Kai prieš savaitę išgirdau, kad Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje atliekamos kratos, remiantis Generalinės prokuratūros ikiteisminiu tyrimu dėl antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimo ir veiklos, sunerimau, net išsigandau. Nejaugi “žalieji žmogeliukai” išlindo iš prakaitu dvokiančių urvų ir kelia pavojų Lietuvos nepriklausomybei?
Didžiųjų interneto portalų žinios iš pradžių lyg ir ramino – įtariamųjų tik devyni, tarp jų pirmauja Milda Bartašiūnaitė, Giedrius Grabauskas, Vaidas Lekstutis. Kitų vardų ir pavardžių nebuvo skelbiama. Nė vieno iš trijų paviešintųjų nepažinojau, tiesą pasakius, nieko apie juos ir nežinojau. Iš pradžių tai tikrai teikė vilties – juk ne balsingieji Seimo nariai, ne (ne)atsargiai savo asmeninės gerovės reikalus tvarkantys ministrai, net ne parlamentinių partijų vadovai, o būtent juos, remiantis logika, pirmiausia turėtų nupirkti mongolų ainiai.
Kas ta Bartašiūnaitė, kas yra Grabauskas ir Lekstutis? Praplėsti akiratį padėjo “visagalė” Google. Jei iki šiol nesinaudojate internetu, paaiškinsiu, kad tai yra paieškos sistema, kuri apie žmones kartais žino daugiau negu Valstybės saugumo departamentas. Prancūzai pirmiausia pataria ieškoti moters. Internete sukaupti duomenys apie M. Bartašiūnaitę sufleruoja (itin taktiškai kalbant), kad ji – įvairiapusį dėmesį mėgstanti persona. O jį šiai poniai dovanoja komercinės televizijos, interneto portalai ir apie “elitą” rašantys žurnalai.
Galbūt tai tiesiog verslas, ir Andriaus Kubiliaus, Algirdo Šemetos pastangomis į kampą užspausta Lietuvos žiniasklaida nebeturi jokių paskatų rinktis tarp vertybių ir uždarbio. Nenoromis ir netyčia vis sukirba mintis, kad ne ten prokurorai ieško smegenų ir išdavikų. Sugrįžtant prie žiniasklaidos daržo reikėtų pažymėti, kad jos redaktoriai vieną kartą turėtų nuspręsti, kas yra svarbu. Netikiu, jog žurnalistai sekiotų kiekvieną M. Bartašiūnaitės ar kurios kitos ponios (panelės) žingsnį, jei redaktoriai nematytų galimybės iš to uždirbti.
Tačiau tuomet nederėtų apsimesti, kad Rusijos propagandos trimitų nepučia ir Lietuvoje dirbančios žiniasklaidos priemonės, nesvarbu, kokio tikslo siekdamos. Vis dėlto tik iš dalies galėčiau sutikti su Kęstučiu Girniumi, teigiančiu portale delfi.lt, kad dėl gresiančių pavojų griebiamasi skubotų, neapmąstytų priemonių, persistengiama siekiant įrodyti savo patriotizmą ir ryžtą atskleisti Rusijos kėslus bei jiems priešintis.
Mano galva, gerai, jog tokie personažai kaip M. Bartašiūnaitė patenka į Lietuvos specialiųjų tarnybų akiratį. Kad ir kaip šaipytumėmės iš acto garinimo ir grabauskų grybavimo, jie suteikia formalų pagrindą Lietuvoje atsirasti žaliesiems žmogeliukams.
K. Girnius sako, kad po šių kratų Rusijos žiniasklaida galės skelbti apie raganų medžiokles ir žodžio laisvės pažeidimus Lietuvoje. Nejuokinga, bet akivaizdu, jog Rusijos žiniasklaidai nereikia jokio preteksto ieškoti raganų. Lietuvoje ji jau senokai rado ir raganų, ir raganių.
Nežiūriu Rusijos televizijų, bet lengvai galiu nuspėti, kokiomis spalvomis piešiamas Lietuvos gyvenimas, ir man tai nesvarbu. Mane verčia nerimauti kitas dalykas – kodėl patys kuriame Trojos arklius ir juos reklamuojame? M. Bartašiūnaitė – tik vienas tokių pavyzdžių.
Nuotraukoje: „Lietuvos žinių“ redaktorius Ramūnas Terleckas, šio komentaro autorius.
Informacijos šaltinis – lzinios.lt (http://www.lzinios.lt/)
2015.03.28; 02:02
