Krymo okupacija pažadino Lietuvą. Staiga didelė dalis visuomenės suvokė, kad jau dešimtmetį niekam Lietuvoje nerūpėjo krašto apsauga, todėl tik iškilus pavojui paaiškėjo, kad potencialios karinės krizės atveju Lietuvą gintų nebent politologai, kurių skaičius labai išaugo tuo metu, kai mažėjo profesionalių karių skaičius. Žinoma, jei tauškalai būtų sviediniai, o politologai – tankai, galėtume šiais nuolat tauškiančiais koviniais elementais nušluoti bet kurio pasaulio diktatoriaus armiją.
Deja, jų generuojama kovinė galia skirta ne priešams naikinti, o vartoti viduje, todėl gali tik išsprogdinti paprasto piliečio smegenis ir pasėti paniką, tačiau taip ir nepadės susigaudyti, nei kokie procesai vyksta, nei ką konkrečiai turime daryti, kad panikuoti nereikėtų.
Beje, galiu iš karto nuraminti tuos, kurie šį straipsnį skaito bandydami suvokti, ar Lietuvai šiuo metu gresia realus karo pavojus. Ne, Lietuvai artimiausius porą metų toks pavojus negresia. Ir ne todėl, kad Rusija bijo NATO (atsižvelgiant į Lietuvos gynybos pajėgumus, jo daliniai vis tiek nespėtų atvykti į pagalbą), o dėl to, kad tai kertasi su šiuo metu Vladimiro Putino įgyvendinama strategija.
Tačiau žvelgiant į tolesnę ateitį reikia suvokti, kad ilgalaikis Lietuvos saugumas priklausys nuo trijų sąlygų: nuo to, kaip toliau evoliucionuos V. Putino režimas ir šio režimo įgyvendinama Rusijos ateities vizija; nuo to, kiek ir kokių vertybių pagrindu bus vieninga Europos Sąjunga (ES), ir nuo to, kaip Lietuvos elitas sugebės sutelkti visuomenę, mažinti socialinę atskirtį, didinti bendruomeniškumą ir rūpintis tokių sričių kaip krašto apsauga tinkamu finansavimu.
Dominavimas pasaulyje – mėgstamiausias diktatorių žaidimas
Bent kol kas nuspėti, į kurią pusę evoliucionuos V. Putino mąstymas, nebuvo sunku, ypač kai Rusija priėmė sprendimą didžiausią investicijų dalį nukreipti į karo pramonę ir kariuomenės atnaujinimą. Nuo to laiko mūsų redakcija ne kartą stengėsi atkreipti dėmesį į tai, kad būtina rūpintis Lietuvos saugumu ir nustoti klausyti pramonininkų vadovų bei kitų veikėjų, nuolat raginančių pirkti energijos išteklius iš Rusijos.
Nes taip ne tik prarandame darbo vietas, bet ir finansuojame Rusijos kariuomenę, keliančią grėsmę regiono ir Lietuvos saugumui. Deja, elitui (išskyrus pavienius konservatorių ir liberalų atstovus) tai nerūpėjo, nes visi buvo užsiėmę kasdieniais reikaliukais, pavyzdžiui, trynėsi su Rusijos energetikais. Žinoma, egzistuoja tikimybė, kad dauguma jų tiesiog nesuprato, kur V. Putinas veda Rusiją, tačiau tai nelabai tikėtina, nes šio lyderio pasirinkimas kurti diktatūrinę valstybę, paremtą karine galią, buvo akivaizdus.
Šioje vietoje svarbu pabrėžti didžiausią skirtumą tarp Baracko Obamos ir Vladimiro Putino. B. Obama yra laikinas prezidentas, o V. Putinas – ne. B. Obamai svarbu, kaip jį atsimins po dviejų kadencijų, o V. Putinas kadencijų padedamas tokių dublerių kaip Dmitrijus Medvedevas gali susiorganizuoti tiek, kiek reikės, taigi jam svarbiausia, ką apie jį rašys ne po kadencijos kitos, o po jo valdymo epochos.
Tad Rusijos prezidento prioritetai ir orientyrai iš esmės skiriasi. Demokratinės valstybės vadovas stengiasi orientuotis į tikslus, kuriuos gali pasiekti per savo kadenciją, visuomenei pateikia savo veiklos rezultatus ir tikisi būti perrinktas arba rinkimuose sėkmės linki savo bendražygiams. O V. Putinas gali siekti gerokai ambicingesnių tikslų. Tuo labiau kad būtent didingas tikslas, pasitelkus žiniasklaidoje įtvirtintą cenzūrą ir teisėtvarkos kontrolę, padeda valdyti visuomenę ir garantuoja valdžios piramidės stabilumą. O koks tikslas buvusiam KGB darbuotojui gali būti didingesnis nei užbaigti tą darbą, kurio nepavyko padaryti Sovietų Sąjungai, – imti ir pagaliau nugalėti JAV?
Pavyti ir nugalėti JAV per keturis penkmečius
Beje, V. Putinas turėjo neblogą planą, kaip amžiams likti valdžioje ir išlaikyti ne tik visuomenės simpatijas, bet ir reanimuojant ekonominę bei geopolitinę Rusijos galią pelnyti šlovę ir Rusijos istorijos vadovėliuose nukonkuruoti Petrą I. Deja, detaliai pateikti šio plano negalime, nes tai užimtų per daug vietos, tačiau keli svarbiausi jo aspektai turėtų paaiškinti, kokį paprastą, bet efektyvų planą ketino įgyvendinti Rusijos vadovas.
Patekęs į valdžią, visų pirma jis susigrąžino energetikos bendrovių kontrolę. Tuo pat metu visos diplomatinių ir specialiųjų tarnybų pastangos buvo nukreiptos tam, kad visame pasaulyje būtų telkiami bendraminčiai, kurių veikla galėtų prisidėti prie energijos išteklių kainų augimo. Tam pravertė senieji Sovietų Sąjungos draugai diktatoriai ir demokratinių šalių politikai, kurių sprendimai didino dujų paklausą. Taip V. Putinas siekė, kad energijos išteklių kainų augimas leistų jam užtikrinti Rusijos ekonomikos moderninimą, visuomenės gerovės augimą ir karinės bei geopolitinės galios reinkarnaciją.
Ypatingas vaidmuo šiame plane buvo teikiamas Europai, nes jai vietoj „neapibrėžtos“ partnerystės su JAV, kurios pagrindas – NATO organizacija, kariaujanti, anot Rusijos bei jos šalininkų, neaiškius karus visokiuose afganistanuose ir tik eikvojanti pinigus, buvo pasiūlyta daug aiškesnė ir pragmatiškesnė partnerystė: „Jūs perkate dujas, aš perku kiaules, automobilius ir mistralius.“ Taip visoje Europoje buvo aktyviai plečiamas sąjungininkų tinklas, siekiant didinti jos priklausomybę ne tik nuo Rusijos dujų, bet ir nuo Rusijos rinkos. Auganti abipusė prekyba tapo inkaru, kuriuo Rusija ketino prišvartuoti ES laivą prie savo kranto ir taip sumažinti JAV įtaką Europoje. Tokios politikos rezultatai akivaizdūs ir šiandien, kai JAV su Rusija žvangina ginklais, o Europos verslininkai su Rusija – piniginėmis.
Ekonomikos augimas, pagrįstas energijos išteklių kainomis ir iš Vakarų perkamomis technologijomis, kaip ir aktyvi veikla didinant įtaką Europoje, ypač buvusiose Sovietų Sąjungos okupuotose teritorijose, auginantis sau palankius politikus, oligarchus ir žiniasklaidos grupes, turėjo padėti suvienyti paklydusias aveles. Principu „Skaldyk, pudrink ir melžk“ pasitelkus užvaldytų šalių kaimynių politikos, verslo bei žiniasklaidos struktūras, turėjo būti ne tik užtikrinamos pelningos rinkos „Gazprom“ dujoms, bet ir mokesčių politika bei korupcija alinamos šių valstybių ekonomikos.
Tad ilgainiui jų gyventojams būtų tapę akivaizdu, kad Rusijos žmonės gyvena geriau, ten dujos kainuoja pigiau ir oligarchų savivalė mažesnė. Taigi, Eurazijos projektas turėjo būti sklandus ir beveik savanoriškas. Užvaldyta ar papirkta žiniasklaida būtų įrodžiusi, kad ES byra, nes viską valdo neaiškūs iškrypėliai, taigi daugumai pigesnių dujų ir šildymo ištroškusių kaimynų tiesiog nebūtų buvę ką daryti, tik rinktis Euraziją.
Kad šiam „savanoriškam“ pasirinkimui niekas nekeltų grėsmės, kaip, beje, ir valdžios piramidei pačioje Rusijoje, pagrindinės investicijos buvo nukreiptos į karo pramonę ir kariuomenę. Svarbu suvokti ir tai, kad šalių kaimynių įtraukimas į Eurazijos Sąjungą ne tik turėjo sustiprinti Rusijos pozicijas ir įtaką, bet ir priartinti ją prie Vakarų Europos. Be jokios abejonės, Berlyną ir Paryžių tai būtų dar labiau vertę įsiklausyti į Maskvos nuomonę.
Paskutiniu akordu V. Putino plane turėjo būti bendros Eurazijos valiutos ir vienos iš pasaulio atsarginių valiutų – rublio – iškilimas. Ir nors šiandien tai skamba juokingai, kaip rašome pagrindinėje šio numerio aktualijoje, dar visai neseniai apie tokią galimybę JAV ir Europą drebinančios krizės fone Rusijos pareigūnai kalbėjo labai rimtai. Tikriausiai nereikia aiškinti, kokia niūri ateitis pagal V. Putino planą turėjo laukti JAV dolerio ir pačių JAV, jei net rublis būtų tapęs viena atsarginių valiutų. Tačiau V. Putino ekonominis žaibiškas karas žlugo ir dėl to labiausiai kaltas vienas žmogus.
B. Obamos „perkrovimas“ sugriovė V. Putinui gyvenimą
Ironiška, kad nors mes nuolat teigėme, jog B. Obama elgiasi teisingai susikoncentruodamas į JAV ekonomikos problemų sprendimą, nes ekonominių problemų draskomos JAV gali sukelti didesnių problemų Vakarų pasauliui, Lietuvos politologai ir nomenklatūrinės žiniasklaidos atstovai nepavargdami kritikavo JAV už atsitraukimą iš Europos, savanaudiškumą ir t. t. Vadovaudamiesi principu „Nepakritikavau, dieną be reikalo nugyvenau“, jie tikriausiai nesuvokė, kad visų pirma B. Obama apie jų kritiką nieko nežino, antra, B. Obamos atsitraukimas ir tam tikro įtakos vakuumo palikimas buvo išmintingas sprendimas, leidžiantis ne tik sustiprinti ekonominius JAV pamatus, bet ir pademonstruoti Europai, kaip atrodytų gyvenimas, jei JAV įtaką pakeistų Rusijos įtaka. Būtent toks elgesys ir jo padariniai tapo pagrindine priežastimi, kodėl sugriuvo V. Putino vizija.
Svarbiausia, kad šią viziją sugriovė B. Obama – žmogus, kuris žadėjo „perkrauti“ santykius su Rusija, buvo toks draugiškas, nekaringas ir mielas. Būtent to V. Putinui visiškai nereikėjo. Jam reikėjo ne mielo, o karingo ir ambicingo JAV prezidento, kuris nepaisydamas krizės būtų ir toliau investavęs pinigus į dominavimą pasaulyje, o ne į savo ekonomikos stiprinimą, nes toks elgesys ir toliau būtų alinęs JAV ekonomiką, stiprinęs šios valstybės, kaip blogojo pasaulio policininko, įvaizdį ir Rusijos pozicijas.
Būtina suvokti, kad karinė intervencija tėra kraštutinis „bendradarbiavimo“ būdas. Kai skaidriomis derybomis nesugebi įtikinti, kad bendradarbiavimas naudingas abiem pusėms, kai nesugebi papirkti elito, kad sutiktų bendradarbiauti, nors tai šaliai ir nenaudinga, belieka karinė invazija. Taigi, B. Obama visiškai teisus teigdamas, kad V. Putinas pademonstravo silpnumą aneksuodamas Krymą (juk visai neseniai visą Ukrainą ketino įtraukti į Euraziją). Tačiau Krymo aneksija demonstruoja ne šiaip silpnumą, bet ir tai, kad galutinai sugriuvo prieš tai Rusijos kruopščiai kurtas pasaulio vaizdas, kuriame JAV buvo visus „užknisantys“ blogiukai, kuriems tik ir rūpėjo, kaip visus šerti naujai išspausdintais doleriai, o tuos, kurie nenorėjo paklusti ir juos ėsti arba nenorėjo pigiai parduoti naftos, maitinti raketomis.
Staiga viskas apsivertė, nes paaiškėjo, kad tankais po kitas valstybes važinėja V. Putinas, o Europą labiau terorizuoja ne JAV interesai ir doleris, bet Rusijos interesai ir „Gazprom“. Svarbiausia tai, kad po B. Obamai valdant įvykusios skalūnų dujų revoliucijos tapo aišku, jog dujų ir naftos kainos kitose valstybėse JAV nebeįdomios, nes jos pačios tapo vienomis didžiausių šių išteklių gavėjų, o netolimoje ateityje taps ir eksportuotojomis. Tai buvo pagrindinė priežastis V. Putinui galutinai palaidoti planą A, pagal kurį jis dėl brangių dujų turėjo tapti ekonomikos guru, valstybių ir tautų vienytoju, taikos balandžiu ir supuvusios JAV imperijos nugalėtoju. Nes pagrindiniam viso projekto finansuotojui – energijos išteklių kainoms – iškilo milžiniškas pavojus.
Evoliucija nuo viso pasaulio iki visų rusų gynėjo
Kadangi didelė dalis Rusijos žiniasklaidos yra veikiama Kremliaus struktūrų, visuomenė net nepastebėjo, kaip Rusija iš galingos Eurazijos Sąjungos kūrėjos tapo viso pasaulio skriaudžiamų rusų gynėja. Ši evoliucija propagandos valdomai visuomenei neturi labai didelės reikšmės, tačiau simbolizuoja ne itin džiugų pokytį Kremliaus strategijoje. Akivaizdu, kad V. Putinas pripažino, jog taikos balandžio ir tautų vienytojo vaidmuo jam per sunkus, o olimpiada, kurios atidarymą „papuošė“ sovietiniai simboliai ir įvykiai Ukrainoje, tapo šio vaidinimo pabaiga. Juk visų pasaulio rusų gynėjo vaidmeniui reikia gerokai mažiau išlaidų, nes visuomenė dėl tokio gražaus tikslo, ypač cenzūros ir represijų akivaizdoje, tikrai sutiks aukotis, o kariuomenė ir taip yra išlaikoma, todėl gali ir pasimankštinti. Tuo labiau kad pastaruoju metu ji net labai gerai išlaikoma. Tad nors B. Obama ir teisus sakydamas, kad Rusija šiandien yra regioninė galia, būtina atsižvelgti į Rusijos sienų ilgį. Nes jei spręstume pagal sienų ilgį, tai regionas aplink Rusiją užimą labai didelę dalį pasaulio.
Dar svarbiau tai, kad, sprendžiant iš Rusijos investicijų į kariuomenės atnaujinimą, jos tikslas ir yra vadinamasis regioninis dominavimas, nes atnaujinimas visų pirma paveikė karines pajėgas, skirtas karui žemyninėje dalyje. Taigi ši kariuomenė yra gana grėsmingas įrankis, kuriuo galima įtikinamai mojuoti ginant rusų interesus. Beje, tai Rusija ir daro sutelkdama dešimtis tūkstančių karių prie Ukrainose sienos ir vis kartodama, kad nesiruošia įsiveržti į Ukrainą.
Vertinant iš ilgalaikės perspektyvos, tokia V. Putino režimo ideologijos evoliucija yra labai pavojinga, nes Eurazijos Sąjungos kūrimą buvo stengiamasi bent jau teoriškai paremti tam tikra abipuse nauda ir tarptautinėmis sutartimis. Prie šios sąjungos prisijungti kviečiamos valstybės, nors ir labai spaudžiamos, galėjo rinktis, o viso pasaulio rusų gynimas, ypač konkrečioje šalyje, panašėja į ultranacionalizmą ar šovinizmą, artėjantį prie geopolitinės šizofrenijos.
Taip pralaimėjęs konkurencinę kovą dėl įtakos Ukrainoje, kaip ir Gruzijoje bei Moldovoje, kurios, beje, parafavo sutartį su ES, V. Putinas iš geopolitinio konkurento ir ekonominio partnerio tapo šantažuotoju, dėl įtakos pasiruošusiu okupuoti vieną ar kitą regioną, kuriame gyvena, pasak jo, „fašistų“ kankinami rusai.
Šiame kontekste verta paminėti, kad ypatingą reikšmę įgauna Rusijos vykdoma propaganda, kuri siekia ir rusakalbiams Lietuvos piliečiams įteigti, kad viso pasaulio rusus engia visi, kas tik netingi, todėl vienintelis kelias – priešintis. Daugiau apie šią problemą rašysime kitame numeryje, o čia teužsiminsime, kad jei šiandien rusakalbiai ir toliau bus nuteikiami prieš Lietuvos valstybę bei kitos tautybės piliečius, nes Kremliaus propagandai nebus priešinamasi, tai skaldys Lietuvos visuomenę ir kels grėsmę nacionaliniam saugumui.
Ar Rusija išvaduos Rytų ir Pietų Ukrainos rusus?
Šį straipsnį turiu atiduoti dar nežinodamas, kuo baigėsi dar vienas JAV ir Rusijos užsienio reikalų ministrų susitikimas, kuriame buvo aptariami krizės valdymo Ukrainoje scenarijai. Bet kuriuo atveju vis tiek niekas iki galo ir nežinos, apie ką šiose derybose buvo diskutuojama. Todėl prognozuodamas tolesnių įvykių eigą labiausiai atsižvelgsiu į V. Putino veiksmų bei jo strategijos analizę, mat tai leidžia teigti, kad artimiausiu metu Rusija neturėtų vykdyti masyvios invazijos į Ukrainą.
Akivaizdu, kad užimti rusakalbių dominuojamus regionus buvo lengviausia vykdant intervenciją tuo pat metu, kai buvo vykdoma Krymo aneksija. O dabar, suteikus Ukrainai laiko mobilizuoti savo nors ir ne įtin įspūdingus karinius rezervus, vykdyti intervenciją būtų ne karinė, bet ekonominė savižudybė, nes tai priverstų šiuo metu pro pirštus į Krymo aneksiją žiūrinčius europiečius realiai ir ryžtingai mažinti bendradarbiavimą su Rusija, iš kurios doleriai ir eurai jau ir taip emigruoja įspūdingu greičiu.
Taigi, užimdamas didesnę dalį Ukrainos V. Putinas galutinai sugadintų savo santykius su Europa ir pastūmėtų ją į JAV glėbį, prarastų didelę dalį taip sunkiai sukauptos įtakos tam tikrų ES valstybių vidaus politikai, nes net labiausiai prie Rusijos energetikos tinklų prilipę oligarchai greitai perbėgtų į kitą pusę. O išloštų dalį Ukrainos, kuria reikėtų pasirūpinti ir į kurią reikėtų investuoti dešimtis milijardų JAV dolerių ar eurų, tačiau juos būtų labai sunku gauti dėl į bedugnę krintančios ekonomikos ir JAV diplomatinių pastangų, tokių kaip B. Obamos vizitas į Saudo Arabiją, kuriai padidinus naftos tiekimą į rinką greitai naftos dolerių jūra išsektų. Svarbiausia, kad visiškai neaišku, kaip į šią rusų gelbėjimo operaciją pažiūrėtų Rusijos rusai, nes pergalinga Krymo aneksija, kuri vyko itin sklandžiai, labai pakėlė V. Putino reitingus.
Jei kare liesis ukrainiečių ir rusų kraujas, tai gali šokiruoti ne tik europiečius, bet ir rusus, ypač sparčiai prastėjančių ekonominių lūkesčių fone. Todėl rizikuoti didele intervencija V. Putinas tikrai neturėtų. Kitas klausimas, ar gali būti, kad nurimus aistroms 100 tūkst. žalių žmogeliukų padės perimti dar vieną ar du Ukrainos regionus, kuriuose Rusija turi strateginių interesų, o vietos rusai staiga pasijus skriaudžiami.
Be jokios abejonės, perimti tokį miestą ir su juo susijusius regionus kaip Odesa Rusijai būtų naudinga, nes tai leistų užsitikrinti priėjimą prie Padniestrės, kuri formaliai laikoma Moldovos dalimi, tačiau Rusijos pastangomis egzistuoja kaip nepripažinta valstybė. Vis dėlto manau, kad ir tokios intervencijos nebus. Ir ne todėl, kad Kremliui pakeitus savo geopolitinę strategiją rusus bus galima ginti bet kada, nes vis dėlto lengviausia buvo apginti su Krymu. Tačiau ir vėl reikia vertinti ekonominius tokių veiksmų padarinius ir tai, kad tai dar labiau apsunkintų kovą dėl įtakos Ukrainoje, kaip ir ES bei tam tikrose jos narėse.
Jei šios prognozės išsipildys, tai visiškai nereikštų, kad Ukraina ar ES, kaip ir Lietuva, gali būti ramios dėl savo ateities. Atvirkščiai – gali būti, kad tik JAV ir Rusijos užsienio reikalų ministrai bei prezidentai žinos, kaip arti karo 2014 m. buvo Europa. O po 20 metų apie tai perskaitysime kurio nors prezidento patarėjo (tikiuosi, ne politologo) memuaruose.
Nuotraukoje: žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas, šio komentaro autorius.
2014.05.15; 06:02
