Kadaise, labai seniai, į Lietuvos rinką įžengė „Tele2“. Prieš šiai bendrovei investuojant Lietuvoje visi teigė, kad egzistuojančios labai aukštos mobiliojo ryšio paslaugų kainos yra sąžiningos, kad tai – modernių technologijų ir „nerealiai“ kokybiškų paslaugų, kurios būtent tiek ir kainuoja, padarinys.
O šiandien lietuviai už mobilųjį ryšį moka bene pigiausiai Europoje, tačiau mobiliojo ryšio operatoriai vis tiek veikia pelningai. Ir nors kai kuriems operatoriams tokios permainos tikriausiai nėra labai malonios, kai kalbama apie Lietuvos vidaus rinką, reikia suprasti, kad kiekvienas žingsnis, mažinantis būtinųjų (mobilusis ryšys tikriausiai jau priskirtinas tokioms) paslaugų ir prekių kainas, didina visuomenės ekonominę gerovę.
Būtent dėl šios priežasties daugelyje pasaulio valstybių vienas nacionalinės politikos prioritetų – užtikrinti konkurencingą ir skaidriai veikiančią rinką. Nes tai viena pagrindinių ir efektyviausių kovos su skurdu priemonių. Kaip ir švietimo bei investicijų srityje nuolatinis orientavimasis į aukštą pridėtinę vertę yra kelias į visuomenės pajamų augimą.
Dėl šių dviejų veiksnių ir formuojasi moderni bei klestinti visuomenė. Ir tai yra ne tušti žodžiai, skirti dėl mažėjančių pajamų kenčiantiems verslininkams nuraminti, o vienos svarbiausių Lietuvos valstybės politikai įtaką daryti turinčių nuostatų. Nes moderniose ekonomikose su gana skaidriai veikiančiais vidiniais procesais nuolat vyksta transformacija, paremta naujų technologijų atsiradimu ir plėtra.
Kaip rašome šiame žurnalo numeryje, net Vokietija turi bandyti atsakyti į klausimą, ar jos automobilių pramonė nepraras konkurencingumo prasidėjus elektromobilių erai. O Lietuvoje dar turime milžinišką ekonominį potencialą – galime integruotis į pasaulines rinkas ir naudotis jų siūlomomis galimybėmis tiekti aukštesnę pridėtinę vertę, pelningesnes paslaugas ir prekes.
Taip pat ne ką mažesnį potencialą skaidrinti vidaus rinkoje vykstančius procesus ir išvaduoti ją iš neskaidrių susitarimų bei oligopolijos gniaužtų. Dėl to atlyginimai turėtų augti sparčiau, o didelė dalis kainų dėl didėjančio rinkos konkurencingumo, efektyvumo ir skaidrumo turėtų augti gerokai lėčiau, tam tikrais atvejais – net ir labai lėtai.
Tačiau daugelyje valstybių skaidriai veikiančia rinka rūpinasi už tai finansavimą gaunančios institucijos, o Lietuvoje dažniausiai reikia laukti gelbėtojo, kuris įžengtų į mūsų įvairiais susitarimais apraizgytą ir oligopolizuotą rinką bei nuspręstų nežaisti pagal egzistuojančias taisykles.
Būtent taip atsitiko, kai į Lietuvą įžengė „Tele2“, tokios pat viltys gali būti siejamos ir su „Lidl“, kuris dar tik ketina žengti pirmą žingsnį – rudenį atidaryti pirmąsias parduotuves Lietuvoje. Tačiau jau šiandien tai veikia rinką. Nes iš tiesų pirmą ryžtingą žingsnį, pasitikdamas „Lidl“, žengė didžiausią apyvartą turintis prekybos tinklas „Maxima“ – paskelbė, kad mažins tūkstančio maisto produktų, kurie sudaro kasdienį lietuvio pirkinių krepšelį, kainas.
Taigi jau galime dėkoti „Lidl“ už tai, kad atrado Konkurencijos tarybos apleistą žemę ir net privertė „Maximą“ sumažinti pieno kainas. Iš tiesų tai prilygsta stebuklui. Juk jau ilgą laiką apie Lietuvos pieno rinką Europoje sklando legendos, nes pieną iš ūkininkų perdirbėjai superka pigiausiai Europoje, o pieną vartotojai parduotuvėse perka vos ne brangiausiai.
Konkurencijos tarybos Lietuvoje vadovas, kurio institucija, politikų spaudžiama, pagaliau pradėjo šio sektoriaus tyrimą, tesugeba aimanuoti, kad pieno sektoriuje kainas turi reguliuoti rinka, o bendrovėms reiškiami kaltinimai turi būti grindžiami įrodymais. Kadangi detaliau apie konkurencinę aplinką rašysime kitame numeryje, šiame tik užsiminsime, kad rinka gali reguliuoti kainas tik tuo atveju, jei yra skaidri ir jei valstybės institucijos rūpinasi, kad ji atitiktų visuomenės ir valstybės, o ne verslo grupių interesus.
Tam būtina nuolatinė aktyvi pozicija, stebint rinkoje vykstančius procesus ir sprendžiant jos funkcionavimo problemas. Deja, šiandien tenkinamasi tuo, kad per metus Lietuvos rinkos džiunglėse nukertamas vienas ar du rinką iškraipantys eukaliptai, ir dar džiūgaujama, kad jie tokie dideli. Nors jei Konkurencijos taryba dirbtų nuosekliai atstovaudama Lietuvos interesams, jie niekada tokie dideli nebūtų užaugę. O „Lidl“ būtų dar ilgiau galvojusi, ar verta žengti į tokią konkurencingą rinką, kurioje pigumu nieko nenustebinsi.
Citatos, citatos, citatos
KAS TURI BRANGTI, O KAS – PIGTI?
Jei vartotojus ginančios organizacijos ir Konkurencijos taryba pradėtų efektyviai ginti tuos principus, dėl kurių yra sukurtos, be jokios abejonės, tai turėtų teigiamą įtaką ne tik paslaugų bei prekių kokybei, bet ir kainoms. Konkurencijos taryba taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad tam tikrais atvejais jos selektyvus darbas, kai pati sau nusistato prioritetus, leidžia vykti labai pavojingiems procesams. Pavyzdžiui, žiniasklaidos koncentracijai. Tai didina verslo grupių įtaką politikai ir, mūsų nuomone, baigiasi tuo, kad dalis oligarchų kontroliuojamų verslo sričių iškrinta iš Konkurencijos tarybos prioritetų sąrašo.
Beje, neskaidriam rinkos funkcionavimui milžinišką įtaką turi ir Vyriausiosios rinkimų komisijos veikla. Tiksliau, abejingumas, kuris, mūsų nuomone, pasireiškia tuo metu, kai interesų grupės rinkimų ir referendumų rezultatus stengiasi nulemti milijoninėmis investicijomis į visuomenės smegenų plovimą.
Dažniausiai šias investicijas interesų grupės su kaupu susigrąžina neigiamai veikdamos Lietuvos ekonomiką ir sau naudinga linkme formuodamos konkurencinę aplinką vidaus rinkoje bei tuštindamos vartotojų kišenes. Būtent šių institucijų veiklos kokybės gerinimas (tikimės, kad pasikeitus vadovybei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbas pagerės) teigiamai veiktų rinkos skaidrėjimą, o tai stabdytų kainų augimą.
Išskyrus tas paslaugų sritis, kuriose produktyvumo augimas ribotas, o paslaugos imlios darbo laikui (restoranai, kirpyklos ir t. t.). Nes jose kainos augs kaip natūralus bendrai augančių visuomenės pajamų padarinys. O pajamos turėtų augti, jei Vyriausybėje dominuos politikai, siekiantys pritraukti investuotojų, kurie kuria geriau mokamas darbo vietas, o ne veikėjai, kurie rūpinasi, kad jų bulvių traškučių ar kiaušinių fabrike būtų tokių, kurie dirba už minimumą.
Informacijos šaltinis – žurnalas “Valstybė”.
2015.04.19; 18:08
