Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Jūra“.
Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų kovo 18 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt yra numatęs paskelbti.
XXX
Petras Dirgėla
JŪRA
Lietuvos žeme praslinko trys ledynų liežuviai, jie keliskart pakeitė kranto liniją. Pėdsakus Lietuvos krante paliko kelių praeities jūrų – Joldijos, Anciliaus, Litorinos – dugnai. Šiais gražiais vardais geografai pavadino šiandieninės mūsų Baltijos pavidalus, egzistavusius per pastaruosius dešimt tūkstančių metų.
Jūra – ne tik jūrininkų, žvejų, prekeivių audringa stichija. Jūra yra ir istorinė stichija. Kai radosi upės, jos ėmė tekėti į jūras. Prie upių žmonės statė gyvenvietes. Jūros ir upės suformavo daugelį pasaulio valstybių. Lietuvos valstybę suformavo Nemuno upynas ir, žinoma, jūra.
1251 m. kunigaikštis Mindaugas apsikrikštijo. 1252 m. livoniečiai (Livonijos ordino centras buvo Ryga) senoj lietuvių piliavietėj pastatė Klaipėdos pilį. 1253 m. Lietuva tapo karalyste. Lietuvą krikštui ir karalystės misijai priruošė tas pats Livonijos ordinas, kuris Klaipėdoj pastatė pilį. Klaipėda buvo įkaitas, garantija krikščioniškajam pasauliui, kad Lietuvos Karalystė stovės „nugara į jūrą“ ir gins Europą nuo totorių, mongolų, rusų antplūdžių.
1254 m. karalius Mindaugas pasiekė, kad Lietuvos bažnytinė provincija taptų nepriklausoma nuo tarpinės vokiečių arkivyskupijos ir būtų tiesiogiai pavaldi Apaštalų Sostui. Tačiau Lietuvą gražiai globojęs popiežius Vincentas Ketvirtasis 1254 m. gruodžio 7 d. mirė. Naujasis popiežius Aleksandras Ketvirtasis Lietuvai nebuvo toks atidus.
Karalius Mindaugas susyk – nuo 1255 metų pradžios – lenkų ir vokiečių politikų buvo pradėtas visaip juodinti. Girdi, gailisi apsikrikštijęs. Stabus tebegarbina. Iš proto kraustosi. Įniršęs nusiaubia Liubliną. Sudegina Plocką. Ketina viešai krikščionybės išsižadėti. Žudo net ir krikšto globėjus livoniečius. Karalius Mindaugas – blogio demonas. Jo kariai – velnių apsėsti. Nukapoji jiems galvas, o jie nuo žirgų nenukrenta – joja kaip joję dar daug mylių.
Karalius Mindaugas, tapęs nepriklausomos krikščioniškos valstybės šeimininku, šeimininkiškai ir tvarkėsi – karalystę prie jūros stengėsi kuo labiau sustiprinti. O tuomet jūros prekyboje įsiviešpatauti siekė vokiečių 1241 m. įkurta Hanzos miestų sąjunga, vienijusi 24 Baltijos uostus. Karaliaus Mindaugo, stipraus valdovo, valdomą Lietuvą Hanza palaikė pavojinga varžove.
Kad neliktų vieniša, į kovą dėl Lietuvos įsijungė ir Lenkija. Kaimynai, nepajėgdami parklupdyti Mindaugo jėga, „išvedė į mūšį bažnyčias“. Dėl savarankiškos Lietuvos vyskupijos užvaldymo į kovą stojo vokiečių Magdeburgo ir lenkų Gnezno arkivyskupijos. Šmeižtai ir juodinimas buvo reikalingi tik tam, kad pateisintų karaliaus Mindaugo nužudymą. Valdovą, „blogio demoną“, likvidavus, buvo tarta, kad ir lietuvių krikštas „negeras“, ir jų valstybė neverta karalystės titulo.
Dabar dažnai tariama, kad „lietuvių tauta yra žemės tauta, todėl neapvaldė jūros“, šioji, girdi, liko už Lietuvos istorijos ribų. Man regis, kad už Lietuvos istorijos ribų dažnu atveju yra palikta istorinė tiesa. Patys lietuviai pamatinės Lietuvos istorijos dar nėra parašę. Visokie vadovėliai yra daugiausia svetimų – lekų, rusų, vokiečių – istoriografijų sudėlioti Lietuvos istorijos apyrašai. Bene tik Zeonas Iviskis, susidūręs su „karaliaus Mindaugo problemomis“, pateikia kiek gilesnę jų analizę ir čia pat leidžia skaitytojui suprasti, kad kitaip negu Dlugošas istoriografuoti įvykius po Mindaugo Lietuvos krikšto yra tabu.
Kieno tas tabu, nesunku suprasti. Į mūšį išvestos bažnyčios – argi jos gražios? Tasai tabu, tykus sąžinės draudimas, galiojantis šit jau aštuntą šimtmetį, trynė Lietuvos Karalystę, nuo niekieno nepriklausomą valstybę, iš lietuvių atminties tol, kol ir jūrą lietuvis pradėjo užmiršti.
Nederėtų kalbėti apie lenkų, rusų, vokiečių kaltes lietuviams arba lietuvių kaltes jiems. Nuodėmingumo kultūra išpuošia kaltę kaip dorybę, o dorybę išbjauroja kaip kaltę. Šis nūdienos kultūros etiketas paverstų mūsų ginčus absurdo komedija.
O istorinė tiesa visada konkreti ir dažnai – akivaizdi.
Po mūsų kojom – jūrinė žemė, o virš mūsų galvų – jūrinis dangus. Kranto linija, atskirianti jūrą nuo žemės, dangaus nepadalija. Kranto linija mūsų sąmonėj nėra ir negali būti mūsų valstybės siena. Mūsų valstybės teritorija jūroje anksčiau ar vėliau turės būti griežtai teisiškai apibrėžta. Pasakiau tokią paprastą tiesą, kad dėl jos, atrodo, burnos tikrai nederėtų aušinti.
Deja… Ne dėl to, kad gražiai vilnija, jūra pavadinta dar ir istorine stichija. Prorečiu apie ją, norėsime ar nenorėsime, vis iškils reikalas pasikalbėti.
Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.
2015.08.22; 16:52
