Šiuokart Sekreto vaškinės sienos atrodė dar raudonesnės – buvo jau skaudžiai raudonos ir dar spindžiau blizgėjo.
Generalinis sekretorius neabejojo, kad Nomenklatūros Patricijai ant jo supyko. Nutuokė ir už ką supyko. Todėl, nė nelaukęs, kol Patriciato balsas pasakys, kam jį pakvietė, prašneko:
– Garbieji Tėvai, kalbėdamas per televiziją, aš paminėjau nomenklatūrininkus. Liaudis žino, kad jie yra, todėl aš darau viską, ką galiu, kad tik liaudis tikėtų, jog Avangardas, pradėjęs pertvarką, su jais nuožmiai kovoja. Įtikinti liaudį, kad vyksta gyvenimo tikra demokratizacija, – jūsų man pavesta misija. Viešumas – mano Bucifalas…
Nomenklatūros Patriciatas tylėjo. Sekrete buvo taip tylu, kad ausyse spengė.
Išsigandęs, jog tuojau pasijus silpnas, generalinis sekretorius vėl prašneko:
– Aš privalau kalbėti liaudžiai apie tai, ko ji nori. Privalau kalbėti net ir apie tai, ko niekada nebus, jeigu liaudis nori, kad būtų. Aš – ne vaikas. Aš žinau, kad viršūnės niekada nesusilies su apačiom…
Pasigirdo geraširdiškas, kone tėviškas Nomenklatūros Patriciato balsas:
– Michailai Perestrojevičiau, viešumas – tavo Bucifalas. Mūsų Bucifalas – tu. Tad visi esam raiti.
Generaliniam sekretoriui atlėgo širdis. Jis nusišypsojo.
Patricijų balsas tarė:
– Mes pasikvietėm tave tik todėl, kad mus kamuoja nemiga. Kai negali užmigti, vis ką nors prisimeni. Štai mes ir prisiminėm… Išklausyk mus įdėmiai, Michailai Perestrojevičiau.
Vienas tūkstantis šeši šimtai šeštų metų gegužės mėnesį į Kremlių įvažiavo Dmitrijus Apsišaukėlis. Prie Dangun Žengimo cerkvės jo karieta sustojo. Dmitrijus Apsišaukėlis išlipo iš karietos ir nuėjo į vienuolyną, kuris stūksojo šalia cerkvės. Vienuolyne jį pasitiko našlė carienė Nagaja, septintoji caro Ivano Rūsčiojo žmona, tikrojo caraičio Dmitrijaus, jau mirusio, motina. Vienuolyne našlė carienė leido senatvės metus. Našlė carienė apkabino Dmitrijų Apsišaukėlį kaip tikrą sūnų. Carienė mylavo Apsišaukėlį. Carienė verkė iš džiaugsmo, "sūnų" vėl susitikus. Net ir tie, kurie iki tol galvą ant trinkos būtų guldę, kad Dmitrijus – netikras caraitis, dabar tuo suabejojo. Po kelių dienų Dmitrijus Apsišaukėlis jau sėdėjo caro soste… Na, soste jis išsėdėjo, berods, tik dvi savaites. Bajorai Apsišaukėlį nušovė, nutempė velionio kūną į vienuolyną, našlę carienę paklausė: "Ar čia tavo sūnus?" Našlė carienė atsakė: "Kol gyveno, buvo mano sūnus. Kai mirė – ne mano".
Patricijų balsas ilgai tylėjo. Generalinio sekretoriaus kaktą išpylė prakaitas.
– Jaudinies? – nusistebėjo Patricijų balsas.
– Aš įdėmiai klausau jūsų.
– Michailai Perestrojevičiau, kaip tau atrodo, kodėl motina nepasakė, kad Apsišaukėlis ne jos sūnus tada, kai dar galėjo sukliudyti Apsišaukėliui atsisėsti į caro sostą? Kodėl motina svetimą jaunuolį pripažino sūnum, kai jaunuolis pretendavo į carus, o teisybę pasakė tik tada, kai Apsišaukėlis žuvo? Kodėl mūsų Motina Tėvynė myluodavo visus valdovus, kai jie valdydavo, o kai tik numirdavo – jų tuojau išsižadėdavo, išsižadėjus pasmerkdavo, prakeikdavo, kraugeriais pavadindavo?
– Kodėl jūs mane šito klausiate? Kodėl mane? – paklausė generalinis sekretorius susijaudinęs.
Spindžioje erdvėje pasigirdo keistas, gomurinis kuksėjimas – nematomieji Patricijai gal kikeno į kumščius.
– Kodėl klausiate? Kodėl m a n e šito klausiate? – sušuko generalinis sekretorius.
Menėje spengė tyla.
Generalinis sekretorius suprato, kad Patricijai pasakė jam viską, ką šiąnakt norėjo pasakyti. Ir į jo klausimą jau atsakė. Generalinis sekretorius, vėtytas ir mėtytas politikas, turėjo suvokti: jau atsakė.
Iš Sekreto Michailas Perestrojevičius ėjo nusiminęs, nusvirusia galva. Menės erdvėje staiga sugriaudėjo džiugus, drąsinantis Patricijų balsas:
– Nenusimink, generalini! Neimk į galvą, generalini!
– Kur aš einu, jūs žinote kelią, – sušnabždėjo Michailas Sergejevičius, iškėlė galvą, tvirtu, greitu žingsniu išėjo iš Sekreto: į gera! į gera viskas, kas stiprina galybės jausmą, galybės valią, pačią galybę!
Tranų Sode gausėjo įžūliai politikuojančių bičių, kurias Avangardas vadino ekstremistėmis. Jos ypatingai smarkiai kritikavo Avangardo konferenciją, kurią spauda, televizija, ryšių palydovai buvo išpopuliarinę kaip neregėtą demokratijos pasireiškimą Tranų Sode, mat, beveik penkis dešimtmečius Avangardas konferencijų suvis nešaukė. Bitės ekstremistės konferencijoj demokratijos įžvelgė tik tiek, kiek laisvai ir nestandartiškai delegatams buvo leista šnekėti.
O iš esmės Avangardo konferenciją bitės ekstremistės laikė "politinių lavonų" striptizu viso pasaulio akivaizdoj. Iki pertvarkos pradžios Avangardas odėmis save liaupsino. Konferencijoj pradėjo rašyti savo nekrologą.
Tai, ką konferencija pavadino "didžiule politine reforma", yra tik Avangardo autoriteto kilstelėjimas viešumo taikomosios teisybės jėgelėm.
Tai, ką konferencija pavadino "radikalia ekonomine reforma", yra tik klastingos pastangos sudaryti sąlygas Nomenklatūrai iš ekonominės krizės išbristi.
Tai, ką konferencija pavadino "grįžimu prie Vladimiro Iljičiaus", yra tik tuščia momento ideologija. Kol mūsų politikai kalbės apie "grįžimą prie Vladimiro Iljičiaus" demokratizacijos prasme, tol mes neregėsim tikrai demokratiškos politikos. Kol mūsų istorikai vertins mūsų istoriją iš "neginčijamų lenininių pozicijų", tol mes neišvysime išmintingai interpretuojamo ir suprantamo istorijos paveikslo.
Vladimiro Iljičiaus palikimas, politinis ūkininkavimas, sąjunginė traninė nuosavybė, demokratinio centralizmo neliečiamumas – tai keturi kryžiaus galai, kryžiaus, kurio Avangardas negali peržengti.
Konferencijos nutarimai suderinti su Demonu, tikriau, su Tranų Sodo padėtimi Demono voratinkly. Todėl tie nutarimai vadinami blaivaus proto nutarimais. Respublikų Centriukai optimaliai derina savo veiksmus su Stipriojo Centro veiksmais. Todėl tie veiksmai vadinami blaivaus proto padiktuotais veiksmais. Ir iš tikrųjų atrodytų, kad viskas Tranų Sode daroma blaiviu protu vadovaujantis, jeigu teisybė akių nebadytų: Demono voratinklis – tai džiunglių įstatymų, apgaulės, šantažo, jėgos, prievartos siūlų pynė. Tačiau prisiderinimą prie džiunglių įstatymų kažkodėl laikome "realybės jausmo", "blaivaus proto" padiktuotu veiksmu; kodėl? kuo geresnį prisitaikymą prie to, kas atmeta protą ir etiką, be išlygų pripažįstame pačiu blaiviausiu protingumu? kur toks "blaivus protas" mus nuves? ar ne iššūkis Demonui būtų šiandien ir visados tikrai blaivaus proto apraiška?
Brangios Lietuvos bitės! Atgimimo metą gyventi pradėjome ne su pykčio, ne su keršto, ne su atpildo kam nors jausmu krūtinėj – su ašarom akyse.
Tai jau ne iš graudumo ašara mums ištrykšta, kai klausomės buvusios tremtinės pasakojimo, kai laikomos mišios prie išniekintų Katedrų slenksčių, kai prasiveria žemė, ir iš duobių išriedėjusios nužudytųjų kaukolės juodom akivarų skylėm pažvelgia į mus… Ką jau čia apie kaukoles šnekėt… Patyliukais, slapta pravirkstam į vaiką ir motiną ilgėliau užsižiūrėjusios. Pravirkstam dobilo žiede. Šiaip vienos pasilikusios. Pravirkstam kartkartėm dėl gryno menkniekio: dvelktelėjo šiluma į širdį – ašaros jau akyse.
Neištižom. Nesuminkštėjo mūsų širdys. Mūsų ašara – prarastas gyvenimas. Vienai prarastas tik nugyventasis, kitai – prarastas net ir tas, kurio nenugyveno, negalėjo ir negalės normaliai nugyventi. Taigi: ne graudumą, ne kokius nors sentimentalius jausmus išverkiam – prarastus gyvenimo metus, prarastą sveikatą, pratrastą dorą, tikriau – išverkiam gėdą, pasibaisėjimą, kad tiek daug praradom, kad neapsigynėm, kad nesukilom spiečiais, kad tylėjom… O ką reiškė mūsų tylėjimas?
Tyli, kai neturi jėgų garsiai papasakot, ką išgyvenai, kai buvai išniekinta, paversta bedvasiu "gyvasties vienetu".
Mes, kad ir nebūdamos kaltos, kad ir negalėdamos įvardinti savo kaltės, jaučiamės kaltos. Nesąmoningai, sielos gelmėse, lyg ir prisipažįstame buvusios budelių ir niekintojų bendrininkėmis vien todėl, kad kentėm jų daroma pikta mums. Tą keistą, paradoksalią kaltę (jei tartume: kaltę dėl savo buvusio bejėgiškumo – gal dingtų paradoksalumas?) mes dabar, atgimimui prasidėjus, išverkiam.
Mūsų ašara – ne graudumo, ne džiaugsmo, ne skausmo ašara. Aukos ašarai vardo žodyne nerasi. Ji neįvardijama. Tik išverkiama.
Liepsnos negalima nei pasverti, nei išmatuoti. Taip ir mūsų ašaros negalima racionaliai paaiškinti. Ji liudija: mes per amžių amžius vienos iš kitų paveldime dorovės normas, kurios objektyviajame pasaulyje neegzistuoja. Tačiau, ašarą nubraukusios, objektyvioj kasdienybėj apsidairom ir tuojau pajuntam, kad jau klausiam: "O kur išeitis? Argi nėra išeities?" Ašara iracionali, klausimas – logiškas.
Mielosios! Lietuvos tautinė vėliava kyla į dangų toje vietoje, kur kadaise stovėjo bažnyčia. Bažnyčios prasmę nuo šios dienos įgyja visa mūsų tėviškės žemė: čia dirbame, klystame, atgailaujame, laiminame vaikų likimus, mirštame. Atgimimo vėliava tuščiai plėvesuotų šaltame ore, jei ji mūsų nevienytų, neįkvėptų drąsos ir valios gyventi dorai, sąžiningai, be nuolaidų Avangardui, kuris nori, kad mes ir toliau gyventume pagal jo diktatą. Po atgimimo vėliava privalome atgimti visos.
Avangardo Aparato reikalų valdytojas, labai tvarkingai apsirengęs tranas, maloniai šypsodamas, tarė:
– Michailai Perestrojevičiau, mes laukėme apačių internacionalinės revoliucijos, o prasidėjo nacionalinių pakraščių separatistiniai judėjimai. Tačiau mes budime, veikiame, kovojame. Mūsų sukonstruotas Ribų Mechanizmas beregint pasuks liaudies mases…
Generalinis sekretorius valdytoją pertraukė:
– Kaipgi jūs, draugai, pasuksite iš kelio laiudį, jeigu liaudis neleido jums pasukti Sibiro upių? – generalinis, nužvelgęs valdytoją nuo galvos iki kojų nagelių, išėjo iš kabineto.
Politika, politika!
Politika – tai galimybių menas.
Politika – tai menas siekti to, kas įmanoma.
Politika sena, nauja ir nauja, nauja, dar kartelį nauja, o štai – ir visai nauja. Generalinis sekretorius iš aukščiausios Tranų Sodo tribūnos kalbėjo:
– Avangardas paskelbė naują mąstymą Sodui ir visam pasauliui. Bendras dvasines vertybes iškėlė aukščiau klasinių. Tradicinėms karo ir taikos sampratoms suteikė naujas prasmes. Karas visada būdavo pateisinamas jo politine funkcija, jo racionalia esme. Branduolinis karas beprasmis, iracionalus. Jo niekas negali laimėti. Naujas mąstymas pripažįsta kiekvienai tautai teisę pasirinkti savo kelią. Tauta gali pasirinkti ir kapitalizmą, ir tranizmą. Tai jos suvereni teisė. Tautos negali ir neturi taikstytis nei prie Jungtinių Avilių Valstijų, nei prie Tranų Sodo Respublikų Sąjungos. Iš tarptautinės politikos leksikono naujas mąstymas išbraukė priešo sąvoką. Mes nesuvienodėjom. Mes skirtingi. Mes labai skirtingi. Tačiau skirtumų geriau nematyti negu dėl jų šaudytis. Mūsų gyvenimas ir taip herojinis, nes gyvename mirties akivaizdoje.
Demono Štabas teleksu tuojau kreipėsi į Avangardo Centro generalinį sekretorių: Michailai Perestrojevičiau, Demonas integravo visas pasaulio tautas pagal amžinąjį džiunglių įstatymą, pasaulio tautos šiandien kaip niekada anksčiau priklauso viena nuo kitos, viena nuo visų, visos nuo vienos; kaip mūsų Štabas turėtų suprasti jūsų pareiškimą, kad tautos negali ir neturi derintis prie Demono, Visuotinio Konflikto, kad jos turi teisę laisvai apsispręsti? Tai prieštarauja mūsų tvirtos politinės valiutos įstatymui: kiekviena tauta laisvės gauna tiek, kiek pelno atiduoda Demonui.
(Bus daugiau)
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, esė "Tranų pasaulyje" autorius.
2013.10.25
