Valius Aleksa. 27 pakopos žemyn


Print

Kur šiuos 27 metus Lietuva ėjo, ar ši savaitė atitiko pasirinktą kryptį? Euroentuziastas pasakytų kad kilome – 27 pakopas aukštyn, eurorealistas kalbėtų apie 13 pakopų, euroskeptikas paaiškintų, kad einame pro šalį (ne ten ir ne į tą pusę).

Tačiau ėjimas žemyn – nebūtinai yra tik europesimisto formuluotė. Ko gero, kai niekur tikslingai neiname – gyvenimo tėkmė savaime nuskandina į apačią.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje buvo populiaru prognozuoti bei diskutuoti apie Lietuvos ateitį. Vieni ją matė šviesesnę, kiti tamsesnę, tačiau visi kūrė įvairias Lietuvos ateities vizijas. Nei viena iš jų nebuvo įgyvendinta, tačiau kas yra tai – ką dabar turime, kas yra įgyvendinta bemaž savaime be krypties ir be vizijos? 

Kariškas automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Panašu, kad Lietuvos valstybės formavimasis vyko gan spontaniškai, buvo nulemtas konkretaus laiko politikų interesams naudingų bei jiems reikalingų sprendimų. Be abejo, buvo pakopų aukštyn, bet ant jų užlipus ir apsidairius, skubiai būdavo neriama atgal. Tarkim, Lietuvos įstojimą į NATO – ir euroskeptikai, ir euroentuziastai sutartinai įvardintų kaip teisingą ir bene svarbiausią strateginį Lietuvos žingsnį po Nepriklausomybės atgavimo. Tačiau kartu su juo įvyko ir antras veiksmas – Lietuva įstojo į NATO ir… nusiginklavo. Absoliučiai daugumai politikų tvirtinant ir juos palaikantiems verslininkams pritariant, kad „NATO mus apgins“, buvo atsikratyta atsakomybės už savo šalies saugumą.

Ir įstojus į NATO, ir šiuo metu galioja tas pats reikalavimas ne mažiau nei 2 proc. BVP skirti gynybai. Nors visada buvo savaime aišku, kad normaliai mąstantis politikas, verslininkas ar bet kuris žmogus neskubės pildyti savo įsipareigojimų kitai pusei, jei ta kita pusė nesilaiko savo įsipareigojimų, tad gan įdomiai atrodė įtikinėjimai, kad tarptautinėms karinėms sąjungoms toks požiūris į partnerystę negalioja.

Nuo pat pradžių Lietuvai bei mūsų kaimynėms Latvijai ir Estijai įstojus į NATO buvo visur ir vos ne visuotinai tvirtinama, kad šių šalių neįmanoma apginti. Tad valstybių savanoriškas nusiginklavimas tiems, kurie šią „neįmanomumo“ nuomonę palaikė, buvo visai parankus, nes leido egzistuoti konkrečiai priežasčiai, kodėl trijų Baltijos valstybių ginti ir nereikėtų, nes jos juk pačios savo įsipareigojimų nesilaiko.

Padėtį regione šiek tiek gelbėjo Estija, kuri sugebėjo ne tik skirti 2 proc. BVP gynybai, bet ir iškopė į ekonominės ir socialinės gerovės užtikrinimo visuomenėje lyderės pozicijas tarp Baltijos šalių. Misija neįmanoma Lietuvai, sėkmingai ir nepersitempiant vyko pas kaimynus, nors visų trijų šalių startinės galimybės buvo vienodos.

Atsakomybė ir neatsakomybė

Nors ir didžiuojasi šiuo metu prezidentė, kad Lietuva 2018 m. jau skirs 2 proc. BVP gynybai, tačiau derėtų ir labai konkrečiai įvardinti sumą, kuri nebuvo skirta nuo 2004 m. Pasiteisinimai, kad reikėjo pinigų ligoninėms, vaikų namams ir pensijoms, netinka. Turime didžiausią socialinę atskirtį tarp Europos Sąjungos šalių, vienas prasčiausių socialinių garantijų ir mažesnes pensijas net už Latviją, kuri per paskutinę finansinę krizę turėjo skolintis pinigų iš Tarptautinio Valiutos Fondo, tuo tarpu, kai mūsų visi trys „generolai“ aukščiausioje valdžios piramidės viršūnėje vaikščiojo nosis užrietę ir skolinosi iš komercinių bankų. Atsakymas, kad neskyrėme finansavimo gynybai, bet skyrėme verslui vystyti – arba ciniškas melas, arba nesupratimas. Nes jei skyrė verslui – tai gal verslas dabar ir galėtų prisidėti prie šalies gynybos reikšmingesnio finansavimo. Estija taip pat vystė verslą, skyrė sutartinį NATO šalių procentą gynybai, tačiau sugebėjo pasirūpinti savo piliečiais, kurie iš mažosios šalies Europoje kažkodėl neišbėgioja.

Ta neskirtoji suma reiškia, kad Lietuvos pasirengimas apginti savo šalį galėjo būti kelis kartus svaresnis, nei yra šiuo metu. Svarbios ne tik techninės galimybės, tačiau ir piliečių nusiteikimas savo šalį apginti, t.y. prisiimti už ją atsakomybę. O atsakomybės prisiėmimas, be abejo, prasideda nuo piramidės viršaus, todėl tas „viršus“ ir būna vadovais išrinktas. Tik retais atvejais atsakomybę prisiima apačios – vadinamieji plebėjai. Tiesa, kartais tai irgi įvyksta – žinome iš dokumentinių knygų, pasakojimų, atsiminimų apie pokario pasipriešinimą Lietuvoje. Tačiau toks nevalstybinis atsakomybės prisiėmimas turi savo specifiką, elgiamasi taip, kaip sugebama, dažniausiai – desperatiškai, ir galiausiai pralaimima, kovotojai būna fiziškai sunaikinti. Todėl valdžios viršūnės piramidės atsakomybė yra ir visada išliks esminiu vertinimo kriterijumi, atskleidžiančiu, ar valdžia verta ir pajėgi atstovauti ir prisiimti atsakomybę už savo šalį, ar tėra tik savo pačių ar svetimų ambicijų į viršūnes išstumti vergiško mentaliteto personažai.

Premjero elgsena – tradicinė

Todėl ir verta pažiūrėti į mūsų vadovus – kokią atsakomybę jie spėjo per savaitę pademonstruoti? Ryškiausias ir jau įprastu tampantis atsakomybės kratymosi pavyzdys – premjeras S. Skvernelis nenuvylė. Deja, nenuvylė ne kaip vyriausybės vadovas, o tik kaip „pavyzdys“. Premjeras savaitės pradžioje žurnalistams pareiškė, kad ar egzistuos valstybės stabilumą užtikrinanti koalicija, dabar, esą, priklausys didžiąja dalimi nuo Socialdemokratų partijos apisprendimo. Kitaip tariant, kai jau aiškėja, kaip socialdemokratai apsispręs, premjeras kratosi atsakomybės už koalicijos ateitį, tuo pačiu ir už vyriausybės darbo stabilumą.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Savaime aišku, kad socialdemokratų skyriai ne į žvaigždes žiūrėdami vienas po kito priima sprendimus, siūlydami partijai trauktis iš šios koalicijos. Tai normalus žingsnis, kai koalicijos partneriai pamina polinę etiką, tariasi ir susitaria su kitomis politinėmis jėgomis ir įgyvendina su partnerių pozicijomis nesuderinamą politiką. Iš esmės – tai galioja ne tik politikai, bet ir verslui, tarptautiniams santykiams ir elementariems žmogiškiesiems santykiams – negalima nei pasitikėti, nei dirbti su žmogumi – partneriu, kuris nesilaiko susitarimo, arba, paprasčiau tariant, – duoto žodžio.

O jeigu kalbant ne tik apie šios koalicijos praeitį, bet dar ir apie dabartį bei ateitį, ji tebėra premjero rankose. Reikėtų tik suderinti nesuderintas pozicijas, sprendimus priimtus be partnerių sutikimo atšaukti ir prisipažinti, kad visus metus ši vyriausybė tik vandenį maišė ir virė, bet nieko vertinga taip ir neišvirė.

Tokia elgsena – misija neįmanoma dėl ambicingojo mūsų premjero, tačiau – tai būtų normalus atsakomybės prisiėmimas ir už padarytas klaidas, ir garbės prisiėmimas už nuopelnus, jei tokių buvo.

Jeigu koalicijos sutartis valstiečiams su socialdemokratais išties svarbi – viskas premjero rankose, o peradresuota atsakomybė tiek ir tereiškia, kad turime premjerą, kuris valstybę valdo tik savo, ar dar blogiau, svetimų interesų saistomas ir, kaip ir bet kuris klasikinis populistas, bando visur nusigriebti grietinėlės dalį, pamiršdamas, kad be natūralaus pieno stiklinės ir tos grietinėlės šaukštelio nebūtų.

Skaldyti – dar ne valdyti

Deja, bet vietoj konstruktyvaus požiūrio jei ne į praeitį, tai bent į dabartį, S. Skvernelis bando megzti intrigas, suskaldyti socialdemokratų partiją, apeliuodamas į patyrusių politikų, kurie Lietuvą tais 27 laipteliais žemyn periodiškai būdami valdžioje ir vedė, pragmatinius ar asmeninius interesus, o jei paprasčiau – vietą prie liaudyje vadinamo „valdžios lovio“. Socialdemokratų partijos pirmininko rinkimai parodė, kad senosios dar iš Komunistų partijos laikų ir jos tradicijų suformuotos pas Socialdemokratus įsiliejusios grupės laikas politikoje artėja į pabaigą. Kitiems Seimo rinkimams šios partijos sąrašą jau formuos kita dauguma, tad natūralu, kad „senoji gvardija“ norėtų išsaugoti, pasiimti, pasilaikyti tiek kiek įmanoma, o įmanoma daugiau būnant valdžioje, tad bent jau iš dalies atskirti keletą socialdemokratų frakcijos Seime narių nuo partijos, S. Skverneliui gal ir pavyks.

Atsakomybės vengimas iš esmės būdingas daugumai mūsų politikų, tik šiuo atveju ir S. Skvernelio asmenyje vyriausybėje, ir Ramūno Karbauskio Seime, atsakomybės vengimas akivaizdžiau išreikštas. Kai laimėjusios partijos pirmininkas prisiima atsakomybę už kultūrą, sritį, kurios neišmano, o ne už valstybės valdymą, jam patikėtą rinkėjų, sunku yra toliau diskutuoti apie ką nors prasminga ir tenka tik konstatuoti apie laiptelių, vedančių žemyn tęsinį, kurių 2020 metais jau bus 30-imt.

Europos Sąjunga ar Lotynų Amerika?

Berods, 1994 metais, tuo metu valstybę valdant Algirdo Brazausko, Adolfo Šleževičiaus ir Česlovo Juršėno „šv. trejybei“, vienoje iš Lietuvos ateities vizijoms formuluoti skirtų konferencijų, gana įdomią, nors tuo metu nesulaukusią pritarimo vizijų kūrėjų tarpe, Lietuvos ateities prognozę išsakė pirmasis nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Anot jo, Lietuvos valstybės vystymasis juda Lotinų Amerikos keliu. Praėjus 23 metams tokia diplomato įžvalga pradeda atrodyti pranašiška. Gilėjanti socialinė atskirtis tarp labai daug ir labai mažai uždirbančių žmonių, korupcija, tik įsisavinti, tačiau reikšmingo proveržio nesuteikę šalį rėmusių fondų pinigai – visa tai būdinga besivystančių, trečiojo pasaulio šalių ekonomikoms ir visuomenės sanklodoms.

Lietuvą ir kitas Rytų ir Centrinės Europos šalis Europos Sąjunga rėmė ne todėl, kad apsirūpintų pigia darbo jėga. Priešingai, iš pradžių laisvos darbo jėgos judėjimui buvo taikomi apribojimai. Matyt, turėta lūkesčių, kad šalys priartės prie senosioms ES šalims būdingų socialinių, ekonominių standartų, plėsis bendroji rinka. Kai kurios šalys priartėjo, kai kurios pasiliko. Lietuvos atveju turime keistą hibridą, kai kuriais parametrais šalis iš tiesų priartėjusi prie ES vidurkių, tačiau kitais – krito į tokias prarajas, kad jų dugne surandame tik tolimo pietinio Amerikos žemyno pavyzdžius, o ne Briuselio dangoraižius, kurių ir Lietuvoje esama, tačiau europinio turinio jie valstybei nesuteikia, o suteikia tik fasadinį panašumą.

Valstybės ateitis – policijos rankose

Kita su Lotinų Amerikos šalimis sugretintina paralelė – oligarchija ir vadovų su antpečiais populiarumas aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Iš esmės labai įdomus Lietuvos paradoksas – buvę policininkai tampa miestų merais ir net, vienas iš jų, premjeru.

Savo metu į populiarumo viršūnes visuomenėje iškopę prokurorai Egidijus Bičkauskas, Artūras Paulauskas dar nestebino, nes teisininkų, tarp jų ir buvusių prokurorų, valstybės valdymo aukščiausiose struktūrose pasitaiko visada ir visur – ir Europoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau paskui prokurorus į renkamos valdžios struktūras žengė ir policija.

Generolo regalijos

Pirmas ryškus pavyzdys – Alytaus meras Vytautas Grigaravičius. Iš esmės šis policininkų vadovas nemažai prisidėjo ir sukuriant komisaro, tiesos gynėjo, įvaizdį visuomenėje.

Iš pareigų V. Grigaravičius atsistatydino dėl su jo darbu tiesiogiai netiek ir daug susijusio incidento, tačiau prisiėmė atsakomybę ir šiuo metu vis dar pelno pasitikėjimą Dzūkijos regione.

S. Skvernelis jau kitokio formato policininkas. „Komisariškąjį“ populiarumo avansą jis pasiėmė, tačiau ką gero nuveikė būdamas policininku, reikėtų gerokai pasukti galvą. Atsakomybės kratymasis sumaniai dangstomas ryžtingumu, kartais išties primena policinės, o ne demokratinės valstybės valdymo stilių. Sunku spręsti, kuris iš Lotynų Amerikos žvaigždutėmis ant pečių besipuikavusių vadų ar prezidentų yra dabartinio premjero kuriamos valdžios idealas, tačiau žmonėms toks vaizdinys patinka, nes kažkodėl asocijuojasi su teisingumu.

Nepaisant nesėkmių, baltų siūlų, kurie matyti kalbant apie bet kurį premjero priimtą sprendimą, nes jiems visiems pritrūko argumentacijos, S. Skvernelis išlieka pakankamai populiarus, o tai reiškia, kad visuomenė išsiilgusi grubios valdančios jėgos – „stiprios rankos“, kuri jai asocijuojasi su kepure ir generolo – komisaro uniforma, kad ir laikinai pakeista civiliniu kostiumu, bet per dešimtmečius policijoje prie „kūno priaugusia“, kaip tame anekdote apie nusipėrus pirtyje ant kūno surastą šimtasiūlę.

Policininko populiarumą sėkmingai palaiko žiniasklaida, noriai platinanti premjero pareiškimus apie kovas su bet kuo, tik ne su savimi.

Oligarchinė valstybė – jau yra ar dar tik bus?

Šią savaitę įvyko dar vienas įdomus, „lotyniškąją“ Lietuvos vystymosi versiją atitinkantis įvykis – buvusio policininko, verslininko, o tapus Kauno meru, ir oligarcho žinia, išsakyta Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ apie prezidento rinkimus.

Kai Visvaldas Matijošaitis buvo išrinktas Kauno meru, jis vienareikšmiškai yra pasakęs, kad į šalies prezidentus nepretenduos. Šią savaitę išgirdome reikšmingą pokytį – dabar populiarusis Kauno meras jau sako, kad paskelbs, ar kandidatuos, ar nekandidatuos į Lietuvos Respublikos prezidentus likus keliems mėnesiams iki rinkimų.

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Kad nepasako dabar – suprantama. Taip pat elgiasi visi, kurie prezidentinių ambicijų turi, pradedant S. Skverneliu, baigiant Vygaudu Ušacku. Paskelbti apie savo ketinimus dabar – reikštų tapti žiniasklaidos sutelkto dėmesio objektu, kuri būtinai atkapstytų tikrų ir netikrų atradimų, kuriuos pradėtų eskaluoti ir ankstyvajam kandidatui tektų susirinkti „visus kankorėžius“. Kai prisipažinimą tautai atliks bent 10–20 kandidatų vienu metu, tikėtina, kad visų jų biografijos faktai išliks labiau anonimiški, o jei ir iškils nemalonių dalykų, bus paprasčiau bendro rinkiminių kompanijų triukšmo fone nepalankias situacijas suvaldyti ir nukreipti norima linkme

Ką reikštų, jei V. Matijošaitis kandidatuotų ir būtų išrinktas prezidentu? Policininkas (tiksliau – dar milicininkas) verslą pradėjo dar eidamas pareigūno pareigas, o šiuo metu yra vienas stambiausių ir turtingiausių Lietuvos verslo atstovų. Nepaisant koks jis buvo policininkas, yra blogas ar geras žmogus, sėkmingas verslininkas, o šiuo metu ir sėkmingas Kauno meras, tačiau, kaip ten bebūtų – valdžios piramidės viršūnėje turėtume žmogų su antpečiais. Iš vienos pusės imponuoja tai, kad lyginant su kitu „tarnybiniu konkurentu“ S. Skverneliu, V. Matijošaitis gali remtis savo verslo kūrimo patirtimi, kuri yra žymiai sudėtingesnė, atsakingesnė ir visapusiškesnė nei vadovavimas vienai iš griežtai statutine tvarka apribotų jėgos struktūrų.

Vadovavimo Kauno miesto savivaldybei sėkmė taip pat slypi ne V. Matijošaičio policininko, tačiau V. Matijošaičio verslininko gyvenimiškoje patirtyje ir požiūryje į valdymą. Tačiau yra vienas svarbus momentas, prieš kurį akių neužmerksi ir kurį tenka konstatuoti – V. Matijošaitis jau ir šiuo metu atitinka visus oligarchą apibudinančius požymius, koks skaidrus verslininkas ir politikas jis bebūtų.

Ne tik Lietuvą ar Lotynų Ameriką tokių asmenybių atėjimo į valdžią atvejai ištinka. Užtenka prisiminti garsųjį Italijos premjerą Silvijų Berluskonį arba ir dabartinį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą. Paradoksalu, tačiau Dalios Grybauskaitės pagrindinis pirmosios kadencijos rinkiminis šūkis ir motyvas – deklaruota kova su Lietuvoje įsigalinčia oligarchija, išrinkus V. Matijošaitį – baigtųsi oligarchijos pergale. Diskusija apie tai, kad oligarchai gali būti gerieji ir blogieji, nėra tokia esminė. Visi, taip pat ir oligarchai, pirmiausia yra žmonės. O esmė tokia, kad mūsų šalyje jau tampa tendencija, kad į aukščiausius valdžios ešalonus gali pretenduoti žmonės, turintys policijos, verslo, bet neturintys valstybės valdymo pagrindų ir patirties.

Kitaip tariant, politiku Lietuvoje galima tapti ne baigus Harvardą ar bent jau Vilniaus universitetą, o užtenka Minsko policijos mokyklos ar Mykolo Riomerio universiteto neakivaizdinio skyriaus studijų. Štai kur, pasirodo, yra Lietuvos politikų tikroji kalvė. Tai ne tik ironija. Apie abiejų buvusių policininkų užsienio politikos kompetencijas, išmanymą, vertybes, prioritetus, o tai ir yra pagrindinės prezidento institucijos atsakomybės sritys Lietuvoje, nieko nežinome.

Draugai ir priešai – centras ir subinė

S. Skvernelis, kaip ir buvo prognozuota, užsienio politikos išmanymo stoką bando kompensuoti santykių su Lenkija sėkmių imitavimu, kuris, nors ir išviešintas bei išgarsintas Lietuvoje, slepia tokį pat nežinomą ir neapibrėžtą turinį, tiesą sakant, pačioje Lenkijoje ir nesureikšminamą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

27 pakopų tematiką dar galima pratęsti, bet vertikali judėjimo kryptis į apačią arba geriausiu atveju į šalį, deja, nepasikeis, ji egzistuoja, tarsi savaime šalį ištinka.

Pasiekusi Nepriklausomybę Lietuva pasuko nenuspėjama kryptimi, vienintelis šalį sutelkiantis motyvas – bendras priešas Rytuose yra nepakankamas valstybės ateities vizijai ir strategijai suformuluoti.

Senelis prof. V. Landsbergis, ko gero, bus pripažintas buvusiu Lietuvos vadovu 1990–1992 metais. Motyvų esama. Jei tuo metu šalį valdė Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), tai jos vadovas de facto buvo ir šalies vadovas, prisiimantis atsakomybę ir už šių 27 metų Nepriklausomos valstybės nesėkmes, ir garbę už sėkmės. Ir vienų, ir kitų dalykų buvo, tačiau bendras rezultatas skaičiuojant „rudeninius viščiukus“ – prastokas. Vieninteliai užtikrintos sėkmės argumentai – pati šalies Nepriklausomybė, narystė NATO, galbūt ir narystė Europos Sąjungoje. Tačiau šios narystės sėkmę arba nesėkmę parodys pačios ES ateitis. Visi kiti rodikliai nedžiugina. Nes jei tapti Europos centru buvo tik geografinė ambicija – tai tapti pagal daugelį rodiklių Europos subine tikrai niekas neprognozavo ir nesvajojo.

„Zapad“, JTO ir Lietuvos prezidentė

Prezidentė D. Grybauskaitė išvykta į Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) posėdį JAV. Įvertinant „Zapad“ grėsmių realumą ir nerealumą – tai, kad šalies vadovė bus „Pasaulinės vyriausybės“ centre, saugumo garantijų Lietuvai suteikia daugiau, nei ji būtų Lietuvoje. Tik bėda ta, ką ji Tėvynėje palieka? Policininką – neaiškių vertybių, ambicijų, atsakomybės vengiantį, tačiau aklai ryžtingumą demonstruojantį premjerą. Ir, kai nebus prezidentės ją šiame poste pakeisiantį Seimo pirmininką, kuris sėkmingai kalbasi su žmonėmis ir galbūt su kosmosu, tačiau nesugeba susišnekėti nei su Seimo daugumos paskirtu premjeru, nei su savo partijos pirmininku.

Sustabdykime Rusijos agresiją. AFP nuotr.

Kuris iš jų būtų patrauklesnė figūra netikėtumų atveju – retorinis klausimas, bet aišku, kad tėvynėje išvykus prezidentei susiklosto ne optimistinė situacija. Reikia tikėtis, kad „Zapad“ pratyboms Baltarusijoje artėjant į pabaigą prezidentė jau bus grįžusi.

Gąsdintis, kaip sako prezidentė, gal išties neverta. Tačiau apie šias pratybas iš tiesų verta kalbėti daugiau ir išsamiau. Šiaip ar taip – tai pirmos tokio mąsto pratybos, kur Lietuva labai konkrečiai ir aiškiai įvardijama kaip puolimo objektas.

Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį, kad Rusijos pastarojo laiko agresijos atvejai prasidėdavo ne pratybų metu, o joms pasibaigus ar besibaigiant. Pasitreniruodavo rusų kariškiai, o tada  – į Gruziją ar į Ukrainą. Eilėje šiuo metu yra įrašyta ir mūsų šalis, tad gąsdinimąsi nuo visiško abejingumo derėtų atskirti.

Po rugsėjo 20 d. prasidės pilkasis laikas ne tik gamtoje, bet ir prie Lietuvos sienų, kuris tęsis mažiausiai 2 mėnesius, kol paaiškės ar sutelkta Rusijos armija Baltarusijoje pasiliks, įsiteisins buvimą prisitaikiusi sau rotacijos modelį, kaip ir mūsų oro erdvę patruliuojantys NATO partneriai, ar pasitrauks ten, iš kur ir buvo iš visos Rusijos kraštų surankiota.

Nuo mūsų tai mažai priklauso, labiau – nuo įvykių Tolimuosiuose Rytuose. Tačiau norėtųsi ir Lietuvoje šiuo metu šiek tiek atsakingiau svaičiojančių, mažiau populiarumo reitingo taškų besivaikančių ir iš viso nereikėtų atsakomybės besikratančių politikų.

Rudens politinė darbotvarkė Lietuvoje bus įtemta. Kitokia ji ir negali būti po visus metus trukusios Valstiečių ir žaliųjų valdymo prasmės ir beprasmybės.

Belieka tikėtis, kad svarbiausiose pozicijose užsienio politikos ir krašto apsaugos sistemose vyraus konstruktyvus darbas ir situacijos supratimas apseinant be policijos atsargos generolo populistinės saviveiklos.

2017.09.10; 04:30