Lietuvoje vykstančius procesus stebint iš kiek didesnio atstumo, turėtų susidaryti tragikomiškas vaizdelis. Tuo metu, kai visas Vakarų pasaulis su nerimu stebi įvykius Rusijoje, šios valstybės agresiją Ukrainoje ir keliamą grėsmę Baltijos šalims, Lietuvos savivaldos rinkimus laimi su maisto produktų tiekimu susiję lyderiai, turintys glaudžių sąsajų būtent su Rusijos rinka.
Gali susidaryti įspūdis, kad ne prancūzai, o lietuviai yra tikroji gurmanų tauta, kuriai svarbiausia skaniai užkrimsti, o pavojai jų valstybės laisvei ar net jų pačių gyvybei yra 25 vietoje.
Tokį prioritetų eiliškumą tikriausiai geriausiai paaiškintų nuo sovietmečio užsilikęs nuolatinio deficito (marinuotų agurkėlių ir ypač krabų) ir gurgiančio pilvo pojūtis. Būtent šiame kontekste tampa aišku, kodėl Lietuvos piliečiai taip nuosekliai balsavo ir tebebalsuoja už marinuotų agurkėlių carą Viktorą Uspaskichą, o dabar, tobulėjant skonio receptoriams, puolė į glėbį ir krabų imperatoriui Visvaldui Matijošaičiui.
Pastarasis Laikinojoje sostinėje, bent jau anksčiau garsėjusioje savo patriotinėmis nuotaikomis, laimėjo rinkimus į miesto tarybą ir asmeniškai geriausiai pasirodė. Nors jo verslo sėkmė, mūsų redakcijos nuomone, glūdi būtent karingai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusios Rusijos rinkoje.
Žinoma, galbūt yra žmonių, tikinčių, jog buvęs milicininkas yra toks gudrus, kad sugebėjo ne tik užkariauti 40 proc. Rusijos surimio rinkos, bet ir likti Kremiaus nepastebėtas. Tačiau bent kiek daugiau išmanantieji Rusijos rinką puikiausiai supranta, kad užkariauti net ir 1 proc. šios rinkos ir likti nepastebėtam budrių kagėbistų net labai gudriam ir patyrusiam milicininkui neįmanoma.
Taigi, geriausiu atveju būtų galima bandyti patikėti istorija, kad V. Matijošaitis yra toks meilutis kaip jo kalytė Broškė, todėl Vladimiras Putinas tiesiog negali atsispirti jo žavesiui ir leidžia jam krautis pelną Kremliaus pašonėje. Tačiau net jei tikėtume tokia miela pasaka, vis tiek reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl būtent verslininkai, kurių veikla ar net turtai sietini su Rusija, taip nenuilstamai siekia daryti įtaką Lietuvos politikai ir veržiasi į valdžią. Kodėl tai atitinka V. Putino interesus ir kodėl šiems verslininkams taip gerai sekasi rinkimuose?
Nesupranta ar nenori suprasti?
Atsakyti į šiuos klausimus nėra sunku. Deja, kad ir kaip kokybiškai į juos atsakytum, vis tiek didelė dalis lietuvių apsimes, kad ko nors nesuprato. Ir tai galima labai lengvai paaiškinti – jei supranti, kad tam tikri procesai atitinka Kremliaus interesus, vėliau ir krabai gali būti ne tokie skalsūs, o agurkai gali strigti gerklėje.
Taigi, kodėl Lietuvos verslininkai, dirbantys su Rusija, veržiasi į politiką? Atsakymas elementarus – nes tai V. Putino kadrų politikos padarinys. Ši politika numato, kad Rusijos rinkoje gali klestėti tie užsienio verslininkai (kadrai), kurie savo valstybėse politinę erdvę veikia reikiama kryptimi.
Nori pelno Rusijoje? Mažų mažiausiai pasakok visiems Lietuvoje apie tai, kad su Rusija reikia draugauti, ir visus savo draugus ragink taip kalbėti. Įtikinėk, kad Rusija iš tiesų nori tik užsiimti verslu, o išprotėję dešinieji ja gąsdina tik norėdami laimėti rinkimus ir pakenkti Lietuvos verslui.
Jei nori dar daugiau pelno, remk teisingas partijas, pirk žiniasklaidos priemones ir skleisk savo įtaką. Jei ir tiek neužtenka, turi įkurti savo partiją ar judėjimą ir imti valdžią iš esmės. Būtent toks elementarus mechanizmas paaiškina, kodėl Rusijoje sėkmingai savo produkciją parduodantys ar Rusijos paramą kitais būdais gaunantys verslininkai tarsi supanašėja.
O didelė jų dalis, pasidabinusi pilietiškumo ir dosnumo aura, pradeda skleisti šviesą ir gėrybes mažesnėmis dozėmis – eiliniams piliečiams ir didesnėmis dozėmis – elitui. Ypač tiems, kurie jaučiasi verti valdyti ar šiaip svajoja apie ramią pensiją, jei ne Europos Parlamente, tai bent Seime.
Deja, jiems tradicinės partijos nepasiūlo patrauklios pozicijos rinkimų sąraše. Todėl ir sulipa paskui atsiradusį naują maitintoją į jo finansuojamą traukinuką ir šlamšdami krabų paštetą darda prie valdžios. Beje, dažnai jie taip ir nesupranta, kaip prisideda prie V. Putino strategijos sėkmės.
Nors iš tiesų keista, kad nesupranta, kai Lietuvoje kone kiekvieną dieną skelbiami straipsniai apie tai, kaip V. Putinas finansuoja kitose valstybėse politines partijas, kad suskaldytų jų politinį elitą ir sutrukdytų priimti Rusijai nenaudingus bei tas valstybes stiprinančius sprendimus. O apie tai, kaip Lietuvoje V. Putinas stengiasi veikti – per kurias partijas ir kaip skaldydamas Lietuvos politinį elitą, kad nesusiformuotų principinga ir atsakingus, bet nepopuliarius sprendimus galinti priimti valdžia, – nerašoma beveik nieko.
Šiame kontekste galima paminėti nebent Valdemarą Tomaševskį, kuris nėra verslininkas ir tikriausiai neturi resursų, kad galėtų kokiais nors maisto produktais užkimšti kritikų žiniasklaidoje balsus. Todėl jis tapo tarsi šio laikotarpio etatinio blogiuko (neskanaus kolorado vabalo) simboliu, šalia jo visi kiti atrodo tarsi patriotizmo šviesuliai.
Nors iš tiesų jų veikla kelia ne ką mažesnį, gal net gerokai didesnį pavojų Lietuvai nei V. Tomaševskis. Pastarasis iš tiesų gali į Seimą atvesti apie dešimt narių, tačiau negali atimti balsų iš tradicinių partijų, kurios laimėjusios rinkimus galėtų priimti būtinus sprendimus energetikos, mokesčių ar kariuomenės modernizavimo srityse.
O tuo metu Ramūnas Karbauskis, Visvaldas Matijošaitis, Viktoras Uspaskichas ir kiti panašūs veikėjai reikiamą skaičių balsų atimti gali. Todėl jų pergalės atveju gerokai išaugtų rizika, kad Lietuvai ir jos piliečiams būtini sprendimai įstrigtų populizmo ir verslo grupių (o ką jau kalbėti apie Rusijos interesus) labirintuose.
Be jokios abejonės, tikėtina, kad didelė dalis žinomų ir gerbtinų žmonių, kurie susigundo tokių verslininkų kaip V. Matijošaitis kvietimu eiti į politiką ir ją „atnaujinti“, iš tiesų nesuvokia, kad taip gali įsitraukti į procesą, kuriame skambūs žodžiai apie piliečių pergalę prieš sistemą tėra priedanga, o svarbiausias rezultatas gali būti politinės demokratijos silpninimas.
Norintieji nuoširdžiai suvokti, ar nesuklydo pasirinkdami verslininkų partijas ir judėjimus, turėtų pabandyti atsakyti į elementarų klausimą – kas būtų, jei didelę dalį Seimo narių sudarytų ne politikai, priklausantys partijoms, kurioms vadovauja Andrius Kubilius, Algirdas Butkevičius ir Eligijus Masiulis, o politikai, kuriems vadovauja Ramūnas Karbauskis, Visvaldas Matijošaitis, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas, na, ir Valdemaras Tomaševskis?
Ar tokiu atveju būtų buvęs įgyvendintas trečiasis energetikos paketas, pastatytas suskystintųjų gamtinių dujų terminalas ir sutriuškintas „Gazprom“ monopolis? Ar būtų iš Vilniaus ir Kauno stumiami šilumos ūkį apraizgę voratinkliai? Ar valstybės finansai ir ekonomika būtų tvarkoma atsakingai, dėl ko šiuo metu, kai Rusijos ekonomika sminga gilyn, Lietuvos ekonomika laikosi gana tvirtai? Galbūt taip, tačiau tikimybė, kad būtų priešingai, kaip visi suprantame, labai didelė.
Todėl šiandien tie, kurie stiprina tokių verslininkų kaip V. Matijošaitis politines ambicijas ir padės joms veržtis ir į Seimą, vis dėlto turėtų atsakyti sau į klausimą, ar tai tikrai pilietiškumas, atitinkantis Lietuvos interesus, o gal pilietiškumas, labiau atitinkantis Rusijos interesus.
Nors, žinoma, galima į šį klausimą ir neatsakyti, nes, išskyrus mūsų žurnalą, beveik niekas šio klausimo ir neužduos. Kol yra krabų, tol šventė tęsis, tuo labiau kad didelei daliai vietinės nomenklatūros tokie verslininkų politiniai projektai labai naudingi.
Nomenklatūra viską supranta ir tarpsta
Tuo metu, kai didelė dalis piliečių, dalyvaujančių įvairiuose verslo grupių ar net jų remiamų veikėjų inicijuojamuose politiniuose projektuose, iš tiesų nesupranta, kad taip gali padėti ne skaidrinti, o dar labiau sujaukti politinę sistemą, nomenklatūrinis elitas puikiausiai viską supranta. Būtent jo įtaka, o ne vien milžiniški pinigai lemia, kodėl V. Matijošaičiui ir į jį panašiems vaikinams labai gerai sekasi rinkimuose.
Juk tuo metu, kai jie kyla į politines aukštumas, nei žiniasklaida, nei Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaujama Zenono Vaigausko, beveik niekada prie jų nekimba, ypač kai jie konkuruoja su dešiniaisiais politikais. Tokiu atveju jiems galima kone viskas. Pavyzdžiui, ir šį sykį kartais susidarydavo įspūdis, kad apie V. Matijošaitį teigiamų tekstų per pastaruosius mėnesius prirašyta tiek, kad jau būtų galima pradėti ieškoti vietos paminklui už gerus darbus.
O apie jo konkurentą Andrių Kupčinską dažniausiai buvo galima skaityti tik neigiamame kontekste. Kad darbuojamasi su polėkiu, demonstruoja tai, jog iš karto po pirmojo rinkimų turo pasirodė naujų apšildomųjų straipsnių, teisingai orientuojančių piliečius prieš antrąjį rinkimų turą. Viename jų buvo rašoma, kaip baisiai šiandien žmonės gyvena vienoje Kauno rajono vietoje, o kitame straipsnyje – kaip siaubingai žmonės gyvena kitoje Kauno rajono vietoje.
Beje, tokia žiniasklaidos, kurioje galima įžvelgti buvusių komunistų, komjaunuolių ar jų augintinių paramą dar tik politines galias kaupiančiam oligarchui, visiškai nestebina, nes panaši parama buvo demonstruojama ir V. Uspaskichui, kai jis pradėjo savo politinę karjerą bei ir ilgą laiką per ją. Juk ir jį šlovinantys straipsniai, kuriuose būdavo demaskuojami jį persekiojantys konservatoriai bei baisusis jų vadas Vytautas Landsbergis, buvo nuolat spausdinami populiariausiuose dienraščiuose, o jis pats neišlįsdavo iš televizoriaus ekrano: tai pašokdavo, tai padainuodavo – taip kūrė gero vyruko įvaizdį.
Dėl to dešinieji buvo įveikti, o Seime dvi kadencijas tęsėsi Algirdo Brazausko nomenklatūros ir Viktoro Uspaskicho pakalikų valdymas. Jis išsiskyrė nesibaigiančiais konfliktais, „Lietuvos dujų“ pardavimu „Gazprom“ ir Lietuvos ekonomikos atvedimu į didžiausią krizę 2008 metais.
Tačiau tai – tik detalės, svarbiausia suvokti, kad stambiųjų verslininkų, siekiančių sau ar net Rusijai naudingų tikslų ir investuojančių į politiką bei maitinančių naujus politinius darinius, veikla naudinga ne tik V. Putinui, kuris siekia silpninti Lietuvos politinę sistemą iš vidaus, bet ir savo įtaką siekiančiai išsaugoti nomenklatūrai, kuri tiesiog genialiai išnaudoja verslo grupių interesus iš esmės per daug nesirinkdama, ar jos susijusios su Rusija, ar ne.
Juk kadaise buvo pasirūpinta ne tik V. Uspaskicho interesų gynimu nuo piktų konservatorių, bet ir bendrove „Jukos“, „Dujotekanos“ įvaizdžiu ir „Rubikonui“ naudingos valdžios išsaugojimu, na, o dabar atėjo eilė V. Matijošaičiui. Šiandien jis naudingas ne tik todėl, kad tikriausiai žarstosi auksiniais kaip koks stebuklingas avinėlis, bet visų pirma todėl, kad sudavė rimtą smūgį dešiniosioms jėgoms joms ištikimiausiame mieste.
Savo, ko gero, daugiausia Rusijoje uždirbtais pinigais jis padarė tai, ko nesugebėjo nomenklatūrinės struktūros padaryti net remdamosi V. Uspaskichu ir jo draugu R. Paksu. O juk ir Seimo rinkimai ne taip toli, tad V. Matijošaitis ir juose gali puikiausiai sudalyvauti. Su kitais veikėjais jis Seimą atskies taip, kad būtų eliminuota rizika, jog po rinkimų gali susiformuoti gana stiprų politinį stuburą turinti valdančioji dauguma, kelianti grėsmę ne tik Rusijai, bet ir stambiojo kapitalo interesams atstovaujančiai nomenklatūrai.
Šiandien ji kontroliuoja daugybę neskaidriai ar iš dalies skaidriai veikiančių sistemų, todėl galimybė, kad valdžioje gali įsitvirtinti partijos, kurios priims vakarietiškus sprendimus ir mažins nomenklatūros įtaką bei pelną, kelia šiurpą. Tai paaiškina, kodėl nomenklatūrą aptarnaujantys žurnalistai ir redaktoriai, taip mėgstantys kalbėti apie politikos atsinaujinimą, būtinybę ugdyti profesionalius, jaunus ir padorius politikus, šiandien pasidarbavo iš peties, kad rinkimus Kaune laimėtų naujai iškeptas oligarchas V. Matijošaitis, o juos pralaimėtų demokratinės politikos atstovas, profesionalus ir, atrodytų, tikrai padorus politikas A. Kupčinskas.
Nes kad ir kaip mūsų nomenklatūra bandytų save vaizduoti kaip vakarietišką, realybė, kurioje Vilnių valdo rubikonas, o Kauną – patyręs krabas, tiesiog pelningesnė, o nomenklatūrinėms struktūroms – gerokai saugesnė.
Vietoje reziumė
Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie oligarchinę Lietuvos sistemą. Apie tai, kaip įvairių stambiojo kapitalo grupių veikla iškraipo politinę demokratiją ir skaidrią konkurencinę aplinką – taip susilpnina Lietuvos valstybės ekonominį, socialinį ir gynybinį potencialą. O šiame numeryje noriu priminti, kad oligarchija atsirado ne tuščioje vietoje, ji išaugo iš buvusios Komunistų partijos ir su ja susijusių struktūrų, kurių nemažai ir šiandien stengiasi veikti vieningai, kad bendromis pastangomis išsaugotų sau palankią ekonominę sistemą ir tam tikrų sričių kontrolę.
Todėl šis keistas darinys vienu metu derina kelias iš esmės nesuderinamas vertybes: gina Lietuvos orientavimąsi į Vakarus ir tuo pat metu nuo vakarietiškų skaidrumo standartų gina nomenklatūros kontroliuojamas verslo, politikos bei žiniasklaidos sritis. O su politinėmis partijomis, galinčiomis kelti grėsmę nomenklatūros įtakai, kaunasi remdamosi tais pačiais Rusijoje pralobusiais oligarchais ir populistais.
Taigi, tuo metu, kai nomenklatūros žiedą reprezentuojantys politikai ir žurnalistai stengiasi save pozicionuoti kaip paskutinę gynybinę liniją kovoje su Rusijos įtaka, iš tiesų Kauno pavyzdys puikiai demonstruoja, kad tik naudojamasi tam tikrais verslininkais ir galbūt už jų stovinčiais Rusijos interesais, kad būtų eliminuota politinė rizika jų verslui.
Nes ją sumažinus gali būti, kad netolimoje ateityje ir su V. Matijošaičiu bus kaunamasi taip, kaip šiandien – su V. Uspaskichu, tačiau iš pradžių V. Matijošaitis turės sumažinti tradicinių partijų įtaką Kaune, vėliau – kartu su partneriais ir Seime, na, o tada, kai jis, remiamas nomenklatūros, nuveiks šiuos didžius darbus, gal ateis laikas įveikti ir jį patį – taip pademonstruoti visuomenei, kokie principingi ir patriotiški nomenklatūrai dirbantys žurnalistai.
Deja, jei šis žaidimas tęsis ir geriausią eterio laiką gaunantys žurnalistai ne tik komercinėse, bet ir nacionalinėje televizijoje prie to prisidės, tikėtis, kad sugebėsime susivienyti svarbiems, tačiau dažnai nepopuliariems sprendimams, bus neįmanoma. Todėl bus daug kalbų apie tai, kad reikia mažinti korupciją, skaidrinti ekonominę sistemą, didinti socialinį teisingumą ir stiprinti kariuomenę, bet politinio stuburo, galinčio šiuos dažnai komplikuotus ir nepopuliarius sprendimus priimti, tiesiog nebus.
Citata
Nori pelno Rusijoje? Mažų mažiausiai pasakok visiems Lietuvoje apie tai, kad su Rusija reikia draugauti, ir visus savo draugus ragink taip kalbėti. Įtikinėk, kad Rusija iš tiesų nori tik užsiimti verslu, o išprotėję dešinieji ja gąsdina tik norėdami laimėti rinkimus ir pakenkti Lietuvos verslui. Jei nori dar daugiau pelno, remk teisingas partijas, pirk žiniasklaidos priemones ir skleisk savo įtaką. Jei ir tiek neužtenka, turi įkurti savo partiją ar judėjimą ir imti valdžią iš esmės.
Šiandien V. Matijošaitis naudingas ne tik todėl, kad tikriausiai žarstosi auksiniais kaip koks stebuklingas avinėlis, bet visų pirma todėl, kad sudavė rimtą smūgį dešiniosioms jėgoms joms ištikimiausiame mieste. Savo, ko gero, daugiausia Rusijoje uždirbtais pinigais jis padarė tai, ko nesugebėjo nomenklatūrinės struktūros padaryti net remdamosi V. Uspaskichu ir jo draugu R. Paksu.
Nuotraukoje: žurnalo "Valstybė" rtedaktorius Eduardas Eigirdas, šio teksto autorius.
Informacijos šaltinis – žurnalas "Valstybė".
2015.04.20; 07:29
