Tranų pasaulyje: KATEDROS atšventinimas


Print

"Mes neturime ko gėdytis nei liaudies, nei pasaulio. (…) Daug kas dabar kritikuoja TSKP – ir šalyje, ir pasaulyje. Nieko, mūsų partija stipri, ji gali ištverti visa tai, parengti teisingą politiką ir vesti visuomenę į priekį.(…) Visiems, kurie mėgina kelti abejonių dėl partijos vaidmens ir reikšmės, mes duodame ryžtingą atkirtį" (1).

Vilniaus Katedra, kurioje įvyko metamorfozė, buvo atšventinta ir pavadinta Arkikatedra. Vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų vasario penktą dieną, sekmadienį, dvyliktą valandą, vyskupas Julijonas Steponavičius atsigulė kryžium prieš Katedros altorių.

"Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant Katedros kolonų ir sienų, ant tikinčiųjų veidų.

Trys vyskupai, atsigręžę į minią, palaimino visus Lietuvos tikinčiuosius tardami: "Žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė atleista".

"Viešpats su jumis", – vėl prasidėjo mišios Katedroj, kuri buvo išniekinta prieš keturiasdešimt metų.

Niekas iš visko, kas atgimsta, neatgimsta pirmą kartą. Niekas – nei žolė pavasarį, nei tauta vergovėj. Juo labiau istorinės aplinkybės lietuvių protėvių savarankiškumo jausmą gniuždydavo, juo į kietesnę, atsparesnę smiltelę jų sielose tą jausmą slėgdavo – sunaikinta nepriklausomybė tapdavo galinga lietuvių dvasine valia ir jėga savarankiškumui atstatyti. Nė viena protėvių karta, kad ir kaip, atrodytų, tuščiai gyvenimą nugyvenusi, tos valios, tos jėgos į kapus nenusinešė – vaikams, vaikaičiams, taigi ir šiandien gyvenantiems lietuviams paliko.

Neišsenkanti tautų atsinaujinimo potencija – štai ta sąjūdžių, vadinamų atgimimais ir renesansais, versmė.

Jeigu lietuviai atgimė, vadinasi, valios ir jėgų nepriklausomybei siekti paveldėjo iš visų anksčiau gyvenusių pimtakų. Poetas Č.Milošas taikliai pasakė: "Lietuvių tautos gimimą lėmė ne tiek istorijos, kiek filologijos veiksnys". Kalba. Kalba lėmė Lietuvos valstybės pirmąjį atgimimą, lemia antrąjį, dabartinį.

Simonas Daukantas, pirmas lietuvių istorikas, rašęs lietuvių istoriją lietuviškai, gimė tais metais (1793), kai Rusija, Prūsija ir Austrija antrą kartą pasidalijo Lenkiją ir Lietuvą, tuo laiku, kai Gardine vyko Lenkijos ir Lietuvos Respublikos paskutinysis seimas, tą mėnesį (spalį), kai Respublika prarado savarankiškumą, o kai mažajam Simonui suėjo dveji – ir valstybingumą.

Lietuva, buvusi didelė, stipri valstybė, tapo maža pasienio zona Rusijos neaprėpiamoj imperijoj. Lietuva žlugo, Simonas Daukantas pradėjo gyvenimą.

Tuo Daukanto situacija panaši į lietuvių penkiasdešimtmečių, keturiasdešimtmečių kartos situaciją šiame margame pasaulyje. Nepriklausoma Lietuvos Respublika buvo aneksuota, tapo Stalino imperijos pasienio mažyte zona – jie pradėjo gyvenimą. Jų akyse buvo išniekinta lietuvių sostinės Katedra, drauge – lietuvių sostinė Vilnius.

Istorikas Augustinas Janulaitis rašė: "Menka tauta be praeities, tenka abejoti tokios tautos ateitimi. Kas jos netyrinėja, nesidomi, tas nepaiso savęs, tas ketina žlugti. Tai buvo gerai supratusi rusų caro valdžia, kuri silpnino atskirų tautų istorijos tyrinėjimą. Anot jos, Lietuvos neturėjo būti praeityje, tai tik laikinas buvęs meteoras, kuris nušvito, išnyko ir liko vien tik didelė Rusija" (2).

Taigi: lietuviai neturėjo atsiminti savo praeities, kad kūnu suaugtų, siela susilietų su didele Rusija. Tai gerai, dar geriau negu carai suprato Stalino, Chruščiovo, Brežnevo vadovaujama partija. Vėl tapatumų paralelė: ir Daukanto, ir dabartinių suaugusių lietuvių karta buvo verčiama gyventi taip, kad užmirštų Lietuvą buvus; ir Daukantui, ir dabarties lietuviams Lietuvos praeityje, praeities pasaulyje neturėjo būti, o tai reiškė – neturėjo būti ir ateityje.

Lietuviai sako: Simonas Daukantas gimtąją kalbą skelbė tautybės pagrindu, pirmas lietuviškai parašė Lietuvos istoriją, plėtojo garbingos lietuvių praeities koncepciją, kūrė Lietuvos senovės romantinę viziją. Tačiau ar tuo pasako viską, ką nauja ir lemtinga Lietuvai Daukantas nuveikė?

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienu požiūriu buvo panaši į dabartines Jungtines Amerikos Valstijas: Lietuvoje lietuvio sąvoka – kaip dabar amerikiečio sąvoka Amerikoje – nereiškė tautybės. Lietuvis buvo Kunigaikštystės pilietis. Lietuviais save laikė ir lietuviai, ir rusai, ir ukrainiečiai, ir baltarusiai – visi Kunigaikštystės gyventojai.

Daukantas lietuvio sąvokai suteikė pirminę, grynąją jos prasmę – tautybės prasmę. Daukantas įžvelgė, kad Lietuva turi vilčių atgimti ne didelės pilietinės, o nedidelės tautinės valstybės pavidalu. Suprato: vienybės, tokios vienybės, kuri padėtų atkurti Lietuvos valstybę, garantija gali būti tik tautinė sąmonė, savigarba, tautinio savitumo, o drauge ir unikalios žmogiškos vertės suvokimas.

Tokios vienybės labui Daukantas romantizavo Lietuvos praeitį, jos istoriją rašė ne kaip mokslo traktatą, o kaip literatūros veikalą – iš esmės kūrė epinę viziją, istorinį mitą apie savo tautą savo tautos kalba, nes tik kalba apreiškia pasauliui tautinę sąmonę, tautinį savitumą, drauge – ir unikalumą.

Carinės priespaudos metu grynas istorijos mokslas tautos tikrai nebūtų suvienijęs. O daukantiškas istorinis mitas, sukurtas lietuvių kalba, ideologiškai išplėtotas Jono Basanavičiaus, suvienijo – lietuviai atkūrė nepriklausomą valstybę, kai tik susiklostė palankios tam aplinkybės.

Lietuva gali atkurti nepriklausomą valstybę tik tautinės valstybės forma ir tik visai tautai susivienijus. Tai Daukanto įžvalga. Tačiau nuo Daukanto darbingųjų metų praėjo pusantro šimtmečio. Lietuva tautinės valstybės forma jau buvo – nepriklausoma Lietuvos Respublika egzistavo dvidešimt metų. Lietuviai jau įsitikino: Lietuva gali atkurti savo valstybingumą, tačiau nepajėgia jo išlaikyti Visuotiniame Konflikte, kurio įtampą palaiko didžiųjų valstybių Drakonai, vadovaudamiesi džiunglių įstatymu: kas stipresnis, tas teisus.

Ar lietuviams reikia valstybės, kuri atkurta tuojau vėl būtų sužlugdyta? Nereikia, nes ir atkūrimas, ir žlugimas – tai vis naujos aukos (nebūtinai represijų ar pan.).

Akivaizdu: jei lietuviai nori pasiekti tikslą, privalo pirmojo atgimimo įžvalgą, išpuoselėtą Daukanto ir Basanavičiaus, praturtinti nauja įžvalga, atsakančia į klausimą: kaip nugrėsminti Demoną, Visuotinį Konfliktą tiek, kad jis nebebūtų pavojingas negausioms tautoms, nė vienai tautai?

Nėra pranašų, kurie neklystamai atsakytų į šį klausimą. Tačiau atsakyti į jį galima ne žvėrių staugimu, ne šunų lojimu, ne viščiukų čiepsėjimu – žmonių KALBA, žmonių KALBOMIS. Pasaulio tautos sužmogins savuosius "antžmogius", sutramdys savuosius Drakonus, nugrėsmins Demoną tada, kai kalbėsis ne tik gimtosiomis, tačiau ir sąžinės, teisybės kalbomis.

Sąžinė – tai visų žmonių Katedra.

Politika, išstūmusi iš žmogaus širdies Deivą, pakeitusi Dievą, atvedė žmoniją prie bedugnės krašto – prie susinaikinimo realaus pavojaus.

Politika privalo pripažinti visų žmonių Katedrą, laikytis jos kanonų.

"Žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė atleista".

Žarija turi paliesti visų politikų lūpas.

Ne pirmą kartą Vilniaus Katedra buvo išniekinta. Ne pirmą kartą ji atšventinta.

Pirmą sykį Lietuvos sostinė ir jos Katedra priešų buvo užimta ir išniekinta vienas tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt penktais metais, rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus Romanovo kariuomenei įsiveržus į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Išniekintos Katedros vyskupas Jurgis Tiškevičius pasitraukė iš Lietuvos, Karaliaučiuje mirė. Naujas Vilniaus vyskupas Jonas Daugėla Zaviša buvo konsekruotas (1657.II.18) Lenkijoj, Čenstochove. Tai buvo vienintelis Vilniaus vyskupas, kuris taip ir neįžengė į savąją Katedrą, neatlaikė joje nė vienerių mišių. Ketverius metus vyskupas bandė slapta įvažiuoti į okupuotą Lietuvos teritoriją, įeiti į sostinės Katedrą. Traukdavo į "savąją avidę" iš Bresto, iš Varšuvos, iš Slonimo, ir Rožanų, tačiau kelią jam vis pastodavo rusų furažininkai, kareiviai, artileristai, gabenantys patrankas.

Galiausiai vyskupas piligrimas apsistojo Rožanuose, P.C. Bžostovskio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendoriaus dvare. Referendoriaus rūmų koplyčioje buvo saugomas iš okupuoto Vilniaus, iš rusų karių išniekintos Katedros evakuotas švento Kazimiero karstas. Koplyčioje vyskupas "be savo avidės" laikydavo mišias, melsdavosi už Lietuvą prie jos patrono – švento Kazimiero – karsto.

1661 metų sausio mėnesį vyskupas piligrimas šventino atstatytą bažnyčią Olševe. "Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant tikinčiųjų veidų. Kai vyskupas išėjo pašventinti bažnyčios sienų iš išorės, lauke siautė pūga. Bažnyčios sienos pamėkliškai šmėžavo sniego sūkuriuose. Vyskupui piligrimui pasivaideno, kad jis regi savąją Katedrą, į kurią ketverius metus keliavo ir nenukeliavo. Iš susijaudinimo kraujas plūstelėjo vyskupui piligrimui į galvą. Vyskupas sukniubo ant sniego.

Vyskupą, kliedintį apie savo Katedrą, paršliuoždino rogėmis į Rožanus, į Bžostovskio dvarą. Vyskupas piligrimas dar ilgai sirgo. Mirė (1661.VI.6) Bžostovskio rūmų koplyčioj, prie švento Kazimiero karsto – mirė laimingas, įtikėjęs, kad "savo avidę" – okupantų išniekintą Vilniaus Katedrą – anuokart pūgai siaučiant atšventino.

Visais laikais kiekvienas doras lietuvis tikėdavo, kad nuveiks tai, kam nuveikti būdavo pašauktas. Ir nors dažnai savosios misijos neįvykdydavo, mirdavo tikėdamas: įvykdys vaikai, vaikaičiai. Anot filosofų, viskas svarbu, kiekviena žmogaus gyvenimo valanda prasminga; v i s k a s turi reikšmę, nes žmonių bendravimas – tai toks nepasibaigiantis dvasios aktas, už kurį svarbesnio apskritai nieko nėra.

Lietuviai – krikščionys, katalikai. Tačiau ir dabar jie pripažįsta, kad senasis jų tikėjimas – pagonybė – buvo ne paklydimas, o Dievo apreikšta religija.

Kryžiuočiai "kryžiaus žygiais" norėjo sunaikinti pagonybę "iš pašaknų", užkariautą kraštą pavergti atnešta nauja – tikrąja! – religija. Kryžiuočiai, nors juos rėmė beveik visa Europa, nenugalėjo pagonių lietuvių. O ar krikščionybė nugalėjo pagonybę? O ar bolševikinė bedievystė pasmaugė krikščionybę?

Religijų karų niekas nelaimi. Religijos nenugalimos. Nenugalimos religingos tautos. Lietuviai tremtiniai – ir tie, kurie išgyveno, ir tie, kurie mirė toli nuo tėvynės, – Laptevų jūros plikose salose stoiškai pakėlė siaubingas kančias, jų pačių tvirtinimu, todėl, kad gyvi buvo ne duonos trupiniu, ne žuvies galva, ne iš atmatų krūvos pavogtu kaulu, o tikėjimu, Dievo meile.

Priimdami krikščionybę, lietuviai prisitaikė prie Europos stipriųjų, prie jų kultūros tam, kad išgyventų, kad nebebūtų baltos varnos juodų būry, kad būtų kaip ir visi – vienodi vienodų bendrijoje. Iki šios dienos neužmiršę pagonybės reliktų, lietuviai išsaugojo dvasios, pažiūrų į pasaulį, į kitus žmones pirmykštį, istorijos kataklizmų mažai teiškreiptą savo gyvasties unikalumą. Ugnies lietuviai nebegarbina, tačiau ugnis jų akivaizdoj dega dar vis taip pat senoviškai – mistiškai, taip, kaip degdavo jų protėvių akivaizdoj prieš tūkstantį metų.

Atrodo, kaip tik tas krikščionybės ir pagonybės keistas santykis, kurio pajautą lietuviai bene geriausiai išsaugojo, lemia ir tai, kad lietuviai visai kitaip negu jų kaimynai yra suderinę savo pažiūras su ta "garbingąja kultūra", kurią įvardina žodis Europa.

Čekus, slovakus, vengrus "viską praradusiojo, iš rojaus išvarytojo" kompleksas kankina dažnai vien todėl, kad Tarybų Sąjungai, JAV ir Anglijai po Antrojo pasaulinio karo perdalijus pasaulį, jie atsidūrė už "Europos borto". Anot M.Kunderos, "Vidurio Europa, mažųjų tautų tėvynė, turi susikūrusi savą pasaulėvaizdį, giliu nepasitikėjimu istorija paremtą (visur pabraukta mano – P.D.) Hėgelio ir Markso deivė Istorija, įsikūnijimas Proto, teisiančio ir nulemiančio mūsų kelią, yra nugalėtojų istorija. O Vidurio Europos tautos nėra nugalėtojos. Neatskiriamos nuo visos Europos istorijos ir negalinčios be jos gyventi, jos, aukos ir autsaiderės, yra tarsi išvirkščioji tos istorijos pusė. Jų kultūros originalumas ir išmintis kyla iš pilnos nusivylimų istorinės patirties" (3).

Lietuvių pasaulėvaizdis ne nepasitikėjimu istorija paremtas. Lietuvių namai – dvaras, dvarelis, sodyba – tai lokalizuotas kosmosas, tai mitinė vietovė, kurioje tikima visuo, nes čia niekas nėra atskirai, sau, taigi namie lietuviams nieko priešiško nėra.  

Lietuviams nėra nei nugalėtojų, nei nugalėtojų istorijos. Istorija jiems liudija tiesą. Tai, kad pavergtos tautos būdavo verčiamos užmiršti savo praeitį ir ją primiršdavo, – taip pat istorija, taip pat tiesos liudijimas. Jeigu maža tauta šimtmečius ant išnykimo ribos svirduliavo ir neišnyko, vadinasi, ji kasdien laimėdavo. Iš čia kyla lietuvių kultūros originalumas, dvasiškumas, o ne biologinis žmogaus būtiškumas, esmiškumas, kuris akivaizdus, tarkim, nugalėtojų amerikiečių kultūroje. Imperijų dvasia snūduriuoja, iš esmės – kasdien pralaimi, netenka originalumo ir gilumo, nes jose dvasia neatskiriama nuo paklausos, nuo komercijos. Imperijų kultūra visada degradantiška. Degradantiška dabar ji ir Rusijoj, ir Amerikoj, ir net toj "kultūringojoj Europoj", paklusniai atsistojusios prie "amerikietiško būtiškumo prekystalio".

Lietuviai nėra autsaideriai. Aukomis jie jaučiasi tik tiek, kiek jaučia kaltę dėl buvusio savo bejėgiškumo. Kad ir kaip keistai ar įtartinai atrodytų, lietuviams būdingas ir šioks toks "prancūziškas atsainumas": jei ką gera, įstabaus sukūrėm, pastatėm, padarėm – natūralu; jei ilgus amžius kuri, statai, dirbi – šį tą ir gero, įstabaus sukuri, pastatai, padirbi, ir nėra reikalo tuo didžiuotis, kėdžių dėl to laužyti ir rėkti: padariau, sukūriau! na, o jei ilgai nepasiseka nieko gero sukurti – taip pat natūralu: kūrinys pirma turi gimti sieloje, tam reikia kaskart vis iš naujo "užsiauginti" sielą, nes šiaip jau siela – ne įsčios, iš kurių, praėjus griežtai apibrėžtam terminui, kas nors gyvas išsirita.

Lietuviai nesielvartauja, kad yra nuo ko nors atskirti, tarkim, nuo Europos, nuo jos kultūros, o gyvena Europoje, kuria Europos kultūrą. Tokia lietuvių laikysena – hibridiško tikėjimo, krikščioniško ir pagoniško, pasekmė. Lietuviai, bent jau tie, kurių sielų nesukapojo degradantiškų kultūrų kandys, nepavydi kitataučiams gražesnių namų, komforto, ypatingai svarių įnašų į " pasaulinės kultūros lobyną". Juo labiau nepamėgdžioja tų įnašų dvasios, formų, stilių. Tokios savo laikysenos jie nelaiko nei priešakine, nei autsaiderine. Jie dažnai nė nežino, kad jų laikysena būtent tokia – tik žmogiška.

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos politiką, jos valstybės instituto ir piliečių santykius įprasta vadinti tolerantiškais. Netaiklu. Esi tolerantiškas, kai esi pakantus, nuolaidus ir žinai, kad elgies gerai. Tolerantiškumas grynąja prasme nėra didelė dorybė, nes jos pamatas – pranašumo jausmas. Tardami, kad lietuviai visada buvo ir dabar yra visiems tolerantiški, tarytum tvirtinam, jog lietuviai visada jautėsi ir dabar jaučiasi pranašesni už kitataučius. Neteisybė. Tuo akivaizdžiai įsitikinti galima šiandien, atgimimo metą. Ne tautos išdidumas, ne "atsibudęs" pranašumo jausmas, o tautos vieningas ir visuotinis apsisprendimas yra lietuvių (ir latvių, ir estų) dabarties politikos svarbiausias bruožas. Politiką "daro" ne politinė partija, o visa tauta, jos tautinė sąmonė, žmogiškoji laikysena, apie kurią jau šnekėjome.

Politinių partijų kūrimasis, pastaruoju metu prasidėjęs, tautos dvasios ir laikysenos lygmenų kriterijais vertinant, yra degradantiškas. Partijos mėgdžioja senas, senas – jau visai nukaršusias – pasaulyje žinomas politines struktūras. Tautos politika – tai visa tauta, tai visos tautos sprendimai. Tautos (ne minios!) politika labiausiai demokratiška. O partijos atgimusią tautą vėl veda prie politikos, kurioje siautėja džiunglių įstatymai, kurioje verda teisybės nuo melo nebeskiriančių "aktyvistų", pretendentų į "antžmogius", grumtynės dėl valdžios, dėl garbės ir t.t.

Partijų, kad ir kaip jos save "pateiktų" visuomenei, politika – tai anachronizmas. Partijos – iš esmės: agresyviosios tautų dalys – iki šiol išsilaikė beveik visose pasaulio valstybėse tik todėl, kad pasaulyje viešpatauja Demonas ir jo vergai Drakonai, tai yra pačios neprotingiausios, konservatyviausios, brutaliausios jėgos. Pasenęs visad dievina tai, kas pasenę… Tačiau partijų pasitraukimo iš politikos procesas neišvengiamai prasidės visame pasaulyje – anksčiau ar vėliau prasidės.

O! Tautos politika veda tautą į nacionalšovinizmą! Ketvirto dešimtmečio politiniai procesai Vokietijoje tai įrodė! 

Neteisybė. Įrodė atvirkščią dalyką – politinių partijų anachronizmą. Ketvirto dešimtmečio vokiečių politika buvo ne tautos, o ideologiškai neregėtai agresyvios nacistinės partijos politika.

Tautos politika (ne ochlokratija! ) minimaliai ideologiška. Partijai ideologija būtina, kad ideologizuotų tautos, kurią "vesti ir valdyti" panūdo sąmonę. Tautai pačios savęs ideologizuoti nėra jokio reikalo. Tautinės valstybės pilietis, apgintas ir įpareigotas įstatymais , – štai ir visa tautos politikos ideologija, visi tie "klijai, suklijuojantys valstybėje vienokius ar kitokius visuomeninius santykius". Tautos politikos pamatas – tautinė sąmonė, tiesa kaip interpretacijos procesas, kuris ilgainiui įgija tautos filosofijos kontūrus, galiausiai – aiškius jos pavidalus, integruotus apskritai į filosofiją.

Šio amžiaus pirmais dešimtmečiais, kai pasaulyje prasidėjo totalinės ideologijos bumas, kai klasinė filosofija pradėjo blaškytis ideologijos spąstuose, kai protas ypatingai aktyviai ėmė tarnauti beprotybei, tuo metu, kai iškiliausi žmonijos protai visokiuose neofilosofijose intuityvistinėj, lingvistinėj, egzistencializme, neopozityvizme, loginiame pozityvizme, fenomenologijoj ir t.t. – ieškojo išminties, galinčios apvalyti sąmonę nuo ideologijos, lietuvių rašytojas ir filosofas Vydūnas buvo vienas iš nedaugelio tų, kurie, kad ir gerokai pasiblaškę, realiai situacijoj susivokė, stoiškai apibendrino pirmos šio amžiaus apokalipsės – Pirmojo pasaulinio karo – pasekmes: parašė tragediją "Pasaulio Gaisras", persunktą būtent tautinės sąmonės politika, būtent tautos filosofijos pavidalu.

Ateities Mergaitė "Pasaulio Gaisre" rauda: "Ilgiuosi gyvybės, motinėl!"

Išniekinta Katedra atšventinta tam, kad taptų tautos dvasios – gyvasties amžinosios – saugiais namais.

"Žarija palietė jūsų lūpas… Viešpats su jumis…"

Paaiškinimai:

1) Iš M.Gorbačiovo kalbos TSKP XIX sąjunginėj konferencijoj 1988.VI.30. – "Tiesa", 1988.VII.1, p.2.

2) A.Janulaitis. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai. V., "Mokslas", 1989, p.326 (spausdinama iš: Lietuva. 1923. Lapkričio 28).

3) M.Kundera. Atplėšti Vakarai, arba Vidurio Europos tragedija. – "Literatūra ir menas", 1989, Nr.11, p. 14.

(Bus daugiau)

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, esė "Tranų pasaulyje" autorius.

2013.11.07


Prisijunkite prie diskusijos