Telaimina Dievas tranų pasaulį ( c )


Print

Nuožmieji Patricijai ! Laikraščiai liaupsina mūsų generalinio sekretoriaus ir Jungtinių Avilių Valstijų prezidento pasirašytą sutartį dėl nusiginklavimo. Radijas kas valandą pranešinėja, kiek naujagimių Tranų Sode tėvai pakrikštijo Ronaldo ir Nensi vardais suartėjimo su Jungtiniais Aviliais garbei. O kokia ateitis tų naujagimių laukia?

Prieš pasirašant sutartį Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai galėjo susprogdinti planetą Žemę šimtą ir du kartus. Sutartį pasirašius, gali tai padaryti "tik devyniasdešimt devynis kartus". Ar mums, ar mūsų naujagimiams dėl to geriau? Ar dėl to mes saugesni namie, Sode, Žemėje?

Sutartys dėl nusiginklavimo pasirašomos tik tam, kad Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai apmulkintų lengvatikius. Raudonasis Drakonas negali gyventi taikiai nei su savo valdiniais, nei su kitų sodų Drakonais.

Vladimiro Iljičiaus "nesutaikomų priešų teorija" tebėra Raudonajam Drakonui šventa Biblija. Svarbiausiame savo ideologinės filosofijos veikale "Materializmas ir empiriokriticizmas" Vladimiras Iljičius griežtai pasmerkė, į dulkes sumalė filosofus, kurie tvirtino, kad idealizmas neprieštarauja materializmui, o materializmas – idealizmui.

Idealistai ir materialistai – nesutaikomi priešai. Tai pamatė Vladimiro Iljičiaus mokymo dogma. Ji garantuoja, kad Raudonasis Drakonas ir savame Sode, ir visame pasaulyje per amžių amžius turės priešų. Jei viso pasaulio bitės taikiai sugyventų, jei pasaulyje nebebūtų priešų, raudonasis Drakonas kojas pakratytų. Kad valdžią Sode išlaikytų, jam reikia priešų.

Patricijai, išsižadėkite klastingų dogmų! Patricijai, gelbėkite mūsų naujagimius!

Naktį Nomenklatūros Patriciatas sušaukė Nomenklatūros Hierarchų iš Centro ir Centriukų, iš Aparato ir Aparatukų skubų posėdį. Patricijus išgąsdino ne tai, apie ką laiškuose rašė bitės, o tai, kad bitės sužinojo: Tranų Sode viešpatauja Nomenklatūra.

Brazdėdami suragėjusiais apsiaustais, Hierarchai suropojo į Sekretą. Vaškinė menė buvo tuščia. Raudonas sienų vaškas akinamai spindėjo. Menės erdvėje aidėjo gūdus Nomenklatūros Patriciato balsas:

– Draugai Hierarchai, mūsų nėra, o liaudies masės rašo mums laiškus. Pašlemėkai, kodėl išpuikot, kodėl nebeslepiat savo valdžios?

Hierarchai teisinosi:

– Garbieji tėvai, liaudies masės visada žinojo, kad mes viešpataujame. Tačiau Avangardas griežtai bausdavo bites, kurios apie mūsų valdžią prašnekdavo. Ir bitės tylėdavo. Naujasis generalinis – minkštos širdies tranas, demokratiškas …

– Neišmanėliai! Generalinis žadina masių viltį, kad jų gyvenimas pasikeisi į gera. Generalinis kaip išmanydamas kelia masių entuziazmą. Tai jo misija. Tačiau entuziazmo reikia tik tiek, kiek užtenka našiam darbui. Masių entuziazmo pertekliaus neturi būti. Entuziazmo perteklius mums pavojingas. Entuziazmo kontrolė – jūsų, draugai hierarchai, misija. Nomenklatūros nėra! Avangardas atgimsta, apsivalo, vėl apsiginkluoja lenininiais principais. Nuo šiol Sode vėl – ir jau amžinai! – viešpataus tik lenininiai principai. Pašlemėkai, įkalkite tai į galvą kiekvienai bitei! – Patriciato balsas užlūžo, nutilo.

Kai vėl pasigirdo, buvo nebe toks piktas – susirūpinęs, susikrimtęs: – Mūsų mielieji, brangieji … Jeigu masės nuplėš nuo mūsų lenininių principų skraistę, mes liksim nuogi. Nebeturėsime po kuo pasislėpti. Minios paklaus: "Kokia teise jūs viešpataujate?" Ką mes atsakysime minioms? Bitės negyvai užgels mus… Mielieji, brangieji, ko mums reikia, kad mes išsilaikytume seną tvarką naujų masių entuziazmo pertekliaus aplinkybėmis?

Reikia atleisti minkštaširdį generalinį. Reikia grįžti prie Stalino. Reikia grįžti prie Lenino. Reikia, reikia … Hierarchai susiginčijo, pradėjo bartis. Staiga  vienas Hierarchas prakalbo tokiu liūdnu balsu, kad visi apstulbę nutilo. Liūdnasis Hierarchas šnekėjo:

– Draugai, draugužiai, ar jūsų nekankina jūsų pačių poreikiai? Mane kankina. Patenkinu vienus poreikius – kankina nauji. O kas tie mūsų poreikiai? Privilegijos, privilegijos, privilegijos … Mums negana, negana privilegijų … Draugai! Jei tranui rūpi tik privilegijos, jo gyvenimas tuščias. Neturi kuo didžiuotis – didžiuojies Vladimiru Iljičiumi. Širdyje neapkenti savęs – viešai niekini kitus. Apgaudinėt save blogiau negu veidmainiauti. Veidą mainai tik kitų akivaizdoje, tik retsykiais. Save apgaudinėji – nuolatos. Savęs apgaudinėjimas – pastovi būsena, gyvenimo būdas, kasdienis vidinis poreikis … Tai baisi nelaimė.

Hierarchai išsigandę žiūrėjo į vaškinius spindinčius menės skliautus. Laukė bausmės. Už vieno ištižėlio išdavikiškus žodžius Patricijai bausdavo dešimtis Hierarchų.

Tačiau šiuokart Patricijai nesupyko. Patriciato balsas mąsliai šnabždėjo:

– Pastovi būsena, pastovi būsena … Pastovi būsena primena kažką gera, tačiau prarasta… Mielieji, ką ypatingai gera ir naudinga mes praradome?

– Suslovą, – išsprūdo liūdnajam Hierarchui.

– Velniai griebtų, tu – teisus. Pastovi būsena – tai Suslovas, Suslovas – džiugiai sugriaudėjo Patriciato balsas. – Mums reikia naujo Suslovo.

Vieną iš Hierarchų – kaip tik tą liūdnąjį! – Patricijai paskyrė nauju Suslovu. Paskirtasis pasakė kalbą. Prasidėjus pertvarkai, bitės pasikeitė. Sode verda aistros, emocijos per kraštus liejasi. Masių entuziazmas nebepaiso ribų. Visai subliuško baimės sindromas. Liaudies judėjimai tapo nebekontroliuojami. Prasidėjo procesai, kurių pasekmės – neatspėjamos. Vienas Suslovas, net ir tikrasis, jei iš kapo prisikeltų, įsiaudrinusių bičių nepastebimai – prievartos nesigriebdamas! – nesutramdytų.

Hierarchai patikino Patriciatą, kad Naujo Suslovo nuogąstavimai pagrįsti, iš paties gyvenimo išplaukia.

– Trejukė – išbandytas, užgrūdintas, valdžios organas, – prisipažino Patricijai ir dar du Hierarchus paskyrė Naujais Suslovais.

Taip kopiama į valdžią, taip daroma politinė karjera Tranų Sode: apsimesti nuliūdusiu, ištižusiu, kenčiančiu dėl savo ydų – žiūrėk, tave jau ir paskiria Nauju Suslovu.

Liūdnasis Hierarchas, paskirtas pirmuoju Nauju Suslovu, vadovavo Naujų Suslovų Trejukei. Kai Trejukė kibo į darbą, paaiškėjo – liūdnasis Hierarchas nėra nei nuliūdęs, nei ištižęs, nei kenčiantis. Tai buvo veiklus, agresyvus, gudrus ir suktas tranas. Pirmajame Trejukės posėdyje jis pateikė svarstymui originalią Nomenklatūros viešpatavimo išsaugojimo programą.

– Masės apsinuodijo ideologija, – kalbėjo pirmasis Naujas Suslovas. – Ideologija joms – šlykštus melas, iniciatyvos ir kūrybiškumo pančiai. Ideologija tiekė bitėms kitų sugalvotus lozungus, vertinimų stereotipus, mąstymo klišes. Bitei, kuri vadovaujasi ideologija, nebereikia mąstyti. Viskas už ją apmąstyta, už ją nuspręsta. Ir bitė pasijunta nereikalinga, lyg negyva. O ji nori pati, pati…

Trejukės programa įnirtingai propagavo deideologizaciją. Ideologija liaudį laiko neprotinga, plastiška mase, iš kurios galima lipdyti ką nori. Bitė ideologijos formuojama, globojama, kontroliuojama. Tiesos ir melo klausimas ideologijai nerūpi. Jai rūpi, kad naujos kartos, ateinančios į gyvenimą, pripažintų ir įtvirtintų kasdienybėje ideologijos pramanytus visuomeninius santykius. Ideologija bites "užmūryja", atskiria nuo pasaulio, nuo savų minčių, nuo dalyvavimo valdyme. Bitė kažką dirba, kažką gamina, o save, savo Aš kūrybą yra užmiršusi. Ji gyvena tik tiek, kiek šmėžuoja avilyje, bityne, tuščiai slenkančiame laike.

Atgimimo metą bitės šitaip nebenori gyventi. Jos nori pačios mąstyti, pačios spręsti, pačios veikti. Pertvarkai to ir reikia: tegul mąsto, tegul sprendžia, tegul veikia, tegul mano, kad ir jos, paprastos bitelės, keičia gyvenimą į gerą. Tačiau palikti jų be priežiūros negalima. Kiltų maišatis, chaosas, anarchija. Taigi ideologijos, vienijančios bites, atsisakyti negalima. Tik reikia ją į ką nors panardinti, kad liktų nematoma, veiktų nepastebimai, nejučia. Kur, į ką panardinti?

– Į politiką, – tarė pirmasis Naujas Suslovas. – Bitės protelį deideologizuoti ir tuojau, nedelsiant politizuoti – štai mūsų veiklos strategija.

Senovės išminčiai sakydavo: sąžinės laisvę pavergia politika.

Vergvaldį, tironą, monarchą galima užmušti, nuversti nuo sosto. Galima susidoroti su visais politikais, tačiau pačios politikos nenugalėsi, nenuversi nuo sosto, neperrinksi, niekam kitam neperleisi, niekaip su ja nesusidorosi. Politika prasiskverbia visur, įsismelkia ir į avilius, ir į širdis.. Politika tampa visur esanti, visa reginti, visa girdinti, visa galinti – susilieja su Dievu, pakeičia Dievą.

Nė vieno politiko širdyje nėra Dievo. Širdį, į kurią įsismelkė politika, Dievas apleidžia, kad sugrįžtų tik prieš mirtį. Viešpatie, tačiau ar į kiekvieną širdį, kurią apleidai, tu sugrįžti? Vienas politikas savo tėvynainių kraują pralieja, kitas – jiems išgyventi padeda. Ar yra skirtumas tarp tokių politikų? Ar yra blogi ir geri politikai, jeigu nė vieno iš jų širdyje Dievo nėra? Taip mąstydavo senovės išminčiai.

– Nauja – gerai užmiršta sena, – tarė pirmasis Naujas Suslovas. – Bitės veržiasi į politiką, ir tai yra mūsų laimė. Kiekviena politikuojanti bitė manys, kad jos nuomonė, jos valia, jos gyvenimas pasidarė labai svarbus. Pajus savo vertę, patirs dvasinį komfortą. Iš kur joms žinoti, kad kaip tik politika tuščiai suėda entuziazmą? Mums pavojingo entuziazmo perteklius  beregint sunyks. Bitės išnaudos jėgas ne mums pavojingai veiklai, o gražbylingam politikavimui, maloniam savimeilės kutenimui. To mums ir reikia. Be to, bitės greitai patirs: būk laisva, veik, kiek nori ir kaip nori, – niekas nuo to nepasikeičia. Politika tuo geriausiai ir greičiausiai įtikina. Bitės nusivils savo jėgomis, savo protu, įsitikins, kad tie, kurie "daro tikrą politiką" – ypatingai išmintingi, ir su dideliu malonumu vėl suteiks jiems išskirtinę teisę mąstyti, spręsti, leisti įstatymus. Mes vėl pavergsime bites. Be prievartos. Be kraujo praliejimo. Be nuostolių. Pačios bitės politikuos, veiks, pačios savo veikla nusivils, pačios mums vėl nusilenks – taigi pačios save pavergs.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, esė "Tranų pasaulyje" autorius.

(Bus daugiau)

2013.10.12


Prisijunkite prie diskusijos