Literatūros kritikui Alfredui GUŠČIUI – 75-eri. Aktualijų portalas Slaptai.lt sveikina plunksnos meistrą Alfredą Guščių sulaukus garbingo jubiliejaus. Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas paprašė, kad literatūros kritikas Alfredas Guščius papasakotų, kas jį šiandien džiugina, neramina, skaudina, stebina, o gal – liūdina.
Literatūros kritikas atsiuntė ir interviu, ir keletą savo eilėraščių. Tiesa, jubiliejinis interviu – ne itin optimistinis.
Alfredas Guščius
Gerbiamas Gintarai, į Tavo klausimą, kaip jaučiuosi, sulaukęs 75-ečio, atsakysiu: kaip eilinis pilietis bei individas, – visai neblogai, o kaip literatas, o, tiksliau pavadinus, kaip literatūros kritikas – prastai. Jaučiuosi tartum stovėčiau prieš didelę, grėsmingą sieną, iškilusią tarp manęs ir viso literatūros kritikų cecho, /ūkio/.
Nebeliko kritikų cecho vienybės jausmo, atsirado kritiko kūrybinio darbo nereikalingumo pajautimas. Mūsų nebevienija nei Rašytojų sąjunga, nei literatūrinės redakcijos. Anksčiau, turėtum ir pats atsiminti, nes buvai plataus kultūrinio akiračio žurnalistas, mano „motininėje“ organizacijoje buvo daug kūrybinių sekcijų, komisijų pagal žanrus, – buvo net Kritikų sekcija, kuriai vadovavo talentingasis Algimantas Bučys. Joje būdavo diskutuojama apie naujas knygas, stilistines tendencijas, jaunųjų debiutus, taip pat ir apie kritikos žanro būklę…
Šiandieninis literatūrinis procesas kelia nemažiau klausimų, problemų, ir visų pirma tradicijų ir novatoriškumo, turinio ir formos, klasikinio paveldo įsisavinimo, senosios ir jaunosios kartų santykio, literatūrinės atmosferos/klimato būklės, literatūrinės spaudos vaidmens ir pan.
Šitos problemos „amžinos“, tik su naujo laiko antspaudais. Tačiau apie visa tai kažkodėl tylima. Kodėl? Ar nesurandama diskusijų „padegėjų“, ar kitokios priežastys tai nulemia? Manau, kad kitokios. Mudu abu sunkiai būtume prieš 25 metus patikėję pranašu, teigiančiu, kad laisvę ir nepriklausomybę išsikovojusios Lietuvos spaudoje įsivyraus „viena tiesa“ arba vienašališkos nuomonės monopolis. Kitaip tarus, „partinė“ diktatūra, – suteikiant šitam žodžiui pirminę reikšmę (lot. k. pars – dalis, grupė).
Palyginkime du savaitraščius: tą, kuriame mudu dirbome iki Nepriklausomybės ir dabartinį. Nepalyginami dydžiai! Nelyginu jų tiražų, nes visos spaudos šiandien jie kritę ir suprantama, kodėl, — dėl interneto ir dėl apskritai literatūros prestižo visuomenėje sumenkėjimo. Tačiau norisi juodu palyginti ir kitokiu kampu, — demokratijos požiūriu.
Nustebai? Be reikalo, tuojau argumentuosiu. Pameni, kokios karštos diskusijos virdavo mūsų laikų „litmenyje“? Ir apie apsakymą, ir apie romaną, ir apie poeziją, ir apie teatrą, kiną ir apie tą pačią kritiką? O šiandien (teisybės dėlei reiktų sakyti – pastaraisiais metais) ką jame regime? Dykumą su vos kur ne kur leisgyviu, polemiką primenančiu šaltinėliu. Kodėl taip atsitiko? Manau, tai vis dėl tos vienos „partinės tiesos“ monopolio! Ir tas monopolis dabar gina tik vieną tiesą – postmodernizmą, istoriškai atsiradusį vietoj iškoneveikto socrealizmo. Ar šitas izmas pažangesnis, t. y. ar jame daugiau demokratijos, tolerancijos? Deja…
Pabandyk, pavyzdžiui, „Literatūros ir meno“ dabartiniam redaktoriui pasiūlyti tekstą, išreiškiantį autoriaus ir jo bendraminčių nuomonę, bet nepriimtiną redaktoriaus estetinėms pažiūroms bei jo orientacijai nacionalinės literatūros gyvenime. Nepavyks, – tai sakau, remdamasis savo paties ir kitų „atstumtųjų“ patirtimi. Postmodernizmas aršiau nei socrealizmas netoleruoja kitaminčių bei kitakrypčių…
Didesnė demokratija ir tolerancija galėtų būti ir žurnale „Metai“, ypač redakcijos rengiamuose metų kūrybos aptarimuose. Skaitytojai laukia išsamesnės analizės, platesnio rašytojų vardyno, diskusijos apie senosios ir jaunosios kartų adoruojamas vertybes, puoselėjamus idealus bei kitas literatūrinio proceso keliamas problemas. Laukia, aišku, ne panegirikų, bet argumentuotos analizės, pagrįstų apibendrinimų.
Šiandien nutylėjimo, šališkumo bei ignoravimo būdais iš kultūrinės spaudos akiračio paribiuose dingsta didelė dalis vyriausiųjų ir vyresniųjų prozininkų, poetų. Prie didesnio objektyvumo, tiesos siekimo ne ką teprisideda ir Literatūros institutas.
Todėl dabar tradicionalistų rašytojų kūrybai atsiveria tuštuma, prieš ją išauga aukšta tylos siena. (Jau čia nebeminiu kuriančių religinę literatūrą). Dauguma vyresniųjų tenkinasi tiktai renginiais jų jubiliejinių sukakčių ar knygų pasirodymo progomis. Keistoje padėtyje atsiduria ne vienas dabartinis prozininkas ar poetas, rašantis šiuolaikinei postmoderniai madai nepataikaujančius kūrinius, nenorintis turėti ryšių su tais leidėjais, užsakovais, kurie yra nusitaikę į visokias tarptautinius skaitymus ar stovyklas bei muges, į jų taisyklėmis aprobuotus „meniškumo“ kriterijus.
Netgi savaimingoji poetė, prozininkė, dramaturgė Vidmantė Jasukaitytė šiandien sunkiai išsisuka nuo tos plačiai pražiotos Tuštumos burnos. Gerai dar, kad ir ji, ir kiti rašytojai „tradicionalistai“ turi savo ištikimuosius skaitytojus, klausytojus. Tačiau tie skaitytojai/klausytojai neturi savo laikraščių nei žurnalų, o ką kalbėti apie Institutą.
Neturint viso to būtino „inventoriaus“, didelė dalis literatūrai ir kultūrai nusipelniusių rašytojų mūsų visų akyse skęsta į Letą – užmaršties upę. Dažnai apeliuojama: dabar tokia pragamtiška tikrovė, toks komerciškasis laikas. Tačiau laikas reiškia ne ką kita, kaip tik mūsų pačių žmogiškąsias pastangas, mūsų pačių „žemiškuosius“ principus, ambicijas, pretenzijas.
Tariamo visagalio Laiko išbandymo rezultatus dažniausiai lemia visai ne kažkokie abstraktūs, universalūs ar virtualūs (kaip dabar madinga sakyti) kriterijai, bet tie žmogiškieji/žemiškieji instrumentai, kurie pakitusiose istorinėse bei politinėse sąlygose pakliuvo į vienokių ar kitokių sprendėjų, vertintojų ir lėmėjų rankas.
O prie svertų, prie vairo bet kokiomis istorinėmis sąlygomis visada atsistoja Kažkas, – ir tas Kažkas nėra bevardis Anonimas, kaip skųsdavomės anais nedemokratiškais laikais. Dabar skaidrumo, demokratiškumo (taigi, – išsikovotos Laisvės) esama žymiai daugiau, tiktai gaila, kad nelabai mokame tais Laisvės teikiamais privalumais pasinaudoti. Ir taip yra bemaž visose gyvenimo srityse, o kalbant apie rašytojų cechą, mes tebetūnome po to menamo Anonimo gaubtu, kai netgi per „masinius forumus“, kokiais galima įvardinti eilinius ir neeilinius /renkamuosius/ plunksnos bičiulių suvažiavimus, seniai pamiršome įdėmiai, rūpestingai apžvelgti savo narių kūrybos ūkį, padiskutuoti apie aktualias laikui ir rašytojams keliamas problemas.
Nors ir pavėluotai, tačiau šiandien būtinai reikia daugiau diskutuoti apie tradicijas, šaknis, kurias „naujojo meno“ adoratoriai rauna „su gyva mėsa“, o savo kūrybos namus statosi ant smėlio… Kai pusė milijono lietuvių gyvena emigracijoje, kai naujus demografinius išbandymus kelia pabėgėliai iš arabų šalių, tai tikimybė praskiesti mūsų tautiečių kraują (moksliškai kalbant, išsaugoti tautinį identitetą) išauga maksimaliai.
Todėl bent jau literatūra (arčiausiai intelekto bei išminties esantis menas) privalo karžygiškai kautis dėl tautos išlikimo. Tvirtai tikiu, kad vien tiktai postmodernistinės literatūros pastangomis – be tradicinės, į klasikinę harmoniją, grožį ir gėrį orientuotos kūrybos, – šito tikslo neįmanoma pasiekti. Tai mūsų klasikams buvo aišku seniai: “Žmogaus kūryba kovoja su chaosu, jį apvaldydama ir formuodama. Dėl to ir tos kūrybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos. Kuriamoji mintis turi būti šviesi ir aštri, o valia kieta, nes gaivalinis chaoso pasipriešinimas sunkiai nugalimas“. Taip kalbėjo V. Mykolaitis-Putinas 1939 metais Vytauto Didžiojo universitete jaunimui apie eilėraščio gimimo psichologiją, jo poetinę vertę, apie tai, kaip iš intencionalios poetinės žarijos įpūsti „poezijos ugnį“. Tokią „poezijos ugnį“, kuri šildo ne tiktai rankas, bet ir sielą, o žmogui teikia tikėjimą ir viltį. (Kn. Literatūros vertybių beieškant. Vilnius, „Vaga“, 1984, p. 151, pabraukta – mano).
… Taip išdrįsau atsiverti tiktai todėl, kad šią pareigą „privertė“ man atlikti mano personai sukakę 75-eri metai. Kitu atveju ir aš bevelyčiau pratūnoti, pabūti tuo „tyleniu“, kuriuo, po karo, pasikeitus politinėms sąlygoms, kaip skaitėme, arba dar kai kas ir atsimena, buvo priverstas pabūti ne vienas prozininkas, poetas. Manau, kad tarp „tylenių“ pasitaikė ir vienas kitas kritikas.
XXX
Dainininko, bičiulio Danieliaus Sadausko atminimui
Danielius danieliu šuoliuos
Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
Išeinančių bedainuojant dainą
apie vasarą, taip greitai praeinančią.
Danielius* balandį pakiliai dainavo apie šį jos požymį…
O jau rugpjūty stovėjome prie jo karsto,
Parengto keliauti į požemius.
Ten, tamsybėse, Danielius ilgai nekentės, neišbus…
Palikęs gimtajai žemei kūną, jis pasiims dangun
skambųjį instrumentą – Sielą
ir vėl jautriai dainuos, ir, kaip Odisėją sirenos, žavės mus visus…
Laikas galingas tiktai prieš tai, kas laikina,
ir įveikė jisai tiktai kūniškąjį Danielių.
Tačiau mes žinome tai, ko nežino laikas, –
Danielius… danieliu šuoliuos po Dzūkijos pievas,
lakštingala lakštuos mūsų palangėse,
vyturėliu virvens po Lietuvos dangumi…
XXX
Suolo draugo P. M. atminimui
Pleištas — generalisimas
Vaikystėje mudu glaustėmės alkūnėmis,
Sielos šnekėjosi „tabula rasa“ kalba.
Ir mudviem nebuvo ankšta viename suole,
mažoj klasėj po dideliu generalisimo paveikslu.
Tik vėliau plačiame pasaulyje po saule
mudu nebeišsitekome – aš bijojau tavęs, tu būkštavai manęs.
Kadangi nuo klasės sienos nulipo generalisimas
ir pradėjo tvarkyti mūsų biografijas,
iš tavęs pasidarydamas tarną, iš manęs – svyruojančią nendrę.
Trumpai tariant, jis įvarė tarp mudviejų aštrų pleištą, –
Sutrumpindamas tavo dienas, apsunkindamas man humanizmo supratimą…
Vaikystėje mudu glaustėmės alkūnėmis,
Sielos šnekėjosi „tabula rasa“ kalba.
Ir mudviem nebuvo ankšta viename suole…
Senatvėje ėmėme brūžintis briaunomis,
Sielos pradėjo eižėti i… atsirado „pleišto kalba“…
Kas mudviem padės suklijuoti įskilusią tabula rasa?
Tau mirusiam, man dar gyvam?
Tikriausiai nužengęs iš dangaus Dievas…
Gaila, kad Jis anuomet nenužengė ant mūsų klasės sienos,
Tikiu, – Jis būtų nurungęs generalisimą pleištą …
XXX
Romantika – kieme
Labai sunku pradėt naujos dienos rytinį lažą –
kai dar nakties šešėliai slapstosi, dar nebaigti sapnai…
Todėl patarčiau turėt visiems romantikos krislelį mažą, –
ir atsitiks nedidelis stebuklas, – kaip man andai…
Tą rytą išvydau Ją, atsklendžiančią iš aukšto,
gal iš dausų, gal iš padangių mėlynų?…
Tarytum būtų angelas Jinai, tarytum „mėlynoji paukštė“.
O siaube, kur Ji skrido? — į mūsų ankštą kiemą, šiukšliną dažnai!…
O kaip ta mūsų murzina buitis netiko, nederėjo
prie balto rūbo, prie gracingosios Jos eigasties…
Pasivaideno net – regiu ant žydro laivo rėjos
bebarškant kaukolę, – kaip simbolį piktos minties:
„Tas Grožis, ta Romantika – tiktai saldi apgaulė,
Ir juodas nihilizmas – laidas ateities!“…
Bet negi pasiduosime visokiems nihilistams?
Romantika — gyva, taisykime jai vietą širdyje, vaizduotėj,
Viliokime ją kokiais tik turime radarais!
Taip, Grožis – iš aukštai, kur dangaus žaros
rytais ir vakarais pakyla, leidžias, skleidžias, tviska,
ne tiktai optimistų sieloj, bet ir bent viename
plaukelyje barzdotų nihilistų. .
XXX
Jeigu kaip tie poliai
skiriu jaunajam patriotui Tomui Kazolėnui
Aš apie tremtį –
nemoderniškai visai…
Matei gal? – pravažiavom tiltą;
turbūt žinai – kad turi remti
viens kitą poliai tie, na, tie stulpai…
O jeigu taip, – tai ir ištremti
lietuvius būtų buvę daug sunkiau,
jeigu kaip poliai tie ar stulpai
mes būtume stovėję arba rėmę
vienas kitą…
Todėl aš nemoderiškai darau
tokios minties štai „kilpą“ –
mes būtume atlaikę dar ilgai
slėgimą kruvinos istorijos
ir būtume pastatę tiltą,
tarnaujantį ne vieną amžių,
taigi, – sakykim, amžinai…
Štai tiek aš apie tremtį –
ir nemoderniškai visai …
Nuotraukoje: 75-erių metų jubiliejų švenčiantis literatūros kritikas Alfredas Guščius.
2015.10.13; 12:09
