Kas galėjo pamanyti, kad praėjus vos 120 metų po garsiųjų Maironio eilių, drąsinti ir guosti reikės nebe sūnus į karą išleidžiančias motinas, o pačius viso labo į pratybas pašauktus Lietuvos jaunuolius?
O prireikė. 1990 metais Nepriklausomybę atgavusi Lietuva nepasivargino ugdyti patriotiškumo, o galiausiai socialdemokratų deleguotas Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas atšaukė ir privalomąją karo tarnybą . Ką pamatėme ją susigrąžinę?
Verktiniai
Pavasarį sugrąžintas šaukimas į kariuomenę buvo staigus, netikėtas, jaunuoliai kelis pastaruosius metus tikrai augo tam nesiruošdami. Dėl to daug ir kartais pagrįstai skundžiamasi. Tačiau akivaizdu, kad ilgiems pasiruošimams ir sprendimui sugrąžinti šauktinius, tarkime, nuo 2018 metų nebuvo laiko. Ir Lietuva neturi dėl to teisintis, nes galimybė, kad būsime mobilizuoti ir reikės tarnauti kariuomenėje niekada nebuvo dingusi. Ji visada buvo šalia, bet visi mes noriai apie ją pamiršome.
Todėl nebuvo itin keista, kai paaiškėjus šaukimo loterijos rezultatams socialinius tinklus ir portalų redakcijas užtvindė pašauktųjų dejonės dėl užklupusios nelaimės. Atidedamos paskolos, stojantys darbai, atostogų ir kelionių planai, darbas užsienyje ir taip toliau. Žiūrint individualiai – rimtos problemos.
Tačiau iš kitos pusės, visos šios bėdos tik liudija, kad daugybė jaunų žmonių net nesusimąsto valstybę pastatyti pirma savęs.
Lietuva pati užsiaugino kartą su vartotojišku požiūriu į valstybę. Visada klausiama – „ką man duoda Lietuva?“ ir niekada – „ką aš duodu Lietuvai?“ Pastarojo mąstymo stygius yra pačios valstybės kaltė. Sovietinė mokykla neugdė patriotizmo, bet bent buvo aišku, kad jis turi būti patyliukais išsaugotas namuose per tėvų ir senelių pamokas. Gi atkūrus nepriklausomybę ramiai pasitikėta, kad pati valstybė pasirūpins patriotiniu ugdymu, bet ji to kaip tyčia nesivargino daryti.
Gėdingi to vaisiai šiandien šviečia jau ir tarptautinėje erdvėje. Meno ar viešųjų ryšių projektas „verktiniai“ (kitaip ir „neišeina“ vadinti) plačiai nuskambėjo anglakalbiuose „internetuose“ ir parodė Lietuvą pačia apmaudžiausia puse. Drąsios šalies vaikai drąsiai didžiuojasi savo kareiviškomis ašaromis. Nors nieko neatstovaujantys ir neįgalioti, šio projekto dalyviai visiems NATO partneriams ir tai pačiai Rusijai nusiuntė įtaigią ir labai sunkiai nuplaunamą žinutę apie tai, kokių nuotaikų esama Lietuvoje.
Dar prasčiau tai atrodo Estijai atsakius „verktiniams“ savaisiais „džiaugtiniais“ – karine tarnyba patenkintų vyrų fotosesija. Estija žino, kad nuo galimų operacijų Putiną mylinčioje Narvoje turės gintis pati. Tuo tarpu Lietuvoje socialdemokratų frakcijos narės Aušrijos Marijos Pavilionienės padėjėjas organizuoja savo esme antivalstybines viešųjų ryšių akcijas.
Nereikia ašarų
Nors kenkiama net iš Seimo, kariuomenė savo ruožtu deda pastangas, mėgindama griauti visuomenėje populiarius ją juodinančius mitus. Viename tokių projektų, pavadintame “Tikri vyrai” teko garbė dalyvauti ir man. Projekto metu Rukloje dalyviai turi išmokti vairuoti šarvuotį, naudotis ginklais, kovinės savigynos, sprogmenų gamybos ir daug kitų egzotiškai skambančių, bet kariškiams, o kartais ir civiliams, būtinų dalykų.
Tačiau svarbiausia pamoka yra ne įgūdžiai. Iš projekto išsinešiu didžiulę pagarbą ir pasitikėjimą Lietuvos kariuomene, kurios nuostabūs specialistai be jokio atlygio užsiima mūsų mokymu. Jų motyvacija – supratimas, kad tokia laida gali padėti kariuomenės įvaizdžiui, sugriauti žalingus mitus ir pritraukti žmones tarnybai. Apskritai kariuomenėje dirba patriotai, išugdyti valstybinio mąstymo ir meilės Lietuvai dvasia. Bendraudami su jais, kartu su praktiniais įgūdžiais iš projekto išsinešame ir pagarbą kariuomenei.
Mėlynės užgyja, tačiau daug svarbiau, kas lieka viduje. Disciplina ir tvarka yra labai naudinga ir sveika kiekvienam jaunuoliui. Kariuomenė stiprina tiek fiziškai, tiek psichologiškai bei skatina mąstyti, ką gali duoti savo valstybei. Verktiniai padarė didelę klaidą, liedami ašaras, kai dar net nežinojo, dėl ko verkia. Siūlyčiau visiems pasekti estų pavyzdžiu ir karinės tarnybos galimybe džiaugtis, drąsiai ją pasitikti. Kariuomenė šiemet laukia tik trijų tūkstančių jaunuolių. Dar nevėlu visas šias vietas garbingai užpildyti savanoriams.
Iššūkiai prieš akis
Drąsos ir valios savyje surasti gali ne tik jaunimas, bet ir politikai. Karinė tarnyba neturėtų būti tik kelių metų eksperimentas. Nėra jokio reikalo vėl blaškyti visuomenę, kurti niekuo nepagrįstus lūkesčius, kad tarnauti Lietuvoje nebereikės. Šauktinių kariuomenę reikėjo grąžinti ne 5 metams, o visam laikui. Tikiu, kad dar užteks valios tai padaryti.
Kartu reikėtų drąsiau kalbėti apie karinę tarnybą moterims. Jos turinys gali būti kitoks, pritaikytas moters vaidmeniui kare, jos fizinėms galimybėms. Tačiau nėra principinių priežasčių, kurios leistų į karinę tarnybą priimti savanores merginas, tačiau neleistų kviesti merginų privalomai. Jei moterims galima rasti vietą kariuomenėje (o tai tikrai įmanoma), jas reikėtų tam paruošti.
Karinė tarnyba taip pat neturėtų būti loterijos reikalas. Būtina didinti Lietuvos kariuomenės techninius, logistinius ir kitokius pajėgumus, kad į privalomą tarnybą būtų galima šaukti visus nestudijuojančius abiturientus, o ne vien loterijos laiminguosius. Tai ne tik sustiprintų Lietuvos kariuomenę, bet ir būtų socialiai teisinga. Pareiga neatrodo tokia jau nepajudinama ir šventa, kai ją nulemia atsitiktinis loterijos skaičius. Pareigos suvokimui tikrai padėtų aiškumas, kad ji neišvengiama ir galioja visiems, o ne „kam papuola”. Turėtume to siekti.
Visgi labiausiai privaloma karinė tarnyba reikalinga ne dėl socialinio teisingumo ar stipresnės kariuomenės. Kariuomenė ugdo Lietuvos jaunimą, skatina ištikimybę, įsipareigojimą ir pasiaukojimą, padeda suvokti, kas yra Lietuva ir kodėl mes visi turime būti pasiruošę dėl jos aukotis. Liūdnas, tačiau faktas, kad šiandien nei namuose, nei mokykloje toks mąstymas dažnai nėra ugdomas. Tačiau neturiu abejonių, kad dauguma jaunuolių iš karinės tarnybos grįš labiau mylėdami Lietuvą. Dėl to sustiprės ir pati Lietuva.
Nuotraukoje: Seimo narė Agnė Bilotaitė.
2015.07.10; 06:36
