Kodėl sakau, jog pavojinga vertinant besiginčijančius oponentus manyti, esą „savaip teisios abi oponuojančios pusės“? Jei nagrinėsime konfliktus būtent tokiu būdu, nejučiom galima pradėt teisinti ir Josifą Staliną, ir Adolfą Hitlerį, ir net – Vladimirą Putiną. Jie juk – „savaip teisūs“.
Be abejo, žvelgiant globaliai, nėra vienos tiesos, nėra vienos versijos. Pasaulis per daug sudėtingas, kad turėtų tik juodą arba baltą spalvą. Kai kada verkiant reikia atsižvelgti į brolių, pusbrolių ir net pačių tolimiausių giminaičių ar net nepažįstamųjų tiesas, jeigu norime, kad ir jie bent retsykiais atsižvelgtų į mūsų užgaidas. Tokiu principu sukurta Europos Sąjunga ir NATO, tokiu būdu kuriamos ir visos kitos sąjungos bei aljansai.
Ir vis dėlto Lietuva privalo turėti savąją tiesą – lietuviškąją. Nepamirškime jos net tuomet, jeigu mus vers tylėti. Ginkime ją net tuomet, jei, sakykim, vardan ES ir NATO vienybės, būsime primygtinai raginami ieškoti skausmingų kompromisų su kitų šalių tiesomis. O jeigu jaučiamės per maži visur ir visada oriai ginti lietuviškas tiesas šiame supainiotame ir susipainiojusiame pasaulyje, tai bent jau nepulkime niekinti savųjų ir neskubėkime strimgalviais ginti svetimųjų tiesų.
Tačiau pažvelgus į viešąją Lietuvos erdvę kartais atrodo, jog lietuviai noriai, atkakliai ir drąsiai gina tik svetimąsias tiesas. Štai IQ žurnalo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius straipsnyje „Procesų klampynė“, vertindamas Žaliojo tilto skulptūrų likimą, rašo, jog „… rezultatas pasiektas – skulptūrų neliko, ir visuomenė gali atvėsti nuo ginčų, kuriuose savaip teisios abi oponuojančios pusės“. Tokia IQ žurnalo redaktoriaus pozicija šių eilučių autoriui – nesuprantama. Nejaugi lietuviams priimtina manyti, jog sovietinių skulptūrų gynėjai – „savaip teisūs“?! Kur mes nueisime, jeigu sąvoką „savaip teisios abi oponuojančios pusės“ taikysime net svarbiais klausimais?
Štai lrytas.lt portale žurnalistas Vytautas Bruveris ragina lietuvius „suskaičiuoti savuosius žudikus“. Tokio skaičiavimo nereikia bijoti. Tikrai nesame kraugeriai, kurie kalavijais ir kirviais aršiai teriojo savus kaimynus. Viduramžiais niekam nei kalaviju, nei ugnimi nepiršome savo tikėjimo. Dažniau gynėmės nei puolėme. Nebuvome agresoriais ir vėliau. Nepradėjome nei Pirmojo, nei Antrojo pasaulinio karų. Šiandien nesame užgrobę nė pėdos svetimos žemės. Atvirkščiai – savas žemes dosniai dalinome Baltarusijai, Lenkijai, Rusijai.
O tuomet, kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, juk Lietuvos nebuvo. Lietuva buvo okupuota. Ir vis tik lietuviai – unikali tauta. Nepaisydami mirtino pavojaus jie gelbėjo žydus nuo vokiškų represijų. Tad raginant „suskaičiuoti savus žudikus“ reikėtų būtinai „skaičiuoti ir lietuvius gelbėtojus“. Taip pat negalima nė akimirkai pamiršti, jog žiaurias represijas žydai patyrė ne laisvoje, o būtent okupuotoje Lietuvoje. Tarp nepriklausomos Lietuvos ir okupuotos Lietuvos – milžiniškas skirtumas.
Ir dar praverstų išsiaiškinti, ar šiuo metu, kai mes intesyviai ieškome savų budelių, kitos valstybės elgiasi panašiai, analogiškai – taip pat nuoširdžiai demaskuoja savo baudėjus? Izraelis pasmerkė dušanksių „žygdarbius“? Lenkija atgailauja dėl Vilniaus okupacijos metais išžudytų lietuvių, dėl polonizacijos padarinių? Dėl Rusijos laikysenos nėra net ko burnos aušinti…
Tad ar Lietuva nestumiama į keistą būseną: vienos tautos turi teisę ieškoti tai, ką turi geriausio, o lietuviams leidžiama ieškoti tik blogų, negražių, smerktinų pavyzdžių!? Šią būseną internetiniame portale delfi.lt puikiai aprašė Vytautas Sinica. Kai į krūvą sudedi visus pavyzdžius apie „savaip teisias abi puses“ ir „savuosius žudikus“, ryškėja tikrosios tendencijos – mums peršamas nepilnavertiškumo kompleksas, mes pratinami į savąją istoriją žvelgti svetimųjų akimis.
Štai dar vienas, mano supratimu, šokiruojantis pavyzdys – Marijušo Antonovičiaus straipsnis „Kultūros ir švietimo neapeisi“ (žurnalas IQ). Minėtoje publikacijoje užtektinai smulkiai išvardinta, kiek daug Lietuvos valstybė privalo nuveikti, gerindama Lietuvos lenkų kultūrinę ir ekonominę padėtį. Ypač įsiminė šis pareiškimas: „Tad, jei šalies politinis elitas rimtai nusiteikęs spręsti Lietuvos lenkų problemas, jis turės atsižvelgti ir į jų kultūrinius interesus“.
Panašių tvirtinumų straipsnyje esama ir daugiau: „todėl valdžia turi ne tik gerinti Vilniaus krašto ekonominę padėtį, bet ir užtikrinti galimybes vietos lenkams puoselėti savo kultūrą ir gauti kokybišką lenkišką švietimą“; „pati valstybė ir pagrindinės politinės partijos turi praktiniais veiksmais parodyti pripažįstančios Lietuvos ir ypač Vilniaus krašto daugiakultūriškumą“; „jie pradės jaustis visaverčiais Lietuvos piliečiais tik tada, kai valstybė rūpinsis ne vien jų socialine ir ekonomine padėtimi, bet ir kultūra bei švietimu“…
Taigi smulkiai išvardintos Lietuvos valstybės pareigos bendraujant su Lietuvos lenkais. Apie Lietuvos lenkų pareigas Lietuvos valstybei – nė žodžio. Nepaisant aplinkybės, jog Lietuvos lenkai turi žymiai geresnes sąlygas puoselėti lenkiškumą nei Punsko ir Seinų lietuviai – lietuviškumą. Nepaisant net aplinkybės, jog Lietuvos lenkai turi akivaizdžiai patogesnes sąlygas puoselėti lenkiškumą nei JAV, Vokietijos ar Prancūzijos lenkai.
Todėl, naudodamasis proga, norėčiau paklausti pono M.Antonovičiaus, – ar ne per daug reikalaujama iš Lietuvos? Gal pirmiausiai derėtų prabilti apie savo pareigas ir tik po to reikalauti papildomų, išskirtinių teisių?
Keistai nuskambėjo ir IQ užsienio politikos apžvalgininko, Rytų Europos studijų centro eksperto Mariaus Laurinavičiaus tekstas „Pabėgėliai mūsų galvose“. Minėtoje IQ žurnalo publikacijoje svarstoma, kaip Lietuvai derėtų pasielgti su ES vadovybės mums peršamomis pabėgėlių iš Afrikos, Sirijos ar Irako kvotomis.
Apžvalgininkas M.Laurinavičius teisingai kelia klausimą: jei neatsižvelgsime į Italijos, Graikijos, Prancūzijos ir Vokietijos interesus, rizikuojame sulaukti itališko, graikiško, prancūziško ir vokiško abejingumo, kai mus ištiks bėda.
Tačiau šiandieninė dilema dėl Afrikos pabėgėlių kvotų – juk puiki proga priminti pietų Europos valstybėms jų pačių išdavystes. Jeigu Lietuvos valdžia mąstytų strategiškai, kaip to reikalauja M.Laurinavičius, oficialusis Vilnius primintų ES valdžiai: „solidarizuojamės su jumis dėl Afrikos pabėgėlių kvotų nepaisant aplinkybės, kad jūsų šrioderiai, olandai ir berluskoniai jau dešimtis kartų išdavė europietiško solidarumo principą, kai Baltijos valstybės keldavo Rusijos grėsmės temą“. Šių eilučių autorius remtų būtent tokią kalbėjimo su ES vadovybe manierą.
Tačiau Lietuvos valdžia turi moralinę teisę, man regis, net šitaip atrėžti: „dėl Afrikos ir Artimųjų Rytų nelaimėlių kvotų neatsižvelgsime į jūsų prašymus, nes jūs prieš tai daug sykių neatsižvelgėte į mūsų pageidavimus“.
Nejaugi Rytų Europos studijų centro apžvalgininkas M.Laurinavičius nieko nežino apie atvejus, kai ES vadovai vardan flirto su kruvinuoju Kremliaus režimu nusispjovė net į pagrindinius, svarbiausius, esminius europietiško solidarumo principus?
Garsus Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas viename iš savo straipsnių portale gordonua.com piktinosi: „Civilizuoto pasaulio sankcijos RF ekonomikai – nemalonus instrumentas, bet Vladimiro Putino požiūriu – ne kritiškas. Sankcijos nuolat pažeidinėjamos, ir pažeidėjams nieko neatsitinka. Antai, neseniai Siemens, nusispjovusi į visą embargą, pateikė Krymui jėgainės įrenginius elektrinėms. Kompanija CISCO per fiktyvią kontorą pardavinėjo savo technologijas, beje, sprendžiant iš visko, tiesiai pačiai Rusijos slaptąjai tarnybai FSB. Deutsche Bank tiria savo Maskvos biuro veiklą, įtarus milžiniškų pinigų plovimu. Tai tik aisbergo viršūnė…“
Be kita ko, šį sykį nenoriu sutikti net su Didžiosios Britanijos žurnalistu, žymiu specialiųjų tarnybų ekspertu, puikios knygos apie šnipų karus „Apgaulė“ autoriumi Edvardu Lukasu. Portale 15min.lt ekspertas Edvardas Lukasas paskelbė nuomonę, jog Baltijos valstybėms, reaguojančioms į pabėgėlių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų bylą, pats „metas būti dosnioms“. Deja, nuoširdus Baltijos valstybių bičiulis nūnai nesuprato mūsų, Europos mažųjų, nerimo. Mes juk norime būti solidarūs su ES. Bet mes bijome ištirpti. Ir mūsų baimė ištirpti svetimųjų jūrose – tikra, neišgalvota, reali. Išnykti galima ne vien dėl rusifikacijos, germanizacijos ar polonizacijos. Europa elgiasi nesąžiningai, nesuprasdama mūsų atsargumo.
Tereikėjo pamatyti paskutinę Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“ (LRT), kurioje kalbėta, kaip Lietuva nepajėgia integruoti vos kelių šimtų romų (čigonų) tautybės piliečių šalia Vilniaus įsikūrusiame Kirtimų tabore. Jei jau nepajėgiame suvaldyti kelių dešimčių čigonų, naivu manyti, jog pajėgsime suvaldyti tūkstančius karo, nepriteklių ir bado mačiusių Afrikos pabėgėlių.
Net Amerika nepajėgia išnaikinti šimtmečius trunkančios rasinės neapykantos. Ji tik prislopinta, ir pastaruoju metu vis dažniau prasiveržia policininkų šūviais ir juodaodžių riaušėmis.
Vienintelė lietuvių kaltė – kad esame maži. Jei didžiosios Vakarų Europos valstybės mums keršys dėl sumažintų kvotų, tai tik apnuogins vakarietiškos „tiesos“ savanaudiškumą.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.
2015.08.12; 10:05
