvertinti, ar kuriant nacionalinį investuotoją nebuvo padaryta nusikalstama veika.

Siūloma atlikti prokurorų priimtų procesinių sprendimų patikrinimą ikiteisminio tyrimo metu ar viešojo intereso gynimo bylose, kuriose viena iš šalių buvo koncerno „MG Baltic“ grupės įmonės ar su jomis susiję asmenys.

Viešųjų pirkimų tarnybai siūloma atlikti koncerno „MG Baltic“ valdomų įmonių laimėtų viešųjų pirkimų 2008-2016 m. analizę komiteto išvadoje minimose srityse, sudarytų sandorių teisėtumo patikrinimą, įvertinti galimą valstybei padarytą žalą, o ją nustačius inicijuoti procedūras dėl padarytos žalos atlyginimo.

Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) siūloma įvertinti mokestinio tyrimo, kuris buvo atliktas dėl tyrimo metu nustatytų „VP Market“ grupės įmonių ir jų akcininkų mokestinių prievolių galimo vengimo, atsižvelgiant į neleistinus VMI valstybės tarnautojų ryšius su koncerno „MG Baltic“ atstovais ir imtis priemonių, kad būtų įvertintas apskaičiuotos mokestinės prievolės pagrįstumas ir atlyginta galimai valstybei padaryta žala.

Seimui siūloma parengti teisės aktus dėl žvalgybą ir kriminalinę žvalgybą vykdančių subjektų nepriklausomos priežiūros instituto (žvalgybos ombudsmeno) įsteigimo.

NSGK siūlo kreiptis į Seimo Energetikos komisiją su prašymu įvertinti, kokią žalą Lietuvos valstybė patyrė (ar galėjo patirti) dėl nepriklausomo investuotojo sukūrimo įsteigiant LEO LT ir šios įmonės veiklos, ir pasiūlyti priemonių, kad ši žala būtų atlyginta.

Vadovaujantis Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu, komitetas siūlo Vyriausybei inicijuoti koncerno „MG Baltic“ valdomų įmonių ir pirmos ar antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sudarytų sandorių patikrą dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams.

Vyriausybei taip pat siūloma inicijuoti kompanijos „Nukem Technologies GmbH“ sandorių, kuriais remiantis ši įmonė dalyvauja Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo projektuose, patikrą dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams.

NSGK siūlo Vyriausybei parengti ir pateikti Seimui teisės aktų projektus, kuriais būtų įteisintas civilinio konfiskavimo institutas, suteikiantis galimybę konfiskuoti organizuotoms nusikalstamoms grupėms priklausančių ar su jomis susijusių asmenų turtą, taip pat turtą, įgytą darant nusikalstamas korupcines veikas.

NSGK siūlo svarstyti priemones dėl paramos gavėjo statusą turinčių subjektų – labdaros ar paramos fondų, galinčių priimti aukas iš juridinių asmenų, įskaitant verslo subjektus, – finansinės veiklos priežiūros, kuri užkirstų galimybę šiems fondams paaukotas lėšas naudoti politinės veiklos išlaidoms apmokėti.

Siūloma parengti pasiūlymus dėl politikų, valstybės tarnautojų susitikimų su verslo grupių atstovais neformalioje aplinkoje deklaravimo ir informacijos apie juos skelbimo tvarkos.

„Nustatyti neskaidraus ir neteisėto kai kurių politinių partijų finansavimo atvejai, susiję su neteisėtais ir nekontroliuojamais lobistinės veiklos ir viešųjų ir privačių interesų pažeidimais, taip pat verslo grupių interesais per kontroliuojamas visuomenės informavimo priemones daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką politikams ir (ar) politiniams procesams, kelia grėsmę valstybės interesams“, – mano tyrimą atlikęs NSGK.

Seime atstovaujamoms politinėms partijoms siūloma pasirašyti politinių partijų susitarimą dėl kovos su korupcija, apimantį civilinio turto konfiskavimo, lobizmo, viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje ir jų deklaravimo, politinių partijų finansavimo, kovos su organizuotu nusikalstamumu klausimus. 

Beje, tyrimą baigusiam NSGK siūloma pavesti atlikti ir šios parlamentinio tyrimo išvados pasiūlymų įgyvendinimo kontrolę.

Už išvadų projektą šių metų gegužės 30 d. balsavo 10 NSGK narių, niekas nebuvo prieš, susilaikė – 1.

Kitą savaitę, antradienį, nenumatytame Seimo plenariniame posėdyje NSGK išvadas numatoma pateikti Seimui, ir jis balsavimu turės apsispręsti, ar joms pritarti.

ELTA primena, kad pernai spalio 19 d. Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Seimo sprendimu, NSGK buvo suteiktas Seimo laikinosios tyrimo komisijos statusas.

Parlamentinį tyrimą pavesta atlikti ir pateikti Seimui išvadas iki kitų metų gegužės 1-osios, tačiau vėliau NSGK paprašius šis tyrimas buvo pratęstas dar mėnesiui, iki 2018 m. birželio 1 d. 

Seimas savo nutarimu įpareigojo NSGK nustatyti, „ar palaikomais ryšiais su grėsmę valstybės interesams galinčiais kelti asmenimis buvo siekta daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką politikams ir (ar) politiniams procesams“.

Tyrimo metu buvo bandoma išsiaiškinti, ar buvo politinių partijų ir atskirų politikų veiklos finansavimo atvejų, galinčių kelti grėsmę valstybės interesams, kai siekta daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką politikams ir (ar) politiniams procesams.

NSGK taip pat tyrė, ar buvo grėsmę valstybės interesams keliančių atvejų, kuriais, siekiant paveikti situaciją strategiškai svarbiuose nacionaliniam saugumui ūkio sektoriuose, buvo darytas neteisėtas poveikis valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėta įtaka politikams ir (ar) politiniams procesams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.02; 07:25

Alexander Smith, Endi Eckhardt / NBC News

Vienos kavinėje, gyvuojančioje nuo XIX šimtmečio, saujelė politinių aktyvistų, „linkčiodami galvomis, dalijasi nuomonėmis, kurios daugeliui pasirodys rasistinės ir homofobiškos, panašios į nežabotas konspirologines teorijas“, – rašo straipsnio NBC News portale autoriai Aleksanderis Smitas ir Endi Ekardtas. „Viena tema jie šnekučiuojasi dažnai: tie žmonės mano, kad Austrija, istoriškai išsauganti neutralitetą, turi nusigręžti nuo Vakarų ir apsikabinti su Rusijos prezidentu Putinu“, – sakoma straipsnyje.

„Mūsų tikslas – kokiu nors būdu priešintis negatyviam Rusijos vaizdui, kurį skleidžia Vakarų žiniasklaida“, – sako 26-rių metų Aleksanderis Markoviksas.

„Mes turime stoti Rusijos pusėn, – priduria jis. – Rusija – šalis, kuri yra engiama, iš tikrųjų ji – Vakarų imperializmo auka“.

Žurnalistai komentuoja: „Čia, Austrijoje, Kremliui palankios pažiūros skamba ne tik marginalinių jėgų politiniuose susirinkimuose. Atrodo, šalies vyriausybė dreifuoja link Putino. Kadangi Viena plačiai garsėja kaip pasaulinė šnipinėjimo sostinė, tai turi rimtų padarinių Vašingtonui ir jo sąjungininkams. Vienas iš tų įtarimų veiksnių – ultradešinioji Austrijos laisvės partija  (FPO), kuri atvirai palaiko Rusiją“.

„FPO, įsteigta buvusių nacistų 1950-aisiais metais, nuo gruodžio yra šalies koalicinės vyriausybės jaunesnioji partnerė. Pagal koalicinį susitarimą jai pavesta atsakomybė už Austrijos gynybos ir vidaus reikalų ministerijas, įskaitant ir vidaus bei užsienio žvalgybos tarnybas“, – sakoma straipsnyje.

„Tuo tarpu partija ir jos vedančiosios figūros yra Putino fanai ir dėl to nesivaržo. Perspektyva, kad prorusiška partija kontroliuos žvalgybos tarnybas, sužadino nuogąstavimus, kad Vakarų paslaptys jau nebebus apsaugotos nuo viešumo, jeigu jomis bus pasidalyta su Viena“, – tęsia autoriai.

„Austrija – ES gynybos politikos dalyvė, ir viskas, dėl ko ten būtų susitarta, kas bebūtų svarstoma, bus „nutekinama Maskvai“, – prognozuoja buvęs krypties vadovas Austrijos gynybos ministerijoje vadovas Gustavas Greselis.

„Buvęs JAV ambasadorius Austrijoje Viljamas Ičas ir Austrijos Žvalgybos, propagandos ir saugumo studijų (Intelligence, Propaganda and Security Studies) centro vedantysis ekspertas Zigfridas Bejeris sako, jog nėra konkrečių įrodymų, kad FPO iki šiol naudojo savo padėtį vyriausybėje, padėdama Rusijai, bet svarbiausia, kad ryšių su Rusija jau pakanka, kad sukeltų nerimą Vakarų valstybėms“, – perduoda straipsnio autoriai.

Kiti įtikinėja, kad FPO prielankumas Rusijai jau suveikė: Austrija – viena iš nedaugelio ES šalių, kurios atsisakė išsiųsti Rusijos diplomatus po Sergejaus ir Julijos Skripalių apnuodijimo.

„FPO taip pat ragino atšaukti sankcijas Rusijai ir pritarė referendumo idėjai dėl išstojimo iš ES – institucijos, kurią Putinas seniai stengiasi destabilizuoti“, – sakoma straipsnyje.

„Šilti Austrijos santykiai su Rusija – ne naujiena, jie ne tik ultradešiniųjų dalia“, – tęsia autoriai.

„Markoviksas ir jo draugai sako, kad „intensyvi“ Vakarų „propaganda“ Krymo tema paskatino juos suburti grupę aktyvistų, kuri pasivadino Suvorovo institutu (Suworow Institute) – rusų XVIII amžiaus pulkininko garbei“, – sakoma straipsnyje.

Instituto įkūrėjas Patrikas Popelis ir Markoviksas paliko FPO gretas, manydami, kad vyriausybės sudėtyje ji nepakankamai palaiko Maskvą ir pernelyg švelniai žiūri į pabėgėlių vykdomą Europos „islamizavimą“. „Jie neigia bet kokius ryšius su Rusijos valstybe ir sako, kad jie nei rasistai, nei fašistai“, – rašo autoriai.

Rusija „tikrai nekelia pavojaus, – pastebėjo buvęs FPO deputatas Johanesas Giubneris, „Austrijos–Rusijos draugystės draugijos“ narys. – Aš čia užsiimu politika bemaž 9 metus ir pastebėčiau, jeigu (Rusija) pabandytų paveikti kursą…  arba jeigu jie papirkinėtų žmones kokiems nors „tamsiems tinklams“. To nėra“

Kaip ir daugelis FPO narių, Giubneris mano, kad tiesti tiltus su Rusija svarbu priešinantis „viešpataujančiai Amerikos įtakai“. „Maskvos įtaka Europoje – nulinė, – sakė jis. – Būtų gerai, jei pas mus būtų daugiau Rusijos įtakos“.

Šaltinis: NBC News

2018.05.25; 06:00

Lietuviams pasisekė – Dalia Grybauskaitė yra ir drąsi, ir griežta. prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad koncerno „MG Baltic“ korupciniai ryšiai buvo žinomi ir anksčiau, tačiau, akcentavo Prezidentė, tai teisėsauga turėjo įrodyti.

„Sprendžiant iš tos informacijos, kokią matome dabar, jie („MG Baltic“ korupciniai ryšiai – ELTA) buvo pastebėti, bet fakto žinojimo nepakanka, reikia įrodymų tam, kad byla ar ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas ir būtų pasiekti teismai“, – kalbėjo šalies vadovė.

D. Grybauskaitė pripažino, kad informacija apie „MG Baltic“ ryšius su politikais buvo žinoma seniau, tačiau tikino, kad teisėsaugai dar reikėjo įrodymų.

„Kriminalinės žvalgybos įstatymas numato tvarką, kad periodiškai vadovai gali būti informuojami apie vidaus saugumo ir korupcinius reiškinius šalyje ir, be jokios abejonės, tai vyko. Ir tai vykdavo tik tokia apimtimi, kokia pagal įstatymą galėjo teikti teisėsauga ir žvalgybos institucijos. Bet tai yra tik informacija apie poveikį, o ji neturi prasmės, jeigu nėra įrodymų. O įrodymus jau vykdo ir ieško teisėsaugos institucijos, tokios kaip STT ir prokuratūra“, – tikino Prezidentė.

Anot jos, pasikeitus institucijų vadovams, pagerėjo ir teisėsaugos darbas.

„Norėčiau paminėti ir atkreipti dėmesį, kad nuo 2016 metų pradžios, pasikeitus kai kurių institucijų vadovams, matome gerokai efektyvesnį ir rezultatyvesnį teisėsaugos ir žvalgybos darbą“, – tikino Prezidentė.

2015 metų pabaigoje generaliniu prokuroru tapo Evaldas Pašilis, 2015 metų balandį VSD vadovauti pradėjo Darius Jauniškis.

VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.

LRT radijui komentuodama pirmadienį paviešintą Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymą, kurioje atskleidžiama, kaip koncernas bandė sau naudinga linkme paveikti politikus ir šalies institucijas, Prezidentė džiaugėsi, kad bylos pradėjo pasiekti teismus. Anot Prezidentės, tai rodo, kad teisėsauga tinkamai atlieka savo darbą.

„Labai džiaugiuosi, kad tai, kad bylos pradėjo pasiekinėti teismus, rodo, kad teisėsauga galėjo ir gebėjo pateikti ir įrodyti. (…) Tai reiškia, kad nuosekli kova su korupcija bei teisėsaugos profesionalumas bei pastangos pradėjo duoti labai apčiuopiamų rezultatų. Faktas, kad politinės korupcijos bylos pasiekia teismus, tampa nebe išimtimi, bet taisykle“, – antradienį interviu LRT radijui pabrėžė Prezidentė.

Pirmadienį paviešintoje Valstybės saugumo departamento pažymoje, kuri yra adresuota Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), pateikiama medžiaga, atskleidžianti, kaip „MG Baltic“ koncernas bandė sau naudinga linkme paveikti politikus ir šalies institucijas.

Pažymoje pateikiamos ištraukos iš žurnalisto Tomo Dapkaus susirašinėjimų su „MG Baltic“ koncerno vadovais, politikų ir valstybės pareigūnų ištraukos.

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Paviešintame rašte teigiama, kad T. Dapkus buvo „MG Baltic“ tarpininkas ir užsiėmė šantažo požymių turinčia veikla.

T. Dapkus aktyviai siekė kontroliuoti situaciją „Registrų centre“, bandė daryti įtaką teismams, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir kitoms institucijoms. Taip pat teigiama, kad žurnalistas siekė paveikti Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko rinkimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.09; 03:00

„Vašingtonas ir Maskva neseniai išsiuntė diplomatus pagal principą „akis už akį“ po to, kai Londone, kaip spėjama, buvo apnuodyti perėjęs į kitą pusę KGB karininkas ir jo duktė“, – rašo buvęs žurnalistas ir knygų apie šnipinėjimą autorius Džozefas Gouldenas laikraštyje The Washington Times. 

„Gi ne valstybės paslaptis, kad abiejų valstybių ambasadose esama daugybė žvalgybos bendradarbių, dirbančių po priedanga“, – pažymi autorius.

„Todėl Amerikos žvalgybinėje bendruomenėje vyksta debatai: nepaisant tam pasitarnavusios vienos iš keletos per pastaruosius metus rusų įvykdytų atakų dingsties įžūlumo, ar masinės ekstradicijos buvo geriausias atsakymo būdas? – klausiama straipsnyje.

„Ir nenuostabu, kad pustuzinio dimisijos žvalgų, su kuriais aš kalbėjausi anonimiškai, nuomonė apie Trumpo veiksmus buvo skirtinga“, – rašo Gouldenas.

„Putinas nusipelnė gero spyrio už tai, ką padarė jo žmonės, – pakomentavo situaciją vienas buvęs karininkas. – Tokio pobūdžio operacija (nunuodijimas) turėjo būti aprobuota iš viršaus“.

„Tačiau praktiniu požiūriu, tų (išsiųstų amerikiečių) karininkų išsiuntimas, pradedant aukščiausiais valdininkais, sukurs problemą. Naujas į Maskvą nusiųstas bendradarbis turi turėti daugelio mėnesių praktinės patirties, kad veiktų efektyviai“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad ypač sudėtinga bus atkurti ryšius su „rusų šaltiniais“.

„Kalbant hipotetiškai: tarkim, mes padarėme vieną iš tų „rusų diplomatų“ svarbiu išžvalgytųjų šaltiniu. Ekstradicija reiškia, kad jūs išsiunčiate visus, įskaitant ir mūsų žmogų. Tas Ivanas gal buvo geriausias iš visų, kuriuos mums pavyko užverbuoti per visą gyvenimą. Bet palikite jį Vašingtone – ir jūs paskelbsite jam mirties nuosprendį“, – taip mano kitas buvęs žvalgas.

„Mes „apaksime“ per įtampos visame pasaulyje laikotarpį. Pagalvokite apie Pabaltijo valstybes, į kurias Putinas, atrodo, yra nusitaikęs“, – tokia trečio buvusio specialiųjų tarnybų bendradarbio nuomonė.

„Mūsų žvalgybos Maskvoje uždavinys – stebėti, kiek mes galime, apie ką mąsto vyrukai Kremliuje ir ko jie gali būti pasirengę griebtis. Mes to negalėsime daryti veiksmingai, kai visa Maskvos rezidentūra susikraus daiktus ir sulips į lėktuvus, kad sugrįžtų į Lenglį (CŽV štabo būstinė, – red. past.)“, – sako jis.

Šaltinis: The Washington Times

2018.05.05; 14:30

Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo, kad visai neseniai Rusija pakeitė strategiją Baltijos šalių atžvilgiu. Anksčiau dominavo požiūris, esą mūsų šalys yra perdėm rusafobiškos, o kadangi Rusijos imperija, kuriai andai priklausė Baltijos šalys, jau (Putino dėka) „keliasi nuo kelių“, todėl tiesiog privalo ginti rusakalbius. Skriaudžiamus, diskriminuojamus. Panašiai, kaip „banderovcų“ Ukrainoje.

Ir šį klausimą, anot Kremliaus propagandistų, galima išspręsti bene vieninteliu – Krymo scenarijaus išbandytu keliu, susigrąžinant prarastąsias teritorijas. Atsirado užuominų į Klaipėdos kraštą, Stalino kilniaširdiškai litovcams grąžintą Vilnių.

Dabar

Ko tie „pribaltai“nori? B. Jelceno valdymo laikais besąlygiškai pripažinta trijų Baltijos valstybių okupacija naujaisiais Putino laikais įgavo visiškai priešingą diskursą. Jį, beje, sustiprino ir NATO parodytas trumputis filmas apie „Miško brolius“.

Kremlius galutinai „pasiuto“: kokie „miško broliai“? nacių pakalikai, žydšaudžiai (šį diskursą ypač sustiprino R. Vanagaitės „kūryba“, režisieriaus R. Tumino viešieji pasisakymai), ir pan.

Užuomina į „žaliuosius žmogelius“ buvo daugiau negu aiški.

Ši koncepcija ypač aktyviai buvo eskaluojama po 2014-ųjų įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje. Lietuvoje staiga išdygo mažai kam žinomų marginalų (seksekspertė, buvęs pedagogas, vieno iš trijų didžiausių Lietuvos miestų tarybos narys, etc.), kone atvirai deklaravusių besąlygišką meilę bei paramą Rusijai.

Gana triukšmingai nuskambėjo įtarimai, pareikšti šiems veikėjams.

Mūsų specialiosios tarnybos atliko kratas jų namuose.

Iki šiol – sąlygiškai sprangi  tyla.

Tiesa, šiaulietis Žilvinas Razminas ir Šilutės rajone gyvenantis Olegas Titorenka, kaltinti kūrę antikonstitucines grupes bei viešai raginę smurtu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsinantis į jos nepriklausomybę, šių metų pradžioje buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis – jiems skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kaunietis Giedrius Grabauskas išteisintas.

Ar ne per švelnios bausmės?

Naivu būtų manyti, kad šie asmenys prieš Lietuvos valstybę veikė savarankiškai, be priešiškai mums nusiteikusių valstybių inspiracijos.

Veikiama tikslingai

Pastaruoju metu Kremlius kardinaliai pakeitė savo politinės koncepcijos gaires Baltijos šalių atžvilgiu. Propagandiniai Rusijos kanalai dabar nuolatos pabrėžia, esą šios mažos, „nykštukinės“ valstybės Rusijai visiškai neįdomios. Ar gi?

Tik aklas ir kurčias tuo galėtų patikėti.

Rusija turėjo ir visada turės interesų mūsų šalyse.

Grėsmes Lietuvos nacionaliniam – energetiniam, ekonominiam, socialiniam ir informaciniam – saugumui lemia mūsų šalies geografinė ir geopolitinė padėtis. Neprognozuojamos mūsų regiono kaimynės noras kontroliuoti ir daryti įtaką mūsų valstybės priimamiems sprendimams ir vykdomai politikai visada išliks.

Užsienio šalių interesų įgyvendinimui Lietuvoje pasitelkiami tiek valstybiniai, tiek nevyriausybiniai institutai, kurių finansavimas nuolat auga. Į prieš Lietuvą nukreiptas veiklas aktyviai įsitraukia priešiškos saugumo ir žvalgybos tarnybos, visapusiškai palaikomos savo šalių politinių institucijų.

Pastaruoju metu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos veiksmai, pažeidžiantys taikios tarptautinės politikos principus: agresija prieš kaimynines valstybes, prie Lietuvos Respublikos sienų telkiama naujausia ginkluotė, puolamojo pobūdžio pratybos. Rusija savo politiniams tikslams pasiekti naudoja karines, ekonomines, energetines, informacines ir civilines priemones.

Tokias grėsmes šių metų savo ataskaitoje pabrėžia Lietuvos valstybės saugumo departamentas (jas jis rengia nuo 2015-ųjų metų).

Naujas šaltasis karas, perkrikštytas ledo karu

Ką šis naujas terminas reiškia, vienas Kremlius težino. Tačiau jis eskaluoja jį nuolat. Suprask, po ledinio karo tegali būti tik karštasis.

Baisiausia, ko  dabar, ko gero, net nesusapnuotų a. a. Zbignevas Bžezinskis, – tai vis labiau pasaulyje nykstanti riba tarp karo ir taikos. Jei anksčiau egzistavo bent nujaučiamos ribos, jų dabar nebeliko. Hibridinis karas (modernusis) nebeturi takoskyros.

Jo grėsmė pastaraisiais metais auga progresine seka.

Kibernetinių atakų skaičius auga sulig kiekviena diena. Nelegaliais veiksmais kibernetinėje erdvėje siekiama sutrikdyti svarbių informacinių infrastruktūrų funkcionavimą, nacionaliniam saugumui svarbių sektorių veiklą ar išgauti valstybės paslaptį sudarančią informaciją.

Be suintensyvėjusios tradicinės ir moderniosios žvalgybos formų, Lietuvą vis labiau siekiama paveikti ir informaciniu karu, netikrų arba alternatyviųjų naujienų sklaida. Jas sunku, o neretai ir visiškai nebeįmanoma paneigti.

Štai prieš kelias dienas propagandinėje laidoje „Laikas parodys“ jos vedėjas, aktyvus Kremliaus propagandistas Šeininas citavo keletą viename iš populiariausių Lietuvos naujienų portalų paskelbtų komentarų Kemerove įvykusios tragedijos tema. Keleto bepročių (greičiausiai sąmoningų provokatorių) paskelbtos „nuomonės“ pateiktos kaip visiškai nužmogėjusių lietuvių reakcija į skriaudžiamos Rusijos tragediją.

Aišku, tai skirta vidinei auditorijai. Tačiau nuodas išpiltas.

Rusijos vykdomo psichologinio informacinio karo tikslas – begalinio cinizmo ideologijos sklaida, noras kiršinti žmones. Nuolat skleidžiama karo propaganda, bandoma kraipyti Lietuvos istorinę atmintį, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą bei piliečių norą ginti savo valstybę. Vienas svarbiausių propagandos tikslų – menkinti nacionalinio saugumo interesus, skleisti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, krašto apsaugos sistema, diskredituoti ES ir NATO, griauti visuomenės pasitikėjimą šiomis organizacijomis.

Turime likti budrūs. Sąmoningi. Ir – patarimas: nustokime rašyti kvailus komentarus (nes ir iš kvailumo kartais nejučiomis tampame savo valstybės priešais) po abejotinos kilmės rašliava.

2018.03.30; 04:46

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas vos nesukėlė naujo pasaulinio karo. Ir dar: jis išskleidžia ir padeda ant kelių Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui servėtelę, neša į stalą užkandžius ir gėrimus. Teikia kitas paslaugas. Iš arbatpinigių susikrovė milijardus (tiesa, dar rubliais). 

Kraujas mainais į naftą?

Rusijos gynybos ministerijos pranešimu, incidentas naktį iš vasario 7 į 8-ąją atsitiko Sirijos savanorių (ополченцев) vykdomų žvalgybos-paieškų veiksmų nesuderinus su Rusijos operatyvinės grupės vadovybe. Vėliau Kremliui paklusni žiniasklaida paaiškino, kad Rusijos piliečiai kovojo kaip savanoriai su paskutiniais teroristais Sirijos respublikos teritorijoje ir žuvo nuo JAV aviacijos smūgių…. Apie amerikiečius galima manyti ką nori, bet savanoriai ten, kairiajame Eufrato krante, į rytus nuo Deir ez Zoro, kovoti su paskutiniais teroristais negalėjo, nes ten buvo irgi su „Islamo valstybe“ kariaujantys Sirijos kurdai bei arabai.

2017-ųjų pabaigoje miesto rytines apylinkes išlaisvino „Sirijos demokratinių pajėgos“ (SDF), padedamos Tarptautinės koalicijos ir Rusijos kariuomenės. Apie tai bendroje spaudos konferencijoje pranešė kurdų savigynos būrių (YPG) atstovas, dalyvaujant rusų generolui (turkų „Daily Sabah“ įdėjo jų nuotrauką abiejų pusių vėliavų fone). Kurdas pasakė, kad rajonai, kuriuos išlaisvinant jie dalyvavo ir kuriuos dabar kontroliuoja, taps demokratinės Sirijos dalimi: Mes raginame pasaulio valstybes, pirmiausia JAV ir Rusiją, tapti taikaus ir demokratiško Sirijos ateities kūrimo, išlaisvintų rajonų saugumo palaikymo garantais.

Rusijos ir JAV susitarimu Eufratas tapo skiriamąja linija tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų ir opozicinių „Sirijos demokratinių pajėgų“. Kurdai kontroliuoja ketvirtadalį Sirijos teritorijos ir kalba apie šių sričių autonomiją Sirijos federacinės valstybės sudėtyje (Sirijos Kurdistaną). Jiems tekusioje Deir ez Zoro provincijos žemėse esama didžiausių Sirijoje naftos ir dujų išteklių.

“The Washington Post” vasario 22 d. paskelbtas straipsnis (“Putin ally said to be in touch with Kremlin, Assad before his mercenaries attacked U.S. troops”) toje pačioje Rusijos žiniasklaidoje nesulaukė didelio atgarsio. Jame atskleidžiama kai kas iš to, ką apie susirėmimo ar incidento užkulisius sužinojo amerikiečių žvalgyba. Jos duomenimis, JAV ir jų sąjungininkų pozicijas atakavusius samdinius galimai kontroliuojantis Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas.

Amerikiečiai nustatė: sausio 24 d. Prigožinas pranešė Sirijos aukštam pareigūnui gavęs Rusijos ministro sutikimą greitam ir ryžtingam (fast and strong) žygiui vasario pradžioje ir dabar esą savo žodį turi tarti Sirijos vadovybė. Sausio 30 d. pasakė parengęs malonią staigmeną, kurios  Asadas sulauks vasario 6–9 dienomis; kitam pašnekovui pažadėjo už paslaugas mokėsiąs tiek ir tiek… Iš nuklausytų Prigožino pokalbių turinio žurnalistai padarė išvadą, kad oligarchas pats dalyvavo planuojant puolimą prieš amerikiečių palaikomą SFD ir aptarinėjo tai su aukštais Sirijos valdininkais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu. Prigožinas daug bendravo ir su Kremliaus pareigūnais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu ir jo pavaduotoju, tačiau jų pokalbių, vykusių iki vasario 5 d. ir pratęstų kitą dieną po atakos, turinys lieka nežinomas. Amerikiečių žvalgyba yra beveik tikra (almost certainly) tuo, kad Prigožinas kontroliuoja Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia  kompanija „Vagner“…

“The Washington Post” skaitytojams priminė tai, kas jau buvo parašyta kai kuriuose Rusijos leidiniuose (RBK, Sant Peterburgo „Fontanka“). 2016 metų pabaigoje Sirijos naftos ir mineralinių resursų ministras lankėsi Maskvoje, tačiau rusų žiniasklaida apie tai nieko nepranešė. Tik kitų metų pavasarį Rusijos energetikos ministras Kuveito laikraščiui pasakė, kad tada, viešint Sirijos ministrui, svarstytas kai kurių didelių Rusijos kompanijų dalyvavimas naftos ir dujų žvalgybos bei gavybos projektuose Sirijos Arabų Respublikoje ir ypač tos veiklos saugumo garantavimas.

„Fontanka“ sužinojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų versloves, perdirbimo gamyklas, kitus naftos ir dujų infrastruktūros objektus, o išlaisvinus – juos saugoti. „Euro Polis“ dalis naftos ir dujų gavyboje – vienas ketvirtadalis, išlaidos išlaisvinimo veiksmams atlyginamos atskirai. Memorandumo veikimo trukmė – 5 metai. „Fontanka“ išnarpliojo, kad šią kompaniją valdančios uždarosios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.

(Sirijos pusė pranešė, kad susitarimas buvo pasirašytas ir su dar viena akcine bendrove. (Стройтрансгаз).  Ši kompanija laikoma Genadijaus Timčenkos, vieno iš artimiausių Putinui oligarchų, nuosavybe. Manoma, jo bendrovė Sirijoje veikė jau nuo 2000 metų, turėjo tiesti daugiau kaip 300 km ilgio dujotiekį „South Middle Area“. Dabar rusų žurnalistai rado Sirijos geologinių ir mineralinių išteklių fondo svetainėje parašyta, kad „Strojtransgaz“ teiks dujų išgavimo, perdirbimo, apsaugos paslaugas. Timčenkai atiteko ir du fosfatų rūdynai prie Palmyros.)

Atamanas tai seniai žinojo

„The Washington Post“ paskelbė sensaciją? Kažin. Dvi dienos iki pasirodant amerikiečių straipsniui „Laisvės“ radijo korespondentė pakalbino vienos kazokų draugijos atamaną, Jevgenijų Šabajevą. Jis pabuvojo ligoninėje, kur asmeniškai matė gydomus aštuonis iš Sirijos atvežtus sužalotus „Vagnerio grupės“ narius. Ir pasakė turįs žinių, kad praėjusį savaitgalį buvo palaidotas penkioliktas iš ten žuvusiųjų. Kaip jie atsidūrė Sirijoje? Atamanas atsakė: Važiavo pagal kontraktą saugoti Jevgenijaus Prigožino naftotiekio. Jie, girdi, saugojo naftos versloves prie Palmyros ir jiems įsakė užimti dar ir šitą…

Vienas buvęs „Vagnerio grupės“ narys žurnalistams atskleidė, kas buvo parašyta jo kontrakte su darbdaviu (beje, pažeisdamas pasižadėjimą 5 metus tylėti). Į Siriją jie skrido kaip civiliai – naftos verslovių darbininkai, statybininkai, konsultantai. Kompanija įsipareigojo mirties atveju dėti visas pastangas kūno grąžinimui į tėvynę, tačiau visu šimtu to negarantavo. Žuvus apsaugos kuopos nariui artimiesiems išmokama 3 milijonų rublių kompensacija, šturmo būrio – 5 milijonų; atvykę atsiimti kūno ir kompensacijos giminaičiai irgi pasirašo pasižadėjimą neatskleisti… Užmokestis  pagal sutartį – 240 tūkstančių rublių, mokėjo grynaisiais po 150 tūkstančių plius 30-100% premijos, nelygu kaip įvykdyta kovinė užduotis. Tarsi tarp kita ko: kontraktas pasirašomas su firma „Euro Polis“.

„The New Times“ apžvalgininko akimis, atsitiko kaip kokiame Holivudo trileryje: buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas, o dabar oligarchas milijardierius (tiesa, dar rublinis), perdėm savanaudiškų paskatų vedamas stato pasaulį ant visuotinio karo slenksčio. Avantiūrai neišdegus, padedamas korumpuotos karo žinybų valdininkijos be sąžinės graužimo aukoja dešimčių tėvynainių gyvybes. Per tai net aukščiausiajai vadovybei teko pritilti. Nors karas Sirijoje, anot Kremliaus propagandos, buvo laimėtas bent tris kartus ir vasario 23 d. sukako 100 metų nuo Rusijos kariuomenės įkūrimo (Maskvoje daug ko pradžia laikomi bolševikiniai dekretai), tačiau šalis nesulaukė nei trankaus parado, nei oracijų. Išvakarėse daug kalbėta Rusijos prezidentą ketinant suteikti savo gynybos ministrui (nė dienos netarnavusiam kariuomenėje) maršalo laipsnį, tačiau šito neatsitiko; Sergejus Šoigu net nelindo į avansceną.

Oligarcho viena pravardžių – „Putino virėjas“

Jevegenijus Prigožinas laikomas Rusijos prezidento artimos aplinkos asmeniu, tačiau tai ne tas atvejis, kai sėdima prie vieno stalo. Tai – ne minėtasis Timčenka. Prigožinas pravardžiuojamas „Putino virėju“ – jis patarnauja aukštajam klientui. Išskleidžia ir padeda tam ant kelių servėtelę, visa kita. Prigožinas ne kartą gyrėsi, kad aptarnaujamas Putinas jį draugiškai pakalbina, pasiteirauja apie jo verslo reikalus, pajuokauja, patapšnoja per rankovę. Kai kurių pasišnekėjimų turinys ir kiti dalykai (pavyzdžiui, padavėjų ataskaitos apie valstybių vadovų ir kitų VIP personų užstalės pokalbius) išaiškėjo „Anoniminiam internacionalui“ 2014-aisiais paskelbus Prigožino susirašinėjimą su asmenine sekretore elektroniniu paštu.  

Praėjusių metų vasarą oligarcho sutuoktinė nupirko Sankt Peterburgo centre istorinį pastatą – XX amžiaus pradžioje pastatytus ir paskesnį dešimtmetį išgarsėjusius pirklių Jelisejevų prekybos namus. Tačau pirma Prigožinams pavyko patalpas išsinuomoti, dar 2010 metais, ir tam neprieštaravo tuometis Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas. Prigožinas padėkojo premjerui už potvarkį dėl „Jelisejevų“, kai šis su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovais sėdo pietauti prie stalo jo restorane Peterburge. Putinas atsakė Nėra už ką ir pridūrė: o ji tavęs smarkiai nemėgsta (ji – greičiausiai tuometė Peterburgo gubernatorė Valentina Matvijenko, šiuo metu – Federacijos tarybos pirmininkė, trečiasis pagal svarbą asmuo valstybėje). Na, tu juk ją a… (rusiškas necenzūrinis žodis, reiškiantis „apmauti“, „apmulkinti“). Pietums baigiantis jie vėl persimetė keliais sakiniais ta tema: Vladimirai Vladimirovičiau, aš jos ne… (tas pats žodis), aš ją pergudravau – ir paaiškino, kad nuomos konkurse dalyvavo trys firmos ir visos trys jo, Prigožino, kontroliuojamos. Putinas susijuokė: Tai aš ir sakau, kad a… („apmovei“).  

Kremliaus gyventojai Prigožiną laiko savu vaikinu, su kuriuo nėra reikalo varžytis (savi žmonės). Paprastai rašoma Prigožiną su Putinu radus bendrą kalbą 2001-aisiais, kai Rusijos prezidentas jo restorane vaišino Japonijos premjerą. Tačiau regisi juos susipažinus gerokai anksčiau. 1992 metais, kai Peterburgo miesto mero pavaduotojas Vladimiras Putinas vadovavo dar ir Nuolatinei kazino ir lošimų verslo priežiūros tarybai, tarp pirmųjų lošimo namų steigėjų, leidinio „Novaja gazeta“ duomenimis, buvo ir Jevgenijaus Prigožino pavardė.

Kitas žiniasklaidos Prigožinui suteiktas „titulas“ lietuviškai ne itin skamba – „valstybės užsakymų karalius“, kas kita rusiškai: „король госзаказов“. Jo kontroliuojamos bendrovės užgrobė (kai kuriuose baruose – žaibiškai) didelę dalį valstybės apmokamų viešojo maitinimo, patalpų valymo ir kitų paslaugų rinkoje: tiekia maistą mokykloms, kuopia kareivines, remontuoja ir stato naujas. 2015 metais Gynybos ministerija užsakė joms paslaugų, kurių vertė – 68,6 milijardo rublių, kai tuo tuo tarpu prieš metus buvo 575 milijonai. 2016 metų vasaros pabaigoje apie tai parašęs žurnalas „RBK“ čia pat pripažino neradęs įrodymų tas firmas teikus finansinę paramą privačioms karinėms kompanijoms. To klausiamas aukštas valdžios pareigūnas tik šyptelėjo ir atsakė:  Jūs turėtumėte suprasti, kad Prigožinas labai skaniai maitina…

Dar jį vadina „Putino mėsininku“

Prigožinas patarnavo prie stalo JAV prezidentui Džordžui Bušui Jaunesniajam 2002 metais, o štai Barakas Obama su Vladimiru Putinu 2013 metų pradžioje Sankt Peterburge (G20 susitikime) šnektelėjo ne ilgiau kaip pusvalandį; juos net sodindavo atokiau vienas nuo kito, tad Prigožinas neturėjo nė menkiausio šanso atsidurti vienoje nuotraukoje su jais. Nežinia, ar tuomečiui JAV prezidentui kas pranešė, kad svečius maitino kompanija „Konkord“ ir kad Jungtinių Valstijų delegacijos keliones per miestą sekė… tos pačios kompanijos šnipai. Tačiau Prigožino pavardę amerikiečiai išgirdo dar Obamai valdant. 2016-ųjų pabaigoje Jevgenijus Prigožinas susilaukė JAV finansų ministerijos sankcijų – už „trolių fermų“ finansavimą ir ryšius su Rusijos privačia karine grupe, kariavusia Ukrainoje ir Sirijoje. „Wall Street Journal“ dar parašė apie Rusijos prezidento Putino palankumą šiam restoranų ir kitų viešojo maitinimo įstaigų savininkui ir gerus oligarcho santykius su Gynybos ministerijos valdininkais.

2017 metų vasarą amerikiečiai paskelbė sankcijas Dmitrijui Utkinui – privačios karinės kompanijos „Vagner“ įkūrėjui ir vadovui. JAV finansų ministerija šitaip apibūdino Private Military Company ‘Wagner: privati karinė kompanija, kuri verbuoja ir siunčia kareivius dalyvauti kare Ukrainos rytuose separatistų pusėje. Prieš pačią PKK „Vagner“ sankcijų imtasi dėl to, kad kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo veiksmuose ar politikoje, kurie gresia taikai, stabilumui, Ukrainos suverenitetui ar teritoriniam vientisumui.

Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“ prieš kelerius metus Prigožiną pavadino apsigimusiu politiniu provokatoriumi. Žurnalistai išaiškino oligarcho saugumo ir PR tarnybų agentus klastojus įrodymus, esą Kremliaus opozicijos veikėjai papirkinėjo 2012 metų pradžioje jų vykdomos protesto akcijos „Už sąžiningus rinkimus“  dalyvius, ir padėjus NTV kanalui sukurpti šmeižikišką filmą „Protesto anatomija“. Oligarchas finansavo provokacijas prieš žiniasklaidą (Новая газета, Форбс, МК, АиФ, Коммерсант): jo žmonės stengėsi įsidarbinti redakcijose ir prieiti prie jų paslapčių,  jo agentai sekė žurnalistus. 2013 metų rugsėjį išaiškėjo Prigožiną finansuojant Sant Peterburge „Internetinių tyrimų tarnybą“ – trolių fabriką. Jau vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre, Maidane, kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, Prigožino pinigais ir jo pavaldiniams vadovaujant pradėjo veikti „nacionalinė naujienų agentūra“, o Kryme – jos padalinys. Šie troliai Ukrainos socialiniuose tinkluose turėjo sudaryti masinio žmonių (liaudies) nepritarimo Maidano šūkiams regimybę.

Neseniai JAV Kolumbijos apygardos Didysis žiuri (prisiekusiųjų kolegija) pateikė kaltinimus trylikai Rusijos piliečių ir trims kompanijoms dėl nusikalstamo susitarimo paveikti JAV politinę sistemą. Nustatyta, kad pagrindinis visiems gerai žinomos Rusijos organizacijos (Агентство интернет-исследований; tas pats trolių fabrikas) vykdomo neteisėto veikimo finansavimo šaltinis buvo kompanija „Konkord“, kontroliuojama Jevgenijaus Prigožino. Tai buvo daroma platesnės šios kompanijos finansuojamos operacijos rėmuose (projektas „Lachta“). Tam, kad nuslėptų lėšų šaltinį, sakoma kaltinime, „Konkord“ tariamam programinės įrangos kūrimui skiriamas pinigines lėšas pervesdavo organizacijai maždaug iš 14 bankinių sąskaitų, atidarytų „Konkord“ filialų vardu.

Galiausiai – Prigožiną dar vadina „Putino mėsininku“. Mat manoma jį prisidėjus ir prie Sirijos kariuomenės specialiųjų dalinių (ISIS Hunters) telkimo, o šie samdiniai žudo itin negailestingai. Oligarchui priklausanti „Federalinė naujienų tarnyba“ (ФАН) parodė video kadrus, šlovinančius „medžiotojų“ žygį užimant Palmyros miestą. Po kurio laiko internete pasirodė tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje filmuoti kadrai, kuriuose matyti „ISIS Hunters“ smogikus pribaigiant mūšio lauke tįsančius sužeistus priešininkus ir girdėti juos kalbant rusiškai (Свои, не стрелять! Ещё два «духа» здесь! Я вижу вас, я добиваю их!).

Ginkluoti ir pavojingi, kurių visur nėra

Per daugelį valdymo metų Putinas susilaukė daugelio pravardžių ir buvo visaip vaizduojamas, vienas jam suteiktų „titulų“ yra „Faraonas Ichtamnetas“. Jo kareiviai jau seniai vadinami ichtamnetais. Neseniai Rusijos žurnalistė ir filologijos kandidatė Ksenija Turkova leidinyje „Snob“ priminė, ką šis naujadaras reiškia – tai Rusijos karys, kariaujantis kitos valstybės teritorijoje. Radosi memas Rusijos-Ukrainos konflikto pradžioje, kai Maskvos valdininkai vienu balsu neigė Rusijos karių buvimą Ukrainos rytuose (iš rus. Их там нет – jų ten nėra).

Rusijos kariuomenės Donbaso teritorijoje nėra. Tačiau ten iš tikrųjų suburtos tam tikros karinės ir milicijos formuotės, kurios yra savigalės (самодостаточными) ir pasirengusios atremti bet kokias didelio masto karines akcijas prieš Donbasą, – pareiškė praėjusių metų pabaigoje Vladimiras Putinas, atsakydamas į Ukrainos žurnalisto klausimą. – Mes manome, kad tai atitinka šioje teritorijoje gyvenančių žmonių interesus ir jeigu tokių galimybių nebus, nacionalistų batalionai gali sukelti skerdynes, ne mažesnes negu Srebnicoje (Bosnijoje, 1995). 2014–2015 metais Kremlius neigė Rusijos piliečius esant prieš Kijevą sukilusiose Donecko ir Luhansko srityse, esą ten kariauja, Putino žodžiais, buvę šachtininkai ir traktorininkai.

Kai 2014 metų pavasarį, jau paskelbus Luhansko ir Donecko „liaudies respublikas“, pasipylė kaltinimai Ukrainoje veikiant Rusijos specialiųjų tarnybų atsiųstus šnipus, diversantus, provokatorius, taip pat reguliariosios kariuomenės karius (internetiniai detektyvai kaip mat nustatė žaliųjų žmogeliukų pavaldumą pagal įrašą ant vieno kareivio kuprinės: GRU), Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu tai kategoriškai neigė. Dėl GRU specialiosios paskirties būrio kovotojų, tai didele iškalba negarsėjantis ministras manė atkirtęs labai šmaikščiai: pasakysiu viena: sunku ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, ypač jeigu jos ten nėra. Juo labiau kvaila tai daryti, jeigu ši katė protinga, drąsi ir mandagi. 2015-ųjų pabaigoje prasitarė ir pats Putinas: Mes niekada nesakėme, kad ten nėra žmonių, kurie sprendžia tam tikrus klausimus, tačiau tai nereiškia, kad ten yra reguliarioji Rusijos kariuomenė. Vėliau jo spaudos sekretorius, girdėdamas kritiką, kad koks skirtumas – ar reguliarioji, ar kitokia, patikslino: prezidentas turėjo galvoje savanorius.

2017 metų rudenį Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Vasilijus Gricakas pranešė žurnalistams, kas nustatyta tiriant šalies rytuose separatistų pusėje kariavusios samdinių grupės nusikalstamą veikimą. Į saugumiečių akiratį samdiniai pakliuvo 2014-ųjų pavasarį. Grupei vadovavo Rusijos pilietis, buvęs Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties būrio vadas papulkininkis Dmitrijus Utkinas. Nuo jo šaukinio „Vagner“ ir visą grupę imta vadinti „Vagnerio grupe“. Ukrainos saugumiečiai išaiškino jai priklaususius 1 587 asmenis. Iki 95% samdinių sudarė Rusijos piliečiai. Nustatyta, kad „Vagnerio grupė“ kartu su Rusijos specialiųjų operacijų pajėgu būriu dalyvavo okupuojant Krymą, vėliau su kitais „savanoriais“ veikė Luhanske, kariavo dėl Debalcevo miesto; jai reiškiamas kaltinimas numušus Ukrainos lėktuvą Il-76 su 49 kariais ir įgulos nariais. Pačių „Vagnerio grupės“ smogikų žuvo 67 žmonės. (Beje, buvo pasklidęs gandas „Vagnerį“ žuvus, ir ta žinia buvo pradžiuginusi pačius separatistus, nes „velionis“ negailėjo ir savų.)

Paprastai sakoma, kad „Vagnerio grupės“ žygiuose pirma buvo Luhanskas ir Donbasas (iki 2015 metų pavasario) ir vėliau – Palmyra ir kiti Sirijos miestai. Vis dėlto pats Utkinas ir daug kitų buvusių kariuomenės bei vidaus reikalų specialiųjų padalinių karių pirmiausia, dar 2013-ųjų rudenį, pabuvojo kaip tik Sirijoje – kaip specialistai, kuriuos Honkonge įregistruota kompanija „Slavonic Corps Limited” (valdoma iš „Moran Security Group“ biuro Maskvoje) pasamdė naftos gavybos, transportavimo ir perdirbimo objektų apsaugai. Tiesa, užtruko neilgai. Gavo įsakymą žygiuoti į pagalbą vietos savanoriams Chomso provincijoje, pakliuvo į “Islamo valstybės” smogikų pasalą ir vargais negalais teišsigelbėjo kilusios smėlio audros priedangoje; šešis sužeidė. Teroristai mūšio vietoje surado pamestą planšetę ir visam pasauliui ištrimitavo: Sirijoje prezidento Asado pusėje kariauja rusai!

„Slavų korpusą“ skubiai atšaukė į Maskvą. Vnukovo oro uoste abu lėktuvus, kuriais atskrido per pustrečio šimto specialistų, apsupo FSB specialiosios paskirties dalinio „Alfa“ kariai, visus sulaikė. Po profilaktinio pokalbio paleido, išskyrus du vyriausiuosius verbuotojus. Šiuos vėliau, rašyta, teisė pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 359 straipsnį (samdinystė) ir skyrė po trejus metus laisvės atėmimo. Daugelį „Slavų korpuso“ specialistų prisiminė 2014-ųjų vasarą. Po mokymų Krasnodaro krašte, GRU 10-osios specialiosios paskirties brigados poligone, jie išvyko į Ukrainą – du būriai („Луна“, „Степь“); Dmitrijaus Utkino vadovaujamą būrį ilgainiui imta vadinti  „Vagnerio PKK“.

Ne per seniausiai Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė dar vieną nuklausyto „Vagnerio  grupės“ vado Utkino pokalbio 2015 metų pradžioje įrašą. Jo pašnekovas – kažin kurios Rusijos žvalgybos bendradarbis „Igoris“ tikina „Vagnerį“ kuo palankiausiai atsiliepęs apie jo būrį generaliniame štabe: tik su juo ir su jo būriu galima turėti reikalą, o visi kiti… Dar „Igoris“ kalba apie Utkino šefą, kurį esą spaudžia kitos kompanijos… Ukrainos saugumiečių nuomone, Rusijos generalinis štabas 2015 metų vasario mėnesį svarstė sausumos operacijos Sirijoje planą: ar siųsti reguliariosios kariuomenės dalinius, ar samdinius, kurie jau kariavo Donbase. Pasirinko „Vagnerio PKK“ (ukrainiečiai ją vadina Rusijos specaliųjų tarnybų padaliniu) – dėl galimybės nuslėpti Rusijos karių žūtis karinių veiksmų Sirijoje metu ir išvengti visuomenėje bruzdesio.  2015 metų rudenį prasidėjo Rusijos karinių kosminių pajėgų operacija Sirijoje. O netrukus paaiškėjo rusus kovojant ir sausumoje.

Pamatyti verslovę ir numirti

Kelios dienos iki parašant „The Washington Post“ savo versiją paskelbė „Novaja gazeta“ apžvalgininkas Pavelas Felgengaueris („Разгром“). Jam pasirodė įtartina užuominos, kad tą naktį „Vagnerio grupės“ užnugaryje laukė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų (SSO) kariai. Jie greičiausiai spėjo atsitraukti ir išvengė amerikiečių aviacijos ugnies. Gali būti, – rašo šis autorius, – tikrasis operacijos tikslas buvo ne pati įmonė ir ne SDF kurdai kariai, o būtent Vakarų patarėjai ir specialiųjų pajėgų kariai (западные советники-спецназовцы) įmonėjeSirijos savanorių rankomis paimti į nelaisvę arba likviduoti amerikiečių specialiojo dalinio karius ir visiems parodyti jų lavonus – šito reikėjo. Tai būtų sudavę itin skaudų smūgį amerikiečių prestižui regione ir privertę Jungtines Valstijas visiškai išvesti savo pajėgas iš Sirijos. Kaip tik tokia, ko gero, yra Maskvos strateginės linijos dalis. Juk Amerikoje nelabai mėgsta, kai geriausi sūnūs žūva nežinia kur ir nežinia už ką. Antai 1984 metais JAV, Prancūzija, Italija ir Didžioji Britanija išvedė savo pajėgas iš Libano po to, kai Beirute dviejų mirtininkų susprogdintas sunkvežimis su 5 tonomis trotilo nusinešė daugiau kaip 300 amerikiečių ir prancūzų karių gyvybes. 1993 metų rudenį Mogadiše nepavykusios operacijos metu žuvo 18 amerikiečių ir iki metu pabaigos JAV išvedė savo dalinius iš Somalio…

Kai viskas slepiama, galima manyti ir taip – juo labiau kad šiuo atveju viena kitam netrukdo. Sirijos savanoriai įsivelia į mūšį su kurdais, o padėti jiems niekas nė nesirengia (amerikiečiai ir nešaudys visiems susimaišius), nes tuo tarpu profesionalai patyliukais… O galima buvo ir tris zuikius iš karto nušauti. Kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas „Laisvės radijo“ korespondentei pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvęs „Donecko liaudies respublikos“ veikėjas, nuo 2015 metų rudens  – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkas) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie pasikėlė, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Tad tikslas, be naftos, buvo ir Donbaso veteranų utilizavimas. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų dar nepradėjus artilerinio parengimo… Atamanas neslepia, kad neatšauktas ir to paties į Maskvą sugrįžusio Strelkovo-Girkino likvidavimas.

Tik ir šitai – nė jokia sensacija. Tarę, kad Putino režimo kritikai gali tirštinti spalvas, paklausykime lenkų eksperto: Maskva tikslingai, tolydžio (konsekwentnie) ir sėkmingai toliau šalina kareivių Donbase ir Sirijoje vykdytų karo nusikaltimų liudininkus. Jie žinojo Rusiją sukursčius karinį konfliktą Ukrainoje ir galėjo tai pasakyti būsimajame teisme Hagoje. Pasak lenko, labai daug ekspertų mano, kad Rusija atsisako nereikalingais tapusių smogikų: jau likviduota daugiau kaip dešimt Donbaso teroristų vadeivų („Givis”, „Motorola” ir kiti).

O štai ne per seniausiai, kovo 7 d., „Laisvės“ radijas paskelbė pokalbį su trimis buvusiais „Vagnerio“ grupės nariais. Sklinda gandai, kad „Vagneris“ – tai projektas „Mėsmalė“. Kur dėti sukilėlius (Donbaso separatistų kariauną, ополчение). Pirmosios bangos idiotus, idėjinius? Tai baisūs žmonės, tai visuomenės audrintojai, jie gali kelti kaip mielės. O taip ir šalies interesai ginami, ir mielių mažiau lieka. Va toks variantas. Irgi gali būti. Vieno iš pašnekovų teigimu, nuo 2015 metų Sirijoje žuvo iki 400 Rusijos piliečių.

Galiausiai pačiam Prigožinui galėjo būti pasakyta: Marš atgal į virtuvę! Kalbama, kai užėmus Palmyrą Šoigu paskambino Putinui, šis atsakė: žinau, Prigožinas pranešė. Turėjo gynybos ministrą erzinti ir „Vagnerio grupės“ liaupsės žiniasklaidoje – visus miestus savanoriai ima, visada savanoriai priekyje. Dar vienas akibrokštas – „Vagnerio grupės“ vadas su bendrais prie vaišių stalo iškilmingame priėmime Kremliuje Rusijos didvyrių dienos proga 2016 metų pabaigoje! Tai kas, kad du – Rusijos didvyriai, o per visus – gal dešimt ordinų „Už narsumą“. Juk samdiniai – kriminaliniai nusikaltėliai… Beje, Rusijos kareivinėse grindis vėl plauna patys kareiviai – Prigožino paslaugų atsisakyta. Apskritai, Gynybos ministerijos užsakymų su juo siejamoms bendrovėms 2018 metais katastrofiškai sumažėjo… Bet tai prasidėjo dar gerokai prieš naktį į vasario 8-ąją…

Vasario 27 d. Rusijos naujienų tarnyba “Interfax“ atpasakojo tai, ką paskelbė kolegos iš turkų „Anadolu”: Sirijos vyriausybės pusėje kariaujančios pajėgos vėl mėgino prasiveržti prie naftos ir dujų radimviečių Der ez Zoro provincijoje, tačiau po kelių dienų atsitraukė smogus JAV karinėms oro pajėgoms. Turkų pranešimu, puolė iraniečių grupuotės. Jos apšaudė iš raketinių pabūklų „Conico“ dujų radimvietę, o vėliau užėmė 22 naftos versloves. „Sirijos demokratinės pajėgos“ savo ruožtu apšaudė objektus Sirijos vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje.

Korespondentai priminė, kad pirmą kartą Sirijos vyriausybinės pajėgos mėgino užimti verslovių rajoną vasario pradžioje, tačiau to nepasisekė padaryti smogus toms pačioms JAV oro pajėgoms. Dėl teisybės, tai Sirijos armija tai padaryti mėgino ir praėjusių metų rugsėjo antroje pusėje. Tada žuvo Sirijos armijos vadavietėje buvęs Rusijos karinių patarėjų grupės vyriausiasis, generolas leitenantas Valerijus Asapovas. Tada, kaip prisimename, „Sirijos demokratinių pajėgų“ vyriausioji vadovybė apkaltino Rusiją atakuojant jų pozicijas:  Rusija ir jos palaikomas režimas pradėjo puolimą prieš mūsų pajėgas „Conico“ rajone.

Apie Prigožiną – nieko. Kaip į vandenį dingo. Tačiau gal dar išnirs?

2018.03.13; 08:53

Maiklas Biornbomas / The Washington Post

Remiantis aukšto rango JAV kariškių pranešimais, rusų povandeniniai laivai vis dažniau priplaukia prie pat Šiaurės Atlante nutiestų ryšių kabelių. Toks rusų elgesys byloja, kad Rusijos povandeniniai karo laivai pradėjo veikti akivaizdžiai agresyviai, o NATO priversta atkurti Šaltojo karo laikais veikusias vadavietes. Šią nerimastingą žinią perduoda „The Washington Post“ žurnalistas Maiklas Biornbomas.

Kodėl toks rusų elgesys neramina NATO generolus? Ogi manoma, kad prie ryšių kabelių Šiaurės Atlante prisiartinę rusų atominiai povandeniniai laivai turi galimybių juos perkirsti arba prie jų prisijungti ir klausytis itin slaptų Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso vadovų pokalbių.

„Rusų povandeninių laivų aktyvumas prie gyvybiškai svarbių ryšio kabelių Atlanto dugne toks didelis, kad mes priversti konstatuoti – anksčiau to dar niekad nėra buvę“, – tvirtino JAV Karinio jūrų laivyno kontradmirolas Endriu Lenonas, vadovaujantis NATO povandeniniams laivams. Jis taip pat pabrėžė, kad Rusija akivaizdžiai domisi povandeniniais NATO objektais.

Leidinys „The Washington Post“ priduria, kad NATO, reaguodamas į rusų aktyvumą, bus priverstas atkurti Šaltojo karo laikais veikusį, bet po SSRS iširimo įšaldytą karinį objektą, skirtą Šiaurės Atlanto gynybos reikmėms.

Kontradmirolas Lenonas mano, kad Rusija turi labai didelių ir galingų povandeninių laivų, kuriuose įtaisyti mažesni povandeniniai laivai, galintys bet kada išplaukti ir atlikti karines ar žvalgybines užduotis. Taigi tie mažesni povandeniniai laivai, gabenami vadinamojo motininio povandeninio laivo, gali savarankiškai dirbti kaip moksliniai istitutai bei po vandeniu rinkti žvalgybinę informaciją. Jie tam turi visą reikiamą amuniciją.

Tačiau kontradmirolas neatsakė į klausimą, ar rusų povandeniniai laivai jau buvo prisilietę (prisijugę) prie NATO ryšių kabelių šiaurinėje Atlanto dalyje. Rusija tik patvirtino, kad jos kariniai povandeniniai laivai aktyviai plaukioja Šiaurės Atlante (jie dar neplaukiojo taip aktyviai nuo pat Šaltojo karo laikų).

Taigi dabar NATO priverstas prisiminti povandeninių laivų stebėjimo, žvalgymo ir jų medžioklės įgūdžius.

Jokia paslaptis, kad JAV kariniai lėktuvai ėmė dažniau skraidyti virš Šiaurės Atlanto – stebėti rusų povandeinius laivus. Pavyzdžiui, vienas NATO karo laivas buvo pakilęs iš karinės bazės Sicilijoje ir skraidžiojo virš rytinės Viduržiemio jūros dalies. Keliomis dienomis anksčiau tas pats karo lėktuvas buvo pakilęs dėl tų pačių priežasčių. Žodžiu, per pastarąjį gruodžio mėnesį buvo užfiksuota dešimt JAV karo lėktuvų skrydžių, kurių metu buvo stebimi rusų povadeniniai laivai. O 2017-ųjų lapkritis buvo dar labiau audringas – iš viso 17- specialių skrydžių.

Minėtas leidinys pastebi tiek NATO, tiek JAV nenaudingą finansinį aspektą. Pasirodo, NATO pajėgoms reikalingi milžiniški resursai, kad būtų įmanoma profesionaliai stebėti povandeninius rusų laivus. Ši veikla labai brangiai kaštuoja. Povandeninių laivų plaukiojimas Rusijai kainuoja kur kas mažiau, nei NATO lėktuvams stebėti rusų povandeninius laivus. Vadinasi, akivaizdžiai silpnesnė Rusija sugeba labai rimtai kenkti NATO – sekinti finansiškai.

Informacijos šaltinis – „The Washington Post“

2017.12.27; 05:00

Paradise papers

„Slaptai.lt“ publikuotame tekste „Russiagate” Pandoros skrynia praverta?“ anonsuotas korumpuojantis pinigų faktorius.

Ir dabar kaip tyčia būtent dabar tebeskamba „Paradise Papers“ (Rojaus dokumentų) tyrimos sukeltas rezonsas, kai vokiečių „Sueddeutsche Zeitung“ su kitais leidiniais bei Tarptautiniu žurnalistinių tyrimų konbsorciumu (ICIJ, kuris, beje, finansuojamas vieno Goergo Soroso fondų, ir tai neabejotinai bus pretekstas tyrimo „pažeistiesiems“ sėti abejones jo verte) atskleidė, jog planetos turčiai, vengdami mokėti mokesčius, yra „priparkavę“ mokesčių rojuose 7,9 trilijono eurų.

Abejoti, aišku, galima, tik irgi faktas, kad remdamiesi 21 informatoriumi virš 380 žurnalistų iš 96 leidinių išanalizavo beveik 13 su puse milijonų konfidencialių dokumentų Bermudų teisinių paslaugų kompanijos „Appleby“ bei nuosavybės patikėjimo paslaugas teikiančios bendrovės „Asia City Trust“ (būstinė Singapūre), kurios specializuojasi paslaugų teikimu fiktyvioms bei vienadienėms kompanijoms. Ofšorais laikomos daugiausia salų valstybės, tokios kaip Bermudai, Kaimanų, Bahamų salos, Vanuatu, Samoa, Dominika, Kipras ir t.t. Ekonomistai jau suskaičiavo, kad to 7,9 trilijono užtektų mažiausiai 4,5 metų pasiųsti į mokyklas visus šiuo metu nesimokančius planetos vaikučius.

Didžiosios Britanijos Karalienė Elžbieta II. EPA – ELTA nuotr.

Greta milijardierių ir korporacijų ataskaitoje paminėti 120 politikų iš 50 valstybių. Ko tik ten nėra – greta respektabilių kompanijų „Apple“ ir „Uber“ Kanados ministras pirmininkas, Oksfordo bei Kembridžo universitetai ir Jungtinės Karalystės karalienės dvaras. Karalienei Elžbietai II pinigų išlaidoms parūpinanti Lankasterio hercogystė, pasirodo, dalį savo fondų yra užregistravusi Kaimanų ir Bermudų salose. Nors karališkoji šeima formaliai jokių įstatymų nepažeidė, paskelbtoji informacija, pavadinkime, etikos požiūriu jai gerokai nepatogi.

Kur kas toliau nepatogumo į cinizmo pusę atrodo informacija apie JAV prekybos sekretorių milijardierių investuotoją Wilburą Rossą, kuris ir įsidarbinęs valstybės tarnyboje su 31 proc. akcijų liko bendrasavininkiu Maršalo Salų Respublikoje Ramiajame vandenyne registruotos laivininkystės kompanijos „Navigator Holdings“, kuri turi verslo ryšių su Rusijos bendrove „Sibur“. Šios akcininkais yra Vladimiro Putino draugai Leonidas Michelsonas (48,5 proc. akcijų) ir Genadijus Timčenka (17 proc.), įtraukti į sąrašą žmonių, kuriems JAV nuo 2014-ųjų taiko sankcijas. Prezidento Donaldo Trumpo administracija nuo šių metų vasaros jas taiko ir „Sibur“.

Rusų kompanija yra viena didžiausių „Navigator Holdings“ klienčių – iki W.Rosso atėjimo „Sibur“ iš jos nuomojo porą gamtinių dujų gabenimo laivų, po milijardieriaus investuotojo prisijungimo prie JAV kompanijos – keturis. 2014-aisiais rusų išmokamų pinigų dalis „Navigator Holdings“ pajamų struktūroje sudarė 5,3 proc. Kitais metais ji išaugo iki 9,1 proc. Ministras milijardierius formaliai įstatymų nepažeidė, bet interesų konfliktas galimas – valdininkas gauna pelną iš bendrdarbiavimo su rusais ir tuo pat metu yra atsakingas už užsienio prekybą.

Jau nekalbant apie galimą žalą JAV prezidento reputacijai. Tiesa, ji D.Trumpui nelabai rūpi, pasak valdymo metinių proga „ABC News“ kartu su „The Washington Post“ atliktos apklausos, dabartinio prezidento reitingai yra žemesni nei bet kurio kito prezidento per pastaruosius 70 metų, kai skelbiamos visuomenės apklausos. Tik 37 proc. apklausos dalyvių nurodė D.Trumpo darbą vertiną palankiai.

Galimų D.Trumpo ryšių su Rusija tyrime W.Rossas kaip nepagrindinis įtariamasis (nėra ir ko lyginti su politiniu technologu Paulu Manafortu) gana greitai pasitraukė į antrą planą, nors iš pradžių atrodė perspektyvus, nes 2014-2017 metais buvo „Bank of Cyprus“ bendrasavininkis bei direktorių tarybos vicepirmininkas. Ne mažiau trečdalio banko akcijų valdo rusų verslo oligarchai, tarp akcininkų – ir V.Putino aplinkos žmonės Viktoras Vekselbergas bei Dmirtijus Robolvelvas.

W.Rossas keliuose interviu skelbė niekada neslėpęs savo investicijų į „Navigator Holdings“ ir esą nedalyvavo priimant sprendimus dėl sutarties su „Sibur“. Tai tiesa, bet „iš dalies“. Milijardierius tapo „Navigator Holdings“ direktorių tarybos nariu 2012-aisiais, kai sandoris su rusų kompanija jau buvo pasirašytas. Bet negalėjo nežinoti, kas yra „Sibur“ savininkai.

2014 metais W.Rossas pasitraukė iš direktorių tarybos, kad taptų „Bank of Cyprus“ viceprezidentu ir ištrauktų šį banką iš krizės, taip išgelbėdamas jame laikomus rusų verslo oligarchų pinigus. Verslo ryšiuose su Rusija nėra nieko neteisėto, bet politikos lygmenyje tokie „persiliejimai“ gali paaiškinti, kodėl JAV vyriausybė taip nenoriai aktyvuoja įstatymą dėl naujų sankcijų Rusijai.

Irgi jau žinoma, kad investavusieji į interneto socialinius tinklus „Twitter“ bei „Facebook“ turėjo ryšių su rusų valstybinėmis kompanijomis. Antras pagal dydį Rusijos bankas „VTB Bank“ „tyliai“ investavo 191 milijoną dolerių į investicinį fondą „DST Global“, kuris panaudojo šiuos pinigus 2011-aisiais įsigydamas reikšmingą „Twitter“ akcijų dalį. Per ofšorinę kompaniją su tuo pačiu fondu bendradarbiavo ir rusų eneregtinis koncernas „Gazprom“, kai „DST Global“ investavo į „Facebook“. Vienas fondo steigėjų yra rusų milijardierius Jurijus Milneris – nieko  asmeniško, tik verslas, juo labiau, kad nėra faktų, nurodančių, jog Kremlius dėl šių investicijų gavo galimybę veikti interneto socialinių tinklų redakcinę politiką.

Hilary Klinton laiškai

Kita vertus, tyrimas dėl Maskvos kišimosi į pernykščius JAV prezidento rinkimus taip pat per „Twitter“ bei „Facebook“ tebevyksta. Pagaliau, tiesioginių sąsajų ir nereikia, kai netyla kalbos apie „šalutinius“ poveikius. Senatoriai demokratai Markas Warneris ir Amy Klobuchar bei respublikonas Johnas McCainas spalio 19-ąją Senate užregistravo politinės reklamos kontrolę sugriežtinančio įstatymo projektą po žinių apie tai, kad interneto įsilaužėliai iš Sankt Peterburgo „Interneto tyrimų agentūros“ (vadinamojo „trolių fabriko“) per rinkimus ne tik mėgino nuodyti amerikiečių sąmonę, bet ir rengė realias politines akcijas.

Rusų interneto „troliai“ išradingai ir be skrupulų maskavosi už fiktyvių JAV visuomeninių organizacijų, tarkime, tokių kaip „Being Patriotic“, „Secured Borders“ ar „Black Matters US“, kad eskaluotų nepasitenkinimą demokratų kandidate į prezidentus Hillary Clinton.

Pavyzdžiui, „Secured Borders“ propagandinis opusas „H.Clinton 550 proc. norėjo padidinti islamo pabėgėlių skaičių. Jei bus išrinkta, atvers Amerikos sienas „Islamo valstybės“ teroristams“ yra gryniausias melagingų žinių („Fake News“) pavyzdys – politikė niekada nieko panašaus nesakė.

Praėjusių metų rugpjūtį fiktyvi bendruomenė „Being Patriotic“ mėgino organizuoti „patriotinį sąskrydį“ tuo metu dar kandidato į prezidentus D.Trampo naudai 17-oje Floridos miestų, Fort Loderdeile ir Koral Springse akcijos iš tiesų įvyko. Pirmajame greta savanorių dalyvavo ir oficialus asmuo, vietos respublikonų partijos skyriaus sekretorė bei vietos D.Trumpo rinkimų štabo pirmininkė Dolly Trevino Trump. Tokio veikimo pavyzdžių galima pateikti daugiau, ir čia svarbus principas – sąmoningas ir apmokamas melas bei manipuliavimas, Rusijos „trolių fabriko“ JAV prezidento kampanijai skirtos išlaidos sudarė 2,2 milijono dolerių, iš kurių milijonas skirtas atlyginimų fondui. „Facebook“ skaičiavimais, rusų „trolių“ politinę reklamą 2016-aisiais bent kartą matė apie 10 milijonų amerikiečių.

Išeivio iš specialiųjų tarnybų valdoma Rusija politiką įsivaizduoja kaip specialiųjų operacijų tęsinį be jokių užuominų į padorumą ar etinius principus ir žino, kur taikyti. Buvęs Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnas Alexas Finley publikacijoje „Verbuojamieji: kodėl D.Trumpo komanda tapo lengvu V.Putino grobiu“ žurnale „Politico“ (10 27) nurodė keturis išorės manipuliavimui dėkingus dalykus: pinigus, ideologiją, ambicijas ir prievartą.

Buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas P. Manafortas pasidavė FTB. EPA-ELTA nuotr.

Tarkime, dabar ypač garsiai „skambantis“ P.Manafortas už tinkamą sumą pasirengęs bendradarbiauti su kuo tik nori. Kaip „The New York Times“ (10 07) nurodė Atlanto tarybos vyresnioji bendradarbė ir buvusi gynybos ministro patarėja Rusijos, Ukrainos bei Eurazijos klausimais Evelyn Farkas, 2006-aisiais išvykęs dirbti prokremliškai Regionų partijai P.Manafortas neužsiėmė demokratijos įtvirtinimu Ukrainoje, o už solidžius pinigus tarnavo vis labiau korumpuotams buvusiam šios šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui. Konfrontacijos tarp demokratijos ir autoritarizmo sąlygomis konsultanto legali ir potencialiai nelegali (specialusis prokuroras Roberto Mueleris ties tuo dabar ir plūkiasi) veikla galų gale parodė, kurioje pusėje jis yra.

Irgi jau atleistas buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis Flynnas 2012-aisias pakilo iki Žvalgybos valdybos prie gynybos ministerijos vadovo pareigų, bet prezidento Baracko Obamos buvo atleistas kaip nesugebantis suformuoti savo vadovaujamos žinybos strategijos bei negebėjimo vadovauti didelei organizacijai.

Tikėtina, rusai pasiuntė pas buvusį pareigūną protingą agentą, kuris paglostė savimeilę kalbomis apie tai, kaip kvaila buvo jį atleisti, sandėrį dar „pastūmėjo“ išmokos honorarų forma už paskaitas bei konsultavimo kontraktus. Dar vienas jau „legendinis“ prezidento D.Trumpo patarėjas ir jo žentas Jaredas Kushneris ne be problemų tapo nekilnojamojo turto savininku Manhetene 2007-ųjų krizės išvakarėse. Kreditų grąžinimo terminai spaudžia, verslas sekasi ne ypač gerai, žmogus nervinasi, tad visai tikėtina, kad 2016-ųjų gruodį rusai suorganizavo J.Kushnerio susitikimą su „Vnešekonom banko“ šefu Sergeju Gorkovu, kuris, tarkime, davė suprasti, kad jo bankas pagelbėti gali…

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Publicistė Anna Applebaum „The Washington Post“ (10 31) apibendrindama visas šias istorijas nurodė, kad istorikai po daugelio metų tyrinės su P.Manafortu susijusius kaltinamuosius dokumentus, mėgindami suprasti, kokiu būdu „nutiko“ Amerikos visuomeninio gyvenimo rusifikacija. Ir daro ne ypač guodžiančią išvadą, jog dalis JAV politinės bei verslo klasės atstovų jau kurį laiką ima „suaugti“ su posovietinio mentaliteto „kolegomis“. Sąskaitos mokesčių „rojuose“, fiktyvių kompanijų išnaudojimas, godumas, beatodairiškai ciniškas manipuliavimas bet kokiomis temomis (pavyzdžiui, rasine problematika JAV ar nacionaline Ukrainoje) vardan pergalės rinkimuose – toks yra vertelgų abiejose Atlanto pusėse veikimo algoritmas.

Pasak A.Applebaum, P.Manafortas – gyvas tokios Rusijos-Amerikos „konvergencijos“ įsikūnijimas, o D.Trumpas – jos apoteozė.

2017.11.13; 04:30

Raffi Khatchadourian / The New Yorker

Džuliano Asandžo publikacijos kurstė prodemokratinius maištus ir pasitarnaudavo įrodymu teismo ieškiniuose ginant žmogaus teises visame pasaulyje. Taip pažymi The New Yorker korespondentas Rafis Chačadurianas, kuris šiemet daug kartų kalbėjosi su Džulijanu Asandžu akis į akį. Pirmasis toks pašnekesys įvyko netrukus po Donaldo Trampo (Donald Trump) inauguracijos.

Džulijanas Asandžas turi gerbėjų Vakaruose

„Tuo tarpu Asandžo metodai ir motyvacija kelia vis daugiau įtarimų“, – tęsia autorius. 2016 metų rinkimų JAV kampanijos metu Asandžas išspausdino dešimtis tūkstančių Demokratų partijos funkcionierių parašytų ir hakerių įgytų elektroninių laiškų. Donaldas Trumas pareiškė: „Dievinu WikiLeaks‘ą“. Hilari Klinton po rinkimų tikino, kad tos publikacijos suvaidino svarbiausią vaidmenį jos pralaimėjime.

Žurnalistas praneša, kad šnekėdamasis su Asandžu stengėsi „geriau suprasti, kaip jis vadovauja WikiLeaks‘ui, kaip jis gyvena, kaip pasikeitė jo politinės pažiūros ir kokį vaidmenį jo operacijoje suvaidino Rusija“.

„Nors WikiLeaks visada pritraukdavo kritiką tarsi magnetas, reakcija į Asandžo susijusias su rinkimais publikacijas buvo nepaprastai griežta: Vašingtone Asandžas įgijo Rusijos žvalgybos įrankio reputaciją“, – rašo autorius. „Stebėtina, ar ne? – sakė Asandžas. – Tie bjaurybės apsiginklavo retoriniu metodu: „puolęs žmogus“ arba „puolęs angelas“. Kadaise tai buvo klasiška, o dabar – blogai“.

Autorius primena: beveik prieš pat prezidento rinkimus JAV lapkričio 5 dieną Asandžas televizijos interviu pareiškė: „Mes galime pranešti, kad Rusijos vyriausybė nėra elektroninių laiškų, kuriuos išplatino WikiLeaks, šaltinis“. Žurnalistas komentuoja: „Tas paneigimas net ir tarp artimiausių jo šalininkų niekaip neišblaškė įtarimų, kad jis kalba nenuoširdžiai“. „Jis sako, kad tai darė ne rusai, – kalbėjo Chačadurianui vienas iš tų žmonių. – Bet jis negali to žinoti. Gal jo šaltinis buvo rusų pakištas asmuo? Aš manau, kad tiesa svarbi, kad ir kokiu būdų ji įsigyta, bet jei jis žinojo, kad tai padarė rusai, ir apie tai nepaskelbė, tai mane prislėgė“.

Žurnalistas samprotauja: „Galima tvirtinti, kad Asandžo publikacijos, priderintos prie rinkimų, tik pabrėžė, kas jau buvo žinoma apie demokratų kandidatę Klinton. Bet jo neigimai potencialiai užmaskavo informacinio karo tarp dviejų branduolinių valstybių aktą“.

Hilary Klinton laiškai

Autorius primena: „Beveik penkerius metus Asandžas puoselėjo neapykantą poniai Klinton, iš dalies asmeninę, iš dalies ideologinę. Jis įtarė, kad Klinton norėjo surengti pasikėsinimą į jį ir suvaidino svarbų vaidmenį aštrinant jo konfliktą su Švedijos valdžia. Maža to, jis laikė ją pagrindiniu elementu politinėje mašinoje, į kurią įmontuotas Volstritas, Valstybės departamentas ir užsienio šalys – JAV klientės, tokios, kaip Saudo Arabija“. Jo nuomone, Klinton – korumpuota politikė, ją veda asmeninės ambicijos, ji – kovotoja už neoliberalųjį intervencionizmą, ir ji ketina įtraukti JAV į karą. 2016 metų vasarį Asandžas parašė straipsnį WikiLeaks‘o portalui, kuriame tvirtino, kad ponia Klinton netinka būti prezidente. Tačiau jis tikėjosi, kad ji laimės prezidento rinkimus.

„Tikriausiai prireiks nemažai metų, kad būtų išsiaiškinta, iki kokio laipsnio WikiLeaks paveikė rinkimų baigtį; Klinton kampanija nukentėjo ne tik nuo elektroninių laiškų nutekėjimo, bet ir nuo strateginių klaidų, savo kandidatės nepopuliarumo ir ilgo jos elektroninio pašto asmeninio serverio tikrinimo istorijos. Bet Asandžui virš galvos pakibo žymiai rimtesnis klausimas: kaip jis iš pat pradžių gavo tą medžiagą? Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Amerikos žvalgybos tarnybos padarė išvadą, kad į Demokratų partijos institucijų elektroninį paštą koordinuotomis propagandinėmis pastangomis įsilaužė Rusijos vyriausybė, Asandžas to nepaliko ramybėje. Oficialų atsitikimo vertinimą jis pavertė – o tai, geriausiu atveju, pareiškimas, kad Asandžas panaudotas jam nežinant – Amerikos fiasco, aukštuomenės veidmainystės, demokratų, neomakartizmo ir netikrų naujienų isterijos simboliu, tuo pačiu kurstydamas fanatišką įniršį ir nepateisinamą nepasitikėjimą institucijomis“, – sakoma straipsnyje.

„Kokius artimus ryšius su Rusija užmezgė Asandžas, tai irgi vertinama įvairiai“, – rašo autorius. Jis primena, kad Asandžas per pokalbį su juo kažkaip piktinosi pernykščiu straipsniu The New York Times, pavadintu „Kaip Rusija išpeša naudos, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis“. „Asandžas palaikė tą straipsnį neteisingu ir net apgaulingu“, – praneša autorius.

Žurnalistas pastebi: „Tačiau kartais Asandžas bendraudavo su abejotinais žmonėmis. 2010 metais jį Elinghem-Hole (dvaras, kuriame Asandžas gyveno pakviestas savo šalininko, – red. past.) aplankė Israelis Šamiras, ginčytinos reputacijos ir ekstremistinių pažiūrų Rusijos pilietis“. „Kai kurie WikiLeaks‘o savanoriai laikė jį ekscentrišku palaižūnu, o kai kas įtarė, kad jis turi ryšių su Rusijos žvalgyba. Per vieną vizitą Asandžas, kuris pradėjo atsainiai žiūrėti į vertingą Valstybės departamento dokumentų archyvą (depešas, kurios atsidūrė WikiLeaks žinioje Čelsi Mening dėka, – red. past.), davė jam daugiau kaip 90 tūkst. necenzūruotų Amerikos diplomatų depešų Rusijos, buvusių sovietinio bloko šalių ir Izraelio temomis. Šamiras dalį medžiagų pardavė žurnalui, kuris buvo draugiškas Kremliui, o kitą dalį įteikė Aleksandrui Lukašenkai, autoritariniam Baltarusijos lyderiui, kuris pasinaudojo dokumentais, kad areštuotų opozicionierius (Šamiras tai neigia, įtikinėdamas, kad tai „pikti mano šmeižikų prasimanymai“)“, – sakoma straipsnyje.

WikiLeaks bendradarbiai apie tai sužinojo tada, kai į juos kreipėsi išsigandę baltarusių aktyvistai. Bendradarbiai ėmė nerimauti, kai kas norėjo atlikti tyrimą. „Džulianas viskam užkirto kelią, – prisimena vienas bendradarbis. – Jo požiūris buvo toks: paprasčiausiai jiems pasakykite, kad visa tai visiškai nepagrįsta, kad jis neturi depešų“.

Džulianas rašo: „Prieš keletą mėnesių Šamiras taip aprašė WikiLeaks, kalbėdamas su mano kolega: „Jeigu informacija teisinga, jeigu ji netaisyta, nesufabrikuota, tegul ją pateikia nors pats Nelabasis“. Nesunku įsivaizduoti, kad Kremlius, stebėdamas Asandžo konfliktą su JAV, matė, kad toks požiūris naudingas“.

„2012 metais, kai Asandžui buvo skirtas namų areštas ir jam labai reikėjo uždarbio, jis pradėjo rengti šnekamuosius šou su partneriais – RT, Rusijos valstybine informacijos transliacijų kompanija, kuri tarnauja Kremliaus propagandos interesams. Neseniai Asandžas man sakė, kad televizijos programa buvo priedanga jo bandymams gauti politinį prieglobstį. „Man tai buvo būdas imti interviu iš valstybių vadovų ir taip toliau, kreiptis į įvairiausias ambasadas“, – sakė jis. Kai aš paklausiau, kaip atsirado laida, jis man sakė, kad sumanymas kilo per pokalbį su draugu, bet jo pavardę paminėti atsisakė. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Israelio Šamiro sūnus Johanesas Valstriomas (jis gyvena Švedijoje ir davė parodymus Asandžo naudai, kai buvo tiriamas numanomas išprievartavimas). Viena buvo matyti: RT investavo į laidą, bet, atrodo, nelaikė to sandorio normaliu verslu. Markas Štukė, laidos distributorės – kompanijos Journeyman Pictures – vyriausiasis valdytojas, man sakė, kad RT nesidomėjo savo dalių licencijavimu rinkose, kurių neaprėpia jos transliacijos“, – rašo autorius. „Jie nesigainiojo tų potencialių pajamų šaltinių, – sakė autorius. – Tai labai neįprasta. Bet tų tarpusavio santykių varomoji jėga buvo Džulianas“. 

Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova

„Asandžas man sakė, kad kai jis vedė derybas dėl kontrakto, jis siekė laisvės redakcinėje politikoje. Jis paklausė RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian, ar galįs pakviesti į laidą Rusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Navalną“, – praneša autorius. „Ji pasakė „Kremliui tai nepatiks, bet mums tai būtų gerai, nes tai pademonstruotų mūsų nepriklausomybę“, – prisimena jis. Žurnalistas perpasakoja Asandžą: „Paskui jis paklausė, ar galima pakviesti čečėnų teroristą, ir išgirdo kategorišką „ne“. Pasijuokdamas iš to prisiminimo, jis pasakė: „Štai tokia linija: aukštyn tiesiai iki čečėnų terorizmo“. Asandžas iš tiesų pakvietė Navalną, bet tas atsisakė. Navalno atstovas man sakė, kad jam buvo nepriimtini kokie nors kontaktai su RT, pareikšdamas: „Tas kanalas asocijuojasi su melo ir propagandos, taip pat ir apie daugelį opozicijos aktyvistų, sklaida“.

„Asandžui laida RT kanalu buvo palanki galimybė. Ji žadėjo jam tribūną jo pasisakymams ir, o tai gal dar svarbiau, kažką panašaus į teisėtą apsaugą – žurnalisto statusą. O Rusijos gyventojai gavo priėjimą prie tarptautinės įžymybės, kurios pažiūros jiems simpatiškos. Simonian kažkaip yra sakiusi, kad visaip stengiasi parinkti vedančiuosius, kurie „masto taip, kaip mes“, – sakoma straipsnyje.

Žurnalistas pabrėžia: kai 2010 metais jis susipažino su Asandžu, jo politinės pažiūros buvo libertarizmo, idėjų prieš isteblišmentą ir jo asmeninę pasaulėžiūrą, kratinys. „Vėliau jis, atrodo, priartėjo prie nuomonės, kad JAV, priešingai jų humanitarinei retorikai, pirmiausia veikia savo galios stiprinimo pasaulyje labui, panaudodamos ekonomines ir karines prievartos priemones. Čia jis pritaria Noamo Chomskio, kuriuo jis žavisi, pozicijai. Bet, skirtingai nuo Chomskio, kuris pavadino Kremlių „stambiu šių laikų istorijos nusikaltėliu“, jis linkęs laikyti Rusijos atsvara, dėl savo istorijos, geografinės padėties ir sąlyginės galios ji gali atmesti Vašingtono politiką“, – sakoma straipsnyje.

Asandžo laida per RT kanalą užsidarė, bet jis vis dar rodosi tos televizijos kompanijos eteryje, pažymi autorius.

„Šį pavasarį Džordžas Gitosas (australų dailininkas ir kino režisierius, – red. past.) atkreipė dėmesį į kalbą apie pilietinį karą Sirijoje, kurią pasakė Rusijos įgaliotasis atstovas JTO; po to kai amerikiečiai per klaidą subombardavo Sirijos pajėgas, įgaliotasis ambasadorius taręs žodį pavaizdavo klaidą kaip sakmę apie amerikiečių puikybę, apsiskaičiavimus ir neištikimybę. Gitosas man sakė, kad Asandžas buvo sujaudintas“, – sakoma straipsnyje. Autorius praneša: „Asandžas menkino savo reakciją, bet man sakė: „Rusai turi požiūrį į globalinę politiką, ir jie jį išsako nesivaržydami, ir gerai, kad jie jį išsako. Tikriausiai Rusija pagaliau pagalvojo: „Mes nieko negalime pasakyti, todėl mes galime sakyti tiesą. Dabar nėra ko prarasti. Nėra reputacijos, kurią galima sugadinti, nėra santykių, kuriuos galima nutraukti. Taigi, jie iškraipo ką nors, kas susiję su Ukraina ir jų artimiausiomis apylinkėmis, bet kai kalba plačiau, jie gali laisvai sakyti tai, kas, mano nuomone, vis tiktai gana teisinga“.

2015 metais Asandžas paviešino pusę milijono depešų iš Saudo Arabijos URM archyvo, primena autorius. „Ko gero, svarbiau už pačius dokumentus buvo tai, kam buvo priskirtas tas nutekinimas. Regis, tai buvo pirmas atvejis, kai valstybė pasinaudojo WikiLeaks‘u duomenų bazei publikuoti. Atsakomybę už informacijos gavimą prisiėmė organizacija „Jemeno kiberarmija“, o dalį medžiagos išspausdinęs WikiSaudiLeaks portalas tvirtino, kad didžiąją daugumą medžiagos perdavė Asandžui. Kibernetinio saugumo reikalų analitikai mano, kad organizacija ir portalas buvo fiktyvūs. Vyrauja nuomonė, jog juos sukūrė Iranas, kad susilpnintų savo priešininką, bet tokiam požiūriui pritaria ne visi. Vienas su įkalčių analize susipažinęs ekspertas man sakė, kad keletas požymių rodo Rusiją“, – sakoma straipsnyje.

Autorius grįžta prie įsilaužimo į Amerikos diplomatų susirašinėjimą istorijos. „Manau, tvirtinimai, jog rusai įsilaužė į DNC (Demokratų Nacionalinis komitetas), kad sustiprintų Donaldo Trumpo šansus laimėti, – tai chuliganizmas, – sakė jam Asandžas. – Nes apskritai, jeigu pažvelgsime į chronologiją, tvirtinama, kad pirmą kartą įsilaužta 2015 metais“. Asandžas pridūrė, kad pastebimos institucijos dažnai atakuojamos hakerių: „Į pagrindines partijas likusiame pasaulyje įsilaužia JAV vyriausybė. Tad galima tikėtis, kad kinai, Izraelis, Prancūzija, Rusija, gal Indija įsilaužė į keletą JAV politinių institucijų – nes tai daro visi. Bet tai negalėjo būti kažkoks rusų planas įsilaužti į DNC tam, kad padėtų Trumpo išrinkimui, nes tuo metu Trumpas net nebuvo pastebimas“.

Žurnalistas ketino paklausti, ar negalėjo toks planas susiformuoti palaipsniui, bet Asandžas jį pertraukė: „To jie netvirtina! Tvirtinimas absurdiškas, tiesiog visiškas absurdas!“

Žurnalistas pastebi, kad Asandžas kažkiek teisus: „Į DNC 2015 metais įsilaužė organizacija Cozy Bear, kurią, kaip įtaria kibernetinio saugumo reikalų analitikai, kontroliuoja Rusijos FSB“. Asandžas teisus, kad įsilaužta buvo prieš Trumpo paskelbimą kandidatu. Bet bėda su Asandžo argumentu tokia, kad Vašingtone ir JAV žvalgybos tarnybose niekas ir netvirtina, jog įsibrovimas 2015 metais susijęs su parama Trumpo kandidatūrai, sako autorius.

Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas

Žurnalistas tęsia: „Atrodo, kad Rusijos vyriausybė įsibrovė į DNC tinklą ne kartą, antrasis įsilaužimas prasidėjo 2016 metais. Neaišku, kas konkrečiai pastūmėjo į tai, bet tai atsitiko įtampos eskalacijos Rusijos ir Amerikos santykiuose laikotarpiu. Sausį vienas JAV Finansų ministerijos bendradarbis pavadino Vladimirą Putiną „korumpuotu“. Po kelių savaičių žurnalistai, dirbę su „mega nutekėjimais“, pramintais „Panamos dokumentais“ (tai 11 mln. dokumentų, kurie atskleidžia, kaip pasaulio elitas slepia savo pinigus), kreipėsi į Kremlių, norėdami pasiklausti apie dokumentus, kėlusius  mintį, kad Putino artimiausios aplinkos žmonės pervedė į ofšorines sąskaitas iki 2 mlrd. dolerių. Kremlius, visai jam netipiškai, padarė pareiškimą iki publikacijos, pareikšdamas, kad į „šleikščius“ reporterių užklausimus neatsakinės ir kad Rusija „Panamos dokumentus“ vertina kaip „informacinę ataką“.

„Kremlius pavaizdavo tą nutekinimą kaip smūgį asmenims ir bandymą sužlugdyti parlamento rinkimus Rusijoje. Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan rengiamame spaudai naujame savo knygos „Raudonas voratinklis“ („Red Web“) leidinyje apie rusišką internetą įrodo, kad sprendimas suduoti smūgį prezidento rinkimams JAV informaciniu karu, tikriausiai, atsirado per viršūnių pasitarimą, kurį Putinas surengė kitą dieną“, – rašo autorius. „Tai linija, kurios negalima peržengti, tai linija skiria Putino šeimą ir artimiausius draugus“, – sakė Soldatovas interviu autoriui.

„Organizacijos, kurios, matyt, buvo priedanga Rusijos karinei žvalgybai, po keturių dienų pradėjo registruoti hakerių gaunamos informacijos publikavimui skirtų tinklalapių domenų pavadinimus: iš pradžių Electionleaks, o paskui bendresnio pavadinimo tinklapį su hostingu (palaikymu) Rumunijos kaimelyje. Tuo metu hakerių grupuotė, praminta Fancy Bear (kibernetinio saugumo reikalų analitikų nuomone, ją taip pat kontroliuoja Rusijos karinė žvalgyba), pradėjo sukčiavimo atakas prieš Amerikos politinius veikėjus“, – sakoma straipsnyje.

Autoriai pabrėžia: DCLeaks tinklapis pradėjo dirbti praėjus dviem dienoms po to, kai 2016 metų birželio 6 dieną Klinton tapo numanoma Demokratų partijos kandidate į prezidentus, o Electionleaks taip ir nebuvo panaudotas. DCLeaks laikė save WikiLeaks palikuone ir tvirtino esanti sukurta Amerikos haktivistų.

Žurnalistas tvirtina, kad, prasidėjus Fancy Bear operacijai, DNC pastebėjo hakerių buvimą ir pasamdė kibernetinio saugumo firmą CrowdStrike. „DNC  apie įsilaužimą žinojo tik tuzinas žmonių, jie stengėsi tą temą aptarinėti slapstydamiesi, atsijungę, kad hakeriai nesužinotų esą pastebėti“, – sakoma straipsnyje. Birželio 10-ąją specialistai atjungė DNC tinklą nuo interneto, o birželio 12, išvalę iš kompiuterių kenksmingą programinį aprūpinimą, pajungė iš naujo.

„Įsilaužimo faktas vis dar tebebuvo griežta paslaptis CrowdStrike ir partijos štabo būstinėje. Slaptumo niuansas svarbus, nes tą pačią dieną interviu britų spaudai Asandžas leido suprasti žinąs, kad Demokratų partijos veikėjai nebekontroliuoja savo elektroninio pašto. „WikiLeaks laukia labai gausūs metai, – paaiškino jis. – Prie mūsų artėja nutekinimai, susiję su Hilari Klinton, ir tai šaunu“. Atrodo, jis gavo srautą hakerių išgautų medžiagų, kažkokiu momentu tarp gegužės 25 (tai paskutinių WikiLeaks išspausdintų laiškų data) ir birželio 12. Tuo pačiu laikotarpiu buvo paleistas DCLeaks tinklapis, o Donaldas Trumpas-jaunesnysis Trumpo bokšte susitiko su teisininke iš Rusijos, kuri kreipėsi į Trumpo rinkimų štabą, siūlydama kompromituojančios medžiagos apie Klinton“, – rašo autorius.

„Birželio 14 dieną The Washington Post išspausdino straipsnį apie įsilaužimą į DNC, kuriame pažymėta: CrowdStrike padarė išvadą, kad kalta Rusija“, – rašo autorius. Po dienos internete pasirodė figūra, kuri pasivadino Guccifer 2.0 ir tvirtino, kad įsibrovė į DNC viena, o Rusija niekuo dėta. Savo naujai sukurtame tinklaraštyje Guccifer 2.0 parašė: „Pagrindinę dalį popierių, tūkstančius failų ir laiškų, aš perdaviau WikiLeaks‘ui“.

Ir iš tiesų, WikiLeaks adresu atėjo 20 tūkst. elektroninių laiškų, pavogtų iš DNC, ir Asandžas pirmiausia susirūpino patikrinti, ar jie tikri. Liepos 22-ąją jis išspausdino juos WikiLeaks tinklapyje.

Netrukus išaiškėjo, kad Guccifer 2.0 kelia problemų Asandžui. „Birželį kibernetinio saugumo analitikai surinko argumentų, rodančių, kad tai rusų pakištas asmuo, o demokratai garsiai rėkavo apie tas išvadas“, – rašė autorius.

Asandžas sugalvojo, kad reikia kažkokios medžiagos atsvarai. „Jis paragino gauti jam Trumpo mokesčių deklaracijas ir, kaip jis man sakė, ieškojo „tamsiame internete“ patikimos hakerių išgautos medžiagos, liečiančios Trumpą ir Rusiją“, – praneša autorius.

O „Viešuose pareiškimuose Asandžas išbandė keletą variantų. Jis įtikinėjo, kad tik jis žinąs, kas yra šaltinis. Jis darė užuominą, kad DCLeaks ir Guccifer 2.0 greičiausiai yra ne tie, kuo apsimeta, kad tai įmantraus gal hakerių organizuoto pasitarnaujant Ukrainos valstybei dvigubo žaidimo išraiška („Jie labai panašūs į rusus, bet kai kuriais atžvilgiais atrodo dideli, net per dideli diletantai“). Jis taip pat propagavo teoriją, kad Guccifer 2.0 – tai tas, kuo atrodo, yra Rytų Europos hakerių organizacija“, – rašo autorius. O ką galvoja Asandžas apie JAV žvalgybos tarnybų išvadas, kad už Gucifer 2.0 ir DCLeaks slypėjo Rusijos karinė žvalgyba? Autoriui jis sakė: „Visa tai visiškai neįtikėtina“.

FSB emblema

Jis taip pat tvirtino, kad visi bandymai susieti WikiLeaks su Guccifer 2.0 – šmeižtas, bandymas sutapimą paversti suokalbiu. „Skirtingai nuo Guccifer 2.0 išspausdintų dokumentų, nė viename WikiLeaks išklotame laiške iš rinkiminio štabo nebuvo „rusų metaduomenų“ pėdsakų, vadinasi, sakė Asandžas, visi ryšiai, kuriuos galima aptikti tarp tos figūros ir Rusijos, jo paties darbo neliečia“, – perpasakoja autorius. WikiLeaks‘o, Berni Sanderso ir Trumpo šalininkai tą argumentą palaikė įtikimu.

Rugsėjo 13 ir rugsėjo 14 Guccifer 2.0 ir DCLeaks atnaujino potencialiai skandalingų dokumentų (DNC informacijos, buvusio valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo ir Hilari Klinton padėjėjų elektroninių laiškų) publikavimą.

Tuo tarpu Asandžas rengė publikavimui laiškus, pagrobtus iš Klinton rinkiminio štabo vadovo Džono Podestos elektroninio pašto dėžutės.

Autorius tvirtina: „Asandžo prieštaravimai, kad jo publikacijos visiškai nesusijusios su Rusija, nepagrįsti“.

Antai, liepos pradžioje Guccifer 2.0 vienam žurnalistui sakė, kad WikiLeaks „stengiasi išlošti laiko“. Autorius komentuoja: „Viešų požymių tam nebuvo, bet pažvelgus iš vidaus aiškiai matyti, kad WikiLeaks perkrautas darbo“.

Autorius taip pat tvirtina: 2016 metų birželį Guccifer 2.00 „atrodo, davė erdvės Asandžui, susilaikydamas nuo publikavimo viso to, ką tas turėjo“.

„Podestos elektroniniai laiškai tik sustiprina įspūdį, kad tarp WikiLeaks ir Rusijos buvo ryšys“, –  pridūrė jis.

Sausį JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus kanceliarija išplatino pranešimą apie rusų hakerių atakas ir rinkimus JAV. Autorius primena, kad pranešime sakoma, jog Rusijos karinė žvalgyba pateikė DNC ir Podestos elektroninį paštą WikiLeaks tinklaraščiui per kažkokią „trečią šalį“.

„Tą padarė tarpininkas, ir tai, suprantama, leido Asandžui įtikinamai neigti ryšio faktą“, – pastebėjo interviu autoriui buvęs Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis.

Kadaise Asandžas, paklaustas, ką darytų, jei sužinotų, kad žvalgybos tarnybos išnaudoja WikiLeaks kaip „informacijos skalbyklą“ informaciniame kare, atsakė: „Jeigu informacija teisinga, mums tas pats iš kur ji gaunama. Tegul žmonės kaunasi tiesos pagalba, o kai lavonus surinks, visur voliosis „kulkos iš tiesos“.

Autoriaus nuomone, tokie tvirtinimai turi priversti visus WikiLeaks šalininkus suklusti: „Viena – priešintis galingoms jėgoms, visai kas kita – talkinti konfliktams tarp galingų jėgų“.

Informacijos šaltinis: „The New Yorker“

2017.08.19; 06:00

Situacija kibernetinio saugumo srityje gerėja, bet tam turi būti skirtas ypatingas dėmesys – nuo rudens daugumos institucijų kibernetinis saugumas bus valdomas Krašto apsaugos ministerijos (KAM). Tai pirmadienį pranešė krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza.

Pirmadienį krašto apsaugos ministerijos Baltuosiuose rūmuose vykusioje spaudos konferencijoje buvo apžvelgti pirmo šių metų pusmečio rezultatai, pokyčiai ir bendra situacija šalies apsaugos srityje. Konferencijoje dalyvavo krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, viceministras E. Kerza ir ryšių reguliavimo tarnybos Tinklų ir informacijos saugumo departamento direktorius dr. Rytis Rainys.

„Valstybėje prasidėjo realūs pokyčiai kibernetinio saugumo srityje, bet tai nereiškia, kad esame saugesni nei prieš pusmetį“, – anksčiau išplatintame pranešime sakė E. Kerza.

Viceministro teigimu, situacija kibernetinėje erdvėje keičiasi į gerąją pusę, bet tai toli gražu negarantuoja visuotinio saugumo. Valstybinėms institucijoms trūksta žinių ir techninių galimybių pačioms apsisaugoti nuo kibernetinių atakų, todėl jų apsaugą nuo rudens garantuos KAM. Tam Seime buvo pritarta vienbalsiai.

„Piktavaliams patrauklūs išlieka strateginės reikšmės objektai ir institucijos, o kibernetinių atakų skaičius vis didėja – per šį pusmetį atakos smogė tiek kelioms vyriausybinėms organizacijoms, tiek KAM. Mes turime gerą apsaugą, žvalgybą, todėl nuo atakų apsisaugoti pavyko, tačiau kitoms institucijoms trūksta techninių duomenų ir pasiruošimo“, – sakė E. Kerza.

Viceministras pridūrė, kad KAM per pirmą pusmetį kibernetiniam saugumui skyrė ypatingą dėmesį, ne tik pradėjo rengti kibernetinio saugumo strategiją ir formuoti greitojo reagavimo kibernetinių operacijų pajėgas, bet dėl paramos susitarė ir su NATO. Taip pat buvo atliekami įstaigų, jų svetainių ir darbuotojų tyrimai bei mokymai.

„Atlikus tūkstančio svetainių tyrimą nustatėme, kad net 51 proc. internetinių svetainių yra nesaugios, 13 proc. jų yra labai nesaugios – į jas įsilaužti itin paprasta. Džiugina tai, kad pernai tik trys procentai įstaigų buvo įgyvendinusios organizacinius kibernetinio saugumo reikalavimus, o šiandien tokių įstaigų jau yra trečdalis. Techninių reikalavimų laikosi vos 9 proc. visų įstaigų, tačiau tam reikia ne tik papildomų finansų, bet ir laiko ir žinių“, – teigė krašto apsaugos viceministras.

Ministro R. Karoblio teigimu, pažanga tiek kibernetinėje erdvėje, tiek visuotiniame saugume yra, bet ne tokia didelė, kokios norėtųsi.

„Norėčiau pažymėti, kad tik bendradarbiaujant galima pasiekti tam tikrų rezultatų. (…) Matome akivaizdų sustiprėjusį bendradarbiavimą su Europos Sąjunga, NATO ir JAV. Krašto apsaugos srityje yra vykdoma konsolidacija, o tai ir yra mūsų prioritetas“, – sakė ministras.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.08; 03:00

Tikrą tiesą pasakysiu, jei tvirtinsiu, jog nėra nieko amžino. Bet jei teigsiu, kad Rusijos pastangos daryti įtaką Lietuvos politikai yra amžinos, ar daug kas prieštaraus? Lietuvoje turėti savų žmonių Kremlius siekia nuo seniausių laikų, nuolat ir kryptingai. 1993-aisiais išvesdama kariuomenę Rusija niekur neišėjo. 

Iš serijos „Lietuvos ežerai“. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ žurnalistas Valdas Vasiliauskas nepasakė nieko naujo, perskaitęs pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“.

Lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi

Užtenka pasižvalgyti po platųjį pasaulį, kad galėtume brėžti užtektinai tikslią analizę, kiek daug įtakos agentų Kremlius tebeturi galingiausiose Vakarų valstybėse. Jei jau šlubuoja Amerikos kontržvalgyba, priversta skausmingai aiškintis, ar patikimas vos prieš metus išrinktas JAV prezidentas, ko tada galima reikalauti iš menkučiu biudžetu besitenkinančio Lietuvos saugumo (VSD)? Sudėjus į krūvą visas viešumon iškilusias Vakarų klaidas, lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi. Prisiminkime istoriją, kaip Rusijos slaptosios tarnybos nesėkmingai bandė užverbuoti mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės aplinkos žmones? Ar šios demaskuotos veiklos negalima pavadinti mūsų VSD sėkme?

Pastaraisiais metais žvalgybinio profesionalumo Lietuvoje vis daugiau. VSD sulaužė visiško slaptumo tradicijas – pradėjo skelbti viešas ataskaitas apie nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes. Sveikintina iniciatyva. Būtent atidžiai perskaitę visuomenei skirtus viešus VSD pranešimus mes, mirtingieji, galime susidaryti nuomonę, daug ar mažai Rusijos slaptųjų operacijų neutralizuota Lietuvoje. Taip pat mums jau lengviau įsivaizduoti, kokius išradingus metodus naudodamas Kremlius ieško Lietuvoje saviškių: verbuoja mūsų žurnalistus, medikus, valstybinę sieną kertančius pareigūnus, kviečiasi į sukarintas stovyklas moksleivius, bando susidraugauti su politikais, verslininkais, meno žmonėmis… 

Armėniškas pėdsakas

Nūnai žinome apie dar vieną Kremliaus metodą – į pagalbą pasitelkiami ne tik lietuviai, rusai, ukrainiečiai, latviai, lenkai ar čečėnai. Jau pabandyta į savo žaidimus įtraukti ir armėnų tautybės verslininkus bei sportininkus. Už šią informaciją dėkokime Arvydui Anušauskui – Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ne pirmą kadenciją dirbančiam parlamentarui (prieš tai jis kaip istorikas – profesionalas ilgokai plušėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre). Asmeninėje internetinėje svetainėje šis politikas paskelbė straipsnį „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žvelgiant paviršutiniškai – joje nieko sensacingo. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul perka, tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.

Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sužlugdyti sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl žadėjo skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.

Rusijos karinė bazė Giumri mieste įsikūrusi ilgam

Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbama apie Dauguose verslauti sumaniusius Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Ši informacija svarbi. Lietuva išsiugdžiusi imunitetą klastingiems Rusijos žingsniams atpažinti naudojant verslininkus. Mes jau nutuokiame, kad sėkmingai verslą vystyti Rusijoje be Kremliaus palaiminimo sunkoka, o gal net neįmanoma. Bet Dauguose įsitvirtinti norėjo būtent armėnų tautybės verslininkai iš Armėnijos. Gal jiems netaikytini tokie patys griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams? Juolab kad Lietuvoje vis dar esama manančiųjų: krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnusi užuojautos. Kad Armėnija, remiama Rusijos, okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, – dar ne visi nori žinoti. Todėl vadinamoji „armėniška korta“ Daugų detektyve svarbi.

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Dera atkreipti dėmesį ne vien į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet ir į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur kūrė savo verslus. Ogi problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota rusiška karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai vystyti verslą be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, dirba galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių centrų.

Seimo narys A.Anušauskas rašo: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.

Ką žinojo Novosibirsko FSB valdyba

Prasminga, kad Specialiųjų tarnybų veikla besidomintis Seimo narys A.Anušauskas nevengia kelti, jo paties žodžiais tariant, neatsakytų retorinių klausimų iš sąmokslo teorijų srities. A.Anušauskas mano, jog galima spėti: „Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilieti į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste?“

Sutikite, tai, nors ir retoriniai, bet svarbūs klausimai.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“. Vadinasi, armėnų tautybės verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai?

Nejaugi visas šias krūvon sudėtas žinias galima vadinti vien sutapimų ir atsitiktinumų virtine?

Beje, Seimo nario pasakojimas apie įtartinus verslus Dauguose buvo paskelbtas tik asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais. Sunku patikėti, kad užtektinai žinomas, įtakingas, slaptųjų tarnybų veiklą analizuojantis Seimo narys nepanoro savo rašinio paskelbti įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose Lietuvos leidiniuose. Tikriausiai bandė. Bet nepavyko.

Tad turime dar vieną retorinį klausimą – kodėl?

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.06.26; 06:00

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas sako, kad, norint proveržio kovoje su korupcija, reikėtų priimti apie 20 įstatymo pataisų, tarp jų suteikiant daugiau galių žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos institucijoms.

„Seimo valdybos nariai labai rimtai žiūri į šį iššūkį valstybei. Jau rytoj bus svarstomi pirmieji įstatymo projektai, kurie reikalingi proveržiui. Aš tokių projektų turiu 20, tai paketas, kuris gyvybiškai būtinas, kad galėtume pajudėti iš vietos. Reikia šiek tiek suteikti daugiau galių žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos institucijoms, duoti tuos šiuolaikinius įrankius, kad jie galėtų stiprinti savo analitinius pajėgumus. Reikia priimti būtinai su lobizmu susijusius įstatymus ir baigti čia vaidinti, kad asociacijos neatlieka lobistinės veikos, ji turi būti skaidri, aiški. Taip pat, sakyčiau, pats žvalgybų finansavimas ir technologiniai pajėgumai, švelniai tariant, yra neadekvatūs, reikia daryti ryžtingus sprendimus“, – trečiadienį po Seimo valdybos susitikimo su VSD ir STT vadovais žurnalistams sakė V. Bakas.

Jo nuomone, mūsų žvalgyba turi turėti normalius technologinius įrankius, todėl reikia šiek tiek investuoti į technologijas. V. Bakas mano, kad STT galėtų kontroliuoti ir partijų finansavimą. „Aš norėčiau, kad tą galėtų vykdyti STT, ir mes siūlysime tokį sprendimą“, – sakė NSGK vadovas.

Jo teigimu, reikėtų suteikti galimybę STT, kaip Mokesčių inspekcijai, FNTT gauti prieigą prie juridinių asmenų finansinių operacijų. V. Bakas užsiminė ir apie problemas strateginėse įmonėse. „Kai kurias mūsų valstybės valdymo sritis tiesiog valstybė turi atsiimti, bent jau turi būti šeimininku“, – sakė V. Bakas, atsisakęs nurodyti, ką turi mintyje.

Apie tai, kas vyksta strateginėse įmonėse, nenorėjo kalbėti ir VSD vadovas Darius Jauniškis. „Mes kalbėjome apie slaptus dalykus, todėl nenorėčiau kalbėti, nes informacija arba ribota, arba slapta“, – į žurnalistų klausimus atsakė D. Jauniškis.

Jis pripažino, kad „per korumpuotus pareigūnus, per korumpuotus politikus galima daryti poveikį valstybės raidos ir valstybės gyvenimui“.

Seimo valdybos posėdis vyko už uždarų durų, todėl jo dalyviai ribojo informaciją žurnalistams.

Susitikime buvo aptartos Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ir Valstybės saugumo departamento (VSD) teisėkūros iniciatyvos, kuriomis siekiama stiprinti kovą su korupcija.

Informacijos šaltinis – agentūra ELTA.

2017.05.20; 19:38

Simptomiška, kad balandžio 4-ąją į Lietuvą atvykę Nyderlandų gynybos ministrė Jeanine Hennis-Plasschaert ir kariuomenės vadas generolas Tomas Middendorpas nemažą dalį susitikimo su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku skyrė dezinformacijos klausimui. 

Ar įmanoma susigaudyti, kas šiandien dedasi internete? Slaptai.lt nuotr.

Nyderlandų gynybos ministrė itin domėjosi, kaip Lietuva pasirengusi atremti informacines atakas. Krašto apsaugos ministras pristatė svečiams suklastotų naujienų atvejus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvoje dislokuotą NATO batalioną. Anot ministro, ypač aktyvi propagandos skleidėja Lietuvoje yra Rusija, tačiau visuomenės atsparumas informacinėms atakoms auga, be to, į jų dekonstravimą įsitraukia žiniasklaida.

Išeitų, Lietuvoje oficialios struktūrose tikimasi, jog kibernetinio saugumo, „melagingų žinių” (fakenews) problemos išsispręs daugiausia sąmoningos visuomenės ir žiniasklaidos pastangomis, valsybei dalyvaujant „pagal galimybes“.

Bet jei tikslus pernai fiksuotas 5 kartus padidėjęs kibernetinio šnipinėjimo prieš Lietuvą aktyvumas ir kad tuo pat metu maždaug trečdalis įstaigų vadovų nemato reikalo susipažinti su kibernetinio saugumo reikalavimais, apie ką kovo pabaigoje pirmą kartą pristatant kibernetinio saugumo ataskaitą užsiminė Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza, – tai gana lengvabūdiškas lūkestis.

21 amžiaus geopolitikoje šis reiškinys išvešėjęs tiek, kad kone geometrine progresija gausėja valstybių, formuojančių kibernetinį saugumą turinčias užtikrinti specialias struktūras. Grėsmės keliasi į virtualią erdvę, žinios apie mėginimus laužtis į kitų šalių kompiuterines sistemas ir  prieiti prie slaptų dokumentų tapo įprasta rutina. Tų pačių Nyderlandų Žvalgybos ir saugumo valdybos direktorius Robas Bertholee kovo 2-ąją informavo, kad Rusijos, Kinijos ir Irano interneto įsilaužėliai per paskutinius 6 mėnesius surengė šimtus kibernetinių atakų prieš vyriausybės interneto puslapį. Interviu Nyderlandų televizijai žvalgybos vadas pareiškę vertinąs atakas kaip grėsmę jo demokratijai.

Žvalgyba taip pat nurodė, kad kibernetinių atakų taikiniais buvo ne tik Nyderlandų valdžia, bet ir valstybinės šios šalies kompanijos.

Tiesą sakant, ar kas naujo? Tą pačią dieną Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministras Michaelis Fallonas kalbėdamas seniausiame Škotijos St. Andrews universitete apkaltino rusų interneto įsilaužėlius atakomis prieš demokratiją Jungtinėse Valstijose bei Europoje, nuo 2015-ųjų balandžio veikiant pagal nusistovėjusį, reguliariai taikomą dezinformacijos bei reguliaraus melo algoritmą. Pasak pareigūno, Maskva vykdo tikslinę Vakarų destabilizavimo programą ir griauna visuotinai priimtinomis taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Todėl už melagingas žinias reikia siekti patraukti atsakomybėn tokias rusų žiniasklaidos priemones kaip „Rusia Today“ ir „Sputnik“.

M.Fallonas neabejoja, kad rusai mėgins kištis į rugsėjį vyksiančius Vokietijos bundestago rinkimus, nes tinkamai „parepetavo“ per parlamento rinkimus Juodkalnijoje 2016 metų spalį ir per Nyderlandų referendumą dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES tų pačių metų balandį.

Kad Kremlius interneto įsilaužėlių ir dezinformacijos priemonėmis mėgins masyviai paveikti rinkimus Vokietijoje, neabejoja ir Čekijoje veikiančio analizės centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, rusų propagandos Europoje ekspertas Jakubas Janda. Interviu vokiečių „Bild“ (12 09) jis pareiškė, jog prezidentas Vladimiras Putinas mėgins sutrukdyti  Angelai Merkel būti perrinktai Vokietijos kanclere. Iš rusų dera laukti 2 rūšių puolimo – įprastų kibernetinių atakų, kurių tikslas sėti tarp vokiečių nuotaikas, esą vyriausybė nepajėgi jų apginti, taip pat tikslinių atakų prieš žmones, pasisakančius prieš Kremliaus agresyvumą. Todėl tikėtini mėginimai laužtis į dabartinės Vokietijos kanclerės vadovaujamos „Krikščionių demokratų sąjungos“ narių bei jų artimųjų asmeninius interneto adresus, tuo pat metu skleidžiant melagingas žinias apie juos. Svarbiausias tikslas – pristatyti A.Merkel kaip karo kurstytoją ir Amerikos, o ne Vokietijos interesams atstovaujančią politikę.

Kad Vokietijoje visuomenės nuomonė bent pradiniame etape gali būti ypač jautri dezinformacijai, 2015 metais parodė „mergaitės Lizos byla“: žinia apie tariamą pabėgėlių įvykdytą išprievartavimą iš pradžių sukėlė neramumus, ypač Berlyno rusakalbių bendruomenėje. Turėjo praeiti kažkiek laiko, kad melas būtų demaskuotas.

Nekeista, kad tokių grėsmių akivaizdoje Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen balandžio pradžioje Bonoje prezentavo pirmą Vokietijoje 260 specializuotą informatikos ekspertų sukarintą padalinį, papildysiantį jau esamas kibernetinio saugumo pajėgas. Bundesverui jau tenka kasdien atremti gausybę kibernetinių atakų, pasak gynybos ministerijos valstybės sekretorės Katrin Suder, per pirmus 2 šių metų mėnesius jų būta 284 tūkstančiai. Taigi kibernetiniai karai – jokia mokslinė fantastika, o „karšta“ geopolitinė realija. Vienas jos skiriamųjų bruožų yra „hibridinis“ pobūdis – atakuojančiuosius dažniausiai sudėtinga identifikuoti, įtarimų Rusijai netrūksta, bet nepavyksta pateikti akivaizdžių įrodymų. Kažkas panašaus į Krymo aneksiją – visam pasauliui aišku, kas tą padarė, o Maskva ciniškai kartoja, pateikit neginčijamus įrodymus.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinės žvalgybos vadas Jamesas Clapperis kalbėdamas JAV senato komitete dar sausio 10-ąją perspėjo, kad Maskva mėgino veikti rinkimų rezultatus dviejose dešimtyse valstybių. „Financial Times“ (01 09) skelbia, jog pernai Europos Komisijos serveriai atakuoti 110 kartų, tai yra 20 proc. dažniau negu 2015 metais. Interneto socialiniai tinklai yra labai įtakingas šiuolaikinio pasaulio gyvenimo faktorius, pasak „PewResearch“, prieš 4-eris metus pagrindiniu žinių šaltiniu jie buvo 49 proc. amerikiečių, dabar šis rodiklis siekia 62 proc.

Kažkada vis tiek bus įrodyta, kad rusų interneto įsilaužėliai „tikrino“ Amerikos prezidento rinkimų sistemą, kai Maskva nusprendė, jog su Donaldu Trumpu (mat verslininkas) bus lengvaiu turėti reikalų. Tiesa, dabar, JAV prezidentui tolstant nuo rusų politinės klasės taip geistos laikysenos Maskvos atžvilgiu, internete jau klajoja atvira pašaipa Kremliaus atžvilgiu: esą Maskvoje perskaičiavo Amerikos prezidento rinkimų balsus, patikslintais duomenimis, rinkimus laimėjo Hillary Clinton.

Tokia yra pastarųjų metų  ir realija, ir tendencija, būtų keista, jei ypač agresyvių valstybių žvalgybos tą ignoruotų. Interneto įsilaužimai tapo tokia įprasta praktika, kad jau kalbama apie įvairių šalių interneto įsilaužėlių „stiliaus“ skirtumus. Pasak žurnalisto, knygos „Kova už internetą“ autoriaus Andrejaus Soldatovo, kinai specializuojasi pramoniniame šnipinėjime, čia jų veikla ypač energinga ir regima, kita vertus, gana nupėjamas yra jų taikinių sąrašas ir tikslai – kokios informacijos ieškoma ir kaip ruošiamasi ją panaudoti.

Kas kita – Kremliaus politinėms ambicijos subordinuoti rusų interneto įsilaužėliai, angažuoti visuomenės nuomonės „performatavimui“. Nuo 2004 metų „dirbanti“ grupė „Fancy Bear, žinoma dar „Sednit“, APT28, „Tsar Team“, „Sofacy“ ir„Pawn Storm“ pavadinimais, yra atakavusi pusantros dešimties valstybių diplomatines atstovybes, Turkijos, Ukrainos, Pietų Korėjos, Vokietijos gynybos ministerijų interneto puslapius ar internetinę korespondenciją, jų atakų objektais buvo NATO pareigūnai, rytų Europos žurnalistai, Prancūzijos televizijos kanalas  TV5.

Vertinant iš dabartinės perspektyvos, viskas prasidėjo gana romantiškai. Pirmi interneto politinio „hakingo“ atvejai fiksuoti apie 1999 metus, kai rusų spec. tarnybos niekaip neįstengė susidoroti su čečėnų interneto puslapiais per 2-ą Čečėnijos karą. Rusijos užsienio reikalų ministerija be jokių pasekmių siuntinėjo notas valstybėms, kur buvo čečėnų puslapių serveriai. Bet atsirado grupė Tomsko universitete studijavusių „idealistų“, pasiryžusių „laužti“ tuos puslapius visuomeniniais pagrindais. Rusų FSB taip apsidžiaugė, kad iškart paskelbė specialų palaikymo pareiškimą, jog „laužėjams“ negresia joks teisinis persekiojimas.

Į ką „iniciatyva“ išvirto – regime. Jau rengiamos studijos, kas geriausiai pasirengęs kibernetiniam karui, kompanijos „Zecurion Analytics“ kibernetinių armijų išlaidų reitinge pirmos yra JAV, Kinija, JK, Pietų Korėja, Rusija. Amerika šiam reikalui skiria 7 milijardus dolerių, užtat kinų kiberkariuomenė įspūdingiausia – 20 tūkstančių žmonių (palyginimui, Prancūzijoje tik 800).

2017.04.14; 06:27