Prieš 180 metų, 1835 m. sausio 17 d., Anykščiuose gimė poetas, kalbininkas, katalikų vyskupas Antanas Baranauskas.
Skelbiame ištrauką iš praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusios anykštėnų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio biografinės apysakos „…ir neramu tapo“.
Autoriai pasakoja apie mūsų literatūros klasiko vaikystę ir jaunystę, mokslo siekį, draugystę su Karolina Praniauskaite ir Klemensu Kairiu, posūkį į dvasininko kelią.
Antanas Baranauskas kaip niekada laukė vasaros atostogų. Jis norėjo atlikti didelį darbą, apie kurį jau seniai svajojo. Juk dar draugystės pradžioje Karolinai Praniauskaitei jis pažadėjo atgaivinti „mirusių amžių prisiminimus“. „Tavo dvasios tvirtumas man bus pavyzdys / Ilgesingoje kerinčioje dainoje broliams / Iš storų praeities pelėsių atgaivinti / Tolimus mirusių amžių prisiminimus, / Juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu, / Surinkti senus liaudies padavimus, / Kad atgytų jų kerintis grožis“.
Tam „svajonės žiedui“ vis dar trūko konkretumo, gal ir pasiruošimo. Bet štai vieną dieną jis gavo stiprų postūmį.
O buvo taip. Varnių kunigų seminarijos retorikos dėstytojas profesorius Andrius Gapševičius, kalbėdamas apie poeziją, tąkart seminaristams skaitė Lietuvos girių aprašymą iš Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“.
Profesorius labai žavėjosi poemos kalbos vaizdingumu ir teigė, kad taip perteikti miško grožį galima tik rašant lenkų kalba. O lietuvių kalba, kuria šneka tik prastuomenė, poezijai netinkanti.
Išgirdęs tokią nuomonę apie lietuvių kalbą Antanas labai pasipiktino ir pasiryžo įrodyti, kad lietuvių kalba dar ir kaip tinka poezijai, yra ne prastesnė, gal net pranašesnė už lenkų kalbą.
Jis dar kartą perskaitė „Poną Tadą“, Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kur, pasak autoriaus, „senovės girios vienu lieknu it jūra niūksojo“. Išstudijavo ką tik pasirodžiusį E.Slovackio poetikos vadovėlį.
Dar prieš metus užbaigtame rašinyje apie lietuvių kalbą Antanas Baranauskas džiaugėsi vaizdingais gimtosios kalbos žodžiais apie miško ošimą, tamsių girių gūdumą, šilo ramybę. Buvo prisiklausęs anykštėnų pasakojimų apie šnarėjusius šventus ąžuolynus, kurių niekas nekirtęs. Ne vieną tie medžiai nuo ligų gelbėję. O kiek padavimų apie kiekvieną smėliakalnį, Puntuką, Marčiupį, Šventąją, Šlavę… Daug liaudies dainų jis pats užrašė. Antanas pasiryžo: nenusileis tam garsiajam poetui Adomui Mickevičiui, apdainuos Anykščių šilelio sengirę. Rašys tokia pačia trylikaskiemene silabine eilėdara, kuria sukurtas ir „Ponas Tadas“. Tik įžangą pradės kiek kita intonacija – vienuolikaskiemenėmis eilutėmis.
Užsidarė klėtelėje, kad niekas neblaškytų. Prietemoje taip aiškiai skamba nerami giesmės ritmika ir regi šilelį.
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo…
Svarbiausia buvo pradėti. Lyg medžių viršūnių neramus siūravimas liejasi širdy sušilusios būsimos poemos eilutės, nostalgiškai apgailestaudamos, kaltindamos, kad nebėra miško su paukščių balsais, žvėrių olomis.
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykreivės liko!..
Pravėręs klėtelės duris anykštietiška tarme užrašo įžangą. O paskui savo vaizduotės galia atsiduria senajame Anykščių šilelyje, kur „minkštučiukai samanų patalai ištiesti, kur „taškai grybų tarp medžių marguliuoja iš savo sodybų“. Jau rami pakili eilučių ritmika.
Čia kazlėkai pakrūmėms ant piemenų tako,
Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevičius sako.
Tačiau kiti šio poeto palyginimai svetimi Baranauskui. Adomas Mickevičius grybus lygina su šampano stiklais ir Saksonijos porceliano puodeliais. Ūmėdes vadina sidabrinėmis. Tokie poetiniai įvaizdžiai atėję iš dvaro, iš ponų gyvenimo, o Baranauskas mišką mato kaimo žmogaus akimis, nesėdėdamas ant žirgo… Grybus įvardina kaimo buities žodžiais. Tai lepšių sodybos, ruduokių šeimynos, voveruškų leikelės, paliepių torielkos, sutūpusios ūmėdės, baravykas tarsi bliūdas palivotas. Tokie apibūdinimai savi ir aiškūs, nes tai šnekamosios kalbos žodžiai. Taip sako tėvas, mama, broliai.
Prisiminęs Karolinos Praniauskaitės į lietuvių kalbą išverstą Kraševskio „Žalčio motę“ ir jis į savo giesmę įterpia tą pasaką. Džiaugsis Karolina, skaitydama jo kūrinį, kad naują gyvenimą gavo ir jos „Žalčio motė“:
Čia visais lapais dreba epušės nusgandę,
Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,
Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo
Medžian gailysta virto – pati egle tapo.
Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
Baranauskas girdėjo ne vieną padavimą, kad medžiai kalba. „Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“.
Pasak senovės anykštėnų, medžiai iš žmonių kūnų išaugę. Štai kad ir padavimas apie sedulėlę. „Savo seserį skundžia liekna sedulėlė“.
Prieš pradėdamas rašyti „Anykščių šilelį“ Antanas išsikalbėjo su tėvu apie Anykščius supusias sengires. Tėvas pasakoja apie to meto pušynus ir Antanas išgirsta pasakymą: „Liemuo liemenį plaka“. Nustebęs sūnus dėl tokio vaizdaus pasakymo klausia:
– Tėte, tu gal skaitei kur nors, kad liemuo liemenį plaka?
– Ne. Taip apie ištekines, tankiai augančias pušis sakydavo senoliai.
– Vien dėl tokio vaizdo verta rašyti giesmę, – sako Antanas. Į savo kūrinį jis įpina tuos tėvo žodžius:
Ė pušelės! Pušelės tos nesurokuotos!
Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos.
Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
Liemuo liemenį plaka, kaip lendrės siūruoja.
Greitai bėga vasaros dienos. Antanas kelia ir gula su mintimis apie „Anykščių šilelį“. Skuba, kad per atostogas spėtų parašyti, ką yra sugalvojęs. Dabar rečiau susitinka ir su Klemensu. Bet kartais parūpsta vėl ir vėl pereiti savo išmintais takais takeliais, pasiklausyti medžių šlamesio, ošimo. Tarsi naujai atranda lapijos, pievų ir dirvonų žiedų grožį. Kiekvienas žiedelis kaip stebuklas, gamtos mįslė. Gaila jį nuskinti. Jei nuraškytum, nutrauktum jo gyvenimą, žūtų gyvastis, išnyktų grožis.
Dar ganydamas Ėgliakalnyje bandą įsidėmėjo žolynų, įvairių medžių lapų, netgi skruzdėlyno kvapą.
Dabar, kai rašo apie miško kvepėjimą, atrodo, kad ir klėtelė dvelkteli pušelių sakais. Mintyse eidamas mišku geria dobilų („Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną“), čiobrelių, skujų, samanų, medžių žiedų kvapus. Rodos, klėtelė jau pilna tų pievų, miško, suartos dirvos kvapų.
Jie kartu su siela kyla mėlynėn tarsi smilkalai Dievui. Ir taip jaudina, tarsi skambėtų muzika, nuo kurios „širdį griaudžia“.
Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę,
Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę
Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai,
Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai,
Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia,
Kad jų skyrium nežymu – ė tik širdį griaudžia.
„Širdį griaudžia“ ir nuo minčių, kad nebeilgai bus tėviškėje, ilgam išvažiuos Petaburkan, kaip tarmiškai sako anykštėnai, į svetimą kraštą. Ten nebejaus artimųjų meilės, savo žemės kvapo, turės paklusti dvasininko askezei.
Prieš trejetą metų Karolinai jis prisipažino: „Kai sielą prislegia juodas liūdesys / Arba akis užlieja nedalios ašara, / Arba stiprus jausmas paliečia širdį, / Tada išsiveržia iš gilumos karšta mintis. / Tik trūksta žodžių šitai minčiai, / Kad ji su visa jėga išsilietų, / Sueiliuota griežtomis eilėmis. / Mintis sutraukyta, sulopytos eilės“.
Jau tada jis troško sukurti kažką svarbaus, didingo, bet žinojo savo menkumą. Gal trukdė kūrybiniam polėkiui lenkų kalba? Tik dabar jam atsivėrė kūrybinės galios. Pajuto stebuklingą gimtojo žodžio jėgą, to žodžio gyvybę, grožį, atsiliepiantį žmogaus širdyje. Šitą pojūtį pabudino liaudies dainų graudumas ir ilgesys.
Dar niekur neskaitė, kad kas būtų rašęs apie nakties tylą. Ką slepia vidurnakčio tyla girioje? Tai stebuklinė pasaka apie žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį.
Vidurnaktyj teip tyku, – kad girdi kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu, malda dūšia dangun kilsta.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: vyskupas, poetas Antanas Baranauskas; klėtelė, kur gimė lietuvių literatūros šedevras; paminklas Seinuose ir paminklinė lenta Seinų katedroje, kur Antanas Baranauskas palaidotas
2015.01.16; 05:55
