Interviu imti iš akademiko Antano Kudzio – didžiausias malonumas. Seniai buvau turėjęs tokį atvirą, drąsų, konkretų pašnekovą. Dėstydamas savo politines, kultūrines, dvasines nuostatas portalui Slaptai.lt, akademikas A. Kudzys nė sykio neužsiminė, esą galbūt kai kurių pavardžių, faktų ar situacijų nereikėtų skelbti, esą galbūt kai kuriuos momentus derėtų sušvelninti, padailinti.
Šnekėdamasis su akademiku A. Kudziu buvau maloniai nustebintas, kai šis, garbaus amžiaus sulaukęs mokslininkas, visą gyvenimą gilinęsis į patikimumo teorijos paslaptis, kategoriškai paprašydavo: „šį faktą būtinai paminėkite, šią pavardę būtinai įrašyk". Akademikas A. Kudzys nė sykio neištarė žodžių „galbūt nereikia, galbūt per aštru".
Nors iš anksto buvome sutarę, esą kalbėsimės tik apie politiką, atominę elektrinę, universitetus bei netikusius premjerus, pokalbį netikėtai pradėjome nuo … krepšinio. Mat akademikas A. Kudzys 1949-1955 – aisiais metais labai intensyviai žaidė krepšinį, buvo net Kauno „Žalgirio" ir Lietuvos krepšinio rinktinės narys. Krepšiniu jis domisi visą savo gyvenimą, tačiau rungtynių žiūrėti į sporto sales neina jau seniai. Kodėl?
Su akademiku Antanu KUDZIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Juk norėtumėte krepšinio rungtynes stebėti sporto salėse, ne tik namie, įsijungęs televizorių? Kas sulaiko nuo išvykos į sporto salę? Nekultūringas sporto sirgalių elgesys?
Negaliu pakęsti itin nekultūringo elgesio sporto salėse ir todėl neinu žiūrėti rungtynių. Noriu salėje kultūringai praleisti laiką, o ne klausyti daužomų būgnų ar cypiančių švilpynių. Negaliu savęs tiek žeminti, kad rungtynių metu sėdėčiau šalia žmogaus, kuris laiko sklidiną alaus bokalą, o išgėręs alų, bokalą meta į aikštę. Toks sirgalių elgesys menkina tikrąją sporto dvasią. Dėl šios priežasties tarp žiūrovų mažai pensininkų.
Esate minėjęs, jog Jums nepatinka ir tai, kad dabartinė internacionalinė Kauno krepšinio komanda vadinama „Žalgiriu".
Dešimt metų liejau prakaitą „Žalgirio" komandoje, todėl visuomet sergu tik už ją. Tačiau mane piktina, kad dabartinė Kauno komanda, būdama internacionalinė, nebeatitinka „Žalgirio" vardo. Nesu joks ksenofobas ar nacionalistas. Tačiau juk Italijos Milano klubas, kuriame žaidžia tarptautiniai žaidėjai, pavadinama „Inter" (tarptautiniu) klubu. Anglijos futbolo čempionas iš Mančesterio vadinamas „United" (jungtiniu). „Žalgirio" pavadinimas buvo susietas su visai kitais siekiais. Mano nuomone, šitas klubas galėtų būti pavadintas tiesiog „Kaunas" arba Kauno „Žvaigždės".
Toks „Žalgirio" vardo nuvalkiojimas yra tikras pasityčiojimas iš mūsų istorijos. Pasityčiota iš „Žalgirio" istorijos ir tuomet, kai neseniai švenčiant „Žalgirio" komandos šešiasdešimtmetį nebuvo pakviestas nė vienas žmogus, matęs beveik visą komandos raidą nuo pirmųjų dienų. Ar kada nors girdėjote tokį atvejį, kad, švenčiant 60-ies metų vestuvių jubiliejų, į renginį nebūtų pakviesti patys sutuoktiniai?
Lietuvoje tokia situacija įmanoma. Šias mintis bandžiau išdėstyti vienam apie krepšinį rašančiam žurnalistui, ėmusiam iš manęs proginį interviu. Tik pamanykite, šių pastebėjimų jis net nenorėjo įdėti į interviu! Tvirtino, jog tai per aštru ir neatitinka laiko dvasios… Tada kategoriškai pareiškiau, jog visai neduosiu interviu, jei neįdės mano kritinių pastabų. Šiaip ne taip įdėjo.
Jūs visuomet pasižymėjote aštriomis, konkrečiomis nuostatomis, dėl kurių teko nuolat kentėti. Tiek sovietmečiu, tiek jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jei Sovietų Sąjungos laikais Jums grasino kalėjimais, tremtimis, tai nepriklausomoje Lietuvoje veikta subtiliau – Jus išstumiant iš darbų, Jūsų neįtraukiant į valstybines komisijas, ignoruojant Jūsų rekomendacijas. Kada buvo sunkiau?
Sunku buvo visąlaik. Ir tada, ir dabar. Bet aš niekad nesiskundžiau ir nesiskundžiu. Tiesiog manau, kad visuomet reikia iki galo atlikti savo pilietinę pareigą – skleisti tiesą. 1945-1947 metais priklausiau Vytauto Didžiojo universiteto pogrindinei organizacijai, buvau jos narys, ir tuo didžiuojuosi. Tiksliau tariant, priklausiau Juozo Lukšos įkurtai Kauno apygardos Birutės rinktinei, Kauno senamiesčio kuopai.
Mano vadas buvo Jonas Poškus. Mes palaikėme ryšį su partizanais, rinkome jiems vaistų, drabužių, maisto, platinome jų laikraščius. Be kita ko, organizavome ir kai kuriuos karinius žygius, operacijas. Mūsų organizacijos vyrai rengė pasikėsinimą į tuometinių sovietų Lietuvos veikėjų Antano Sniečkaus ir Justo Paleckio gyvybes. Šie, Maskvai parsidavę, vyrai dažnai kursuodavo iš Vilniaus į Kauną ir atgal. Mes buvome sumanę surengti jiems pasalą.
Bet paskutiniu momentu vadas nedavė komandos šaudyti, kadangi pastebėjo, jog Sniečkus su Paleckiu važiuoja ant kelių pasisodinę mažamečius vaikus. Vėliau paaiškėjo, jog vaikus šie sovietiniai veikėjai vežiodavosi nuolatos. Ir ne dėl to, kad labai mylėtų kūdikius, o asmeninio saugumo sumetimais. Vėliau mano vadas J. Poškus pakliuvo į nelaisvę, buvo labai žiauriai kankintas (jam laužyta nugara), bet nieko neišdavė.
Ir vis dėlto NKVD ir KGB šnipai įtarė, kad buvote lietuviškos pogrindžio organizacijos narys. Konkrečių įrodymų jie neturėjo, todėl nepasodino į kalėjimą, bet iš universiteto vis dėlto išmetė?
Tuo metu studijavau Kauno Vytauto Didžiojo universitete Statybos fakultete. Mokiausi labai gerai, vien penketais. Jie negalėjo manęs pašalinti iš aukštosios mokyklos dėl blogo mokymosi. Mane palaikė ir tuometinis dekanas, ir tuometinis rektorius J. Kupčinskas, dabartinių politikų Kupčinskų tėvas. Bet vis tiek mane pašalino.
Pašalino 1950-aisiais be teisės užsiimti moksline veikla. Bandžiau iš naujo stoti ir 1952-aisiais, ir 1954-aisiais, bet iš karto rašydavo dvejetus per užsienio kalbos egzaminus, nors vokiškai ir prancūziškai tuomet kalbėjau ne taip jau blogai. Todėl galėjau dirbti tik projektavimo institute. Ne taip jau blogai – įgijau praktikos. Kai baigiau aspirantūrą ir tapau mokslų daktaru, manęs vis tiek nepriėmė į Kauno politechnikos institutą.
Kai Kauno politechnikos institutas Vilniuje įkūrė savo filialą, išvažiavau į Vilnių. Tai buvo apie 1960-uosius metus. Tada per trejetą metų parašiau habilituoto daktaro disertaciją. Bet ją apsigyniau ne Vilniuje, kadangi sovietiniai funkcionieriai lietuviai į mane žiūrėjo labai kreivai, o Maskvoje. Tais laikais prasidėjęs mano domėjimasis patikimumo teorija, tebesitęsiantis iki šiol.
Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, kuris vėliau tapo VISI, dar vėliau – Vilniaus Gedimino technikos universitetu, dirbote nuo 1960 iki 1992 metų. Kodėl 1992-aisiais Gedimino technikos universitetas atsisakė Jūsų paslaugų?
Tuo metu man suėjo 65-eri metai. Ir mane labai lengvai išstūmė, nepratęsdami sutarties. Mat tokio amžiaus sulaukę profesoriai kasmet atestuojami. Aš neva atestacijos nepraėjau, todėl su darbu šioje aukštojoje mokykloje teko atsisveikinti.
Kokios tikrosios Jūsų išstūmimo priežastys? Kritikavote universiteto vadovybę?
Iš tikrųjų iš universiteto mane išmetė, kadangi viename tarybos posėdyje viešai protestavau dėl tuometinio rektoriaus elgesio. Kritikavau, kad lengvai dalija aukštojo mokslo diplomus užsieniečiams. Dėl Lietuvoje lengvatinėmis sąlygomis dalijamų aukštojo mokslo diplomų, be abejo, ne už dyką, tuomet kilo tikras tarptautinis skandalas. Vokietija mums buvo atsiuntusi notą, kur kalbama, kad Lietuvoje užsieniečiai perka aukštojo mokslo diplomus. Vokiečiai buvo atsiuntę net įtariamųjų sąrašą – per 20 žmonių.
Iki šiol saugau vieno tokio diplomo, išduoto kažkokiam ponui Weikl, kopiją. Šiam užsieniečiui Vilniaus technikos universitetas 1993 metų kovo 17-ąją suteikė daktaro mokslo laipsnį už vadybos darbą „Laisvai samdomų operos solistų veiklos marketingas".
Jūs įsivaizduojate tokią temą – laisvai samdomų operos solistų veiklos marketingas? Kvailiau, įžūliau, absurdiškiau nesugalvosi.
Žodžiu, jau tais laikais būta pagrįstų įtarimų, jog užsieniečiai, Lietuvoje norintys be mokslo ir be pastangų įsigyti aukštojo mokslo diplomą, atvažiuoja į mūsų šalį, pageria kokiame nors restorane su universiteto vadovybe, sumoka kelias dešimtis tūkstančių tuometinių Vokietijos markių honorarą, o kitą rytą nesunkiai apsigina diplomą… Apsigina, žinoma, anglų kalba (kai mūsų komisijoje, vertinusioje kandidato pasisakymus, nebūdavo deramai suprantančių angliškai).
Kai kuriuos tokius „gynimus" regėjau savo akimis. Pasibaisėjau, kaip iš viso įmanomi tokie dalykai civilizuotoje, demokratinėje, teisę gerbiančioje Lietuvoje. Žodžiu, studentai, protestuodami prie Seimo ar Vyriausybės, ne šiaip sau triukšmauja. Bet po tokių savo pareiškimų pakliuvau į didelę nemalonę. Toji nemalonė tęsiasi iki šiol.
Sakydamas, kad nemalonėje esate iki šiol, omenyje turite kadaise knygynuose pasirodžiusią knygą „Vardan Lietuvos"? Vilniaus Gedimino technikos universiteto išleistoje knygoje, pasakojančioje apie lietuvių pasipriešinimą okupacijoms aukštosiose mokyklose 1940-1991 metais, apie Jus tėra įdėti vos keli žodžiai. Nors šioje aukštojoje mokykloje dirbote, dėstytojavote ne vieną dešimtmetį…
Man keblu pačiam kalbėti apie save, bet pasakysiu taip: toje knygoje mano veikla visiškai nenušviesta. Apie mano darbus specialiai taip mažai papasakota, tarsi manęs iš viso niekad nebuvo. Manau, kad knygos autoriui nebuvo leista mano nuopelnų nušviesti.
Po to dirbote konsultantu Adolfo Šleževičiaus Vyriausybėje? Bet be atlyginimo ir vos trejetą metų?
Trejetą metų iš tiesų konsultavau A. Šleževičiaus Vyriausybę negaudamas nė cento už savo veiklą. Dirbau visuomeniniais pagrindais. Tačiau ilgai netrukus mano paslaugų buvo atsisakyta, kadangi supratau, jog lietuviškoje energetikoje – didelė korupcija. Protestavau, ginčijausi, ir netrukus vėl atsidūriau gatvėje.
Panašių pavyzdžių, kai valdžia atsikrato teisybę sakančiais mokslininkais, galiu pateikti ir daugiau. Štai Vilniuje kadaise buvo surengta svarbi konferencija teritorijų planavimo klausimais. Man teko du sykius joje šnekėti, akcentavau, kad visos stambiausios (žemės, paežerių, miškų) vagystės įvyksta dėl specialiai sujauktų teritorijos planavimo įstatymų. Iš pradžių maniau, kad įstatymai, leidžiantys grobstyti („prichvatizuoti") žemes, prastai parengti dėl nežinojimo, nepatyrimo.
Tačiau pasirodė, kad įstatymai sujaukti specialiai, kad nesąžiningiems pareigūnams būtų sudarytos galimybės vogti ir už tai nesulaukti pelnytos bausmės. Aš pateikiau konkrečių pasiūlymų, kaip ištaisyti esamą padėtį, įteisinus įstatymuose valstybinę projektų ekspertizę, o taip pat projektuotojų, ekspertų ir statybai leidimus išduodančių ir ją kontroliuojančių architektų bei statybininkų asmeninę atsakomybę. Man žmonės plojo. O kas iš to? Konferencija buvo surengta Aplinkos ministerijos užsakymu tik tam, kad visuomenei būtų pasakyta: „pas mus – viskas tvarkoje".
Tuo metu žiniasklaida pradėjo analizuoti miškų, paežerių grobstymo atvejus, juos vilkti į viešumą, tad Aplinkos ministerija ir kai kurios kitos valdiškos institucijos už valdiškus pinigus surengė renginį, kuriame šaukte šaukė, esą korupcijos planuojant teritorijas nėra ir negali būti. Į konferenciją buvo pakviesti toli gražu ne visi žurnalistai, o tik tie, kurie nereiškė jokių kritinių pastabų.
Teko girdėti ir apie 2002-ai-siais tuometiniam premjerui Algirdui Brazauskui adresuoto laiško pradingimą. Jūs, tikrasis Lietuvos Respublikos Mokslų Akademijos narys, drauge su tuometiniu LMA Prezidentu B. Juodka parašėte oficialų laišką ministrui pirmininkui A. Brazauskui, o tas laiškas ėmė ir pradingo…
Taip, mano ir prof. B. Juodkos 2002-ųjų gegužės 24-ąją išsiųstas laiškas „Dėl Lietuvos pavojingų objektų saugos ir rizikos įvertinimo bei rekomendacijų avarijoms išvengti paruošimo" dingo Vyriausybėje. Kiek vėliau vienas patarėjas jį surado ar prisiminė jį skaitęs, deja, po to, vargšelis, ilgai patarėju neišsilaikė. Buvo pakeistas kitu.
Manau, kad specialiai po to pašalintas, vien dėl to, kad surado Vyriausybei nepalankų laišką. Beje, aš kaip mokslininkas esu kreipęsis ir į tuometinį šalies prezidentą Valdą Adamkų. Prezidentui norėjau pateikti konkrečius savo pasiūlymus dėl Lietuvos energetikos reikalų. Veltui. Neprileido. Jo patarėjas Ramūnas Vilpišauskas mandagiai paaiškino, kad jie V. Adamkui perduoda tik Ūkio ministerijos ir Laisvosios rinkos instituto rekomendacijas, pasiūlymus, skaičiavimus. Jūs tik įsivaizduojate: prezidentas gauna tik aprobuotą, jo patarėjų atrinktą informaciją. Ir jam šito, deja, užtenka?!
O kokios Jūsų svarbiausios pastabos, patarimai, rekomendacijos? Jūs siūlėte ir tebesiūlote Lietuvai ne pardavinėti savąją elektros energiją, bet ją skolinti savo kaimynams?
Kadaise tvirtinau, jog Lietuvai nederėtų pardavinėti savosios elektros energijos. Ypač pigiai. Jau seniai siūliau, kad Lietuva savo kaimynėms, sakykim, Baltarusijai, Kaliningrado sričiai, savąją elektros energiją skolintų. Skolos sutartis derėtų pasirašyti tarptautinėse instancijose, kad mūsų neapgautų. Kodėl geriau skolinti, nei parduoti? Mums gali trūkti elektros energijos. Tokia bėda mus gali ištikti, anuomet tvirtinau, uždarius mūsų Ignalinos atominę elektrinę, o naujos dar nepastačius. Tokiu atveju mums kaimynai galėtų grąžinti susidariusią skolą ne pinigais, o ta pačia elektros energija. Dabar gi mes galime sulaukti dienos, kai pirksime elektros energiją iš savo kaimynų brangiau, nei jiems pardavinėjame šiandien. Bet Lietuvos valdžia šio varianto anuomet net nesvarstė, o nesvarstė greičiausiai dėl to, kad pardavimas pelningesnis, nei skolinimas. Parduodant gali kažkas nubyrėti ir į asmeninę sąskaitą, o skolinant vadinamasis „otkatas" sunkiai įsivaizduojamas.
Leo LT projektą Jūs ne sykį įvardijote kaip prieštaraujantį tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos įstatymams.
Leo LT projektas prieštarauja tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos pagrindiniams įstatymams. ES įstatymai draudžia, kad elektros tiekėjas ir gamintojas būtų vienas ir tas pats asmuo. Toks gamintojo ir tiekėjo atskyrimas gelbsti valstybę nuo monopolijų, galinčių netrukdomai kelti kainas, susidarymo.
Rengiant Leo LT projektą šis principas akivaizdžiai pažeistas. Ta pati „MAXIMA" valdė ir tiekėją – Vakarų skirstomuosius tinklus, ir į Ignalinos AE koją įkėlė. Kuriant Leo LT pasityčiota ir iš Lietuvos įstatymų, draudžiančių pardavimo – pirkimo sandorius organizuoti be konkursų. Tąsyk akivaizdžiausiai apsieita be konkurso. Mane tuomet piktino ir Lietuvos Vyriausybės bei „Lietuvos energijos" vadovų rūpinimasis ne tiek valstybės, kiek privačios kompanijos finansiniu gerbūviu.
Gal „Lietuvos energijos" vadovui toks elgesys ir dovanotinas, bet premjeras pirmiausiai privalo rūpintis ne „Lietuvos energijos", o visos Lietuvos reikalais. Tuometinio premjero Gedimino Kirkilo veikla sveiku protu nesuvokiama. Akivaizdu, kad čia kyšojo itin didelių korupcijų ragai. Stebino ir kai kurių demagogų pažadai, esą „Lietuvos energija" sukaupusi kelis šimtus milijonų litų pelno, taigi Lietuvos žmonėms bet kokiu atveju nereikės už kilovatvalandę mokėti žymiai daugiau. Leiskite paklausti, o iš kur tas susikaupęs pelnas? Tai – asmeniniai „Lietuvos energijos" vadovų pinigai ar visų mūsų pinigai? Toks pelnas galėjo susidaryti tik vienu atveju – apiplėšiant mus visus. Galų gale prisiminkime, kaip derybose su ES dėl Ignalinos AE uždarymo žodis „sustabdyti" buvo pakeistas į žodį „uždaryti". Mano žiniomis, vakariečiai buvo sutikę, kad mes įsipareigotume tik sustabdyti Ignalinos AE veiklą.
Bet mūsų Seimo Ekonomikos komitetas, kuriam, jeigu neklystu, tuomet vadovavo Viktor Uspaskich, vietoj žodžio „sustabdyti" įrašė žodį „uždaryti". Čia labai kaltas ir Petras Auštrevičius, kuris, prieš pasirašydamas svarbius dokumentus su ES vadovais, nematė reikalo pasitarti su Lietuvos mokslininkais. Manė, kad viską išmano, kad yra labai protingas. Todėl nenuostabu, kad mūsų žmonės jau nebesupranta, kas dedasi mūsų valstybėje?
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Antanas Kudzys, 2013-ųjų metų rugsėjo mėnesį Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos apdovanotas ordinu "Už Tėvynės laisvę".
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Artimiausiu metu paskelbsime dar vieną interviu su akademiku Antanu Kudziu. Tema ta pati – kodėl Lietuvos valdžios ignoruoja mokslininkų rekomendacijas?
2013.12.27
