Respublika pradeda pasipriešinimą


Print

1941 m. birželio 14–18 dienomis Lietuvą sukrėtė masiniai žmonių trėmimai. Tai buvo tragiškos lietuvių „galutinio praregėjimo dienos“.

Ankstų 1941 m. birželio 22-osios rytą Vokietija nepaskelbusi karo smogė Tarybų Sąjungai. Tą pačią dieną visoje Lietuvoje prieš raudonuosius okupantus prasidėjo sukilimas, dabar vadinamas Birželio sukilimu.

Tam reikšmingam Lietuvos kovų už savo valstybę istorijos epizodui skirta profesoriaus Vytauto Landsbergio knyga „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“. Knyga parengta ir išleista suaktyvėjus Sukilimo istoriniam įprasminimui, kurį paskatino Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimas Lietuvoje 2012 m. gegužės 20 d.

Knygą sudaro autoriaus parinkti dokumentai, padedantys aiškiau pamatyti ir suprasti Laikinosios Vyriausybės pastangų istorinę vertę ir prasmę.

2012 m. rugsėjo 14 d. įvyko knygos pristatymas Vilniuje, Signatarų namuose. Aptarimą vedė Vidmantas Valiušaitis dalyvaujant knygos sudarytojui Vytautui Landsbergiui ir istorikams Kęstučiui Girniui ir Mindaugui Tamošaičiui.

Romualdo Ozolo paramos fondo „Už teisingumą Lietuvoje“ leidžiamame istorijos ir kultūros žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ skelbiamos minėtos Vytauto Landsbergio knygos, „kuklios išvaizda, bet įdomios ir vertingos turiniu“, aptarime pasakytos mintys.

Manome, kad jos bus įdomios ir šiandien, kai minime 73-ąsias Birželio sukilimo metines. Skelbiame kelias ištraukas.

XXX

[…] V.Valiušaitis. Iš profesoriaus Vytauto Landsbergio knygos esu pasižymėjęs keletą citatų. Norėčiau vieną kitą iš jų pacituoti ir pakomentuoti prieš suteikdamas žodį kitiems šio renginio prelegentams. Anot profesoriaus Vytauto Landsbergio, okupacija nėra vien tik fizinė šalies okupacija. Dar baisesnis dalykas, kai užimama ne tik teritorija, bet kai okupuojamos smegenys, žmonių protas. Čia ne mažiau reikia rezistencijos.

Štai kodėl šiandien kalbame apie rezistenciją, apie jos pradžią. Knygoje sudėti dokumentai. Buvo svarbu sutelkti juos vienon vieton. Jie išsibarstę, neįstengiama matyti visumos. Vertinami paskiri to laiko faktai, išimti iš konteksto. Imama frazė, atskiras įvykis, jie komentuojami, kaip saloniniame pokalbyje aptarinėjami buitiniai dienos dalykai. Bet užmirštama, kad tuo metu vyko karas. Judėjo milžiniškos kariuomenės, už lango buvo šaudoma, žuvo žmonės. Tie, kurie priiminėjo sprendimus, irgi buvo tarp gy­vybės ir mirties. Ir kiekviena diena jiems galėjo būti paskutinė.

[…] K. Girnius. Manau, kad profesoriaus Landsbergio knyga yra labai vertinga, ji atkreipia dėmesį į kai kurias problemas, kurios yra dažnai apeinamos, ir nurodo, ko mūsų istorikai nėra darę ir ką turėtų daryti. Landsbergis nėra pirmasis pažymėjęs, kad 1941 m. birželis yra ilgos 50 metų trukusios rezistencijos pradžia ir kad puolant Birželio sukilimą, jį menkinant, puolamas ir menkinamas visas lietuvių pasipriešinimas. Prisiminkime, kaip dažnai pokario partizanus mėginta vaizduoti žydšaudžiais.

Iš tiesų kyla klausimas, į kokį pasakojimą reikia įterpti Birželio sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę. Ne vienas Lietuvos istorikas yra linkęs į sukilimą žiūrėti tik per holokausto prizmę – buvo LAF’as, buvo sukilimas, buvo Laikinoji Vyriausybė, buvo žydų žudymas ir tuo viskas baigiasi. Sukilimas yra laikomas vien masinių žudynių uvertiūra. Yra ir kitas, labiau įtikimas pasakojimas. Pavyzdžiui, žinomas istorikas Alfred J. Rieber straipsnyje apie pasipriešinimą sovietų valdžiai nuo 1941-ųjų iki 1947-ųjų (tai, ką jis vadina pilietiniu karu Sovietų Sąjungoje), pabrėžia, kad lietuviai buvo sąmoningesni ir geriau susiorganizavę negu latviai ir estai. Jis irgi pažymi, kad lietuviai mažiau bendradarbiavo su naciais negu estai ir latviai.

[…] Lietuvos Laikinajai Vyriausybei itin priekaištaujama dėl Žydų padėties nuostatų. Jei neklystu, yra Juozo Brazaičio parašas, neabejotinai autentiškas. Bet dar nesu radęs pusiau įtikimo paaiškinimo, kodėl šitas dokumentas buvo priimtas. Juk jis buvo priimtas po to, kai patys vo­kiečiai jau buvo paskelbę ir pradėję įgyvendinti savo taisykles. Vokiečiai irgi buvo paskelbę, kad jie perima valdžią ir įsteigia Zivilverwaltung‘ą, tad Laikinoji Vyriausybė žinojo, kad jos veikla greit bus nutraukta. Ar buvo stengiamasi įtikti vokiečiams, laimėti jų malonę? Tačiau tuo atveju reikėtų siūlyti nuostatus, kurie būtų griežtesni ir kovingesni negu pačių vokiečių. Lietuviškieji yra švelnesni.

Pavyzdžiui, yra daroma išimtis žydams, kurie tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, buvusiems savanoriams. Tai aiškus iššūkis naciams, kuriems viską lėmė kraujas, o ne žmogaus veiksmai – tai, ką žmogus darė. Vokietijos prezidentas Hindenburgas 1933 metais pareikalavo, kad naciai pakeistų įstatymo, kuris nebūtų leidęs žydams dirbti valstybės tarnyboje, projektą, ir įsakė padaryti išimčių žydams kariams ir jų vaikams. Manau, kad Laikinoji vyriausybė tai žinojo.

Tai tik vienas pavyzdys, rodantis, kad ir pačiais svarbiausiais klausimais rimti tyrimai nėra pradėti ir kad nėra rimtai stengiamasi suprasti Laikinosios vyriausybės narius, jų mąstymą, įsijausti į jų padėtį. Viešpatauja intelektinė tinginystė: pervartai LLV protokolus ieškodamas vietų, kuri minimi žydai, tas ištraukas išspausdini ar įtrauki į savo pasakojimą be tinkamų komentarų ir be konteksto, juos panaudoji patvirtinti tą pasakojimą, kurį jau esi sukurpęs.

[…] M. TAMOŠAITIS. Iki 1940 metų daugelis Lietuvos gyventojų nelabai suvokė, kas tas komunizmas, ką Stalinas daro ir t. t. 1940 metais buvo liaudies Vy­riausybė. Į Maskvą Lietuvai „saulę parvežti“, deja, važiavo mūsų žmonės. Aišku, tuos įvykius inspiravo Maskva. Ir vis dėlto Lietuvoje komunizmą pradės suvokti po 1941 metų trėmimų. Ir tada jau Lietuvos gyventojams komunizmas ir sovietai bus kaip keiksmažodis ir jo labai bijos.

Prisiminkime 1944 metų liepos mėnesį, kada jau prasidės vadinamoji antroji oku­pacija, jos pradžią – tūkstančiai žmonių bėgs, nesvarbu kaip. Kas gyvulius vesis, kas pėsčiomis eis, visi per Rytprūsius stengsis pabėgti. Dėl sukilimo reikalingumo abejonių nekyla. Problema čia ne Juozas Brazaitis. Apie jį patį kažką blogo pasakyti turbūt netgi būtų nuodėmė. Bendrai paėmus, tai buvo iškili asmenybė, krikščionių demokratų bloko veikėjas, dėstė universitete, artimai bendravo su žymiaisiais to meto intelektualais – Antanu Maceina, Ignu Skrup­skeliu ir kitais. Kaip iškili asmenybė Juozas Brazaitis dėsningai buvo numatytas Laikinojoje Vyriausybėje užimti švietimo ministro pareigas. Bet kadangi Kazio Škirpos iš Berlyno neišleido, tai Juozas Brazaitis Ministru Pirmininku tampa atsitiktinai ir tas pareigas jam tenka eiti iki Vyriausybės uždraudimo. Bet, sakyčiau, visa problema yra Kazys Škirpa, teisingiau – jo prieštaringa veikla. Beje, ir šiandien Kazio Škirpos sūnus istorikų neprileidžia prie savo tėvo sukaupto istorinių dokumentų archyvo.

[…] V. LANDSBERGIS. Sveiki. Labai malonu matyti čia susirinkusius ir galiu kai ką pasakyti, kaip ta knygelė atsirado. Tiesa, jau sakiau šios dienos „Panoramoje“ avansu. Sa­kiau, kad ta knygelė atsirado neplanuota, kaip kartais vaikai atsiranda neplanuotai, nebūtinai pagal šeimos planavimo politiką. Šitą knygelę paskatino aplinkybės – tai tos kontraversijos, triukšmai, protestai ir tam tikros demagogijos dėl Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio pelenų pervežimo į Lietuvą ir jų palaidojimo su tam tikra valstybės ir didele Bažnyčios pagarba. Daliai inteligentų tai nepatiko. Protestuodami jie gerokai perlenkė savo lazdeles. Man tas perlenkimas nepatiko ir pamačiau labai…

Kadangi esu domėjęsis, ne tik skaitęs, bet ir kalbėjęs įvairiose konferencijose apie Birželio sukilimą nuo gana seniai, ir 70-osios metinės prieš metus buvo minimos, tai visokių minčių turėjau. Kai leidau savo tėvo atsiminimus, žinoma, labai apgailestavau, pats sau kaltę skir­damas, kad neišklausinėjau jo detaliai apie Laikinosios Vyriausybės darbą. Užtat įdėjau ne visai jo plunksnai priklausantį tekstą, nors tai tekstas visos Laikinosios Vyriausybės vardu parengtas, aišku, turbūt daugiausiai Juozo Ambrazevičiaus, kurį aš pavadinau „Laikinosios Vyriausybės autobiografija“. Jis paskelbtas mano tėvo atsiminimų knygoje kaip priedas prie archyvinių dalykų, ir, kaip ir daugeliu kitų atvejų, likęs be dėmesio. Be dėmesio istorikų, tuo labiau kokių nors politologų, kurie kartais imasi istorinių temų.

Ir štai pamačiau, kad yra jų tiesiog neskaityti dalykai. Net ir tai, kas buvo paskelbta sovietiniais laikais kaip tokia propagandinė politinė medžiaga „Dokumentai kaltina“ apie Laikinąją Vyriausybę. Ten irgi yra svarbių tekstų, kurie taip pat tartum nežinomi. O labai mielai skamba tai, ką naudoja kalbėtojai ir teisėjai – politiniai teisėjai, pasikliaudami tiesiog tuo, kas girdėta. Aš mačiau tai daug kartų net ir Kovo 11-osios atžvilgiu. Todėl stengdavausi ir toliau stengiuosi skelbti dokumentus vis manydamas, kad tai šiek tiek trukdys perpasakoti gandus. Neva jie ir yra istorija.

Yra parašyta, yra to laiko dokumentai. Taip pat, kaip sakau, tai liečia Kovo 11-ąją, aš paėmiau ir paskelbiau net juodraščius su Kovo 11-osios Aktu. Kas nori, tegul žiūri ir tegul nekalba tartum „visiems žinomų“ dalykų. Čia irgi yra to paties, kai iš tikrųjų ir sukilimas, ir Laikinoji Vyriausybė matoma per vieną primestą prizmę – žydų likimo prizmę. O ten buvo ir kitų žmonių tragiškas likimas, kai įžengianti vokiečių kariuomenė žudė kaimiečius pasienyje; atsimename, žinome apie Ablingos kaimą, bet ir Suvalkijoje buvo labai baisių dalykų. Jie tik dabar yra paskelbti. Aš tą knygą jau pažymėjau čia. Ji kaip tik dabar ir pasirodė, man atrodo, ne iš Istorijos instituto malonės. Gintaras Lu­činskas – „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje“. Jau antra gerbiamojo Lučinsko knyga. Jis pats dirba, renka dokumentus, atsiminimus ir skelbia istorinę medžiagą.

Kadangi buvo konferencija, pamatėme Augustiną Idzelį, istoriką iš Vakarų, kuris kaip tik domisi, rašo Sukilimo klausimais. Man rodos, minima net ir jo knyga „Ho­lokaustas Lietuvoje“ anglų kalba. Turbūt neišversta į lietuvių kalbą. O kam reikia mums žinoti, ką kas nors kitaip kalba, kai „ir taip viskas žinoma“? Kokios nors klišės užmestos, o net literatūros nėra žinoma. Tai aš priminiau.

Sudėjau keletą autentiškų dokumentų. Na, tas memorandumas, kaip Kęstutis sako, būtų gerai atrasti jo originalą. Tad reikia ieškoti. Aišku, jeigu Škirpos sūnus neprisileidžia…  Bet jeigu memorandumas buvo nusiųstas, tai jis gali gulėti kur nors Vokietijos archyvuose, gali gulėti net su kokių nors klerkų arba politikų pastabomis, kaip jie pažiūrėjo į tokį memo­ran­dumą ir į taip valstybiškai pasisakančią, nors ir atsistatydinančią arba nušalinamą Laikinąją Vyriausybę. Ten valstybinis dokumentas. Jie norėjo palikti kaip testamentą: kas mes esame, ką mes darėme, ko siekėme ir kas galų gale turėtų būti.

Štai tokios paskatos buvo man surinkti ir paskelbti tuos dokumentus. Sakau – kaip apie Kovo 11-ąją, kaip apie Stasį Lozoraitį, kaip apie visą Lietuvos kelią į NATO. Tokių knygų esu išleidęs.

Žinoma, buvo ir supratimas, kad reikia šviesti, bent jau mąstančią visuomenę, kurios čia tiek daug matau, kuriai tai įdomu. Jos dar yra Lietuvoje. Tegul žino faktus, kaip ir kada prasidėjo Lietuvos pasipriešinimas. Toks yra mano požiūris. Aš jį iškėliau į knygos viršelį, kad tai yra visos ilgosios Lietuvos rezistencijos, nežinau, ar jau pasibaigusios, bet pirmiausia Rytų galybei, pradžia; nors epizodiškai mus ir Vokietija buvo okupavusi, ten taip pat buvo kelerių metų re­zistencija. Na, tapo antinacinė, lyg ir vengiant Vokietijos vardo. Taip pat kaip stengiamasi neminėti Sovietų Są­jun­gos. Kokia nors kitokia okupacija – bolševikų arba stalinistų. Reiktų sustatyti valstybiškai visas valstybes, kurios ką nors darė, bus tada aiški ir mūsų valstybė, o ne vien  tai, kad lietuviai priešinosi naciams arba bolševikams.

Matote, čia dar tokios digresijos. Bet štai jums Lietuvos pasipriešinimo pradžia kaip labai svarbus faktas. Aš jį taip pamačiau žiūrėdamas į tą dokumentaciją, ir galų gale kažkokį atoveiksmį – kaip nepripažint, kaip suniekint, kaip išlikti prie sovietinės interpretacijos, kad sukilti buvo blogai. Lyg ir nesakoma, kad reikėjo būti ištikimiems Sovietų Sąjungai ir kovoti prieš vokiečius, besiveržiančius į Sovietų Sąjungą…

Man jau seniai kildavo klausimas, ar ta karo pradžia iš tikrųjų reiškia, kad vokiečių kariuomenė peržengė Sovietų Sąjungos sieną? Ar tuo mes jau ir pripažįstam, kad tai teisėta Sovietų Sąjungos siena? Kad per Lietuvą jie eina kaip per Sovietų Sąjungą? Būtent sukilėliai ir Laikinoji Vyriausybė turėjo labai aiškų tikslą: padaryti, kad taip nebūtų; anie įžengė ne į Sovietų Sąjungą, ką mes bandome jau 20 su viršum metų po Kovo 11-osios grąžinti į sąmonę, kad mes nebuvom Sovietų Sąjunga! Mes buvom laikinai okupuota Lietuvos valstybė. Bet tas pats ir 1940–1941 metais – vokiečiai įžengė į prieš tai sovietų okupuotą Lietuvos valstybę. Peržengę tariamai – aišku, jie buvo pri­pažinę kaip karo sąjungininkai, jie džiaugėsi, kad su sovietais turi bendrą sieną. Šventė, kad atsirado bendra siena, kuri eina per Brestą ir Lenkiją. Buvo didelė šventė. Taip ji įvardijama – Vokietija ir Sovietų Sąjunga jau turi bendrą sieną. Bet tai – plėšikų požiūris. Mes neturime palaikyti plėšikų požiūrio, kuris, sakysim, paskui buvo pakoreguotas Lenkijos žemėse, o čia taip lyg ir lieka Sovietų Sąjungos 1941 metų siena.

Šie dalykai liečia galvoseną, labai nuo seno prifarširuotą kažkokių požiūrių, tartum koks skirtumas… Atsimenu vieną įžymų Seimo narį, par­la­mentarą iš komunistų partijos, paskui LDDP ir t. t., kuris kartą į Seimą atėjęs sako: „O koks čia skirtumas?.. Koks čia skirtumas, ar buvom okupuoti, ar buvom sovietinė res­pu­b­lika…“ Suprantat… Gal kam nors ir nėra skirtumo, o aš, būdamas tam tikrame bare dėl Lietuvos nepriklausomybės, mačiau, kad tai fundamentalus dalykas. Ne tik tarp mūsų, bet ir pasaulyje. Fundamentalus dalykas: ar mes esame Sovietų Sąjungos gabalas, kuris štai sumanė atsiskirti, ar mes nesam Sovietų Sąjungos gabalas? Mes buvom užgrobti ir mes norim, kad pasibaigtų tas užgrobimas. Mes norim būti taip, kaip priklauso, kaip jau buvom. Tai įrašyta ir Kovo 11-osios Akte, žinoma. Tačiau tu gali sau įrašyti, gali susitarti tarp savo draugų, bet kokiam dar  kiekiui žmonių pačioje Lietuvoje būtų reikalinga smegenų terapija šituo klausimu…

Vėl tam tikra šviečiamoji užduotis. Kartais skaitai tuos Laikinosios Vyriausybės dokumentus, kas tada vyko ir kaip buvo dėstomi dalykai, na, ir ten vienas kitas žodis tikrai nereikalingas. Aš buvau poste, kai pasirašinėdavau valstybės dokumentus, ir ypač politinius, atsimena mano kolegos, reaguodavau iki paskutinio momento. Visada ga­lima atrasti geriau. Bet kartais tu atrandi visai negerų, „pražiūrėtų“ arba kažkokių dar dalykų, einančių lyg automatiškai.

Tai esu pasakęs įžangoj – vieną kitą žodį Ambrazevičius būtų galėjęs išbraukti prieš pasirašydamas. Bet aš žinau, kokiomis sąlygomis tai būna. Kai būna posėdis, galbūt jis dar tęsiasi, sekretorius surašė, atspausdino, ar tu gali nutraukti visus kitus reikalus, atsisėsti ir dabar kiekvieną žodį studijuoti ir galvoti, ką jis ateityje kada nors reikš. Tai nerealu. Tarp kitko, ką aš irgi bandžiau pasakyti įžangos žodyje, ta visa situacija, susijusi su Juozo Brazaičio pelenų laidojimu, ir priekaištai man parodė, kad daug apsišvietusių, inteligentiškų žmonių nemąsto realistiškai. Nemąsto to laikotarpio sąlygomis, kaip anie žmonės galvojo, galėjo galvoti ir kokius darė sprendimus, taip formuluodami tikslus. Tartum gyveno, kaip dabar, o dabar mes būtume gudresni.

Labai gerbiamas Tomas Venclova yra pasakęs: tai buvo klaida, jokiu būdu nereikėjo sukilimo… Aš džiaugiuosi, kad istorikas šiandien mąsto kitaip. Bet yra mąstančių ir anaip. O kas tada? Ar mes lendam į apkasus ir kovojam Sovietų Sąjungos pusėje prieš vokiečius? Tai kas, kad mus savaitę prieš tai nuteriojo ir dar tą pačią dieną Rainiuose niokoja, kankina ir žudo politinius kalinius. Arba Pravieniškėse sovietai šaudo žmones, o „tarybų Lietuva“ turi įsijungti į kovą prieš nacius – prieš Vokietiją. Tai visiškai nerealūs įsivaizdavimai. Bet kaip jie lengvai mėtomi: ot, mes būtume buvę protingesni… Maždaug tokia nuostata.

Aš pasiėmiau čia ir paskutinę, naujausią Lietuvos istoriją. Labai įdomus dalykas: keturi autoriai parašė, kaip jie angažuojasi, ypač profesorius Alfredas Bumblauskas, pa­gerintą, jau nebe „šapokinę“, nebe „klaidingą“ istoriją. Aš nemanau, kad visi keturi taip galvoja, bet taip buvo anonsuota. Ten nėra labai prastų dalykų, gan ne­blogai parašyta ta istorija, o aš pasižiūrėjau į dalį apie Birželio sukilimą. Skyrelis glaustas, nes ką gi, visai Lietuvos istorijai – vos tokia knygelė. Bet jis gana teisingai parašytas. Tokiom sąvokom, tokiom sampratom teisingai sudedant taškus.

Sukilimas prieš sovietus. Aš tai manau, kad buvo sukilimas prieš Sovietų Sąjungą, o ne prieš kažką kitą. Gal čia toks sąlyginis terminas – sovietai, naciai, taip kartais lengviau kalbėti. Bet istorikai labai aiškiai daro išvadą, kad Vokietijos vyriausybė uždraudė lietuviams sudaryti bet kokią savo Vyriausybę ir skelbti atsišaukimus į tautą (iš tikrųjų tai faktas, tai reikia priminti), o štai sukilėliai pasielgė priešingai. Jau anksčiau esu sakęs ir rašęs, kad tai buvo pirmas antivokiškos rezistencijos veiksmas – pasipriešinti vokiečių įsakymui – Nedarykit! – O mes darysim! Tad mes jau rezistentai, mus gali sušaudyti iš tikrųjų tie patys vokiečiai, jeigu pasielgta ne taip, kaip jie buvo įsakę. Po to sakyti, kad čia veikė vokiečių pakalikai, „kolaborantai“ – labai tendencinga, išankstinės primestos klišės. Galų gale pajutau net tam tikrą ryšį, kaip sovietų propaganda savo ideologiniame kare ėjo prieš Lietuvos partizanus, prieš ginkluotąją rezistenciją jau lyg po karo. Visada prikaišiojo, ir dar vėliau, jau po Kovo 11-osios, kai mes paskelbėm, kad nė vienas, kuris kovojo už Lietuvą, nėra nusikaltęs Lietuvai. Sėdėję kalėjimuose turėjo teistumus, baustumus buvę politiniai kaliniai – mes tą nai­kinome, nes jie nėra nusikaltę. Galbūt anai Sovietų Sąjungai, kuri pati buvo nusikaltėlių valstybė, bet jie nėra nusikaltę Lietuvai.

O jiems ir tada, ir net po to smegenų plovėjų Vakaruose dėka užmesdavo, kad mes „reabilitavom karo nusikaltėlius“. Nepriklausoma Lietuva iš karto reabilitavo 30 tūkstančių karo nusikaltėlių! Nebuvo net žodžio „reabilitacija“. Bet visi pasipriešinimo dalyviai buvo bandomi pateikti kaip karo nusikaltėliai, nes jeigu tu priešiniesi Sovietų Sąjungai, tai tu – už nacius. Tokia paprasta klastotė. Bet ji buvo varoma 50 metų. Todėl, žinoma, man ir norisi matyti, kad rezistencija, kuri vėl kita forma pasireiškė 1944–1945 metais, ir po to ginkluotoji re­zistencija vyko dar dešimt metų, tai iš tikrųjų buvo tęsinys šios 1941 metų rezistencijos, kuri taip pat buvo ginkluota. Prieš so­vietinį okupantą, paskui kitokia forma prieš nacių okupantą. Tokie tad momentai, detalės. Bet kaip sakoma: velnias gyvena detalėse.

Ir dideli dalykai gyvena detalėse. Štai „Laikinosios Vyriausybės autobiografija“, kuri žinoma, bet ir liko nežinoma. Vienas egzempliorius išliko mano tėvo archyve, o ji buvo pa­skelbta ir Vakaruose, žurnale „Į laisvę“ per kelis numerius. Bet štai ta detalė. Kai buvo skelbiama 1961 metais Vakaruose, tai paskutiniai du sakiniai tapo nubraukti, matyt, paties Juozo Brazaičio. Žiūrėkite, kokia įdomybė. Paskutiniai „Laikinosios Vyriausybės autobiografijos“ sakiniai. Kada jie parašyti?

„Lietuvių tauta pradėjo naujos okupacijos vargus ir naują kovos, jau slaptos kovos, tarpsnį. Tačiau anie laisvės spinduliai jau duos drąsos, atkaklumo ir organizuotos valios kovoti ir prieš antrą okupaciją, o Laikinosios Vyriausybės žmonės įsilies į pagrindinius [galbūt pogrindinius] organus, kurie toliau vadovaus tautos egzistencinei kovai.“

Kada tai yra rašoma? 1941 metų pabaigoje, taip reikia manyti, kai Vyriausybė išsiskirstė ir nutarė, o Ambrazevičius galbūt vadovavo, surašyti visą savo veiklą su pavardėmis, institucijomis, su vokiečių visokiais įstaigų niuansais ir ben­d­ravimu: kokia kariuomenės (Vermachto) laikysena, po to Gestapo, kokios lietuvių, iš tikrųjų kolaborantų voldemarininkų ar dar ten kokių nors, intrigos prieš Laikinąją Vyriausybę, kas ką ten darė, – viskas surašyta. Bet štai tie paskutiniai sakiniai, kur sakoma, kad lietuvių tauta pradėjo naujos okupacijos vargus ir naują slaptos kovos tarpsnį – tai 1941 metų pabaiga. Slapta kova prieš naująjį okupantą. Tačiau anie…

Tai iki čia paliko, skelbdami 1961 metais, o toliau nuėmė, nes buvo pasakyta, kad Laikinosios Vyriausybės žmonės įsilies į tuos organus, kurie vadovaus tautos rezistencinei kovai, vadinasi, jie eina į pogrindį kaip Juozas Brazaitis. Jie dabar kovos prieš nacius, nes naciai apvylė. Naciai nepripažino, nedavė jokio šanso Lietuvai ir lietuviams. Apsisprendimas dabar toks, ir man tai atrodo reikšmingas dalykas: Laikinosios Vyriausybės politinė grupė, Juozo Ambrazevičiaus vadovaujama, aiškiai apsisprendė antinacinės koalicijos naudai. Vadinasi, orientacija jau nebe į Vokietiją, kuri, šiaip ar taip, valdo, galbūt ir karą laimės. O Lietuva tai padaro labai greitai. Pa­galvokim, Italija tiktai 1944 metais atsimetė nuo Hitlerio, pasuko savo ginklą prieš Musolinį ir Hitlerį. Kada tą padarė Slovakija, kada padarė Bulgarija, Rumunija? Tik pačioje karo pabaigoje, o Lietuva pasidairė, vos pusė metų praėjo ir viskas – jokių vokiečių. Einam už demokratiją ir, žinoma, tikimės jos.

Čia paskelbtas visas tekstas iš mano tėvo archyvo, o ten buvo paskelbtas ne visas, tuo būdu suaktualinant. „Lietuvių tauta pradėjo naujos okupacijos vargus ir naują kovos tarpsnį“, tartum jau gerokai po karo vyksta partizaninis pasipriešinimas ir apie tai kalbama, o iš tikrųjų buvo kalbama apie kovą prieš vo­kiečius. Suprantate, ką reiškia datavimas ir kontekstas, ko aš labai pasigesdavau visose tose kalbose apie Juozą Brazaitį, apie Laikinąją Vyriausybę ir jos vertinimus.

Yra štai dokumentas, labai keistas, gaila, kad daug garbingų žmonių pasirašė: „Atviras laiškas dėl J. Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“. Kaip jie žiūri, kaip smerkiama, kas yra smerkiama ir kada. „Lietuvos piliečių ir kitų žmonių persekiojimai ir naikinimai“. Vadinasi, piliečiai ir kažkokie kiti žmonės. Nežinia apie ką, jei ne piliečiai; žydai buvo Lietuvos piliečiai, turbūt čia kalbama ir apie juos; „ir įvykdyta J. Brazaičio vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės valdymo metu“. Valdymo! Vadinasi, jie valdė Lietuvą. Ir kada? Klausykit! Bet tai niekai. Aš sakau, galima priekaištauti Juozui Brazaičiui, kad jis kokio nors žodžio neparedagavo, o čia tokie protingi žmonės skaitė ir nematė.

Žinote, galėčiau daugiau komentuoti, bet apskritai reikia eiti prie faktų, prie tikros medžiagos ir galų gale vertinti žmones kaip žmones realioje jų situacijoje. Štai naujoje istorijos knygoje, tarp kitko, yra vienas sakinys apie Laikinosios Vyriausybės deklaruojamą antisemitizmą. Jau ko ko, o to jinai tikrai nedeklaravo. Pasitaiko žodis apie žydus, kuris galėtų būti kaip nors panašiai interpretuojamas, bet štai rašoma, kad yra „deklaruotas antisemitizmas“.

Gal tai Žydų padėties nuostatų sudarymas. Jie nebuvo sudaryti tam, kad paskelbtų antisemitizmą, bet baisios antisemitinės jėgos valdymo metu, matyt, buvo kokių nors samprotavimų, kad reikia užimti poziciją. Aišku, buvo galima leisti susinaikinti. Tai irgi reikia įsivaizduoti, kodėl buvo rašomi tie Žydų padėties nuostatai, kaip Kęstutis Girnius paminėjo, lankstesni ir švelnesni, nei vokiečių jau paskelbti. Kam dar tada lįsti. Matyt, buvo kažkokie keisti samprotavimai, sumetimai. Gal iš dalies ir klastotė, nors pačioje pabaigoje yra Juozo Brazaičio parašas.

Konclagerio steigimas VII forte. Aš labai norėčiau rašiusių istorikų paklausti, iš kur jie žino apie „konclagerio steigimą VII forte“. Laikinosios Vyriausybės dokumentuose nėra tokių dalykų. Yra vieną sykį pasakyta apie koncentracijos stovyklą, negeras žodis, nors Lietuvoje jis prieš karą turėjo kitą prasmę negu Vokietijoje. Ir „pritarti“, kad būtų steigiama. Tai nereiškia, kad mes įsakome steigti ar steigiame. Kažkas kelia tą klausimą – ir pritarti. Čia birželio pabaiga. Po to yra komendanto Jurgio Bobelio liepos 7 d. pranešimas, fiksuotas protokole, kad vokiečių patvarkymu dabar steigiama Vilijampolėje žydams getas. „Vokiečių patvarkymu“ dabar stei­giama, o ne iš karto konclageris VII forte, kur vyko šaudymai. Ten iš tikrųjų vyko šaudymai dar esant Laikinajai Vyriausybei, o dalyvavo voldemarininkai ir kiti dėl savo šeimų [išvežimo] kerštingai nusiteikę kariškiai. Laikinoji Vyriausybė nieko bendra su tuo neturėjo.

Vieną sovietinę klastotę paminėsiu, kad yra Valterio Štalekerio ar Hamano dokumentai, ne, Karlo Jėgerio ar Valterio Štalekerio, kur jie sako: mes jau atėjome, jau esame ir pradedame vykdyti žydų eksterminaciją. O sovietų Lietuvos politikai, siųsdami atstovus į vieną teismą Vokietijoje ir liudydami apie tą momentą, sako: vokiečiai neva rašo, kad jie perėmė žydų eksterminaciją iš Laikinosios Vyriausybės. Perėmė, taigi Laikinoji Vyriausybė jau vykdė, jau šaudė. Tai politinis priešas, kuris taip daro.

Mes turime skirti dalykus ir matyti tokias klastotes. Ir to konclagerio steigimo VII forte redakcija galėjo būti pakoreguota. Žinoma, teisingai sakoma, kad Laikinoji Vyriausybė situacijos nevaldė. Bet ji kai ką padarė, ir viskas išvardyta. Sugrąžino iki [1940 m.] birželio 15 d. bu­vusią tvarką, atkūrė apskritis, miestų savivaldybes – grąžino Lietuvos valstybės tvarką. Visą sovietinę tvarką išmetė į šiukšlyną. Pirmom dienom, pirmais dekretais, pirmom pastangom.

Visai teisingai rašoma, kad svarbiausias sukilėlių tikslas, nepaisant tam tikrų kurtuazinių arba diplomatinių reveransų Vokietijos kariuomenei, išlaisvinančiai Lietuvą, ar net ir Hitleriui teko vienas sakinys, bet svarbiausias sukilėlių tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dabar mes jau suprantame, tai dabartinėje Lietuvos istorijoje pasakyta. O pats Juozas Brazaitis yra labai gražiai ir grakščiai pažymėjęs viename savo raštų, kad visais laikais būna tam tikros formulės, kaip jis sako, konvencinės, kurias tiesiog privalu vartoti, kaip antai „šviesią komunizmo ateitį“. Žinote, yra tam tikri žanrai, tam tikras dokumentų lygmuo, kur tie dalykai įrašomi. Tai Laikinosios Vyriausybės, net labiau ne jos, kadangi jos pačios dokumentuose didelių reveransų Hitleriui nėra, bet LAF‘o dokumentuose, laikraštyje „Į laisvę“ yra tokių tiradų, kurias mielai priskiria Laikinajai Vyriausybei tie, kurie nori ją blogiau parodyti. O tai, galų gale, irgi tam tikros konvencinės formulės.

Man patiko vienas istorikas ir muziejininkas, kuris užrašė šiek tiek mano tėvo atsiminimų. Jie nebuvo paskelbti, gal nepatiko kam nors, tai buvo 1993 m.; bet jis davė pavadinimą pagal mano tėvo žodžius: mes vokiečius sutikome be Heil Hitler. Mat Vyriausybės atstovai vyko ieškoti – kur tie vokiečiai? Gaižiūnuose stovi Raudonos armijos dalinys, gali iš Kauno padaryti Rainius keršydami už sukilimą. Todėl kai atvyks vokiečiai, bus ramiau. Kelias dienas Kaunas, pats sukilęs ir išsivadavęs, buvo baisiame pavojuje. Tad siuntė Zenoną Ivin­skį, atrodo, jis buvo numatytas bendravimui su vokiečių kariuomene. Ir jie svarstė Vyriausybėje, o kaip mes juos sutiksime? Ir nutarė – be Heil Hitler. Nors tai būtų labai patikę, pataikavimas galėtų būti net atleistinas. Ir vis dėlto ne. Visokių būna detalių.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kas turite knygutę, į viršelius. Čia mano parengti dalykai. Ir pašto ženklai atspindi istoriją. Čia vidury yra Lietuvos Vytis, paskutinis, gražus, ar tik ne Vytauto Kazimiero Jonyno projektuotas pašto ženklas, su perspausdinimu – „LTSR 1940 m. liepos 21 d.“, toks antspaudas. Taigi toliau naudojami ankstesnieji ženklai, bet jau ne Lietuva. O štai čia yra „Počta SSSR“ su perspausdinimu „Nepriklausoma Lietuva 1941 m. birželio 23 d.“

Tą pačią dieną paštas jau Lietuvos pusėje, jis yra Lietuvos valstybėje, suprantate, ir reikia naudoti tuos ženklus. Paštas veikia, viskas turi veikti, nors vokiečių dar nėra. Paskui čia dar pabaigoje vienas liūdnai pažįstamas veikėjas [Hitleris], ir perspausdinta „Ostland“. Taip, mes buvom kadaise „Ostland“. Aš kažkur esu sakęs, gal ir šiame pačiame tekste, kad ar „Ostlandas“, ar LTSR – vis to paties velnio verti okupantų dariniai, jie nėra Lietuvos valstybė. Ačiū. (Plojimai)[…]

Informacijos šaltinis – „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.

2014.06.22; 06:08


Prisijunkite prie diskusijos