Istoriografija de imagine – „karalienė Jadvyga Lietuvoje“

Istoriografija de imagine – mano naujadaras, tad reikėtų šiokio tokio paaiškinimo.

Įprasta manyti ir teigti, kad isroriogafija, istorijos rašymas remiasi istorinių šaltinių bei dokumentų teikiamais faktais. Iš čia galima išvesti elementarios historiografijos apibrėžimą – istorija pagal faktus, arba lotyniškai historia de facto, faktnė istorija. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau visi žinome, kad istorija, ypač seniausių laikų istorija, tik atskirais momentais gali remtis konkrečiais istoriniais šaltiniais, rašytiniais tekstais arba archelooginiais duomenimis (artifaktais), o visumoje ją tenka rašyti „iš vaizduotės“ (de imagine), tai yra – remiantis vaizduotės teikiamais vaizdais, kuriuos žmogus kuria, įsivaizduodamas, kaip galėjo arba, jo manymu, turėjo dėliotis bei rutuliotis istoriniai įvykiai viename ar kitame krašte vienu ar kitu laikotarpiu.

Sunku dabar pasakyti, kodėl savo kronikose Janas Dlugošas rašė, kad jaunoji karalienė Jadvyga po vedybų važiavo į Lietuvą kartu su Jogaila krikštyti lietuvių.

Šiandien istorikų jau yra dokumentiškai įrodyta, kad karalienė Jadvyga niekados nėra buvusi Lietuvoje. Jogaila yra vežęs į Lietuvą kitas savo žmonas, bet niekados nepakvietė Jadvygos arba Jadvyga visados atsisakydavo kvietimo. Visaip galėjo būti, bet rezultatas tas pats – Jadvyga Lietuvoje nėra buvusi.

Tuo tarpu Dlugošas rašė priešingai.

Kodėl?

Galbūt patikėjo kažkieno melagingais pasakojimais, klaidingais liudijimas?

O gal kažkas jam patarė arba jis pas sumanė, kad būtų gražu ir naudinga parašyti, esą Jadvyga važiavo kartu su Jogaila krikštyti lietuvių?

Visaip galėjo būti, tačiau ne tas svarbiausia.

Svarbiausia, kad Jano Dlugošo dėka visa ta viduramžių istoriko pramanyta karalienės Jadvygos kelionė į Lietuvą vėlesnių istorikų buvo suvokiama kaip neginčytinas faktas, o tūkstančiai žmonių Lenkijoje bei Lietuvoje dar ir šiandien šventai tiki, kad šv. Jadvyga asmeniškai buvo Lietuvoje krikštijant pagonis lietuvius…. Čia tai tikrai stebuklingas apsireiškimas: karalienė Jadvyga sugebėjo Vilniuje krikštyti lietuvius pagonis net nebuvusi Lietuvoje! Štai ką reiškia magiškoji istoriko plunksna, kuomet reikia kurti … legendą ad majorem Poloniae gloriam ( lot. vardan Lenkijos didesnės šlovės).

Tuo šventu reikalu galima netgi istorines datas falsifikuoti: idant karalienė Jadvyga galėtų pagal istoriko sumanymą dalyvauti Vilniuje krykštijant lietuvius 1387 m., Dlugošas minėtą jos karo žygį prijungiant kažkada atplėštas Raudonosios Rusios žemes prie Lenkijos karalystės nukelia į 1390 metus, nors iš tikrųjų žygis vyko kaip tik 1387 m. Kaip ten bebūtų, Dlugošas pakiliai rašo, kad karalius Jogaila, vykdamas krykštyti lietuvių

„neapsiriboja dvasininkais, pasiima su savimi kartu karalienę Jadvygą, idant jinai pamatytų naująją tėvynę, naują kraštą ir savo vyro tautą“.

Pasakojimo intonacija liudija, kad autorius nesijaučia nusidedąs tiesai ar meluojąs: juk Dlugošas čia ne pirmą kartą rašo „iš galvos“, remdamasis pramanais bei vaizduote (de imagine), kitaip sakant, rašo ne tai, kas iš tikrųjų buvo, o tai, kas turėtų būti pagal jo išmanymą.

Tai yra kertinis Dlugošo pasakojimo akmuo. Dėl to neteisūs yra lenkų istorikai ir Dlugošo  naujausių Raštų leidėjai, kuomet jie Dlugošo paklaidas apriboja tik atskirų faktų ar datų paneigimais bei patikslinimais, kronikos teksto komentaruose petitu pažymėdami, esą čia ar kitur Dlugošas nurodė klaidingą datą, supainiojo vardus, įvykių seką ir panašiai. Nors ir tokie komentarai yra geriau, negu nieko.

Deja, ir jų neretai vengiama.

Turiu galvoje mano cituojamą naujausią Dlugošo kronikų vertimo į lenkų kalbą leidimą (XX a. antroji pusė), kurio komentatoriai ties 1387 m. žinia apie Jadvygos kelionę į Lietuvą „naujai tėvynei pažinti“ nesiteikia net petitu pranešti, kad Jadvyga niekad į Lietuvą nevyko ir niekados ten nėra buvusi. Susidaro įspūdis, kad mokslinį leidimą imituodami lenkų leidėjai patys nesiryžta pateikti šiuolaikiniam lenkų skaitytojui Dlugošo ar jo anuometinių patarėjų išgalvotos žinios paneigimą…

Juk negalima griauti švento lenkų mito apie „Jadvygą – Lietuvos krikštytoją“! Tabu net šiuolaikiniam „moksliniam“ leidiniui…

Ir tai ne šiaip sau vienkartinis neapsižiūrėjimas.

Antai, keliais skirsniais vėliau Dlugošo pavedimu Jogaila „išsiunčia karalienę Jadvygą atgal į Lenkiją, o pats visiems metams pasilieka Lietuvoje“. Ir ką gi? Akademinio lenkiško leidinio komentatoriai ir šį kartą neimformuoja patiklių lenkų skaitytojų, kad neįmanoma išsiųsti karalienės iš ten, kur ji niekados nėra buvusi. Kyla įtarimas, kad šiuolaikiniams Dlugošo leidėjams mitas apie Jadvygos aktyvų dalyvavimą krikštijant lietuvius yra tiek pat svarbus ir saugotinas, kaip viduramžių lenkams.

Matyt, veikia mūsų aptariama galinga ilgaamžė istoriografijos de imagine tradicija. Dlugošo pateiktas pramanas apie Jadvygos kelionę į Lietuvą krikštyti „tamsybėse skendinčių lietuvių“ buvo amžiais ne tik pakartojamas, bet dar ir „apauginamas“ visokiomis pramanytoms detalėmis ir nenuilstamai puošiamas puošniausiu pusiau hagiografiniu stiliumi.

Istoriografija de dicto – „lietuvių Apaštalė Jadvyga Lietuvoje“

Antroji išsigalvojamos istoriografijos (de imagine) pakopa veda mus į tolimesnę virtualios istorijos erdvę, kur istorinių duomenų faktai dažniausiai net nereikalingi – čia užtenka ankstesnių istorikų autoritetingo žodžio. Atseit, taip yra pasakyta (de dicto), vadinasi, taip buvo iš tikrųjų ir tuo galima ir net būtina remtis. Kitaip sakant, ant smėlio pradėtas statyti istorinio projekto arba istorijos sintezės bokštas plėtojamas ir narsiai keliamas aukštyn.

Kad būtų akivaizdžiau, ką turiu galvoje, – mažas pavyzdėlis. Tiesiog negaliu susilaikyti nepateikęs bent trupinėlių iš gausingos Dlugošo interpretatorių kūrybos.

Štai XX a. pradžios interpretacija su visais romantiškų sentimentų priedais:

Didžioji Lenkija nurimo [patvarkyta Jogailos – A.B.] ir karalius nusprendė patraukti į Lietuvą, idant ją pakrikštytų. Taigi susiruošė su karaliene, lydimi arkivyskupo Bodzanto, daugybės kunigų ir ponų, kurie mokino šventos tikybos, ir pats karalius jiems talkino, lietuviškai versdamas dvasininkų žodžius.

Karalienė pasiėmė su savimi daugybę apdarų, kailinių, karolių, kaspinų, idant pagonišką liaudį dovanomis paskatintų krikštytis. Be to ji paruošė puošnius ir gražius arnotus bažnyčioms, kai kurie jos pačios rankomis buvo pasiūti“.

Taip fantazavo lenkų rašytoja Emilija Cifrowniewiczuwna (Emilia Cyfrowniewiczowna), nors pati suskato pasirašyti savo „mokslinį“ tekstą “Jogailaičių giminė arba dinastija (1386 – 1572). Vladislovas Jogaila (Wladyslaw Jagiella; 1386- 1434) saugiu slavyvardžiu „Marijonas nuo Dniepro“ (Maryan znad Dniepra). Marijono nuo Dniepro tekstas buvo įdėtas į 1904 m. rinkinį daug žadančiu pavadinimu „Lenkijos istorija iki naujausių laikų, turiningai atpasakota ir 124 graviūromis paaiškinta“.

Užtat populiarus lenkų rašytojas, istorinių apysakų bei dramų kūrėjas Liucijanas Rydelis (Lucjan Rydel; 1870 – 1918), vienas iš „Jaunosios Lenkijos“ sąjūdžio veikėjų, nepasikuklino detaliai aprašyti, kaip keliavo į „tamsuolių pagonių“ Lietuvą karalienė Jadvygą su savo naujuoju vyru:

„Tiktai 1386 rudenį karališkoji pora galėjo išvykti į Lietuvą. Jeigu karalienė Jadvyga degte degė apaštališkąja dvasia, trokšdama lietuvių pagonių krikšte surasti sau atlygį už savąjį pasiaukojimą [ištekant už nemylimo „barbaro“ Jogailos], pats Jogaila važiavo ne mažiau karštai troškšdamas sėti Evangeliją tėvų žemėje“.

Sėti būtų nelengva, kadangi Lietuvos krikštas vyko viduryje žiemos, vasario mėnesį, o iš Dlugošo kronikos rašytojas turėjo žinoti, kad Lietuvoje didesnę metų dalį žemę kausto baisūs šalčiai ir net vasarą tenka laukuose kūrenti laužus, idant javai prinoktų.

Tačiau krikšto proga galima nesiskaityti net su dievinamu Dlugošu ir įkvėptasis „Jaunosios Lenkijos“ dainius eina daug toliau už Dlugošą. Pasak jo, atvykus karališkajai porai į Vilnių prasideda masinis lietuvių krikštas, ir 

„Nėries krantai, apimti pavasariškos žalumos [vasario mėnesį! – A.B.], baltuoja nuo sniego baltumo naujakrikščių aprangos; o toji krikšto apranga iš baltos gelumbės lietuvio prasčioko akyse tarsi poniškas neįkainojams aprėdas“.

Autoriaus valia, nebelieka jokio ledo nei ledokšnio viduržiemio upėje ir pusnuogiai naujakrikščiai su malonumu teškenasi vandenyje, dar iš viršaus pašlakstomi šventintu vandeniu:

„Dėl to žydra upės gelmė ypač tirštai knibžda nuo pusnuogių kūnų. Vienuoliai praskustais pakaušiais ištisomis dienomis paupyje ant gelsvo smėliuko sako pamokslus, moko ir krikštija Viešpaties Kristaus vardu; vyskupai, apsirėdę violetiniais drabužiais ir auksaspalvėmis kepurėmis, kelia aukštyn palaiminančią dešinę ranką, o tarp jų karalius – apaštalas su kryžiumi rankoje, su ugninga malda lūpose, ir čia pat jinai [Jadvyga], šventoji šitiekos sielų atpirkėja, Dievo pasiuntinė, beveik dangun pakilusi iš laimės, dalina naujakrikščių būriams baltuosius drabužius… ak, atsivėrė virš Lietuvos neišsenkančios Dieviškosios malonės ir Dieviškosios šviesos versmės; krikšto vandens šaltinio užliejamas baigė užgesti „paskutinysis Europoje pagonybės žiburėlis“ – kaip gražiai yra pasakęs Jadvygos ir Jogailos kronikininkas[1] .

Baigęs krikšto aprašą istorikas mums praneša, vėlgi remdamasis Dlugošu pasakymu (de dicto), kad 

„karalius iš Vilniaus patraukė toliau į apaštališkąją kelionę po kraštą, kur užtruko bene visą vasarą, o Jadvyga jau nebekeliavo drauge su juo iki kelionės pabaigos; buvo reikalinga Lenkijoje, kur ją šaukė valdovės pareiga“ ir laukė skausminga žinia iš Vengrijos apie staigią motinos karalienės mirtį“ (ibidem)[2]

Gal kam nors atrodys, kad be reikalo cituoju senųjų laikų, XX a. pradžios lenkų tekstus apie Lietuvos krikštą, bet pasiteisindamas priminsiu, kad ir šiandien L.Rydelio knyga „Karalienė Jadvyga“ nuolat leidžiama ir perleidžiama Lenkijoje, neseniai pastatytas net baletas pagal L.Rydelio veikalą, o knygų rinkoje galite, jei pajėgsite, įsigyti 1910 metų leidinius aukso apdaila padabintus…

Istorijos de imagine ir de dicto, kaip matome, nesensta ir nemiršta…

Be abejo, gal kam nepatiko itin puošnus ir egzaltuotas pasakojimo stilius, kurį bandžiau kuo tiksliau perteikti savo vertimu, bet toks jau buvo L.Rydelis, ištikimas belgų simbolisto M.Meterlinko, romantiko J.Slovackio ir vokiečio G.Hauptmano pasekėjas. Jo populiarumas remiasi įvairiais istoriniais kūriniais (tarp jų – trilogija apie paskutinįjį Jogailaitį Žygimantą Augustą), nors atrodo, L.Rydelis ypač pagarsėjo tuo, kad jo vestuvėse pabuvojęs ketvirtasis „Lenkijos dainius“ (greta A.Mickevičiaus, J.Slovackio ir Z. Krasinskio) genialusis lenkų rašytojas ir dailininkas S.Vyspianskis (Stanisław Wyspiański; 1869 – 1907) parašė savo įžymiausią dramą „Vestuvės“ (Wesele, 1901).

Naivu būtų, kuo nors kaltinti L.Rydelį. Jis tebuvo savo amžiaus kūdikis, norėjęs būti „savo amžiaus didvyriu“ – savo išnykusios iš pasaulio žemėlapių Tėvynės, katalikiškosios Lenkijos dainiumi…

Ir ne vienas jis toks buvo Lenkijoje nuo XVIII a. pabaigos iki pat 1918 m., kada Lenkija vėl atgavo nepriklausomos valstybės statusą. Dešimtys istorikų, daugybė rašytojų, kompozitorių ir dailininkų kėlė iš praeities didingos ir galingos istorinės Lenkijos viziją, idant paguostų ir dvasiškai palaikytų, įkvėptų lenkų tautą XIX šimtmetyje – tragiškų sukilimų ir tautinių pralaimėjimų amžiuje.

Bene didžiausi nuopelnai tarp jų priklausytų plačiai pasaulyje žinomam istorinės tapybos genijui Janui Mateikai (1838 – 1893 ). Čeko ir sulenkėjusios vokietės sūnus tapo turbūt pačiu garsiausiu lenkiškojo patriotizmo dainiumi, tautinio atgimimo šaukliu be žodžių, jei taip galima pasakyti, nes jo istoriniams paveikslams visame pasaulyje  nereikėjo ir iki šiolei nereikia jokių vertimų nei vertėjų.

Kitas dalykas, kad ir Janas Mateika galėjo tapyti savo istorinis siužetus, remdamasis tiktai de dicto, tiktai istorikų autoritetais. Dėl to nereikia stebėtis, kad jo istorinėje drobėje „Lietuvos krikštas“ (iš žinomo ciklo „Lenkijos civilizavimas“) mes galime pamatyti karalienę Jadvygą krikštijant lietuvius. 

Štai kaip pats J.Mateika nusakė paveikslo kompoziciją:

„Netoli Gedimino miesto, prie šventos giraitės, ties Nėries krantais – jau nugriauta Perkūno šventykla, stabo sklptūra nuversta; jos vietoje pastatytas kryžius Kristaus Atpirkimo simbolis; nuo pagonių altoriaus nublokštą šventą ugnį gesina dvasininkai – ginkluota sargyba traiško žalčius. Ant nuvalyto altoriaus bažnyčios tarnas pastato triptiką su Aušros vartų Dievo Motinos paveikslu, gotiškųjų Vakarų atminimo dovana, kurią iš Lenkijos atsivežė Jadvyga kartu su karališkomis regalijomis. Pati Jadvyga, įsižiūrėjusi į Išganytojo atvaizdą, laiko rankose bažnytinę taurę, kurią įteiks naujai Jogailos paskirtam Vilniaus vyskupui Andriui (Jędrzejowi Wasylowi Jastrzębcowi), šv. Pranciškaus ordino vienuoliui, iškalbingajam pamokslininkui. Arkivyskupas Bodzanta liečia Jogailos siūlomo vyskpo lazdą, tuo parodyamas savo sutikimą.

Šalia vyskupo Jono Kropidlos už karališkosios poros po valstybs vėliava stovi: pakamaris[3] Jasko iš Tarnovo, vaivada Bartošas iš Visenburgo su kardu, pakancleris iš Moskožovo, Kristijonas iš Kozielgų ir lotynų [katalikų] bei graikų [pravoslavų] dvasininkai. Kunigaikštis Ziemovitas, kažkada pretendavęs vesti Jadvygą, stovi užsidėjęs povo plunksnomis išpuoštą šalmą ir šnekučiuojasi su kancleriu Zaklika, galimas daiktas, tariasi dėl karaliaus sesers Aleksandros kraičio, o pati Aleksandra  klupo prigludusi veidu prie žemės greta vyresnio amžiaus bajorės su nuometu.

Prie kryžiaus klupomis artėjančių, keliais einančių naujakrikštų ir perkrikštų [iš pravoslavų į katalikus] brolių eitynes veda priekyje keliais einantis kunigaikštis Vygandas Aleksandras, už jo Vladimiras iš Kijevo, Kaributas iš Naugarduko, Švitrigaila, Borisas Korigiela, Narimantas su šeimomis ir savo dvariškiais bajorais.

Kunigaikštytę Danutę prie klupančios krikščionės Onos, Vytauto žmonos, veda Janušas Mazovietis.

Pranciškonų vienuolis laimina naujus ir senuosius tikinčiuosius Evangelijos knyga.

Du bendravaldžiai Lietuvos valstybėje, pusbroliai, Skirgaila iš Trakų ir Vytautas iš Gardino, kunigaikščiai, nuošalyje triukšmingai veda derybas dėl valdžios.

Šalia giraitės sakomi pamoksai ir parengiamieji pamokymai sutraukia vis naujus atvykėlius ir papildo būrelius tikinčiųjų, skubančių priimti krikštą iš kunigo, kuris aprūpina neofitus naujakrikštus naujais apdarais, baltais.

Vyskupas Radlichas, vadinamas Mažiu, stengdamasis palengvinti ir sutrumpinti didį ir dar ilgą atvertimo darbą, krikštyja žmones masinio krikšto aktu.

Karalienės Jadvygos ginklanešys, laikantis žirgą, stebisi atkakliu pagonės lietuvaitės tikėjimu, o jinai verkia ties našlaičiais žalčiukais, kuriems pieno likučius iš dubens atiduoda sėdintis ant žemės, atsirėmęs nugara į nukirstą ąžuolą amžinosios ugnies sergėtojas žynys.“ [4]

Jano Mateikos paveikslas, kaip matome, maža ką turi bendro su istorinių šaltinių teikiamomis žiniomis, o kronikų ir paleoistorigiografų pramanai, kuriais rėmėsi dailininkas, šiandien objektyviai paneigiami pačių lenkų istorikų. Beveik dėl kiekvieno aukščiau aprašyto epizodo galima būtų abejoti. Tas pasakytina ne tik apie karalienę Jadvygą, kuri niekad nebuvo Lietuvoje. Nebuvo Lietuvoje tuo metu nei arkivyskupo Budzatos. Negalėjo 1387 m. stovėti už karališkosios poros joks pakamaris, kadangi šią pareigybę (lenk. podkomorzy), tenkančią vienam aukščiausių  karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų, pats Jogaila įsteigė Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje tiktai po gero dešimtmečio – apie 1398 m.

Tokių faktinių klaidų nemaža, tačiau, pasikartosiu, ne paskiri pramanai ar klaidingi datų, vardų bei įvykių vardinimai Dlugošo kronikoje turėtų mums rūpėti Lietuvos istorijos sintezės darbuose ir Lietuvos kultūros istorijos apmąstymuose.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.14; 06:19

[1] Lucjan Rydel. Królowa Jadwiga, 1910; mano cit. ir versta iš: http://www.laudate.pl/index.php?option=com_content&task=view&id=1259&Itemid=43

[2] Apie Elžbietos Bosnietės tragišką mirtį pasmaugiant jau minėjome (žr. poskyrį „Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae).

[3] Pakamaris (lenk. podkomorzy) – vienas aukščiausių  karaliaus dvaro ir žemietijos valdžios pareigūnų. Šią pareigybę Lietuvoje ir Lenkijos karalystėje įsteigė Jogaila apie 1398 m.

[4] J. Mateikos tekstą pateikiu pagal L.Rydel. Krolowa Jadwyga . Žr. išnašą  48.

Konflikto su krikščioniškąja Europa anatomijos bruožai

Tai, kas ką tik buvo pasakyta apie senuosius lietuvius, duoda tam tikrą atsakymą (žinoma, fragmentišką, angažuotą) ir apie konflikto ištakas. Suteikus laisvamaniškesnei minčiai didesnes erdves, atsiveria pasaulio pažinimas lyg ir „kitu kampu“.

Vargu ar mūsų protėviai galėjo suprasti ir priimti kaip pamatinį teiginį, jog Adomas ir Ieva buvo išvaryti ne tik iš Rojaus (beje, juos sugundęs žaltys turėjo priklausyti Visagalio dispozicijai). 

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (2)”

Peržengus gruodžio slenkstį, gamtoje prasideda pats tamsiausias metas. Saulutė tik retsykiais švysteli pažeme – nusidriekia ilgi pamėkliški šešėliai. „Senovėje šis mėnuo vadintas siekiu. Gal todėl, kad metai siekia pabaigą ar saulė tekėdama jau greit pasieks kraštinę padėtį horizonte.

Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu. Šiuo susikaupimo, kūno ir dvasios apsivalymo periodu prasideda liturginiai – bažnytinių švenčių – metai“, – pasakoja etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius Libertas Klimka.

Continue reading „Etnologas L. Klimka: „Didžiosios šventės laukiame su viltimi, kad pasaulis taps gražesnis ir teisingesnis“”

zigmas_zinkevicius

[…] Mindaugo krikštas ir jo karūnavimas Lietuvos karaliumi buvo nepaprastos reikšmės įvykiai. Tai – Lietuvos atsivėrimas pasauliui, saviizoliacijos sulaužymas, tarptautinis mūsų šalies pripažinimas. Buvo sukurta Europos modelio valstybė, orientuota į Vakarų pasaulį. Tai įvyko tada, kai kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai.

Tuomet įžiebta krikščionybės liepsna nebeužgeso. Po to visą laiką Lietuvoje buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, išliko krikščioniška bendruomenė iki pat pakartotinio Lietuvos krikšto Jogailos ir Vytauto laikais.

Continue reading „Lietuvos tragedija (straipsnio “Lietuviai ir krikščionybė” ištrauka)”

karuna_m

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinys „Varpas“ dar 2006 metų rugsėjo mėnesį pateikė skaitytojams inžinieriaus Rimanto Kunčo – Žemaitaičio iš JAV rašinį, nagrinėjantį Lietuvos krikšto klausimą. Autorius istoriniais faktais pasiremdamas Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos. Tačiau ar ir šią datą turime laikyti Lietuvos krikšto data? Šis inžinieriaus straipsnis turėjo paskatinti susidomėti tikrąja Lietuvos krikšto data ar jo pradžia Lietuvių katalikų mokslo akademiją, Lietuvos Bažnyčios hierarchus, istorikus, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo komisiją.

Continue reading „Minėta ne priežastis, o pasekmė”