žvalgybininkas

Sausio 13-oji dar ilgai neišblės iš atminties. Tūkstančiai lietuvių (ir ne tik jie: tarp mano pažįstamų ir bendradarbių buvo nemažai rusų, žydų, ukrainiečių, moldavų, kitų tautybių žmonių) į šią tragediją ėjo iškėlę „dainuojančios revoliucijos“ vėliavas, ir sovietinės mašinos brutalumas buvo didžiulis akibrokštas laisvės troškimams.

Bet ar visi? Iš tikrųjų, juk atsirado tokių, kad – perkeltine prasme – „savi šaudė į savus“. Ir tebešaudo.

Kai rašau apie sovietinę jėgos mašiną, turiu galvoje ne tik Maskvos partinę nomenklatūrą, karinius ir saugumo generolus, būsimus „gėkačepistus“, „Alfos“ ir kitas baudėjų grupuotes, bet ir vietinius tos mašinos sraigtelius – pradedant visokiais burokevičiais, jermalavičiais, kuoleliais ir baigiant uoliais jų padėjėjais iš „Jedinstvos“, prorusiškų gamyklų ir „kaspervizininkais“.

Prisiminimai: chaosas prasidėjo nuo valdžios…

…Tą Kūčių vakarą su paaugliu sūnumi, užsimaukšlinęs šiltą lapinę kepurę (lyg tyčia prieš kelionę užklupo trišakio nervo uždegimas, ir pusė veido buvo paralyžiuota) šaltame kaip visa 1990-ųjų gruodžio pabaiga vagone dundėjome link Berlyno: čia turėjo pasitikti mus iškvietusi šeimos draugė, ištekėjusi ten anksčiau ir pakvietusi žmoną padirbėti. Traukinys ropojo Berlyno priemiesčiais, ir matėme, kaip už neuždengtų langų Kūčias ruošiasi švęsti vokiečiai: žvakės, nukrauti stalai, pasipuošę žmonės… Graudu pasidarė. Tuo metu Lietuva kentė pokyčių audras.

Dar didesnis šokas buvo, kai sausio pradžioje sugrįžome. Išlepintas germaniškos ramybės ir vokiško alučio, sūnus – daugybės nematytų TV kanalų, bananų ir kitokių skanėstų, Vilniuje radau didžiulį sambrūzdį: omonininkai su sovietinių kareivių pagalba užiminėjo valstybinius pastatus, ginkluoti milicininkai ir tanketės kontroliavo eismą sostinės prieigose, siautėjo Makutinovičiaus sėbrai, apsišaukėliškas Nacionalinio gelbėjimo komitetas šaukėsi M. Gorbačiovo prezidentinio valdymo.

Bet paprastiems žmonės begalinis šokas buvo netikėtas kainų pakėlimas. Parduotuvėse ir taip buvo nyku ir pilka, vitrinas „puošė“ nebent kiaulių ir karvių kanopos, dėl naujametinio šampano ar žirnelių reikėdavo stumdytis ilgose eilėse, o čia dar premjerė K. Prunskienė, grįžusi iš Maskvos, staiga išmetė baisią kortą –  sausio 4 d. jos vadovaujama Vyriausybė priėmė nutarimą dėl kainų pakėlimo (vidutiniškai iki 3,5 karto). Nutarimas turėjo įsigalioti sausio 7 d., o Aukščiausioji Taryba tuo metu kaip tik dvi dienas – sausio 7 ir 8 d. – turėjo nedirbti. AT tada iš anksto pareikalavo, kad Vyriausybė sustabdytų nutarimo dėl kainų kėlimo įsigaliojimą, bet K. Prunskienė griežtai atsisakė, ir kainos buvo pakeltos. Tokios jos buvo gal parą, kol 100-as AT deputatų nubalsavo už jų atšaukimą. Sausio 8-osios popietę K. Prunskienė atsistatydino.

Justiniškių parduotuvė tą pirmadienį atrodė kaip cunamio nusiaubta: kas žinojo apie kainų pakėlimą, prekių prisipirko išvakarėse, tad dabar ant prekystalių mėtėsi nebent vermišeliai ar tos pačios kanopos su gyvulių inkstais… Žmonės buvo įsiaudrinę, gatvėse ir turguose netilo diskusijos, o šiaip sliūkino susigūžę, rūškani ir užguiti. Ore tvyrojo blogio nuojauta. Su sūnumi išsivirėme makaronų ir įsijungėme televizorių: K. Prunskienė skėsčiojo rankomis, kad kainų pakėlimas buvo neišvengiamas, V. Landsbergis drąsino, kad tai tik laikina, ir parlamentas išspręs šią problemą, o R. Ozolas su jam būdingu filosofiniu patosu kvietė išlaikyti vienybę ir ramybę. 

Žmona nutraukė darbus Vokietijoje ir skubiai grįžo į Vilnių, bet sausio 11 d. vėlai vakare jo jau negalėjo pasiekti nė vienas traukinys: kariškiai buvo užgrobę Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę. Traukiniui iš Berlyno sustojus Žemuose Paneriuose, keleiviai su visu bagažu „po špalam“ keletą kilometrų tamsoje kulniavo iki stoties. Čia žmoną ir pasitikau. Džiaugėmės nebent tuo, kad buvome kartu…

Penktoji kolona – iš savų…

Vartau Kęstučio Čeponio, buvusio K. Antanavičiaus rinkimų komandoje, žinomo publicisto, visuomenės veikėjo, kraštotyrininko ir „žygeivio“, prieš 7 metus paskelbtus prisiminimus „1991 m. sausio įvykiai – „slaptasis karas“. Jis tvirtina, jog buvo rasti dokumentai, liudijantys, jog NGK buvo slapta sudarytas dar 1990 m. balandžio 28 d., nors oficialiai „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“ paskelbtas tik sausio 11 d. 15 val. Bet būtent jis koordinavo sausio 8 d. „Jedinstvos“ smogikų bandymą įsiveržti į AT rūmus ir jų didžiulį provokuojamą sambūrį kitą dieną po pietų.

NGK turėjo savo propagandos ir agitacijos skyrių. Į jį įėjo „kaspervizija“ ir radijas „Tarybų Lietuva“, įtraukusios keletą buvusių LRT darbuotojų. Beje, radijas „ant platformos“ pradėjo savo veiklą kur kas anksčiau – 1990 m. birželio 2 d. buvusioje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Jame bendradarbiavo iki šiol Lietuvos teisėsaugos ieškomas Stanislovas Mickievičius, iki tol buvęs Lietuvos radijo laidų rusų kalba redaktorius, bei Kostas Šilgalis, garsėjęs kaip neblogas solistas ir muzikos žinovas. Sovietinio karininko Edmundo Kasperavičiaus vadovaujamai televizijai nemažai padėjo pas „platformininkus“ perbėgęs TV programų direktorius Gintautas Steigvila, kuris gerai išmanė televizijos archyvus ir sovietinei propagandai panaudojo ankstyvesnius, dar sovietiniais laikais sukurtus įrašus.

Pas J. Burokevičių perbėgo dirbti Fatina Būtienė – radijo ateistinės laidos „Akiračiai“ redaktorė. Gana ilgai mes dirbome vienoje redakcijoje, viename kabinete. Šiaip ji buvo miela moterytė, 1974 m. gavusi Vinco Mickevičiaus – Kapsuko premiją už aktyvią antireliginę propagandą, ir turėjo paties Petro Griškevičiaus palaikymą. Rengdama laidas buvo nepaprastai kruopšti, bet jos tekstų negalėdavo ginčyti nei TVR pirmininkas Jonas Januitis, nei pavaduotojas radijui Jonas Mitalas, ką bekalbėti apie redakcijos vadovą Antaną Šimkūną. Tomis Sausio dienomis paskambinau kolegei, kuri jau senokai buvo perbėgusi pas J. Burokevičių, stebėdamasis, kaip ji pasuko į Lietuvai priešiškų jėgų gretas. „Tai juk Landsbergis surengė tas žudynes, – neabejodama pareiškė ji, – o mes norime išvaduoti Lietuvos žmones iš jo valdžios…“ Nebeliko ko daugiau diskutuoti…

Užgrobtame radijo ir televizijos pastate, kuris 222 dienoms buvo tapęs „kaspervizija“ (išskirstę skiemenimis šį terminą, žmonės traukė pečiais: „kas per vizija“?), sąmoningesni darbuotojai pasilikti nenorėjo, nors visi rūpinosi savo pragyvenimo sąlygomis. Joje tuo metu labai stigo kvalifikuotų specialistų, ypač lietuvių. Iš Maskvos kas savaitę atvažiuodavo komandiruoti “Ostankino” televizijos darbuotojai, kurie prižiūrėdavo techniką, nes nebuvo mokančių su ją elgtis. Televizijos vadovai nesugebėjo sustabdyti jos turto grobstymo: atvykėliai vogė aparatūrą, o kitus daiktus ištampydavo pastate budėję kariškiai. Daug technikos galėjai rasti tuomet jau veikusioje Gariūnų turgavietėje.

Bomba iš vidaus

2003 m. rugsėjį „Druskininkų naujienos“ rašė apie žvalgybininką Virgaudą Jakucevičių, kuris Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus pavedimu buvo įsidarbinęs „kaspervizijoje“. Čia jis slapta filmavo, rinko informaciją, kol, kilus įtarimams, jam pavyko pabėgti. Iš parlamento transliuojama Lietuvos televizija tuomet parodė „kaspervizijoje” V. Jakucevičiaus nufilmuotus vaizdus, o kitą rytą apie Lietuvos žvalgo veiklą užgrobtoje televizijoje parašė „Lietuvos aidas”. Tai buvo tarsi bomba, susprogdinusi „darbo žmonių“ remiamos „kaspervizijos“ įvaizdį.

Kilus triukšmui, kad užgrobėjai savinasi darbuotojų paliktus daiktus, plėšia brangią techniką, direktoriui G. Steigvilai NGK pavedė įsileisti grupę buvusių darbuotojų. Ką jie ten pamatė, sunku aprašyti. Netrukus buvo įsileista dar viena grupė: savo darbo kabinete neradau nei eteriui tinkančių drabužių, nei batų, nei dešimčių kasečių, nei primityvaus kompiuterio su povandeniame laive naudojamu radijo imtuvu. O iš dabartiniuose Vyriausybės rūmuose įsikūrusio NGK pasklido bauginantis sąrašas: „gelbėtojai“ buvo pasiruošę „neutralizuoti“ dešimtis jiems neįtikusių žurnalistų, tarp kurių buvau ir aš… Jeigu Konarskio rūmų okupacija būtų užtrukusi ilgiau, kažin ar mes būtume išvengę naujų sibirų…

Apie tuos laikus rašyti galima daug. Sausio 13-oji buvo svarbus posūkis tiek žurnalistų, tiek visos visuomenės savimonėje. Rinktis okupantų kelią ryžosi tik nedidelė dalis konformistų. Vargu, ar jie tikėjosi, kad „ant platformos“ jiems pavyks išsilaikyti ilgai. Juk pati SSRS braškėjo: 1991 m. pabaigoje ji subyrėjo, M. Gorbačiovas, neatsiliepdavęs į AT vadovo šaukinius (tai jis „pietaudavo“, tai „miegodavo“), nulipo nuo pjedestalo, pučas su trenksmu žlugo, Maskvoje įsigalėjo demokratinės – bent jau pradžioje – jėgos su B. Jelcinu priešakyje… Kolaborantai pasitraukė. Keletas jų buvo nuteisti, kiti savo nuodėmę nusinešė į kapus (praėjusį rugsėjį Anapilin iškeliavo ir save nuosaikiu vadinęs, buvęs vienas iš TVR vadovų Juozas Kuolelis, kažkada mane baręs už „socializmo linijos neatitinkančius“ komentarus).

***

Bet klausimas svarbus iki šiol: tie, kurie pasitraukė į tylą, tūno it pelė po šluota, jų artimieji, vaikai, anūkai iki šiol mano, kad kolaboravimas buvo jų vienintelė išlikimo sąlyga? Ar negalima buvo pasirinkti kito kelio – kartu su visa tauta?

Šių dienų skandalinga aktualija, susijusi su KGB agentų sąrašo paviešinimu, suformuluoja lygiai tokį patį klausimą: ar kolaboravimas su okupantu, tegul ir be nusikaltimo požymių, yra nekaltas pasirinkimas? Ar nebuvo suteikta dingstis – siekis geresnio posto, atlyginimo, padėties visuomenėje, socialinių sąlygų šeimai – įtraukti juos į tą sąrašą? Kas dabar tai išsiaiškins… Telieka tikėtis kiekvieno išpažinties prieš save: kas tu buvai, kuo tikėjai, kokie bus tavo vaikai?

Ar Lietuva vėl neįžengs į panašius savęs išbandymo brūzgynus, kai savi šaudys į savus?

2018.01.10; 06:00