Pirmiausiai sveikinu partijos pirmininką, kuris ką tik kalbėjo džiaugsmingai kaip laisvas žmogus. Aš tai gerai suprantu, buvau ten pat.
Dabar apie politinę padėtį. Politinė padėtis visada yra tokia, kokia mūsų dvasinė padėtis. Kaip mes jaučiamės – tokia ir politinė padėtis. Pirmininkas sako: „Nebijokime“ – visada tą turime savyje turėti. Kai kas sako, ir aš dažniau sakydavau: „Rūpinkimės“.
Mat yra tokių ir tokių negerovių, grėsmių, jų nereikia užmiršti, reikia įžvalgų, reikia galbūt įspėjamųjų veiksmų.
O dabar keletą minčių užsirašiau apie vidaus politinį gyvenimą Lietuvoje: kas paaiškėjo per paskutinį laikotarpį, kaip klostosi politinio gyvenimo spektrai. Kaip dera kai kurie reiškiniai, kuriuos paryškina teisminiai procesai. Ir savivaldos rinkimai paskatino daugiau diskutuoti, daugiau susimąstyti.
Žiūrint į konkrečius reiškinius, konkrečių partijų veiklą, štai viena įtakinga partija turinti ypač gerai apmokamų veikėjų armiją – pavydėtinai veiklią organizaciją, kelintąsyk deginanti nešvarius pinigus ir kompromituojanti Lietuvos teisėsaugą. Ji aiškiai išsikvėpė ir pradeda netekti įtakos. Tame nieko blogo nematyčiau. Suabejojo ateitimi turbūt net Seimo ir tos partijos pirmininkė, atvirai nutarusi nusiplauti rankas. „Žinokis, vargšas Viktorai“, o gal kaip nors ir kitaip tą galima matyti.
Gal pajudės garsioji šimtmečio byla, taip ir neištempta iki senaties, nepaisant visų kaltinamųjų ir teisininkų pastangų tempti kiek galima ilgiau. Gal atviras kriminalas (toks pavyzdys jaunimui!) ims trauktis iš politinio spektro, o gal pamatysime kitas mafijines grupes, virstančias verslu ir besigretinančias prie politikos – tai irgi neatmestina. Politika mat irgi virsta verslu – tą regime, nors būtų gerai, kad to nematytume savo tarpe. Lietuvos posovietiniams išmėginimams galo dar nematyti.
Todėl mūsų partijos laikysena ir elgsena tebėra ir bus labai svarbi. Ar mes darysimės panašūs į kitas partijas, ar nebijosime būti kitokie? Nors kai kas ir badytų pirštu „jūs įsivaizdinate, jūs skelbiatės geresni už kitus“. Mes neturime „skelbtis“, bet norėkime. Nenorėkime būti tokie, kaip daugelis.
Partijos laikysena, elgsena ir kas kaip susiklosto dabar Lietuvoje, yra labai svarbu. Pavyzdžiui, padėtis Panevėžy ir Šiauliuose. Nežinau, ar tai yra svarstoma kokioje nors virtuvėje, ar mes čia svarstysime, kas ką rekomenduos mūsų skyriams ir galų gale mūsų prezidiumams. Ir kokios pasekmės dėl tam tikros trumparegystės ar perdėto optimizmo Kaune, ten būtų gerai, kad nesireikštų papirkimas.
Kas vyksta Anykščiuose, kur nesusitvarkėme su brutaliu smūgiu paskutinę akimirką? Ypač svarbūs minėti signalai ir specifinė situacija Panevėžyje ir Šiauliuose. Kur mes ten esam – ne viską matau ir žinau, gal kas daugiau žino, bet kur mes ten buvom ir kaip reagavom pasireiškus tokiam dalykui kaip vienkartinės visuomeninės grupės vieneriems rinkimams, kuriose veikia ir mūsų žmonės, kai kurie pasitraukę ar susispendavę, bet išaugę iš mūsų partijos, iš mūsų idealų. Kaip mes veiksime toje erdvėje ir konkrečiai – tuose miestuose?
Dar vienas reiškinys, kurį matome ir kuris kelia klausimus mums kaip partijai – tai gana senas visuomeninis judėjimas ir jo atžvilgiu vis neaiški mūsų laikysena. Tai reabilituojama Tvarkos ir teisingumo sekta, kurią nuo seno, nuo Almaxo ir Lenočkos epochos su užkalbėtais tualetiniais popieriais, vis dar cementuoja aklas tikėjimas vado kankinyste. Metai iš metų jie kartoja tą patį. Pasirodė požymių, kad Lietuvos politinis spektras lyg sveiksta, gal ir tos senosios mantros apie „sąmokslą prieš prezidentą“ jau nebe tokios gyvybingos. Gali būti, kad sveikstama nuo šio sektantizmo, antai du mąstantys įtakingi nariai metė ritualus ir pasitraukė.
Tai dabar atrodo, kad mes ateiname į pagalbą kartu su liberalais. O ji susijusi su priesaikos Tautai nuvertinimu. Kažkuriame alubaryje kažkieno susitarta, kad priesaikos sulaužymas tekainuoja 10 metų poilsio nuo kovų už aukščiausią valstybės postą. Kodėl ne 20, kodėl ne 30 metų? Ir vėl sektantai sapnuos, kad jų kankinys dar kartą duoda priesaiką su malda ir „tepadeda man Dievas“.
Aną kartą padėjo velnias ir purvini pinigai, o dabar siūloma pakartoti eksperimentą. Gal nebepadės, ką gali žinoti. Vaikams dalinant saldainius, kalbama neva tik apie Seimo rinkimus. Neapsimeskime kvailiukais. Konstitucijoje labai aiškiai pasakyta ir sutapatinama: galimybė kandidatuoti į Seimą bei prezidentus. O kvailiukais apsimeta, atrodo, ne tik liberalai.
Nelabai man aiški padėtis ir kaip dalykai susiklostys Vilniuje, kodėl reikalinga tokia vaivorykštinė koalicija? Ne mes griežiame pirmu smuiku, bet ar mes turime nuomonę, ar ne?
Dabar: kas vyksta pasaulyje? Matome. Ir viešuose pasisakymuose, jų pasirodo ir spaudoje, esu apibūdinęs Putino karų epochą, kuri taip ir prasideda nuo 2000-ųjų metų. Jau trečias ar ketvirtas karas.
Esame patys kalti dėl paviršutiniškumo, nes tai daug didesnis reiškinys nei dabartinis Ukrainos užpuolimas ir kerštingas barbariškas niokojimas. Užpulta pati Europos Sąjunga, kurią tuo pat metu mėginama griauti iš vidaus. Nelabai daug trūko, kad į antieuropinį internacionalą Peterburge būtų pakviesti ir Lietuvos referendumininkai. Jiems laimėjus jau šmėkšotų referendumai prieš eurą, prieš NATO, už kokią nors p. Šliužo konstituciją ir panašios grožybės, priklausomai nuo to, kaip seksis Europos griovimas.
Savo šalyje, savo tautoje visokių pykčių prieš klaidingas tautas ar klaidingos prigimties žmones mums parūpinama iš įvairių pusių. Tik paleiskim vadžias, ir atrodysim tikri gražuolėliai.
Atsparumo turėtume ieškoti giluminiuose dalykuose – kuo esame, kokiais norime būti? Ir apskritai, ar norime būti? Ar įmanomas koks nors Lietuvos išlikimo sąjūdis?
Norėčiau prisiminti ir matyti tam tikrą mūsų eigą per 20 suvirš metų, kai buvo steigiama ši partija kaip Atgimimo ir atkurtos Nepriklausomybės partija, ir kaip ji palaipsniui kito arba evoliucionavo į rinkimų partiją, į rinkimų laimėjimo partiją.
Turėtumėm kartkartėmis pasvarstyti ir panagrinėti, koks mūsų tikslas. Labai dažnai diskutuojame, svarstome, tartum mūsų tikslas yra laimėti rinkimus. Mat visuomet būna ateinantys, sekantys rinkimai. Girdėdavau tą ir sakant iš mūsų suvažiavimų, Tarybų tribūnų – neva kiekviena normali partija stengiasi laimėti rinkimus ir būti valdžioje. Gal kažkada įsivaizdavau, kad mes šiek tiek nenormali partija, bet atrodydavo, kad mūsų tikslas turėtų būti didesnis, o šis – valdymo – turėtų būti tik priemonė arba antrinis tikslas.
Taip pat programos – Atgimimo ir Lietuvos atgimimo programa nėra tas pat, kas rinkimų ar rinkimų laimėjimo programa. Iš įtakos plėtros uždavinių, nes įtaka visuomenėje duoda ir politinę jėgą, kurios dėka dar Sąjūdžio pakilimo laikais, ir paskui kai kada, jau išsikristalizavus partijoms, turėdavome įtakos valstybėje, nukrypom į gretutinį dalyką. Tai narių pritraukimo užduotis: jų motyvavimas, postai, įdarbinimai. Aš norėčiau, kad mūsų jungtinės partijos tikslas tebebūtų Lietuvos atgimimas ir išlikimas. Kad būtume idėjos partija, o ne partija, pasakysiu šiurkštokai, kurioje galima padaryti karjerą, tai yra, karjeros partija.
Tebėra tas gana senas tapatybės klausimas, prie kurio vis grįždavome, kartais atiduodami duoklę kokiam nors senam pirmininkui, o paskui vis tiek gyvenimas buvo tartum „modernus“ ir raginantis į dalykus žiūrėti realiau. Norėdavau, kad mūsų partija būtų susitelkusi ir telkianti bendruomenė, jokiu būdu nesusipriešinusi; kad mūsų siekinys ir gyvenimo būdas būtų solidarumas ir susikalbėjimas, o ne apkalbos, ne feisinimai ir bukinimai. Ir kaip mums būtų gera nusiteikti prieš grupizmą, vadizmą, įsigalėjimą vienų prieš kitus, juolab – nusiteikti prieš patyčias.
Jeigu žodis „karjera“ apskritai tinka, nors tai ir bjaurus išvestinis žodis „karjerizmas“, jeigu tai reiškia atranką pagal gabumus ir energiją, tegul taip ir būna žiūrima – jokiu būdu ne karjerizmas per partiją. Pojdu po partijnoj linii – gal atsimenam?
Ko mes čia atėjome, ar būtume eiliniai partijos nariai, ar turintys kokias nors pareigas? Tai nėra postai, tai – laikinos pareigos. Pareigos – ne verslas. Nepasiduokime „verslizmui“, „verslumui“.
Tikiuosi, kad partijos Politikos komitetas dar sumąstys, kad ir balandžio mėnesį, kitą seminarą, kuriame turėtume kalbėtis, kaip ta praktika būtų įgyvendinama, kadangi mes kalbamės ideologiniais, moraliniais, Lietuvos esmės ir Lietuvos išlikimo klausimais, o ne vien, kaip mums susitvarkyti laikotarpį nuo vienų iki kitų rinkimų.
TS-LKD garbės pirmininko prof. Vytauto Landsbergio kalba 2015 m. kovo 28 d. TS-LKD Tarybos posėdyje
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: prof. Vytautas Landsbergis.
2015.04.04; 15:36
