Lietuvos tragedija (straipsnio “Lietuviai ir krikščionybė” ištrauka)


Print

[…] Mindaugo krikštas ir jo karūnavimas Lietuvos karaliumi buvo nepaprastos reikšmės įvykiai. Tai – Lietuvos atsivėrimas pasauliui, saviizoliacijos sulaužymas, tarptautinis mūsų šalies pripažinimas. Buvo sukurta Europos modelio valstybė, orientuota į Vakarų pasaulį. Tai įvyko tada, kai kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai.

Tuomet įžiebta krikščionybės liepsna nebeužgeso. Po to visą laiką Lietuvoje buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, išliko krikščioniška bendruomenė iki pat pakartotinio Lietuvos krikšto Jogailos ir Vytauto laikais.

Mindaugui valdant buvo pasirūpinta išversti į lietuvių kalbą poterius ir svarbiausias maldas, be kurių negalėjo apsieiti pirmieji krikščionys. Lietuviškų poterių būtinai reikėjo, nes žmonės kitų kalbų, be savo gimtosios, nemokėjo, taigi ir melstis galėjo tik lietuviškai. Poterių vertimu pasirūpino vienuoliai pranciškonai. Jie atvyko į Lietuvą apie 1245 metus, dar prieš Mindaugo krikštą, greičiausiai iš Rygos. Anksčiau vyravusią nuomonę, kad poterius į lietuvių kalbą išvertė karalius Jogaila, reikia atmesti jau vien dėl to, kad niekur pasaulyje karaliai poterių neverčia.

Tada iš vokiečių kalbos išverstų poterių vartojimo tradicija niekuomet nebuvo pertraukta. Mūsų dabartiniuose poteriuose yra išlikę tokių pirmykščio vertimo frazių, kurios jokiu būdu negalėjo būti išverstos iš lenkų kalbos, bet visiškai sutampa su Mindaugo laikų vokiškų poterių atitinkamomis frazėmis[…]

Visa tai, kas pasakyta, rodo, kad Mindaugo krikštas buvo tikroji Lietuvos krikštijimo pradžia. Mindaugo laikais Roma jau traktavo Lietuvą kaip krikščionišką valstybę ir laikė ją lygiateise tuometinio krikščioniško pasaulio nare. Tai rodo pirmojo Lietuvos krikšto reikšmę, taip pat didžiulę netektį, kuri ištiko Lietuvą nužudžius Mindaugą ir jo sūnus, karalystės įpėdinius. Lietuva iš karalystės vėl virto kunigaikštija. Tai buvo Lietuvos tragedija. Dėl to reikėjo antrojo pakartotinio Lietuvos krikšto, kurį atliko praėjus 135 metams didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila, iš dalies su Vytautu.

Tarp abiejų krikštų yra daug panašumo. Tiek Mindaugui, tiek ir Jogailai bei Vytautui krikštijantis dauguma lietuvių buvo dar pagonys ir iš esmės tokie ir liko. Abiem atvejais krikštas buvo daugiau ar mažiau formalus. Kraštas visai sukrikščionintas vėliau, praėjus dar bemaž dviem šimtmečiams po antrojo oficialaus krikšto, nugalėjus Reformaciją ir atliekant jėzuitų misijas į provinciją.

Tačiau tarp abiejų oficialiųjų krikštų būta ir principinio skirtumo. Mindaugo krikštas sudarė sąlygas Lietuvos valdovą vainikuoti savos valstybės karaliumi, o Jogailos krikštas buvo susijęs su tapimu kitos valstybės, Lenkijos, karaliumi. Šis skirtumas turėjo lemiamą reikšmę Lietuvos ateičiai.

Jogailos vainikavimas Lenkijos karaliumi – tai prielaida Lietuvai, kaip (ano meto akimis žiūrint) žemesnio rango valstybiniam vienetui – kurigaikštijai – prijungti prie aukštesnio rango valstybinio vieneto – Lenkijos karalystės. Tai ilgainiui privedė prie Liublino unijos, kuri – tokia, kokia buvo – būtų neįmanoma, jeigu Jogaila būtų vainikuotas ne Lenkijos, bet Lietuvos karaliumi, juo labiau, kad Jogailos krikšto metu Lietuvos valstybės plotas buvo 7 kartus didesnis už tuometinę Lenkijos valstybę.

Siekdami Lietuvą prijungti prie savos valstybės lenkai rėmėsi karalystės statusu. Lietuva Jogailos laikais buvo tik kunigaikštija. Suprantama, tuo atveju reikėjo, kad būtų užmiršta, jog Mindaugo laikais Lietuva turėjo karalystės statusą. Reikėjo “užmiršti” ir patį karalių Mindaugą, taip pat jo krikštą ir viską, kas susiję su Lietuvos karalyste. Lengviausia tai padaryti šmeižiant Mindaugą, jo krikštą. Ir tai tebedaroma iki šių dienų.

Dėl savo veiklos Mindaugas kaimynų šalyse buvo įsigijęs nemaža priešų. Dar jam gyvam esant visaip šmeižtas: “brolžudys”, “atsimetėlis nuo krikščionybės” (Vatikano dokumentuose atsimetimas neužfiksuotas) ir pan. Vėliau tų šmeižtų vis daugėjo: “jo krikščionybė netikra” ir t.t. Mindaugo žeminimas, jo darbų nevertinimas įsivyravo svetimųjų kuriamoje Lietuvos istoriografijoje, ypač kai Lietuva buvo pavergta. Tik atgavus laisvę ir išsiugdžius savų istorikų, požiūris į Mindaugą ėmė kisti. Tačiau svetimųjų įdiegtos neigiamos nuostatos nelengvai išnyksta. Jos tebėra gajos ir dabar, net tarp lietuvių istorikų.

Ypač stengiamasi sumenkinti Mindaugo krikšto reikšmę. Kadangi paties fakto paneigti neįmanoma, tai siekiama jį ignoruoti. Neakcentuojama, jog tai buvo Lietuvos krikštijimo pradžia. Pirmasis bet kurios šalies valdovo krikštas paprastai laikomas ir tos šalies, tos tautos bei valstybės krikštu. Antai 988 metai laikomi Rusijos krikšto metais, nors tada buvo pakrikštytas Kijevo Rusios, taigi dabartinės Ukrainos, o ne Rusijos valdovas.

Latvijos krikšto metai skelbiami 1186-ieji, nors tais metais lybių (ne latvių) žemėje, išskyrus Meinhardą, jo tarnus ir iš Vokietijos atvykusius pirklius, jokių krikščionių dar nebuvo, tik rengtasi krikštyti pagonis. O Lietuvoje 1251 metais buvo pakrikštytas tikrasis Lietuvos (ne kitos šalies) valdovas, tai įvyko pačioje Lietuvos valstybėje (ne kitur), kartu pakrikštyta daugybė pavaldinių. Tada krikščioniška tampančios Lietuvos vardas plačiai nuskambėjo per Europą. Tačiau trokštama visa tai “pamiršti”.

Daroma viskas, kad šį faktą užgožtų pakartotinis (antrasis) Lietuvos krikštas 1387 metais, kuris kažin ar buvo gausesnis pakrikštytųjų skaičiumi, tačiau davęs pradžią nenutrūkstamai krikščionių valdovų eilei. Į padanges keliami Jogailos ir Jadvygos nuopelnai, nors pastaruoji krikšto metu nebuvo net atvykusi į Lietuvą. Lygiai taip pat “pamirštama”, kad Lietuva buvo karalystė. Traktuojama tik kaip kunigaikštija, kuri – vasalinė valstybė – turėjusi būti prijungta prie Lenkijos.

Siekiant padaryti Mindaugo šmeižimą įtikinamesnį, imta populiarinti pasakojimus apie jo “netikrą krikščionybę” ir t.t. Ypač stengiamasi jį vaizduoti kaip nepaprastai žiaurų žmogų, susitepusį brolių kruaju. Esą Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę “išžudęs ir išblaškęs savo varžovus: brolius, brolėnus ir seserėnus”, taigi “žmonių kančiomis ir krauju”.

Tokį žiaurų Mindaugą vaizdavo nedraugiškai nusiteikę kaimynai rusai ir lenkai. Beje, jų pačių valstybės buvo kuriamos kur kas žiauriau negu tai darė Mindaugas. Lietuvoje nebuvo nei tokių skerdynių, kaip, pavyzdžiui, Naugarde, kurį prijungiant prie kuriamos Rusijos valstybės buvo išžudyti beveik visi gyventojai, paprasti žmonės, ne kokie kurigaikščiai, nei Lietuvos valdovai kada nors užmušinėjo savo priešus bažnyčiose, kaip darė Lenkijos karalius Boleslovas II (Narsusis), nukirtęs galvą prie altoriaus Mišias aukojusiam šventajam Stanislovui.

Rusų ir lenkų istorikai šių ir panašių jiems nemalonių įvykių nenori prisiminti, juo labiau juos dažnai minėti, o “giesmelę” apie Mindaugo žiaurumą nepaliaudami kartoja. Kovose su Mindaugu žuvo vienas ar du kunigaikščiai, keli buvo išvyti iš šalies. Beje, visa tai vyko tuomet, kai Mindaugas jau stovėjo Lietuvos priešakyje. Tokių faktų daugybę galima būtų prirankioti ir kitų šalių valdovų biografijose, nes vidaus kovų ir kivirčų niekada ir niekur netrūkdavo. Bet apie Mindaugą tie faktai išpučiami ir įkyriai kartojami. Tai jau istorijos klastojimas.

Dėl šimtmečiais užsitęsusio ir pavėluoto krikšto Lietuva daug neteko. Viduramžiais su krikščionybe ėjo pažanga. Kilo materialinė ir dvasinė šalies kultūra. Buvo kuriama raštija. Sklido žmonėse švietimas. Viso to gamtmeldžiai lietuviai negavo. Tai ir buvo svarbiausioji priežasti, kodėl Lietuvos valstybėje lietuvių kalbą ilgainiui užgožė kitų, anksčiau pakrikštytų, tautų kalbos. Visa tai vedė prie lietuvių nutautėjimo.[…]

Lenkiška bažnyčia Lietuvoje atnešė labai daug žalos lietuvių tautai, ypač XVIII-XIX amžiais. Padėtis ėmė keistis nuo XIX amžiaus antrosios pusės, prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui. Tada iš lietuviško kaimo kilę kunigai ryžtingai stojo į lietuvybės gynėjų eiles ir pradėjo kovą su senąja dvasininkų lenkintojų karta. Stengėsi atitaisyti tą skriaudą, kurią lietuvių tautai padarė jų pirmtakai. Bažnyčia iš lietuvių tautos griovėjos vėl tapo jos gynėja. Bažnyčios vaidmenį Lietuvoje didino dar ir toji aplinkybė, kad tarp inteligentų tada kunigai sudarė absoliučią daugumą, jie buvo lemiamoji intelektinė jėga.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo prijungus lietuvių etnines žemes prie carinės Rusijos imperijos ir prasidėjus krašto rusifikavimui Katalikų Bažnyčia tapo viena iš svarbiausių institucijų, pasipriešinusių tam procesui.

Tą patį reikia pasakyti ir apie Katalikų Bažnyčios vaidmenį po antrosios rusų, šįkart veikusių Sovietų Sąjungos vardu, okupacijos. Sovietų Sąjungai 1940 metais okupavus Lietuvą bolševikai pradėjo žiauriai persekioti Katalikų Bažnyčią. Buvo areštuota daug kunigų, likviduota religinė spauda, uždraustos krikščioniškos šventės…. Tačiau naikinama Bažnyčia tapo viena iš svarbiausių lietuvybės institucijų. Jos autoritetas liaudies akyse kaip niekuomet išaugo. Toks išliko ir Lietuvai atgavus laisvę.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Zigmas Zinkevičius, šio straipsnio autorius.

Paskelbėme akademiko Zigmo Zinkevičiaus straipsnio “Lietuviai ir krikščionybė” ištrauką, publikuotą laikraštyje “XXI amžius” (2012 11 16, Nr 43 (2018).

2012.11.27


Prisijunkite prie diskusijos