Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rusai niršta. Tiksliau, ne rusų liaudis, o Kremliaus propagandistai, tiesiogiai vadovaujami V. Putino. Bandito, nekalto žvėries kailyje.

Nė vieno  žingsnio – be šeimininko žinios. Jam turėjo būti didžiulis pažeminimas, kuomet Vakarai nepakvietė tirono dalyvauti 75-osiose sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metinėse. Bet jie, šovinistai, turi pasiteisinimą: rusai jau buvo laimėję karą, todėl amerikonų konservai badaujantiems rusų kariams neturėjo jokios reikšmės.

Būtų ir toliau graužę pušų žievę ir kėlę savo kovinę dvasią; ir nugalėję. Deja.

Bet vis dėlto nuo išsekimo ir visiško bado išgelbėjo amerikiečiai.

Rusai nenori to prisiminti. Honoras neleidžia. Tiek to. Apsimesti tuo, kuo neesi, irgi menas.

Kremlius nepasveikino naujai išrinkto Ukrainos prezidento V. Zelenskio, su kuriuo, išrinkto ukrainiečių tautos demokratiniuose rinkimuose, jau šeštus metus kariauja Rytų ordos.

V. Zelenskis apsilankė Donbase. EPA-ELTA nuotr.

Dabar jį lygina su P. Porošenko, atseit jo klonu, kovojusiu su rusų invazija į Ukrainą.

Norėjo turėti marionetę, bet apsiriko, net turėdami aliuzijų į tai, jog Zelenskis, pagal tautybę, yra žydas. Globaliame pasaulyje tai neturi jokios reikšmės.

Susimovė, nes šiuolaikiniame pasaulyje ne tai svarbiausia.

Rusai nenori taikos. Šis įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainos naudingas tik Rusijai. Apie tai, jog rusai bandys įšaldyti šį konfliktą, dar 1914-aisiais kalbėjo visi žymiausi Vakarų analitikai.

Ir tai išsipildė. Rusams tai patogu – nei didelis karas, nei taika. Gali spjaudytis ugnimi, bet visuomet kaltinti kitą pusę. O jie tai sugeba, pasikliaudami demagogiją ir melą.

Todėl  Rusija ir nesistengia sureguliuoti konflikto, dėl kurio žūsta visiškai nekalti žmonės.

Paskutiniai duomenys rodo, jog apšaudymai Donbase tik aktyvėja, Rusijos remiamų separatistų koviniai veiksmai intensyvėja.

Iš čia kyla vienas vienintelis klausimas: ar Vakarų Europa ir toliau taikstysis su barbarais, kurie, pagal naujausių tyrimų statistiką, ir toliau sėkmingai vysto prekybinius sandorius su šalimi, kuri aneksavo Krymą ir užgrobė Donbaso žemes?

Kaip rodo ekonominė statistika, po  2014-ųjų metų Europos Sąjungos prekybos apimtys su agresore Rusija tik augo. Liūdna, vien prisiminus garsųjį Šrioderį,  Putino draugą. Kaip ten jo vardas? Vovočka?

Nejaugi gyvename iškreiptų veidrodžių Karalystėje?

2019.06.10; 15:40

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ankstesniais laikais žydai turėjo tokią tautos patriarchų ypač praktikuojamą maldą, kai besimeldžiantysis dėkoja ir dėkoja Viešpačiui už tai, kad Aukščiausiasis nesutvėrė jo moterimi ir ne žydu.

Palikime dabar nuošalyje lyčių skirtumus, tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, čia randame labai brangintiną tautinės tapatybės įsisąmoninimo formulę, kurią būtų galima pabandyti perkelti taip pat ir į lietuvišką dirvą,  lengvai įsivaizduojant galimybę, kad lietuvis dėkoja  Aukščiausiajam už tai, jog iš jo gavosi ne kas kita, o lietuvis, giedąs šlovinančią Kūrėją giesmę, džiaugdamasis savo lietuviška tapatybe.

Tarkime, niekas šiandien jau tokių užkeikimų netaria, apskritai mažai kas meldžiasi  Aukščiausiajam, tačiau tokios maldos žodžiai gali padėti iki galo dekoduoti,  paryškintu šriftu verbalizuoti atvirumo pasaulio įvairovei nuojautą, jau ir anksčiau teikusiai galimybę kažką nutuokti apie tai, kad tavoji lietuviška tapatybė yra pats geriausias dalykas, kas galėjo įvykti ir atsitiko tikrai ne pačiame geriausiame iš galimų pasaulyje. Kas be ko, čia jau būtų galima dėti tašką, kol mūsų komfortinė būsena dėl savo tapatybės neperaugo į egzaltuotą šūkaliojimą. Tačiau pasukime pokalbį ramesne vaga, keldami klausimą – kokią yra tokios brangintinos Dievo garbės ar likimo dovanos kaip lietuviškoji tapatybė tarptautinė vertė?

Kaip atrodo, tai, kad esi lietuvis, tavo sėkmei ar nesėkmei visame pasaulyje nieko negali pernelyg nei pridėti nei atimti. Gimdamas lietuviu tu nepaveldi kažkokių aktyvų, kurie leistų tau įgyti pranašumų tarptautinės veiklos sferoje, tačiau niekas čia nelaikys tavęs ir raupsuotoju vien dėl to, jog esi lietuvis. Būna retos akimirkos, kai viso pasaulio dėmesys nukrypsta į tavo tautos gyvenimo aplinkybes, tačiau  dažniausiai bus taip, kad tau pačiam reikės įrodyti savo vertę, apginti reputaciją, stengtis, kad tavo darbai įgytų tarptautinį pripažinimą.

Kita vertus, pasirodo, tavo lietuviškoji tapatybė vis dėlto gali pasitarnauti kaip lengvinanti aplinkybė, kaip patogi starto pozicija siekiant tarptautinio žinomumo, – be jokios abejonės, čia kalbama apie tą išskirtinai liūdną atvejį, kai lietuvis ryžtasi paknopstomis tenkinti tarptautiniu mastu deklaruotą įtakingų lobistų poreikį ar kažkokį fantasmagorinį lūkestį, jog kažkas iš pačių lietuvių ims ir pavadins savo tautą žydšaudžių ir išgamų populiacija, nevengiant pačio didžiausio spalvų sutirštinimo ir smaginimosi siurrealistinės vaizduotės įpirštomis detalėmis.

Nieko asmeniško, yra tokia paklausa, atsiranda ir pasiūla, tikintis, kad tokiu būdu bus atverti vartai, tenkinant pačias didžiausias ambicijas. Kai kurios KGB  išpopuliarintos idėjos, dabartinei Rusijai, ieškančiai vietos po saule, yra ne mažiau svarbios nei sovietijos laikais, be visa ko kito, sumaišties įneša dar ir tai, kad Holokausto tema vis dažniau yra įžaidinėjama komerciniais tikslas, didelę žmonių tragediją ir atmintį paverčiant, neduokdie, smulkių interesų tampomu simuliakru.

Tikriausiai girdėjote teiginį, kad svarbiausias dalykas čia yra net ne faktai apie žydų žudynes Lietuvoje, objektyvūs istorikų tyrimai, o bandymas išjudinti žmonių emocijas, užkuriant vaizduotę neįtikėtinomis detalėmis. Tačiau nežinau, kur dėti iš gėdos akis, matydamas, kad beletristika apipinti šią žydų žudynių temą arba, kaip sakoma, meniškai ją įprasminti, ryžtasi tie lietuvių autoriai, kurie per jėgą, neįvertindami savo tikrųjų galių, veržiasi į tarptautinę meninės produkcijos rinką, talento trūkumą bandydami kompensuoti temos apie neva lietuvių tautos degradavimą, naikinant bendrapiliečius žydus, aktualumu. Sigitas Parulskis ir Rūta Vanagaitė, – tai, regis, ne paskutiniai pavyzdžiai, kai tokiu būdu bandoma apgauti likimą.

Svarbu net ne tai, kiek to talento čia pritrūksta – metro, kilometro ar centimetro? Vis tik negali atsikratyti įspūdžio, kad buvai priverstas stebėti luošių varžybas dėl savotiškai suprastos garbės. Galop falšas sunaikina viską, net milimetrines literatūrinio talento ataugas.

2017.11.25; 06:00