Prie lituanistikos židinio ( 1 )


Print

Lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti

Neseniai paskelbėme videointerviu “Kai aš buvau ministras” su akademiku Zigmu Zinkevičiumi. Buvo kalbama apie jo pastangas gelbėti lietuvybę Pietryčių Lietuvoje, kuri ten jau “kabėjo ant plauko”. Tuo metu visoje Lietuvoje “švietimas tebebuvo kryžkelėje”. Reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų gimtojo krašto patriotus. Ministras ėmėsi šio kilnaus darbo, bet iškart pajuto didžiulį pasipriešinimą. Jėgos buvo nelygios, nes pagalius į ratus jam kaišiojo ir savi, ir svetimi.

Akademikas leido skelbti ištraukas iš knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Skelbiame pirmąją ištrauką. 

1996 m. lapkričio pirmosiomis dienomis mane pasiekė gandas, kad esu numatomas į švietimo ir mokslo ministrus. Kartą į Institutą atvyko Botanikos instituto direktorius Romas Pakalnis, su kuriuo buvau pažįstamas iš bendravimo Krašto apsaugos bičiulių klube, ir prašė manęs, kad nesutikčiau būti ministru, bet vietoj savęs pasiūlyčiau Darių Kuolį, tada dirbusį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoju, beje, buvusį mano studentą, taigi gerai pažįstamą. Pakalnio prašymas pasirodė keistas. Atsakiau, kad dar man niekas nesiūlė ministro posto, todėl rekomenduoti kitą vietoj savęs būtų tiesiog nekorektiška.

Lapkričio 5 d. buvau pakviestas į Seimo krikščionių demokratų frakciją pasitarti dėl Švietimo ir mokslo ministerijos, kurią, kaip man sakė, numatoma pavesti krikščionims demokratams. Buvo pasakyta, kad aš iš tikrųjų numatomas ministru.

Gerai suvokiau siūlomų pareigų svarbą ir sutikimo atveju teksiant didelę atsakomybę. Juk man norima patikėti sritį, kuri lems Lietuvos ateitį. Kokia bus mokykla, tokia išaugs ir jaunoji karta – Lietuvos ateitis. O švietimas tebebuvo kryžkelėje.

Aiškiai jutau du svarbiausius ir labai pribrendusius švietimo pertvarkos uždavinius: 1) būtinai reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų ne Sovietų Sąjungos (būtent taip! ), bet Lietuvos piliečius, gimtojo krašto patriotus, ir 2) skubiai sustabdyti lietuvių nutautinimą per mokyklas Pietryčių Lietuvoje, kur lietuvybė jau “kabėjo ant plauko”. Šių dviejų neatidėliotinų uždavinių vykdymas, pasakyčiau, didžiųjų tautos skaudulių gydymas, tebebuvo bemaž nepradėtas. Jų ir turėčiau pirmiausia imtis. Neabejojau, kad tuo atveju teks susidurti su nemažu pasipriešinimu. Penki okupacijos dešimtmečiai sudarkė tautos sąmonę. Be to, draugų ir pažįstamų buvau nuolat gąsdinamas: ministerija “raudona”, tave tuoj “sumals”.

Bijojau, žinoma, ne gąsdinimų, bet realių sunkumų. Juk mokyklose dirbo daugiausia bolševikų okupacijos metais parengti pedagogai. Gerai žinojau, kaip jie buvo rengiami, ko mokomi, kaip auklėjami. Pats 50 metų išdirbau aukštojoje mokykloje, kuri rengė tuos pedagogus. Man ne paslaptis, kad dalis mokyklų vadovų – buvę bolševizmo ideologai, subėgę dirbti į švietimą po to, kai panaikinti visokie rajkomai ir partkomai. Jutau, kad juos pakeisti kitais darbuotojais nebus lengva. Pagaliau, sunku bus rasti pakaitą, nes jaunus, dabar baigiančius studijas pedagogus rengia irgi buvę sovietiniai profesoriai. Užburtas ratas!

Daug vilčių negalėjau dėti į spaudą, nes jai, išskyrus negausias išimtis, kaip rodė elgesys rinkimų metu, ne tas rūpėjo.

Į vadovavimą Lietuvos švietimui žiūrėjau kaip į savo teorinių lituanistikos studijų praktinę tąsą, praktinį išvadų bei idėjų įgyvendinimą. Tai irgi lituanistika, tik konkrečiai pritaikyta. Beveik kiekvienoje mokykloje dirba buvę mano mokiniai, todėl puikiai žinojau, kaip ir kuo gyvena pedagogai ir kokia dabar padėtis mokyklose.

Apie savo, kaip švietimo ir mokslo ministro, darbą rašysiu išsamiau, nes apie jį spaudoje piktavalių žmonių buvo paskleista daug dezinformacijos. Dar plačiau jį esu aprašęs knygelėje “Kaip aš buvau ministru” (Kaunas, 1998 m), neišvengiamai kai kas pasikartos.

Nuo pirmųjų dienų užgriuvo laiškų lavina. Kasdien gaudavau jų tiek, kad visų perskaityti būdavo neįmanoma. Blogiausia, kad laiškus rašantys ant voko dažnai pažymėdavo “asmeniškai”, todėl mano padėjėja tokių vokų neatplėšdavo ir man tekdavo pačiam juos šifruoti (ne visi buvo lengvai įskaitomi), gilintis į jų turinį, nors juose nieko asmeniško nerasdavau.

Greitai ėmiau įtarinėti, kad kažkieno valia esu sąmoningai apkraunamas nereikalingu darbu, kad tik neturėčiau laiko galvoti apie reformas. Greičiausiai taip ir buvo.

Nuo pat pirmųjų atėjimo į Ministeriją dienų pajutau labai stiprų galingų jėgų priešinimąsi reformoms. Tos jėgos ėmė mane įžūliausiai pulti. Pirmieji pradėjo lenkų ekstremistai.

Dar prieš mano paskyrimą laikraštis “Nasza gazeta”, paskelbęs kandidatų į ministrus sąrašą, mane apibūdino kaip nepriimtiną Lietuvos lenkams. Mat mano atlikti Vilniaus krašto nutautinimo istorijos tyrimai lenkų ekstremistams buvo tartum ašaka gerklėje. Ypač jie negalėjo man atleisti už knygą “Rytų Lietuva praeityje ir dabar”, kurios rusiškas variantas tada jau buvo baigiamas spausdinti. Jiems siaubą kėlė mintis, kad ir lietuviškai nemokantys Vilnijos žmonės sužinos teisybę apie šio krašto lietuvišką praeitį. Jautė, kad aš puikiai pažįstu Pietryčių Lietuvą ir galiu išgelbėti baigiamą ten išnaikinti lietuvybę. Reikėjo žūtbūt man sutrukdyti. Laukė progos smogti. Tokia proga tuoj atsirado. Tai – mano interviu “Valstiečių laikraštyje” (12 17). Beje, panašias mintis buvau pareiškęs truputį anksčiau (12 13) interviu “Dienovidyje”, bet lenkų ekstremistai tą interviu, matyt, pražiopsojo.

Nors interviu “Valstiečių laikraštyje” buvo skirtas platesnei temai – pilietiškumo ugdymui mokykloje ir apskritai tautinei mokyklai, tačiau jame šiek tiek paliečiau nenormalią švietimo padėtį Pietryčių Lietuvoje. Korespondentui Bernardui Šakniui konstatavus, kas “Valstiečių laikraščio” redakciją užplūsta laiškai, kuriuose įvairių tautybių Šalčininkų ir Vilniaus rajonų žmonės pageidauja mokyti savo vaikus mokyklose su mokomąja valstybine kalba (tokių laiškų radau ir aš atėjęs į Ministeriją), bet vietos valdžia brutaliai perša jiems vien tik lenkiškas mokyklas, trukdo steigti lietuviškąsias, pasakiau, kad tai nėra normalu, ir kad stengsiuosi, jog nuo ateinančių mokslo metų rugsėjo pirmosios Šalčininkų ir Vilniaus rajonų miesteliuose bei didesniuose kaimuose būtų mokyklos, kuriose tėvai savo vaikus galėtų mokyti valstybine kalba.

Man terūpėjo sudaryti sąlygas mokytis valstybine kalba visiems tiems, kurie to pageidauja. Vietiniai lenkų ekstremistai šito kaip tik labiausiai bijojo. Jie visomis išgalėmis siekė, kad iš viso nebūtų steigiamos naujos lietuviškos mokyklos. Juos, žinoma, ne mažiau gąsdino mano pareikšta mintis, kad visose valstybinėse mokyklose turėtų būti dėstoma valstybine kalba, kaip yra kitose pasaulio šalyse. To tada jau siekę Estija, vėliau tą mintį imta kelti Latvijoje. Taigi nieko nepaprasto aš nepasakiau.

Praėjus kelioms dienoms po šito mano interviu, iki tol negirdėto Lietuvos piliečių aljanso (pagal tą pačią dieną lenkų spaudoje paskelbtą Komunikatą atsiradusio iš antilietuviškumu garsėjusio Lietuvos tautinių mažumų aljanso) valdybos pirmininkas Mečislovas Vaškovičius paskelbė Pareiškimą, kuriame iškraipė mano mintis. Pareiškime tvirtinama, kad “ministras atvirai pareiškė sieksiąs likviduoti nelietuviškas mokyklas”. Apie nelietuviškų mokyklų likvidavimą (uždarinėjimą) ne tik interviu, bet ir šiaip niekuomet savo gyvenime nesu kalbėjęs ir rašęs. To nėra jokioje mano knygoje ar straipsnyje. Tai pono Vaškovičiaus prasimanymas, kad galėtų prie manęs “prikibti”. Panašūs tendencingai iškraipyti ir kiti Pareiškimo teiginiai. Štai jie:

Buvau užsipultas, kad neteisingai tvirtinu, jog nelietuviškose mokyklose esąs žemas mokymo lygis. Nors tasai lygis iš tikrųjų ten nėra aukštas, bet aš turėjau omenyje ne apskritai mokymo lygį, o prastą lietuvių kalbos išmokymą tose mokyklose. Tai matyti iš viso konteksto – kalbama vien apie lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos mokymo lygis tose mokyklose buvo iš tikrųjų labai žemas. Beje, tokios nuomonės buvau ne tik aš, bet ir kitakalbiai tėvai, susitikimuose su manimi argumentavę savo pasiryžimą leisti vaikus į lietuvišką mokyklą būtent tuo, kad nelietuviškoje mokykloje vaikai gerai neišmokomi valstybinės kalbos.

Taigi Vaškovičiaus užsipuolimas neteisingas, iškreipiantis mano mintis. Toliau buvau kaltinamas, esą kvestionuoju žmonių teisę apsispręsti dėl tautybės, nurodinėju, kokia ji turinti būti. Tai irgi prasimanymas, tiesiog šlykštus melas, nes niekuomet taip nesu elgęsis. Net labiausiai ekstremistų nekenčiamoje mano knygoje “Rytų Lietuva praeityje ir dabar” ne kartą pabrėžiau žmogaus teisę pačiam pasirinkti tautybę. Čia vėl Vaškovičius grubiai iškreipė mano mintį.

Ir paskutinis pareiškimo užsipuolimas – esą aš tvirtinau, kad žmonės, nepakankamai mokantys valstybinę kalbą, nėra Lietuvos piliečiai. Iš tikrųjų aš tik smerkiau tuos nelietuviškų mokyklų vadovus (ne paprastus žmones), kurie nesupranta valstybinės kalbos, vadinau juos pasigailėjimo vertais ir teigiau, kad kiekvienas mokytojas ir kiekvienas mokyklos vadovas privalo mokėti valstybės, kurioje gyvena, kalbą. Priešingu atveju – koks gi jis Lietuvos pilietis? Vaškovičius mano mintį, kaip matome, ir čia pakreipė sau reikiama kryptimi, kad galėtų mane koneveikti.

Taip iškreipęs mano interviu mintis, Vaškovičius padarė “logišką” išvadą: “Kyla nepagrįstas įtarimas, kad akademikas Z.Zinkevičius nesusipažinęs ne tik su Žmogaus teisių deklaracija ir kitais tarptautiniais aktais, kuriuos Lietuva įsipareigojo vykdyti, bet ir su Lietuvos Respublikos Konstitucija, Tautinių mažumų bei Švietimo įstatymais. Esame įsitikinę, kad ministro pažiūros ir jų viešas skelbimas trukdo visuomenei kurti santarvę ir yra žalingi. Kartu tai gali rimtai pakenkti Lietuvos įvaizdžiui ir prestižui Europoje bei pasaulyje. Tikime, kad Lietuvos Vyriausybė padarys atitinkamas išvadas dėl ministro Zigmo Zinkevičiaus atitikimo užimamą postą”.

Tokia Vaškovičiaus išvada, žinoma, būtų teisinga, jeigu aš iš tikrųjų būčiau taip sakęs, kaip parašyta jo Pareiškime. Deja, kaip matome, Pareiškimas remiasi ne mano sakymu, bet savavališka jo interpretacija, iš esmės falsifikacija. Tikslas aiškus: lietuviško interviu teksto Lenkijoje niekas neskaitys, ten remsis vien Vaškovičiaus Pareiškimu ir tuo būdu pavyks sukelti tarptautinį skandalą. Taip ir atsitiko.

Į Lietuvos lenkų ekstremistų sukeltą triukšmą tuoj buvo atsiliepta Lenkijoje. Šios šalies Užsienio reikalų ministerija pareiškė esanti “smarkiai susirūpinusi”. Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Antanas Valionis buvo išsikviestas pasiaiškinti.

Stebina mūsų valstybės vyrų ir spaudos patiklumas. Ant Vaškovičiaus kalbliuko pirmasis užkibo užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Jis tuoj pat šoko “atsiriboti nuo Zinkevičiaus”. Patikėjo Vaškovičiumi, matyt, mano interviu net neperskaitęs, arba bent neįstengęs suvokti jo pagrindinės minties – siekimo sudaryti sąlygas išmokyti vaikus valstybinės kalbos visiems tiems kitakalbiams tėvams, kurie to nori. Toks “atsiribojimas nuo Zinkevičiaus” Lenkijos užsienio reikalų ministerijos buvo priimtas “su pasitenkinimu”.

Vėliau Saudargas manęs atsiprašinėjo, mat turėjęs “reaguoti” į anos pusės “stiprų susirūpinimą”. Bet ar negalima buvo kitaip reaguoti, t.y. pasakyti teisybę? Mano padėtis buvo kebli. Kaip čia pyksies su kolega ir dar LKDP pirmininku? Teko praryti karčią piliulę “vardan ramybės” ir koalicijos. Vėliau švietimo darbuotojų susirinkimuose prašomas pakomentuoti Saudargo elgesį paprastai atsisakydavau tai daryti ir siūlydavau kreiptis į jį patį. Diplomatijoje ir politikoje, deja, neretai prasilenkiama su tiesa ir net sąžine.

Lenkijos spauda piktdžiugavo, Vaškovičiaus melas ten buvo nuolat kartojamas. Ko tik nebuvo prirašyta apie “nenormalią” lenkų padėtį Lietuvoje!  Net kaltinta mūsų Vyriausybė, nepajėgianti sudaryti sąlygų lenkams išmokti lietuvių kalbos (! ), esą pati lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti, o lenkų kalbą jau moka ir mielai vartoja beveik visi lietuvių politikai. Stebėtasi, kad aš neatsiprašiau Lietuvos lenkų. Už ką?

(Bus daugiau)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Zigmas ZINKEVIČIUS.

2012.03.25


Prisijunkite prie diskusijos