Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu


Print

Tai – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis. Atkreipiu dėmesį į tai, kad net ne svarbūs, o tik svarbiausi klausimai sprendžiami referendumu. Čia ir žemiau kalbu tik apie privalomąjį referendumą.

Svarbiausi gyvenimo klausimai

Kol referendumui surengti reikalingų parašų barjero aukštis buvo 300 tūkst., galima manyti, kad šio barjero įveikimas ir buvo tas konstitucinis svarbiausių gyvenimo klausimų kriterijus.

Jei jau net 300 tūkst. rinkėjų reikalauja surengti referendumą, reiškia Valstybės ir Tautos gyvenime referendumui suformuluotas klausimas priklauso prie svarbiausių.

Seime sėkmingai stumiant referendumą dėl 300 tūkst. barjero nuleidimo iki 100 tūkst. aukščio klostosi nauja situacija.

Entuziastų mažinti referendumui surengti reikalingų parašų skaičių, ko neįmanoma padaryti nepadarius pakeitimų Konstitucijoje (9 ir 147 straipsniai), niekada netrūko. Buvo ir dabar yra skelbiančių, kad geriau būtų, jei referendumai taptų atsvara Seimui. Štai toks būtų vaizdelis: Seimas priima įstatymą, po kurio laiko referendumu jis panaikinamas arba priimamas su priešinga prasme. Po kurio laiko tą patį padaro Seimas, ir t.t.

Tačiau ankstesnėse kadencijose Seime niekada tokių neatsirasdavo pakankamai, kad galėtų pasinaudoti 1/4 Seimo narių konstitucine teise pareikalauti referendumo.

Pastaruoju metu ženkliai sumažėjus gyventojų (bet ne piliečių, turinčių rinkimų teisę, nors rinkimų metu ir nesančių Lietuvoje) skaičiui, daugiausiai dėl emigracijos, atsirado naujas argumentas mažinti parašų skaičių. Štai referendumą dėl pataisų rengti siūlanti valdančios koalicijos Tvarkos ir teisingumo frakcija tvirtina, jog per 22 nepriklausomybės metus iš šalies išvyko apie 769 tūkst. asmenų arba apie penktadalis Lietuvos gyventojų, todėl esamas 300 tūkst. parašų reikalavimas – neįgyvendinamas. Ir pasiūlė kartelę nuleisti iki 100 tūkstančių parašų.

Siūlomas pataisas savo parašais taip pat parėmė Darbo partijos, „Drąsos kelio“ partijos, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijų atstovai, keli socialdemokratai bei du liberalai. Referendumą siūloma rengti kartu su 2014 metų prezidento rinkimais.

Galima pritarti, kad jau pribrendo reikalas mažinti barjerą, bet motyvuojant tai penktadaliu sumažėjusių gyventojų skaičiumi logiškiau būtų tiek pat sumažinti ir kartelės aukštį, t.y., iki 240 tūkstančių. Visgi nueita kokybiško šuolio keliu – tris kartus žemesnio barjero, nors pabandymui gal būtų užtekę nuleisti kartelę na, tarkim, iki 200 tūkst.      

Jei praktikoje paaiškėtų, kad 100 tūkstančių barjeras lengvai įveikiamas, visai liks nebeaišku, kokie klausimai, sprendžiami referendume, priskirtini prie svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų.

Politinių partijų narių skaičius 2012 m. pradžioje buvo apie 108 tūkst. – tai  sudarė 4 procentus visų 18 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų, neseniai pranešė Lietuvos statistikos departamentas. Pridėjus politizuotų visuomeninių organizacijų narius, kurie taip pat, tikėtina, gali įsijungti į parašų rinkimo akciją, šis skaičius būtų dar didesnis.

Tai reiškia, kad šuolis iš 300 tūkst. į 100 tūkst. aukštį gali reikšti visiškai naują situaciją, galbūt istorinio liberum veto pakartojimą moderniu liberum referendum.

Tai ką daryti, kad būsimas referendumas būtų pripažintas sprendęs vieną iš svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų Konstitucijos rėmuose?

Kad būtų aiškiau, verta prisiminti, kaip pagal veikiančius įstatymus vertinami balsavimai už tuos pačius įstatymų projektus Seime ir referendume.

Balsavimas Seime ir referendume

Štai įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo, matyt, laikytino vienu iš svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų, laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu (jų yra du su ne mažesne kaip trijų mėnesių pertrauka) už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių (Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalis).

O kaip vertinamas balsavimas referendume (turiu omeny tik privalomąjį referendumą, balsavimo Seime analogą) dėl tos pačios Konstitucijos keitimo?

Privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip 1/2 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus, o sprendimas dėl tų pačių klausimų, kuriems Seime reikalingi 2/3 Seimo narių balsai, yra laikomas priimtu, jeigu jam pritarė daugiau negu 1/2 piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Sprendimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip 1/2  piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Jei Seimas atstovauja visus rinkėjus, o taip, matyt, ir yra, iškyla klausimas, kodėl atstovams balsuojant dėl svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų jų priėmimui nustatytas 2/3 minimumas visų galimų balsų, o jų rinkėjams – tik 1/3 visų galimų balsų. Galiu atsakyti. Baisu net pagalvoti, koks chaosas  kiltų valstybėje, jei užtektų 1/3 Seimo narių balsų priimti sprendimus keisti Konstitucijos straipsnius.

Šis klausimas svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų sprendimo atžvilgiu nebuvo toks aktualus, kol remiančių referendumo surengimą skaičius negalėjo būti mažesnis, negu 300 tūkst. Apie tai jau kalbėjau.

Bet kas atsitiks, kai 100 tūkst. parašų bus nesunkiai surenkami, ypač jei parašų rinkimą finansuos garbingos konkurencinės kovos vengiantys verslininkai, nusikalstamo pasaulio grupuotės, užsienio įtakos agentai? Juk parašų rinkėjams ir agitatoriams, jei jie nesiregistruoja savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, jokie apribojimai ar draudimai gauti finansinę paramą iš fizinių asmenų įstatymuose nenumatyti.

Kokia išeitis?

Suprantama, gal ir galima būtų patikėti spręsti kiekvienu atskiru atveju, ar teikiamas referendumui klausimas (sprendimas) gali būti priskiriamas prie svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų, kokiai nors institucijai, pavyzdžiui, Prezidentui ar (ir) Konstituciniam Teismui. Arba prie svarbiausių įstatymu priskirti tik Konstitucijos keitimo klausimus, betgi, taip atimant galimybę patiems rinkėjams spręsti, ar kokie nors, ne konstituciniai, klausimai jiems atrodo priskirtinti prie svarbiausių.

Geriausiai būtų, kad patys rinkėjai savo dalyvavimo aktyvumu, balsavimu ir nuspręstų, ar referendumui pateiktas klausimas, ne tik susijęs su Konstitucijos keitimu,  jų nuomone priskiriamas prie svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų.

Pakaktų Seimui sutarti, kad privalomajam referendumui pateiktas sprendimas priskiriamas prie svarbiausių tik tuo atveju, jei už jį balsavo ne mažiau 2/3 visų įrašytų į rinkėjų sąrašus rinkėjų, t.y. taikant tokią pačią 2/3 balsų normą, priimant konstitucinius įstatymus Seime. Kitaip tariant, referendumui pateikti tokią naują Konstitucijos 9 straipsnio formuluotę:

„Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas.

Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip XXX tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Referendume sprendžiamas klausimas laikomas priimtu, jeigu už sprendimą balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų įrašytų į rinkėjų sąrašus rinkėjų.

Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas“.

Man asmeniškai jau dabar akivaizdu, kad neapibrėžus tokiu ar kitokiu būdu svarbiausių Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų teks įsikišti Konstituciniam Teismui. Beje, paprašytas jis, greičiausiai, gali tai padaryti jau dabar, išaiškinant, ar veikiantis Referendumo įstatymas tose dalyse, kuriose nustatytas pusės ir trečdalio balsų minimumas referendumo sprendimui priimti keičiant Konstituciją neprieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai ir 148 straipsnio 2 daliai.

Nuotraukoje: Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime.

2013.10.13


Prisijunkite prie diskusijos