Vitalijaus Michalovskio knyga „Pirmasis pasaulinis. Istorijos įdomybės“

Vilniečio autoriaus Vitalijaus Michalovskio knygoje „Pirmasis pasaulinis. Istorijos įdomybės“ 1914–1918 m. Europą ir pasaulį drebinęs karas aprašomas šiek tiek kitaip, nei įprasta rašyti apie karus. Kiekvienas skyrelis – tai pasakojimas apie vieną ar kitą įvykį, vienokį ar kitokį Didžiojo karo, kaip anuomet vadintas Pirmasis pasaulinis, aspektą. Faktai ir įvykiai, kurių daugelis nežinojo, o galbūt net neįsivaizdavo.

Dalis šių trumpų, bet neįtikėtinai įdomių istorijų – gana nereikšmingi epizodai apokaliptiniame pasaulio galingųjų susirėmime. Taip, dažnai siaubingi, dažnai tragiški, kad būtų žaismingai pavadinti įdomybėmis, bet būtent tokie epizodai ir sudarė visą siaubingų žmonijos tarpusavio skerdynių mozaiką.

Skaitydami V. Michalovskio knygą sužinosite, kodėl Sankt Peterburgas tapo Petrogradu, o britų karališkoji šeima pasirinko vadintis Vindzorais, kaip veikė juodoji propaganda ir šnipai, kodėl griebtasi cheminio karo ir kaip kovos veiksmai persikėlė po žeme. Rasite įdomių faktų apie rūsčias bausmes tikriems ir tariamiems dezertyrams, sunkų sanitarų darbą, apdovanotus gyvūnus, vasaros laiko įvedimą, futbolininkų batalionus, karingąjį religingumą ir „dorovės klausimus“ užnugaryje.

Čia pasiskaitysite apie baisias tranšėjų ligas ir suklestėjusią prostituciją, apie bandymus kovoti su alkoholizmu ir narkotines priklausomybes, apie įvykdytas civilių gyventojų skerdynes bei pogromus, apie „žydų klausimą“, šalmų evoliuciją, apie kare gimusius mitus ir prietarus, apie kovą su žiurkėmis, vaikus ir paauglius fronte, apie baltą plunksną – bailumo simbolį, vokiečių paramą bolševikams, naujausius išradimus ir daugelį kitų dalykų.

Knygoje aprašomi reiškiniai bei naujovės, kurias pagimdė Pirmasis pasaulinis. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad kadaise Anglijos jaunimas rinko kaštonus, kuriuos planuota panaudoti karo pramonėje? Ar girdėjote, kad vokiečiai sugebėjo apšaudyti Paryžių, pasitelkdami neregėtą artilerijos monstrą, sumontuotą bemaž už šimto penkiasdešimties kilometrų nuo Prancūzijos sostinės?

Ši knyga bus įdomi ne tik tiems, kurie domisi karo istorija, bet ir besidomintiems tų laikų inovacijomis, naujais politiniais vėjais, kolektyvine psichologija, gyventojų nuotaikomis.

Žinoma, neapsieita ir be mėginimų atsakyti į klausimą, kas kaltas dėl dvidešimties milijonų pražudytų gyvybių, dėl dar didesnio skaičiaus sužeistųjų, negrįžtamai fiziškai ir psichiškai suluošintų žmonių, savo artimųjų – tėvų, vaikų, brolių ir seserų netekusių žmonių? Pirmasis pasaulinis tapo karu, po kurio našta griuvo senasis ir kurio liepsnose gimė naujasis pasaulis. Ar tada daug kas galėjo numatyti, kad „amžinoji taika“ tebus trumpas žmonijos atokvėpis prieš dar baisesnį Antrąjį pasaulinį karą?

V. Michalovskis – straipsnių istorinėmis temomis autorius, redaktorius, knygų vertėjas, populiaraus feisbuko puslapio „Istorijos įdomybės“ kūrėjas.

2021.02.10; 06:00

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Įprasta sakyti, kad iš istorijos mokomasi. „Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? – klausia išeivijos mąstytojas Feliksas Jucevičius ir čia pat atsako: – Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.“

Kalbėti apie Birželio sukilimą „neatsiprašinėjant ir nesiteisinant“ tapo jau kaip „blogas tonas“. Sukilėliams „kaltė“ implikuojama jau „pagal nutylėjimą“…

Dera pripažinti, kad Birželio sukilimo traktavimo susidariusi padėtis rodo ne ką kita, o mūsų pačių vangumą. Per 30 nepriklausomybės metų šaltinių viešinimo ir pirmosios sovietų bei nacių okupacijų tyrimo srityse padaryta žymiai per mažai, atsižvelgiant į klausimo svarbą. Todėl vis dar esame priversti diskutuoti su oponentais sovietinio naratyvo primestų interpretacijų lauke.

Nenoriu supaprastinti: sąlygos buvo ir yra sunkios. 50 metų istorinius faktus selektyviai atrinkinėjo, juos interpretavo, tarptautinei bendruomenei pristatinėjo, šalies viduje „šviečiamąjį darbą“ kontroliavo okupacinė valdžia. Jai žūtbūt reikėjo pateisinti ir įteisinti nelegalų savo šeimininkavimą užvaldytose žemėse, o prievartą, represijas, žiaurumus pateikti kaip tariamą atpildą „fašistų pakalikams“ ir „kolaborantams“.

Sovietai nepripažino lietuvių siekio turėti savo nepriklausomą valstybę. Vadovavosi paprasta logika: kas ne su mumis, tas prieš mus, todėl visus, nepritariančius sovietinei okupacijai, laikė „fašistais“. Tai paliko pėdsaką. Pradedant archyvais, kurie buvo „švarinami“, naikinant neparankius dokumentus, o ypač įkalčius (prisiminkime, kaip sovietmečiu buvo klastojamos nuotraukos, retušuojant „nereikalingus“ asmenis ir prikombinuojant jose „tinkamus“), baigiant profesionalių istorikų studijomis, skirtomis bolševikų invazijai į Lietuvą ir sovietinei okupacijai pateisinti. Viskas turėjo tarnauti tokiai nuostatai įdiegti.

Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis savo vertingoje, daugiau kaip 500 psl. knygoje „Kruvinos žemės“, apie Lietuvą rašo vos keliolikoje puslapių. Bet lemtingai. Pasikliovęs, matyt, ne itin patikimais šaltiniais, padarė esminių faktografinių klaidų. Jis tvirtina: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas K. Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“

Dar daugiau. Pirmojoje knygos „The Blood lands“ laidoje anglų kalba (2010) T. Snyderis teigė, kad K. Škirpa atvyko į Lietuvą su vokiečiais, kad Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš kraštutinės dešinės politinių jėgų (members of the extreme right).

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Tuo metu istorijos faktai yra visiškai priešingi: nei K. Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Jeigu K. Škirpa būtų buvęs vokiečių agentas arba nusiteikęs vykdyti nacių politiką, kam reikėtų jį areštuoti Berlyne? Naciams jis būtų daug naudingesnis Kaune, pastatytas vokiečiams tarnaujančios vyriausybės priešakyje. Bet ne, naciai K. Škirpą sulaikė. Kodėl?

Laikinosios vyriausybės branduolį sudarė nuosaiki centro kairė – valstiečiai liaudininkai ir jaunieji katalikai, vėliau susitelkę į Lietuvių fronto politinį sąjūdį, kuris laikėsi tolėliau į kairę nuo krikščionių demokratų. Kaip tik dėl šios priežasties, kad extreme right jėgos nebuvo vyriausybėje atstovaujamos, vadinamieji nacionalistai, padedami vokiečių gestapo, naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Vokiečiams nebuvo patogu savo rankomis likviduoti vyriausybę, kuri turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. Todėl jie pasiuntė savo parankinius, kurie jėga užėmė policijos būstinę, perėmė vadovavimą komendantūros batalionui, suėmė vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį ir LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, tačiau nuversti vyriausybės tuo metu dar neįstengė.

Vėl klausimas, į kurį rusišką propagandą aptarnaujantys istorikai ir komentatoriai neįstengia duoti rišlaus atsakymo: kam gi okupantui versti vyriausybę, vykdančią jo užmačias? Atsakymas paprastas: Laikinoji vyriausybė kaip tik ir buvo kliūtis, trukdžiusi naciams vykdyti savo planus visu pajėgumu. Absoliuti dauguma Lietuvos žydų sunaikinta po to, kai Laikinoji vyriausybė buvo priversta pasitraukti iš politinės scenos, o nacių final solution operacijos talkininkais tapo būtent pučistų prieš Laikinąją vyriausybę ideologinės platformos žmonės.

1941 m. birželio įvykių tikslus pats K. Škirpa apibūdina šitaip: „birželio 23 dienos sukilimas buvo suplanuotas ir organizuojamas ne kokiam įsiteikimui hitlerinei Vokietijai, kuri ruošėsi suduoti ginkluotą smūgį sovietiniam bolševizmui, bet nusikratymui sovietinės okupacijos, vienkart pastatant ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą. Taigi, aukos, kurių birželio 23 d. aktas pareikalavo iš mūsų tautos sukilėlių, buvo sudėtos ne už kokius svetimus tikslus, o tik už pačios lietuvių tautos politinį idealą.“

Neįmanoma suprasti ir objektyviai išnagrinėti to meto istorinių įvykių, ignoruojant faktą, kad lietuviai, kurių valstybė tapo Molotovo-Ribentropo pakto auka, turėjo savo politinių interesų – bandė atkurti vos prieš metus sunaikintą savo valstybę. Tačiau šis jų interesas nesutapo nei su nacių, nei su sovietų interesais. Todėl Laikinoji vyriausybė, kuri deklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimą, išreikšdama tautos didžiosios daugumos valią, buvo rakštis ir naciams, ir sovietams. Tiek vieni, tiek kiti norėjo ją pašalinti ir sukompromituoti.

Todėl prof. Kęstutis Skrupskelis daro teisingą išvadą: „Mano pagrindinė tezė būtų tokia: karinėje plotmėje sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus; politinėje plotmėje – nukreiptas prieš vokiečius. Lietuvos geopolitinė padėtis kitos išeities nesiūlė: politinės struktūros kovoje prieš vokiečius tegalėjo būti sukurtos telkiant karines jėgas prieš bolševikus. Visiems buvo aišku, kad sukilėliai silpni ir karo eigos įtakoti negali.“

Politinės lietuvių struktūros, pasak Skrupskelio, buvo kuriamos tam, kad tarnautų „lietuviškiems reikalams santykiuose su naująja jėga“. Jis išskiria tris pagrindines sritis: švietimą, administraciją (vietinę policiją) ir kariuomenę. Tačiau vokiečiams įsigalint, šios struktūros slysta iš sukilėlių rankų, jose išsilaiko ir įsivyrauja tas sukilimo sparnas, ir tie lietuviai, kurie buvo vokiečiams artimesni. Tačiau esminius sprendimus priimančiose grandyse visur buvo vokiečiai.

„Toliausiai šia kryptimi nuėjo kariniai daliniai, kuriems pradžią davė sukilimas; mažiausiai – švietimo įstaigos. Politinėje erdvėje, žingsnis po žingsnio, sukilimas daug kur pralaimėjo. Tai liudija laipsniškas Laikinosios vyriausybės daugumos perėjimas į pogrindį“, – savo įžvalgas apibendrina Skrupskelis.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, ryšium su Lenkijos griežta reakcija į spaudos piknaudžiavimą terminu „lenkų koncentracijos stovyklos“, 2018-aisiais pareiškė: „Šias organizuotas masines žudynes įvykdė mūsų šalis, ir niekas kitas. Pavieniai kolaborantai nieko nekeičia.“ (This organized mass murder was carried out by our country and nooneelse. Individual collaborator schange nothing about that.)

Žinomas Izraelio politologas, profesorius Baris Rubinas (Barry Rubin) pastebi: „Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą. Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.“

Tai tik dalis priežasčių, kodėl praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo tų tragiškų įvykių pasigirsta svarstymų „vertėjo“ ar „nevertėjo“, „apsimokėjo“ ar „neapsimokėjo“ Birželio sukilėlių aukos?

„Savaime aišku, kad mirti niekada „neapsimoka“, – sakė filosofas Juozas Girnius. – Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl užuot arogantiškai svarsčius tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“

2020.06.24; 06:00

Romanas Cimbaliukas

Kasmet Rusijoje vis mažėja veikiančiosios valdžios oponentų. Daugelis „nesutinkančiųjų“ tampa „sutinkančiais“, daugelis išvažiuoja iš šalies, o tie, kas lieka, stengiasi sėdėti ramiai ir neišsišokti, ir tuo labiau – vengti viešų politinių diskusijų.

Rašytojas, satyrikas, žurnalistas Viktoras ŠENDEROVIČIUS – ne toks. Šenderovičius skundžiasi, kad Ukrainos žurnalistai pastaruoju metu, prašydami jo interviu, užduoda identiškus klausimus – nors nekaltina kolegų nelemtu ukrainocentrizmu.

Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.
Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.

Mes nusprendėme pasikalbėti su Viktoru Šenderovičium apie Rusiją – Rusijos žurnalistiką, Rusijos visuomenę ir išgyvenimą jose. Pokalbis tapo filosofiškas – užtat Šenderovičiaus įvardintos mintys leidžia suprasti, kad taikos ir tautų draugystės su šiaurine kaimyne Ukrainai greitai tikėtis neverta.

Vėlyvojoje SSSR, o paskui ir Rusijoje, buvo didelė satyros paklausa. Dabar jos, satyros, nėra. Sakoma, humoras ir satyra gyvybiškai svarbūs žmonėms – taip išsaugomas kritiškas požiūris į pasaulį.

Šia prasme, kas bus su Rusijos piliečiais, kuriems asortimentas susiaurėjo iki Zadornovo su jo amžinais „bukais amerikiečiais“?

Žinoma, satyros paklausa egzistuoja, ir kuo aštresnė problema, kuo bjauresnė valdžia, kuo mažiau galimybių visuomenės reakcijai pasireikšti – per parlamentą, teismą, mitingus, žiniasklaidą, – tuo didesnė satyros paklausa! Uzbekistane, manau, satyros paklausa – milžiniška… Paprasčiausiai, skirtingai nei Anglijoje, ten neįmanoma net įsivaizduoti tautos tėvo karikatūros pirmajame leidinio puslapyje.

Pas mus – irgi. Bet šventa vieta nebūna tuščia, ir vanduo susiras plyšelį. Tai, kas Jelcino laikais pasireikšdavo programoje „Lėlės“, Putino Rusijoje pereina į „fotorupužes“, karikatūras, anekdotus…

Gausybę pirmarūšės satyros galima rasti rusiškame internete. Kad jos nėra televizijoje – tai rimta problema. Visai čia pat – neabejotina degradacija: minimumas ironijos savo atžvilgiu, stiprėjanti agresija – prieš amerikiečius, „chocholus“, prieš bet ką. Prie Putino išauga jau ne pirma karta Rusijos piliečių, orientuotų būtent į išorinę agresiją, o ne į savianalizę ir ironiją savęs atžvilgiu.

O satyra visada nukreipta vidun! Džonatano Svifto satyra – prieš anglus, Saltykovo-Ščedrino satyra – prieš rusus. Tai veidrodis, pastatytas priešais tautą, ir tai šansas turėti sveiką protą.

O valstybinė propagandinė satyra – juokeliai apie Obamą ar Klinton – tai visai kas kita, ir nereikia Dievo dovanos painioti su kiaušiniene.

Vėl gi, SSSR piliečiai turėjo kažkokius „skiepus“ nuo radijo ir televizoriaus. Kodėl dabar jų neturi jauni rusai, o senesniesiems jie jau nebeveikia? Kodėl žmonės taip lengvai tiki propaganda ir nesąmonėmis?

Šiandien situacija kai kada blogesnė, nei prie Sovietų Sąjungos. Tada iš tikrųjų buvo tokių skiepų: niekas netikėjo komunizmu, tai buvo negyva ideologija, kuri turėjo užsipildyti – ir užsipildė – kažkuo nauju.

Dabar mes turim reikalą su imperinės ideologijos paaštrėjimu. Ta bakterija aktyvioje fazėje: ir nacionalizmas, ir imperijos tema iš tikrųjų užvaldė mases Putino televizijos dėka, per Putino 15-metį…

Tada klausimas apie bakterijas, arba, tiksliau, apie dabartinės RF „spindulinius bokštus“. Jūs tikriausiai asmeniškai pažįstamas su dabar populiariomis Rusijos žurnalistikos žvaigždėmis: Dmitrijumi Kiseliovu, Vladimiru Solovjovu, su manipuliacijų vadybos įsikūnijimu – Konstantinu Ernstu. Kaip, jūsų požiūriu, jie įveikia prieštaringos informacijos keliamą būseną?

Jie meluoja ir žino, kad meluoja, tauškia nesąmones, ir žino, kad tauškia nesąmones; manipuliuoja, ir tai žino.

Kokia tų žmonių psichinio stabilumo paslaptis? Tai – labai skirtingi atvejai, kaip man atrodo. Man toks įspūdis, kad Ernstas gyvena stipriame kognityviniame disonanse – ir kažkaip stengiasi susitarti su savimi, kad jis – padorus žmogus. 

Rusija - priešų apsuptyje.
Rusija – priešų apsuptyje.

O du kiti (Solovjovas ir Kiseliovas) – visiškai tikslingi žmonės ir, manau, seniai nepatiria jokių vidinių nesutarimų su savimi. Gyvenimas pasisekė, jie konvertavo savo nedidelius talentus į valstybinį statusą, į finansavimą. Manau, jie neturi jokių problemų.

O štai Ernstas kažkaip dar refleksuoja, prisimindamas praeitį, nors – vėlu gerti „Boržomį“ po „berniukų nukryžiavimo“. Aš nesu tos šventos trejybės dvasininkas.

Tai įdomus atvejis, ir aš stengiuosi išstudijuoti tuos tipažus savo literatūriniuose tekstuose. Bet literatūra lieka literatūra, o štai, pavyzdžiui, Malaizijos boingo atveju kalbos peržengė svarstymų apie žurnalistikos kokybę – ji  gera ar bloga – ribas. Tai paprasčiausias kriminalas, bendrininkavimas slepiant sunkų kriminalinį nusikaltimą. Ir aš tikiuosi, kad kartą tai taps juridiniu, o ne publicistiniu klausimu. 

Vienintelis Rusijos sąlyginai nepriklausomas televizijos kanalas „Lietus“ («Дождь»), kur kolegos stengiasi išlikti žurnalistais, nelabai populiarus. Jo stilistika aiškiai ne liaudies masėms. Kodėl taip? Tai kažkoks inteligentinis snobizmas, netoliaregiškumas ar sąmoningas pasirinkimas – kova tik dėl konkretaus segmento auditorijos proto?

„Lietus“ – tai, kas mus skiria nuo sąlyginio Uzbekistano, kur net tai neįmanoma. Tai – tarpas tarp Rytų politinės archaikos ir šių laikų Europos. Viena vertus, kažkokio liberalaus konteksto vis dėlto esama, kita vertus – valdžia pasirūpino, kad jis būtų prieinamas labai siauram ratui.

Rusijoje yra keletas milijonų žmonių, kurie valdžiai yra tarsi atriekta riekė: televizijos kanalo „Lietus“ auditorija nebalsuos už Putiną, bet Vladimirui Vlamirovičiui to ir nereikia. 140 milijonų gyventojų turinčioje šalyje tie trys milijonai niekam neturi įtakos.

„Lietų“ įkišo į apmokamus – ir dar užkrovė begalybę apribojimų… Antai, mane ne kartą kvietė į „Lietų“ su satyrinėmis programomis, ir ne kartą tas siūlymas išnykdavo savaime, matyt, po konsultacijų viršuje. Tai vadinasi – „nesusiderino“.

Analogiška „Maskvos aido“ («Эхо Москвы») situacija. Mes kalbamės veltiniu išklijuotame kambaryje – viduje galima pasikalbėti laisvai, kaip bepročių namuose – sėdėk savo palatoje ir kalbėkis. Toje palatoje – 2-3 milijonai žmonių. Beniliukso šalyse tai paveiktų rinkimų likimą, bet Rusijoje – paklaidos ribose.

O kokia pagrindinė Ukrainos medijų problema? Norėčiau išgirsti nuomonę iš šalies.

Aš nieko nemanau apie Ukrainos žiniasklaidą, nes jos nežinau. Aš atvykstu į Ukrainą kaip svečias ir nesiorientuoju jūsų smulkmenose; man užtenka rusiškų. Įtariu, kad Ukrainoje žurnalistika, kaip ir visur, labai skirtinga. Neabejoju, kad pas jus yra nuostabių žurnalistų, yra ir aptarnaujančio personalo. Ir yra aptarnaujančio personalo, kuris apsimeta esąs žurnalistika.

Man tas kelias užkirstas. Aš landsknechtu svetimoje valstybėje negaliu ir nenoriu dirbti. Mano žanre tai neįmanoma, nors daugelis mano kolegų persikėlė į Ukrainą ir tapo Ukrainos žvaigždėmis. Aš į juos žiūriu, švelniai tariant, įvairiai.

2010 metais po netikro „intymaus video“ publikacijos jūs parašėte labai stiprų ir atvirą dienoraštį. Jame labiausiai įsidėmėtina – tai totalinio sekimo, kontrolės, valstybės įsiskverbimo į žmogaus asmeninį gyvenimą jausmas. Atrodo, po Sovietų Sąjungos griūties jūs pirmasis apie tai prabilote.

Pastaraisiais metais tas skverbimasis iš esmės pagilėjo. Ir ne tik Rusijoje. RF tai vyksta ypač šiurkščiai ir net oficialiai. Kaip taip gyventi? Kaip gyventi, kaip išsaugoti asmeniškumą, kai tą asmeniškumą bandoma atimti – ir dar pagrindžiant įstatymais?

Patikslinsiu: kalbama ne apie atskirą skverbimąsi į svetimą asmeninį gyvenimą, o apie valstybės skverbimąsi! Nes už tos virtinės provokacijų prieš opozicijos žmones stovėjo valstybinės struktūros ir valstybės galimybės. Tai jau – „didysis brolis“.

Kitas žingsnis yra politinė žmogžudystė, ir tas žingsnis buvo žengtas labai greitai… Kaip į tai reaguoti, kiekvienas sprendžia pats. Kai kas išvažiuoja, kai kas nutraukia savo veiklą.

Aš vadovaujuosi tuo, kad viskas, ką darau, rašau laiškuose, kalbu telefonu, yra žinoma mano priešininkams ir gali būti išviešinta. Aš tuo vadovaujuosi ir dirbu savo darbą. Skirtingai nuo jų, aš kriminalinių nusikaltimų nedariau. Ir svarbu pabrėžti štai ką: seniai kalbame ne apie pažiūrų skirtumus, o tiesiog apie kriminalinius nusikaltimus…

Apie pažiūrų skirtumus. Pastaruoju metu Rusijos TV pradėjo spekuliuoti „žydų klausimu“. Televizijos kanalas REN-TV išleido į eterį dokumentinį filmą, kuriame žydai įvardijami pastarojo šimtmečio visų pasaulinių katastrofų kaltininkais. Kada laukti pogromų?

Čia dvi temos. Pirmoji – amžino buitinio antisemitizmo tema, ne tik rusų: jis būna ukrainiečių, ugandiečių, prancūzų, amerikiečių, bet kieno…

Bet yra valstybinis antisemitizmas, ir tai jau iš tiesų pavojinga. Praktika rodo, kad šalys, kuriose antisemitizmas tampa valstybės politika, blogai baigia.

Ir esmė ne žydai, jie tik indikatorius. Nes po žydų „peilis“ laukia intelektualų, ir apskritai bet kokių „kitokių“. Tai tolerantiškumo testas, o žydai, pagal tradiciją, pirmieji sąraše į „svetimųjų“ pareigas. 

Toliau seka ir seksualinės, ir religinės mažumos, ir šiaip kitaminčiai. Sovietinė propaganda neatsitiktinai padarė žydu Andrejų Sacharovą. Tai labai simptomiška ir tiksli remarka: jis „kitoks“, tai kodėl jam nebūti žydu? Publikai bus suprantamiau, jei jis – žydas…

Negaliu neužduoti pavojingo klausimo. Kodėl Rusijos visuomenė, iš principo linkusi į ksenofobiją, nemėgstanti žydų, nekenčianti „pendosų“ (nuo XXI amžiaus pradžios taip rusų liaudis žargonu vadina amerikiečius, – vert.), niekinanti „chocholus“ ir kinus, besišaipanti iš kirgizų ir tadžikų, klykaujanti apie stačiatikybę ir dvasinius sutvirtinimus, ar tai lojaliai, ar indiferentiškai žiūri į islamą?

Žodžiu, mes girdime: „Rusų pasaulis“, Rusija – jo centras, rusų pasaulio atributas – stačiatikybė. Net baikeriai pas jus stačiatikiai, stačiatikybė – Rusijos sinonimas.

Ir dar – Rusija vis labiau islamizuojasi. Jau garsiai kalbama apie moterų apipjaustymą kaip diskusijų objektą ir priimtiną tradiciją. Tuo tarpu aptarinėjimų apie Rusiją ir islamą globaliu lygiu lyg ir nėra. Ar čia nėra kokio nors prieštaravimo? Ir kodėl to prieštaravimo nepastebi paprasti rusai?

Ksenofobijos virusas – jis klajoja organizme ir pasireiškia įvairiausiais simptomais. Ar jis pasireikš nemeile žydams, azijiečiams, kaukaziečiams, ar – staiga – ir ukrainiečiams – kitas klausimas.

Pas mus per Putino laikotarpį kas tik nebuvo pagrindinis Rusijos priešas: latviai, estai, lenkai, gruzinai… Putinas be priešų negyvena. O ortodoksiško islamo tema – labai skaudi tema pasauliui. Ta prasme Rusija kol kas yra problemos periferijoje, bet problemos kaupiasi.

Kaip paprastai, Rusija laikosi labai dviprasmiškos pozicijos: žodžiais likdama su Vakarų pasauliu, faktiškai remia labai pavojingus režimus, įskaitant ideologiškai persipinančius su agresyviausia islamo atmaina. Mes su HAMAS draugaujam, ką ir bekalbėti…

Pas mus savi klerikalai, stačiatikiai. Putinas, tiesą sakant, grąžino Rusiją prie Uvarovo triados: patvaldystė, stačiatikybė, tautiškumas. Buvęs Rusijos stačiatikių cerkvės spaudos sekretorius Čaplinas neseniai kalbėjo apie priešų fizinio sunaikinimo naudą: labas, štai tau ir mula Omaras…

O kokia dingstim fanatikai ketina mane sunaikinti – man, tiesą sakant, vienas ir tas pats. Man jie visi vienodi.

Sprendžiant iš visų šių pastebėjimų apie Rusijos visuomenę ir valstybę, kaip jums atrodo – ko ukrainiečiai gali tikėtis iš Rusijos?

Aš ne Vanga ir ne Globa. Viena, ką galiu pasakyti, vadovaujantis sveiku protu: kol Rusijoje valdžioje Putinas, jums ramybės nebus. Putinas taikos metu – amžinas nevykėlis, kuris pralošė viską, ką tik įmanoma, ir ekonomikoje, ir užsienio politikoje. Taikos metu jis – „šluba antis“, nelabai legitimus lyderis, užgrobęs valdžią, sugriovęs valiutą, privedęs prie stagnacijos ekonomiką, išprovokavęs kapitalo ir smegenų bėgimą iš Rusijos…

Vienintelis Putino politinis šansas – „Rusija priešų apsuptyje“. Todėl priešai nuolat atgaminami: be jų jis paprasčiausiai negali. Putinas turi ta baidykle gąsdinti gyventojus, atitraukti ir palaikyti įtampą: karas, draugai, dabar ne ekonomika rūpi!

Sunku pasakyti, kas jam ateis į galvą ir kokios apimties bus naujos provokacijos. Bet aišku, kad jis nesustos, ir ketina palaikyti įtampą Ukrainoje.

Čia esama ir piaro. Rusija negali pasidaryti klestinčia šalim, pačių rusų ekonominė padėtis blogėja, ir tokiomis aplinkybėmis Putinui reikia gero fono. Išdraskyta, nuskurdusi ir priklausoma Ukraina – tai idealus fonas!

Žinoma, Putinas toliau kankins Ukrainą – tam Kremlius išteklių turi.

Informacijos šaltinis: www.unian.net.

2016.10.05; 05:21

1941 m. birželio 14–18 dienomis Lietuvą sukrėtė masiniai žmonių trėmimai. Tai buvo tragiškos lietuvių „galutinio praregėjimo dienos“.

Ankstų 1941 m. birželio 22-osios rytą Vokietija nepaskelbusi karo smogė Tarybų Sąjungai. Tą pačią dieną visoje Lietuvoje prieš raudonuosius okupantus prasidėjo sukilimas, dabar vadinamas Birželio sukilimu.

Tam reikšmingam Lietuvos kovų už savo valstybę istorijos epizodui skirta profesoriaus Vytauto Landsbergio knyga „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“. Knyga parengta ir išleista suaktyvėjus Sukilimo istoriniam įprasminimui, kurį paskatino Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimas Lietuvoje 2012 m. gegužės 20 d.

Continue reading „Respublika pradeda pasipriešinimą“